Kai taurelė apkeliavo
ratu ketvirtą ratą, prasidėjo anekdotai, baikės, įdomūs
pasakojimai.
Benedikto šakninė
galutinai atrišo liežuvius ir vienas iš žvejų paragino savo
kaimyną:
- Na, papasakok, Jonai,
kaip su buvusiu zootechniku vyną gėrei, o po to tau visą savaitę
užpakalį skaudėjo.
- O tu ko nepasakoji,
kaip pas jį ėjai vyno gerti?
- Matau, kad
nepapasakosit nei vienas apie tą prakeiktą vyną, kurio gerti visi
ėjote - įsiterpė žuvininkystės ūkio direktoriaus
pavaduotojas.
Prieš pratęsdamas šią
žvejų istoriją, papasakosiu, kaip aš, jaunesnysis mokslinis
darbuotojas, prieš kelis mėnesius pagal paskyrimą ėmęs dirbti
Moksliniame-gamybiniame susivienijime „Fermentas“, atsiradau
Kazlų Rūdos žuvininkystės ūkyje, žvejų namelyje, prie karpiais
įžuvinto tvenkinio.
Susivienijimo gamykla,
Vilniuje pastatyta prancūzų, kurioje pradėjau dirbti 1974 metais,
gamino kelis techninius fermentus. Štai tie fermentai, premiksų į
karpių pašarus pavidalu, turėjo spartinti jų maisto įsisavinimą,
gerinti produktyvumą.
Benediktas, veterinarijos
mokslų daktaras, penkiasdešimties metų, buvo mano tiesioginis
viršininkas. Kartu dainavome susivienijimo vyrų oktete ir gražiai
sutarėme. Tą dieną mes buvome atvykę paimti tyrimų medžiagos.
Turėjome kelias valandas iki traukinio išvykimo, kurias leidome
ūkio darbuotojų kompanijoje.
Pavaduotojas tęsė:
- Prieš kelis metus
ūkyje įsidarbino zootechnikas. Mėgo po ūkį bričkele važinėti.
Dar vyną naminį gamino. Ėmė jis tuo vynu mano žvejus girdyti.
Tai būtų pusė bėdos. Tačiau vynu nesibaigdavo. Prigirdęs iki
sąmonės praradimo, jis juos išgvaltavodavo į antrą galą.
Pastebėjau, kad vyrai kažkokie nesavi, nieko nepasakoja, bet
negaluoja. Per tą vieną pederastą būtume žvejus praradę.
- Mes ne tokie,
pašmaikštavo Benediktas, tuoj pasiimame karpius ir važiuojame.
Buvo jau laikas vykti.
- Bet, vis tiktai, kaip
istorija pasibaigė? - paklausė jis.
- Arklys pasibaidė ir
mūsų vyndarys-pederastas stuburą susilaužė. Nelaimė, žinoma,
bet nors niekas žvejams užpakalių nebedrasko.
Traukinys dunksėjo į
Vilnių, Sėdėjome ant medinių suolų vienas priešais kitą ir
Benediktas šelmiškai primerkęs akį, visas švytintis nuo
šypsenos, man pasakė:
- Matai, Algimantai, kaip
vyrams nesveika daug vyno gerti...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą