Kas tu esi?" - paklausė Velnias...
- Esu gimęs plebėju, o visi driskiai yra mano broliai. O, kokia baisi žemė ir kokie nelaimingi žmonės!
Kalbėjo jaunuolis aukšta kakta ir sugniaužtais kumščiais. Jis stovėjo priešais laiptus - aukštus laiptus iš balto marmuro su rausvomis gyslomis.
Jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į tolį, kur pilkos vargšų minios šurmuliavo lyg drumzlinos upės intako bangos. Jie sujudo, virpėjo, keldami sausų juodų rankų mišką, pasipiktinimo griausmas ir įnirtingi šūksniai kaip žaibas perskrodė orą, o aidas nurimo lėtai, iškilmingai, lyg tolimi šūviai. Minia augo, artėjo geltonų dulkių debesimis, atskiri siluetai vis aiškiau ir aiškiau išryškėjo bendrame pilkame fone. Artėjo senas vyras, pasilenkęs prie žemės, tarsi ieškodamas prarastos jaunystės. Basa mergaitė laikėsi už jo nudriskusių drabužių ir švelniomis rugiagėlių mėlynumo akimis žiūrėjo į aukštus laiptus. Ji žiūrėjo ir šypsojosi. Po jų ėjo visos susigūžusios, pilkos, sausos figūros, ir choru giedojo ištęstą laidotuvių giesmę. Vieni smarkiai garsiai švilpė, kiti, susikišę rankas į kišenes, garsiai, chuliganiškai juokėsi, o jų akys degė beprotybe.
- Aš esu gimęs plebėju, o visi driskiai yra mano broliai! O, kokia apgailėtina žemė ir kokie apgailėtini žmonės! O, tu ten, viršuje, tu...
Tai buvo jaunas vyras aukšta kakta ir sugniaužtais kumščiais.
- Ar nekenčiate tų, kurie yra ten? - Velnias paklausė, gudriai pasilenkęs prie jaunuolio.
- O, aš atkeršysiu visiems tiems princams ir kunigaikščiams! Aš atkeršysiu už savo brolius, kurių veidai geltoni kaip smėlis, kurie dejuoja aršiau nei gruodžio pūga! Žiūrėkite į jų nuogus, kruvinus kūnus, klausykitės jų dejonių! Aš už juos atkeršysiu! Praleiskite mane!
Velnias nusišypsojo:
- Aš esu aukščiau esančiųjų globėjas ir neišduosiu jų be kyšio.
- Neturiu aukso, neturiu kuo jus papirkti... Aš esu vargšas, nuskriaustas jaunuolis... Tačiau esu pasirengęs padėti galvą.
Velnias vėl nusišypsojo:
- O ne, aš tiek daug nereikalauju! Tiesiog duokite man savo klausą!
- Klausą? Su malonumu... Tegul niekada nieko negirdėsiu, tegul...
- Viską išgirsite! - nuramino jį velnias ir pasitraukė į šalį. - Nagi!
Jis užšoko tris žingsnius aukštyn, bet velnio plaukuota ranka jį sugriebė:
- Sustok! Sustok, klausykis, kaip tavo broliai dejuoja ten apačioje!
Jaunuolis sustojo ir įsiklausė:
- Keista, kodėl jie taip linksmai dainuoja ir taip nerūpestingai juokiasi? - Tada jis užbėgo į viršų.
Velnias vėl jį sustabdė:
- Už kitus tris žingsnius privalote man duoti savo akis!
Jaunuolis iš nevilties mostelėjo ranka:
- Bet tada negalėsiu pamatyti savo brolių ir tų, už kuriuos ketinu atkeršyti!
Velnias:
- Vis dar matysite... Duosiu jums kitas akis, daug geresnes už senąsias!
Jaunuolis peršoko dar tris laiptelius ir pažvelgė žemyn.
Velnias jam priminė:
- Ar matote jų nuogus, kruvinus kūnus? - Dieve mano! Tai labai keista: kada jie turėjo laiko apsivilkti tokius gražius drabužius! O vietoj kruvinų žaizdų - gražios raudonos rožės! Kas tris žingsnius velnias pasiimdavo savo mažą išpirką. Bet jaunuolis ėjo, jis noriai atidavė viską, kad tik galėtų ten patekti ir atkeršyti tiems riebiems princams ir kunigaikščiams! Štai dar vienas žingsnis, tik vienas žingsnis, ir jis pakils į viršūnę! Jis atkeršys už savo brolius!
- Aš esu plebėjas nuo gimimo ir visi driskiai...
- Jaunuoli, dar vienas žingsnis! Tik vienas žingsnis ir tu atkeršysi. Tačiau už šį žingsnį visada reikalauju dvigubos išpirkos: atiduokite man savo širdį ir atmintį.
Jaunuolis mostelėjo ranka:
- Širdį? Ne, tai pernelyg žiauru!
Velnias nusijuokė dusliu juoku: - Ne, nesu toks žiaurus. Mainais už tai padovanosiu tau auksinę širdį ir naują atmintį! Jei nesutiksite, niekada neperžengsite šio laiptelio, niekada neatkeršysite už savo brolius, kurių veidai geltoni kaip smėlis ir kurie dejuoja baisiau nei gruodžio pūga.
Jaunuolis pažvelgė į ironiškas žalias Velnio akis:
- Bet aš būsiu pats nelaimingiausias. Tu iš manęs atimi viską, kas žmogiška.
- Priešingai, laimingiausias...! Na kaip, sutinki? Viso labo širdis ir atmintis.
Jaunuolis susimąstė, ant jo veido gulė juodas šešėlis, per surauktą kaktą tekėjo drumsto prakaito lašeliai, jis piktai suspaudė kumščius ir iškošė per sukąstus dantis:
- Tegul būna kaip nori! Imkite tai!
...Piktas ir įsiutęs, tarytum vasaros audra, jis pasiekė paskutinę pakopą. Jis buvo pačioje viršūnėje. Jo juodos garbanos draikėsi. Ir staiga jo veidą nušvietė šypsena, akyse sužibo ramus džiaugsmas, kumščiai atsigniaužė. Jis pažvelgė į puotaujančius kunigaikščius, pažvelgė žemyn, kur kaukė ir liejo prakeiksmus pilka apiplyšusi minia. Pažvelgė, bet nei vienas raumuo nesuvirpėjo jo veide: jis buvo šviesus, linksmas, patenkintas. Jis matė apačioje šventiškai aprengtas minias, aimanos jam atrodė himnais.
– Kas tu? – klastingai paklausė kimiu balsu Velnias.
– Aš princas pagal kilmę, ir dievai mano broliai! О, kokia graži žemė ir kokie laimingi žmonės!
Apie autorių:
Jis debiutavo 1915 m. humoristiniu dialogu, išleistu K'vo Da'e slapyvardžiu. Sofijoje lankė technikos mokyklą, vėliau įstojo į karininkų mokyklą. 1918 m., nuslopinus karininkų maištą po Bulgarijos pralaimėjimo Dobro Polje mūšyje, jis nutraukė karinę karjerą ir ėmėsi žurnalistinės ir literatūrinės veiklos. Dirbo žurnalistu ir reporteriu humoristiniuose žurnaluose ir komunistiniuose leidiniuose.
1919-1920 m. dalyvavo socialistų susirinkimuose. Nuo 1919 m. lapkričio mėn. komunistų partijos sprendimu pradėjo leisti humoristinį literatūros ir meno žurnalą "Cherven Smyach" ("Červenas šmaikštuolis"). BKP (artimų socialistų) narys nuo 1921 m.
1921-1922 m. redagavo satyrinį leidinį "B'laran", 1922-1923 m. - "The Masquerade".
Mirė jaunas nuo tuberkuliozės. Jis palaidotas Sofijos centrinėse kapinėse.
Savo kūryboje jis pirmasis sukūrė svarbius proletariato revoliucionierių meninius įvaizdžius, šlovino būsimą pasaulinę revoliuciją (eilėraščių rinkinys "Tebūnie diena", 1922 m.). Simpatijos vargšų likimui ir pyktis engėjams - XX a. ketvirtojo dešimtmečio eilėraščiuose ir poemose, įskaitant kūrinius apie Spalio socialistinę revoliuciją ir Rusijos pilietinį karą ("Raudonieji eskadronai", 1920 m., "Maskva", 1921 m., "Volgos krašte", 1922 m., ir kt.).
K. Smirnenskis buvo talentingas satyrikas ("Pro patria", 1919 m., "Kronštatas", 1921 m., "Politinė žiema", 1921 m. ir kt.).
P.S. Ar ne taip pat nutiko mūsų valdžiai, pardavusiai velniui savo jutimo organus, sąžinę ir užkopusiai valdžios laiptais? Jie sako, kad "taip gerai Lietuva dar negyveno"! Taip, iš tiesų, vagys, sukčiai ir korupcionieriai Lietuvoje niekada taip gerai negyveno, kaip dabar. Tokie nenaudėliai sėdėdavo kalėjimuose, o ne valdžioje.
O ar buvo tokie laikai, kad Lietuvoje taip mažėtų gyventojų skaičius, kad nustotų lietuvės gimdyti, kad iš Lietuvos pabėgtų milijonas žmonių?
P.P.S. Į lietuvių kalbą išversti šį kūrinį mane paskatino bulgarų politikas Plamenas Paskovas (video 18:20):
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą