Agitatorių už „inkliuzyvinį“ kapitalizmą eilėje, be Klauso Švabo su joknyga „Kovid-19: Didysis perkrovimas“ (2020), galima matyti ideologą-globalistą Žaką Attali, Anglijos sosto paveldėtoją Princą Čarlzą, verslininkę Linn Forrester de Rotšild ir litus „globalios elitos“ atstovus.
Privačios nuosavybės sunaikinimas, kaip žinoma, yra esminė komunistinės doktrinos nuostata, kuria 1840-siais paskelbė Marksas ir Engelsas. Klausas Švabas, sprendžiant iš kai kurių jo pastabų, taip pat žiūri į privačią nuosavybę kritiškai; jis leidžia suprasti, kad dabartinė privati nuosavybė atgyveno ir neatitinka mokslo ir technikos išsivystymo lygio.
Knygoje „Ketvirta pramoninė revoliucija“ (2016) Švabas su pasitenkinimu rašė apie tai, kad žmonės savanoriškai atsisako savo archaiškų įpročių, pagimdytų privačios nuosavybės susiklosčiusiu įvaizdžiu. Neva, naudotis daiktu gali tik tas, kas yra savininkas, o tai neteisinga. Skaitmeniniame amžiuje atsiranda galimybė padidinti daiktų „naudingo panaudojimo koeficientą“, daiktą galima perduoti naudoti kitiems žmonėms. Eilėje valstybių atsirado anklavai taip vadinamos bendro naudojimo ekonomikos, kai kada vadinamos ekonomika pagal pareikalavimą.
Dabar nesustosime ties ta painiava, kurią sukelia Švabas, sąmoningai sumaišydamas nuosavybės ir naudojimo sąvokas. Pažymėsim tiktai, kad bendro naudojimo ekonomika jau nėra egzotika Rusijai.
Vienaip ar kitaip tai surišta su skaitmenine ekonomika. Rusijos elektroninės komunikacijos asociacijos ir TIAR-centro duomenimis, bendra apimtis sričių bendro naudojimo Rusijoje 2018 metais viršijo 500 milijardus rublių. Pagrindinis indėlis priklauso S2S- pardavimai (apie 370 milijardų), frilanserių on-line biržos (apie 98 milijardai), bendrų kelionių servizai (korpulingas) ir karšeringas (bendrai apie 27 milijardų), o taip pat būsto trumpalaikė nuoma (apie 10 milijardų rublių). Lyginant su 2017 metais ši rinka bendrai išaugo 30 %.
Reikia pasakyti, kad Pasaulio ekonomikos forumo (Davose) puslapyje, kurio įkūrėjas ir vadovas yra Klausas Švabas, „bendro naudojimo ekonomika“ aktyviai propaguojama. Pastebimą rezonansą, pavyzdžiui, sukėlė publikacija Idos Auken, ekologijos aktyvistės iš Danijos, aplinkos ministrės 2011-2014 metais. Ši dama siūlo pasaulio be privataus gyvenimo (ir privačios nuosavybės) modelio sukūrimą iki 2030 metų: pirkimai ir nuosavybė pasens, viskas, kas kažkada buvo produktu, dabar taps „servisu“. Žmonės turės laisvą prieigą prie transporto, būsto, maisto „ir prie viso to, ko mums reikia kasdieniame gyvenime“. Kadangi tai taps nemokama, „galiausiai mums praras prasmę daug ką turėti“. Namuose nebus privačios nuosavybės, ir niekas nemokės nuomos mokesčio, „nes kažkas kitas naudosis mūsų laisva erdve, kuomet ji mums nereikalinga“...
Tik kas tai: komunizmas, apie kurį rašė Marksas ir Engelsas, ar Oldoso Hakslio „naujas stebuklingas pasaulis“? Apsiribosime kol kas tiktai klausimu ir grįžkime prie Švabo.
Šveicarų profesorius mano, kad „bendro naudojimo“ modelį galima pritaikyti ir gamybos sferai. Neva, galima tuo ir verslu užsiimti, kurti naują vertę, neturint materialinių aktyvų (nuosavybės). Neva, galima vykdyti verslo veiklą, nuomojant visas gamybos priemones, o pačiam tenkintis skaitmenių gamybos faktorių valdymu ir tokio produkto realizacija: „Ekonomika pagal pareikalavimą kelia fundamentalų klausimą: kas yra vertingiau – nuosavybė platformos ar bazinio aktyvo?“
Gerai. Dalis privatininkų „išsivaduos“ nuo privačios nuosavybės „baziniams aktyvams“ (Markso žodžiais – bus eksproprijuoti) ir susikoncentruos išimtinai į skaitmeninę savo veiklos pusę. Tačiau už Klauso Švabo pasisakymų rėmų lieka klausimas: kieno nuosavybėje atsidurs tie patys baziniai aktyvai, kas juos valdys? Arba Švabas mano, kad šį klausimą galima užtemdyti tiek, kad jis iš viso neatsiras?
Tarp kitko, uždanga pradengiama: lieka dalis visos nuosavybės („bazinių aktyvų“), kurie turi pasiskirstyti labai siauros žmonių grupės rankose: „Pagal duomenis, pateiktus ataskaitoje Credit Suisse „Gerovė pasaulyje 2015 metais“, pusė visų aktyvų šiuo metu kontroliuojasi viso 1% turtingiausių žmonijos atstovų rankose, tuo metu kai „žemesnė pagal pajamų lygį pusė pasaulio gyventojų valdo mažiau negu vieną procentą pasaulio turto“. Šio procento rankose ir koncentruosis ta nuosavybė, kuri vis dar yra kitų žmonių ir valstybės rankose.
Knygoje „Kovid-19: Didysis perkrovimas“ klausimą dėl „Ekskliuzyvinio kapitalizmo“ nuosavybės formų Švabas tik vos teliečia: „Pasaulis neliks ankstesniu, kapitalizmas įgaus kitą formą, pas mus atsiras visiškai naujos nuosavybės rūšys, be privačios ir valstybinės. Stambiausios transnacionalinės kompanijos prisiims dideles socialines atsakomybes, jos aktyviau dalyvaus visuomeniniame gyvenime vardan visų gerovės“. Bendrai, anksčiau tokie pažadai buvo vadinami pasakomis.
Ir nors Švabas pasakoja, kad „inkliuzinis kapitalizmas“ - tai kapitalizmas visų suinteresuotų pusių, supranti, kad tik rankose nedaugelio TNK, kurios liks pasaulyje po „didžiojo perkrovimo“, ir bus viskas – pramonės pajėgumai, ekonomikos infrastruktūros objektai, žemė, gamtiniai resursai.
Vyks eksproprijavimas likusios nuosavybės, kuri kol kas yra fizinių asmenų rankose. Atėmimas iš piliečių nuosavybės likučių (būsto, žemės, transporto priemonių ir t.t.), kas turi užtikrinti, kad jie praras likučius savo ekonominės nepriklausomybės. Tas pats liečia nuosavybę (bazinius aktyvus) smulkaus ir vidutinio verslo.
„Pandemija“ ir jos sukeltas Lock-down, pažymi Klausas Švabas, padeda „didžiajam perkrovimui“: mažas ir vidutinis verslas bankrutuos, jo nuosavybė (aktyvai) pereina stambiausioms korporacijoms ir bankams. Tai taip vadinamas ekonomikos išvalymas.
„Išvalymas“ vyksta ir namų ūkių sektoriuje. Tarp kitko, Amerikos demokratai, iš Džo Baideno aplinkos, siūlo naujam valstybės vadovui štai ką. Dauguma Amerikos namų ūkių sukaupė gigantiškas skolas valstybei. Reikia jiems dovanoti šias skolas, bet mainais jie turi atsisakyti savo nuosavybės ir pradėti gyvenimą „nuo nulio“. Kur turi prasidėti „naujasis gyvenimas“ - ant suolelio parke ar kalėjime – nepatikslinama. Plius prie to planuojama palaipsniui likviduoti valstybinę nuosavybę ir perduoti ją į rankas „globalioms elitoms“. 2018 metais skandalingame interviu Ketrin Ostin Fitts „The Rape of Russia: could it happen here? (Rusijos išprievartavimas: ar tai įmanoma čia?). Rusijos „išprievartavimu“ autorė pavadino 1990-jų privatizaciją. Toks pats apiplėšimas, ar „išprievartavimas“, ruošiamas Amerikoje.
Koks rezultatas? Pamėginkite baigti pasakojimą už Švabą. Valdytojais ir savininkais visų gamybos priemonių pasaulyje taps stambiausios korporacijos. Jų jau nebus galima vadinti „transnacionalinėmis“, nes neliks nacionalinių valstybių ir nacionalinių sienų. Materialūs aktyvai, surišti su vartojimu, taps siauros grupės nuosavybe. Prisimenu frazę iš Džono Orvelo knygos „1984“: : „Taip vadinamas „privačios nuosavybės likvidavimas“, kuris buvo viduramžiais, iš tikrųjų reiškė koncentraciją nuosavybės siauresnio žmonių rato rankose“.
Ir pabaigai apie tai, kodėl Klauso Švabo ir Karlo Markso palyginimas yra nevykęs. Pas pastarąjį atsisakymas nuo privačios nuosavybės numato „eksproprijatorių eksproprijaciją“ proletariato diktatūros jėgomis. Pas profesorių Švabą šiuolaikiniai ekspropriatoriai (stambiausios TNK) įvykdo ekspropriaciją likučių piliečių turto, smulkaus ir vidutinio verslo, valstybės, „globalios elitos“ diktatūros jėgomis. Švabas-tai anti-Marksas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą