KP korespondentė Darja Aslamova
reportaže iš Švedijos pasakoja apie tai, kaip ši sėkminga šalis
nustojo kontroliuoti situaciją su pabėgėliais iš Artimųjų Rytų
ir virsta į vieną gigantišką geto.
Маlme – žavingas senovinis švedų
miestas. Toks žavingas, kad mano draugas Hansas Erlingas Jensenas,
gyvenantis kaimyniniame kaimelyje, labai nuliūdo, kada aš paprašiau
jį būti mano gidu. „Važiuoti reikia iki tamsos, - murmėjo jis.
- Mes per daug balti žmonės šiam miestui“. ( Malme, kur 43
procentus gyventojų sudaro migrantai, tiesiog garsėja savo
banditiška reputacija).
Pirma, ką mes pamatėme turgaus
aikštėje migrantų rajone, - portretą užmušto arabų vaikino ir
puokštę gėlių. Praeiviai abejingai apeidinėjo „memorialą“.
„Nušovė naktį razborkėje. Įprastinis reikalas“, - komentavo
Hansas. Mums nedelsiant kilo noras išgerti, bet restoranuose
„Teheranas“ ir „Stambulas“ oficiantai mums pareiškė, kad
alkoholis šiame rajone neparduodamas.
Nori pažinti miestą – eik į
parduotuvę. Hansas sustabdė automobilį greta milžiniško
supermarketo pačiame baisiausiame rajone Rozengor. „Tu eik viena,
o man teks saugoti mašiną. Nes arba stiklus sudaužys, arba
padangas pradurs“.
Supermarkete aš buvau vienintelė
moteris europietė. Ėjau, džiaugsmingai šypsodamasi kiekvienam
sutiktam ir fotografuodama vitrinas su Koranu, auksiniais viršeliais
ir parduotuves su lėlėmis, aprengtomis musulmonų drabužiais. Prie
manęs priėjo du negrai ir pareiškė: „Slėpk kamerą. Greitai“.
„Aš turistė – sumurmėjau aš, ir akys ėmė ieškoti
apsauginių. Ir staiga – о stebuklas! - trys balti vyrai prie
kavos baro, kurie įdėmiai stebėjo mane. Ir čia neklystantis
instinktas, kuris visada suveikia pavojaus minutėmis, pakuždėjo
man, kad vieninteliai baltieji migrantų rajone gali būti žmonės
iš Balkanų (pirmieji migrantai Švedijoje dar nuo Jugoslavijos karo
laikų). Aš puoliau prie vyrų ir ėmiau kalbėti savo košmariška
serbų-chorvatų kalba: „Laba diena, geri žmonės! Jūs kalbate
serbiškai?“ Vyrai apsidžiaugė. „Kalbam! Mes albanai iš
Kosovo“. Opa! Iš ugnies į ugnį.
Kalbėti su albanais serbiškai, jų pikčiausių priešų kalba! Bet
čia mane išgelbėjo garsusis balkaniečių solidarumas, kuris
veikia tik už Balkanų ribų. Jeigu aš balkanų „mergelė“,
kaip nepadėti giminei?
Vyrai prigirdė mane stipriausia kava
ir griežtai paklausė: „Ko tu viena šlaistaisi? Papjaus, užmuš,
išprievartaus. Tau čia ne Balkanai.“ „Tai gi čia Švedija“,
- atviraširdiškai pasakiau aš. „Kokia čia Švedija? Buvo ir
pražuvo. Kol tu su mumis, nebijok. Negrai ir arabai mūsų patys
bijo. Jie drąsūs tiktai, kada į bandas susimeta. Bet mūsų
neliečia. Žino, kad ant peilių pasmeigsim, jeigu ką. Mes ne
švedai“.
Štai taip prieš kelis mėnesius aš
susipažinau su nuostabiu miestu Malme. O šiomis dienomis pasaulį
sukrėtė istorija apie siaubingą išprievartavimą Malme mieste
septyniolikos metų mergaitės vaikų aikštelėje gaujos
gangsterių-migantų. Iš gandų, mergaitei padegė lytinius organus,
ir ji su sunkiais nudegimais pateko į ligoninę. Jeigu pasaulis buvo
sukrėstas, tai Švedija, kuri užima antrą vietą pasaulyje pagal
išprievartavimų skaičių ir pirmą vietą Europoje, tikrai ne.
Švedai įprato. (Ypač skandalingais tapo išprievartavimai
tiesioginiame eteryje ir žinomas roko festivalis „Mes
-Stokholmas“. Taktika paprasta: mergaitę-paauglę apsupa keli
arabai vyrai. Po to antras ratas, izoliuojantis ją nuo minios. Ir
dar trečias, neįmanoma pamatyti, kas vyksta viduje. Pirmiausiai
mergaitę prievartauja pirmas ratas, po to vyrai keičiasi vietomis.
Aukos šauksmus nuslopina garsi muzika).
Aš tuojau pat paskambinau savo draugui
Hansui, kuris pranešė: „Tai jau trečias per mėnesį grupinis
migrantų gaujos išprievartavimas Malme mieste, - pranešė Hansas,
- Detalių mums nesako. Tai ne politkorektiška. Bet gandai sklinda.
Iš pradžių poicija pareiškė, kad nerekomenduoja moterims
vaikščioti vakarais ir po vieną. Kada kilo pasipiktinimų banga,
paskelbtas dar vienas, dar absurdiškesnis pareiškimas. Policija
paskelbė, kad neišaiškintas ryšys tarp trijų grupinių
išprievartavimų, tai vaikščioti galima. Tu ką nors supranti?“
„Ne. Aš visiškai nieko Švedijoje nesuprantu. Tai šalis
Absurdistanas“. „Štai ir mes nesuprantam. Protestai yra, bet
nedideli. Tik gandai ir naktiniai pokalbiai.“
Aš čia prisiminiau mano paskutinį
vakarą Švedijoje, kada Hanso namuose susirinko jo draugai,
gyventojai nedidelių kaimelių aplink Malme. Inteligentiški,
išsilavinę žmonės, pabėgę iš didelių Švedijos miestų į
pietus, į pajūrį, tikėdamiesi išsaugoti savo dukteris nuo
išprievartavimų. Mes kalbėjomės labai tyliai angliškai, kad
nedrumsti keturiolikos metų mergaitės Nadios klausos, kuri žaidė
su šuniuku. „Nadia jau neblogai kalba angliškai. Aš nenoriu, kad
ji suprastų, kad aš gyvenu nuolatinėje baimėje už ją, - kalbėjo
Agneta, jos motina, pabėgusi iš stambaus miesto Norčeping, kur ji
su dukterimi gyveno musulmonų geto, į mažytį pietinį Hamenhofą.
– Tiesiog laimė, kad pas Nadia juodos akys ir plaukai, ir ji
nepanaši į švedę. Jos mokykloje pilna suaugusių afganų
migrantų, kurie primelavo vietinėms valdžioms, kad jiems šešiolika
metų. O kaip patikrinsi, jei jie neturi dokumentų!“
Katalikas Oskaras
Porat pabėgo iš
Helsingio į nedidelį miestelį Kivik dėl savo trijų dukterų. Bet
už penkių kilometrų nuo jo namų stato milžinišką pabėgėlių
centrą. Oskaras jau planuoja pilietinio karo atveju tarp musulmonų
ir vietinių gyventojų pervažiuoti į Suomiją.
Mes kalbėjome apie rūškaną ateitį
tokiame jaukiame švediškame mediniame namelyje Lovštade, kad visos
baimės atrodė išgalvotos. Tiktai už lango už dviejų šimtų
metrų švietė langai naujo musulmonų centro, kur vahabitai planavo
atvežti sunkius arabų paauglius auklėjimui jų kovos už religines
vertybes dvasia.
Ir niekas jau nepadės išprievartautai
gražuolei Švedijai. Net Dievas, kurį švedai pagal naujas
politkorektiškas taisykles vadina „tai“. Ar toks „tai“ gali
padėti? O štai eilutės
iš paskutinio mano draugo Hanso laiško: „Švedija raketos greičiu
ritasi į kanalizaciją. O, kalbant paprasčiau, į mėšlą“.
https://www.kompravda.eu/daily/26772/3805799/
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą