Praėjęs šeštadienis buvo jau
devintas „geltonųjų liemenių“ protestų šeštadienis. Į
gatves išėjo 84000 žmonių. Tiek jų buvo pagal policijos
skaičiavimus, reiškia, kad šį skaičių reikia dauginti iš
dviejų. Nuo praėjusio karto jų skaičius išaugo trečdaliu.
Priežastis – prezidentas Makronas prancūzus įžeidė, pasakė,
kad jie yra tinginiai, o gyvena blogai ne todėl, kad Makrono
šeimininkai Rotšildai ir kiti pinigų maišai juos apiplėšinėja,
bet todėl, kad jie yra tinginiai.
Emanuelis Makronas į valdžią atėjo
iš Rotšildų banko Goldman Sachs ir vykdo savo šeimininkų
programą, aptarnauja jų, o ne prancūzų tautos interesus, kuriai,
beje, nuostabiame pinigų šeimininkų pasaulyje nėra vietos.
Prancūzų tautai šiame konclageryje numatyta išnykti. O jie to
nenori. Visi apžvalgininkai pastebi, kad „geltonųjų liemenių“
judėjime dalyvauja tikroji prancūzų tauta, balti europiečiai,
tarp jų beveik nematyti taip stropiai į Prancūziją Makrono
importuojamų juodaodžių ir arabų.
Sakoma, kad elitas gyvena „paralelinėje
realybėje“. Kodėl yra taip Prancūzijoje, antroje ES ekonomikoje,
seniausioje ES demokratijoje? Kodėl čia valdžioje nuolatos tiek
daug ne prancūzų tautybės piliečių? Gal čia ir yra „elito“
ir tautos nesusikalbėjimo priežastis?
Daugybę atsakymų į šiuos klausimus
galima surasti dar 1886 metais pasirodžiusioje prancūzų autoriaus
Edouard Drumont knygoje „La France Juive“ (Žydų Prancūzija),
kurioje, pasiremiant gausia faktine medžiaga, pasakojama, kaip
Prancūzijos valstybė dar 19 amžiuje pateko į žydų kapitalo
rankas.
21 amžiuje ir Lietuva atidavė žydų
kapitalui savo bankų sistemą, ženklią dalį MIP, atiduoda žemę
ir miškus, o tai reiškia viena – Lietuvos valstybė ilgainiui bus
sunakinta. Matome pirmuosius to signalus: tautinių simbolių,
patriotų, partizanų niekinimą, naikinimą lietuviškos šeimos ir
mokyklos.
Greitai mes turėsime ir savo Makroną,
Švedijos žydų Valenbergų bankų ilgametį darbuotoją Gitaną
Nausėdą. Tai bus mūsų valstybės finišas.
Aš pamėginsiu kai ką išversti iš
Edouard Drumont knygos „La France Juive“ (Žydų Prancūzija),
kad išsiaiškinti mechanizmą, kaip dar 19 amžiuje žydų kapitalas
sunaikino prancūzų tautos Prancūziją. Gal šis kūrinys nors kiek
padės susivokti paklydusiems neužmirštuolių laukuose.
Knyga I. Žydų Prancūzija.
Šiuolaikinės istorijos apybraiža
Šios apybraižos pradžioje mes turime
pasistengti išstudijuoti tą ypatingą būtybę, tokią gyvybingą,
tokią skirtingą nuo kitų būtybių — žydą. Iš pirmo žvilgsnio
užduotis atrodo lengva. Nei vienas tipas neišsiskiria tokiais
ryškiais bruožais, nei vienas neišsaugojo tokiu laipsniu
pirmykštės išvaizdos. Iš esmės, gerai suprasti ir vaizduoti žydą
trukdo mūsų šališkos idėjos, mūsų požiūrio taškas, kuris
visiškai neatitinka jo požiūrio taško.
„Žydas bailys“, — sako bendra
nuomonė. 18 amžių persekiojimas, iškęstas su neįsivaizduojamu
tvirtumu, liudija, kad jei pas žydą nėra drąsos, tačiau jis turi
kitą vyriškumo rūšį – atkaklumą.
Kada mes matome, kai žmonės turtingi
su garsia pavarde tarnauja vyriausybei, kuri įžeidinėja visus jų
įsitikinimus, ar galime mes rimtai skaityti bailiais žmones,
pakėlusius visas įmanomas kančias vardan to, kad tik neišsižadėti
savo tikėjimo?
„Žydai garbina auksą“. Tai
konstatavimas akivaizdaus fakto, ne daugiau, kaip frazė lūpose
daugumos tų, kurią jie sako.
Štai, pavyzdžiui, didikai, kilmingos
moterys, įprastinės lankytojos šv. Klotildos ir šv. Tomo
Akviniečio bažnyčių ir jų vyksta pareikšti savo pagarbą
kažkokiam Rotšildui, neapkenčiančiam Kristaus, kuriam jos
meldžiasi.
Kas jas verčia ten eiti? Galbūt
malonus šeimininkas išsiskiriantis ypatingu protu? Galbūt jis
neprilygstamas pokalbių dalyvis ar Prancūzijai suteikė kokias nors
paslaugas?
Visai ne. Tai užsienietis, iš
Vokietijos, nekalbus, užsispyręs, kartais
verčiantis savo svečius-aristokratus išklausyti grubumus už tai,
kad jis jiems rodo vaišingumą iš noro pasipuikuoti.
Kas skatina aristokratijos atstovus
eiti po šiuo stogu? Pagarba pinigams. Jie ten eina, kad nusilenkti
aukso veršiui. Kada Omalijos hercogas nusižeminęs ateina pareikšti
savo pagarbą Rotšildui, kuris jį vadina senu unteriu, tarp kitko,
kai jam labiau dera sėdėti namie ir skaityti savo šlovingos
giminės istoriją, - paveldėtojas Kondė tuo pačiu pripažįsta,
kad didelio skaičiaus pinigų įgijimas abejotinomis spekuliacijomis
tolygu pergalei prie Rokrua: juk lanko tik sau lygius, o jis būna
pas šituos žmones.
Iš esmės visi šie ponai,
vaidinantys, kad niekina pinigus, būna labai patenkinti, kada tie,
kurie juos sukaupė, leidžia ir jiems naudotis savo turtu. Po savo
nuopuolio jie pirmieji ir juokiasi iš savęs.
„Norite žinoti, kas yra kraujo
balsas? – paklausė pas savo draugus prancūzų hercogas, nepaisant
į savo motinos ašaras, susituokęs su Frankfurto Rotšild;
žiūrėkite“... Jis kviečia savo maža sūnų, išima iš kišenės
auksinį ir rodo jam: vaiko akys suspindi... – Matote, tęsia
hercogas, semitų instinktas iš karto pasireiškia...
Palikime nuošalyje šiuos bendrus
klausimus; išnagrinėkime kruopščiai ir rimčiau pagrindinius
bruožus, skiriančius žydą nuo kitų žmonių, ir pradėkime mūsų
darbą etnografiniu, fiziologiniu ir psichologiniu palyginimu semito
ir arijaus, šių dviejų skirtingų rasių požymių, nesutaikomai
priešiškų viena kitai, kurių antagonizmas pripildė pasaulį
praeityje ir dar ilgai drums jo ramybę ateityje.
Arijų vardas kilęs iš sanskrito
žodžio kilnus, žymus, geraširdis, kaip žinoma, žymi valdančią
baltosios rasės šeimą, indoeuropiečių šeimą, kurios lopšys
buvo Irano plynaukštė.
Arijų rasė tapo dominuojančia
pasaulyje, dėka nuoseklaus persikėlimo. Arippelaskai (graikai ir
romėnai) apsistojo tie Gelesponto ir Viduržemio jūros krantais,
tuo metu kai Keltai, ario-slavai ir ario-germanai vyko į vakarus,
aplenkę Kaspijos jūrą ir perėję Dunojų.
Neįmanoma, sako Litre, abejoti romėnų
arijų kilme; pats tikriausias to požymis – lotynų kalba, kuria
jie kalbėjo. Šiuolaikinis mokslas pripažino, ne be nuostabos, bet
ir su pilnu patikimumu, lotynų giminystę su graikų, jų abiejų su
persų ir sanskrito ir apjungė juos į vieną grupę.
Visos europinės nacijos surištos
pačiai tampriausiais ryšiais su arijų rase, kuri pagimdė visas
didžiąsias civilizacijas.
Semitai, skylantys į įvairias šeimas,
aramėjų, žydų, arabų, matomai, iš pradžių išėjo iš
Mesopotamijos lygumų.
Žinoma Tiras, Sidonas, Kartagena
pasiekė savo laiku aukšto prekybinio klestėjimo; vėliau arabų
imperija suspindo trumpalaikiu spindesiu, bet šiose greiti
praeinančiose struktūrose nėra nieko bendro su tvirtomis Graikijos
ir Romos civilizacijomis, su nuostabia viduramžių krikščionių
bendruomene.
Viena tik arijų arba indoeuropiečių
rasė geba pažinti tiesą, laisvės jausmą, gėrio supratimą.
(bus tęsinys)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą