Speciali KP korespondentė Darja
Aslamova paskelbė savo reportažą iš Honkongo, ypatingo Kinijos
administracinio rajono, kuriame jau ketvirtas mėnuo vyksta
neramumai. Pirma dalis.
Šie neramumai taptų galvos skausmas
Pekinui ir pretekstui Vakarams organizuoti piktą politinę kompaniją
prieš Kiniją.
SLĖPTUVĖ NUSIKALTĖLIAMS
Honkongas. Centrinė metro stotis.
Milžiniškame begaliniame perėjime užstrigo tūkstančiai žmonių.
Kondicionierius nedirba esant temperatūrai plius 37 laipsniai ir
nepakeliamai drėgmei. Prakaitas teka upeliais, tepdamas kosmetiką,
ir kraujas tvinksi smilkiniuose. Gaunu SMS iš mano bičiulio:
„Atsargiai! Metro pilna tarakonų!“ Taip vadina protestuotojus
dėl juodos jų drabužių spalvos.
Aš iškylu virš minios, kaip bokštas,
ir iš tikrųjų, matau aplink visą jūrą smulkių, kaip
saulėgrąžos, aprengtų juodai jauniklių. (Dauguma ne vyresni
dvidešimties.) Ir minia vis gausėja. Jei aš neteksiu sąmonės,
mane tiesiog sumindžios nuo pastangų padėti. Bet pakako man
griebtis už širdies, ir minia pagarbiai prasiskyrė.
Išsiveržusi iš šito juodo košmaro,
aš lekiu nesibaigiančiais koridoriais ir stiklo tiltais šaukdama:
„Kur čia išėjimas?“
Gatvėje griebiu taksi: „Į Ban
Čai!“, kur mane sutinka Ruslanas Karmanovas, vietos gyventojas,
dėstytojas-programuotojas ir blogeris. Tuojau pat prasideda liūtis,
ir mes, absoliučiai šlapi, įgriūname į meksikietišką barą,
kur viešpatauja pragariškas šaltis. (Honkonge tu arba kaleni
dantimis nuo piktų kondicionierių, arba tirpsti, kaip ledai, nuo
karščio, arba šlampi, kaip višta, nuo lietaus. Bet kuris vietos
gyventojas, išeidamas iš namų, automatiškai pasiima skėtį, net
jei galima apakti nuo saulės.)
- Tu ko tokia muilina? – nustebęs
klausia Ruslanas. – Atsipalaiduok, išgerk kokteilį.
- Tai juk pavėluosime į
demonstraciją!
- Niekur mes nepavėluosime. Metro
stovi, visi eis pėsti. Ir bendrai šis džiaugsmas truks kokias
šešias valandas. Štai tau šalmas.
- Koks šalmas? Pas mane šukuosena!
- Na, tuomet juoda kaukė. Tai dabar
pagrindinis suvenyras!
Aš smalsiai žiūriu į pakuotę:
romantiška įsimylėjusi pora su juodomis kaukėmis. Tik ką aš
mačiau metro, kaip mergaitė tiesiog per kaukę bučiavosi su
berniuku. Tai, panašu, madinga.
- Dabar šie trenkti gnomai-pionieriai
tampysis per lietų šen ten. Vakarop prisijungs kovotojai. Tu kol
kas paklausyk apie Honkongą. Kas tai Honkongo gyventojai?
- Na, kaipgi! Kinų elita. Senovinė
kantono kalba. Aristokratiškos manieros. Gatvėse nespjaudo,
neskrepliuoja, nesišlapina. Kalba puikia anglų kalba su britaniška
tartimi. Ir bendrai, Honkongas – ypatingas Kinijos administracinis
rajonas, gyvenantis pagal schemą: viena šalis – dvi sistemos.
- Na-na. Daugumas vietos gyventojų
buvo išpjauti japonų Antrojo pasaulinio karo metu. Japonai užėmė
Honkongą per tris dienas. Dabar jau yra pseudoistorija apie heroišką
gynybą – tiesiog Stalingradas ir Kursko lankas kartu paimti. Iš
tikrųjų, anglai pabėgo, atidavė visus savus, pasirašė
kapituliaciją dar 1941, pinigus išvežė, o kitiems –
konclageris. Britanijos moralės klasika. Ir dauguma dabartinių
Honkongo gyventojų – arba vaikai gastarbaiterių iš Kinijos, arba
gastarbaiteriai pirmos kartos. Gimstamumas čia nedidelis. Kai tik
pajamų lygis pakilo, gimstamumas sumažėjo.
Iš etninių išliko palikuonys opijaus
„aristokratijos“. Honkongas buvo pasaulinė opijaus bazė britų
laikais, jie uždirbo iš to siaubingą pinigų skaičių. Čia buvo
paskirstymo punktas, o čaina-taunai visame pasaulyje dirbo kaip
mažmeninis tinklas. Taip kad tikroji elita čia istoriškai surišta
su opiu ir mafija.
Dėl ko šitas chaosas? Honkongas –
pasaulinis ofšoras ir pasaulinė pinigų plovykla. Įveži į
Honkongą kapitalą ir nemoki mokesčių. Mokesčius moka tik
fiziniai asmenys, ne firmos. Milijoną dolerių galima išimti net
bankomate. Populiarus pinigų išvedimas per kriptovaliutą. Neva, aš
nupirkau bitkoiną, kai jis kainavo kapeikas, o pasirodė, naudingai
investavau. O dabar butą nupirkau Honkonge (čia pats brangiausias
pasaulyje nekilnojamas turtas). Ir pamėgink įrodyti, kad tai pinigų
plovimas. Bendra kultūra tokia: mes tokie vikrūs, šaunūs
honkongiečiai ir metam kiniečių vatnikus už pinigus. Įstatymas
dėl ekstradicijos nusikaltėlių duotų galimybę Kinijai ištraukti
iš Honkongo visus savo korupcionierius į gimtą tėvynę, kur net
už 400 tūkstančių pavogtų dolerių stato „prie sienos“.
Rusijoje iš juoko numirtų: už kažkokį „utėlėtą nepilną
pusę limono“ ir „viškę“ gauti?! Juk tai ne pinigai. O pas
kiniečius su grobstytojais liaudies turto trumpa kalba. Ir be to
Kinijai pabodo situacija, kad bet kuris žmogžudys arba banditas
gali nubėgti į Honkongą ir tuojau tampa „politiniu“. Trumpai,
jeigu ekstradicijos įstatymą priimtų, krūva liaudies vyktų
sėdėti.
- O už ką kovoja pacanai?
- O tai lochai, už kurių stovi rimti
dėdės, ir pas lochus nebuvo laimingos pionieriškos vaikystės.
Jiems nuobodu. Bendrai, vaikams reikia prasiblaškyti. Bet kurioje
spalvotoje revoliucijoje naudoja standartinę schemą. Išmetamas
koks nors kilnus pretekstas: mes už sąžiningus rinkimus, arba už
ekologiją, arba už pūkuotus kačiukus. O po to pridedama pakuotė
neįvykdomų reikalavimų ir pamirštama, nuo ko viskas prasidėjo.
Toliau prasideda maidano klasika: pionieriai būriu užgriūna
policininkus. Po to jau eina parengti kovotojai: koks šimtas žmonių
su armatūra, „molotovo kokteiliais“ ir kaukėti. O prieš juos
stovi paprasti policininkai su mėlynais marškiniais ir su skydais,
kad stipriai nemuštų. Eime, pati pažiūrėsi į tuos klounus su
skėčiais.
„JIEGIVAIKAI“
Tiesiog nuo tilto aš stebiu didžiulę
žmonių jūrą, tekančią per pagrindinį salos prospektą, ir
reginys daro įspūdį. Apytikriai per tris valandas praėjo ne
mažiau keturių šimtų tūkstančių žmonių. (Policija sekančią
dieną pareiškė, kad suskaičiavo 340 tūkstančių, o maršo
organizatoriai – 1 milijoną 700 tūkst. Bet jokių milijoninių
protestų Honkonge nėra, - sala tiesiog tiek žmonių nesutalpins.)
Po tiltu slepiasi nuo lietaus stiprūs,
aukšti ir treniruoti vaikinai su kaukėmis, antkeliais ir su
kuprinėmis ant pečių. Kai kurie su šalmais, su dujokaukėmis ir
pagaliais. Interviu man sutiko duoti vienas fantomas su veidrodiniais
akiniais, kuriuose matau savo atvaizdą.
- Aš už laisvę ir demokratiją! –
iškilmingai kalba fantomas pravarde Tinki.
- O ko, tu laisvės neturi?
- Kaip tai nėra? – nustemba Tinki. –
Mes ne komunistinė Kinija. Honkongas – laisvi žmonės!
- O kam atėjai į demonstraciją?
- Prieš policinę savivalę.
- Tai nėra gi policininkų! Aš nei
vieno nemačiau!
- Taip, tai taip, - karčiai atsako
Tinki. – Tai juk įžeidžia! Valdžia mus ignoruoja!
- Tai gerai! Nėra policininkų, nėra
ir prievartos.
Bet Tinki nusivylęs. Pas jį aiškiai
niešti rankos.
- O kodėl tu su kauke?
- Aš sergu, - oriai atsako mano
fantomas ir nueina.
Sekantį pusvalandį aš klausausi
standartinius atsakymus kaip minimum iš septynių protestuojančių,
kad jie visi „už laisvę ir demokratiją“. Porelė, Deividas ir
Meri (kiekvienas Honkongo gyventojas be kiniško turi dar anglišką
vardą), sako man, kad jie nešioja gedulą dėl policijos savivalės.
Aš kankinančiai bandau prisiminti, ką gi čia spėjo užmušti.
Pasirodo, vienas nabagas lipo be apsaugos ant tilto kabinti plakatą
ir griuvo ant betono. Dar du iškilmingai nušoko nuo dangoraižių
kovodami už laisvę.
- Bet prie ko čia policija? –
stebiuosi aš.
- Tai policininkai privedė juos iki
nevilties. Argi galima vaikus nuodyti ašarinėmis dujomis? O juk
dauguma čia studentai ir mokiniai.
- „Jie gi vaikai“, automatiškai
sakau rusiškai.
- Atleiskite, jūs kažką pasakėte? –
nustebę klausia vaikinai.
- Nieko. Tiesiog asocijacija. Bet jeigu
„vaikai“ užgrobia ir niokoja parlamentą ir oro uostą, ima
įkaitus, tai jau teroristai.
- O jeigu tai buvo perrengti
policininkai, provokatoriai? - iššaukiančiai kalba Deividas.
- Štai kaip!– šaipausi aš. –
Perrengti policininkai užgrobia oro uostą, o po to patys su savim
kovoja. Kas per kliedesiai?!
- Viskas įmanoma! Ir toliau: vaikų
negalima mušti, su mumis reikia kalbėtis. Jeigu mažas vaikas
blogai elgiasi, ką jūs padarysite?
- Pliaukštelsiu per užpakalį ir
pastatysiu į kampą. Jūs gi neaiškinsite trijų metų vaikui,
kodėl reikia valytis dantis, ar jam negalima nupirkti šimto žaislų.
O jūsų protestuojantys vaikais – tiesiog nusikaltėliai. Ir jų
amžius neatperka. Gal policija turi su jais kalbėtis, kai jie į
juos mėto bombas?!
Deividas į mane žiūri su siaubu:
- Jūs sugebate SUDUOTI vaikui? O taip,
jūs gi iš Rusijos, iš komunistinės šalies. Apie KĄ su jumis
galima kalbėti?
Vėliau Ruslanas man paaiškina:
- Šiuos „vaikus“ kažkas protingas
išmokė paskirstyto kenkimo schemos. Jie išbėgioja po miestą ir
teršia. Metro jie rytais laiko duris, kad jos neužsidarytų. Stovi
kaukėti tarpduryje. Štai atsistokite Vychino metro stotyje
tarpduryje iš ryto ir stovėkite tol, kol Putinas nepasitrauks.
Invalidumas tau tuojau pat užtikrintas. Muš tave visas vagonas:
„Debile, mums reikia į darbą“. O jie čia taikūs. Mačiau
vieną kartą puikų paveikslėlį: prie jų metro priėjo
klasikinis, aukštas britas ir kažką tyliai pasakė. Tuos pacanus
it vėju nupūtė. Jie juk net neužtiko kolonijinės praeities, kuri
jiems atrodo stebuklinga. O balto pono ilgesys išliko.
Oro uoste šitie išsigimėliai
šeimininkavo dvi paras. Įsiveržė penki tūkstančiai žmonių.
Neįleido keleivių. Krėtė jų daiktus. Paėmė du įkaitus, surišo
ir sumušė. Vienas neteko sąmonės. Visi reisai buvo atšaukti.
- Bet juk bet kuris tarptautinis oro
uostas – tai ypatingo saugumo objektas!– stebiuosi aš.
- Įsivaizduoti tai Niujorke oro uoste! Ten policija suguldytų
visus!
- Bet tai gi Honkongas. Policijai teko
tris paras laukti teismo sprendimo oro uosto išvalymui.
- Aš girdėjau, protestuotojams padėjo
oro uosto darbuotojai?
- Teisybė. Pagrinde, iš Honkongo aviakompanijos
Cathay Pacific. Policija sulaikė stiuardesę, padavinėjusią
akmenis demonstrantams. Kinija pareiškė: reikalingi visi ekipažų
sąrašai. Visus tikrinsime. Aviakompanija atsistojo į pozą: mes už
demokratiją ir už tai, kad mūsų personalas reikštų savo mintis.
Šešiasdegimt procentų kompanijos reisų vyksta per Pekiną.
Kiniečiai pasakė: ok, mes jūsų tiesiog neįleisim. Sekančią
dieną buvo jų tvirtumo patikrinimas. Reisas Niujorkas-Honkongas.
Kiniečiai pareikavo ekipažo sąrašo. Cathay Pacific oriai
atsisakė: neva, į Honkongą skrendame, o ne į Kiniją. Na,
šaunuoliai. Mes jūsų neįleisime į savo oro erdvę. Naikintuvą
pakelsim, ir viskas. To pasekoje lėktuvas nusileido Japonijoje.
Sekančią dieną buvo atleistas generalinis direktorius, o
pagrindinis kadrų inspektorius parašė atsiprašymo laišką dėl
nesąmoningų darbuotojų. Mane visada juokina, kai aš girdžiu:
Pekinas apsišiko iš baimės. Tu įsivaizduoji visą kinų
biurokratijos mašiną?! Jiems Honkongas – drambliui bombonkė.
ORANŽINIO LAGAMINO NUOTYKIAI
Tai prasidėjo dar 2017metais.
Įsimylėjusi porelė iš Honkongo išvyko švęsti Švento Valentino
dieną į Taivanį. Ten jie nusipirko didžiulį oranžinį lagaminą,
o po to susipyko, kaip geriau pakuoti daiktus. Žodis po žodžio.
Nėščia kinietė pareiškė boi-frendui, kad jis ne tik blogai
pakuoja daiktus, bet ir vaikus nemoka daryti. Ir nėščia ji nuo
kito. Ir net parodė video, kaip įrodymą, kur ji užsiima meile su
būsimu savo vaiko tėvu. Trumpai, įsiūtęs boi-frendas nužudė
savo sugyventinę, nulaužęs jai kaklą. Kūną jis įpakavo į
oranžinį lagaminą ir nuvežė į miesto parką. Po to dar
linksminosi Taivanyje, darydamas pirkinius ir apmokėjo juos savo
eks-draugės kreditine kortele. Pagaliau jam daėjo, kad reikia bėgti
namo.
Taivanio policija greitai surado
lagaminą ir greitai nustatė nusikaltėlio asmenybę. Į Kiniją
buvo nusiųstas užklausimas dėl žmogžudžio iš Honkongo
grąžinimo. Bet štai vargas: tarp Kinijos ir jo autonominės
Honkongo provincijos nėra nusikaltėlių ekstradicijos susitarimo.
Tai buvo vykęs pretekstas, pagaliau, susitarti. Tačiau bandymas
priimti įstatymą virto tikra revoliucija.
Honkongo policija suėmė žmogžudį,
jis dėl visko prisipažino, bet pasodinti jį sugebėjo tiktai už
pavogtas kreditines korteles. Nėra kūno – nėra bylos. Ir
bendrai, nužudymas įvyko svetimoje teritorijoje. Spalio mėnesį
žmogžudys jau išeis į laisvę. Kada klausi demonstrantų apie šį
įvykį, ar reikia išduoti žmogžudį, visi nustebę klausia: koks
dar žmogžudys? Tai juk politinis įstatymas. Ir bendrai, visa tai
propaganda.
-Visi jau pamiršo
apie nužudymą, nes apie tai nerašo laikraščiuose, - papasakojo
Vladimiras Baskov, gyvenantis Honkonge (Turėdamas 16 metų išvyko
iš Maskvos, įstojo į Makao universitetą, po to mokėsi Šanchajuje
ir Honkonge, o dabar dirba prestižinėje britų firmoje.) – Čia
spauda laisva iki absurdo. Glima rašyti visokias kvailystes ir melą.
Štai nesenai parašė, kad policija sumušė nėščią moterį, ir
ji neva neteko vaiko. Pasirodė, feikas. Tiesiog apkūni moteris. Jos
vyras lindo į muštynes, ji puolė išskirti, ir ją pastumė. Bet
visi socialiniai tinklai nutroško iš sielvarto.
Kas tie vaikinai gatvėse? Tipiški
postindustrinės visuomenės atstovai. Sunkaus darbo nedirbo. Čia
saugus ir geras gyvenimas. Kur kas daugiau laisvės, negu Vakaruose,
bet jie to nesupranta. Aš juk mokiausi su tokiais, kaip jie. Pas
juos nėra periferinio mastymo, t. y. matyti situaciją iš kitos
pusės. Visiškai naivūs. Negali kritiškai mąstyti. Tiki viskuo,
ką jiems sako dėsytojai – amerikiečiai, britai, australai, kurie
visi yra liberalių principų advokatai. Aš visus savo buvusius
mokytojus mačiau demonstracijose: „Jūs tokie šaunuoliai! Ginkite
savo teises!“
Vietos visuomenė niekada nebuvo
susidūrusi su prievarta ir nežino, kas yra agresija. Štai mitingas
užtruko. Pacanai ima blokuoti gatves. Kaip juos išvaikyti?
Ašarinėmis dujomis. Ne švęstu gi vandeniu aptaškyti. Visuomenė
šoke: mūsų vaikus nuodija! Sekančia dieną į demonstraciją
išėjo keturis kartus daugiau žmonių. Dabar policija pakeitė
taktiką: tiesiog išnyko. Bet kam vaikinams išsiskirstyti? Su
tėvais viename mažyčiame būte tūsinti? Ten net mergaitę
neatsivesi. Jie geriau bus gatvėje vienas su kitu. Tai protestas
vardan protesto.
Bus tęsinys
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą