Birželio dienos metai po metų sukelia
prisiminimus apie karą. Žydų tautai karas tapo baisia tragedija –
žuvo trečdalis žydų, buvo sunaikintos pačios tvirčiausios,
tradicinės bendruomenės. Kodėl tai įvyko, kodėl ši bendrai tai
gana energinga tauta nepajėgė išsigelbėti? Be akivaizdžių
kaltininkų – nacistų, buvo ir kiti kaltininkai, prisidėję prie
tragedijos, kas – dėl nežinojimo, kas – dėl
abejingumo kitų gyvenimui, kas – dėl ideologinių priežasčių.
Anekdotas pasakoja apie sušąlantį
žvirblį, kurį išgelbėjo karvės blynas, o pražudė katinas. „Ne
kiekvienas, kas ant tavęs dergia, priešas, ne kiekvienas, kas
ištraukia iš mėšlo – draugas“. Ši vaikiška istorija ateina
į galvą kalbant apie sudėtingus santykius tarp žydų ir sionistų
judėjimo. Prieš kalbėdami toliau suformuluokim priekaištą
sionizmo adresu: šis judėjimas atsirado žydų gynimui ir
gelbėjimui, visų pirma Rytų Europos žydų, bet po to savo
pagrindiniu tikslu iškėlė sukūrimą ir stiprinimą žydų
valstybės Palestinoje. Kad pasiekti šį tikslą sionistų judėjimas
buvo – ir iki šios dienos – pasiruošęs paaukoti žydų
interesus. Pasaulinio karo metu taip ir įvyko.
Tarybiniams žmonėms šis kaltinimas
neturėtų būti nelauktas – sionizmas – bolševizmo bendraamžis,
ir jis taip pat vystėsi su lozungu „mišką kerta – skiedros
lekia“. Bet štai skirtumas: bolševikų tikslas buvo universalus –
Socializmo statyba Rusijoje, laimės visiems kūrimas, o sionistų
tikslas – sukūrimas galingos valstybės, Saliamono imperijos
perėmėjos, Artimuose Rytuose. Šio tikslo pasiekimui tinka visos
priemonės.
Šabtai (Sabbatai) Beit Cvi, senas
Rusijos žydas, visą gyvenimą dirbo Žydų Agentūros archyve Tel
Avive, o išėjęs į pensiją, išleido 1977 metais samizdatu („Už
savo pinigus“) storą 500 puslapių tomą in-quarto su ilgu ir
miglotu pavadinimu „Post-ugandiškojo sionizmo krizė 1938-1945
metų Katastrofos dienomis“. Ši knyga liko nepastebėta plataus
skaitytojų rato, ir jo siaubingi atradimai ir išvados apie rolę
sionistinio judėjimo Europos žydijos tragedijoje sukėlė įspūdį
sprogusios bombos tiktai po šešių metų, kada jos buvo cituotos
žinomo ir pilnai oficialaus Izraelio istoriko Dinos Porat. Nuo tada
jo darbas daug kartų buvo naudojamas istorikų, ne visada cituodami
vegetuojantį toli nuo pasauliečių akių pensininką.
Kad negrįžti prie to ateityje,
pasakysiu, kad „post-ugandiškuoju sionizmu“ Beit Cvi vadino
sionistinį judėjimą, susiformavusį dar amžiaus pradžioje, tai
yra būtent šiuolaikinis XX amžiaus sionizmas. BC nuomone, amžiaus
pradžioje sionizmas patyrė krizę: priimti ar ne Anglijos pasiūlymą
– sukurti žydų valstybę Ugandoje. Besirūpinantys apie žydų
valstybės gerovę buvo už Ugandą („menševikai“), bet laimėjo
„palestinocentristai“ (bolševikai“), kurių kursas buvo
sukurti žydų valstybę Palestinoje bet kokia kaina, ir kiek tai
kainuotų žydų tautai. Ypač tai pasireiškė nacizmo triumfo
dienomis, kada žydų tauta nesugebėjo išgelbėti trečdalio
tautiečių nuo žūties – būtent todėl, kad sionistiniam
judėjimui gelbėti žydus buvo neverta – jeigu jie nevažiavo į
Palestiną, o nesionistinio žydų judėjimo jau nebuvo (didelės
įtakos neturėjo).
„1942 metų gruodį, kada mastai
Europos žydų naikinimo tapo aiškūs (rašo BC), būsimas antrasis
Izraelio prezidentas Šazar uždavė retorinį klausimą: kodėl mes
(sionistinis judėjimas) nežinojom, kodėl nacistai pagavo mus
nepasiruošusius?", o kitas dalyvis to paties sionizmo lyderių
posėdžio, Moše Aram, pasakė: „Mes buvome nevalingais žudynių
bendrininkais (tuo, kad nežinojome, ir nesiėmėme priemonių)“.
Sionistų organizacija įsigudrino
„nežinoti“ apie katastrofą iki 1942 metų rudens, o tai jai
pavyko tiktai todėl, kad ji ir nenorėjo žinoti, daro išvadą BC.
Toliau BC nustato, kada nacistai nutarė
pradėti naikinti žydus: matomai, 1941 metų vasarą, pirmas
dokumentas apie tai datuotas 1941 m. liepos 31 dieną. Sunaikinimas
buvo paslaptimi, ir jei šalys Vokietijos priešininkės žinotų
apie tai, jos galėtų sustabdyti ar sulėtinti vykdymą Hitlerio
žodinio įsakymo. Bet sionistinė organizacija nebuvo suinteresuota
paviešinimu, na ir elgėsi neatsakingai: dar iki antrojo pasaulinio
karo pradžios 1939 metais sionistų judėjimo XXI suvažiavime
Ženevoje sionistų vadovas, būsimas pirmasis Izraelio prezidentas,
Chaimas Vaicmanas paskelbė karą Vokietijai – ne Palestinos žydų
vardu, ne sionistų vardu, o visos žydų tautos vardu. 1939 metų
rugpjūčio 21 dieną šitas pareiškimas buvo paskelbtas, ir jis
leido nacistams paskui sakyti, kad „žydai pradėjo karą“. BC
nuomone, tuo pasireiškė sionistų egocentrinė pozicija, visada
pateikiančių savo požiūrio tašką kaip visos žydų tautos
požiūrio tašką, ir nesirūpinančių tauta.
Prosionistinė spauda pakluso savo
lyderių nurodymams, ir net kada 1942 metų kovo 16 dieną spaudoje
pasirodė – tarybinio užsienio reikalų liaudies komisaro Molotovo
– pirmieji liudijimai apie masinius žydų žudymus, po Babij Jar
ir kitų vietų, kitą dieną, 1942 metų kovo 17 Palestinos žydų
laikraštyje jau pasirodė aficialus paneigimas: kalbos apie šimtą
tūkstančių užmuštų žydų – išsigalvojimas ir perdėtas.
Molotovas rašo apie 52 tūkst. žydų, nužudytus Kijeve: sionistų
laikraštis „Davar“ perspausdina jo žodžius su pastaba: mūsų
duomenimis, dauguma žuvusių Kijeve – visai ne žydai. Kituose
laikraščiuose taip pat nepriėmė Molotovo duomenų ir davė savo
duomenis: Kijeve žuvo tiktai tūkstantis žydų. BC cituoja dešimtis
sionistų laikraščių, ir visuose viena idėja – jokio masinio
naikinimo nevyksta, visa tai prasimanymai. „Nereikia pūsti gandų,
– rašė laikraštis „Gacofe“ kitą dieną, – ir taip daug
vargų pas Izraelio tautą ir nereikia pridėti išgalvotų“. Bet
ne spauda kalta, rašo BC – Palestinos žydų gyventojai irgi
nenorėjo girdėti blogų naujienų iš Europos. Ir vis tiktai „visa
armija rašytojų, komentatorių, žurnalistų pompavo skaitytojus
raminamais aprašymais ir išgalvotais paaiškinimais“. Tiktai
opozicija „Brit Šalom“, taikos su arabais šalininkai, tikėjo
Molotovo laišku, bet jų niekas neklausė.
Tuo pat laiku, įrodinėja BC, sionistų
lyderiai žinojo apie tikrą padėtį. Žinojo, bet nesidomėjo –
ir ne tiktai Palestinoje, bet ir Londone ir Niujorke. Nebuvo ko
laukti iš jų užuojautos: vienus, kaip Ben Gurioną, visai nedomino
Europos žydų reikalai, kiti piktinosi, kad žydai „leidžia save
žudyti“, o nekovoja, kaip legendiniai Biblijos laikų didvyriai.
Tylėjimas turėjo pinigines
priežastis. BC smulkiai pasakoja, kaip kovojo sionistai su bandymais
pritraukti nemažus pinigus sionistinės organizacijos ir žydų
tautos – žydų gelbėjimui.
1943 metų sausio 18 dieną žinios
apie žydų žūtį ėmė taip plačiai plisti, kad slėpti jas jau
buvo neįmanoma, ir reikėjo jas svarstyti. Sionistų lyderių
posėdyje pagrindine buvo Ichako Grinboimo pozicija: neduoti nei
kapeikos Europos žydų gelbėjimo reikalui ir neleisti vykdyti
rinkliavas lėšų žydų gelbėjimui. „Tai pavojinga sionizmui,
mes negalime duoti pinigus iš sionistų fondų (Keren Ga-Esod) žydų
gelbėjimui, šitų pinigų pakaktų, bet mes išsaugosime šias
lėšas mūsų kovai. Sionizmas virš visko – tai mūsų atsakymas
tiems, kas reikalauja lėšų nukreipimo Europos žydų
gelbėjimui“...
Ir sionistinis judėjimas praktiškai
nusišalino nuo rūpesčių gelbėjant žūstančiuosius. BC pateikia
dešimtis tų laikų citatų ir protokolų: 1942 metų gegužę
Amerikos sionistų vadas Abba Chillel Silver nubrėžė du
pagrindinius tikslus, stovinčius prieš Amerikos Sionistus:
nacionalinis auklėjimas ir propaganda nepriklausomos žydų
valstybės. Apie gelbėjimą – nei žodžio. 1942 metų spalį Ben
Gurionas nužymėjo tris pagrindinius sionizmo uždavinius: kova su
ribojimais žydų imigracijos, sukūrimas žydų karo pajėgų,
sukūrimas žydų valstybės Palestinoje po karo. Apie gelbėjimą –
nei žodžio“.
Bet sionistų judėjimas ne tiktai buvo
abejingas gelbėjimo reikalui: jis nutraukė visus Eviano
konferencijos gelbėjimo planus. BC
paskiria visą skyrių savo knygoje, ir joje parodo neribotą įtaką
sionistų masinėje spaudoje ir jų sugebėjimą veikti protus.
Eviano konferencija buvo sušaukta 1938 metų kovo mėnesį JAV
prezidento Ruzvelto iniciatyva, kad padėti žydų emigracijai iš
Vokietijos, tuo metu įjungusios Austriją. Iš pradžių žydų
pasaulis džiugiai sutiko konferencijos sušaukimą ir net davė jai
pavadinimą „Pasaulio sąžinės konferenciją“.
Sionistų judėjimas tikėjosi, kad
konferencija atiduos Palestiną apgyvendinti žydams, kad bus
priimtas sprendimas, įpareigojantis Angliją – Palestinos suvereną
– priimti žydų pabėgėlius.
Bet tai neįvyko – Eviano
konferencija užsiiminėjo žydų gelbėjimo planais, o ne Palestinos
apgyvendinimo planais. Visi šalių atstovai kalbėjo apie pabėgėlių
priėmimo galimybę savo šalyse, ir negalvojo spausti Anglijos. „Ir
čia radikaliai pasikeitė sionistų požiūris į
konferenciją, rašo BC, pasipiktinimas užėmė pasigėrėjimo
vietą ir viltis pakeitė nusivylimas. Buvo pažymėtas Chaimo
Vaicmano pranešimas: jeigu konferencija nesiruošia žydų problemos
amžiams perkeliant juos į Izraelio valstybę – nėra ko
stengtis“. Nedelsiant visa sionistinė spauda sukėlė isterišką
kompaniją: mes pamesti ir niekas mūsų nenuramins, pasaulis neturi
sąžinės.
Bet nesionistiniai stebėtojai buvo
optimistai: konferencija davė viltį priėmimo visų potencialių
imigrantų į įvairias šalis. Ši viltis buvo pagrįsta, ir būtent
todėl sionistai iš visų jėgų bandė (ir sėkmingai) torpeduoti
ją. BC pateikia laišką vieno sionizmo lyderio Džordžo Landauerio
kitam – Stivenui Vaizui: „Ypač mes (sionistai) bijome, kad
konferencija paskatins žydų organizacijas rinkti lėšas perkėlimui
žydų pabėgėlių, o tai pakenks mums renkant pinigus mūsų
tikslams“. BC reziumuoja kalbas sionistų vadovo Chaimo Vaicmano: „
Žydų pabėgėlių priėmimui bet kurioje šalyje reikės daug
pinigų, reiškia, sionistų finansai bus išsprogdinti. Jeigu
konferencija pasibaigs sėkme (tai yra padės žydų pabėgėliams
emigruoti iš nacistinės Vokietijos) – ji sukels nepataisomą žalą
sionizmui. Neduok Dieve, kad valstybės – konferencijos dalyvės
parodytų savo kilniaširdiškumą ir pakviestų Vokietijos žydus į
savo teritorijas, tada Palestina bus nustumta kitų šalių, žydai
neduos pinigų ir anglai neduos leidimo įvažiavimui į Palestiną.“
Toks pats požiūris į žydų
gelbėjimą buvo ir pas kitus sionizmo vadovus (visagalės Žydų
Agentūros posėdyje 1938 metų liepos 26 dieną): Grinboim kalbėjo
apie „baisų Eviano pavojų“, ir pats Davidas Ben-Gurionas
pasakė, kad sėkmės atveju ji atneš baisią žalą sionizmui.
Pagrindinis sionistų uždavinys, pasakė jis, sumažinti
konferencijos įvaizdį ir pasistengti nutraukti ją, neleisti jai
priimti sprendimo.
Taip jie ir padarė – į konferenciją
atvyko žemiausio rango delegaciją ir ta pagrindinai atkalbinėjo
kitų šalių delegatus: kam, žinia, jiems reikalingi žydų
emigrantai?
Istorijoje išliko tiktai sionistų
požiūrio taškas: o sionistai buvo nusivylę, kad konferencija
nepadarė spaudimo Anglijai ir nepareikalavo žydų perkėlimo į
Palestiną. Sionistai sabotavo pastangas visų vakarų valstybių
gelbėti žydus iš nacistinės Vokietijos: geriau jie tegul žūsta
Dachau, negu išvyksta į bet kurią šalį, išskyrus (būsimą)
Izraelį. Žinoma, tuo metu, 1938 metais, niekas ir negalvojo apie
galimybę masinio sunaikinimo, be vis tiktai sunki atsakomybė
sionistų, sukliudžiusių konferencijai ir objektyviai prisidėjusius
prie milijonų žūties. Juk
nacistai norėjo tiktai atsikratyti žydų, deportuoti juos – bet
nebuvo kur. Vokietijos žydai, skirtingai nuo daugelio dabartinių
tarybinių žydų, buvo patriotai savo šalies ir nenorėjo jos
palikti net sunkios priespaudos sąlygomis. Nežiūrint į Niurbergo
įstatymus, pogromus, diskriminaciją, skaičius kiekvienais metais
krito ir pasiekė 20 tūkstančių žmonių. Viso nuo 1933 iki
1938 emigravo iš Vokietijos tiktai 137 tūkstančiai žydų. Šie
tempai pykdė nacistus, norėjusius greitai atsikratyti nuo žydų.
Eviano konferencija turėjo padėti spręsti problemą: kad
išvaromiems žydams būtų kur važiuoti.
Galimybė susitarti buvo: Vokietija
sutiko nevaryti 200 tūkstančius senų žydų, o kitos šalys buvo
pasirengusios priimti apie pusę milijono žmonių per tris-keturis
metus, iš jų JAV – šimtą tūkstančių, Brazilija –
keturiasdešimt tūkstančių, Dominikos respublika – šimtą
tūkstančių ir t.t. BC smulkiai pasakoja, kaip sionistai nutraukė
visus žydų emigracijos planus – planą Rabli ir kitus. Būsimas
užsienio reikalų ministras Moše Šaret (Velniukas) pasakė
pasitarime sionistų vadovybės 1938 metų lapkričio 12 dieną, po
dviejų dienų po Krištolinės nakties, masinio žydų pogromo
Vokietijoje: Žydų Agentūra neturi būti bendrininku žydų
emigracijos į kitas šalis. Ichakas Grinboim, „ministras žydų
gelbėjimo reikalams“, išsireiškė dar stipriau: „Reikia
nutraukti organizuotą emigraciją iš Vokietijos ir pradėti atvirą
karą prieš Vokietiją, nesusimąstydamas apie likimą Vokietijos
žydų. Žinoma, Vokietijos žydai užmokės už tai, bet ką
padarysi“.
BC skaito klaida „karą su
Vokietija“, pradėtą sionistų: jo nuomone, vis dar galima buvo
susitarti, sušvelninti santykius, o ne imti kursą į blokadą,
boikotą, Vokietijos izoliaciją. Taip galima buvo, jo nuomone,
antižydiškų priemonių.
Ir sionistai nutraukdavo visus bandymus
gelbėti žydus ne Palestinoje. Pasaulio tautos norėjo išgelbėti
žydus, bet ne ant griuvėsių palestiniečių kaimų, ne
palestiniečių genocido keliu. Tai netenkino sionistų. Jie nutraukė
planą apgyvendinimo žydų Mindanao saloje Filipinuose, pramuštą
prezidento Ruzvelto, planą apgyvendinimo Britų Gvianoje,
Australijoje. Kada Čemberlenas pasiūlė duoti prieglobstį ir
galimybę apgyvendinti žydų pabėgėlius Tanganjikoje (dabar
Tanzanija Rytų Afrikoje), Amerikos sionistų lyderis Stivenas Vaiz
sušūko: „Tegul geriau žūna mano broliai Vokietijos žydai, negu
gyvena buvusiose Vokietijos kolonijose“. Žinoma, Vaiz
neįsivaizdavo, kad žūtis jau laukia žydų Vokietijoje, jam tai
buvo tiktai – kalbinis išsireiškimas.
Bet ir ateityje, rašo BC, sionistai
žiauriai elgėsi su žydų tauta. Tai, 1942 metais, kai žinios apie
žydų naikinimą jau pasklido po pasaulį, sionistų judėjimo
„užsienio reikalų ministras“ pareiškė: neužsiimti gelbėjimu
žydų, jeigu jie ne emigruoja į Palestiną. Tuo pačiu metu Chaimas
Vaicmanas patenkintas, kad taip ir neatsirado slėptuvės žydams.
Amerikos sionistų vadovas Stiven Vaiz nutraukė net siuntimą maisto
siuntinių žydams, mirštantiems iš bado Lenkijos Geto.
BC smulkiai nagrinėja Dominikos
respublikos valdytojo siūlymą – priimti šimtą tūkstančių
žydų pabėgėlių (kad padidinti baltųjų gyventojų skaičių,
pritraukti kapitalą ir pagerinti santykius su JAV). Ir čia
sionistai ėmėsi nutraukti šį pasiūlymą. Tiktai kelios dešimtys
šeimų pasiekė Santo-Domingo ir išliko sveikos. Kelias kitiems
buvo užtvertas visomis sionistų organizacijos jėgomis: finansistai
nedavė pinigų, moralistai įspėdavo, kad Santo Domingo engs
juoduosius, puristai rašė, kad ten neišvengiamos mišrios
santuokos. Iki 1943 metų Chaimas Vaicmanas galėjo su pasitenkinimu
pasakyti, kad šitas planas yra palaidotas.
Viena iš pačių košmariškiausių
istorijų knygoje surišta su laivais „Patrija“ ir „Struma“.
Ištisus metus ir dešimtmečius sionistinė propaganda pasakoja, kad
žydai-pabėgėliai šiuose laivuose pasirinko mirtį, kada jų
neleido į (būsimą) Izraelį ir susisprogdino. Piktesnė sionistų
propaganda kaltino viskuo anglus, neva susprogdinusius „Patriją“
ir torpedavusius „Strumą“. Kalbant Ben Guriono žodžiais 1942
metų gegužę, „Izraelio šalis arba mirtis“. Tai reiškė
praktikoje, kad sionistai Europos žydams nepaliko kito pasirinkimo,
išskirus mirtį arba imigraciją.
„Patrijoje“ buvo be mažmožio du
tūkstančiai pabėgėlių, pagrinde žydų iš Čekoslovakijos ir
Vokietijos, ji stovėjo Haifos uoste 1940 metų gruodžio mėnesį
prieš išplaukiant į Mauricijų. Anglija, Palestinos suverenas,
negalėjo įleisti tokį skaičių nelegalių imigrantų prieš
Palestiniečių tautos valią, bet nenorėjo ir žydų žūties –
todėl ji nutarė deportuoti pabėgėlius į salą Indijos vandenyne
iki karo pabaigos. Bet vadovybė „Chagana“, nelegalios žydų
smogikų organizacijos, ateityje Izraelio kariuomenės, nutarė
išvengti deportacijos, o tam – įvykdyti sprogimą minos
„Patrijoje“. Sprendimui pritarė žydų bendruomenės „užsienio
reikalų ministras “Velniūkštis“-Šaretas, už vykdymą buvo
atsakingas Šaul Avigur, ateityje vienas iš Izraelio žvalgybos
vadovų. Meir Mardor padėjo miną laivo dugne ir ji sprogo apie
devintą valandą ryto. Laivas paskendo per 10-15 minučių ir su juo
– 250 pabėgėlių.
Jeigu ne eilė atsitiktinių faktorių,
aukų būtų dar daugiau - „Chagana“ norėjo susprogdinti kur kas
didesnę miną, bet dėl anglų uosto apsaugos nepajėgė jos
pristatyti į „Patriją“. Nepavyko jiems susprogdinti minos ir
gilią naktį – kitaip, tikriausiai, išlikusių nebūtų. „Iš
nacionalinio solidarumo sumetimų šios akcijos priešininkai
tylėjo“, rašo BC, net kada sionistai suversti kaltę ant...
anglų, pasiaukojančiai gelbėjusius „Patria“ keleivius.
Tikslus „Strumos“ likimas
nežinomas, nes išliko tik vienas žmogus, bet BC skaito, kad ir čia
gana tikėtina diversija. (Mūsų dienomis paprastai sako, kad ją
per klaidą torpedavo tarybinis povandeninis laivas). Sionistinė
vadovybė reagavo ramiai į „Patria“ pabėgėlių žūtį: „Jų
auka ne beprasmė“, pasakė Elijagu Golomb, nors tai buvo ne jų
auka, bet ir jie tapo aukomis. „Diena (deportacijos iš)
„Atlantikos“ tapo man juodžiau „Patrijos“ dienos (pabėgėlių
žūties) , pridėjo jis, tiksliai išreiškęs sionizmo kredo –
geriau jau žydai žūna, jeigu jau negalima jų importuoti į
Izraelį.
BC pasakoja apie bandymą religinės
ortadoksalios Amerikos žydijos 1943 metų kovą paveikti prezidentą
Ruzveltą ir Vašingtoną, kad gauti pagalbą ir išgelbėjimą
žūstančių Europos žydų. Šis bandymas buvo nutrauktas sionistų,
pasiekusius tai, kad Ruzveltas nepriėmė delegacijos – kas
nesidalinti su niekuo įtaka ir šlove.
BC ėmė rašyti savo knygą 1975
metais poveikyje opių įvykių. Tuo metu Izraelis ir sionistinis
isteblišmentas aktyviai kovojo už uždarymą Amerikos vartų
emigruojantiems tarybiniams žydams, kovą, pasibaigusią pergale
tiktai 1989 metų spalį. Kaip ir karo dienomis, sionistai neleidžia
žydams rinktis – jie privalo gyventi Izraelyje. Ir tam jie
nesustoja prieš nieką – nei prieš kurstymą antisemitizmo šalyse
kuriose gyvena žydai, nei prieš spaudimą į valstybes, norinčias
priimti migruojančius žydus.
Trumpo straipsnio du epilogai. Vienas
liečia labiau bendros problemos istorinio ryšio sionistų ir
nacistų. Sionizmas, ir ypač jo dešinysis sparnas, dabar valdantis
Izraelyje, visada lengvai atrasdavo bendrą kalbą su fašizmu.
Paskutinius dešimtmečius tai pasireikšdavo karine ir technine
pagalba kariniams-fašistiniams režimams Lotynų Amerikoje, nuo
Pinočeto Čilėje ir iki galvažudžių Salvadoro, kiek anksčiau –
sąjunga su Žaku Susteliu ir OAS, kuris atvedė prie istorinio
prieštaravimo sionistų su de Golio Prancūzija. Bet ir iki antrojo
pasaulinio karo nariai dešiniųjų sionistinių organizacijų buvo
sužavėti Musoliniu ir siūlė jam pagalbą kovoje su Anglija.
Su hitleriniais nacistais sionistai
nesurado bendros kalbos, ir kol kas istorija nežino apie kontaktus
sionistų ir hitlerininkų, išskyrus žinomą bylą
Kastnerio-Brando, dviejų sionistinių emisarų Vengrijoje, linksmai
leidusių laiką kompanijoje Eichmano ir Visliceni. Ir nors jie
objektyviai buvo naudingi nacistams, sutikę tylėti dėl naikinimo
žydų Vengrijoje mainais į melagingus pažadus Eichmano ir į
nedidelius leidimus išvykti jų artimiesiems, subjektyviai jie,
žinoma, neprijautė nacistams. Šeštame dešimtmetyje dr.Kastner
padavė į teismą jį demaskavusį Izraelio žurnalistą, bet
teismas tik patvirtino demaskavimus ir Vengrijos žydas nušovė jį
gatvėje. (Kastnerio byla pasitarnavo pagrindu triukšmingai anglų
pjesei apie geto, pjesei, iššaukusiai teisminį nagrinėjimą
Anglijoje, uždraustai ten rodyti spaudžiant sionistams ir tiktai
išleistos „rankraščio teisėmis“ „autoriaus sąskaita").
Na ir BC kaltina sionistus abejingumu
aukoms. Ben ne tiesioginiu ryšiu su nacizmu, kaip tvirtina kai
antisionistiniai propagandistai.
Antras epilogas surištas su Irako žydų
istorija, parodančia, kad ir pokario metais sionistai nesustojo nei
prieš ką siekdami savo tikslo ir negailėjo „savo tautos“. Ši
istorija smulkiai aprašyta žinomo Izraelio žurnalisto Tomo Segevo
knygoje „1949“, o iki to – anglų laikraščio „Gardian“
korespondento Deivido Hersto knygoje „Šautuvas ir alyvuogės šaka“
(Feber ir Feber, 1977).
Masinė žydų imigracija iš Irako
buvo sukelta trimis augančio galingumo sprogimais Bagdado
sinagogose. Laikui bėgant paaiškėjo, kad sprogimai buvo įvykdyti
Izraelio žvalgybos agentų. Kitu galingu faktoriu buvo
nesibaigiantys pranešimai amerikiečių sionistų valdomoje spaudoje
apie „artėjančius pogromus“ Irake (kaip tai primena pokalbiai
apie neišvengiamus pogromus Rusijoje 1990!). Sasson Kaduri,
vyriausias Irako rabinas, rašė savo memuaruose: „1949 metų
vidury propagandinis karas Amerikoje prasidėjo ne juokais.
Amerikiečių doleriai turėjo išgelbėti Irako žydus –
nepriklausomai nuo to, ar jiems buvo reikalingas išgelbėjimas.
Kiekvieną dieną buvo pogromai – puslapiuose „Niujork Taims“,
korespondencijose iš Tel-Avivo. Beveik niekas neklausė mūsų?..
Irake ėmė rastis sionistų agentai, pasinaudoję bendra įtampa
šalyje ir žadantys žydams aukso kalnus. Prasidėjo reikalavimai
leisti masinę emigraciją, ėmė kaltinti Irako vyriausybę tuo, kad
ji persekioja žydus.“
Ir pagaliau spaudžiant
demonstracijomis ir prekybiniu boikotu Irako vyriausybė kapituliavo
ir išleido įsakymą dėl žydų masinės emigracijos – praktiškai
išvarymą. Nėra ko kalbėti, kad Izraelyje Irako žydai atrado ne
aukso kalnus, bet padėtį pačiame visuomenės dugne. Taip sionizmas
dar kartą parodė savo žiaurų veidą, – pabaigia Devidas Herst
savo pasakojimą.
Ir taip, įdomu prisiminti istoriją
šiomis birželio dienomis, ir tuo labiau priminti apie ją tiems,
kas pamiršo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą