Vilnius, 2021 m. sausio 09 d.
Trisdešimt metų gyvename Laisvės ir Nepriklausomybės pažadu. Tolsta tos dienos ir naktys, kurių nepamiršime, kartu tolsta ir viltis, už kurią žuvo Laisvės gynėjai. Vis labiau įsigali biurokratinė, žmonėms svetima grupuočių valdžia, vienos tiesos diktatūra, valstybė tampa tarptautinių korporacijų ir geopolitinių galių valdoma, paklusnia provincija.
Tam, kad žmonės susitaikytų su esama padėtimi, valdantieji daro viską, jog pamirštume savo siekius. Kovo 11-sios atmintis yra trinama dar ciniškiau nei sovietmečiu buvo trinama Vasario 16-sios atmintis, pokario laisvės kovotojų atminimas ir R. Kalantos pasiaukojimo aktas. Kuriami nauji simboliai, turintys pakeisti ženklus, su kuriais žmonės mirė už savo vaikų ateitį. Metai iš metų pompastiškuose renginiuose diegiama žydra neužmirštuolė iš tiesų yra tik istorinės užmaršties, valdžios ir pseudoelito atstovų tarpusavio atpažinimo ir prisitaikėliškumo ženklas.
Kovo 11-sios Respubliką sukūrė paprasti žmonės, išėję kovoti už savo valstybę iš virtuvių, iš darbo vietų, iš patogaus abejingumo ir susvetimėjimo kiauto Jie įveikė savo baimę, todėl buvome nenugalimi. Dabar ir vėl bandoma mus izoliuoti ir paversti susiskaldžiusia ir paklusnia mase. Net Laisvės gynėjų dieną esame bauginami ir verčiami sutikti ją kaip baudžiauninkai, susigūžę savo urveliuose ir su laidotuvių žvakele.
Prisiminkim, kokie buvome tomis dienomis – ar būtume supratę mūsų šiandienines baimes? Ar mus suprastų tie, kurie stovėjo prieš tankus ir žuvo su trispalvėmis? Ar tik tokios pagarbos ir atminimo mūsų Laisvės gynėjai ir mes patys esame verti?
Išeikim iš savo virtuvių ir patogumų, išeikim iš savo atsiskyrimo ir užsimiršimų, išeikime iš savo baimių ir nepasitikėjimo. Visoje Lietuvoje uždekime žvakes vietose, kuriose stovėjom tą naktį, ant žuvusiųjų kapų, iš mūsų atimtoje Lukiškių aikštėje, prie paminklų, gatvėje, parke ar tiesiog savo kieme – patys savo širdyje susikurkime ir kitiems nušvieskime Laisvės ir jos gynėjų atminties pagerbimo vietą.
Tai bus asmeninis Meilės, Pagarbos ir Drąsos aktas mūsų valstybei, mūsų kritusiesiems, mūsų vaikams ir vaikaičiams. Šito niekas mums neuždraudė ir niekada negali uždrausti. Būkim drausmingi, nesibūriuokime, laikykimės atstumų ir kitų karantino reikalavimų, gerbkime kitus žmones. Išmeskime baimę ir išdrįskime uždegti savo Laisvės šviesą.
Taip parodysime visiems ir patys sau, kad kovota ne už ,,laisvę“ rūkyti žolę, o už išėjimą iš savo nelaisvės. Taip paliudysime, kad esame ta pati Tauta, siekianti tos pačios Nepriklausomybės, kaip prieš trisdešimt metų.
Nacionalinio susivienijimo valdyba
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą