O kaip vertinti šiandieninę Lietuvos valdžią, kuri draudžia Lietuvos visuomenei
statyti Vilniaus Lukiškių aikštėje Vytį-mūsų valstybės ir
tautos pagrindinį simbolį?
Atmetu bet kokius
išvedžiojimus, neva „mes tokią valdžią išsirinkome“. Nieko
mes nerinkome nuo pat nepriklausomybės paskelbimo, nuo pat rinkimų
į Sąjūdžio Tarybą. Nieku gyvu neatsirastų valdžioje nei
„kupriukas-muzikantas“ - TSKP istorijos dėstytojas, ar
raudonanosis bufetininkių mylėtojas, nei JAV pensininkas, ar
marksizmo specialistė - „gaisrininko“ duktė, jeigu tauta turėtų
teisę rinkti savo atstovus, o ne juos rinktų užsienio ambasados ir
globalizmo agentai, kurie vėliau, patogumo dėlei, iki gyvos galvos „rinkimų“
organizatoriumi paskyrė ekskomunistą-nomenklatūrininką. Štai
šitas mums primestas globalistinis „mėšlas“ ir organizavo mūsų tėvynės
įverginimą užsienio bankams, pramonės ir žemės ūkio
sunaikinimą, lietuvių pavertimą vergais, milijono lietuvių
išvarymą iš tėvynės.
Draudimas statyti Vytį
– lakmuso popierėlis parodantis, kad mūsų dabartinė valdžia –
globalistinis „mėšlas“ be jokios tautinės savimonės.
Kaip šiandien praneša
dienraštis „Respublika“, Vilius Kavaliauskas, vadovaujantis „Vyčio visuomeniniam komitetui“, pasakė:
„Problema ta, kad ši jubiliejinė sukaktis neturi jokio turinio - nei socialinio, nei politinio, nei visuomeninio. Gal prieš trejus metus mes pradėjome galvoti apie šimtmetį. Tada parašiau kreipimąsi premjerui, kad pirmiausia mes turime iškelti nacionalinę idėją, ko norime, kokią Lietuvą norime matyti po šimtmečio, - Lietuvos Respubliką, nes tai yra atkurtos valstybės, modernios respublikos šimtmetis. Ne valstybės. Valstybės - tūkstantmetis, o čia - šimtmetis.
„Problema ta, kad ši jubiliejinė sukaktis neturi jokio turinio - nei socialinio, nei politinio, nei visuomeninio. Gal prieš trejus metus mes pradėjome galvoti apie šimtmetį. Tada parašiau kreipimąsi premjerui, kad pirmiausia mes turime iškelti nacionalinę idėją, ko norime, kokią Lietuvą norime matyti po šimtmečio, - Lietuvos Respubliką, nes tai yra atkurtos valstybės, modernios respublikos šimtmetis. Ne valstybės. Valstybės - tūkstantmetis, o čia - šimtmetis.
Prezidentė sako, kad štai latviai sutiks savo šimtmetį neturėdami nė vieno našlaičio. Mes turime padaryti daugybę darbų, kad valstybė būtų geresnė, nei buvo prieš tai, tačiau žengiame tuo keliu, kad ji taptų kuo blogesnė. Kokios gali būti programos? Elementarios. Valstybė turi priimti jaunimo paramos programą - pirmo darbo, pirmo buto, talentų paieškos. Kaip kokiais 1930 metais, kai Lietuvos valstybė siuntė šimtus žmonių studijuoti į Paryžių ir jie visi iki paskutinio grįžo. Visi važiavo su valstybės stipendijomis. Jie buvo atrinkti kaip talentingiausi žmonės ir pasiųsti tam, kad grįžtų. O dabar viskas yra atvirkščiai. Vakarų firmos pas mus ieško talentų, išsiveža, ir viso gero. Mes prarandame savo protus.
O pasakykite, kokių mes turime paminklų? Mes nieko neturime. Esame valstybė, neturinti savo veido. Mes galime tik griauti, nes nieko nesugebame statyti.
Vyčio visuomeninis komitetas susibūrė ne dėl vieno paminklo. Mes susibūrėme tam, kad žmonės, visuomenė, piliečiai kažką pradėtų daryti dėl valstybės patys, savo iniciatyva. Mes tik ketinome prikelti žmones kažkokiam judesiui, kad kartu kurtume valstybę. Todėl tarp mūsų pirmiausiai atsirado Valdas Adamkus ir Mokslų akademijos prezidentas, Vilniaus universiteto rektorius, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, iš viso 14 Nacionalinės premijos laureatų, 12 signatarų (dabar bus 13). Mes pakėlėme Lietuvos šviesuomenės atstovus, kad jie ką nors inicijuotų, kad mes galėtume ką nors padaryti.
Aš rašiau tą valstybinę programą. Kartu su Vidmantu Vingeliu esame bendraautoriai. Dabar žinau, kad ją brauko dėl paprasčiausios priežasties. Tiek socialdemokratų valdžia 2016 metais, tiek valstiečiai 2017 metais užmiršo įrašyti šimtmetį į biudžetą. Valstybės sukakčiai nėra skirta nė cento. Be abejonės, nieko negalima padaryti, kai nėra pinigų. Tada pradedama sakyti, kad čia bus suneštinis balius, kokia nors ministerija sutiks skirti iš savo biudžeto.
Apie ką mes šnekame? Valstybės sukaktis, šimtmetis. Ubagynas. Viskas prasideda nuo kažkokių falsifikatų, absoliutų, iškreiptų veidų. Dabar yra sugalvotas naujas šūkis: „Įkvėpti ateities!“ Kaip to pasirengimo vadovas važinėju į užsienį. Rašėme savo kolegoms Suomijoje, Estijoje, Latvijoje, kaip mes švęsime. Pristatau mūsų šūkį. Latvijos Saeimos pirmininkė sako: „Jūs gal išėjote iš proto. Kokia ateitis jus įkvepia? Jūs esate greičiausiai mirštanti Europoje tauta ir jus tai įkvepia?“
Dabar, kiek žinau, Vasario 16-ąją numatyti du renginiai. Iškilmingas posėdis Filharmonijoje, kur pakviestiesiems duos nemokamai sumuštinių, ir varpų gaudimas. Bet varpų gaudimo gali ir nebūti, nes nėra pinigų sumokėti už varpus. Tada aš ir pasiūliau su zakristijonų profsąjunga pasirašyti sutartį ir bus dykai.
O dėl Vyčio paminklo pasiūlėme, kad mes, visuomenė, apsiimame surinkti reikiamus pinigus, surengsime konkursą, subursime geriausius Lietuvos dailininkus, pastatysime paminklą. O dabar viskas daroma, kad nedarytume, nedrįstume daryti. Uždraudė. Ir kas uždraudė? Sakykite, ar tie žmonės turėjo įgaliojimus? Viceministras. Ar jis yra renkamas, ar jis duoda priesaiką valstybei? Vicekancleris. Ar jis duoda priesaiką, jis išrinktas? Vicemeras. Jis kieno nors rinktas? Ne. Vadinasi, susirenka trintukai.
Aš tokį darbą dirbau su penkiais premjerais, prezidentu, su Seimo pirmininku. Buvau popieriukų nešiotojas nuo vieno stalo ant kito. Tai tokie popieriukų nešiotojai dabar nusprendžia valstybės likimą. Ir jiems nusispjauti į prezidentą V.Adamkų, jiems nusispjauti į S.Tamkevičių, nusispjauti į prof. V.Landsbergį, kuris irgi raštu parėmė šią idėją.
Mano giliam liūdesiui, socialdemokratas Gintautas Paluckas klausia, o kas jiems leido. Kas leido Lietuvoje, policinėje valstybėje, 106-iems žmonėms pasakyti, kad galbūt inicijuos paminklo pastatymą? Tai kur mes einame? Mes darome geresnę valstybę?
Ar mes pastatysime paminklą, ar ne, nežinau. Mes dabar jau bijome imti iš žmonių pinigus. Bijome, kad paskui nesakytų, kad esame sukčių kompanija. Valdžia uždraudė. Jeigu valdžia uždraudė, tai viskas. Mus bando sužlugdyti. Mes dar galime pastatyti paminklą. Jį gamina Ukrainos meistrai, kurie ką tik užbaigė T.Ševčenkos, kurie daro K.Ostrogiškio paminklus. Mes pasirašėme sutartį su K.Ostrogiškio fondu Kijeve. Stato vaizdo kamerą, kad mes matytume, kaip ceche kils mūsų septynių metrų Vytis iš bronzos. Dar keturių metrų postamentas. Galite įsivaizduoti, kokia įspūdinga figūra. Už 428 tūkst. eurų kartu su visais mokesčiais. Tokia suma mums visiškai įkandama, ir mūsų visuomenei, ir verslui, bet mums neleidžia to daryti. Nes valdžia nori pastatyti, aišku, už 4 mln. Kažkam dar nubyrės. Nežinau, net nedrįstu šnekėti, nes nesuprantame, dėl ko mums draudžia. Pasakytų normaliai. Bet nė vienas iš tų, kurie sako, kad netinka, neatėjo net pasižiūrėti į tuos modelius, kai buvo eksponuojami Karininkų ramovėje.
Prieš eidamas čia atidarau interneto naujienų portalą, žiūriu - Seimo pirmininkas pasisako už Vytį. Vienas iš trijų valstybės vadovų, kuris yra išrinktas, pasakė žodį. Vadinasi, mes dar turime politikų, kurie galvoja, kokiai valstybei vadovauja“
Taigi. Kas mums vadovauja mes žinome. Dabar tėra klausimas, kuo mes patys tapome? Ar leisime ir toliau iš Lietuvos tyčiotis šitam globalizmo "mėšlui", neturinčiam jokios tautinės savimonės?
Ankstesni
mano straipsniai šia tema:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą