Nekeikime Nobelio taikos premijos
laureatės Ong San Su Či. Europa pakartos Mianmaro (Birmos) istoriją, nes gyventi kartu su musulmonais neįmanoma.
Mianmare rachindža, dėl kurių
globalistai kelia isteriją - bemoksliai neraštingi musulmonai,
atsikraustę iš Bangladešo, neturintys šio šalies pilietybės. Jų - 1,1 milijono (viso šalyje 60 milijonų gyventojų). Tai yra tokie
patys atėjūnai, kokie šiandien nelegaliai ateina iš Afrikos ir
Azijos į Europą ir čia kuria savo getus, No-Go zonas, į kurias
negali įeiti krikščionys ir judėjai. Vieną kartą, prieš tris
šimtus metų, krikščionys jau varė lauk iš Europos musulmonus,
griovė mečečių minaretus. Kam kartoti savo klaidas, ar ne geriau
prisiminti Europos istoriją. Jei nenorime mokytis iš savo
istorijos, panagrinėkime Mianmaras įvykius. Jie labai panašūs į
tuos, kas šiuo metu vyksta Europoje, kur kiekvieną dieną
musulmonai prieš europiečius vykdo teroro aktus.
Yra Europoje tokia bepročių šalis
Lithuania, jos vėliava, lygiai kaip Mianmaro, tik be žvaigždės,
kurios išprotėjusi valdžia veža musulmonus į savo valstybę
laisvu noru, nepasitarusi su gyventojais, kuria teroristų-musulmonų
naujus anklavus.
Sako: „Kai Dievas
nori nubausti, Jis atima protą!“ Tai
nepagydoma.
Iš kur atsirado rachindža?
Mianmare yra valstija Rakhaing, kuri
šiaurėje ribojasi su Bangladešu. Gyventojai – rakhaiečiai,
kurie kalba vienu iš Birmiečių kalbos dialaktų. Jų dauguma
budistai, kaip ir birmiečiai. Rakhaiečiais neskaito savęs
birmiečiais. Geografiškai jie atskirti kalnų grandine.
Iš kitos jų pusės -
Bengalijos įlanka ir Indija, su kuriais jie visada
kontaktuodavo. Indija ir ta jos musulmoniška dalis, kuri vėliau
tapo Bangladešu, turėjo jiems didelės įtakos.
Mianmaro šiaurėje,
prie Bangladešo pasienio, ėmė augti musulmonų gyventojų
skaičius, kalbančių bengalų kalba,
žymiai tamsesnės odos spalvos negu rakhaiečiai. Tai Mianmare
nepripažįstama tautinė grupė „rachindža“. Jie centrinės
šalies valdžios skaitomi bengalijos imigrantais iš Bangladeš.
Jiems kelis kartus buvo perduodami valdžios nurodymai kraustytis
atgal į Bangladeš. Laikui bėgant, radikalizuojantis islamui,
rachindža anklavai radikalizavosi, jiems ėmė vadovauti
teroristinių grupuočių vadai. Prie to prisidėjo užsienio NVO,
radikalaus islamo grupuotės.
Vakarams rachindža tapo Achilo kulnu į
kurį galima svaidyti savo ietis, spausti vyriausybę. Jie ėmė kurti siaubo istorijas apie
baisius Mianmaro vadovus, „ryjančius“
vargšus musulmonus.
Rugpjūčio 25 dieną islamo teroristai
„Arakano rachindža gelbėjimo armija“ užpuolė 30 policijos
postų. Žuvo 109 policininkai ir kiti Mianmaro piliečiai. Liepos
mėnesį šie teroristai jau buvo nužudę 7 vietos gyventojus.
Mianmaro valdžia ėmėsi represijų
prieš teroristus musulmonus. Nukentėjo ir rachindža bendruomenė.
Nukauti 370 teroristai, 17 taikių gyventojai. Musulmonų valstybės
tvirtina apie kelis tūkstančius žuvusių.
Musulmonai ėmė šaukti apie musulmonų
„genocidą“. Tik kur jie buvo, kai Egipte vyko koptų genocidas,
kai Islamo Valstybė vykdė krikščionių genocidą. O kas šiandien
vyksta Europoje, ar tai ne krikščionių genocidas, kai kiekvieną
dieną musulmonai vykdo teroro aktus?
Teroristinį „Rachindža
gelbėjimo armija“ kilo iš Afganistano Alkaidos bazių 8-me
dešimtmetyje, vėliau juos parėmė Saudo Arabija ir Pakistano ir
Afganistano teroristai.
Konflikto pradžia stebėtinai sutapo
su naftos ir dujų atradimu šiame Mianmaro
regione 2000 pradžioje. 2013 metais buvo baigta naftotiekio statyba
iš Rakchaino į Kiniją. Ten didžiausia dujų verslovė „Tan
Šve.“
JAV ėmė megzti intrigas prieš
Kiniją. Išlindo Sorošo ausys – organizuota rachindža paramos
NVO
grupė “Burma
Task Force”.
Rugpjūčio mėn. 2017 Rakhaing
valstijoje vyko masinės budistų demonstracijos prieš teroristus
remiančias organizacijas, tarp jų ir SNO, su šūkiais „Mums
nereikalingos organizacijos, remiančios teroristus“.
O mums Lietuvoje ar reikalingos Sorošo
organizacijos, remiančios islamo teroristus, skatinančios šių
teroristų vežimą į Lietuvą? Nekartokime svetimų klaidų!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą