Kalifornijos Berkeley universiteto
politologijos profesorius emeritas A. James Gregor portale Breitbart paskelbė aktualų
straipsnį „The False Dichotomy of Nationalism Versus Patriotism“
(Melaginga nacionalizmo ir patriotizmo dichotomija).
Gregor rašo: „Nesenai JAV
prezidentas pareiškė, kad jis nacionalistas. Tai sukėlė tremorą
visoje akademinėje globalistų ir kairiųjų bendruomenėje. Beveik
tuojau pat Prancūzijos prezidentas pajuto būtinybę paaiškinti,
kodėl jo pusbroliai Šiaurės Amerikoje turi sunerimti.
Mums pasakė, kad yra pagrindas
nerimauti – kad nacionalizmas yra „priešingybė“ patriotizmui.
Nors mes ne visada jaučiame patriotizmą, mums sako, kad mes
niekada neturime jaustis nacionalistais. Nėra akivaizdu, kodėl taip
turėtų būti, bet tai pagrindžiama Prancūzijos prezidento
autoritetu. Dabar visai neaišku, kad siūlomas skirtumas yra realus,
ir jeigu jis realus, tai kaip tai galėtų padėti. Dabar mes galime
tik imtis argumentuotų spekuliacijų.“
Autoriaus žodžiais, daugumai terminai
„nacionalizmas“ ir „patriotizmas“ gana panašūs ir daugelyje
žodynų kvalifikuojami kaip sinonimai, bet Prancūzijos prezidentas
mano, kad kiekvienas iš šių terminų turi visiškai kitą prasmę,
kad negalima būti tuo pačiu metu ir nacionalistu, ir patriotu.
Tokį globalisto Makrono supratimą
autorius aiškina Marksizmo įtaką, o „nacionalizmo“ ir
patriotizmo sąvokų atskyrimą priskiria Josifui Stalinui.
Autorius primena, kad klasikinio
Marksizmo kūrėjai Karlas Marksas ir Fridrichas Engelsas buvo
įsitikinę, kad nacionalizmas yra greitai išnyksiantis jausmas.
Visi jie buvo globalistai, jie nekalbėjo apie kalbos, kultūros,
istorijos, tautinės ir teritorinės kilmės skirtumus. Jie pripažino
tik klasinę priklausomybę. 1848 metais Marksas matė nacionalizmą
kaip anachronizmą, kaip jausmą, kuris skatina reakciją.
Tokios pačios pozicijos laikėsi
Rusijos bolševikai po 1917 metų perversmo. Komunistų partija
„patriotizmą“ čia tapatino su ištikimybe partijai ir
revoliucijai.
Marksas atmetė nacionalizmo
panaudojimo galimybę „revoliucionierių mobilizavimui“. Antrojo
pasaulinio karo metu Stalinas atgaivino ne tik nacionalizmą.
Gregor rašo: „Šaltojo karo metu
Prancūzija buvo vieta vienos iš stambiausių komunistų partijų
Vakaruose, pasižymėjo kaip ypač stalinietiškai orientuota iki to
laiko, kol Stalinas nebuvo demaskuotas jo paties pasekėjų kaip
mirtį nešęs despotas. Prancūzų entuziazmas atšalo. Bet
atgarsiai liko ir Prancūzijos prezidentas, matomai, vis dar
pripažįsta stalininį skirtumą tarp nacionalizmo ir patriotizmo,
apie kurį jis sužinojo iš savo kairiųjų universiteto
profesorių.“
Autoriaus nuomone, komunistai ir buvę
komunistai ir šiandien atskiria nacionalizmą ir patriotizmą, ką
daro ir Prancūzijos prezidentas.
„Prancūzijos prezidentas iš tikrųjų
labai mažai gali išmokyti amerikiečius nacionalizmo arba
patriotizmo. Tarp mūsų tūkstančiai jaunų žmonių, kurie buvo
pasirengę patvirtinti mirtiną grėsmę kovos lauke, kad apginti
vėliavą ir vertybes, kurioms ji atstovauja. Mums nereikalingi
niekieno nurodymai apie tikrą nacionalizmo reikšmę ir jo herojišką
pasireiškimą patriotizme,“ - rašo profesorius James Gregor.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą