Ar galima abejoti namo projekto
autentiškumu, jei namas pagal šį projektą jau beveik pastatytas?
Ilgametis Charkovo (Ukraina) liberalios
žydų religinės bendruomenės pirmininkas Eduardas Hodos įsitikinęs
„protokolų“ autentiškumu. Apie tai jis ne kartą teigė savo
knygose ir video įrašuose (Hodos-video.com). Aš pateikiu vaizdo
įrašą, kuriame Eduardas Hodos skaito mano žemiau pateikiamą
„Siono išminčių protokolų“ tekstą. Patį tekstą, kurį
išverčiau ir panaudojau autoriui leidus, aš pasiskolinau iš
gerbiamo Eduardo Hodos knygos „Žydų sindromas
3“.
(Эдуард Ходос.
ЕВРЕЙСКИЙ СИНДРОМ - 3 Краснодар, ООО
"Пересвет" 2003)
1905 metais spaudoje pasirodė, manoma, pirmojo Pasaulinio sionistų
kongreso (1897) protokolai. Šiuos unikalius dokumentus, dar
vadinamus „Siono išminčių protokolais“, skaito žinomas
Ukrainos rašytojas ir publicistas Eduardas
Hodos (http://hodos-video.com/).
S.A. Niluso raštų rinkinyje, 5 tome,
psl.64 (http://nilus-sa.ru) papasakota „protokolų“ atsiradimo ir
jų paviešinimo istorija.
Sergej Nilus (1862-1929)
Vienas aukštai stovintis asmuo, kurį
aš galvojau suinteresuoti savo rankraščiu ir kuris, atrodė man,
galėtų turėti poveikį į įvykių eigą Rusijos Žemėje, atsakė
man, kad „slavai dar nepasakė savo paskutinio žodžio, ir todėl,
kaip nebūtų gudrūs ir stiprūs išminčiai Siono, pastangoms jų
dar negreitai bus lemta išsipildyti, ir, tai reikštų, neverta dėl
to jaudintis“.
Kitu, dar aukščiau stovinčiu
asmeniu, į kurį aš kreipiausi su sionistų protokolais, buvo
Didysis kunigaikštis-kankinys Sergėjus Aleksandrovičius.
Peržiūrėjęs juos jis man įsakė pasakyti per artimą jam asmenį
tik vieną žodį: – Vėlu! Buvo padaryti ir tolimesni bandymai
supažindinti ką reikia su rankraščiu, bet jie buvo nesėkmingi.
Taip praėjo laikas nuo 1900-ųjų iki 1905 metų gruodžios, kada
išėjo 2-as leidimas mano knygos «Великое в малом»
(Didybė mažame), ir joje pirmą kartą aš kreipiausi į skaitytoją
su žodžiu apie antikristą, kaip apie „galimą politinę
galimybę“. Į šitą straipsnį įėjo „Protokolai“! Tai, kiek
man žinoma, ir buvo pirma publikacija paslapties masonų-žydiško
suokalbio prieš krikščionių pasaulį pagal jų pirminį šaltinį.
Ant pasaulio, esančio ne Kristaus Cerkvėje“, paskelbimas šių
protokolų padarė įspūdį vos pastebimą.
Tuometinė spauda, dauguma kurios
leidinių buvusi arba žydų rankose, arba jiems vadovaujant,
pasistengė nutylėti apie jų pasirodymą, pranešdama apie juos
prabėgom, kaip apie laukinį prasimanymą arba pasaką. Bet tikinčių
krikščionių pasaulyje „Protokolai“ padarė savo darbą ir
sukūrė mano knygai sėkmę, viršijusią bet kokius lūkesčius, ir išplatinę tvarkymą ir suvokimą slepiamų
šių laikų paslapčių gana plačiame krikščionių šeimos rate.
Nuo to laiko mano knyga su „Protokolais“ atlaikė 5 leidimus, bet
tik dabar man patikimai tapo žinoma, pagal žydų šaltinius, kad
šie „Protokolai“ yra ne kas kita, kaip strateginis planas
pasaulio užkariavimo po pėda Dievo gimdytojo-Izraelio, sukurtas
žydų tautos vadų per daugelį amžių jo išblaškymo ir pateiktas
„seniausiųjų kunigaikščių tarybai tremtyje“ Teodoro Gerclio,
Pirmojo sionistų kongreso dienomis, sušaukto jo Bazelyje, 1897 metų
rugpjūtį.
Siono išminčių susirinkimų
protokolai ir pirmas jų pasirodymas spaudoje.
1900 metais man pavyko gauti į savo
žinią vieną rankraštį, ir šitam santykinai nedideliam pagal
dydį sąsiuviniui buvo lemta sukelti pasaulėjautoje tokį gilų
perversmą, koks žmogaus dvasioje gali būti įvykdytas tiktai
veikiant Dievo jėgai, tapačiai gimusio neregiu praregėjimo
stebuklui. „Te apsireiškia ant jo darbai Viešpaties“.
Rankraštis šis turėjo pavadinimą „Siono išminčių susirinkimų
protokolai“ ir perduotas man jau mirusio Černsko valsčiaus bajorų
maršalkos, vėliau Stavropolio vicegubernatoriaus Aleksijaus
Nikolajevičiaus Suchotino. Aš tada jau pradėjau dirbti savo
plunksna Dievo garbei, o su Suchotinu buvau draugingas, kaip su
žmogumi mano pažiūrų ir įsitikinimų, „kraštutinių dešinių“,
kaip jas dabar vadina.
Perduodamas man rankraštį, Suchotinas
pasakė: – Paimk jį sau į pilną tavo žinią, perskaityk,
įsikvėpk ir padaryk iš jo ką nors krikščionio sielai, nes pas
mane jis gali gulėti veltui: politiniu požiūriu jis nenaudingas,
idant padaryti pagal jį ką nors jau vėlu, na, o dvasiniu – kitas
reikalas, jis tavo rankose, Dievas duos, atneš dar kažkokį vaisių.
Tuo pačiu Suchotinas pranešė man, kad jis, savo ruožtu, rankraštį
šį gavo iš vienos damos, pastoviai gyvenančios užsienyje, kad
dama ši – Černės dvarininkė (jis vadino, pamenu, ir pavardę,
bet aš pamiršau) ir kad ji gavo jį kažkokiu gana paslaptingu
būdu. Kalbėjo Suchotinas ir tai, kad vieną egzempliorių šio
rankraščio ši dama perdavė grįžusi iš užsienio Sipiaginui,
buvusiam tuo metu vidaus reikalų ministru, ir kad Sipiaginą po to
nužudė…
Jis kažką ir dar kalbėjo man tokio
pat paslaptingo, bet kada aš pirmą kartą susipažinau su
rankraščio turiniu, tai įsitikinau, kad ji pati savo baisia ir
žiauria, atvira tiesa tiek liudija apie patikimumą savo kilmės iš
„Siono išminčių“, kad nereikalauja jokio kito liudijimo apie
savo kilmę. Bet buvau aš tada dar gana jaunas, nepakankamai
susipažinęs su Dievo žodžiu, nebendravau dar su stačiatikių
dvasios šviesuoliais ir todėl pirmu reikalu pabandžiau kreiptis į
šio pasaulio stipriuosius su tikslu supažindinti juos su gresiančio
pavojaus „protokolais“.
Jubiliejinis leidinys
Protokolas Nr.1: Mūsų sistema
...Atidėję fraziologiją, kalbėsime apie kiekvienos minties
reikšmę, palyginimais ir išvadomis nušviesime aplinkybes.
Ir taip, aš formuoju mūsų sistemą iš mūsų ir gojų požiūrio
taško.
Reikia pažymėti, kad žmonės su kvailais instinktais
skaitlingesni nei geri, todėl geriausi rezultatai juos valdant
pasiekiami prievarta ir bauginimais, bet ne akademiniais svarstymais.
Kiekvienas žmogus stengiasi valdyti, kiekvienas norėtų tapti
diktatorium, jei tik jis galėtų, bet tuo pačiu retas nebūtų
pasiruošęs aukoti visų gerove vardan savo gerovės.
Teisė - jėgoje. Kas sulaikydavo grobuonis žvėris,
kuriuos vadina žmonėmis? Kas jiems ligi šiol vadavo? Kai pradėjo
megztis visuomenės santykiai, jie klausė grubios ir aklos valdžios,
vėliau -įstatymo, kuris yra ta pati jėga, tik užmaskuota. Darau
išvadą, kad pagal gamtos dėsnį teisė - jėgoje.
Laisvė - idėja, liberalizmas. Politinė laisvė yra
idėja, bet ne faktas. Šią idėją reikia mokėti taikyti, kada
reikia idėjiniu mąsalu privilioti liaudies jėgas prie savo
partijos, jeigu ji sumanė palaužti kitą, esančią valdžioje. Tas
uždavinys palengvėja, jei priešininkas pats užsikrečia laisvės
idėja, taip vadinamu liberalizmu, ir dėl idėjos praranda savo
galią. Štai čia ir pasireikš musų teorijos pergalė: palaidos
valdžios tuoj pat pagal būties dėsnį bus sugriebtos ir perimtos
naujos rankos, nes akla liaudies jėga nei dienos negali išbūti be
vadovo, ir naujoji valdžia stoja nusilpusios dėl liberalizmo
senosios valdžios vietoje.
Auksas. Tikėjimas. Savivaldybė. Mūsų laikais
liberal-valdytojus pakeitė aukso valdžia. Buvo laikas, valdė
tikėjimas. Laisvės idėja yra neįvykdoma, nes niekas nemoka
naudotis ją saikingai. Tereikia liaudžiai kuriam laikui suteikti
savivaldą, kaip ji virsta pasileidimu. Nuo šio momento atsiranda
nesantaika, greitai pereinanti į socialines kovas, kuriose dega
valstybės ir jų reikšmė virsta pelenais.
Kapitalo
despotizmas. Ar valstybė išsekinama jos pačios konvulsijose ar
vidinė nesantaika atiduoda ją į rankas išorės priešams,- bet
kokiu atveju, ji gali būti laikoma negrįžtamai žuvusia, ji mūsų
valdžioje. Despotizmas kapitalo, kuris visas yra mūsų rankose,
ištiesia jai šiaudą, už kurio valstybei tenka laikytis norom
nenorom, priešingu atveju ji ritasi į bedugnę.
Vidinis priešas. Tą, kuris dėl liberalios sielos
pasakytų, kad tokios rūšies pasvarstymai yra nedorovingi, aš
paklausiu: jei kiekviena valstybė turi du priešus ir jei išorinio
priešo atžvilgiu jam leidžiama ir neskaitoma nedorovingu naudoti
visokias kovos priemones, kaip pavyzdžiui, ne supažindinti priešo
su planais arba gynybos puolimais, pulti jį naktį arba nelygiu
žmonių skaičiumi, tai kodėl tokias pačias priemones atžvilgiu
blogiausio visuomeninės santvarkos ir gerovės priešo, galima
vadinti neleistinomis ir nedorovingomis?
Minia, anarchija. Ar gali sveikas logiškas protas, viltis
sėkmingai vadovauti minioms išmintingų aiškinimų pagalba, arba
perkalbinėjimais, kai yra pasipriešinimas, nors ir beprasmis, bet
kuris gali pasirodyti paviršutiniškai galvojantiems žmonėms
malonesnis? Vadovaudamiesi išimtinai smulkiomis aistromis,
prietarais, papročiais, tradicijomis ir sentimentaliomis teorijomis,
žmonės minioje ir minios žmonės pasiduoda partiniam
susiskaldymui, trukdančiam bet kokiam susitarimui netgi pilnai
išmintingų nuostatų pagrindu. Kiekvienas minios sprendimas
priklauso nuo atsitiktinės arba specialiai suorganizuotos daugumos,
kuri, nesuvokdama politikos paslapčių, skelbia absurdišką
sprendimą, dedantį į valdymą anarchijos užuomazgą.
Politika ir moralė. Politika neturi nieko bendro su
morale. Valdytojas, kuris vadovaujasi morale, nepolitiškas, ir todėl
netvirtas savo soste. Kas nori valdyti, turi griebtis ir gudrybės,
ir veidmainiavimo. Didžiausios tautų ypatybės – nuoširdumas ir
sąžiningumas – politikoje yra ydos, nes jos nuverčia nuo sosto
geriau ir patikimiau nei stipriausias priešas. Šios savybės turi
būti gojų valstybių atributais, mes gi nieku gyvu negalime jomis
vadovautis.
Galingesniojo teisė. Mūsų teisė – jėgoje. Žodis
„teisė“ yra atitrūkusi nuo realybės ir niekuo nepagrįsta
mintis. Šis žodis reiškia ne daugiau kaip „duokite man tai, ko
aš noriu, kad aš tuo pačiu gaučiau nurodymą, kad aš stipresnis
už jus". Kur prasideda teisė? Kur ji pasibaigia? Valstybėje,
kurioje blogai organizuota valdžia, beveidiškumas įstatymų ir
valdovo, praradusių veidą nuo liberalizmo prisidauginusių teisių,
aš semiu naują teisę- pulti pagal stipresniojo teisę ir sugriauti
visą egzistuojančią tvarką ir nuostatas, paimti į rankas
įstatymus, pertvarkyti visas įstaigas ir pasidaryti valdovu tų,
kurie suteikė mums teises mūsų jėgos, atsisakydami nuo jų
laisvanoriškai, liberaliai...
Masonų-žydų valdžios nenugalimumas. Mūsų valdžia,
kai šiandien yra susvyravusios visos kitos valdžios, bus
nenugalimiausia ir stipriausia iš visų kitų valdžių, nes ji bus
neregima ligi tol, kol sutvirtės tiek, kad jos jau nebegalės
nuversti jokia gudrybė.
Tikslas pateisina priemones. Iš laikinojo blogio, kurį
mes priversti dabar įvykdyti, gims gera, galinga valdžia, kuri
atstatys liberalizmo suardytą teisingą žmonių būties mechanizmo
judėjimą. Atkreipkime gi dėmesį mūsų planuose ne tiek į tai,
kas gera ir dorovinga, kiek į tai, kas reikalinga ir naudinga.
Prieš mus planas, kuriame strategiškai pravesta linija, nuo kurios
mums negalima atsitraukti, nes kitaip visas daugelio amžių darbas
žlugs.
Minia - neregys. Kad parengti tikslingus veiksmus, reikia
turėti dėmesyje minios niekšybę, nestabilumą, nepastovumą, jos
nesugebėjimą suprasti ir gerbti nuosavo gyvenimo, gerbūvio
sąlygas. Reikia suprasti, kad minios stiprybė akla, nesąmoninga,
ne svarstanti, įsiklausanti ir kairės ir dešinės. Aklas negali
vedžioti aklų jų nenuvesdamas iki prarajos, todėl išeitų, kad
minios dalyviai, išsišokėliai iš liaudies, nors ir genialūs, bet
politikoje neišmanūs, negali pasireikšti kaip minios vadovai be
to, kad nesunaikintų visos nacijos.
Politikos abecelė. Tiktai nuo vaikystės ruošiamas
patvaldystei asmuo gali žinoti žodžius, sudarytus iš palitinių
raidžių.
Partinės rietenos. Tauta, palikta pati sau, tai yra
išsišokėliams iš jos terpės, pati susinaikina partine
nesantaika, kurią aktyvuoja lenktynės dėl valdžios ir
privilegijomis ir vykstančiomis iš to riaušėmis.
Ar įmanoma liaudies masėms ramiai, be lenktyniavimo išspręsti,
susitvarkyti su šalies reikalais, kurie negali būti sumaišomi su
asmeniniais interesais?
Ar gali jie apsisaugoti nuo išorės priešų?
Tai neįsivaizduojama, nes planas, suskaidytas į kelias dalis,
kiek galvų minioje, praranda vientisumą, o todėl tampa
nesuprantamu ir neįvykdomu.
Labiausiai tikslingas valdymo būdas - patvaldystė. Tiktai
pas valdovo asmenį planai gali būti plačiai aiškūs, tvarkoje,
paskirstančioje viską valstybės mašinos mechanizme, iš ko reikia
padaryti išvadą, kad tikslinga valstybės labui šalies valdymas
turi susitelkti vieno atsakingo asmens rankose.
Be absoliutaus despotizmo negali egzistuoti civilizacija, diegiama
ne masių, o jų vadovo, kas jis bebūtų.
Minia - barbaras, išryškinantis savo barbariškumą kiekvienu
atveju.
Kai tik minia užgrobia į savo rankas laisvę, ji ją greitai
paverčia į anarchiją, kuri savaime yra aukščiausias barbariškumo
laipsnis.
Spiritas.
Klasicizmas. Ištvirkimas. Pasižiūrėkite į nuspirituotus
gyvulius, apkvaišintus vynu, teisė į besaikį naudojimą kurio
duotas kartu su laisve.
Negalime gi mes leisti mūsiškiams iki to prieiti...
Gojų tautos, apkvaišintos spiritiniais gėrimais, o jaunimas jų
nukvailėjo nuo klasicizmo ir ankstyvojo iškrypimo, į kuriuos jį
pastūmėjo mūsų agentūra – guvernantai, lakėjai, guvernantės
turtinguose namuose, pasiuntiniai ir kiti., mūsų moterys – gojų
pasilinksminimo vietose.
Prie šių pastarųjų skaičiaus aš priskiriu ir taip vadinamas
„damas iš visuomenės“, laisvanoriškas pasekėjas jų pagal
ištvirkimą ir prabangą.
Mūsų slapyvardis – jėga ir veidmainystė.
Tiktai jėga nugali politiniuose reikaluose, ypač jei paslėpta
talentuose, būtinuose valstybiniams žmonėms.
Prievarta turi būti principu, o gudrumas ir veidmainystė –
taisykle vyriausybėms, kurios nenori sudėti savo karūnos prie kojų
agentų kokios-nors naujos jėgos.
Šis blogis yra vienintelė priemonė pasiekti tikslą – gėrį.
Todėl mes neturime sustoti ties papirkimu, apgaule ir išdavyste,
kuomet jie turi pasitarnauti mūsų tikslui pasiekti.
Politikoje reikia mokėti imti svetimą nuosavybę be svyravimų,
jeigu ja mes pasieksime paklusnumo ir valdžios.
Teroras.
Mūsų valstybė, žygiuojanti pasaulio užkariavimo keliu, turi
teisę pakeisti karo baisumus, pakeisti mažiau pastebimais ir
tikslingesniais žudymais, kuriais reikia paremti terorą,
nuteikiantį aklam paklusnumui.
Teisingas, bet nenumaldomas griežtumas yra didžiausias
valstybinės jėgos faktorius: ne tiktai dėl naudos, bet ir vardan
pareigos, vardan pergalės mums reikia laikytis programos prievartos
ir veidmainystės.
Doktrina apskaičiavimo tiek pat stipri, kiek ir priemonės, jos
naudojamos. Todėl ne tiek pačiomis priemonėmis, kiek griežtumo
doktrina mes laimėsime ir paversim baudžiauninkais visas
vyriausybes savo viršvyriausybei.
Pakanka, kad žinotų, kad mes nenumaldomi, kad liautųsi
nepaklusnumas.
Laisvė, lygybė, brolybė. Dar senovėje mes tarp liaudies
pirmąkart sušukome žodžius „laisvė, lygybė, brolybė“, -
žodžius tiek daug kartų pakartotus nuo tų laikų nesąmoningų
papūgų, iš visur suskridusių ant šio masalo, su kuriuo jos
išnešė pasaulio gerbūvį, tikrą asmenybės laisvę, anksčiau
taip atitvertą nuo minios spaudimo.
Tarytum protingi, inteligentiški gojai, neišsiaiškino
atitrauktai ištartų žodžių, nepastebėjo prieštaringumo jų
reikšmės ir atitikimo jų tarpusavyje, nepamatė, kad gamtoje nėra
lygybės, negali būti laisvės, kad pati gamta nustatė protų
nelygybę, charakterių ir gabumų, lygiai ir paklusimą jos
įstatymams;
nesuvokė, kad minia – jėga akla, kad išsišokėliai, iš jos
išrinkti valdymui, politikos atžvilgiu tokie patys akliai, kaip ir
ji pati;
kad pašvęstas, kad ir kvailys, tai gali valdyti, o nepašvęstas,
tebūnie jis net ir genijus, nieko nesupras politikoje.
Dinastijų valdymo principas. Visa tai gojų buvo praleista
be dėmesio; o tuo metu tuo rėmėsi dinastinis valdymas: tėvas
perduodavo sūnui žinojimą politinių reikalų eigos taip, kad
niekas iš jo nieko nesužinotų, išskyrus dinastijos narius, ir
negalėtų išduoti jo paslapties valdomai liaudžiai.
Bėgant laikui prasmė dinastinio perdavimo tikrojo politikos
reikalų būvio buvo prarasta, kas pasitarnavo mūsų reikalo sėkmei.
Gojų aristokratijos privilegijų sunaikinimas. Visuose
pasaulio kraštuose žodis „laisvė, lygybė, brolybė“ būrė į
mūsų eiles per mūsų aklus agentus ištisus legionus, kurie su
džiugesiu nešė mūsų vėliavas. Tuo tarpu šie žodžiai buvo
kirminais, kurie graužė gojų gerovę, naikindami viska - taiką,
ramybę, solidarumą, griaudami visus jų valstybių pagrindus. Jūs
pamatysite galiausiai, kad tai pasitarnavo mūsų triumfui: tai mums
davė galimybę, kas, tarp kitko, išsikovoti svarbiausio kozirio
mūsų rankose-sunaikinimo privilegijų, kitaip kalbant, pačios
esmės gojų aristokratijos, kuri buvo vienintelė prieš mus apsauga
tautų ir šalių.
Naujoji aristokratija. Ant griuvėsių prigimtinės ir
gentinės aristokratijos mes pastatėme aristokratiją mūsų
inteligentijos, visų pirma-piniginės. Šitos naujos aristokratijos
cenzu mes nustatėme turtą, nuo mūsų priklausomą, ir mokslą,
vystomą mūsų išminčių.
Psichologinis apskaičiavimas. Mūsų pergalė palengvino
ir tai, kad santykiuose su mums reikalingais žmonėmis mes visada
veikėme į pačias jautriausias žmogaus proto stygas – į
apskaičiavimą, į godumą, į nepasotinamumą materialinių žmogaus
poreikių;
o kiekviena iš išvardintų žmogaus silpnybių, paimta atskirai,
sugeba nužudyti iniciatyvą, atiduodama valią žmonių į
dispoziciją jų veiklos pirkėjo.
Laisvės
abstrakcija. Laisvės abstrakcija davė galimybę įtikinti
minias, kad vyriausybė - ne kas kita, kaip šalies valdytojas
šeimininko – tautos ir kad jį galima keisti, kaip nunešiotas
pirštines.
Protokolas Nr. 2 - Ekonominiai
karai
Ekonominiai karai – žydų dominavimo pagrindas. Mums
būtina, kad karai, kiek tai įmanoma, neduotų teritorinių
preferencijų: tai perkels karą į ekonominę dirvą, kurioje
nacijos mūsų pagalboje įžvelgs mūsų dominavimo jėgą, o tokia
reikalų būklė atiduos abi puses į dispoziciją mūsų
internacionalinės agentūros, turinčios milijonus akių, žvilgsnių,
neatskirtų jokiomis sienomis.
Tada mūsų tarptautinės teisės sutrins tautines teises, tikrąja
prasme, ir valdys tautas taip pat, kaip civilinė valstybių teisė
valdo savo piliečių tarpusavio teises.
Parodomoji administracija ir slaptieji patarėjai.
Administratoriai, mūsų išrenkami iš publikos priklausomai nuo jų
vergiškų sugebėjimų, nebus asmenimis, parengtais valdymui, ir
todėl jie lengvai pasidarys pieškomis mūsų žaidime, rankose mūsų
mokslininkų ir genialių patarėjų, specialistų, išauklėtų nuo
ankstyvos vaikystės viso pasaulio reikalų valdymui.
Kaip jums žinoma, šie mūsų specialistai sėmėsi valdymui
reikalingas žinias iš mūsų politinių planų, iš istorijos
bandymų, iš stebėjimų į kiekvieną vykstantį momentą.
Gojai nesivadovauja bešališkų istorinių stebėjimų praktika,
o teorine rutina, be jokio kritinio santykio su jos rezultatais.
Todėl mums nėra ko su jais skaitytis – tegul jie iki tam tikro
laiko linksminasi, arba gyvena viltimis į naujus pasilinksminimus,
arba prisiminimus apie pergyventus.
Tegul jiems vaidina svarbiausią rolę tai, ką mes įteigėme
jiems pripažinti už mokslo nuostatas (teorijas).
Tuo tikslu mes nuolatos, mūsų spaudos pagalba, skatiname aklą
pasitikėjimą jomis.
Gojų inteligentai puikuosis žiniomis ir be loginio jų
patikrinimo įdiegs praktikoje visas iš mokslo pasemtas žinias,
sukombinuotas mūsų agentų su tikslu protų auklėjimo mums
reikiama kryptimi.
Griaunančių mokymų pasiekimai. Jūs negalvokite, kad mūsų
tvirtinimai niekuo nepagrįsti: atkreipkite dėmesį į mūsų
pakištus darvinizmo, marksizmo, nyčizmo pasiekimus.
Išprievartaujanti reikšmė gojų protams šių krypčių
mums-tai, kraštiniu atveju, turi būti akivaizdu.
Prisitaikymas
prie politikos. Mums būtina skaitytis su šiuolaikinėmis
mintimis, charakteriais, tautų tendencijomis, kad nedaryti
nepataikymų politikoje ir administracinių reikalų valdyme.
Triumfas mūsų sistemos, kurios mechanizmo dalis galima išdėstyt
skirtingai, žiūrint į temperamentą tautų, mūsų sutinkamų
kelyje, negali turėti sėkmės, jei praktinis jo pritaikymas
nesirems rezultatais praeities susiejimo su dabartimi.
Spaudos vaidmuo. Šiuolaikinių valstybių rankose yra dydi
jėga, sukurianti tautoje minties judėjimą – tai spauda.
Spaudos vaidmuo – nurodyti neva būtinus reikalavimus, perduoti
skundus tautos balso, išreikšti ir kelti nepasitenkinimą ir
nepasitikėjimą.
Spaudoje įsikūnija laisvo kalbėjimo pergalė.
Bet valstybės nemokėjo pasinaudoti šia jėga ir ji atsirado
mūsų rankose.
Per ją mes pasiekėme įtakojimą, patys likdami šešėlyje; jos
dėka mes surinkome savo rankose auksą, nepaisant to, kad mums jį
teko imti iš kraujo ir ašarų tėkmių...
Kiekviena auka iš mūsų pusės verta tūkstančio gojų aukų
prieš Dievą.
Protokolas Nr.3 – Simbolinė
gyvatė ir jos reikšmė
Simbolinė gyvatė ir jo reikšmė. Šiandien galiu jums
pranešti, kad mūsų tikslas jau yra už kelių žingsnių nuo mūsų.
Lieka nedidelė erdvė ir visas mūsų nueitas kelias pasiruošęs
užsklęsti jau savo ciklą Simbolinės Gyvatės, kuria mes
vaizduojame mūsų tautą.
Kada šis ratas užsidarys, visos europinės valstybės bus juo
užsklęstos, kaip stipriu spaustuvu.
Šiuolaikinės konstitucinės svarstyklės greitai apvirs, todėl,
kad mes jas pastatėme ne tiksliai, tam kad jos nenustotų svyruoti,
kol nenudils jų laikiklis.
Gojai manė, kad jie ją pakankamai tvirtai sukaustė ir vis
laukė, kad svarstyklės ateis į pusiausvyrą.
Bet valdantieji neužstoja savo atstovų, kurie kvailioja,
žavėdamiesi savo nekontroliuojama ir neatsakinga valdžia.
Valdžia gi šia jie skolingi į rūmus mūsų įvestu teroru.
Neturėdami priėjimo prie savo tautos, į pačią jos terpę,
karaliaujantys jau negali susitarti su ja ir įsitvirtinti prieš
valdžios trokštančius.
Mūsų padalintos reginti karaliaus jėga ir akla tautos jėga
prarado bet kokią reikšmę, kadangi atskirai, kaip aklas be lazdos,
jie neįgalūs.
Valdžia
ir garbės siekis. Kad sužadinti valdžios trokštančius
piktnaudžiauti valdžia, mes priešpastatysim viena prieš kitą
visas jėgas, išvystę jų liberales tendencijas į nepriklausomybę.
Mes šia kryptimi sužadinome visuotinį suinteresuotumą, mes
apginklavome visas partijas, mes pastatėme valdžią taikiniu prieš
visas ambicijas.
Iš valstybių mes padarėme arenas, ant kurių vyksta
sumaištys...
Dar truputi, ir betvarkė, bankrotai atsiras visur...
Parlamentų pliurpyklos. Pamfletai. Piktnaudžiavimai valdžia.
Nenuilstantys kalbėtojai pavertė į oratorių varžytuves
parlamentų ir administracinius posėdžius.
Drąsūs žurnalistai, beceremoniški pamfletistai kasdien puola
administracinį personalą.
Piktnaudžiavimai valdžia galutinai paruoš visas įstaigas
griūčiai, ir viskas lėks aukštyn kojomis nuo proto netekusios
minios smūgių.
Ekonominė vergija.
„Tautos tiesa.“ Tautos
prikaustytos prie sunkaus darbo neturtingumu stipriau, negu jas
prikaustydavo vergija ir baudžiavos teisė: nuo jų taip ar kitaip
galėjo išsilaisvinti, galėjo su jais skaitytis, o nuo skurdo jie
neatsiplėš.
Mes įtraukėme į konstitucijas tokias teises, kurios masėms yra
fiktyvios, o ne galiojančiomis teisėmis.
Visos šios taip vadinamos tautų teisės gali egzistuoti tiktai
idėjoje, praktikoje niekada neįgyvendinamoje.
Kas proletarui-darbštuoliui, susilenktam į lanką ties sunkiu
darbu, prispaustam savo būties, gavimas plepių teisės plepėti,
žurnalistams teisės rašyti visokį nieką greta su reikalu, jei
proletariatas neturi kitokios naudos iš konstitucijos, išskyrus
tuos apgailėtinus trupinius, kuriuos mes jiems metame nuo mūsų
stalo už padavimą jų balso į naudą mūsų nurodymų ir mūsų
statytinių, mūsų agentų?..
Respublikinės teisės vargšui – karti ironija, idant būtinybė
vos ne kasdienio darbo neduoda jiems tikro naudojimosi jais, bet
užtai pas juos atima garantiją pastovaus ir garantuoto uždarbio,
pastatydamas jį į priklausomybę nuo šeimininko ar bičiulių
streikų.
Buožija
ir aristokratija. Mūsų vadovaujama liaudis sunaikino
aristokratiją, kuri buvo jos natūrali apsauga ir maitintoja dėl
savo pačios naudų, neatsiejamai susietų su tautos gerbūviu.
Dabar gi, sunaikinusi aristokratiją, ji pateko į engimą buožių
– prasigyvenusių perėjūnų, užsėdusių ant darbininkų
negailestingu jungu.
Masonų-žydų
armija. Mes pasirodysime neva išgelbėtojai darbininko nuo šio
engimo, kada pasiūlysim jam įstoti į mūsų armijos gretas –
socialistų, anarchistų, komunarų, kuriems mes visada padedame iš
neva broliškos taisyklės bendražmogiško solidarumo mūsų
socialinės masonijos.
Aristokratija, kuri pagal teisę naudojosi darbininkų darbu, buvo
suinteresuota tuo, kad darbininkai būtų sotūs, sveiki ir tvirti.
Mūsų valdžia chroniškame neprivalgyme ir silpnume darbininko,
todėl, kad visu tuo jis įbaudžiauninamas mūsų valiai, o savo
valdžiose jis neras nei jėgų, nei energijos pasipriešinti jai.
Badas sūkuria kapitalo teises į darbininką tikriau, negu
aristokratijai duodavo šią teisę teisėta karaliaus valdžia.
Badas ir
kapitalo teisė. Skurdu ir kylančia iš jo pavyduoliška
neapykanta mes stumdome minias ir jų rankomis sutriname tuos, kas
mums trukdo mūsų kelyje.
Minia ir
pasaulio valdovo karūnavimas. Kada ateis laikas mūsų
pasaulinio valdovo karūnacijai, tai tos pačios rankos nušluos
viską, kas tam galėtų priešintis.
Pagrindinė
būsimų masoniškų tautinių mokyklų programos disciplina.
Gojai atprato galvoti be mūsų mokslinių patarimų.
Todėl jie nemato tikros būtinybės tame, ko mes, kada ateis mūsų
karalystė, nenukrypstamai laikysimės, o būtent:
Kad tautinėse mokyklose reikia dėstyti vieningą tikrąjį
mokslą, pirmą iš visų – mokslą sąrangos žmogaus gyvenimo,
socialinės būties, reikalaujančio darbo paskirstymo, o iš to
seka, suskirstymo žmonių į klases ir luomus.
Būtina, kad žinotų visi, kad lygybės būti negali pasekoje
skirtumų veiklos paskirties, kad negali vienodai atsakyti prieš
įstatymą tas, kuris savo poelgiu kompromituoja visą luomą, ir
tas, kuris neliečia juo nieką, išskyrus savo garbę.
Mokslo
apie socialinę santvarką paslaptis. Teisingas socialinės
santvarkos mokslas, į kurio paslaptis mes neįsileidžiam gojų,
parodytų visiems, kad vieta ir darbas turi išlikti tam tikrame
rate, kad nebūti šaltiniu žmogiškų kančių nuo netinkamo
auklėjimo su darbu.
Studijuodamos šį mokslą tautos laisvanoriškai paklus
valdžioms ir santvarkai, jų išplatintai valstybėje. Gi esant
dabartinei mokslo būklei ir mūsų sukurtai jos krypčiai, tauta,
aklai tikinti spausdintam žodžiui, maitinasi įteigtais jai
paklydimais, nesuprasdamas jaučia priešpriešą visiems luomams,
kuriuos jis skaito aukštesniais už save, kadangi nesupranta
kiekvieno luomo prasmės.
Bendra
ekonomikos krizė. Nurodyta nesantaika dar labiau padidėja dėl
ekonominės krizės, kuri sustabdys biržos sutartis ir
pramonės eigą.
Sukūrę visais mums pasiekiamais pogrindiniais keliais aukso
pagalba, kuris visas mūsų rankose, bendrą ekonomikos krizę, mes
mesime į gatvę minias darbininkų vienu metu visose Europos
valstybėse.
Šios minios su pasitenkinimu puls lieti kraują tų, kuriems jie
dėl primityvumo savo elgesio pavydi nuo vaikystės ir kurių turtą
jie tada galės plėšti.
„Mūsiškių“
saugumas. Mūsiškių jie nelies, todėl kad griūties momentas
mums bus žinomas ir mūsų bus priimtos priemonės savųjų
apsaugai.
Masonijos
despotizmas – proto karalystė. Mes įtikinom, kad progresas
atves visus gojus į proto karalystę. Mūsų despotizmas ir bus
toks, nes jis sugebės protingu griežtumu sutaikinti visus
neramumus, išėsdinti liberalizmą iš visų įstaigų.
Kada liaudis pamatė, kad jam laisvės vardan daro visokias
nuolaidas ir susilpninimus, jis įsivaizdavo, kad jis valdovas, ir
puolė į valdžią, bet, žinoma, kaip ir kiekvienas neregys,
susidūrė su daugybe nemalonumų;
puolė ieškoti vadovo, nesuvokė, kad reikia sugrįžti prie
ankstesnio ir sudėjo savo įgaliojimus prie mūsų kojų.
Atsiminkite prancūzų revoliuciją, kuriai mes davėme pavadinimą
„didžioji“: jos parengimo paslaptys mums gerai žinomos, nes ji
visa – mūsų rankų darbas.
Nuo tų laikų mes vedžiojame liaudį nuo vieno nusivylimo iki
kito tam, kad ji ir nuo mūsų atsisakytų naudai tokio
Karaliaus-despoto Siono kraujo, kurį mes ruošiame pasauliui.
Dabartiniu laiku mes, kaip tarptautinė jėga, nepažeidžiami,
nes užpuolus tik mus vienus, mus palaiko kitos valstybės.
Neišsenkantis niekšiškumas gojų tautų, šliaužiojančių
prieš jėgą, negailestingų silpnumui, neatlaidžių nusižengimams
ir atlaidžių nusikaltimams, nenorinčių pakęsti prieštaravimus
laisvos santvarkos, kantrių iki kankinystės prieš prievartą
drąsaus despotizmo,- štai kas padeda mūsų nepriklausomybei.
Nuo šiuolaikinių premjer-diktatorių jie kenčia ir pakelia
tokius piktnaudžiavimus, už mažesnius iš kurių jie nukirsdintų
dvidešimt karalių.
Slaptųjų
masonų agentų rolė. Kuo gi paaiškinti tokį reiškinį, tokį
tautos masių nenuoseklumą savo santykyje į įvykius, atrodytų,
vieno lygmens?
Paaiškinamas šis reiškinys tuo, kad diktatoriai šie šnibžda
tautai per savo agentus, kad jie tais piktnaudžiavimais atneša žalą
valstybėms dėl aukščiausio tikslo – pasiekimo tautų gerovės,
jų tarptautinės brolijos, solidarumo ir lygybės. Žinoma, jiems
nesako, kad toks susijungimas turi įvykti tiktai mums valdant.
Ir štai tautos smerkia dešiniuosius ir išteisina kaltuosius,
vis labiau ir labiau įsitikindamos, kad gali daryti viską, ko jie
panorės.
Esant tokiai reikalų būklei, tauta griauna bet kokį tvarumą ir
sukuria betvarkes kiekviename žingsnyje.
Laisvė. Žodis "laisvė" išstato žmonių
bendruomenes į kovą prieš bet kokią valdžią, netgi Dievišką
ir gamtinę.
Štai kodėl mums ėmus valdyti mes turėsime šį žodį išmesti
iš žmonių leksikono, kaip gyvuliškos jėgos principą,
paverčiančios minias į kraujo trokštančius žvėris.
Teisybė, žvėrys šie užmiega kiekvieną kartą, kai prisigeria
kraujo, ir tuo metu juos lengva sukaustyti grandinėmis. Bet jei
jiems neduoti kraujo, jie nemiega ir kovoja.
Protokolas Nr.4 – Respublikos
stadijos.
Respublikos stadijos. Bet kuri
respublika praeina keletą stadijų. Pirmosios iš jų esmė – tai
pirmosios dienos aklojo beprotystės, besiblaškančio į kairę ir
dešinę; antroji – demagogija, iš kurios gims anarchija,
neišvengiamai atvedanti į despotizmą, bet jau ne į teisėtą,
atvirą, o todėl atsakingą, o į nematomą ir nežinomą ir vis
tiktai jautrų despotizmą kokios bebūtų slaptos organizacijos, tuo
labiau be ceremonijų veikiančios, kad ji veikia prisidengusi, už
įvairių agentų nugarų, kurių kaita ne tik kad nekenkia, bet
padeda slaptai jėgai, atsikratančiai, dėka šitos kaitos, nuo
būtinybės leisti savo lėšas atsidėkojimui ilgai tarnavusiems.
Išorės masonija. Kas gali
nuversti neregimą jėgą? O mūsų jėga būtent tokia.
Išorinė masonija tarnauja akla
priedanga jai ir jos tikslams, bet šios jėgos veikimo planas, net
jos pačios būvimo vieta, tautai visada lieka nežinoma.
Laisvė ir tikėjimas. Bet ir
laisvė galėtų būti nežalinga ir egzistuoti valstybės gyvenime
be žalos tautų klestėjimui, jeigu ji būtų pagrįsta tikėjimu į
Dievą principais, brolybės žmonijos, be minties apie lygybę,
kuriai prieštarauja patys sutvėrimo dėsniai, nustatę pavaldumą.
Esant tokiam tikėjimui, tauta būtų
valdoma parapijų priežiūra ir eitų nuolankiai ir paklusniai po
ranka savo dvasinio ganytojo, paklusdama Dievo paskirstymui žemėje.
Štai kodėl mums būtina sunaikinti
tikėjimą, išplėšti iš gojų proto patį Dievybės ir dvasios
principą ir pakeisti viską aritmetiniais apskaičiavimais ir
materialiniais poreikiais.
Tarptautinė prekybinė-pramoninė
konkurencija. Spekuliacijos rolė.Kad gojų protai nesuspėtų
galvoti ir pastebėti, reikia juos atitraukti į pramonę ir prekybą.
Tokiu būdu, visos nacijos ieškos savo
naudos ir kovoje už ją nepastebės savo bendro priešo. Bet tam,
kad laisvė galutinai degraduotų ir sužlugdytų gojų visuomenes,
reikia pramonę pastatyti ant spekuliacinės dirvos: tai pasitarnaus
tam, kad tai, kas pramonės atimta iš žemės, neišlaikys rankose
ir pereis prie spekuliacijos, tai yra į mūsų klases.
Aukso kultas. Įtempta kova už
pranašumą, postūmiai ekonominiame gyvenime sukurs, ir jau ir
sukūrė, nusivylusias, šaltas ir beširdes visuomenes. Šitos
visuomenės gaus pilną pasišlykštėjimą aukščiausiai politikai
ir religijai. Jų vadovu bus tiktai nauda, tai yra auksas, kuriam jie
turės tikrą kultą, už tuos materialinius malonumus, kuriuos jis
gali duoti.
Tada tai ne tarnavimui gėriui, net ne
dėl turto, o iš vienos neapykantos privilegijuotiems žemesniosios
gojų klasės eis paskui mus prieš mūsų konkurentus
gojus-inteligentus.
Protokolas Nr.5 – Sustiprintos
valdymo centralizacijos sukūrimas.
Sustiprintos valdymo centralizacijos
sukūrimas. Kokią administracinio valdymo formą galima duoti
visuomenėms, kuriose paperkamumas prasiskverbė visur, kur turto
pasiekia tiktai vikriais pusiau sukčiavimo machinacijų siurprizais,
kur karaliauja pasileidimas, kur dorovingumas palaikomas
baudžiamaisiais veiksmais ir griežtais įstatymais, o ne
laisvanoriškai priimtais principais, kur jausmai tėvynei ir
religijai nutrinti kosmopolitiniais įsitikinimai?
Kokią valdymo formą duoti šioms
visuomenėms, kaip ne tą despotišką, kurią aš jums aprašysiu
toliau?
Mes sukursime sustiprintą valdymo
centralizaciją, kad visas visuomeninės jėgas paimti į savo
rankas.
Mes sureguliuosime mechaniškai visus
veiksmus mūsų pavaldinių politinio gyvenimo naujais įstatymais.
Šie įstatymai atims vieną po kito
visus palengvinimus ir laisvumus, kurie buvo leisti gojams, ir mūsų
karalystė apvainikuos tokiu didingu despotizmu, kad jis pajėgs bet
kurio laiku ir bet kurioje vietoje sutraiškyti besipriešinančius
ir nepatenkintus gojus.
Mums pasakys, kad tas despotizmas, apie
kurį aš kalbu, nesiderina su šiuolaikiniu progresu, bet aš jums
įrodysiu tai priešingai.
Valdžios užgrobimo masonija
keliai. Tais laikais, kai tautos žiūrėjo į karaliavusius,
kaip į gryną pasireiškimą Dievo valios, jie be prieštaravimų
paklusdavo karalių patvaldystei, bet nuo tos dienos, kai mes
įdiegėme mintį apie asmens laisves, jie pradėjo skaityti
karaliaujančius asmenis paprastais mirtingaisiais.
Patepimas Dieviškuoju pasirinkimu
nukrito nuo karalių galvų tautų akyse, o kada mes iš jų atėmėme
tikėjimą į Dievą, tai valdžios jėga buvo išmesta į gatvę, į
viešos nuosavybės vietą ir mūsų užgrobta.
Be to, menas valdyti mases ir asmenis
per gudriai pakištas teorijas ir frazeologijas, elgesio taisyklėmis
ir visokiomis kitokiomis apgaulėmis, apie kurias gojai nieko
nesupranta, priklauso taip pat specialybėms mūsų administracinio
proto, išauklėto analizės dėka, stebėjimų, ant tokių plonybių
samprotavimų, kuriose pas mus nėra varžovų, kaip nėra ir
sudaryme planų politinio veikimo ir solidarumo.
Vieni jėzuitai galėtų su mumis
susilyginti, bet mes sugebėjome juos diskredituoti nesąmoningos
minios akyse kaip organizaciją aiškią, patys su savo slapta
organizacija likdami šešėlyje.
Tarp kitko, ar ne vis viena pasauliui,
kas bus jo valdovu – katalikybės galva ar mūsų despotas Siono
kraujo?! Mums tai, išrinktai tautai, tai toli ne vis viena.
Susitarimų tarp valstybių
nagalimumo priežastys. Laikinai su mumis galėtų susidoroti
pasaulinė gojų koalicija; bet iš tos pusės mes aprūpinti tomis
giliomis šaknimis nesutarimų tarp jų, kurias jau negalima išrauti.
Mes priešpastatėm vienas kitam
asmeninius ir nacionalinius gojų išskaičiavimus, religines ir
gentines neapykantas, išaugintas mūsų ir jų širdyse dvidešimties
amžių bėgyje.
Dėka viso to, nei viena valstybė
neras iš niekur palaikymo jų ištiestai rankai, kadangi kiekvienas
turi galvoti, kad susitarimas prieš mus nenaudingas jam pačiam.
Mes per daug stiprūs – su mumis
tenka skaitytis. Valstybės net nedidelės atskiros asmeninės
sutarties negali sudaryti be to, kad prie jos nebūtume slaptai
susieti mes.
Žydų išrinktinumas. Per Me
reges regnant – “per mane valdo karaliai”.
O pranašų mums pasakyta, kad mes
išrinkti paties Dievo karaliauti visoje žemėje.
Dievas mus apdovanojo geniju, kad mes
galėtume susidoroti su savo užduotimi.
Jei būtų genijus pas priešišką
stovyklą, jis dar pakovotų su mumis, bet ateivis nevertas senbuvio:
kova būtų tarp mūsų negailestinga, kokios nematė dar pasaulis.
Bet ir pavėluotų jų genijus.
Auksas – valstybės mechanizmų
variklis. Visi dantračiai valstybės mechanizmų sukasi veikiami
variklio, esančio mūsų rankose, šis variklis – auksas.
Išgalvotas mūsų išminčių mokslas
politinė ekonomika senai jau nurodo kapitalo karališką prestižą.
Monopolijos prekyboje ir pramonėje.
Kapitalas, veikimui be suvaržymų, turi pasiekti laisvę pramonės
monopolijai ir prekybai, kas jau ir vykdoma nematoma ranka visose
pasaulio dalyse.
Tokia laisvė duos politinę galią
pramonininkams, o tai pasitarnaus tautos suvaržymui.
Šiandien svarbiau nuginkluoti tautas,
negu jas vesti į karą, svarbiau naudotis įsiplieskusiomis
aistromis mūsų naudai, negu jas užlieti, svarbiau užgrobti ir
aiškinti svetimas mintis savaip, negu jas išvarinėti.
Kritikos reikšmė. Pagrindinė
užduotis mūsų valdymo yra tame, kad susilpninti visuomenės protą
kritika, atpratinti nuo protavimo, sukeliančio pasipriešinimą,
nuvilioti proto jėgą į susišaudymą tuščio gražbyliavimo.
„Parodomosios“ įstaigos.
Visais laikais tautos, kaip ir atskiri asmenys, skaitė žodį už
reikalą, nes jie pasitenkina parodomuoju, retai pastebėdami, ar
sekė visuomenės dirvoje po žadėjimo įvykdymas.
Todėl mes įsteigsime parodomąsias
įstaigas, kurios gražbyliaudamos įrodinės savo gerus darbus
progreso vardan.
Pervargimas nuo gražbylystės.
Mes pasisavinsim sau liberalią fizionomiją visų partijų, visų
krypčių ir aprūpinsim ją oratorius, kurie tiek kalbėtų, kad
atvestų žmones į pervargimą nuo kalbų, į pasišlykštėjimą
nuo oratorių.
Kaip paimti į rankas visuomenės
nuomonę? Kad paimti visuomenės nuomonę į rankas, reikia ją
pastatyti į nesusivokimą, išsakant iš skirtingų pusių tiek
prieštaringų nuomonių ir iki tada, kol gojai nepasimes labirinte
jų ir nesupras, kad geriau iš viso neturėti jokios nuomonės
politikos klausimais, kurių visuomenei neskirta žinoti, kadangi
juos žino tiktai tas, kas vadovauja visuomenei. Tai pirma paslaptis.
Asmeninės iniciatyvos reikšmė.
Antroji paslaptis, būtina valdymo sėkmei, yra tame, kad taip
padauginti tautos trūkumus-įpročius, aistras, bendrabūvio
taisykles, kad niekas šitame chaose negalėtų susigaudyti ir žmonės
to pasekoje nustotų suprasti vienas kitą.
Ši priemonė mums dar pasitarnaus tam,
kad pasėti nesantaiką visose partijose, atskirti visas kolektyvines
jėgas, kurios dar nenori mums paklusti, netekti pasitikėjimo savo
asmenine iniciatyva, galinčia kiek nors kliudyti mūsų reikalui.
Nėra nieko pavojingesnio už asmeninę
iniciatyvą: jei ji geniali, ji gali padaryti daugiau už tai, ką
gali padaryti milijonai žmonių, tarp kurių mes pasėjame
nesantaiką.
Mums reikia nukreipti gojų visuomenių
auklėjimą taip, kad prieš kiekvieną darbą, kur reikalinga
iniciatyva, jiems nusvirtų beviltiškame bejėgiškume rankos.
Įtampa, kylanti iš veiksmų laisvės,
atpalaiduoja jėgas, susitikdama su svetima laisve. Nuo to įvyksta
sunkūs dorovės postūmiai, nusivylimai, nesėkmės.
Virš vyriausybė. Visu tuo mes
taip nuraminsime gojus, kad priversime juos pasiūlyti mums
tarptautinę valdžią, pagal savo išsidėstymą galinčią be
laužymo įsiurbti į save visas valstybines pasaulio jėgas ir
sudaryti virš vyriausybę.
Vietoje šiandieninių valdovų mes
pastatysime pabaisą, kuri vadinsis Virš vyriausybine
administracija.
Jo rankos bus ištęstos į visas
puses, kaip žnyplės, esant tokiai kolosaliai organizacijai, kad ji
negali neužvaldyti visų tautų.
Protokolas Nr.6 – Monopolijos
Monopolijos. „Gojų“ turto
priklausymas nuo jų. Greitai mes pradėsim steigti milžiniškas
monopolijas – kolosalių turtų rezervuarus, nuo kurių priklausys
net stambūs gojų turtai tiek, kad jie paskęs kartu su valstybės
kreditais kitą dieną po politinės katastrofos…
Ponai ekonomistai, čia dalyvaujantys,
pasverkite reikšmę šios kombinacijos!..
Visais keliais mums reikia vystyti
svarbą mūsų virš vyriausybės, parodant ją kaip jo globėją ir
atlygintoją visų, mums savanoriškai paklustančiųjų.
Žemės atėmimas iš
aristokratijos. Gojų aristokratija, kaip politinė jėga, mirė
– su ja mums nėra ko skaitytis; bet, kaip teritorijos valdytoja,
ji mus žalinga tuo, kad gali būti savarankiška šaltiniuose savo
gyvenimo. Mums reikia todėl ją kas bebūtų palikti be žemės.
Žemės įsiskolinimas. Tam
geriausias būdas yra žemės prievolių padidinimas – žemės
įskolinimas.
Šios priemonės išlaikys žemvaldį
pilnos priklausomybės būklėje. Iš prigimimo nemokantys
pasitenkinti mažu, gojų aristokratai greitai bankrutuos.
Prekyba, pramonė ir spekuliacija.
Tuo pačiu metu reikia sustiprintai globoti prekybą ir pramonę, o
svarbiausia – spekuliacijas, kurios rolė yra kaip atasvaros
pramonei: be spekuliacijų pramonė padaugins privačius kapitalus ir
pasitarnaus žemdirbystės pakilimui, išlaisvinus žemę nuo
įsiskolinimo, nustatyto paskolomis žemės bankų.
Reikia, kad pramonė išsiurbtų iš
žemės ir rankas, ir kapitalus ir per spekuliaciją perduotų į
mūsų rankas visus pasaulinius pinigus, ir tuo pačiu išmestų
visus gojus į proletariato eiles.
Tada gojai nusilenks prieš mus, kad
tik gauti teisę egzistencijai.
Prabanga. Kad sužlugdyti gojų
pramonę mes leisime į pagalbą spekuliacijai mūsų išvystytą
tarp gojų stiprų prabangos poreikį – viską praryjančios
prabangos.
Pakėlimas darbo užmokesčio ir
pabrangimas pirmo poreikio daiktų. Pakeliame uždarbį, kuris,
vienok, neatneš jokios naudos darbininkams, kadangi tuo pačiu metu
mes įvykdysime pabrangimą pirmo poreikio daiktų, neva dėl
žemdirbystės ir gyvulininkystės kritimo.
Anarchija ir girtuoklystė. Be
to, mes meniškai ir giliai pasikasime po gamybos šaltiniais,
pripratinsime darbininkus prie anarchijos ir spiritinių gėrimų ir
priimsime kartu su tuo visas priemones nuvarymui nuo žemės visas
gojų inteligentijos jėgas.
Slapta ekonominių teorijų
propagandos prasmė. Kad tikrasis daiktųpagrindas netaptų
pastebimas gojams prieš laiką, mes jį pridengsim neva siekiu
pasitarnauti darbininkų klasėms ir didiesiems ekonomikos
principams, apie kuriuos veda ilgalaikę propagandą mūsų
ekonominės teorijos.
Protokolas Nr.7 – Tikslas
ginklavimosi įtampos
Tikslas ginklavimosi įtampos.
Ginklavimosi įtampa, policininkų skaičiaus didėjimas – tai
viskas esmė būtino papildymo aukščiau nurodytų planų. Būtina
pasiekti tai, kad, be mūsų, visose valstybėse būtų tiktai masės
proletariato, keli mums ištikimi milijonieriai, policininkai ir
kareiviai.
Fermentacijos, rietenos ir
nesantaika visame pasaulyje. Visoje Europoje, o su jos santykių
pagalba ir kituose kontinentuose, mes turime sukurti fermentacijas,
rietenas ir nesantaiką.
Šitame dvejopa nauda: pirmiausiai, tuo
mes laikome pagarboje visas šalis, gerai žinančias, kad mes,
norėdami, pajėgūs sukelti betvarkes arba įtvirtinti taiką.
Visos šitos šalys priprato matyti
mumyse reikiamą spaudimą;
Visų antra, intrigomis mes
supainiosime visas gijas, mūsų nutiestas į visus valstybinius
kabinetus politika, ekonominėmis sutartimis arba skolinimosi
įsipareigojimais.
To pasiekimui mums reikia apsiginkluoti
dideliu gudrumu ir landumu derybų ir susitarimų metu, bet tame, kas
vadinama „oficialia kalba“, mes laikysimės priešingos taktikos
ir atrodysime sąžiningi ir sukalbami.
Tokiu būdu, gojų tautos ir
vyriausybės, kurias mes išmokėme žiūrėti tiktai į parodomąją
pusę to, ką mes jiems rodom, laikys mus kaip geradarius ir
gelbėtojus žmonių giminės.
Pažabojimas atoveiksmio gojų
karais ir visuotiniu karu. Į kiekvieną atoveiksmį mes turime
būti pajėgūs atsakyti karu su kaimynais tos šalies, kuri išdrįs
mums priešintis, bet jei ir kaimynai sugalvos stoti kolektyviai
prieš mus, tai mes turime duoti atkirtį visuotiniu karu.
Paslaptis – politikos sėkmė.
Pagrindinis laimėjimas politikoje yra paslaptyje jos realizacijos:
žodis neturi sutapti su diplomato veiksmais.
Spauda ir visuomenės nuomonė.
Prie veikimo mūsų sugalvoto plano naudai, kuris jau artėja prie
išsvajotos pabaigos, mes turime priversti gojų vyriausybes neva
visuomenės nuomone, paslapčia mūsų sufalsifikuota pagalba taip
vadinamos „didžiosios galybės“ – spaudos, kuri, su nedaugeliu
išimčių, su kuriomis neverta skaitytis, visa jau mūsų rankose.
Amerikoniškos, kinietiškos ir
japoniškos patrankos. Vienu žodžiu, kad reziumuoti mūsų
sistemą pažabojimo gojų vyriausybių Europoje, mes vienai iš jų
parodysime savo jėgą pasikėsinimais, tai yra teroru, o visiems,
jeigu įvyktų jų sukilimas prieš mus, mes atsakysime
amerikoniškomis, arba kinietiškomis, arba japoniškomis
patrankomis. P.S. Prašau pažymėti, kad „Protokolai“ buvo mano
rankose anksčiau Rusų-japonų karo.
Protokolas Nr.8 – Dviprasmiškas
naudojimasis juridine teise
Dviprasmiškas naudojimasis juridine
teise. Mes turime užsitikrinti sau visais pabūklais, kuriais
mūsų priešininkai galėtų naudotis prieš mus.
Mes turėsime išieškoti pačiuose
ploniausiuose išsireiškimuose ir dviprasmybėse teisinio
išteisinimo žodyno tiems atvejams, kada mums teks ištarti
sprendimus, galinčius pasirodyti nepamatuotai drąsiais ir
neteisingais, nes šituos sprendimus svarbu išreikšti tokiais
išsireiškimais, kurie atrodytų aukščiausiomis dorovinėmis
taisyklėmis teisinio charakterio.
Masoniško valdymo bendradarbiai.
Mūsų valdymas turi supti save visomis civilizacijos jėgomis, tarp
kurių jam teks veikti.
Ypatingos mokyklos ir virš švietimo
auklėjimas. Ji apsups save publicistais, juristais praktikais,
administratoriais, diplomatais ir, pagaliau, žmonėmis, paruoštais
ypatingu virš švietimo auklėjimu mūsų ypatingose mokyklose. Šie
žmonės žinos visas socialinės būties paslaptis, jie žinos visas
kalbas, sustatytas politinėmis raidėmis ir žodžiais;
Jie bus supažindinti su visa poodine
puse žmogaus natūros, su visomis jautriausiomis jos stygomis, ant
kurių jiems reikės mokėti groti.
Šios stygos – gojų protų sąranga,
jų tendencijos, trūkumai, ydos ir savybės, ypatumus klasių ir
luomų.
Suprantama, kad genialūs mūsų
valdžios bendradarbiai, apie kuriuos aš kalbu, bus paimti ne iš
gojų tarpo, kurie įpratę vykdyti savo administracinį darbą,
nekeldami sau klausimo, ko ja reikia pasiekti, negalvodami apie tai,
kam ji reikalinga.
Gojų administratoriai pasirašo
popierius, neskaitydami jų, tarnauja gi iš savanaudiškumo arba
garbės troškimo.
Ekonomistai ir milijonieriai.
Mes apsupsime vyriausybę visu pasauliu ekonomistų.
Štai kodėl ekonominiai mokslai sudaro
pagrindinę discipliną dėstomą žydams.
Mus sups visa plejada bankininkų,
pramonininkų, kapitalistų, o svarbiausia – milijonierių, todėl,
iš esmės, viskas bus išspręsta skaičių klausimu.
Kam patikėti atsakingus postus
vyriausybėje? Iki to laiko, kol dar bus ne visai saugu įteikti
atsakingas vietas valstybėje mūsų broliams-žydams, mes jas
skirsime asmenims, kurių praeitis ir charakteris tokie, kad tarp jų
ir tautos guli praraja; tokiems žmonėms, kurie tuo atveju jeigu
nepaklus mūsų nurodymams lieka laukti arba teismo, arba tremties –
tai tam, kad jie gintų mūsų interesus iki paskutinio savo
atodūsio.
Protokolas Nr.9 – Masoniškų
principų panaudojimas tautų auklėjimo reikaluose
Naudojimas masoniškų principų
tautų auklėjimo reikaluose. Naudodami mūsų principus,
kreipkite dėmesį į tautos charakterį, kurio šalyje jūs būsite
ir veiksite; bendras, vienodas jų naudojimas perauklėjimo pagal
mūsų norus negali būti sėkmingas.
Bet, žygiuodami jų naudojime
atsargiai, jūs pamatysite, kad nepraeis ir dešimt metų, kaip pats
labiausiai atšiaurus charakteris pasikeis, ir mes priskaičiuosime
naują tautą į eiles paklususių mums.
Masonų slaptažodis. Žodžiai
liberalaus, iš esmės, mūsų masoniško slaptažodžio „laisvė,
lygybė, brolybė“, kada mes įsiviešpatausim, mes pakeisime ne
slaptažodžio jau, o tik idėjiškumo: „teisė laisvės, lygybės
pareiga, brolybės idealas“,- pasakysime mes ir… ir pagausime ožį
už ragų…
De facto mes jau nutrynėme bet kokį
valdymą, išskyrus mūsų, nors de jure tokių dar daug.
Antisemitizmo reikšmė. Dabar,
jei kokios-nors valstybės keliam protestą prieš mus, tai šitai
dėl formos ir pagal mūsų nuožiūra ir potvarkį, idant jų
antisemitizmas mums reikalingas mūsų mažesniųjų brolių
valdymui.
Aš to neaiškinsiu, nes tai jau buvo
objektu daugkartinių mūsų pokalbių.
Masonijos diktatūra. Tikrovėje
mums nėra kliūčių. Mūsų virš vyriausybė yra tokiose ekstra
legaliose sąlygose, kurias priimta vadinti energingu ir stipriu
žodžiu – diktatūra.
Aš galiu sąžiningai pasakyti, kad
šiuo metu mes – įstatymų leidėjai, mes kuriame teismą ir
susidorojimą, mes vykdome nuosprendį ir pasigailime, mes, kaip
šefas visų mūsų kariuomenių, sėdime tėvo vietoje.
Mes valdome stipria valia, nes pas mus
rankose skeveldros kažkada stiprios partijos, nunai mūsų įveiktos.
Mūsų rankose nesulaikomos savimeilės,
deginantys godumai, negailestingi kerštai, piktos neapykantos.
Teroras. Kas tarnauja masonijai? Iš
mūsų išeina viską apimantis teroras.
Mums patarnauja žmonės visų
nuomonių, visų doktrinų: monarchijų restauratoriai, demagogai,
socialistai, komunarai ir visokie utopistai.
Mes visus įkinkėme į darbą:
kiekvienas iš jų iš savo pusės pribaiginėja paskutinius valdžios
likučius, stengiasi nuversti visas nustatytas tvarkas.
Šiais veiksmais visos valstybės
nukankintos;
Jos šaukiasi ramybės, pasiruošusios
dėl taikos aukoti viską;
Bet mes joms neduosime taikos, kol jos
nepripažins mūsų internacionalinės virš vyriausybės atvirai, su
nuolankumu.
Tauta ims murmėti apie būtinybę
išspręsti socialinį klausimą tarptautinio susitarimo keliu.
Suskaldymas į partijas atidavė jas
visas mūsų žiniai, nes tam, kad lenktyniauti, reikia turėti
pinigų, o jie visi pas mus.
Atskyrimas reginčių ir aklų gojų
jėgų gojų karalysčių. Mes galėtume bijoti susijungimo gojų
reginčių jėgų karaliaujančių su akla liaudies jėga, bet mūsų
priimtos visos priemonės prieš tokią galimybę:
Tarp tos ir kitos jėgos mūsų
pastatyta siena pavidale tarpusavio teroro tarp mūsų.
Tokiu būdu, akla liaudies jėga lieka
mūsų ramsčiu, ir mes, tiktai mes jai tarnausime vadovu ir, žinoma,
nukreipsime ją į mūsų tikslą.
Valdžios bendravimas su tauta.
Kad aklojo ranka negalėtų išsilaisvinti nuo mūsų vadovavimo, mes
turime pagal laiką būti tampriame bendravime su jais, jeigu ne
asmeniškai, tai per per mūsų ištikimiausius brolius.
Kada mes būsime pripažinta valdžia,
tai mes su liaudimi kalbėsimės asmeniškai, aikštėse, ir ją
mokysime politikos klausimų ta kryptimi, kurios mums prireiks.
Kaip patikrinti, ką jam dėsto kaimo
mokyklose?
O ką pasakys pasiuntinys vyriausybės
arba pats karaliaujantis, tai negali tapti žinomu tą pačią
valandą visai valstybei, nes greitai pasklis liaudies balsu.
Liberali savivalė. Kad
nenaikinti anksčiau laiko gojų įstaigų, mes palietėme jas
įgudusia ranka ir paėmėme į savo rankas jų mechanizmo spyruoklių
galus.
Spyruoklės šitos buvo griežtoje, bet
teisingoje tvarkoje, o mes ją pakeitėme liberalia betvarkiška
savivale.
Švietimo ir auklėjimo užgrobimas.
Mes palietėme jurisdikciją, rinkimų tvarką, spaudą, asmenybės
laisvę, o svarbiausia – švietimą ir auklėjimą, kaip kertinius
akmenis laisvos būties.
Melagingos teorijos. Mes
iškvailinome, apdurninome ir ištvirkinome gojų jaunimą auklėjimu
iš anksto mums žinomai klaidingais, bet mums įtikintais principais
ir teorijomis.
Įstatymų aiškinimas. Virš
egzistuojančių įstatymų, nekeičiant jų esmingai, o tiktai
sudarkius juos prieštaringais aiškinimais, mes sukūrėme kažką
grandiozinio rezultatų prasme.
Šie rezultatai pasireiškė pradžioje
tame, kad aiškinimai užmaskavo įstatymus, o po to ir visai uždengė
juos nuo žvilgsnių vyriausybių negalimumu suprasti tokią
supainiotą įstatymdavystę.
Iš čia – sąžinės teismo teorija.
Jūs kalbate, kad prieš mus pakils su
ginklu rankose, jei įkrims, kame reikalas, anksčiau laiko; bet tam
pas mus Vakaruose toks terorizuojantis manevras, kad pačios
narsiausios sielos sudrebės.
Metropoliteno landos.
Metropoliteno požeminės landos-koridoriai bus tam laikui nutiesti
visose sostinėse, iš kur jie bus susprogdinti su visomis savo
organizacijomis ir šalių dokumentais.
Protokolas Nr.10 – „Parodomoji“
politikoje
„Parodomoji“
politikoje. Šiandien pradedu nuo
pakartojimo tai kas jau pasakyta ir prašau jus atminti, kad
vyriausybės ir tautos politikoje tenkinasi parodomuoju.
Tai ir kur jiems stebėti daiktų
pagrindą, kada jų atstovams svarbiau už viską linksmintis.
Mūsų politikai gana svarbu žinoti
šitą smulkmeną: ji mums padės pereinant prie vadžios paskirstymo
aptarimo, žоdžio laisvės, spaudos, religijos(tikėjimo),
asociacijų laisvės, lygybės prieš įstatymą, nuosavybės
neliečiamybės, būsto, mokesčio (idėja apie paslėptą mokestį),
grįžtamą įstatymo jėgą.
Visi šie klausimai tokie, kad juos
tiesiai ir atvirai tautai nereikia niekada liesti.
Tais atvejais, kada būtina juos
paliesti, nereikia juos išskaičiuoti, o pareikšti be smulkaus
išdėstymo, kad šiuolaikinės teisės principai yra mūsų
pripažįstami.
Šito nutylėjimo reikšmė glūdi
tame, kad neįvardintas principas palieka mums veikimo laisvę išimti
tą ar kitą iš jo nepastebimai; išskaičiuojant gi juos jie visi
tarytum jau yra dovanoti.
Niekšybės „Genialumas“.
Tauta puoselėja ypatingą meilę politinės jėgos genijams ir į
visus jų prievartinius veiksmus atsako: niekšinga tai niekšinga,
bet vikru!..
Fokusas, bet kaip suvaidintas, kaip
didingai, įžūliai!..
Mes tikimės pritraukti visas nacijas į
darbą pastatymo naujo fundamentalaus statinio, kuris mūsų
projektuotas.
Štai kodėl jums visų pirma reikia
apsirūpinti ir užsitikrinti šituo nesulaikomu šaunumu ir
dvasios galia, kuri mūsų veikėjų asmenyje palauš visas kliūtis
mūsų kelyje.
Ką žada masoniškas valstybinis
perversmas? Kada mes įvykdysime valstybinį perversmą, mes
pasakysim tada tautoms: „Viskas ėjo siaubingai blogai, visi
prisikentėjo.“
Mes sudaužome jūsų kančių
priežastis: tautiškumą, sienas, skirtingas monetas.
Žinoma, jūs laisvi pasakyti mums
nuosprendį, bet ar jis gali būti teisingas, jeigu jis bus jūsų
patvirtintas anksčiau, negu išbandysite tai, ką mes jums
duosime…“.
Tada jie jus išaukštins ir ant rankų
neš vieningame vilčių ir pasitikėjimo žavesyje.
Balsavimas, kurį mes padarėme mūsų
įsiviešpatavimo ginklu, pripratins prie jo net pačius smulkiausius
vienetus iš skaičiaus žmonijos narių sudarant grupinius
susirinkimus ir susitarimus, atitarnaus savo tarnybą ir suvaidins šį
kartą paskutinę rolę nore susipažinti su mumis iš arčiau labiau, negu
nuteisti.
Visuotinis balsavimas. Tam
mums reikia visus atvesti į balsavimą, be skirtumų klasių ir
cenzo, kad įtvirtinti daugumos absoliutizmą, kurio negalima
pasiekti iš inteligentiškų cenzinių klasių.
Savireikšmė.
Tokia tvarka pripratinę visus prie minties apie savivertę, mes
sulaužysime gojų šeimos reikšmę ir jos auklėjamąją vertę,
pašalinsime išskyrimą individualių protų, kuriems minia,
mūsų vadovaujama, neduos nei pasireikšti, nei netgi pasisakyti:
ji įprato klausyti tiktai mūsų,
mokančių jai už paklusnumą ir dėmesį.
Tuo mes sukursime tokią aklą jėgą,
kuri niekada nebus įgali niekur pajudėti, išskyrus kaip
vadovaujant mūsų agentams, pastatytiems į jų lyderių vietą mes
sulaužysime gojų šeimos reikšmę.
Masonijos lyderiai. Tauta
paklus šitam, nes žinos, kad nuo tų lyderių priklausys uždarbiai,
priemokos ir visokių gėrybių gavimas.
Genialus masonijos vadovas. Valdymo
planas turi išeiti paruoštas iš vienos galvos, kadangi jo
nesutvirtinsi, jeigu prileisti jo suskaldymą į gabalėlius
daugelyje protų.
Todėl mums galima žinoti planą, bet
ne jį aptarinėti, kad nepažeisti jo genialumą, jo sudedamųjų
dalių ryšius, praktinės jėgos slaptos reikšmės kiekvieno jo
punktų.
Jeigu aptarinėti ir keisti panašų
darbą daugkartiniais balsavimais, tai ji turės savyje antspaudą
visų protinių nesusipratimų, neprasiskverbusių gilyn ir ryšį
jos sumanymų.
Mums reikia, kad mūsų planai būtų
stiprūs ir su tikslingai sugalvoti.
Todėl mums neverta mesti genialaus
mūsų vadovo darbo minios arba netgi ribotos bendrijos sudraskymui.
Šie planai neapvers kol kas aukščiau
dugnu šiuolaikines įstaigas. Jie tiktai pakeis jų ekonomiją, o
reiškia, visą kombinaciją jų ėjimo, kuri, tokiu būdu, vyks
numatytu mūsų planuose keliu.
Įstaigos ir jų fikcijos. Su
skirtingais pavadinimais visose šalyse egzistuoja apytikriai tas
pats: Vyriausybė, Ministerija, Senatas, Valstybės taryba, įstatymų
leidybos ir vykdomasis korpusas.
Man nereikia jums paaiškinti šių
įstaigų tarpusavio santykių mechanizmo, nes jums tai gerai žinoma;
atkreipkite tiktai dėmesį į tai, kad kiekviena iš įvardintų
įstaigų atsako už kokią nors svarbią funkciją, prie to, prašau
jus pastebėti, kad žodis „svarbi“ aš priskiriu ne įstaigai, o
funkcijai, todėl, ne įstaigos svarbios, o svarbios jų
funkcijos.
Įstaigos pasidalino tarpusavyje visas
valdymo funkcijas – administracinę, vykdomąją, todėl jos
pradėjo veikti valstybės organizme, kaip organai žmogaus kūne.
Jeigu pažeisime vieną dalį valstybės
mašinoje, valstybė susirgs, kaip žmogaus kūnas, ir…numirs.
Liberalizmo nuodai. Kada mes į
valstybės organizmą įvedėme liberalizmo nuodus, visa jos politinė
kompleksija pasikeitė: valstybės susirgo mirtina liga – kraujo
užkrėtimu. Lieka laukti jų agonijos pabaigos.
Konstitucija-politinio supriešinimo
mokykla. Respublikinė era. Prezidentai – masonų
kreatūros. Nuo liberalizmo gimė konstitucinės valstybės,
pakeitusios gojus gelbstinčią patvaldystę, o konstitucija, kaip
mums gerai žinoma, yra ne kas kita kaip pakeitusi išganingą gojams
Patvaldystę rietenų mokykla, išsiderinimo, ginčų, nesutarimų,
bevaisių partinių tendencijų - vienu žodžiu, mokykla viso to, kas
padaro beveide valstybės veiklą.
Tribūna ne blogiau už spaudą nuteisė
teisėjus neveiklumu ir bejėgiškumui ir tuo padarė juos
nereikalingais, atliekamais, dėl ko jie ir buvo daugelyje šalių
nuversti.
Tada tapo galimu respublikinės eros
atsiradimas, ir tada mes pakeitėme valdovą vyriausybės karikatūra
– prezidentu, paimtu iš minios, iš mūsų kreatūros
terpės, mūsų vergų.
Tame buvo minos pagrindas, mūsų
pakištos po gojų tauta arba, tiksliau, po gojų tautomis.
Prezidentų atsakomybė.
Artimoje ateityje mes įvesime prezidentų atsakomybę.
Tada mes jau nepradėsime terliotis
pravedant tai, už ką atsakys mūsų nuasmeninta kreatūra.
Mums ne motais, jeigu išretės eilės
besiveržiančių prie valdžios, kad ateis sumaištys nuo neatradimo
prezidentų, sumaištys, kurios galutinai dezorganizuos šalį…
„Panama“.
Deputatų palatos ir prezidento rolė. Kad atvesti mūsų planą iki
to rezultato, mes pakišime rinkimus tokių prezidentų, pas
kuriuos praeityje yra kokie nors neatskleistas tamsus reikalas, kokia
nors„panama“, – tada jie bus ištikimi vykdytojai mūsų
reikalavimų bijodami demaskavimo ir iš būdingo bet kokiam žmogui,
pasiekusiam valdžią, siekio išlaikyti savo privilegijas,
pranašumus ir garbę, susietą su prezidento vardu.
“mes pakišime rinkimus tokių
prezidentų, pas kuriuos praeityje yra kokie nors neatskleistas
tamsus reikalas”
Deputatų palata dengs, gins, rinks
prezidentus, bet mes iš jos atimsime teisę įstatymų siūlymo, jų
keitimo, idant ši teisė butų mūsų suteikta atsakingam
prezidentui, lėlei mūsų rankose.
Žinoma, tada prezidento valdžia taps
taikiniu visokiausiems antpuoliams, bet mes jam duosime savigyną,
teise kreiptis į liaudį, į jo sprendimą be jo atstovų, tai yra į
tą patį mūsų aklą patarnautoją – daugumą iš minios.
Nepriklausomai nuo to mes suteiksime
prezidentui teisę paskelbti karinį stovį.
Šitą paskutinę teisę mes
motyvuosime tuo, kad prezidentas kaip visos armijos vadas, turi ją
turėti savo žinioje naujos respublikinės konstitucijos gynimo
atvejui, kurios gynybai jis turi teisę kaip atsakingas atstovas šios
konstitucijos.
Masonija- įstatymų leidybos
jėga. Suprantama, tokiomis sąlygomis šventyklos raktas
bus mūsų rankose, ir niekas, be mūsų, nebevadovaus įstatymų
leidimo jėgai.
Nauja respublikinė konstitucija. Be
to, mes politinės paslapties išlaikymo pretekstu atimsime iš
Palatos, įvedus respublikinę konstituciją, užklausimo apie
respublikines priemones teises, ir be to nauja konstitucija mes
sumažinsime skaičių atstovų iki minimumo, kuo tiek pat
sutrumpinsime politines aistras ir aistrą politikai.
Jeigu gi jie, turėdami didesnius
siekius, reikš ambicijas ir turėdami šį minimumą, tai mes
suvesime jas į nieką šaukimu ir kvietimu kreiptis į tautos
daugumą…
Nuo prezidento priklausys Palatos ir
Senato prezidentų ir viceprezidentų paskyrimas.
Vietoj pastovių parlamentų sesijų
mes sutrumpinsime jų posėdžius iki kelių mėnesių.
Be to, prezidentas, kaip viršininkas
vykdomosios valdžios, turės teisę surinkti arba paleisti
parlamentą ir paleidimo atveju ištęsti laiką iki paskyrimo naujo
parlamento susirinkimo.
Bet kad pasekmės nuo visų šitų, iš
esmės, neteisėtų veiksmų nekristų ant mūsų nustatytos
prezidento atsakomybės prieš laiką mūsų planams, mes duosim
ministrams ir kitiems supantiems prezidentą valdininkams
aukščiausios administracijos mintį apeiti jo potvarkius savo
priemonėmis, už ką ir pakliūti po atsakomybę vietoj jo…
Šią rolę mes ypač rekomenduojame
duoti vykdyti Senatui, Valstybės Tarybai arba Ministrų Tarybai, o
ne atskiram asmeniui.
Prezidentas pagal mūsų nuožiūrą
aiškins prasmę tų iš veikiančių įstatymų, kuriuos galima
išaiškinti įvairiai; prie to ji anuliuos juos, kada jam mūsų bus
nurodyta to poreikis; be to, jis turės teisę siūlyti laikinus
įstatymus ir netgi naują vyriausybinio konstitucinio darbo
pakeitimą, motyvuojant tai, kaip ir kiti reikalavimais aukščiausio
valstybės gėrio.
Perėjimas prie masoniškos
patvaldystės. Tokiomis priemonėmis mes gausime galimybę
naikinti pamažu, žingsnis po žingsnio visa tai, ką iš pradžių
kai įeinant mūsiškiams iš pradžių į savo teises mes būsime
priversti įvesti į valstybių konstitucijas perėjimui į
nepastebimą pašalinimą bet kokios konstitucijos, kada ateis laikas
paversti bet kokį valdymą į mūsų patvaldystę.
„Pasaulio
karalio“ paskelbimo momentas.
Pripažinimas mūsų patvaldžio gali ateiti ir anksčiau
konstitucijos sunaikinimo: momentas to pripažinimo ateis,
kada tautos, iškankintos nesklandumais ir nekompetencija valdovų,
mūsų pastatytų, sušuks: “Pašalinkite juos
ir duokite mums vieną pasaulio karalių, kuris suvienytų mus
ir sunaikintų priežastis nesutarimų – nacionalines sienas,
religijas, valstybines sąskaitas, kuris duotų mums taiką ir
ramybę, kurią mes negalime rasti su mūsų valdytojais ir
atstovais“.
Skiepijimas ligų ir kiti pikti
masonų kėslai. Bet jūs patys puikiai žinote, kad galimybei
visaliaudinio išreiškimo panašių norų būtina nepaliaujamai
drumsti visose valstybėse tautos ir vyriausybės santykius, kad
išvarginti visus priešprieša, nesutarimais, kova, neapykanta ir
netgi kankinyste, badu, ligų įskiepijimu, skurdu, kad gojai
nematytų kitos išeities, kaip atbėgti į mūsų piniginį ir pilną
viešpatavimą…
Jeigu mes duosime atsikvėpti tautoms,
tai geidžiamas momentas vargu ar kada nors ateis.
Protokolas Nr.11 – Valstybės
Taryba pabrėš valdytojo valdžią
Valstybės Taryba pabrėš valdovo
valdžią: ji, kaip parodomoji dalis Įstatymų leidybos korpuso
bus kaip ir redakcijos valdovo įstatymų ir įsakų komitetų.
Naujos konstitucijos programa. Ir
taip, štai programa naujos ruošiamos konstitucijos. Mes kursime
Įstatymą, Teisę ir Teismą:
1) kaip neva siūlymus Įstatymų
leidybos korpusui;
2) įsakais prezidento neva visuotinais
nutarimais Senato nutarimais ir Valstybės Tarybos, neva ministerijų
nutarimais;
3) o atėjus patogiam momentui –
padarysime valstybės perversmą.
Kai kurios siūlomo perversmo
smulkmenos. Įtvirtinę apytikriai modus agendi, užsiimsime
smulkmenomis tų kombinacijų, kuriomis mums lieka pabaigti perversmą
valstybės mašinų eigos aukščiau pasakyta kryptimi.
Kalbėdamas apie šias kombinacijas aš
turiu omenyje spaudos laisvę, asociacijos teisę, sąžinės
laisvę, rinkimų teisę ir daug ką kito, kas turės išnykti iš
žmogiškojo repertuaro arba turi būti iš šaknų pakeista
kitą dieną po naujos konstitucijos paskelbimo.
Tiktai šiuo momentu mums įmanoma bus
iš kart paskelbti visus mūsų nutarimus, kadangi paskui kiekvienas
pastebimas pakeitimas bus pavojingas ir štai kodėl:
jeigu tas pakeitimas atliktas bus su
rūsčiu griežtumu ir griežtumo ir apribojimų prasme, tai gali
privesti prie nevilties, iššauktos baime naujų pasikeitimų toje
pačioje kryptyje;
jeigu tai bus sukurta tolimesnių
palengvinimų prasme, tai pasakys, kad mes supratome savo neteisybę,
o tai nuvainikuos valdžios neklystamumoaureolę, arba gi pasakys,
kad išsigando ir priversti daryti nuolaidas, už kurias niekas nebus
dėkingas, nes jas skaitys būtinomis…
Visa tai kenksminga naujos
konstitucijos prestižui. Mums reikia, kad nuo pirmo jos paskelbimo
momento, kada tautos bus apsvaigintos įvykusiu perversmu, teroru ir
nesusipratimais, jos suvoktų, kad mes tokie stiprūs, taip
nepažeidžiami, tokie galingi, kad su jais mes jokiu atveju
nesiskaitysime ir ne tiktai neatkreipsime dėmesio į jų nuomonę ir
norus, bet pasiruošę ir sugebantys su nepermaldaujama valdžia
numalšinti juos kiekvienu momentu, kad mes viską paėmėme, ko mums
reikėjo ir kad mes jokiu atveju nesidalinsime su jais mūsų
valdžia…
Tada jie iš baimės užmerks akis į
viską ir ims laukti, kas iš to išeis.
“Gojai – avinų banda, o mes jiems
vilkai”
Gojai – avinai. Gojai – avinų
banda, o mes jiems vilkai. Ar jūs žinote, kas būna su avimis, kada
į avidę įsibrauna vilkai?..
Jie užmerks akis į viską dar ir
todėl, nes mes jiems pažadėsime grąžinti visas atimtas laisves
po pasaulio priešų nuraminimo ir sutramdymo visų partijų…
Ar verta kalbėti apie tai, kiek laiko
jos lauks šito sugrąžinimo?..
Slapta masonija ir jos parodomosios
ložės. Kam mes sugalvojome ir įteigėme gojams visą šitą
politiką, – įteigėme, nedavę jiems galimybės pamatyti jos
pagrindą,
kam, kaip ne tam, kad apėjimu pasiekti
tai, kas nepasiekiama mūsų pasklidusiai genčiai tiesioginiu keliu.
Tai pasitarnavo pagrindu mūsų
organizacijai slaptos masonijos, kurios nežino, ir tikslų, kurių
net ir neįtaria gyvuliai gojai, mūsų pritraukti į parodomąją
armiją masonų ložių, dėl akių atitraukimo jų gentainių.
Dievas dovanojo mums, savo išrinktai
tautai, pasklidimą, ir šitoje visiems atrodančiame mūsų silpnume
ir pasirodė visa mūsų jėga, kuri dabar atvedė mus ant slenksčio
pasaulinio viešpatavimo. Mums dabar nedaug jau lieka pastatyti ant
pakloto pamato.
Protokolas Nr.12 – Masoniškas
žodžio „laisvė“ aiškinimas
Masoniškas žodžio „laisvė“
aiškinimas. Žodis „laisvė“, kurį galima aiškinti
įvairiai, mes apibūdiname taip: laisvė yra teisė daryti tai, ką
leidžia įstatymas.
Toks aiškinimas šio žodžio tuo metu
pasitarnaus mums tam, kad visa laisvė atsidurs mūsų rankose, todėl
kad įstatymai griaus arba puoselės tiktai pageidaujamą mums pagal
aukščiau išdėstytą programą.
Spaudos ateitis masonų karalystėje.
Su spauda mes pasielgsim sekančiu būdu.
Kokią rolę vaidina dabar spauda? Ji
tarnauja drąsiam įsidegimui reikalingų mums aistrų arba gi
egoistiniams partiškumams.
Ji būna tuščia, neteisinga,
melaginga ir dauguma žmonių nesupranta visai, kam ji tarnauja.
Mes ją pabalnosim ir paimsim į
stiprias vadžias, tą patį padarysime ir su likusia spauda, kadangi
kokia prasmė mums atsikratyti nuo spaudos antpuolių, jeigu mes
pasiliksime taikiniu brošiūrai ir knygai.
Mes paversime šiandien brangiai
kainuojančius produktus viešumo, dėka būtinybės jos cenzūros, į
pajamų punktą mūsų valstybės:
mes ją apdėsime ypatingu akciziniu
mokesčiu ir įnašais įsteigiant spaudos ir tipografijos organus,
kurie turi garantuoti mūsų vyriausybę nuo visokių antpuolių iš
spaudos pusės.
Už galimą užpuolimą mes bausime
negailestingai.
Tokios priemonės, užstatai ir baudos,
jais garantuoti, atneš didžiules pajamas vyriausybei.
Tiesa, partiniai laikraščiai galėtų
nepagailėti pinigų, bet mes juos uždarinėsime po antro puolimo
ant mūsų.
Niekas nebaudžiamas nelies mūsų
vyriausybinio neklystamumo aureolės.
Pretekstas leidybos nutraukimui –
neva uždaromi organai be priežasties jaudina protus.
Prašau jus pažymėti, kad tarp
puolančiųjų bus ir mūsų įkurti organai, Bet jie puls
išimtinai punktus, mūsų numatytus pakeitimui.
Korespondentinės agentūros.
Spaudos kontrolė. Jokia informacija neprasiskverbs į
visuomenę be mūsų kontrolės. Tai ir dabar mes pasiekiame tuo, kad
visos naujienos gaunamos kelių agentūrų, kuriose jos
centralizuojamos iš visų pasaulio galų.
Šios agentūros bus tuo metu jau
pilnai mūsų įstaigomis ir skelbs tik tai, ką mes joms nurodysim.
Jei dabar mes sugebėjome užvaldyti
gojų visuomenių protus iki tokio laipsnio, kad visi jie beveik
žiūri į pasaulio įvykius pro spalvotus stiklus tų akinių,
kuriuos mes jiems uždedame ant akių, jeigu dabar mums nei vienoje
valstybėje nėra trukdymų, užtveriančių mums patekimą prie gojų
kvailumo vadinamų valstybinių paslapčių, tai kas gi bus tada, kai
mes būsime pripažintais pasaulio valdovais asmenyje mūsų pasaulio
karalio?!
Grįžkime prie spaudos ateities.
Kiekvienas panorėjęs būti leidėju, bibliotekininku arba
tipografininku bus priverstas gauti šiam reikalui nustatytą
diplomą, kuris nusižengimo atveju nedelsiant bus atimtas.
Kas yra progresas masonijos
supratimu? Esant šioms priemonėms minties ginklas taps
auklėjamuoju rankose mūsų vyriausybės, kuri jau neleis liaudies
masei klysti brūzgynuose ir svajonėse apie progreso geradarystes.
Kas iš mūsų nežino, kad šitos
vaiduokliškos geradarystės – tiesūs keliai į nevykusias
svajones, iš kurių gimė anarchistiniai žmonių santykiai
tarpusavyje ir su valdžia, nes progresas arba, geriau pasakius,
idėja progreso užvedė ant minties apie visokios rūšies
emancipacijas, nenustačiusi jų ribų…
Visi taip vadinami liberalai iš esmės
anarchistai jei ne darbų, tai minčių.
Kiekvienas iš jų vaikosi paskui
laisvės vaiduoklius, įkrisdami išimtinai į laisvavalystę, tai
yra anarchiją protesto vardan protesto…
Dar apie spaudą. Pereikime
prie spaudos. Mes ją apdėsime, kaip ir visą spaudą, akcizinėmis
rinkliavomis nuo puslapio ir užstatais, o knygos turinčios mažiau
30 puslapių,- dvigubu dydžiu.
Mes jas prikirsime prie brošiūrų
kategorijos, kad iš vienos pusės sumažinti žurnalistų skaičių,
kurie yra blogiausias spaudos nuodas, o iš kitos – ši priemonė
privers rašytojus prie tokių ilgų kūrinių, kad juos mažai
skaitys, ypač esant jų brangumui.
Tai, ką mes leisime patys naudai
protinės krypties mūsų pažymėtos pusės, bus pigu ir bus
skaitoma išgraibstant.
Mokestis nuramins tuščią
literatūrinį potraukį, o baudžiamumas pastatys literatus į
priklausomybę nuo mūsų.
Jeigu atsiras norintys rašyti prieš
mus, tai neatsiras norinčių spausdinti jų kūrinius.
Prieš tai kaip priimti spaudai kokį
nors kūrinį, leidėjas ar tipografininkas turės ateiti pas valdžią
ir prašyti tam leidimą.
Tokiu būdu, mums iš anksto bus žinomi
ruošiamos prieš mus intrigas, ir mes juos sumušime, užbėgę į
priekį su paaiškinimais traktuojama tema.
Literatūra ir žurnalistika – dvi
svarbiausios auklėjamosios jėgos; štai kodėl mūsų vyriausybė
taps savininku daugelio žurnalų.
Tuo bus neutralizuotas kenksmingas
poveikis privačios spaudos, ir bus įgytas didžiulis poveikis į
protus…
Jeigu mes leisime dešimt žurnalų,
tai patys įsteigsime trisdešimt, ir taip toliau tokiu būdu.
Bet šito jokiu būdu neturi įtarti
publikoje, todėl ir visi mūsų leidžiami žurnalai bus priešingų
pagal išorines kryptis nuomonių, kas sužadins jiems pasitikėjimą
ir pritrauks mūsų nieko neįtariančius priešininkus, kurie, tokiu
būdu, paklius į mūsų spąstus ir bus nukenksminti.
Pirmame etape bu pastatyti organai
oficialaus charakterio. Jie visada stovės mūsų interesų
sargyboje, ir todėl jų poveikis bus palyginti menkas.
Antrame – taps oficiozai, kurių rolė
pritraukti abejingus ir šiltučius.
Trečioje – mes pastatysime tartum
mūsų opoziciją, kuri nors viename iš savo organų pasirodys
tarytum mūsų antipodas.
Mūsų tikrieji priešininkai dvasioje
priims šią tariamą opoziciją už savus ir atvers mums savo
kortas.
Visi mūsų laikraščiai bus visų
galimų krypčių- aristokratinės, respublikinės, revoliucinės,
netgi anarchistinės-kol kas, žinoma, kol gyvuos konstitucija…
Jie, kaip indų dievukas Višnu, turės
šimtą rankų, iš kurių kiekviena čiupinės pulsą pas bet kurį
iš visuomenės nuomonių.
Kada pulsas padažnės, tada šios
rankos ves nuomonę mūsų tikslo kryptimi, nes susijaudinęs
subjektas praranda nuovoką ir lengvai pasiduoda įtaigai.
Tie kvailiai, kurie galvos, kad
pakartoja savo stovyklos laikraščio nuomonę, kartos mūsų nuomonę
arba tą, kuri mūsų pageidautina. Įsivaizduodami, kad jie seka
paskui savo partijos organą, jie nueis paskui tą vėliavą, kurią
mes jiems pakabinsim.
Kad nukreipti šia prasme mūsų
laikraščių milicijas, mes turime ypač kruopščiai organizuoti šį
reikalą.
Po Centrinio spaudos skyriaus
pavadinimu mes įsteigsime literatūrinius susirinkimus, kuriuose
mūsų agentai nepastebimai duos slaptažodį ir signalus.
Aptariant ir prieštaraujant mūsų
iniciatyvoms visada paviršutiniškai, nepaliečiant jų esmės, mūsų
organai ves tuščią susišaudymą su oficialiais laikraščiais
vien tik tam, kad mums duoti pretekstą pasisakyti žymiai smulkiau,
negu mes galėtume tai padaryti pirminiuose oficialiuose
pareiškimuose. Žinoma, kada tai mums bus naudinga.
Šie antpuoliai mums suvaidins dar ir
tą rolę, kad pavaldiniai bus įsitikinę į pilną laisvę
laisvakalbystės, o mūsų agentams tai duos pretekstą tvirtinti,
kad pasisakantys prieš mus organai tuščiažodžiauja, nes negali
surasti tikrųjų pretekstų esminiam mūsų pozicijų paneigimui.
Tokie nepastebimi visuomenės dėmesiui,
bet teisingos priemonės sėkmingiausiai veda visuomenės dėmesį ir
pasitikėjimą į mūsų vyriausybės pusę.
Jų dėka mes pagal poreikį sužadinti
ir nuraminti protus politiniuose klausimuose, įtikinti arba numušti
nuo esmės, spausdinant tai tiesą, tai melą, duomenis arba jų
paneigimą, žiūrint pagal tai, gerai ar negerai jie priimti, visada
atsargiai apčiuopiant dirvą, pirma negu ant jos įžengti…
Mes nugalėsime prieš mūsų
priešininkus tikrai, nes pas juos nebus dispozicijoje spaudos
organų, kuriuose jie galėtų pasisakyti iki galo, pasekoje aukščiau
pasakytų priemonių prieš spaudą. Mums nereikės netgi jų
paneiginėti iki pagrindų…
Bandomieji akmenys, mūsų mesti
trečiarūšėje mūsų spaudoje, esant poreikiui mes energingai
neigsime oficiozuose.
Masoniškas solidarumas
šiuolaikinėje spaudoje. Jau ir kitose formose kad ir
prancūziškos žurnalistikos egzistuoja masoniškas solidarumas
slaptažodyje: visi spaudos organai susieti tarpusavyje profesine
paslaptimi; panašiai kaip senovės augurai nei vienas žmogus jos
neišduos savo slaptų žinių, jeigu nėra nutarimo juos paskelbti.
Nei vienas žurnalistas nesiryš
perduoti šios paslapties, nes nei vienas iš jų neprileidžiamas į
literatūrą be to, kad visa jo praeitis neturėtų kokios nors
gėdingos žaizdos…
Šitos žaizdos būtų tuojau pat
atvertos. Kol šitos žaizdos palieka paslaptį nedaugelio, aureolė
žurnalisto pritraukia nuomonę daugumos šalyje-paskui jį žygiuoja
su džiugesiu.
Sužadinimas provincialių
„visuomeninių“ reikalavimų. Mūsų apskaičiavimai
ypač nusidriekia į provinciją.
Joje mums būtina sužadinti tas viltis
ir siekius, su kuriais mes visada galėtume užgriūti sostinę,
pateikdami sostinėms juos kaip savarankiškus lūkesčius ir siekius
provincijos.
Aišku, kad šaltinis bus visada tas
pats- mūsų.
Mums reikia, kad niekada, kol mes dar
nesame pilnoje valdžioje, sostinės atsidurtų apklotos provincialia
liaudies nuomone, tai yra daugumos, paveiktos mūsų agentų.
Mums reikia, kad sostinėms
psichologiniu momentu nereikėtų aptarinėti įvykusio fakto jau
vien todėl, kad jis priimtas nuomone provincialios daugumos.
Neklystamumas naujojo režimo. Kada
mes būsime naujojo režimo periode, pereinamajame mūsų karaliavimo
atžvilgiu, mums bus negalima leisti visuomenės nerūpestingumo
demaskavimo spauda;
reikia, kad galvotų, kad naujas
režimas visus taip patenkino, kad net nusikalstamumas nuseko…
Nusikalstamumo atsiradimo pavyzdžiai
turi likti žinioje jų aukų ir atsitiktinių liudininkų – ne
daugiau…
Protokolas Nr.13 – Duonos
kasdieninės poreikis
Duonos kasdieninės
poreikis. Kasdieninės duonos poreikis priverčia gojus
tylėti ir būti nuolankiais mūsų tarnais.
Į mūsų spaudą iš jų tarpo paimti
agentai aptarinės pagal mūsų įsakymą tai, ką mums nepatogu
leisti tiesiogiai oficialiuose dokumentuose, o mes tuo laiku
prisidengę triukšmu kilusio aptarimo paimsime ir prastumsime mūsų
pageidaujamas priemones ir pristatysime jas publikai kaip įvykusį
faktą.
Niekas neišdrįs reikalauti atšaukti
tai kas leista, juo labiau kad tai bus pristatyta kaip pagerinimas…
O čia spauda atitrauks mintis į
naujus klausimus (mes juk įpratinome žmones ieškoti vis naujo).
Politikos klausimai. Aptarinėti šiuos
naujus klausimus puls tie iš besmegenių žmonių likimų
šeimininkų, kurie iki dabar nesugeba suprasti to, ką ima
aptarinėti.
Politikos klausimai niekam
nepasiekiami, išskyrus jai vadovaujančius jau daugelį šimtmečių
jos kūrėjus.
Iš viso to jūs pamatysite, kad,
siekdami minios nuomonės, mes tik palengviname mūsų mechanizmo
eigą, ir jūs galite pastebėti, kad ne veiksmams, o žodžiams,
paleistiems mūsų tuo ar kitu klausimu, mes tarytum ieškom
pritarimo.
Mes nuolatos skelbiame, kad
vadovaujamės visuose mūsų renginiuose viltimi, sujungta su
įsitikinimu tarnauti bendram gėriui.
Pramonės klausimai. Kad
atitraukti per daug neramius žmones nuo politikos klausimų
aptarinėjimo, mes dabar diegiame naujus neva jos klausimus –
pramonės klausimus.
Šitoje srityje tegul sau šėlsta!
Masės sutinka nieko neveikti, ilsėtis
nuo neva politinės veiklos (prie kurios mes juos ir pripratinome,
kad kovoti jų pagalba su gojų vyriausybėmis) tik su sąlyga naujų
užsiėmimų, kuriuose mes jiems nurodome tarytum tą politinę
kryptį.
“Kad jie patys ko nors
neprisigalvotų…”
Pasilinksminimai. Tautos namai.
Kad jie patys ko nors neprisigalvotų, mes juos dar ir atitraukiame
palinksminimais, teatrais, žaidimais, įdomybėmis, pomėgiais,
liaudies namais…
Greitai mes pradėsime per spaudą
siūlyti konkursines varžybas mene, visų rūšių sporte; šie
interesai atitrauks galutinai protus nuo klausimų, ties kuriais mums
tektų su jais kovoti.
Atprasdami vis labiau ir labiau nuo
savarankiško mastymo, žmonės ims kalbėti į unisoną su mumis,
todėl kad mes vieni imsime siūlyti naujas minties kryptis…
žinoma, per tokius asmenis, su kuriais mus nepalaikys solidariais.
Tiesa viena. Liberalių
utopistų vaidmuo bus galutinai suvaidintas, kada mūsų valdymas bus
pripažintas.
Iki to laiko jie mums gerai patarnaus.
Todėl mes dar nukreipsime protus į
visokius prasimanymus fantastinių teorijų, naujų ir neva
progresyvių, juk mes su pilna sėkme susukome progresu besmegenes
goju galvas, ir nėra tarp gojų proto, kuris pamatytų, kad po šiuo
žodžiu slepiasi atitraukimas nuo tiesos visais atvejais, kur
reikalas neliečia materialių išradimų, nes tiesa viena, joje
nėra vietos progresui.
Progresas, kaip melaginga idėja,
tarnauja tiesos užtamsinimui, kad niekas jos nežinotų, išskyrus
mus, Dievo išrinktuosius, jų saugotojus.
Didžiosios problemos. Кada
mes įsiviešpatausim, tai mūsų oratoriai aiškins apie dideles
problemas, kurios jaudino žmoniją tam, kad ją galų gale atvesti
prie mūsų gerosios krypties.
Kas įtars tada, kad visos šios
problemos buvo pakištos mūsų pagal politinį planą, kurio niekas
neperkando per daugelį amžių?!..
Protokolas Nr.14 – Ateities
religija
Ateities religija. Kada mes
įsiviešpatausim, mums nepageidautina bus egzistavimas kitos
religijos, išskyrus mūsų apie vieną dievą, su mūsų
likimas surištas mūsų išskirtinumu ir kuriuo tas pats mūsų
likimas suvienytas su pasaulio likimais.
Todėl mes turime sugriauti visokius
tikėjimus. Jei iš to gimsta šiuolaikiniai ateistai, tai, kaip
pereinamoji pakopa, tai nepakenks mūsų vizijoms, o pasitarnaus
pavyzdžiu toms kartoms, kurios klausys mūsų pamokslus apie Mozės
religiją, atvedusią savo patvaria ir apgalvota sistema į mūsų
visų tautų užvaldymą.
Tuo mes pabrėžiame ir mistinę jos
tiesą, pasakysim mes, grindžiama visa jos auklėjamoji jėga…
Ateities baudžiava.
Tada kiekvienu atveju mes skelbsime straipsnius, kuriuose lyginsime
mūsų gerą valdymą su buvusiu.
Ramybės malonė, nors ir
sukelta šimtmečių neramumų,
pasitarnaus naujam reljefui pasakyto gėrio.
Gojų administracijų klaidos bus mūsų
aprašomos pačiomis ryškiausiomis spalvomis.
Mes pasėsim jiems tokį
pasišlykštėjimą, kad tautos pasirinks ramybę baudžiavinėje
būklėje o ne tariamą laisvę,
tiek juos iškankinusią, išsekinusią pačius žmogaus gyvavimo
šaltinius, kurie buvo eksploatuojami minios perėjūnų,
nežinojusių, ką daro…
Beprasmiškos valdymo kaitos, prie
kurių mes pratinome gojus, kada pasikasinėjome po jų valstybių
pamatais, tiek atsibos iki to laiko tautoms, kad jie sutiks kentėti
iš mūsų viską, kad tik nerizikuoti ir nebandyti iš naujo
išgyventus jaudulius ir negandas.
Mes gi ypatingai pabrėšime istorines
klaidas gojų valdžių, tiek amžių kankinusių žmoniją nebuvimu
nuovokumo viskame, kas liečia tikrą jos gerovę, besivaikant
fantastinių socialinės gerovės projektų, nepastebint, kad šitie
projektai vis labiau blogino, o ne gerino padėtį visuotinų
santykių, kuriais remiasi žmonių gyvenimas…
Visa jėga mūsų principų ir
priemonių bus tame, kad jie mūsų bus pristatyti ir bus išaiškinti
kaip ryškus kontrastas su suirusia senąja tvarka visuomenės
santvarkos.
Nepasiekiamumas pažinimo ateities
religijos paslapčių. Mūsų filosofai aptarinės visus
trūkumus gojų tikėjimų, bet niekas niekada neaptarinės mūsų
tikėjimą iš jo tikrojo požiūrio taško, nes jo niekas iš
pagrindų nesužinos, išskyrus mūsiškius, kurie niekada neišdrįs
išduoti šias paslaptis…
Pornografija ir spausdinto žodžio
ateitis.
Šalyse, vadinamose pirmaujančiomis,
mes sukūrėme beprotišką, purviną, šlykščią literatūrą.
Dar tam tikrą laiką po mūsiškio
atėjimo į valdžią mes skatinsime jos egzistavimą, kad ji
reljefiškiau nupieštų kontrastą kalbų, programų, kurios pasklis
iš mūsų aukštumų…
Mūsų protingi žmonės, išauklėti
vadovauti gojams, ruoš kalbas, projektus, užrašus, straipsnius,
per kuriuos mes įtakosime protus, nukreipdami į mūsų numatytas
sąvokas ir žinias.
Šiandien Europą užplūdo milijonai
migrantų, Europa naikinama mūsų akyse ir kiekvienam, dar
netapusiam zombiu nuo MIP melo, kyla logiškas klausimas, kas viso
šio nusikaltimo prieš Europos tautas autorius, kas ir kaip
organizavo šį „tautų lydymo katilą“, valstybių ir tautų
naikinimą, jų įverginimą, kokie šio nusikaltimo tikslai, kas jo
užsakovai, vykdytojai?
Vienos dienos pasaulio perversmas.
Kada mes pagaliau galutinai įsiviešpatausime su valstybinių
perversmų pagalba, visur paruoštų vienai ir tai pačiai dienai, po
visų egzistuojančių vyriausybių galutinio netinkamumo pripažinimo
(o iki to praeis dar nemažai laiko, gali būti ir visas amžius) mes
pasistengsime, kad prieš mus jau nebūtų suokalbių.
Tam mes negailestingai žudysime visus,
kas sutiks mūsų užkariavimą su ginklu rankose.
Mirties bausmės. Kiekvienas
naujas kokios nors slaptos draugijos įsteigimas bus taip pat
baudžiamas mirties bausme, ir tie iš jų, kurie šiuo metu
egzistuoja, mums žinomi ir mums tarnauja ir tarnavo, mes išardysim
ir išsiųsime į tolimus nuo Europos kontinentus.
Būsimas gojų-masonų likimas.
Тaip mes pasielgsime su tais gojais iš masonų, kurie per daug
žino; taip pat, kurių mes kažkodėl pasigailėsime, liks
nuolatinėje baimėje būti ištremtais.
Mes išleisime įstatymą, pagal kurį
visi buvę slaptų draugijų dalyviai bus išvaryti iš Europos, kaip
mūsų valdymo centro. Mūsų vyriausybės nutarimai bus baigtiniai
ir neskundžiami.
1 masonai
„Mes išleisime įstatymą, pagal kurį visi buvę slaptų
draugijų dalyviai bus išvaryti iš Europos“
Valdžios mistika. Gojų
bendruomenėse, kuriose mes įleidome tokias gilias griovimo ir
protestantizmo šaknis, galima įdiegti tvarką tik negailestingomis
priemonėmis, įrodančiomis griežtą valdžią: Nėra ko žiūrėti
į krentančias aukas, atnešamas ateities gerovei.
Pasiekimui gėrio,
nors ir aukojimo keliu, yra pareiga kiekvienos valdžios, kuri
suvokia, kad ne tik privilegijose, bet ir pareigose yra jos
egzistencija.
Pagrindinis reikalas valdymo tvirtumui
– sustiprinimas galybės aureolės, o šita aureolė pasiekiama
tiktai didingu valdžios tvirtumu, kuri turėtų savyje požymius
nuo mistinių priežasčių – nuo dieviškojo išrinktinumo.
Tokia buvo iki paskutinio laiko rusų
Patvaldystė – vienintelis pasaulyje mūsų priešas, jeigu
neskaityti popiežiaus.
Prisiminkite pavyzdį to, kaip krauju
užlieta Italija nepalietė nei plauko nuo Sulos galvos, kuris
išliejo šitą kraują: Sula sudievino savo galybe tautos akyse,
nors ir jo nukankintos, o didvyriškas jo
sugrįžimas į Italiją pastatė jį į neliečiamybę... Tauta
neliečia to, kas hipnotizuoja ją savo narsumu ir dvasios jėga.
Masonų ložių dauginimas. Kol
kas gi iki mūsų įsikaraliavimo mes, priešingai, sukursime ir
padauginsime franko-masonų ložes visose pasaulio šalyse,
įtrauksime į jas visus, galinčius būti ir esančius įžymiausius
veikėjus, todėl kad šituose ložėse bus pagrindinė žinių
vieta ir įtakos priemonė.
Centrinė „išminčių“ valdyba.
Visos šios ložės mes centralizuosime į vieną, tik mums
žinomą, visiems kitiems gi nežinomą valdybą, kuri sudaryta iš
mūsų išminčių.
Ložės turės savo atstovą,
pridengiantį savimi pasakytą masonų valdybą, iš kurio išeis
slaptažodis ir programa. Šiose ložėse mes užmegsime mazgą visų
revoliucinių ir liberalių elementų.
Jos bus sudarytos iš visų visuomenės
sluoksnių. Patys slapčiausi sumanymai bus mums žinomi ir paklius į
mūsų vadovavimą tą pačią jų atsiradimo dieną.
Provokacija. Tų ložių nariais
bus beveik visi tarptautinės ir nacionalinės policijos agentai, nes
jos tarnyba mums nepakeičiama tuo požiūriu, kad policija gali
savaip susitvarkyti su nepaklūstančiais, bet ir pridengti mūsų
veiklą, sukurti prielaidas nepasitenkinimams ir t.t.
Masonija kaip vadovas visų slaptų
bendrijų. Į slaptos bendrijas paprastai labiausiai noriai stoja
aferistai, karjeristai ir bendrai žmonės didesne dalimi
lengvabūdžiai, su kuriais mums bus nesunku turėti reikalus ir jais
paleisti mechanizmą mūsų projektuotos mašinos...
Jeigu šitas pasaulis susidrums, tai
reikš, kad mums reikėjo jį sudrumsti, kad išderinti per daug
didelį jo solidarumą.
Jeigu tarp jo atsiras suokalbis, tai
jam vadovaus ne kas kitas, kaip vienas iš patikimiausių mūsų
tarnų.
Natūralu, kad mes, o ne kas kitas,
vesime masonų veiksmus, nes mes žinome, kur vedame, žinome
galutinį tikslą savo veiksmo, gojai gi nieko nežino, net
tiesioginio rezultato:
jie pasiduoda, paprastai, minutiniam
apskaičiavimui savimeilės patenkinimo sumąstyto, ne sumąstyto,
nepastebėdami net to, kad pats sumanymas nepriklauso jų
iniciatyvai, o mūsų nutaikymui į mintį...
Viešos sėkmės reikšmė.
Gojai eina į ložes iš smalsumo arba iš vilties jų pagalba
prasiveržti prie visuomeninio pyrago, o kai kurie tam, kad turėti
galimybę išsakyti prieš publiką savo neišsipildančias ir
neturinčias pagrindo svajones: jie trokšta sėkmės emocijos ir
plojimų, kuriems mes gana dosnūs.
Mes tam ir duodame jiems šitą sėkmę,
kad naudotis iš čia gimstančia saviapgaule, su kuria žmonės
nepastebimai priima mūsų įtikinimus, nesisaugodami jų, pilnai
įsitikinę, kad jų neklystamumas išleidžia savo mintis, o suvokti
svetimas jau negali...
Jūs negalite įsivaizduoti, kaip
protingiausius iš gojų galima atvesti iki nesąmoningo naivumo,
esant jų saviapgaulei, ir kartu su tuo, kaip lengva juos sutrikdyti
mažiausia nesėkme, kad ir nutraukimu aplodismentų, ir atvesti į
vergišką paklusnumą vardan sėkmės atsinaujinimo...
Ant kiek mūsiškiai nepaiso sėkmės,
kad tik įgyvendinti savo planus, ant tiek gojai pasiruošę paaukoti
visokiais planais, kad tik gauti sėkmę.
Šita jų psichologija reikšmingai
palengvina mums užduotį jų nukreipimo. Šie tigrai pagal savo
išorę turi avinų sielas, o jų galvose skersvėjai.
Kolektyvizmas. Mes pasodinome
juos ant svajonės arkliuko apie žmogaus individualumo sugėrimą
simboliško kolektyvizmo vienetu...
Jie dar nesuprato ir nesupras šios
minties, kad šitas arkliukas yra pažeidimas pagrindinio dėsnio
gamtos, sukūrusios nuo pačio pasaulio sutvėrimo vienetą, nepanašų
į kitus, būtent individualumo tikslu...
Jeigu mes galėjome atvesti juos prie
tokio beprotiško apakinimo, ar tai neįrodo su stulbinamu aiškumu,
iki kokio laipsnio gojų protas žmogiškai neišvystytas palyginus
su mūsų protu?! Štai tai, pagrindinai, ir
garantuoja mūsų sėkmę.
Aukos. Ant
kiek buvo toliaregiai mūsų senovės išminčiai, kada
kalbėjo, kad rimtam tikslui pasiekti nedera sustoti ties priemonėmis
ir skaičiuoti aukų skaičių, aukojamų šiam tikslui...
Mes neskaičiavome aukų iš galvijų
sėklos skaičiaus – gojų, nors ir paaukojome daug iš savų, bet
užtai dabar ir dabar jau davėme jiems tokią padėtį žemėje,
apie kokią jie ir svajoti negalėjo.
Palyginti neskaitlingos aukos iš mūsų
skaičiaus išsaugojo tautą nuo pražūties.
Masonų žudymas. Mirtis yra
kiekvieno neišvengiama pabaiga. Geriau šitą pabaigą priartinti
prie tų, kurie trukdo mūsų reikalui, negu prie mūsiškių, prie
mūsų, šio reikalo kūrėjų.
Mes nužudysime masonus taip, kad
niekas, išskyrus broliją, to negali įtarti, net pačios žudymo
aukos: visi jie miršta, kada tai reikalinga, tarytum nuo normalaus
susirgimo. Žinodami tai, net brolija, savo ruoštu, nedrįsta
prieštarauti.
Tokiomis priemonėmis mes išrovėme iš
masonų terpės pačią šaknį protesto prieš mūsų potvarkius.
Pamokslaudami gojams liberalizmą, mes
tuo pačiu metu laikome savo tautą ir mūsų agentus visiškame
paklusnume.
Valdžios įstatymų prestižo
kritimas. Mūsų poveikyje gojų įstatymų vykdymas sumažėjo iki
minimumo.
Įstatymo prestižas sunaikintas
liberaliais aiškinimais, mūsų įvestais į šią sferą.
Svarbiausiose politinėse ir principiniuose reikaluose ir klausimuose
teismai sprendžia, kaip mes jiems nurodome, mato reikalus toje
šviesoje, kokia mes juos nušviečiame gojų administracijoms,
žinoma, per pakištus žmones, su kuriais bendro tarytum ir neturi,-
laikraščių nuomone arba kitais keliais...
Net senatoriai ir aukščiausia
administracija aklai priima mūsų patarimus.
Grynai gyvuliškas protas pas gojus
nesugeba analizuoti ir stebėti, o juo labiau numatyti tai, prie ko
gali krypti toks klausimo iškėlimas.
Išrinktinumas. Šitame skirtume
sugebėjimo protauti tarp gojų ir mūsiškių galima aiškiai
įžvelgti antspaudą išskirtinumo ir žmogiškumo, skirtinga nuo
instinktyvaus, gyvuliško gojų proto.
Jie regi, bet nenumato, ir neišranda
(nebent tiktai materialius daiktus). Iš to aišku, kad pati gamta
skyrė mums vadovauti ir valdyti pasaulį.
Trumpumas ir
aiškumas būsimos karalystės įstatymų.
Kada ateis laikas atviro mūsų valdymo, laikas parodyti jo
gėrybingumą, mes perdirbsime visą teisėtvarką: mūsų įstatymai
bus trumpi, suprantami, nekintami, be visokių traktuočių, taip kad
juos bet kuris pajėgs tvirtai žinoti.
Paklusnumas viršininkams.
Pagrindinis bruožas, kuris bus juose įdiegtas - tai paklusnumas
vyresnybei, privestas iki grandiozinio laipsnio.
Tada visokie piktnaudžiavimai išseks
pasekoje atsakingumo valdžios atstovo.
Priemonės prieš piktnaudžiavimą
valdžia. Piktnaudžiavimai gi valdžia, esančia žemiausia šios
paskutinės instancijos, bus taip negailestingai baudžiami, kad pas
bet kurį praeis noras eksperimentuoti savo jėgas.
Mes nenukrypstamai seksime paskui
kiekvieną administracijos veiksmą, nuo kurio priklauso valstybinės
mašinos eiga, nes palaidumas joje pagimdo pasileidimą visur: nei
vienas atvejis neįstatymiškumo arba piktnaudžiavimai neliks be
parodomosios nuobaudos.
Bausmių griežtumas. Slėpimas,
solidarus nuolaidžiavimas tarp tarnautojų
administracijoje – visas šitas blogis išnyks po pirmųjų
griežtos bausmės pavyzdžių.
Mūsų valdžios aureolė reikalauja
tikslingų, tai yra griežtų bausmių už mažiausius pažeidimus
vardan asmeninės naudos, jos aukščiausiojo prestižo.
Nukentėjęs, nors ir ne savo kaltės
mastu, bus tarytum kareiviu, krentančiu administraciniame lauke
Valdžios, Principo ir Įstatymo naudai, kurie neprileidžia
atsitraukimo, iš visuomeninio kelio į asmeninį, nuo pačių
valdančių visuomenines vežėčias.
Pavyzdžiui: mūsų teisėjai žinos,
kad, norėdami pasigirti kvailu mielaširdingumu, jie pažeidžia
įstatymą apie teisingumą, kuris sukurtas pavyzdingam pamokymui
žmonių bausmėmis už nusižengimus, o ne parodai dvasinių savybių
teisėjų...
Šias savybes tikslinga rodyti
asmeniniame gyvenime, o ne visuomeninėje dirvoje, kuri yra
auklėjamasis pagrindas žmogaus gyvenime.
Teisėjų amžiaus
riba. Mūsų teismų personalas tarnaus ne ilgiau 55 metų
amžiaus, visų pirma, todėl kad seni atkakliau laikosi šališkų
nuomonių, mažiau sugeba paklusti naujiems potvarkiams, antra, todėl
kad tai mums suteiks galimybę tokia priemone pasiekti lankstumo
perkėlimo personalo, kuris tuo lengviau nusilenks mūsų spaudimui:
kas pasigailės užsilaikyti savo
vietoje, turės aklai paklusti, kad to užsitarnauti.
Teisėjų ir valdžios liberalizmas.
Bendrai gi mūsų teisėjai bus mūsų renkami iš terpės tiktai tų,
kurie tvirtai žinos, kad jų rolė bausti ir taikyti įstatymus, o
ne svajoti apie liberalizmo pasireiškimą sąskaita valstybės
auklėjamojo plano, kaip šiandien tai įsivaizduoja gojai...
Perkėlimo priemonė tarnaus ir
panaikinimui kolektyvinio solidarumo bendradarbių ir visus pririš
prie vyriausybė interesų, nuo kurios priklausys jų likimas.
Jaunoji karta teisėjų bus išauklėta
pažiūrose apie neleistinumą tokių piktnaudžiavimų, kurie galėtų
pažeisti nustatytą tvarką santykių mūsų pavaldinių
tarpusavyje.
Dabar gojų teisėjai daro nuolaidas
visokiems nusikaltimams, neturėdami teisingo supratimo apie savo
paskirtį, todėl kad dabartiniai valdovai skirdami teisėjus į
pareigas nesirūpina įteigti jiems pareigos jausmą ir reikalo
suvokimą, kurio iš jų reikalaujama.
Kaip gyvuliai išleidžia savo vaikus
medžioti, taip ir gojai savo pavaldinius duoda pelningas vietas,
negalvodami jiems išaiškinti, kam šita vieta sukurta.
Nuo to jų valdymas ir suyra pačių
jėgomis, per veiksmus savos administracijos.
Pasisemkim gi iš pavyzdžio rezultatų
šių veiksmų dar vieną pamoką savo valdymui.
Mes išrausime liberalizmą iš visų
svarbių strateginių postų mūsų valdymo, nuo kurių priklauso
auklėjimas pavaldinių mūsų visuomeninei santvarkai.
Į šiuos postus paklius tiktai tie,
kurie bus mūsų išauklėti administraciniam valdymui.
Pasauliniai pinigai. Į galimą
pastabą, kad atstatydinimas senų tarnautojų brangiai kainuos
iždui, pasakysiu, visų pirma, kad jiems atras išankstinę privačią
tarnybą mainais į prarandamą, o visų antra, pažymėsiu, kad mūsų
rankose bus sutelkti visi pasaulio pinigai, todėl, ne mūsų
vyriausybei bijoti brangumo...
Masonijos absoliutizmas. Mūsų
absoliutizmas viskame bus nuoseklus, o todėl, kiekviename savo
nutarime mūsų didžioji valia bus gerbiama ir neprieštaraujant
vykdoma: ji ignoruos bet kokį murmėjimą, bet kokį
nepasitenkinimą, išraudama bet kokį pasireiškimą jų veiksme
parodomosiomis bausmėmis.
Kasacijos teisė. Mes
panaikinsim kasacinę teisę, kuri pereis išimtinai į mūsų rankas
– į dispoziciją valdančiojo, nes mes neturime leisti kilti
minčiai pas tautą, kad galėtų įvykti neteisingas sprendimas mūsų
pastatytų teisėjų.
Jeigu kažkas panašaus įvyks, tai mes
patys kasuosime sprendimą, bet su tokiu pavyzdiniu nubaudimu teisėjo
už nesuvokimą savo pareigos ir paskirties, kad šitie atvejai
nepasikartos...
Pakartosiu, kad juk mes žinosime
kiekvieną žingsnį mūsų administracijos, paskui kurią ir reikia
sekti, kad tauta būtų mumis patenkinta, nes jis gali reikalauti ir
gero valdymo ir gero globėjo.
Patriarchalinis būsimo valdžios
pobūdis. Mūsų valdymas turės patriarchalinį pobūdį, tėviškos
globos iš šalies mūsų valdovo.
Mūsų tauta ir pavaldiniai pamatys jo
asmenyje tėvą, besirūpinantį kiekvieno sunkumais, apie kiekvieną
veiksmą, apie kiekvieną tarpusavio santykį kaip pavaldinių vienas
kitam, taip ir jų valdovui.
Sudievinimas valdytojo. Tada jie
tiek persiims mintimi, kad jiems neįmanoma be šitos priežiūros ir
vadovavimo, jeigu jie nori gyventi taikoje ir ramybėje, kad jie
pripažįsta patvaldystę mūsų vyriausybės su pasigėrėjimu,
artimu sudievinimui, ypač kada įsitikins, kad mūsų statytiniai
nepakeičia jo savo valdžia, o tik aklai vykdo jo nurodymus.
Jie bus patenkinti, kad mes viską
sureguliavome jų gyvenime, kaip tai daro protingi tėvai, kurie nori
auklėti savo vaikus su dėkingumo ir paklusnumo jausmu.
Juk tautos mūsų politikos paslapčių
atžvilgiu visada nepilnamečiai vaikai, lygiai taip pat, kaip ir jų
valdymo...
Stipriojo teisė kaip vienintelė
teisė. Kaip matote, aš grindžiu mūsų despotizmą teise ir
pareiga:
teisė priversti vykdyti pareigą yra
tiesioginė pareiga vyriausybės, kuri yra tėvas savo pavaldiniams.
Ji turi teisę stipriojo tam, kad
naudotis juo vardan nukreipimo žmonijos į gamtos nustatytą
santvarką – paklusnumą.
Viskas pasaulyje yra paklusnume, jei ne
pas žmones, tai pas aplinkybes arba pas savo natūrą, bet kokiu gi
atveju, pas stipriausiąjį.
Tai būkime gi tuo stipresniuoju dėka
gėrio.
Mes privalome, negalvodami, aukoti
atskiromis asmenybėmis, pažeidėjais nustatytos tvarkos, idant
pavyzdiniame baudime blogio guli didžiulė auklėjamoji užduotis.
Izraelio karalius – pasaulio
patriarchas. Кada karalius Izraelio uždės ant savo šventos galvos
karūną, atneštą jam Europos, jis pasidarys pasaulio patriarchu.
Būtinos aukos, jo atneštos, pasekoje
jų tikslingumo niekada nepasieks aukų skaičiaus, atneštų laike
amžių didybės manijos-lenktyniavimu gojų vyriausybių.
Mūsų karalius bus nepaliaujamame
bendravime su tauta, kalbėdamas jai iš tribūnos kalbas, kurias
gandai tą pačią valandą išnešios visam pasauliui.
Protokolas Nr.16 – Universitetų
nukenksminimas
Universitetų nukenksminimas.
Tikslu sunaikinti bet kokias kolektyvines jėgas, išskyrus mūsų,
mes nukenksminsime pirmą kolektyvizmo pakopą – universitetus,
perauklėdami juos nauja kryptimi.
Jų viršininkai ir profesoriai bus
paruošti savam darbui nuodugniomis slaptomis veiklos programomis,
nuo kurių jie nebaudžiamai neatsitrauks nei kiek.
Jie prasidės su ypatingu atsargumu ir
bus pastatyti į pilną priklausomybę nuo vyriausybės.
Mes išmesime iš dėstymo valstybės
teisę, kaip ir viską, kas liečia politikos klausimą. Šios
disciplinos bus dėstomi nedaugeliui dešimčių asmenų, išrinktų
pagal išskirtinius gabumus iš pašvęstųjų skaičiaus.
Universitetai neturi išleisti iš savo
sienų pienburnių, ruošiančius konstitucijos planus, kaip
komedijas arba tragedijas, užsiimdami politikos klausimais, kuriuose
ir tėvai tai jų nieko niekada nesuprato.
Blogas nukreiptas susipažinimas
didelio skaičiaus žmonių su klausimais politikos sukuria utopistus
ir blogus pavaldinius, kaip jūs patys galite įžvelgti iš
pavyzdžio visuotinio auklėjimo šioje gojų kryptyje.
Mums reikėjo įvesti į jų auklėjimą
visus tuos pradus, kurie taip šauniai perlaužė jų santvarką.
Kada gi mes būsime valdžioje, tai mes pašalinsime visokias
varžančias priemones iš auklėjimo ir padarysime iš jaunimo
paklusnius viršininkų vaikus, mylinčius valdantį, kaip atramą ir
viltį į taiką ir ramybę.
Klasicizmo pakeitimas.
Klasicizmas, kaip ir visoks senovės istorijos studijavimas, kurioje
labiau blogų, negu gerų pavyzdžių, mes pakeisime studijavimu
ateities programos.
Mes išbrauksime iš žmonių atminties
visus faktus praeitų amžių, kurie mums nepageidautini, palikę iš
jų tiktai tuos, kurie nupiešia visas gojų valdžių klaidas.
Mokymas apie praktinį gyvenimą, apie
privalomą santvarką, apie santykius žmonių vienų su kitais, apie
išvengimą blogų egoistinių pavyzdžių, kurie pasėja blogio
užkratą, ir kiti panašūs klausimai auklėjamojo charakterio
stovės pirmuose numeriuose dėstymo programų, sudarytos pagal
atskirą planą kiekvienai žiniai, nei kokiu atveju neapjungiant
dėstymo.
Toks klausimo pastatymas turi ypatinga
svarbą.
Auklėjimas ir žinios. Kiekvienas
visuomeninis kadras turi būti išauklėtas griežtai atskiriant
atitinkamai paskirčiai ir darbui.
Atsitiktiniai genijai visada mokėjo ir
sugebės praslysti į kitą visuomenės rangą, bet vardan šio reto
atsitiktinumo praleisti į svetimas rangus neturinčius talento,
atimant vietas nuo priskirtinų šioms pakopoms nuo gimimo ir
užsiėmimo - visiška beprotybė.
Jūs patys žinote, kuo visa tai
pasibaigė gojams, leidusiems šitą ypatingą beprasmybę.
Reklama valdžios „valdovo“
mokyklose. Kad valdantis stipriai įsiskverbtų į širdis ir protus
savo pavaldinių, reikia jo veiklos metu dėstyti visai tautai
mokyklose ir aikštėse apie jo reikšmę ir veiklą, apie visus jo
gerus darbus.
Laisvo dėstymo atšaukimas. Mes
sunaikinsime bet kokį laisvą dėstymą.
Besimokantys turės teisę kartu su
giminėmis susirinkti, kaip klubuose, mokomose įstaigose:
šių susirinkimų metu, per šventes,
dėstytojai skaitys neva laisvas paskaitas apie klausimus žmogiškų
santykių, apie dėsnius pavyzdžio, apie represijas, gimstančius iš
nesąmoningų santykių, ir, pagaliau, apie filosofiją naujų
teorijų, dar neatskleistų pasauliui.
Naujos teorijos. Šias teorijas
mes iškelsime į dogmą tikėjimo kaip pereinamą pakopą į mūsų
tikėjimą.
Baigiant dėstymą mūsų veiklos
programos dabartyje ir ateityje aš jums perskaitysiu šių teorijų
pagrindus.
Minties nepriklausomybė.
Žodžiu, žinant iš daugelio amžių patirties, kad žmonės gyvena
ir vadovaujasi idėjomis, kad idėjos šios įsiurbiamos žmonių
tiktai auklėjimo pagalba, duodamo su vienoda sėkme visokio amžiaus
žmonėms, žinoma, tiktai skirtingais metodais, mes prarysim ir
konfiskuosim mūsų naudai paskutines prošvaistes minties
nepriklausomybės, kurią mes jau senai nukreipiame į mums
reikalingus daiktus ir idėjas.
Vaizdinis mokymas. Sistema
mokymo minties jau veiksme, taip vadinamoje sistemoje vaizdinio
apmokymo, turinčio tikslą – paversti gojus į neprotaujančius,
paklusnius gyvulius, reikalaujančius vaizdingumo, kad ją suvokti...
Prancūzijoje vienas iš geriausių
jūsų agentų, Buržua, jau paskelbė naują programą vaizdinio
mokymo.
Protokolas Nr.17 – Advokatūra
Advokatūra. Advokatūra sukuria
žmones šaltus, žiaurius, užsispyrusius, neprincipingus,
stojančius visais atvejais į beveidę, visiškai legalią dirvą.
Jie priprato viska
priskirti gynybos naudai, o ne socialiniam gėriui jos rezultatų.
Jie paprastai neatsisako nuo bet kokios
gynybos, siekia išteisinimo kas bebūtų, kibdami prie smulkių
juridinių kabliukų – tuo jie demoralizuoja teismą.
Todėl mes šitą profesiją
pastatysime į siaurus rėmus, kurie įspraus juos į sferą
vykdomosios valdžios.
Advokatai praras lygiai su teisėjais
teisės bendravimo su besiteisiančiais, gaudami bylas tiktai iš
teismo, nagrinėdami jas pagal pranešimų užrašus ir dokumentus,
gindami savo klientus po apklausos jų teisme pagal paaiškėjusius
faktus.
Jie gaus honorarą, nepriklausomai nuo
gynybos kokybės.
Tai bus paprasti reikalų pranešėjai
teisėsaugos naudai atsvarai prokuroro, kuris bus pranešėju
kaltinimo naudai: tai sutrumpins teismo pranešimą.
Tokiu būdu, bus įtvirtinta sąžininga
nešališka gynyba, išplaukianti ne iš asmeninio intereso, o iš
įsitikinimų.
Tai, tarp kitko, pašalins
praktikuojamus dabar papirkimus draugų, jų susitarimus leisti
išlošti bylą tiktai to, kas moka...
Gojų šventikų įtaka. Gojų
šventikus mes jau pasistengėme diskredituoti ir tuo sužlugdyti jų
misiją, kuri dabar galėtų labai trukdyti. Su kiekviena diena jų
poveikis į tautas krenta.
Sąžinės laisvė. Sąžinės
laisvė paskelbta dabar visur, išeina, mus tiktai metai skiria nuo
krikščionių religijos pilno žlugimo;
su kitomis religijomis mes susidorosime
dar lengviau, bet apie tai kalbėti per anksti.
Mes pastatysime klerikalizmą į tokius
siaurus rėmus, kad jų poveikis eitų atgal savo ankstesniam
judėjimui.
Popiežiaus dvaras. Kada ateis
laikas galutinai sunaikinti popiežiaus dvarą, tai nematomos rankos
pirštas parodys tautoms į šio dvaro pusę.
Kada gi tautos puls ten, mes
išstosime neva jo gynėjais, kad neprileisti iki stiprių kraujo
nuleidimų.
Šita diversija mes prasiskverbsim į
pačias jo gelmes ir jau neišeisim iš ten, kol nesuardysi visą
šios vietos jėgą.
Judėjų karalius kaip patriarchas –
popiežius. Judėjų karalius bus tikru visatos popiežiumi,
internacionalinės bažnyčios patriarchu.
Kovos su esama bažnyčia kovos
būdai. Bet, kol kas mes perauklėsime jaunuomenę naujuose
pereinamuose tikėjimuose, o po to ir mūsų, mes atvirai nepaliesime
egzistuojančios bažnyčios, o kovosime su ja per kritiką,
skatinančią skylimą...
Šiuolaikinės spaudos uždaviniai.
Bendrai gi mūsų šiuolaikinė spauda demaskuos valstybės reikalus,
religijas, gojų nesugebėjimą, ir visa tai pačiai beprincipiais
išsireiškimais, kad visaip juos pažeminti taip, kaip tai moka
padaryti mūsų geniali gentis...
Policijos organizacija.
Savanoriška policija. Mūsų karalystė bus apologija dievuko Višnu,
kuriame yra jo įsikūnijimas, - mūsų šimte rankų bus po
socialinės mašinos spyruoklę.
Mes viską matysime be oficialios
policijos pagalbos, kuri jos valdžios formoje, kurią mes sukūrėme
gojams, trukdo vyriausybėms matyti.
Pagal mūsų programą trečdalis mūsų
pavaldinių stebės likusius iš pareigos jausmo, iš principo
laisvanoriškos valstybinės tarnybos.
Tada nebus gėdinga būti šnipu ir
informatoriumi, bet nepagrįsti įskundimai bus griežtai baudžiami,
kad neprisiveistų piktnaudžiavimo šia teise.
Mūsų agentai bus iš skaičiaus kaip
aukščiausiojo, taip ir iš žemiausios visuomenės:
administracinės klasės, leidėjai, knygų pardavėjai, klerkai,
darbininkai, vežėjai, liokajai ir t.t.
Šita beteisė, neįgaliota į bet
kokią savivalę, o, sektų, valdžios neturinti policija tiktai
liudys ir raportuos, o jos parodymų patikrinimas ir areštai
priklausys nuo atsakingos grupės kontrolierių policijos reikalams;
pačius gi areštus vykdys žandarų korpusas ir miesto policija.
Nepranešęs apie tai ką matė ir
girdėjo politikos klausimais irgi bus traukiamas atsakomybei už
nuslėpimą, jeigu bus įrodyta, kad jis tuo kaltas.
Šnipinėjimas kagalinio špionažo
pavyzdžiu. Panašiai tam, kaip dabar mūsų broliai pagal
asmeninę atsakomybę privalo pranešinėti kagalui ant savo
nusižengėlių arba pastebėtų darant kažką priešingo kagalui,
tai mūsų pasaulinėje karalystėje bus privaloma visiems mūsų
pavaldiniams laikytis pareigos valstybės tarnybos ta kryptimi.
Piktnaudžiavimas valdžia.
Tokia organizacija išraus piktnaudžiavimą valdžia, jėga,
papirkimais -visa tai, ką mes įvedėme su mūsų patarimais,
teorijomis antžmogiškų teisių į gojų įpročius...
Bet kaip gi mums kitaip būtų pasiekti
padidėjimą priežasčių betvarkėms tarp administracijų, jei ne
šiais keliais?!
Tarp šių kelių vienu svarbiausiu –
tai agentai tvarkos įsiviešpatavimo, pastatyti pagal savo griaunamą
veiklą reikšti ir vystyti savo blogus polinkius: savus įpročius,
savivaldžiavimą ir, pirmiausia,
kyšininkavimą.
Protokolas Nr.18 – Apsaugos
priemonės
Apsaugos priemonės. Kada mums
reikės sustiprinti griežtas apsaugos priemones
(baisiausią nuodą valdžios prestižui), mes surengsime
betvarkių simuliaciją arba nepasitenkinimų pasireiškimą,
vykstančių padedant geriems oratoriams. Prie šitų oratorių
prisijungs užjaučiantys.
Tai duos pretekstą kratoms ir sekimui
iš mūsų tarnų pusės ir gojų policijos tarpo...
Sekimas suokalbininkų terpėje.
Atvira apsauga – valdžios žuvimas. Kadangi dauguma suokalbininkų
veikia iš meilės menui, kalbėjimo vardan, tai iki atsiradimo iš
jų pusės veiksmų mes jų netrikdysime, o tiktai įvesime į jų
terpę stebėjimo elementus...
Reikia atsiminti, kad valdžios
prestižas mažėja, jeigu ji dažnai atranda suokalbius prieš save:
tame yra prezumpcija pripažinimo bejėgiškumo arba, kas dar
blogiau, neteisumo.
Jums žinoma, kad sudaužėme prestižą
Karaliaujančių gojų dažnais pasikėsinimais į jų gyvenimą per
savo agentus, aklus avinus mūsų bandos, kuriuos lengva keliomis
liberaliomis frazėmis nukreipti į nusikaltimą, kad tiktai jie
turėtų politinę spalvą.
Mes priversime valdovus pripažinti
savo bejėgiškumą paskelbiant atviras apsaugos priemones ir tuo
sužlugdysime valdžios prestižą.
Judėjų karaliaus apsauga. Mūsų
valdovas bus saugomas tiktai visai nežymios sargybos, todėl kad mes
neprileisime ir minties, kad prieš jį galėtų egzistuoti toks
maištas, su kuriuo jis neturi jėgų kovoti ir
privalo nuo jų slėptis.
Jeigu mes prileistume tokią mintį,
kaip tai darė ir daro gojai, tai tuo pačiu mes pasirašytume
nuosprendį jei ne jam pačiam, tai jo dinastijai netolimoje
ateityje.
Po griežtai paisomos išorės mūsų
valdovas naudosis valdžia tiktai tautos naudai, o ne savo ar
dinastijos naudos.
Todėl, laikantis šio dekoro, jo
valdžia bus gerbiama ir apsaugoma pačių pavaldinių, ją dievins
sąmonėje, kad su ja susijęs gerbūvis kiekvieno piliečio
valstybės, nes nuo jo priklausys tvarka valstybės santvarkos...
Saugoti karalių atvirai reiškia
pripažinti silpnumą jo jėgos organizacijos.
Mūsų valdovas visada bus tautoje
apsuptas minios tartum smalsių vyrų ir moterų, kurie užims pirmas
eiles prie jo, atrodytų atsitiktinai, o sulaikys eilės likusių iš
pagarbos neva tvarkai.
Tai pasės pavyzdį
susilaikymo ir kitų. Jeigu tautoje atsiras prašytojas, kuris
stengiasi paduoti prašymą, braudamasis pro eiles, tai pirmosios
eilės turi priimti jo prašymą ir lankytojui matant perduoti jį
valdovui, kad visi žinotų, kad tai kas paduodama pasiekia paskirtį,
kad, iš to seka, yra kontrolė paties valdovo.
Valdžios aureolė reikalauja savo
egzistavimui, kad tauta galėtų pasakyti:
„Kad būtų apie tai žinojęs
karalius...“ arba „Karalius apie tai sužinos“.
Mistinis valdžios prestižas. Su
įkūrimu oficialios apsaugos dings mistinis valdžios prestižas:
esant tam tikrai drąsai kiekvienas skaito save šeimininku virš
jos, maištininkas suvokia savo jėgą ir esant progai laukia momento
pasikėsinimui į valdžią...
Gojams mes pamokslavome ką kitą, bet
už tai ir galime matyti pavyzdį, iki ko privedė priemonės atviro
saugojimo!..
Areštas esant pirmam įtarimui. Pas
mus nusikaltėliai bus areštuoti esant pirmam daugiau ar mažiau
pagrįstam įtarimui: negalima iš baimės klaidos galinčios
atsitikti suteikti galimybę pabėgti įtariamiesiems politiniame
nusižengime ar nusikaltime, kuriame mes būsime iš tiesų
negailestingi.
Jeigu dar galima, su žinomu rezervu,
leisti peržiūrėjimą paskatinimo priežasčių paprastuose
nusikaltimuose, tai nėra pasiteisinimo asmenims, užsiimantiems
klausimais, kuriuose niekas, išskyrus vyriausybę, nieko negali
suprasti...
Juk ir ne visos vyriausybės supranta
tikrąją politiką.
Protokolas Nr.19 – Peticijų ir
projektų teikimo teisė
Projektų ir peticijų teikimo
teisė. Jeigu mes neleisime savarankiško užsiėmimo politika,
tai, priešingai, skatinsime visokius pranešimus arba peticijas su
pasiūlymais vyriausybės peržiūrėjimui visokių projektų
liaudies buities pagerinimui: tai mums atvers trukumus arba gi
fantazijas mūsų pavaldinių, į kurias mes atsakysime arba vykdymu,
arba argumentuotu paneigimu, kuris įrodytų trumparegiškumą
svarstančio neteisingai.
Suokalbiai. Suokalbiai yra ne
kas kita, kaip lojimas šuniuko ant dramblio. Vyriausybei, gerai
organizuotai ne su policinės, o iš visuomeninės pusės, šuniukas
loja ant dramblio, nesuvokdamas jo jėgos ir reikšmės.
Reikia tiktai geru pavyzdžiu parodyti
reikšmę to ir kito, kaip šuniukai nustos loti, o ims vizginti
uodega, kai tik pamatys dramblį.
Politinių nusikaltimų teistinumas.
Kad nuimti prestižą šlovės nuo politinio nusikaltimo, mes jį
pasodinsime į teisiamojo suolą kartu su vagyste, žmogžudyste ir
bet kokiu šlykščiu ir purvinu nusikaltimu.
Tada visuomenės nuomonė sulies savo
supratime šią nusikaltimų kategoriją su kategorija bet kokio
kito ir pasmerks jį vienodu paniekinimu.
Politinių nusikaltimų reklama.
Mes stengėmės ir, tikiuosi, pasiekėme tai, kad gojai nepasiekė
tokio būdo kovos su suokalbininkais.
Tam per spaudą ir kalbose,
netiesiogiai – protingai sudarytais istorijos vadovėliais mes
reklamavome kankinystę, neva priimtą suokalbininkų vardan
visuotinės gerovės idėjos.
Ši reklama padidino liberalų
kontingentą ir pastatė tūkstančius gojų į eiles mūsų gyvojo
inventoriaus.
Protokolas Nr.20 – Finansinė
programa
Finansinė programa. Šiandien
mes paliesime finansinę programą, kuria aš atidėjau į savo
pranešimo pabaigą, kaip sunkiausią, baigiamąjį ir ryžtingą
mūsų planų punktą. Pradėdamas jį, aš priminsiu, ką kalbėjau
jums anksčiau užuominomis, kad rezultatas mūsų veiksmų
išspręstas klausimu skaičių.
Kada mes įsiviešpatausime, mūsų
patvaldinė vyriausybė vengs, vardan savisaugos principo, juntamai
apsunkinti liaudies mases mokesčiais, nepamirštant savo tėvo ir
globėjo rolės.
Bet kadangi valstybinė organizacija
kainuoja brangiai, tai visgi būtina gauti reikalingas tam lėšas.
Todėl būtina parengti ypatingai
kruopščiai klausimą pusiausvyros šiame reikale.
Progresinis mokestis. Mūsų
valdymas, kuriame karalius legalią funkciją pagal kurią viskas
priklausys jam, kas yra jo valstybėje (ką lengva perkelti
reikalui), gali imtis teisiško išėmimo visokių sumų, tam kad
reguliuoti jų apyvartą valstybėje.
Iš to seka, kad padengimą mokesčių
geriausiai vykdyti su progresyviniu nuosavybės mokesčiu.
Tokiu būdu prievolės bus sumokamos be
suvaržymo arba žlugdymo tolygaus valdos procentui.
Turtingieji turi suvokti, kad jų
pareiga – atiduoti dalį savo pertekliaus bendravalstybiniam
naudojimui, nes valstybė jiems garantuoja saugumą likusio turto ir
teisę sąžiningo pasipelnymo;
sakau – teisingo, nes turto kontrolė
pašalins grobimus teisėtu pagrindu.
Ši socialinė reforma turi eiti iš
viršaus, nes jai ateina laikas – ji būtina kaip taikos užstatas.
Mokestis iš vargšo yra revoliucijos
sėkla ir tarnauja nuostoliu valstybei, prarandančiai stambų
besivaikydama smulkmenos.
Nepriklausomai nuo to, mokestis iš
kapitalistų sumažins turto augimą privačiose rankose, į kurias
mes šiandien jį sutraukėme vyriausybinės gojų jėgos –
vyriausybinių finansų atasvarai.
Mokestis, didėjantis procentiniu
kiekiu kapitalo atžvilgiu, duos daug didesnes pajamas, negu
dabartinis nuo kiekvienos galvos arba cenzo, kuris mums dabar
naudingas skatinti neramumams ir nepasitenkinimams tarp gojų.
Jėga, į kurią mūsų karalius
remsis, sudaryta iš pusiausvyrų ir taikos garantijų, dėl kurių
būtina, kad kapitalistai atsisakytų dalies savo pajamų vardan
valdžios mašinos veikimo saugumo.
Valstybės reikmes turi apmokėti tie,
kuriems tai ne per sunku ir iš kurių yra ką paimti.
Tokia priemonė sunaikins neapykantą
vargšo ir turtuolio, kuriame jis pamatys reikalingą finansinę
paramą valstybei, pamatys joje pasaulio taikos ir gerovės
įtvirtintoją, nes jis matys, kad jis moka tam pasiekti reikalingas
lėšas.
Kad inteligentiški mokėtojai per daug
neliūdėtų dėl naujų mokesčių, jiems duos apie paskirtį šių
mokėjimų smulkias ataskaitas, su išimtimi, žinoma, tokių sumų,
kurios bus paskirstytos sosto reikmėms ir administracinių įstaigų.
Karaliaujantis neturės savo turto, jei
viskas, kas valstybėje, yra jo nuosavybė, nes kitaip viena
prieštarautų kitam: nuosavo turto faktas sunaikintų nuosavybės
teisę į bendrą valdymą.
Giminės karaliaujančio, be jo
palikuoniu, kurie taip pat išlaikomi valstybės lėšoms, turi stoti
į eilę valstybės tarnautojų arba dirbti tam, kad gauti nuosavybės
teisę: privilegija karališko kraujo neturi tarnauti iždo grobimui.
Akcizinis progresyvinis mokestis.
Pirkimas, pinigų gavimas arba palikimo bus apmokama progresyviniu
akciziniu mokesčiu.
Nepareikšta šia
rinkliava, būtinai vardinė nuosavybės piniginės nuosavybės ar
kitokios uždės ankstesniam savininkui mokestį mokestį už laiką
nuo perdavimo šitų sumų iki nustatymo vengimo pareiškimo apie
perdavimą.
Perdavimo rašteliai turi kasdien būti
pristatomi į vietinį iždą su nurodymu vardo, pavardės ir
pastovios gyvenamosios vietos ir pastovios gyvenamosios vietos
buvusio ir naujo turto šeimininko.
Šis vardinis perdavimas turi prasidėti
nuo tam tikros sumos, viršijančios įprastines išlaidas pirkimo ir
pardavimo to kas būtina, kurie bus apmokami tiktai akcizine
rinkliava tam tikro procento nuo vieneto.
Skaičiuokite gi, kiek kartų tokie
mokesčiai padengs gojų valstybių pajamas.
Fondų kasa. Valstybės fondų
kasa turi turėti tam tikrą komplektą atsarginių sumų, o visa
tai, kas bus surinkta virš šio komplekto, turi būti sugrąžinta į
apyvartą.
Už šitas sumas bus organizuojami
visuomeniniai darbai.
Tokių darbų iniciatyva, išeinanti iš
valstybinių šaltinių, stipriai pririš darbininkų klasę prie
valstybinių interesų ir prie karaliaujančiojo.
Iš šitų sumų dalis bus išskirta
premijoms, išradimams ir gamybai.
Visai nereikia, virš nustatytų ir
apskaičiuotų sumų, užlaikyti kad ir vienetą valstybinėse
kasose, nes pinigai egzistuoja apyvartai ir bet koks jų užlaikymas
pragaištingai atsiliepia valstybės mechanizmui, kuriam jie tarnauja
tepama priemone: užlaikymas tepalo gali sustabdyti šio mechanizmo
eigą.
Procentiniai popieriai ir pinigų
apyvartos sąstingis. Pakeitimas apyvartos
ženklo procentiniais popieriais įvykdė būtent tokį sąstingį.
Pasekmės šios aplinkybės dabar jau
pakankamai pastebimos.
Atsiskaitomumas. Atsiskaitymų
rūmai mūsų irgi bus nustatyti, ir juose valdovas kiekvienu metu
atras pilną ataskaitą valstybės pajamų ir išlaidų ataskaitą,
išskyrus einamąją, dar nesudarytą, mėnesio ataskaitos ir
praėjusio, dar nepristatyto.
Vienintelis asmuo, kuris neturės
intereso plėšti valstybines kasas, tai jų savininkas, valdovas.
Štai kodėl jo kontrolė pašalins galimybę praradimo arba
iššvaistymo.
Atstovavimo panaikinimas.
Atimantis brangų laiką pas valdovą atstovavimas priėmimuose
vardan etiketo bus panaikintas tam, kad valdovas turėtų laiko
kontrolei ir apgalvojimui.
Tada jo galia nebus jau suskaldyta
vienadienių žmonių, supantiems blizgesiui ir puošnumui sosto ir
suinteresuotų tiktai savo, o ne bendravalstybiniuose interesuose.
Kapitalų sąstingis. Ekonominės
krizės buvo mūsų sukurtos gojams ne kuo kitu, kaip pinigų išėmimu
iš apyvartos.
Milžiniški kapitalai užsistovėdavo,
išimdami pinigus iš valstybės, kurios pas juos buvo priverstos
kreiptis dėl paskolų.
Šios paskolos apsunkino finansus
valstybės mokėjimais procentų ir įvergino juos įvardintu
kapitalu...
Pramonės koncentracija rankose
kapitalistų iš rankų namudininkų iščiulpė visas liaudies
sultis, o su jais ir valstybines...
Pinigų išleidimas. Dabartinis
pinigų išleidimas bendrai neatitinka gyventojų paklausai, ir todėl
negali patenkinti visas darbo reikmes.
Pinigų išleidimas turi derintis su
gyventojų prieaugliu, todėl būtina skaičiuoti ir vaikus kaip jų
vartotojus nuo gimimo dienos.
Peržiūrėjimas išleidimo yra esminis
klausimas visam pasauliui.
Aukso valiuta. Jūs žinote, kad
auksu padengta valiuta buvo mirtimi ją priėmusioms valstybėms, nes
ji negalėjo patenkinti pinigų vartojimo, tuo labiau, kad mes
išvedėme auksą iš apyvartos, kiek tai buvo įmanoma.
Valiuta darbo jėgos vertės.
Pas mus turi būti įvesta valiuta darbo jėgos vertės, tebūnie ji
popierinė ar medinė.
Mes atliksime pinigų išleidimą pagal
normalius poreikius kiekvieno pavaldinio, pridėdami jo kiekį su
kiekvienu gimusiu žmogumi, sumažindami su kiekvienu mirusiu.
Apskaičiavimais vadovaus kiekvienas
departamentas (prancūzų administracinis paskirstymas), kiekviena
apskritis.
Biudžetas
- Kad nebūtų sulaikymų išduodant pinigus valstybės reikmėms, sumos ir terminai jų išdavimo bus nustatomi potvarkiu valdytojo: tuo bus nustatytas protektoratas vienai ministerijai kenkiant kitoms.
- Biudžetai pajamų ir išlaidų bus vedami greta, kad jie neuždengtų vienas kito.
- Mūsų projektuotos reformos gojų finansų įstaigų ir principų mes įvilksime į tokias formas, kad jos niekam nekels neramumų.
- Mes nurodysime į būtinybę reformų pasekoje to betvarkiško sąmyšio, iki kurio priėjo finansinės betvarkės pas gojus.
- Pirma netvarka, nurodysime mes, yra tame, kad pas juos pradeda nuo paskyrimo paprasto biudžeto, kuris auga iš metų į metus dėl sekančios priežasties: šita biudžetą pritempia iki pusės metų, tada prašo koreguojamo biudžeto, kurį perskaičiuoja per tris mėnesius, po ko prašo papildomo biudžeto, ir visa tai baigiasi likvidaciniu biudžetu.
- O kadangi biudžetas sekančių metų paskiriamas priklausomai nuo sumos bendro skaičiavimo, tai kasmetinis atsitraukimas nuo normos nusitęsia į 50% į metus, dėl ko metinis biudžetas sutrigubėja per dešimt metų.
- Dėka tokių priemonių, kurias sukelia nerūpestingumas gojų valstybių, ištuštėjo jų kasos.
- Ateinantis po to paskolų periodas paėmė likučius ir atvedė gojų valstybes prie bankroto.
- Jūs puikiai suprantate, kad toks ūkis, mūsų įdiegtas gojams, negali būti mūsų naudojamas.
Valstybinės paskolos
Kiekviena paskola įrodo valstybės
neįgalumą ir nesuvokimą valstybės teisių.
Paskolos, kaip Damoklo kardas, kabo
virš valdovų galvų, kurie, vietoj to kad imti pas savo pavaldinius
laikinus mokesčius, eina su ištiesta ranka prašyti išmaldos pas
mūsų bankininkus.
Išorinės paskolos siurbėlės esmė,
kurias niekaip negalimas atplėšti nuo valstybės kūno, kol jos
pačios nenukris, arba valstybė pati jų nenusimes.
Bet gojų valstybės neatplėšia jų,
o vis tęsia jų sodinimą ant savęs, taip kad jie neišvengiamai
turi žūti, nukraujavę nuo savanoriško kraujo nuleidimo.
Iš esmės, kas gi yra paskola, priedo
dar išorinė!?
Paskola - tai išleidimas vyriausybinių
vekselių, turinčių procentinius įsipareigojimus, lygius
skolinamo kapitalo sumai.
Jeigu paskola apmokama 5 procentais,
tai po dvidešimties metų valstybė veltui
išmoka procentinę sumą, lygią paimtai paskolai; per
keturiasdešimt metų išmoka dvigubą sumą, per šešiasdešimt –
trigubą, o skola lieka tokia pačia nepadengta skola.
Iš šio apskaičiavimo akivaizdu, kad
esant visuotinei mokesčio formai valstybė semia paskutinius vargšo
grašius, mokėtojo duoklės, kad atsiskaityti su užsienio
turtuoliais, pas kurios ji pasiskolino pinigus, vietoj to, kad
surinkti tuos grašius savo reikmėms be procentinių priemokų.
Kol paskolos buvo vidinės, gojai
tiktai perkėlinėjo pinigus iš vargšo kišenės į turtuolių
kišenes, bet kada mes papirkome ką reikėjo, kad pervesti paskolas
į išorinę dirvą, tai visi valstybės turtai ėmė tekėti į mūsų
kasas ir visi gojai pradėjo mums mokėti pavaldinio duoklę.
Jeigu lengvabūdiškumas karaliaujančių
gojų valstybinių reikalų atžvilgiu ir paperkamumas ministrų arba
nesupratimas finansiniuose klausimuose kitų valdančiųjų asmenų
įkeitė savo valstybes mūsų kasoms neapmokomomis skolomis, tai
reikia žinoti, kiek tai mums kainavo pastangų ir pinigų!
Vieno procentinė serija. Pinigų
apyvartos sustabdymo mes neleisime, ir todėl nebus valstybinių
procentinių popierių, išskyrus vieno procento serijos, kad
procentų mokėjimai neatiduotų valstybės galios dėlių
išsiurbimui.
Teisė išleisti procentinius popierius
bus išimtinai suteiktas pramonės kompanijoms, kurioms nesunku bus
apmokėti procentus nuo pelnų, kuriuos valstybė neuždirba už
paskolintus pinigus, kaip šios kompanijos, nes ji skolina išlaidoms,
o ne operacijoms.
Pramoniniai popieriai. Pramoniniai
popieriai bus perkami ir vyriausybės, kuri iš dabartinio mokėtojo
duoklės pagal paskolą taps paskolos davėją pagal išskaičiavimą.
Tokia priemonė sustabdys pinigų
apyvartos sustabdymą, dykaduonystę ir tinginystę, kurios mums buvo
naudingos pas savarankiškus gojus, bet nepageidautinos mums valdant.
Kaip aiškus nesuvokimas gojų grynai
gyvuliškų smegenų, pasireiškęs tuo, kad, kai jie ėmė paskolas
pas mus už procentus, jie negalvojo, kad vis vien tie patys pinigai,
tiktai dar su primokėjimu procentų, jiems teks semti iš savo
valstybinių kišenių už atsiskaitymą su mumis! Kad buvo
paprasčiau paimti reikalingus pinigus pas savus?!.
Tai įrodo genialumą mūsų
išrinktojo proto tuo, kad mes sugebėjome taip pristatyti
skolinimosi reikalą, kad jie net įžiūrėjo sau naudą.
Mūsų apskaičiavimai, kuriuos mes
pateiksim, kada ateis laikas, apšviesti amžių eksperimentų
patirties, atliktų su gojų valstybėmis, skirsis aiškumu ir
konkretumu ir akivaizdžiai parodys naudą mūsų naujovių.
Jie padarys pabaigą visiems
piktnaudžiavimams, dėka kurių mes valdėme gojus, bet kurie negali
būti mūsų karalystėje.
Mes taip sutvarkysim atsiskaitymo
sistemą, kad nei valdovas, nei smulkiausias valdininkas nepajėgs
išvesti nei mažiausios sumos nepastebimai arba nukreipti ją kita
kryptimi, išskyrus tą, kuri bus paskiriama kartą nustatytame
veiksmų plane.
Be nustatyto plano valdyti negalima.
Einant nustatytu keliu ir su neapibrėžta atsarga, žūsta kelyje
didvyriai ir karžygiai.
Gojų valdytojai. Vienadieniai.
Мasonų agentai. Gojų valdovai, kuriuos mes kažkada pasiūlėme
nuvilioti nuo užsiėmimo valstybiniais reikalais prestižiniais
priėmimais, etiketais, pasilinksminimais, buvo tiktai širmomis mūsų
valdymo.
Ataskaitos laikinųjų, juos
pakeičiančių reikalų srityje, buvo sudaromi jiems mūsų agentų
ir kiekvieną kartą patenkino netoliaregiškus protus pažadais, kad
ateityje nusimato santaupos ir pagerinimai...
„Iš ko santaupos? Iš naujų
mokesčių?.." - galėjo paklausti ir nepaklausė skaitantys
mūsų ataskaitas ir projektus...
Jūs žinote, iki ko privedė jų toks
aplaidumas, iki kokio finansinio išderinimo jie priėjo, nežiūrint
į stebėtiną darbštumą jų tautų.
Protokolas Nr.21 – Vidinės
paskolos
Vidinės paskolos. Prie to kas
buvo papasakota jums praeitame susirinkime pridėsiu dar smulkiau
paaiškinimą apie vidines paskolas.
Apie išorines aš nekalbėsiu daugiau,
nes jos mus maitino nacionaliniais gojų pinigais;
mūsų gi valstybei nebus užsieniečių,
tai yra ko nors išorinio.
Mes naudojomės parsidavėliškumu
administratorių ir nesąžiningumu netvarkingumu valdovų, kad gauti
dvigubas, trigubas sumas, skolindami gojų vyriausybėms visai
nereikalingus valstybėms pinigus.
Кas gi galėtų daryti tą patį mūsų
atžvilgiu?...Todėl dėstysiu smulkmenas tiktai vienų vidinių
paskolų.
Skelbdami apie sudarymą tokios
paskolos, valstybės atidaro pasirašymus savo vekseliams, tai yra
procentiniams popieriams.
Tam kad jie būtų pasiekiami visiems,
jiems paskiria kainą nuo šimtų iki tūkstančių; tuo pačiu
daroma nuolaida pirmiesiems pasirašiusiems.
Kitą dieną dirbtinai pakeliama jų
kaina neva todėl, kad visi puola juos pirkti. Po kelių dienų kasos
iždo tarytum perpildytos ir pinigų nėra kur dėti (kam gi juos
imti?).
Pasirašymas neva viršija daug kartų
paskolos emisiją: tame visas efektas – neva, koks pasitikėjimas
vyriausybės vekseliams.
Pasyvas ir
mokesčiai. Bet kada komedija suvaidinta, tai iškyla faktas
susidariusio pasyvo, ir be to gana sunkaus.
Procentų apmokėjimui tenka imtis
naujų paskolų, ne sugeriančių, o tiktai didinančių kapitalinę
skolą.
Kada gi kreditas išsemtas, tenka
naujais mokesčiais padengti ne paskolą, o tiktai procentus pagal
ją. Šie mokesčiai – pasyvas, naudojamas pasyvo padengimui...
Konversija. Toliau prasideda
konversijos laikas, bet jie sumažina mokėjimą procentų, o ne
dengimą skolų, be to, jie negali būti padaryti be sutikimo
skolintojų: paskelbus apie konversiją siūloma gražinti pinigus
tiems, kas nesutinka konvertuoti savo popierius.
Jeigu visi pareikštų savo nesutikimą
ir pareikalautų savo pinigus atgal, tai vyriausybės būtų pagautos
ant savo meškerės ir atsidurtų nepajėgios sumokėti pasiūlytus
pinigus.
Laimei, nesuprantantys finansiniuose
reikaluose gojų vyriausybių valdininkai visada buvo linkę
nuostolius ant kurso ir mažėjimą procentų rizikai naujų pinigų
patalpinimo, kuo davėme šioms vyriausybėms numesti nuo savęs ne
kartą pasyvą kelių milijonų.
Dabar, esant išorės skoloms, tokių
pokštų iškrėsti jau negali, žinodami, kad mes pareikalausime
visus pinigus atgal.
Bankrotas. Tokiu būdu,
pripažintas bankrotas geriau už viską įrodys šalims nebuvimą
ryšio tarp interesų tautų ir jų vyriausybių.
Taupomosios kasos ir renta.
Atkreipiu jūsų asmeninį dėmesį į šitą aplinkybę ir į
sekantį:
dabar visos vidinės paskolos
konsoliduotos taip vadinamais trumpomis skolomis, tai yra tokiomis,
terminai mokėjimo kurių buvo daugiau ar mažiau artimi.
Šios skolos sudaro pinigai, padėti į
taupomąsias ir atsargų kasas.
Būdami ilgą laiką vyriausybės
žinioje, šie fondai išgaruoja mokėjimui procentų pagal užsienio
paskolas, o vietoje jų padėti lygios sumos rentos indėliai.
Štai šios paskutinės ir padengia
trūkumus valstybinėse gojų kasose.
Fondų biržų sunaikinimas. Kada mes
užimsime pasaulio sostą, tai visas panašias finansines vingrybės,
kaip neatitinkančias mūsų interesų, bus sunaikintos be pėdsakų,
kaip bus sunaikintos visos fondų biržos, nes mes neleisime virpinti
mūsų valdžią mūsų vertybių kainų virpesiais, kurias mes
paskelbsime įstatymu, pilną jų kainą be galimybės jų sumažinimo
ar padidinimo.
(Padidinimas duoda pretekstą
pamažinimui, nuo ko mes ir pradėjome gojų vertybių požiūriu)
Taksavimas pramoninių vertybių. Mes
pakeisime biržas grandiozinėmis kreditinėmis įstaigomis, kurių
paskirtis bus taksavime pramoninių vertybių, pagal vyriausybės
nuomones.
Šios įstaigos bus pajėgios išmesti
į rinką penkis milijonus pramoninių popierių vieną dieną arba
supirkti už tiek pat.
Тokiu būdu, visos pramoninės įmonės
taps priklausomos nuo mūsų. Jūs galite sau įsivaizduoti, kokią
galią mes sudarysim sau per tai!..
Protokolas Nr.22 – Ateities
paslaptys
Ateities paslaptys. Viskame, kas
iki dabar jums pranešta, aš stengiausi kruopščiai nupiešti
vykstančio paslaptį – buvusio ir esamo, besiveržiančio į srovę
didžiųjų, ateinančių jau artimoje ateityje būsimų įvykių,-
paslaptį įstatymų mūsų santykių į gojus ir finansines
operacijas.
Šia temą man lieka dar truputi
pridėti.
Mūsų rankose didžiausia šiuolaikinė
jėga – auksas: per dvi dienas mes pajėgsime paimti iš mūsų
saugyklų kokiame pageidaujama kiekyje.
Ilgus amžius trunkantis blogis kaip
pagrindas būsimo gėrio. Nejaugi mums dar įrodinėti, kad mūsų
valdymas skirtas nuo Dievo?!.
Nejaugi tokiu turtu mes neįrodysime,
kas visas blogis, kurį tiek amžių mes buvome priversti kurti, galų
gale pasitarnavo tikram gėriui – atvedimo visko prie tvarkos?!.
Nors ir per tam tikrą prievartą, bet
jis visgi bus nustatytas.
Mes sugebėsime įrodyti, kad mes
geradariai, gražinę išterliotai žemei tikrą gėrį ir asmens
laisvę, kuriai mes duosime naudotis ramybe, taika, savigarba
santykių esant sąlygai, žinoma, suprantama, laikantis nustatytus
mūsų įstatymus.
Mes išaiškinsime prie to, kad laisvė
nėra pasileidimas ir teisėje kiekvieno skelbti griaunamus principus
kaip sąžinės laisvė, lygybė ir jiems panašius, kad asmenybės
laisvė nėra teisė jaudinti save ir kitus, keliant betvarkę
oratoryste ir betvarkiškais susibūrimais, o kad tikroji laisvė yra
asmens neliečiamybėje, sąžiningai ir tiksliai paisančiai visus
įstatymus bendro gyvenimo, kad žmogaus orumas yra suvokime savo
teisių ir vietoj beteisiškumo, o ne tiktai fantazavime apie temą
savo „aš“.
Valdžios aureolė ir mistinis jos
garbinimas. Mūsų valdžia bus šlovinga, todėl
kad ji bus galinga, vadovaus ir valdys, o ne vilksis paskui lyderius
ir oratorius, šūkaliojančius beprotiškus žodžius, kuriuos jie
vadina didžiaisiais principais ir kurie ne kas kita, kalbant
sąžiningai, kaip utopija...
Mūsų valdžia bus vykdytoju tvarkos,
kurioje ir yra visa žmonių laimė.
Aureolė šitos valdžios įteigs
mistinį paklusimą jai ir tautų jaudulį prieš ją.
Tikroji jėga neaukoja jokios teisės,
netgi Dieviškosios: niekas nedrįsta prisiartinti prie jos, kad
atimti pas ją nors pėdą jos galios.
Protokolas Nr.23 – Prabangos
daiktų gamybos sumažinimas
Prabangos daiktų gamybos
sumažinimas. Kad tautos įprastų prie paklusnumo, reikia jas
pripratinti prie kuklumo, o todėl sumažinti prabangos daiktų
pramoninę gamybą.
Taip mes pagerinsime papročius,
demoralizuotus lenktynių prabangos dirvoje.
Namudinė gamyba. Мes atstatysime
namudinę gamybą, kuri sužlugdys fabrikantų privačius kapitalus.
Tai būtina dar ir todėl, kad stambūs
fabrikantai dažnai jaukia, nors ir ne visada sąmoningai, mintis
žmonių mintis, nors ir ne visada sąmoningai, prieš vyriausybę.
Bedarbystė. Tauta-namudininkas
nežino bedarbystės, o tai jį riša su esančia tvarka, o
atitinkamai, ir su valdžios stiprumu.
Bedarbystė – pats pavojingiausias
daiktas vyriausybei.
Mums jos rolė bus suvaidinta, kai
tiktai valdžia pereis į mūsų rankas.
Girtuoklystės draudimas.
Girtuoklystė bus irgi uždrausta įstatymu ir baudžiama kaip
nusikaltimas prieš žmogiškumą žmonių, virstančių į gyvulius
veikiant alkoholiui.
Pavaldiniai, pakartosiu dar kartą,
aklai paklūsta tiktai stipriai, pilnai nepriklausomai nuo jų
rankai, kurioje jie jaučia kardą apsaugai ir palaikymą prieš
smūgius socialių smūgių...
Kam jiems reikalinga angeliška dvasia
karaliuje? Jiems reikia matyti jame pasireiškimą jėgos ir galios.
Nužudymas senos visuomenės ir
atgimimas jos nauju pavidalu. Valdovas, kuris pakeis šiuo metu
esančias valdžias, velkančias egzistenciją tarp mūsų
demoralizuotų visuomenių, atsiskyrusių net nuo Dieviškos
valdžios, iš kurių terpės kyla ugnis anarchijos iš visų pusių,
visų pirma turi imti gesinti šios viską ryjančios liepsnos.
Todėl jis privalo nužudyti tokias
bendruomenes, nors užpildamas jas savo krauju, kad jas vėl prikelti
pavidalu gerai organizuotos kariaunos, kovojančios sąmoningai su
visokiu užkratu, galinčiu atverti žaizdas ant valstybės kūno.
Dievo išrinktasis. Tai dievo
išrinktasis paskirtas iš aukštybių, kad palaužti beprotiškas
jėgas, genamas instinkto, o ne proto, gyvuliškumo, o ne žmogiškumo.
Šios jėgos dabar triumfuoja grobimo
ir visokios prievartos pasireiškime po skraiste laisvės ir teisių
principų.
Jie sugriovė visą socialinę tvarką,
kad ant jų iškelti sostą judėjų karaliaus; bet jų vaidmuo bus
pabaigtas jam tą sostą užėmus.
Tada juos reikės nušluoti nuo jo
kelio, ant kurio neturi gulėti nė šapelio.
Tuomet tai galima bus pasakyti tautoms:
dėkokite Dievui ir klaupkitės prieš nešiojančius ant veido savo
antspaudą žmonių paskirties, prie kurio pats Dievas vedė jo
žvaigždę, kad niekas kitas, išskyrus jį, negalėtų išlaisvinti
mus visus aukščiau nurodytas jėgų ir blogybių.
Protokolas Nr.24 – Karaliaus
Dovydo šaknų sustiprinimas
Karaliaus Dovydo šaknų
sustiprinimas. Dabar pereisime prie būdo stiprinimo dinastijos
šaknų karaliaus Dovydo iki paskutinių žemės sluoksnių...
Šitas sustiprinimas visų pirma yra
tame, kame iki šios dienos buvo jėga išlaikymo mūsų išminčių
tvarkymo viso pasaulio reikalų, krypties auklėjimo minties visos
žmonijos...
Karalio paruošimas. Keli nariai
iš šeimų Dovydo sėklos ruoš karalius ir jų palikuonis,
parinkdami ne pagal paveldėjimo teisę, o pagal išskirtinius
gabumus, pašvenčiant juos į sakralines politikos paslaptis, į
planais valdymo, tam, vienok, kad niekas nežinotų tų paslapčių.
Tikslas tokio veikimo būdo tas, kad
visi žinotų, kad valdymas negali būti pavestas nepašvęstam į
paslaptis jo meno.
Tiktai šiems asmenims bus suteiktas
praktinis panaudojimas įvardintų planų per palyginimą daugelio
amžių patirties, visi stebėjimai politinių-ekonominių kelių ir
socialinių mokslų- visas, žodžiu, dvasia įstatymų,
nepajudinamai įtvirtintų pačios gamtos žmonių santykių
reguliavimui.
Tiesioginių paveldėtojų
pašalinimas. Tiesioginiai paveldėtojai dažnai bus pašalinami
nuo atėjimo į sostą, jeigu mokymo metu parodys lengvabūdiškumą,
minkštumą ir kitas savybes valdžios žlugdytojų, kurie daro juos
nesugebančiais valdyti, o patys savaime kenksmingi karaliaus
paskyrimui.
Tiktai be išlygų gabūs tvirtam, nors
ir iki kietumo, nepriekaištingam valdymui
gaus valdymo vagas iš mūsų išminčių.
Valios kritimo ligos atveju ar kitu
būdu nesugebėjimo, karaliai privalės pagal įstatymą perduoti
valdymo vadžias į naujas, gebančias rankas...
Karališki planai einamojo momento, o
juo labiau būsimo, bus nežinomi net tiems, kuriuos pavadins
artimaisiais patarėjais.
Karalius ir trys jį pašventę.
Karalius likimas. Tiktai karalius ir jį pašventę trise žinos
ateitį.
Karaliaus asmenyje, valdančio su
nesvyruojama valia save ir žmoniją, visi pamatys tartum likimą su
jos nežinomais keliais.
Niekas nežinos, ką karalius nori
pasiekti savo potvarkiai, ir todėl niekas ir neišdrįs stoti
skersai nežinomo kelio...
Suprantama, reikia, kad protinis
rezervuaras karalių atitiktų į jį talpinamam valdymo planui.
Štai kodėl jis išžengs į sostą ne
kitaip, kaip po išbandymo savo proto įvardintais išminčiais.
Kad liaudis žinotų ir mylėtų savo
karalių, būtina, kad jis tartųsi su savo tauta.
Tai sukelia reikalingą sutvirtinimą
dviejų jėgų, šiandien atskirtų mūsų teroru viena nuo kitos.
Šis teroras buvo mums būtinas iki tam
tikro laiko tam, kad abi atskirai šios jėgos pakliūtų į mūsų
poveikį.
Nepriekaištingumas išorinio
dorovinio įvaizdžio Judėjų karaliaus. Judėjų karalius
neturi būti valdomas savo aistrų, ypač gi – ištvirkimui: nei
viena puse savo charakterio jis neturi suteikti gyvuliškiems
instinktams valdžią savo protui.
Ištvirkimas blogiau už viską
išderina protinius sugebėjimus ir aiškumą pažiūrų,
atitraukdamas mintis į blogiausią ir labiausiai gyvulišką pusę
žmogaus veiklos.
Žmonijos ramstis pasaulio valdovo iš
Dovydo sėklos asmenyje turi nešti kaip auką savo tautai visus
asmeninius polinkius. Valdovas mūsų turi būti pavyzdingai
nepriekaištingas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą