James Traub yra tinklaraštininkas, dirbantis Foreign Policy žurnale.
Anksčiau šį mėnesį Švedijos finansų ministrė Magdalena Andersson sakė savo sveikinamąją kalbą kaip naujai išrinkta Švedijos Socialdemokratų partijos pirmininkė, taigi, kaip ilgalaikio ministro pirmininko Stefano Lofveno įpėdinė. Andersson pradėjo, kaip įprasta, sveikindama Švedijos gerovės valstybę įveikus Volstryto bankininkų neoliberalizmą. O tai, ką ji pasakė paskui, šokiravo nemažą dalį ištikimų partijos narių ir rinkėjų. Ji tiesiogiai kreipėsi į beveik 2 milijonus šalyje gyvenančių migrantų ir pabėgėlių. „Jei jūs esate jauni“, - sakė Andersson, „jūs turite baigti vidurinę mokyklą ir susirasti darbą ar pradėti aukštojo mokslo studijas.“ Jei jūs gaunate finansinę paramą iš valstybės, jūs „privalote išmokti švedų kalbą ir dirbti nustatytą valandų skaičių per savaitę.“ Taip pat „čia, Švedijoje ir vyrai, ir moterys dirba ir prisideda prie bendros gerovės.“ Švedijos lyčių lygybė galioja visiems vienodai „nepaisant to, ką galvoja tėvai, motinos, broliai ir seserys ar antrosios pusės.“
2015-aisiais švedai didžiavosi savo valstybės sprendimu priimti 163,000 pabėgėlių, daugiausia iš Sirijos, Irako ir Afganistano. „Mano Europa priima pabėgėlius“, - tąsyk teigė Lofvenas. „Mano Europa nestato sienų.“ Tokia buvo to meto Švedijos retorika. Dabartiniai socialdemokratai pasitelkia griežtą žodyną, kurią 2015-aisiais vartojo tik tolimosios dešinės Švedijos Demokratų partija. Tiesą sakant, Socialdemokratų partijos organai neseniai paskelbė, kad „kadangi visos didžiosios partijos šiandien pasisako už migracijos apribojimą su stipriu dėmesiu tvarkai ir teisei palaikyti“, migracijos tema nebėra politiškai aktuali.
Prieš penkerius metus aš parašiau ilgą straipsnį apie į Švediją keliaujančių pabėgėlių karavanus, kuris vadinosi „Pačios dosniausios pasaulio tautos mirtis.“ Akivaizdu, kad Švedija nuo tada nemirė, ir aną savaitę aš susisiekiau su įvairiais žmonėmis, norėdamas jų atsiprašyti ir pripažinti savo klaidą – socialdemokratijos pasirodė tvirtesnės nei galėjau įsivaizduoti. Tačiau galiausiai pasirodė, kad aš klydau galvodamas, kad klydau.
Švedija atvėrė savo sienas žmonėms, bėgantiems nuo pilietinių konfliktų Artimuosiuose Rytuose, kadangi, skirtingai nei Vokietija, ji norėjo ne „išpirkti savo nuodėmes“, bet paprasčiausiai jausdama moralinę atsakomybę. Jų Europa nestatė sienų, tačiau, žinoma, 2015-ųjų Europa darė būtent tai, palikdama vos kelias valstybes (pirmiausia Švediją ir Vokietiją) prisiimti visą migrantų naštą. Nepaisant to, Švedija ir Vokietija nepabūgo atsakomybės ir ją prisiėmė. Ištikimi socialdemokratai buvo visiškai įsitikinę, kad Švedijai pavyks be didesnių sunkumų į savo visuomenę integruoti beveik neraštingus afganus ar giliai religingus ir konservatyvius sirus, lygiai taip pat kaip ankstesniais metais jiems pavyko su iraniečiais ir bosniais. „Stipri šalis gali daug kuo pasirūpinti“, - Švedijos Kairiosios partijos pirmininkas tada patikino mane.
Nuo 2015-ųjų Švedija išmoko, kad net pati geranoriškiausia valstybė turi savo ribas. Pastaraisiais metais čia smarkiai išaugo nusikalstamumas. Anot ataskaitos, parengtos Švedijos Nacionalinės tarybos nusikaltimų prevencijai, per 20 metų Švedijos smurtinių nusikaltimų skaičius išaugo nuo vieno žemiausių Europoje, iki vieno aukščiausių, lenkiančių net Italiją ar Rytų Europą. Atskaitoje rašoma: „išaugęs žmogžudysčių skaičius Švedijoje yra glaudžiai susijęs su nusikalstama aplinka socialiai remtinų gyventojų sluoksniuose.“ Gaujos, kurių nariai yra antros kartos imigrantai, daugiausia iš Somalio, Eritrėjos, Maroko ir kitų Šiaurės Afrikos vietų, specializuojasi sprogmenų gamyboje ir narkotikų gabenime. Nusikalstamumas tapo pačia didžiausia Švedijos problema. Dar net nepradėjusi kalbėti apie migraciją, Andersson džiaugėsi tokiais savo partijos pasiekimais kaip 7,000 naujai nusamdytų policijos pareigūnų, naujai pastatytais kalėjimais ir išleistais įstatymais, nustačiusiais 30 naujų nusikaltimų. Kalboje ji smerkė įsitikinimą, kad „tam tikros kultūros ar religijos yra labiau linkusios nusikalsti“, bet jos valdžia savo darbais šį įsitikinimą tik pagrindė.
Šiuo metu jau nebestebina, kad atvykėliai smarkiai atsilieka nuo švedų pagal visus gerovės indeksus. Savo knygoje „Socioekonominis migracijos poveikis skandinaviškai gerovės valstybei“, kurdų kilmės ekonomistas Tino Sanandaji, pastaruoju metu tapęs vienu ryškiausiu Švedijos migracijos politikos kritiku, rašo: „užsienyje gimę Švedijos gyventojai sudaro 53% visų ilgalaikių kalėjimo bausmių, 58% bedarbių, 65% pašalpų gavėjų, 90% įtariamųjų susišaudymuose ir 77% skurde gyvenančių nepilnamečių. Šie skaičiai Švedijoje yra plačiai žinomi ir didesnę migraciją palaikančių žmonių skaičius krito nuo 58% 2015-aisiais ir 40% dabar.
Švedija nebėra migrantams atvira šalis ir ji nebenori būti matoma kaip tokia. 2016-ųjų birželį Švedija panaikino galimybę gauti neribotos trukmės prieglobstį: nauji migrantai gavo laikinus leidimus nuo 3 mėnesių iki 3 metų – trumpiausia galima trukmė pagal ES taisykles. Tuo siekta laikinai apriboti 2015-ųjų krizę, kai Švedijai paprasčiausiai pritrūko vietų apgyvendinti prieglobsčio prašytojus. Tiesa, šiuo metu Švedijoje vėl galima gauti neribotos trukmės prieglobstį, bet pernai ji priėmė tik 13,000 pabėgėlių – mažiausią skaičių per pastaruosius 30 metų. Tyrimas, kurį atliko vyresnysis Švedijos migracijos pareigūnas padarė išvadą, kad Švedija turėtų imti pavyzdį iš Danijos ir Norvegijos, kurios yra žinomos dėl savo nesvetingumo migrantams.
Socialdemokratų partija nėra vienintelė, kuri pasislinko į dešinę. Centro dešinės Nuosaikioji partija dirba kartu su socialdemokratais migracijos klausimais, nepaisant to, kad šios partijos nėra koalicijos partnerės. Diana Janse, diplomatė ir buvusi valdžios pareigūnė, kuri kandidatuoja į parlamentą su Nuosaikiąja partija, kaltino valdančiuosius atstūmus Švedijos Demokratų partiją ir nepagrįstai laikant juos narius „fašistuojančiais.“ Janse jautė daug mažiau atjautos šiai partijai prieš 6 metus. Švedijos Demokratų populiarumas stabiliai laikosi apie 20% - pakankamai daug, kad nuosaikesnės partijos atsižvelgtų į jų pažiūras ir perimtų dalį retorikos. „Kas buvo radikalu 2015-aisiais yra visuotinai priimta dabar“, - teigė Janse.
Ištikimi progresyvistai sunkiai susitaiko su senųjų idealų apleidimu. Lisa Pelling, Arena Ide tyrimų centro vadovė pripažino, kad „pastaruoju metu pastebime represyvų posūkį politiniame žodyne.“ Skirtingai nei prieš 6 metus, Pelling teigia, kad siekiant sustabdyti migracijos bangą reikėjo sugriežtinti politiką, bet ji pridūrė, kad sugriežtinimai galėjo būti atšaukti migracijos srautams nuslūgus. Anot jos, laikinas pabėgėlių apgyvendinimas nesuteikia jiems pakankamai laiko prisitaikyti prie Švedijos darbo rinkos. Galbūt Švedija ir galėtų elgtis geriau, bet sunku jos neatjausti: 2016-aisiais ji išleido 6 milijardus dolerių vien tik pabėgėliams – daugiau nei 5% viso metinio biudžeto.
Žinoma, Švedija nežlugo, ji tebeliko egalitarinė, pakankamai saugi ir pasiturinti valstybė. Ko nebeliko, tai giliai švediško entuziazmo gelbėti pasaulį. Švedija reikalavo iš savęs per daug. Per paskutiniuosius 20 metų senovinė ir homogeniška švedų kultūra, be jokio išankstinio plano ar viešų diskusijų, išgyveno neatitaisomą demografinę kaitą. JAV uždarė sienas migrantams 1924-aisiais, kai užsienyje gimusiųjų skaičius sudarė 15% šalies populiacijos. Švedijoje tokių žmonių yra 20%, dėka migracijos darbo reikalais ir taip vadinamos „grandininės migracijos“, kai į šalį atvyksta ir migrantų šeimos nariai. Migrantų skaičius kasmet išaugo maždaug 100,000 – apie 1% populiacijos. Ir beveik visi šie migrantai atvyksta iš kultūrų, radikaliai priešingų Švedijai – mažiau sekuliarių, mažiau raštingų. Atsakydama į tai Švedija „nemirė“, tačiau ji pakeitė savo principus, kad išgyventų.
Tuo tarpu Europos Sąjunga atsiliepė į augantį pasipiktinimą masine migracija, parengdama sutartį su Turkija, sustabdžiusią migrantų srautus į Europą. Tai išsprendė politinę problemą nesprendžiant humanitarinės. Nuo tada, Europa mėgino (nelabai sėkmingai) padėti Afrikos ir Artimųjų Rytų šalims apgyvendinti absoliučią daugumą prieglobsčio prašytojų.
Dabar vykstantis susidūrimas Baltarusijos pasienyje, šiai šaliai bandant šantažuoti Europą, kviečiant viso pasaulio migrantus veržtis į Lenkiją ir Lietuvą, buvo labai iškalbingas: ES lyderiai išreiškė visišką palaikymą Lenkijos griežtam atsakui, net jei to pasėkoje tūkstančiai žmonių liko įstrigę šaltuose Baltarusijos pasienio miškuose. Niekas net nemėgina nagrinėti šios tūkstantinės minios bylų iš baimės, kad jų ateis daugiau. Europa siunčia aiškią žinią – ji nebus prieglobsčiu 70 milijonų viso pasaulio pabėgėlių – dauguma jų turės būti apgyvendinti greta namų, net jei už tai ir teks mokėti turtingesnėms šalims.
Demokratinės visuomenės nesivadovauja savo Konstitucijose skelbiamais principais. Jos vadovaujasi, didžiam jų apmaudui, jų piliečių kolektyviniais įsitikinimais. Abstraktūs principai gali daryti didelę įtaką viešajai nuomonei, bet išgyventa piliečių patirtis gali įtikinti juos nusigręžti nuo to, ką jie laikė šventu dalyku.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą