Ilgametis Švedų SEB
banko darbuotojas Gitanas Nausėda, savo šeimininkų, nekarūnuotų
Švedijos karalių Valenbergų padarytas Lietuvos prezidentu, nuo
pirmųjų dienų po inauguracijos į Lietuvoje ėmė diegti Švedijos suicido modelį. Nausėdos svarbiausias žingsnis buvo nusiųsti
sovietinį komjaunuolį, o dabar aršų neoliberalą ir globalistą
Liną Linkevičių į Paryžių, kur jis liepos 22 dieną pasirašė
įsipareigojimą į Lietuvą vežti nelegalius imigrantus iš
Afrikos.
Valenbergų šeima – pati
įtakingiausia iš Švedijos oligarchinių šeimų. Ji valdo bankus
ir kompanijas Ericsson, Electrolux, ABB, SAS Group, SKF, AIK, Atlas
Copco, ir t.t. Praėjusio šimtmečio septintame dešimtmetyje
Valenbergų šeimos įmonėse dirbo 40 procentų visų Švedijos
dirbančiųjų, o šių įmonių kapitalizacija sudarė apie 40
procentų Stokholmo fondų biržos kapitalizacijos.
Kas, jei ne Valenbergai ir kitos
oligarchų šeimos, organizavo Švedijos užtvindymą afrikiečiais
ir azijatais? Kam, jei ne jiems, naudinga savo pavaldinius laikyti
nuolatinėje baimėje dėl gyvybės, nekreipti dėmesio į
blogėjančią ekonominę situaciją, augantį išnaudojimą,
socialinės valstybės naikinimą?
Valenbergams nereikėjo siųsti
kariuomenės, kad okupuoti Lietuvą, kaip tai darė Švedijos
monarchai 17 amžiuje. Lietuvos valstybę jie užgrobė, užgrobdami
bankų sektorių, o dabar į prezidento postą pasodinę savo vasalą
Nausėdą.
Lietuvos okupacija užsiėmė iš
švediškos kilmės IKEA, barbariškai naikinanti Lietuvos miškus, o
Lenkijoje diegianti homoseksualizmą.
Šiandieninė Švedija tapo valdančiojo
„elito“ organizuotos imigracijos auka, o švedų tauta metodiškai
naikinama. Švedijoje yra 61 „No-go“ zonos, į kurias bijo
užeiti policija, čia daugiausiai moterų išprievartavimų
pasaulyje, čia žmonės persekiojami ir varomi iš darbo, jeigu jie
prabyla apie imigrantų
nusikaltimus, čia vyksta švedų tautos pakeitimas afrikiečiai ir
Azijos gyventojais, kas JTO yra kvalifikuojama
kaip genocidas. Apie 44%
pradinių klasių mokinių Švedijos miestų mokyklose yra iš
imigrantų šeimų, kuriems švedų kalba nėra gimtoji. Po 50 metų
švedai Švedijoje taps mažuma. Danijos atstovas Europos saugumo ir
bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO) Michael Aastrup Jensen,
stebėjo šį mėnesį vykusius parlamento rinkimus Švedijoje ir
Danijos laikraščiui „Berlinske“ pasakė, kad dalyvavo
„daugybėje rinkimų ir nematė nieko bent kiek panašaus į
nedemokratinę Švedijos balsavimo sistemą“. Stebėtojų vertinimu,
44% Švedijos
rinkimų apylinkių (viso 250) rezultatai buvo falsifikuojami, o
rinkimų komisijos, tai matydamos, nesiėmė jokių veiksmų. Nėra
abejojama, kad Švedijos parlamentas, kuris rinksis rugsėjo 25
dieną, šiuos sufalsifikuotus rinkimų rezultatus patvirtins. Dar
prieš parlamento rinkimus Švedijoje, vyko visų 26
Šengeno zonos valstybių patikrinimas, kaip jose vyksta sienų
apsauga. Paaiškėjo, kad blogiausiai savo sienas saugo Švedija. Šie
duomenys buvo nuslėpti nuo Švedijos visuomenės, kuri yra
nepatenkinta vyriausybės vykdoma imigracijos politika, bijant, kad
šie patikrinimo rezultatai neįtakotų rinkimų rezultatų.
Nuo 2002 metų Švedijoje gyventojų
skaičius išaugo 1,4 milijonais. Tai įvyko ne dėka gimstamumo
etninių švedų, kuris po „sekso revoliucijos“ ir šioje šalyje
įdiegto homoseksualizmo ir genderizmo, tik mažėja, o dėka vežamų
vislių afrikiečių ir arabų.
Nesenai Judith
Bergman portale "Gatestone" paskelbė straipsnį „Švedijoje vyksta karas“ (Sweden
is at War).
Autorė nurodo, kad nuo 2012 metų
incidentų su šaunamųjų ginklų panaudojimu, kurie klasifikuojami
kaip žmogžudystė arba pasikėsinimas nužudyti, Švedijoje išaugo
100 procentų. 2018 metais 45 žmonės buvo nužudyti, 135 sužeisti.
Dauguma žmogžudysčių vyko Malme miesto regione. Plačiausiai
naudojamas ginklas – Kalašnikovo automatas. Beveik visi incidentai
vyko „No-go“ zonose, kurių Švedijoje – 61. Liepos 3 dieną
paskelbtais duomenimis tokių zonų 60, tačiau, autorės nuomone,
tai „nereiškia, kad situacija žymiai pagerėjo“. Šiose zonose
šiandien daugybė „Islamo valstybės“, „Al-Kaida“ ir
Aš-Šabap“ pasekėjų, daugybė islamo ortodoksų salafitų
mečečių.
2019 metais šaudymai Švedijoje
tęsėsi. Birželio 25 dieną 25 metų vyras Malmės mieste,
turinčiame 300000 gyventojų, prie socialinio aptarnavimo ofiso. Tą
pačią dieną Malmės centrinėje stotyje policininkai šovė į
žmogų, pranešusį, kad krepšyje jis turi bombą. Tos dienos
vakare du vyrai buvo apšaudyti. Vėliau naktį įvyko du sprogimai.
Malmės savivaldybės tarnautojams buvo
išleista instrukcija, kaip jiems elgtis, kad išlikti saugiems. Autorė rašo: „Vienas iš miesto
tarnautojų, gavęs šiuos nurodymus, apkaltino savivaldybę
veidmainiškumu: „Masinės informacijos priemonėse savivaldybė
pasakoja apie tai, kaip viskas gerai, nors yra visai kitaip. O po to
jie siunčia paštu štai šituos nurodymus savo darbuotojams“.
Autorės žodžiais, kiti Švedijos
miestai primena Beirutą. Linköping mieste birželio pradžioje
gyvenamajame name įvyko sprogimas, 20 žmonių buvo sužeista.
Manoma, ka tai buvo gaujų karų rezultatas. Po kelių savaičių
Skäggetorp miesto „No-go“ zonoje buvo apšaudyti du žmonės. Birželio 30 dieną Stokholmo
priemiesčiuose įvyko dar trys susišaudymai. Buvo nušauti du
žmonės. Šiais metais tik Stokholme buvo nušauta 11 žmonių. Viso
Švedijoje nušauta 20 žmonių.
Opozicinės partijos „Moderaterna“
lyderis Ulf Kristersson pavadino situacija „ekstremalia šaliai,
kuri nėra karo stovyje“.
Migrantai į Švediją atnešė dar
viena nelaimę – automobilių deginimą. Tuo Švedijoje pasižymi
imigrantų miestas Malme, Lundas.
Švedų publicistas Björn Ranelid
laikraštyje „Expressen“ parašė: „Švedija yra karo stovyje,
ir atsakomybė užtai tenka politikams. Penkias naktis iš eilės
universitetiniame Lundo miestelyje liepsnoja automobiliai. Per
pastaruosius penkiolika metų šie beprotystės aktai vyko šimtus
kartų įvairiose Švedijos vietose. O juk nuo 1955 iki 1985 metų
nebuvo nei vienos sudegintos mašinos, nei Malmėje, nei Gioteborge,
nei Stokholme, nei tame pačiame Lunde...“
Sausio mėnesį „nelydimas
nepilnametis“ iš Afganistano Sadik Nadir pamėgino nužudyti kelis
žmones su vogtu automobiliu. Nors Sadik prisipažino, kad ketino
žudyti, Švedijos teismas neatrado priežasčių jį nuteisti už
terorizmą ar ketinimą nužudyti. Teismas nutarė, kad jis važiavo
„pernelyg lėtai“.
Nacionalinės šventės proga premjeras
Stefen Leven pripažino, kad „vis dar yra rimtų socialinių
problemų.“ „Mes pastatėme stiprią valstybę, kurioje mes
rūpinamės vienas kitu. Kurioje visuomenė prisiima atsakomybę, ir
nei vienas žmogus nesijaučia vienišas“.
Judith Bergman su sarkazmu
pažymi: „Bet daugelis švedų, panašu, visgi jaučiasi siaubingai
vieniši šalyje, kuri vis labiau primena karo veiksmų zoną“.
Ar mes norime „No-go“
zonų Lietuvos miestuose, kad ketiname masiškai įsileisti žmones
iš akmens amžiaus į savo šalį?
Nuorodos:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą