Unikali kunigo Alfonso Bulotos Lietuvos laisvės koplyčia

Kunigas Alfonsas Bulotas visą gyvenimą tarnavo Dievui ir Lietuvai. Dievui – tapęs kunigu, o Lietuvai – dirbdamas Kardinolo Vincento Sladkevičiaus sekretoriumi ir Lietuvos kariuomenės vyr. karo kapelionu.

Gal prieniškiai visi tokie, kaip Bulotos kraštietis rašytojas Justinas Marcinkevičius, kuris pasakė karalius Mindaugo lūpomis: „Nėra daugiau dievų, yra tiktai tėvynė. Vienas dievas“ (poema „Mindaugas“).

O gal tarnauti atskirai, vien dievui, pamirštant tarnystę tėvynei, yra neįmanoma? Gal atskirus vieną nuo kito, ką daro dabartinis Romos popiežius Pranciškus, ir prasideda bažnyčios autoriteto sunykimas, bažnyčių tuštėjimas?

Liepos 16 dieną man teko garbė aplankyti gerbiamą Alfonsą Bulotą, kai jis kuriam laikui tapo „laisvesnis“ ir atostogavo, pamatyti jo prižiūrimą Šv.Mergelės Marijos Lietuvos laisvės koplyčią.

Prisiminęs nesenai LRT rodytus siužetus apie žmogžudį V.Belecką, pavogtą milijonus kainavusią jo nužudyto kunigo Ričardo Mikutavičiaus paveikslų kolekciją, tikėjausi pamatyti bent jau smulkaus lietuviško buržua buitį... Tai, matyt, tikėjosi išvysti ir vietiniai vagys, kelis kartus plėšę kuklius kunigo namus.

Aš tiems vagims, jei būtų tokia galimybė, rekomenduočiau pasiskaityti Viktoro Hugo „Vargdienius“, kur aprašoma Dinio vyskupo buitis. Išskyrus stalo sidabrą ir dvi žvakides, pavogtas katorgininko Žano Valžano – viskas panašu, tik vietoj dviejų žvakidžių ir sidabro – du kompiuteriai, kunigo Bulotos susitikimą su Popiežiumi Jonu Pauliu II menančios nuotraukos ir kalnai literatūros, kitų tik šių namų šeimininkui brangių daiktų.

Namas, kuriame gyvena Alfonasas Bulotas, yra Vilijampolėje, Linkuvos gatvėje, buvusio žydų geto teritorijoje. Namai čia susiglaudę vienas prie kito, taip saugiau, taip Talmūdas žydams nurodo, kad koks gojus tarp tų namelių neįlįstų, kad nieko blogo žydui nepadarytų.

Ankstesnieji šeimininkai namą iš žydų buvo pirkę, o karo metu, kai vokiečiai pradėjo žydus naikinti, prie šio namelio durų naktį atsirasdavo vienas kitas žydų naujagimis, kuriuos šeimininkė išgelbėjo. Tokiu „žydšaudžių“ lietuvių buvo tūkstančiai, tik dabartiniai turto ištroškę išgelbėtųjų ainiai to nebeatmena, kaip ir to, kad nėra nei vieno atvejo, kad žydas būtų išgelbėjęs lietuvį.

Buvusi namo, prie kurio mes su gerb. Bulotu nusifotografavome, šeimininkė Stefanija, savo užaugintas rožes materializavo į koplytėlę, o kunigas Bulotas, pas ją tuo metu gyvenęs, padėjo išrūpinti vyskupo leidimą koplytėlei statyti. Taip ir atsirado Stefanijos koplytėlė, kurią man ir mano sutuoktinei Aleksandrai nusišypsojo laimė pamatyti ne tik per tvorą Koklių gatvės, kurioje yra ši koplytėlė, bet ir pabuvoti jos viduje, o svarbiausia – susipažinti su Lietuvos patriotu kunigu Alfonsu Bulotu, kuris geba suderinti tarnybą Dievui ir Lietuvai.