Pamenu šeštą dešimtmetį, senelius
Ukmergėje, kurie apie sovietams tarnavusius išverstakailius sakė -
„žydberniai“. Kai matau griunantį Gedimino kalną, aršų
pasipriešinimą paminklams mūsų valstybės simboliams
J.Basanavičiui ir Vyčiui, matau prie Neries surūdijusį vamzdį,
prisimenu senelius, juos sakant apie komunistų
tarnus - „žydberniai!“
O kuo skiriasi apsivogęs sovietinis
komunistas nuo apsivogusio ES liberalo?
Niekuo. Tai tokios pačios, tų
pačių sugalvotos, totalitarinės ideologijos tarnas -
„žydbernis“, kuriam didžiausias priešas yra Lietuva, jos
praeitis, jos paveldas, lietuvių kalba, papročiai ir paminklai,
įamžinantys mūsų tautą. Liberalas jų neapkenčia. Apsivogęs
liberalas, kaip ir komunistas, jų bijo kaip velnias kryžiaus. Jis jų tikrai niekada nestatys, o pirmai progai
pasitaikius – sugriaus ir esančius.
Apsivogusių liberalų simbolis –
surūdijęs vamzdis, užriestas it špyga, rodoma mūsų tautai. Ne
be reikalo liberalas L.Donskis šiam pasityčiojimui iš sveiko proto
išrūpino Nacionalinę premiją! Už
špygą tautai 100000 jiems negaila!
Akademikas
Z.Zinkevičius „Laiške kalbos gynėjams“ rašo:
Tačiau
šiandien mūsų kalbai ir tautai grėsmės kyla ne tik iš
nedraugiškų kaimynų, bet ir iš mūsų pačių prisitaikėlių,
kurie tuoj puola šliaužioti prie globalistų kojų, ima gėdytis ir
išsižadėti savo kalbos bei kultūros. Šio didžiulio pavojaus
mastelį ypač aiškiai parodo tik ką Vilniaus Universiteto
vadovybės šiais, Lietuvių kalbos kultūros metais, priimtas
nutarimas ištrinti lituanistikos ir baltistikos tradicijas
Filologijos fakultete, panaikinant Lietuvių kalbos, Lietuvių
literatūros, Baltistikos katedras ir įsteigiant jų vietoj taip
vadinamus Taikomosios kalbotyros, Literatūrų ir kultūrų tyrimo,
Baltijos tautų ir kultūrų institutus. Išraunami ne tik
pavadinimai, žymintys lietuvių ir baltų kultūras, bet keičiami
ir tyrimų prioritetai būsimoms kartoms. Šių veiksmų negali
pateisinti jokie naujojo internacionalizmo argumentai ir tariami
mokslo tarptautiškumo siekiai, tuo labiau, kad jie sugebėjo
panaikinti net ir Algirdo Juliaus Greimo centrą. Ir tai padarė šio
iškilaus lietuvių kultūros tyrėjo garbei pavadintais metais.
Šiandien „Respublikos“
redakcijos skiltyje „Per kiek laiko bus ištrinta Lietuvos
valstybė?“ rašoma:
Kitąmet, vasario 16-ąją, kai
švęsime Lietuvos demokratinės valstybės šimtmetį, apsieisime be
Jono Basanavičiaus skulptūros. Ją, anot Vilniaus mero Remigijaus
Šimašiaus, bus galima pastatyti ir vėliau. Tuo atveju, jei iki
šimtmečio jubiliejaus nespėsime. O gal niekada nepastatys?
Galime
apsieiti be skulptūros. Galime apsieiti ir visai be J.Basanavičiaus.
Galime apsieiti ir be Vasario 16-osios paminėjimo, be Vasario
16-osios akto. Galime apsieiti ir be valstybės. Juk čiukčiai be
jos apsieina. Galima viską išjuokti. Prilipdyti tokių komiškų
J.Basanavičiaus skulptūrų, kad nė viena netiktų. Paversti
J.Basanavičių puspročiu, ligotu senioku. Kad visi iš jo modernios
valstybės projekto tyčiotųsi. Galima tyčiotis ir iš dabartinio
mūsų valstybingumo, nes jis esą tinka tik Rumšiškėms. Žodžiu,
viskas nemodernu. Abu baibokai. Ir Vytis, ir J.Basanavičius. Nes
nesulankstyti į vamzdį. Tad vertybė tik vamzdis ir šliaužiantis
Gedimino kalnas. Su promilėmis į griovį.
Yra autoimuninių
ligų, kai žmogaus kūnas pradeda kovoti su savo ląstelėmis. Jų
neatpažįsta. Ima naikinti. Nes laiko svetimomis įsibrovėlėmis.
Lietuva taip pat tampa autoimunine liga susirgusia valstybe, kuri ima
kovoti su ryškiausiais, sveikiausiais saviatpažinimo ženklais.
Liudijančiais valstybingumą. Šių dienų valstybė kaip išprotėjęs
gyvūnas bando nusikąsti sau kojas.
J.Basanavičius
nereikšmingas? Tik Ožkabalių pasakininkas? Būtent taip buvo
pateikinėjamas J.Basanavičius sovietmečiu. Bet iš visų Lietuvos
istorinių datų sovietų saugumiečiai labiausiai bijojo Vasario
16-osios. Taip netiesiogiai įrodydami, kaip ši diena, įprasminta
J.Basanavičiaus ir kitų signatarų, LABIAUSIAI svarbi Lietuvai.
Vasario 16-ąją saugumiečiai itin stebėdavo, ką lietuviai veikia.
Įtartini buvo net tie, kurie šventė savo gimtadienius. Kūčios,
Kalėdos ar Velykos saugumiečiams neatrodydavo tokios pavojingos.
Pakakdavo vietinių pedagogų, kuruojančių ateizmo būrelius,
budėjimo prie bažnyčių. O štai Vasario 16-ąją saugumiečiai
darbuodavosi zovada. Dairydamiesi nepageidautinų trispalvių. Kreida
nupaišytų Gedimino stulpų, Vyčių. Tad okupantas įvertino
tikrąją Vasario 16-osios reikšmę mūsų valstybei. Labiau nei
dabar vertiname mes. Okupantas visus dar gyvus, į vakarus
nepasitraukusius signatarus, sugrūdo į kalėjimus, lagerius. O mes,
nors vadinamės nepriklausoma valstybe, sugrūdame tuos didžius
vyrus į nebūtį, užmarštį. Galiausiai - į pajuoką. Kaip iš
mados išėjusius sijonus.
Paminklą pastatys vėliau? Kada
nors? Tai ne R.Šimašiaus požiūris. Tai valstybinis požiūris.
Įsivaizduokime keleivinį autobusą, kuris išvyksta ne pagal
grafiką, bet - kada nors. Tada toks autobusas gali nesulaukti nė
vieno keleivio. Visi bus iškeliavę kitomis transporto priemonėmis.
Traukiniais, dviračiais ir t.t. Nebent mūsų valstybė dar
neįvykusi, nevykusi ir įvyks kada nors. Su tokiu požiūriu į
J.Basanavičių? Jei požiūris nepasikeis, tikėtina, kad iš prieš
šimtmetį atkurtos valstybės liks tik apgailėtinas pusgaminis.
Apgyvendintas kosmopolitiškų barbarų. Šokančių „bosa nova“.
Kodėl mes vis dar kenčiame
Lietuvos sostinėje šituos apsivogusių liberalus, kurie kiekvieną
mielą dieną tyčiojasi iš lietuvių tautos? Man tai yra mįslė.
Nejaugi mes visi jau tapome „žydberniais“?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą