Du pasaulio valdymo režisūriniai projektai: Bnai Brith ir Chabad Liubavič. (5d. pabaiga)

Pradžia: 1, 2, 3, 4 dalys.

Nustatyti nemąstantį, lengvai įtakojamą, arba „landsgrybinį" žmogų - labai paprasta. Tereikia paklausti: „Ar tave puola rusai, ar ne“? Teigiamas atsakymas parodo, kad žmogus nepajėgus orientuotis aplinkoje, nepajėgia suprasti, kad įvairios pagrindo neturinčios baimės sugalvotos tam, kad būtų lengviau mus apiplėšinėti, kad šiomis fobijomis įbaugintų lietuvių bandą pasaulį valdančios Bnai Brith, Chabad Liubavič ir kitos organizacijos, kurioms aš skiriu šią seriją straipsnių, lengviau galėtų suginti į „skerdyklą“. TSRS jie sugriovė ne tam, kad mes galėtume ramiai ir laimingai gyventi gintariniame Baltijos pajūryje, kad čia galėtume kurti lietuvių tautos namus. Pasirodo, savo tautos namus gali turėti tik žydų tauta, jiems „pažadėtoje žemėje“ Izraelyje. Visos kitos pasaulio tautos, pagal jų planą, turi gyventi praeinamuose kambariuose, į kuriuos, kada tik jiems panorėjus, gali būti suvežti islamo teroristai, ar Afrikos žmogėdros, narkotikų prekeiviai, prievartautojai.

1991 metais nuo TSRS atsiskyrusioje Ukrainoje gyveno 56 milijonai gyventojų, dabar čia gyvena 25 milijonai. Dabar ukrainiečiai turi prezidentą žydą „klouną“, kuris „anksčiau grojo su peniu ant rojalio, o dabar bučiuojasi su alkoholiku Junkeriu,“ - konstatuoja Ukrainos advokatė Tatjana Montian.

https://www.youtube.com/watch?v=ReQTfghcPSM

Apie Zelenskį Tatjana Montian sako: „Jis prostitutė, čmo ir menkystė, Avakovo šlikštynės ateis į kapus ir nuvers jo senelio paminklą, didvyrio, nes ten žvaigždės, nes jis tarnavo Tarybinėje kariuomenėje, vadovaujamas Žukovo. Tai šlikštynė, kuri išdavė savo senelio atminimą. Jis visuomeninį klausymą vykdys su šitais nacikais, jis Avakovą salėje nubučiuos, kuris nuvertė Žukovo paminklą. Tai menkystė ir aš jums apie tai kalbėjau dar gerokai anksčiau iki to, kai jį išrinko. Jis tiesiog Kolomojskio prostitutė, o dabar ir nacikų.“

https://www.youtube.com/watch?v=-190RYsQzXQ&t=1m0s

Dar advokatė pasakė (11:00): “Valstybingumo jau senai nebėra yra paprasta kolonija, pindostano, kuri neturi jokio valstybingumo“. (13:30)

„Zelenskis gyrėsi, kad padarys gyventojų surašymą, kažkodėl po išrinkimo užsičiaupė, gal jam pasakė, kad pagal duonos suvartojimą pas mus liko 25 milijonaigyventojų, jam jau nebereikia surašymo.“

Liko 25 milijonai gyventojų: https://www.youtube.com/watch?v=-190RYsQzXQ&t=13m30s

Lietuvoje 1991 metais gyveno 3,7 milijonai žmonių, dabar 2 milijonai. Niekas tiksliai nepaskaičiavo. Ekonomikos instituto mes neturime, yra kažkokia „laisvosios rinkos“ „ragai ir kanopos“ artelė, kuri nesugeba suskaičiuoti, kiek lietuviai suvalgo duonos, ar suvartoja elektros energijos. Šitiems balvonams tai neįveikiama užduotis!

Ne geresnė padėtis ir pas broliukus latvius, o gal ir dar blogesnė.

Latviams paskirtas „košerinis“ prezidentas iš Levitų giminės

Portale Fondsk Dmitrijus Mininas straipsnyje „Egils Levits, tėvų atsisakymas“ pasakoja, kaip „naujasis Latvijos prezidentas, holokausto aukų palikuonis, tapo fašistų bendrakeleiviu“.

Mininas rašo: „Levits (pavardė Levits, Levis, Levikas ir pan. rodo, kad šie žmonės priklauso Levitų giminei. A.L.) gimė Rygoje 1955 metų birželio 30 dieną žydų šeimoje. Politologo ir juristo diplomus jis gavo Vokietijoje, kur emigravo su šeima 10 metų amžiaus. 1982 m. baigė Hamburgo universiteto teisės fakultetą, o 1985 metais – visuomenės mokslų ir filosofijos fakultetą. Jis net latviškai kalba su akcentu." 

Vokietijoje Levits užmezgė ryšius su antisovietine latvių emigracija, buvusiais karo laikų vokiečių kolaborantais. Po TSRS subyrėjimo Egils Levits sugrįžo į Latviją.

„Pagal užsienio draugų protekciją, taip pat sugrįžusių į tėvynę, tuojau pateko į naują valdžią, iš pradžių tapo pasiuntiniu Vokietijoje ir Švedijoje (1992–1993). Sugrįžęs į Ryga, 1993–1994 m. dirbo justicijos ministru, po to vėl išvyko iš Latvijos, kad užimti EŽTT (Europos žmogaus teisių teismo) teisėjo pareigas (1995–2004), o po to iki pastarojo laiko ir Europos teismo teisėju.

Prezidento rinkimų išvakarėse agentūros Kantar TNS surengtas sociologinis tyrimas parodė, kad Levits nori matyti prezidento poste tik 22 % respondentų, o 35 % buvo prieš jį. 43 % mažai ką apie jį žinojo ir neturėjo savo nuomonės. „Jeigu Latvijoje būtų visaliaudiniai rinkimai, Levits niekada netaptų prezidentu. Tokia rinkimų sistema toli nuo demokratijos. Levits ta proga juokauja: „Jeigu liaudis nori mylimo prezidento, tai reikia rinkti kokį nors šaumeną arba aktorių. Politika – tai rimtas reikalas. Aš nepasirengęs daryti ką nors tik tam, kad patikti žmonėms. Tai ne mano tikslas“.

Levits deklaruoja, kad „jis latvis“, pasisako prieš žydų turto restituciją: „Aš iki šiol skaitau, kad restitucijos laikas pasibaigė. Skaitau, kad Latvijoje antisemitizmas egzistuoja gruntinių vandenų lygyje.“

„Tame, kad žydų kilmės žmogus užjaučia nacistus, nėra nieko neįtikėtino (štai ir Kolomoiskis Ukrainoje pasivadino „žydobandera“). O pas nacistus ir Levits yra bendrumo – palaikymas vienos rasės viešpatavimo idėjos“, - pažymi Mininas.

Dar 1988 metų gruodžio mėnesį Maskvoje buvo įkurta Bnai Brith ložė. Jos atidarymo iškilmėse dalyvavo valdininkai iš komusistų partijos Centro Komiteto, ministrų tarybos ir KGB, ordino vadovas. Kremliaus valdžia leido ordino nariams iš kitų šalių laisvai atvykti į TSRS.

Dabar žinoma, kad tuomet įvyko masinis TSRS aktyvų išvežimas į užsienį ir jų išvogimas.

Bnai Brith kuratoriumi buvo Henris Kizindžeris. Atsiųsti instruktoriai apmokė vietinius plėšikus, kaip įmantrias kapitalo išvogimo iš šalies schemas. Išvystyta pramoninė valstybė pradedama transformuoti į žydų valdomos kapitalistinės sistemos žaliavų priedėlį. Tam vykdoma čekinė privatizacija, kuriamos finansinės piramidės, išvedami pinigai per įvairius stabilizacijos fondus. Viskas vyko su karinio nusikaltėlio, organizavusio žudynes Vilniuje, M.Gorbačiovo žinia.

1991 metais Rusijos prezidentu išrenkamas Borisas Elcinas. Nuo tada Bnai Brith pilnai vadovavo TSRS ir Rusijos federacijai. Rugsėjo 18 dieną prasidėjo Bnai Brith valdomas „KPSS vadovų putčas“. Jo pasekme tapo TSRS suardymas.

Kartu su Bnain Brith į Rusiją sugrįžo ir čia įsitvirtino žydų ortodoksų sekta Chabad Liubavič. Trumpą šios sektos charakteristiką pateikia Avigdor Eskin, o išsamiai apie ją pasakoja Eduardas Hodos knygoje,  ЕВРЕЙСКИЙ ФАШИЗМ, или Хабад - дорога вад ir savo puslapyje: http://hodos-video.com/

https://www.youtube.com/watch?v=fh-rh8-zZBE&t=5m0s

2015 metais portalas „The American Interest“ paskelbė dviejų JAV valstybės aukšto pareigūno konfidencialų laišką, kuriame pasakojama apie Rusijos sunaikinimo pasiekimus.

Laiške rašoma: „...Daugumas rusų įsitikinę, kad JAV ketina sunaikinti jų šalį. Tačiau tik nedaugelis rusų patriotų ima įtarti, kaip būtent mes ruošiamės tai padaryti. Dėka mūsų veiklos, Rusija ritasi į pilną krachą. Korupcijos lygis Rusijoje išlieka ypatingai aukštame lygyje, jos siaubinga verslo aplinkos reputacija tuo pačiu yra kliūtimi užsienio investicijoms ir kapitalo bėgimo stimulu. „Valdomos demokratijos“ išprovokuota sklerozė, jau tapo negrįžtama. 

Pagrindine 2014 metų naujiena, be abejo, tapo įsiveržimas į Ukrainą. Nors šis karas tam tikra prasme tapo logine kulminacija daugiamečio mūsų agentų darbo Rusijoje, staigumas ir įvykių mastas tapo mums neįsivaizduojama ir nelaukta sėkme. Bekompromisis giminingų nacijų atskyrimas, esminis imperinės naštos Maskvai padidėjimas, neracionali Rusijos militarizacija, ryšių su Europa ir didele dalimi postsovietinės erdvės nutraukimas, reguliarūs smūgiai į silpstančią Rusijos ekonomiką – kas čia gali nepatikti? Ir programos vinimi tapo tai, kad mūsų žmonėms Rusijoje pavyko pastatyti šią šalį į beviltišką situaciją, iš kurios ji nepajėgs išeiti nugalėtoja. Maskva sunaikino visus šansus įtikinti Ukrainą savo valia sugrįžti į Rusijos įtakos erdvę. Rusija neturi resursų tam, kad pajungti ir okupuoti Ukrainą jėga, ir ji jau investavo per daug pinigų į šį konfliktą, kad išeiti iš jo su minimaliais nuostoliais. Donbasas – tai pūliuojanti žaizda, kuri grasina užkrėsti visą Rusijos valstybę.“

Toliau laiške minima kenkėjiška JAV agentūros Rusijoje veikla stimuliuojant „Eurazijos sąjungos“ idėją, kartu griaunant galimybę šią idėją įgyvendinti.

Laikui bėgant „grubus ir nelankstus spaudimas“ sudaryti šią sąjungą pagal sumanytojų planą turėtų atstumti partneres, o su „tam tikra mūsų draugų pagalba galima tikėtis net Baltarusijos įstojimo į NATO.“

Sirijoje rusai tvirtai prisirišo prie Asado laivo, ir tai padariusi, Rusija nuo savęs atstūmė didesnę arabų pasaulio dalį. 

Laiške minimas Amerikos noras užvaldyti Rusijos gamtos turtus ir sakoma: „Mes toliau gauname svarius dividendus iš mūsų dezinformacinės kompanijos, ypač iš klaidingos Madlen Olbrait citatos, manoma mečiusios godžius žvilgsnius į Sibiro turtus. Mums ypač pasisekė su tuo, kad Rusijos valdininkai ir žurnalistai nesivargina patvirtinti šaltinius, nes pats primityviausias patikrinimas parodytų, kad ši citata sufalsifikuota. Be to, tiktai nedaugelis rusų supranta, kad angliavandeniliai – tai tik žaliava, kurią galima nupirkti pagal rinkos kainą kur patinka, šiuo požiūriu naftos barelis niekuo nesiskiria nuo sriubos lėkštės. Iš tiesų, didžiulė renta, gali padėti išgydyti daugelį šios šalies ligų. Bet, laimei, mūsų įtakos agentai pasistengė padaryti taip, kad didelė dalis šios rentos išvagiama, iššvaistoma arba sugrįžta į Vakarus dėl bėgimo kapitalo, stiprindama mūsų bankus ir mūsų nekilnojamo turto rinkas. Kokia ironija! Mes ne tik gauname rusiškus angliavandenilius, bet ir susigrąžiname didesnę dalį pinigų, kuriuos jiems už tai mokame. Tai kam mums iš Rusijos atimti tai, ką ji mums ir taip duoda?

Bet pagrindinė ironija yra tame, kad, kol Rusija jaudinasi dėl savo angliavandenilių, mes be jokio triukšmo paimame iš jos tikrą lobį – žmogišką kapitalą. Skirtingai nuo naftos, talentingų žmonių negalima tiesiog nupirkti. Būdami patriotais, daugelis išsilavinusių rusų norėtų realizuoti savo potencialą tėvynėje, Rusijos gerovei. Bet dėka mūsų agentų pastangų dauguma gabių rusų vis dažniau ima ieškoti laimės Vakaruose. Smegenų nutekėjimas iš Rusijos atneša mums didelius pranašumus ir viršija net tą naudą, kurią mes galime gauti iš tiesioginio Rusijos angliavandenilių valdymo. (…) Kurstydami neapykantą Amerikai už tai, kad ji neva kliudo realizuoti Rusijos politiką, jie pilnai apakino rusus, trukdydami jiems suprasti, kad iš tiesų būtent mes vadovavome Rusijos politikai. Dar daugiau, mūsų įtakos agentai sugalvojo nuostabias klastas tam, kad priversti nutilti tuos rusus, kurie neužkibo ant šios meškerės. Jie privertė padaryti taip, kad dauguma rusų ėmė maišyti nevalingą didžios valstybės šovinizmą su patriotizmu, ir kad ant tikrų patriotų, siekiančių teisingumo ir geresnio gyvenimo savo bendrapiliečiams, būtų uždėtas išdavikų antspaudas. Pagrindinė rusų masė juda kaip lemingai, prie prarajos krašto, tuomet kai kurie jų bendrapiliečiai, nusivylę ir įpykę, krauna lagaminus ir tylėdami išvyksta iš šalies. Jei situacija toliau vystysis su tokiu greičiu, aš drįstu spėti, kad po kelių metų mūsų darbas Rusijoje bus užbaigtas ir mes galėsime paleisti mūsų komitetą ir išvykti į užtarnautą poilsį. 

Ir neužmiršk priminti Kongresui apie tai, kad visi šie pasiekimai nieko nekainavo Amerikos mokesčių mokėtojams. Mūsų agentai Rusijoje toliau tęsia savo darbą visiškai nemokamai!“

Manęs nepuola rusai, nes aš esu Lietuvos patriotas. Mano ir mano šalies gyvenimą nuodija visai kitos jėgos. Dvi iš jų yra Bnai Brith ir Chabad Liubavič, kurioms ir buvo skirta ši apžvalga.