2017-04-06

Darja Aslamova: Išprievartauta Švedija serga Stokholmo sindromu


KP išspausdino du specialiosios korespondentės Darjos Aslamovos reportažus iš Švedijos (1-2). Manau, kad mums pravartu sužinoti, kas mūsų laukia artimiausioje ateityje. Į Lietuvą vežami šimtai okupantų („pabėgėlių“) iš Afrikos ir Azijos, kuriems globalistų deleguotas uždavinys - užbaigti Briuselio ir vietinių kompradorų vykdomą lietuvių tautos sunaikinimą.

-------

KP specialioji korespondentė Darja Aslamova pabuvojo Skandinavijos šalyje ir pasibaisėjo: europinė valstybė, kuri visada buvo skaitoma ramybės ir klestėjimo simboliu, nuolankiai atidavė save į migrantų-islamistų letenas, diegiančių ten savo laukinę tvarką.

Aš visada buvau įsitikinusi, kad nelaukta mirtis man gresia tik kare. Kur nors Irake, Sirijoje, Afganistane. Bet kas su manimi gali nutikti namuose? Arba, tarkim, civilizuotoje Europoje? Todėl aš nepalankiai purkštavau, kada mano kolegos švedai prisaikdinėjo mane nevažinėti vakarais į Stokholmo Rinkebiu rajoną. Tik ne vėliau pirmos valandos dieną ir su vyru. Aš pasitikinčiai pakeldavau antakius. Tai jūs man? Kariniam korespondentui? - Čia tau ne Kabulas ir ne Damaskas, - su nebūdingu švedams įkarščiu tvirtino mano naujieji švedų draugai. - Ir pageidautina iškviesti policijos eskortą, kaip tai daro visi normalūs žurnalistai. - Apsaugą? Stokholme? - nusikvatojau aš. Juk aš dirbau visuose arabų pogromuose Paryžiuje.

Tačiau, vis tiktai paėmiau savanorį palydovą vardu Johanesą, stambų vyrą su dvi dienas neskustu buldogo veidu (specialiai apžėlė mūsų pasivaikščiojimui). - Apsimesime geranoriais idiotais-žurnalistais, - pasiūliau Johanesui. - Aš einu pirma, šviesdama šypsena, su foto kamera rankose, tu iš paskos, kas mus palies dieną?


Johanes nutylėjo, nors idėja jam aiškiai nepatiko. Pagrindinėje aikštėje prie išėjimo iš metro stoties „Rinkebiu“ prie mūsų priėjo storas juodas somalietis vardu Abdula. - Matau, kad jūs žurnalistai, - geranoriškai prakalbo jis angliškai. - Aš trisdešimt metų gyvenu ir dirbu šiame rajone medicinos broliu ligoninėje. Savo vaikus aš iš šio keisto geto jau perkrausčiau į kitą mieto kraštą. Nenoriu, kad jie išaugtų banditais arba narkodileriais. Aš jums gero linkiu. Kameras paslėpkite. Jums pasisekė: pirmą valandą dieną visi jangsteriai (taip čia vadina jaunus gangsterius) dar miega. Paprastai prabunda trečią valandą dieną ir išeina medžioti baltųjų. - Abdula, o kur gi policija? Čia gi prieš kelias dienas buvo maištai ir pogromai! - stebiuosi aš. - O policija čia nelenda. - abejingai atsako Abdula. - Jie irgi žmonės, jie gyventi nori.
-Aš vieno nesuprantu: na, degina vietos gyventojai policijos automobilius kaip valdžios simbolį. O kodėl padeginėja greitosios pagalbos ir gaisrinės automobilius? Kodėl puola statybų darbininkus? Visuomeninio transporto vairuotojus?! - Jie nori išvaryti iš čia visus valstybės atstovus. O paskui įleisti juos savom sąlygom per derybas su vietiniais imamais. Bet jau ne į Švedijos teritoriją.


Kava būna pavojinga sveikatai

- Eikim į kavinę išgerti kavos, susidraugausim su vietos gyventojais, - siūlau aš tyliajam Johanesui. Jam ši idėja nepatinka, bet jis kantriai seka man paskui. Per darbo dienos įkarštį turkiškoje kavinėje nėra kur obuoliui nukristi ir juodai-juoda nuo somaliečių (ne veltui rajoną Rinkebiu vadina mažuoju Mogadišu). Moterų, tarp kitko, nėra. Johanes nuperka dvi stiklines kavos pas nemalonų šeimininką ir išeina į terasą, kur galima atsisėsti. Tuo momentu aš išimu video kamerą ir pionierišku balsu pradedu žvalų reportažą: „Tai taiki kavinė Stokholmo musulmonų geto, kur dieną susirenka prie kavos puodelio vietos gyventojai...“ Ir čia aš matau, kaip lankytojai energingai moja man rankomis protestuodami. Aš nedelsiant nuleidžiu kamerą, bet jau vėlu. „Tu neturi teisės filmuoti be leidimo! - šaukia man. - Pašalink kamerą!“ „Aš jau pašalinau“. O kodėl aš negaliu filmuoti viešoje vietoje? Tai laisva šalis!“ Ir čia milžiniškas negras išauga prieš mane ir, badydamas man storu pirštu į veidą, rėkia: „Fuck off from here!” Aš pasistiebiu, kad būti aukštesne, ir spiegiu: „Pats eik na х.. iš čia! Čia ne tavo kavinė! Ir pasiimk savo purviną pirštą!“

Tą pačią sekundę trisdešimt juodų vyrų kartu apsupa mane glausta siena. Aš jaučiu prakaituotos odos kvapą. Ir čia man įvyksta tipiškas man  nekontroliuojamo pasiutimo priepuolis, kada prieš akis raudona rūstybės juosta, švariai atjungianti savisaugos instinktą. Aš rėkiu, atstatau nagus kaip ginklą, šaukiu grasinimus.

Johanes vėliau taip aprašė situaciją: „Aš pastačiau kavą ant stalelio. Po to apžvelgiau ir pamačiau tiktai juodą kūnų kamuolį. Tai buvo tikra revoliucija Mogadiše“. Jis įsiveržė į kavinę ir ištraukė mane iš ten. Minia siūbtelėjo iš paskos. Aš atsiėdau išdidžiai už stalelio ir pasakiau, kad niekur neisiu, kol neišgersiu savo kavą. Trisdešimt juodų vyrų susigrūdo aplink staliuką, reikalaudami, kad aš atiduočiau kamerą. Johanes, išimtinai nemalonaus veido mužikas, laikė minios spaudimą. Aš mačiau, kaip pas jį išsipūtė venos ant rankų. Iš visų aikštės pusių link kavinės bėgo žmonės. Aplink mus augo juoda priešų juosta, kurie vis dar nesiryžo mane užpulti. Juos glumino mano nepriklausoma išvaizda. Jie įžeidinėjo mano tėvus, ir aš negailėjau įžeidimų ir juokiausi jiems į veidus. Karštligiškai aš ieškojau bent vieno policininko. Situacija kaito.

Staiga pro minią prasiskverbė baltas vyras su kepuraite ir vachabitų barzdele, be ūsų, kuris manęs paklausė angliškai: - Gyventi nori?
- Noriu. Yra pasiūlymų?
- Tu nesupranti, apie ką jie tarpusavyje kalba, o aš suprantu. Tave iš pradžių išprievartaus, o po to užmuš.
- Bendrai tai, aš Švedijoje.
- Tai ne Švedija. Ir nėra čia jokios laisvos spaudos. Aš nenoriu, kad tavo mirtis būtų ant mano sąžinės. Aš musulmonas. Išeik. Mes tik du balti, - aš ir tavo bičiulis. Mes neatsilaikysim prieš minią.
- Aš noriu baigti gerti kavą ir pažiūrėti, kuo visa tai pasibaigs. Tegul tik pabando mane paliesti!
Baltasis vachabitas atsigręžė į mano bičiulį:
- Ji beprotė. Jos vieta ligoninėje. Paimk ją iš čia! Nori — ant kelių prieš tave atsiklaupsiu. Nežudyk mano sielos!
- Štai išgersiu kavą... - pradėjau aš. Čia Johanes pasisuko į mane pabalusiu veidu ir per dantis pasakė:
- Aš dabar šliūkštelėsiu šitą kavą tau į fizionomiją, jeigu neatsikelsi.
Aš nedelsiant atsikėliau, ir minia nelauktai prasiskyrė prieš mane. Mes išėjome per aikštę, neskubėdami. - Nebėk. Nesigręžk. Šypsokis. Niekada nerodyk laukiniams žvėrims, kad jų bijai, - tvirtinau Johanesui. Ir tik kada mes įsėdome į metro, aš pajaučiau, kaip mane purto drebulys. „Dieve! Juk mes jiems nieko nepadarėme! Tiesiog išsiėmėme kameras!“ - šaukiau aš. - Skaityk, kad mes lengvai išsisukom, - lėtai pasakė Johanesas. - Praeitą savaitę toje pačioje aikštėje sumušė švedų žurnalistus kojomis ir sudaužė kameras. O juk jie buvo lydimi policijos. O tave, tikriausiai palaikė pasiutusiu šunimi. Tu tikrai mažumą ne sava. Atmink: tu Švedijoje, o ne Artimuose Rytuose.



Svetimų čia nenori

- Švedijoje 55 no-go zonos, migrantų geto, kur, policijai ir žurnalistams įeiti draudžiama, aiškina man Vavra Suk, Nya Tider laikraščio redaktorė. - Mūsų žurnalistas darė reportažą prekybos centre Upsalos mieste, viename iš tokių geto. Nedelsiant atsirado šariato policija: „Kas tu toks? Ką tu čia darai? Reporterių čia nereikia“. Vachabitai perspėjo visus aplink: nedrįskite kalbėti su šiuo žmogumi. Bet mūsų korespondentą pasikvietė vienas afganas. Jie susitiko parkavimo aikštelėje, ir afganas pakvietė jį pas save į namus. Jis papasakojo, kad visus imigrantus priverčia mokėti jangsterams neva apsaugai nuo švedų valdžios. O šariato policija stebi, kad visi melstųsi po penkis kartus per dieną. Afganas pasakė: čia blogiau, negu Kabule. Ir jis niekada nematė rajone policininkų. Policija neatvažiuoja, kad „neprovokuoti žmonių“.




O štai ką man papasakojo tėvas Vitalij Babušin, Sergijaus parapijos Stoholme vyresnysis šventikas:
- Vykdant tarnybą man tenka aplankyti dešimt stačiatikių parapijų šalyje. Vienas labdaros teikėjas padovanojo man mašiną ir pasiūlė: išpieškim ant jos ikonas, pakabinsim kryžius ir užrašysim „rusų stačiatikių bažnyčia“. Kad visi pastebėtų. Taip ir padarėme. Man nuolatos daužė stiklus, kiekvieną savaitę aš iš ratų traukiau varžtus. O paskui nuvykau su savo mašina į Gioteborgą. Man vietos serbų popas pasakė: tu ką, savižudis? Tave gyvą sudegins. Teko pašalinti kryžius ir viską uždažyti. Dabar pačiame Gioteborge aš naudojuosi visuomeniniu transportu. Penktadienį vakare jūs ten nesutiksite gatvėse nei vieno švedo. Centre vaikšto triukšmingas arabų jaunimas. Tramvajuje, kur vien tiktai juodieji ir arabai, aš jaučiuosi, kaip popas, kuris po pamaldų vyksta tramvajumi, kuris grūste prigrūstas bolševikų. Visi į mane žiūri, nors aš apsivilkęs paprastai.
- Tai yra jūs važiuojate ne kaip šventikas? Be kryžiaus?! - priblokšta klausiu aš.
- Su sutana ir su kryžiumi mano gyvybė gatvėje mirtiname pavojuje. Aš nepadidinu, - aiškina tėvas Vitalijus. - Jeigu aš būčiau vienuolis, žmogus, nesurištas su didele parapija ir šeima, tai aš užsidėčiau kryžių ir tapčiau kankiniu. O kai tu vykdai tikras pareigas... Ir aš dvasiniame lygyje jaučiu, kad tai būtų provokacija.
- Tai yra tai jų žemė?
- Taip, tai JŲ žemė.
Aš sukrėsta tyliu.
- Pas mus yra viena parapijietė iš Gioteborgo, kuri gimė Švedijoje, bet jos tėvai buvo rusai, - tęsia savo pasakojimą tėvas Vitalijus. - Ji puiki pedagogė, 40 metų išdirbo mokykloje, o dabar pateko į ligoninę su sunkia depresija. Švedų mokykla nepanaši į mūsų mokyklą. Ten vaikai daro, ką nori. Mūsų mokytojos klasėje iš 20 mokinių du buvo švedai. Likę — musulmonai. Jie nieko neklausė, lakstė po klasę, mėtė knygas. Vienas iš jų, trylikos metų berniukas, priėjo prie mokytojos ir nuplėšė jai nuo kaklo kryželį. Po to padėjo jį ant stalo ir pasakė: „Kas čia pas tave tokio? Kada daugiau to nematyčiau“. Ji verkdama nuėjo pas mokyklos direktorių, kuris siaubingai išsigando: „Tss! Niekam nė žodžio! Mus paskelbs rasistais!“

O po kelių dienų du paaugliai iš jos mokyklos vaikštinėjo vakare išgėrę po Gioteborgą. Jiems nepatiko pensininkas su mažu šuneliu, kuris ėmė loti ant agresyvių mokinių. Šunelį jie užmušė. Pensininkas neatlaikė. Ėmė keikti, verkti, ir jie jį ėmė mušti. O ar daug seneliui reikia? Sumušė mirtinai. O kitą rytą kaip nieko nebuvę atėjo jie į mokyklą. Linksminosi, visiems pasakojo apie savo „nuotykį“. Atvažiavo policija ir paėmė juos, bet jie nepilnamečiai. Jiems nieko nebus. Pasėdės kokioje nors prieglaudoje nepilnamečiams nusikaltėliams. Visuomenei apie šį ir daugelį kitų panašių nusikaltimų niekas nežinoma. Egzistuoja specialus kodas R291, kuris suteikiamas nusikaltimams, kuriuos įvykdo migrantai, o iš aukų imamas pasižadėjimas dėl neviešinimo. Mūsų mokytoja po šio įvykio pateko į ligoninę. Ji jau niekada nesugrįš į mokyklą. Per daug stiprus sukrėtimas. 

(bus vertimo tęsinys)

Vertė Algimantas Lebionka 

Pranešimą parašė ties

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

Užsisakykite: Rašyti komentarus (Atom)