Gruodžio 2 dieną Geltonųjų liemenių
protestai Prancūzijoje tęsėsi. Tūkstančiai demonstrantų Paryžiuje pagerbė policijos suluošintus
protestuotojus. Barbariški policijos veiksmai suvienijo
demonstrantus. Kelios tarpusavyje konkuruojančios geltonųjų
liemenių grupės pareiškė, kad juos rengiasi pateikti kandidatus į
Europos parlamento rinkimus, vyksiančius gegužę.
Vyriausybės duomenimis, apie 2000
žmonių buvo sužeisti protestų metu, 17 žmonių gavo sunkius
sužeidimus, keturiems guminėmis kulkomis išmuštos akys.
Jerome Rodrigues, kuriam prieš savaitę
buvo išmušta akis (nuotraukoje su barzda), buvo sutiktas
protestuojančiųjų su aplodismentais.
20-mečiui protestuotojui Franck
Dideron pasakė, kad jis gruodžio 1 dieną protestavo taikiai, o
akis jam buvo išmušta telefonu kalbant su mama.
Reikia priminti, kad lygiai taip pat
banditiškai su protestuojančiais 2009 sausio 16 dieną elgėsi
Lietuvos premjeras Andrius Kubilius, kuris guminėmis kulkomis prie
Lietuvos Seimo suluošino 34 žmones. Vienam protestuotojui buvo
išmušta akis.
Vidaus reikalų ministras Kristofer
Kastanier, su išraiškinga „prancūziška“ pavarde ir veidu,
ciniškai pareiškė, kad jeigu bus paisoma įstatymų, nebus
sužeistų. Policijos duomenimis, demonstracijose dalyvavo 69000
demonstrantų.
Vokietijoje, Frankfurte prie Maino
šeštadienį irgi vyko geltonųjų liemenių demonstracija. Čia
buvo protestuojama prieš draudimą naudoti dyzelinius automobilius,
žmonių skurdinimą. Protestuotojai sako, kad jiems pavyzdys
prancūzai, kurie išdrįso išeiti į protesto demonstracijas.
Prancūzai reikalauja prezidento
Imanuelio Makrono atsistatydinimo
Liveinternet, su nuoroda į Lechaim
vertimą iš ynetnews, rašoma, kad Prancūzijos trasoje A6,
pagrindinėje arterijoje tarp Paryžiaus ir Marselio, ant tilto
kabėjo didžiulis baneris, ant kurio buvo užrašyta „Makronas –
žydiška kekšė“. Socialiniuose tinkluose pasirodė prieš
Prancūziją valdančius žydus nukreipti pasisakymai. Vienas iš jų
skelbė: „Būtent turtingi žydai atvedė Makroną į valdžią,
kad jis taptų marionete, o jie tampo jį už virvelių. Žydai
atsakingi už mokesčių turtingiesiems sumažinimą ir už visą
finansinę situaciją šalyje“.
Prancūzai praregėjo? Ar jie
nežinojo, kad Imanuelis Makronas atėjo iš Ritšildų banko Goldman
Sachs? Nežinojo, kad Rotšildai ir tampo savo buvusį pavaldinį už
virvelių, kad Rodšildai yra tikrieji Prancūzijos šeimininkai
pastaruosius 200 metų (Prancūzijos
centrinį banką Rotšildai įkūrė 1800 metais)? Ar jie
nežinojo, kokios tautybės buvo ankstesnieji Prancūzijos
prezidentai Fransua Olandas ar Nicola Sarkozy, kurie skurdino
prancūzų tautą, masiškai vežė į Prancūziją Afrikos
gyventojus, vykdė prancūzų tautos genocidą. Italijos valdantieji
paaiškino, kodėl buvo vykdoma ši politika: 14 Afrikos valstybių
Rotšildai spausdina frankus, alina juodąjį kontinentą, o
afrikiečių jaunimą, kad šis nesipriešintų, išveža į Europą.
Čia jų tikslas sukurti gojų-vergų masę: betautę, berasę,
juodą. Tai aprašyta „Europos sąjungos tėvo“ masono
Kudenhove-Kalergi knygoje „Praktinis idealizmas“ (1925).
O Lietuvoje kitaip? Ar ne žydų
bankininkų Valenbergų banko darbuotojas iškeltas kandidatu į
Lietuvos prezidentus? Ar Lietuvos piliečiai akli ir nemato kas
vyksta, ar užhipnotizuoti nupirktų gaidžių giedojimo? Aš matau,
kas vyksta, matau ir tai, kad kitas kandidatas į prezidentus nuvyko
patepimo į Jaruzalę.
P.S.
1886 metais išleistoje Edouard Drumont
knygoje „La France Juive“ (Žydų Prancūzija), kurioje
pasakojama, kaip Prancūzijos valstybė dar 19 amžiuje pateko į
žydų kapitalo rankas, rašoma:
„Štai, pavyzdžiui, didikai,
kilmingos moterys, įprastinės lankytojos šv. Klotildos ir šv.
Tomo Akviniečio bažnyčių ir jų vyksta pareikšti savo pagarbą
kažkokiam Rotšildui, neapkenčiančiam Kristaus, kuriam jos
meldžiasi.
Kas jas verčia ten eiti? Galbūt
malonus šeimininkas išsiskiriantis ypatingu protu? Galbūt jis
neprilygstamas pokalbių dalyvis ar Prancūzijai suteikė kokias nors
paslaugas?
Visai ne. Tai užsienietis, iš
Vokietijos, nekalbus, užsispyręs, kartais
verčiantis savo svečius-aristokratus išklausyti grubumus už tai,
kad jis jiems rodo vaišingumą iš noro pasipuikuoti.
Kas skatina aristokratijos atstovus
eiti po šiuo stogu? Pagarba pinigams. Jie ten eina, kad nusilenkti
aukso veršiui. Kada Omalijos hercogas nusižeminęs ateina pareikšti
savo pagarbą Rotšildui, kuris jį vadina senu unteriu, tarp kitko,
kai jam labiau dera sėdėti namie ir skaityti savo šlovingos
giminės istoriją, - paveldėtojas Kondė tuo pačiu pripažįsta,
kad didelio skaičiaus pinigų įgijimas abejotinomis spekuliacijomis
tolygu pergalei prie Rokrua: juk lanko tik sau lygius, o jis būna
pas šituos žmones.
Iš esmės visi šie ponai,
vaidinantys, kad niekina pinigus, būna labai patenkinti, kada tie,
kurie juos sukaupė, leidžia ir jiems naudotis savo turtu. Po savo
nuopuolio jie pirmieji ir juokiasi iš savęs.“
„Iš tikrųjų, Alfonsas Rotšildas
pirmininkavo parlamente, kas daug ką paaiškina; jam buvo malonu
girdėti, kad tikra lygybė yra tame, kad jis turi tris milijardus,
kai tiek prancūzų miršta nuo bado.
Jis šypsosi nusilenkusiam prieš juos
oratoriui globėjiška ir tuo pačiu metu pilna neapykantos šypsena.
„Koks lakėjus!“, - tarytum sako jis.
Koks nelaimingas! - pasakysime mes. Ar jis
nenusipelno užuojautos?“
Ar ne taip pat Lietuvos elitas pamilo
„aukso veršį“, Lietuvą pardavė žydų kapitalo bankams, o
valstybę ir jos gyventojus įklampino į skolų jungą?
Nuorodos:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą