Knygos vertimo pradžia:
Skyrius 2. Rudasis (pradžia)
Vertėjo dedikacija: Šį savo kuklų
darbą skiriu grupei „disidentų“, kuriuos pavadinčiau „Lietuvos
ir lietuvių tautos mylėtojų draugija“. Apie jų veiklą pranešė
vienas šabesgojišku tampantis portalas, kaip tik per šabatą, sausio 11 dieną ("Vilniaus Gaono metais Vilniaus Sporto
rūmai taps Vilniaus stigma").
Skyrius 2. Rudasis (pabaiga)
HITLERIS KAIP CHABADO EVOLIUCIJOS VEIDRODIS
Juk ne paslaptis, kad nuo
„žydų klausimo“ neišmanymo kenčia visi: ir „judofilai“ ir
„judofobai“, gindami arba, priešingai, keikdami tai, apie ką
neturi reikiamo supratimo. Būtina, pagaliau, likviduoti šį trūkumą
– tam, kad žmonės, besidominantys žydų reikalais turėtų
aiškų ir tikslų judaizmo supratimą. Tačiau nežinojimas nėra
nusikaltimas. Nusikaltimas yra nenoras įgyti žinių. Deja, tarp
„judofilų“ ir tarp „judofobų“ pakanka asmenų, nenorinčių
užsiimti savęs ugdymu šiuo klausimu. Jie dėl pasipūtimo mano,
kad jų žydiškos tematikos žinių lygis yra pakankamas objektyviai
vertinti judaizmą. To rezultatas yra primityvus darbo lygis,
kompromituojantis autorius. Tuo tarpu žydų rasizmas ir toliau
egzistuoja, stiprina ir plečia savo rėmėjų ratą. (...)
Antrojo pasaulinio karo metu daugumas
chasidų ne Chabado krypties buvo sunaikinti. Chabado bendruomenė
taip pat patyrė rimtus praradimus, bet Šeštojo Liubavičių Rebe,
Josifo-Icchako, ir Septintojo Liubavičių Rebe, Menachemo-Mendlo
Šneersono dėka išplito po visą pasaulį, pirmiausiai po JAV
teritoriją. Visuotinai nelaimei, būtent rasistinė kryptis
chasidizme yra savo skaičiumi dominuojanti pokariniame pasaulyje.
Pats Chabadas – tai ne chasidizmas,
tai melagingas chasidizmas, talmudizmas su kauke. Po Menachemo-Mendlo
Šneersono mirties (1994 m. birželio 12 d.) Chabadas atitolo net
nuo... talmudizmo, tapo savo rūšies religija, kurios pagrindu yra
mirusio Rebe kultas. Chabadnikų įsitikinimu, М. М. Šneersonas
mirė vykdydamas pranašų raštus, konkrečiai, Yeshayahu
(Izaijo) 53 skyrių už žydų nuodėmes ir turi prisikelti,
kad prikelti mirusius, pastatyti Šventyklą Jeruzalėje ir tapti
Mošiachu (Mesiju). Tokiu būdu, chabadnikai, atmetantys, kaip ir
kiti judėjai, Kristų-mesiją, mėgina suteikti mirusiam Rebe
Šneersonui tai, ką padarė Jėzus! Šito melo chabadnikai moko
vaikus savo ješivose ir vaikų stovyklose, kurių tinklas užklojo
Rusiją. Tuo pačiu, pats Menachem-Mendl niekada savęs nevadino
Mesiju. Jis pranašavo, kad Mesijo atėjimas tiesiogiai surištas su
Rusijos išlaisvinimu nuo komunizmo ir jos dvasiniu atgimimu. Jo
nuomone, Mesija turi ateiti iš Rusijos, dar gyvenant dabartinei
kartai. (…) Kadangi Rebe niekada nebuvo pareiškęs apie save, kaip
apie Mesiją, galima manyti, kad mesianistinė chabado kompanija –
ne kas kita, kaip sąmoninga žydų apgavystė (...)
Chabadas – ne tiktai religinė
organizacija, bet ir politinė. Tarp rabinų ir paprastų chabadnikų
JAV daug milijonierių ir milijardierių, darančių didelę įtaką
šios šalies politikai Artimųjų rytų regione. Pavyzdžiui, Šlomo
Kunin, buvęs Rebė pasiuntinys Rusijoje nuo 1991 iki 1995m. Chabado
rabinai lankosi JAV prezidento apartamentuose ir JAV Kongrese žymiai
dažniau, negu stačiatikių šventikai pas Rusijos Prezidentą ir
abiejose Federalinio susirinkimo palatose. Tarytum JAV valstybine
religija yra judaizmas! (…) Negalima atmesti, kad pasirodymas
garsios Monikos Levinsky tarp Klintono aparato darbuotojų ir sekusi
skandalinga istorija – pasekmė suplanuotos akcijos su tikslu
šantažuoti prezidentą, siekiant įgyvendinti Chabado bendruomenės
užsienio politikos tikslus. Įdomu, kad antros eilės M.Levinski
dėdė M.Levinski – gimęs TSRS, šiuo metu gyvena Baltarusijoje,
prie Vitebsko, tradiciniame Chabado įtakos rajone. (...)
Chabado poveikio į JAV užsienio
politiką pasekme tapo, be abejonės,
agresija šios šalies prieš suverenų Iraką 1998 metų gruodį.
Chabado bendruomenė visame pasaulyje palaikė šį karą. Dar
daugiau, dar iki operacijos „Audra dykumoje“ Maskvos sinagogose
buvo iškabinti komentarai su
pranašystėmis Liubavičių Rebė ir tūlo Rabbi Icchoko,
išpranašavusių neišvengiamumą antrojo karo su Iraku, kuris
„sugriaus visą pasaulį“, po ko ateis Mošiachas. (Nedidelis
patikslinimas. Kadangi knyga „Tanija paslaptys“ buvo parašyta
1999 metais, t. y. keturi metai iki paskutiniosios „Irako
kompanijos“, autorius klaidingai palaikė trumpalaikę operaciją
„Audra dykumoje“ už „antrąjį Irako karą“, kurį neva
išpranašavo chabado „aiškiaregiai“. Iš tikrųjų,
„pranašystės“ buvo iš anksto suplanuotos, ir chabadnikai
padarė viską, kad jos įvyktų. Apie tai, kokias jie dėjo
pastangas šia kryptimi, aš smulkiai rašiau knygose „Žydų
smūgis“ ir „Žydų Nord-Ost“. Priminsiu, kad antrasis karas
prieš Iraką buvo JAV paskelbtas 2003 metų kovą, kaip tik per žydų
šventę Purimą, kurio šventimo kiekvienais metais pretekstu tapo
pjautynės, kurias žydai surengė biblijiniais laikais, kuomet buvo
išpjauta 75 tūkstančiai persų. E.H.)
Sadamas Huseinas, chabadnikų
įsitikinimu, - naujas Amanas (Purimo herojus, pakartas ant medžio
dėka persų karaliaus Artakserkso žmonos žydės Ester gudrumo). O
pagal žydų požiūrį, Amaną, kaip Amaleko palikuonį galima
nugalėti, tik fiziškai sunaikinus. Irakas, tokiu būdu, panašu,
tapo auka provokacijos išprotėjusių religinių-politinių
fanatikų-avantiuristų.
Tuo metu kai Bagdade po amerikiečių
bombomis žuvo taikūs žmonės, Maskvos Chabado sinagogoje Marjina
Rošča (kitose irgi), ten buvusių žydų liudijimu, buvo keliami
tostai už amerikiečių ginklo pergalę ir laidomi purvini ir
ciniški juokai irakiečių adresu. Vadovas Chabado Rusijoje rabinas
Berl Lazaras pasakė: „Dievas – už mus. Mums net nereikia kovoti
prieš mūsų priešus patiems. Už mus tai daro gojai,
amerikiečiai!“
Po tokio pareiškimo
tiktai aklam ir bepročiui neaišku, kam
buvo naudingas šis karas, sugalvotas, tarp kitko, žydų šventės
Hanuka metu [1998 m. gruodis]. Aukščiau išdėstytos
medžiagos fone šis sutapimas neatrodo atsitiktinis, kaip ir tai,
kad pirmas rimtas JAV agresijos bandymas prieš Iraką, kuris buvo
planuojamas maždaug 1998 metų vasarį, jos sėkmės atveju
pasibaigtų kaip tik per Purimo šventę, 1998 metų kovo 12-14
dienomis. Remiantis žydų prietarais, pradėti karus prieš savo
priešus geriausiai adar mėnesiais (vasario – kovo mėn. per
Purimo dienas) ir kislev (gruodis. Hanukos dienos, pergalės prieš
graikus šventė). Dėl tos pačios priežasties karas nebuvo
sustabdytas per šventę Ramadaną, o ant kai kurių bombų ir raketų
buvo užrašas: „Laimingo Ramadano“. Karas prieš Iraką,
pradėtas 1998 metų gruodį, buvo Chabado karu prieš ritualinį
religinį priešą. (Šiuos žodžius be jokių abejonių galima
priskirti 2003 metų Irako karui, kurios metu ritualinis veiksmas
buvo sužaistas iki paskutinio akto – iki nužudymo Huseino sūnų,
pilnai atitinkantis Purimo „scenarijui“, kada buvo nužudyti
Amano sūnūs. - E.H.).
Tai dar kartą įrodo postulatą apie
tai, kad joks šovinizmas, joks rasizmas nebūna be kraujo kvapo. Ko
dar galima laukti iš žmonių, kuriems išnykimas gojų nuo Žemės
paviršiaus – nekeliantis abejonės ateities įvykis?! Ir kas gali
laiduoti už tai, kad tokie žmonės, gavę valdžią atskiroje
šalyje, nepastums pasaulio link totalaus karo?(...)
Chabado bendruomenė egzistuoja
Rusijoje nuo 1991 metų. Per tą laiką kelios kartos ješivos
mokinių susipažino su „Tanija“ tekstais. Chabado bendruomenės
egzistuoja ir kitose buvusios TSRS respublikose. Žydai, baigę
Chabado mokyklą, įsitikinę, kad pas gojus nėra Dieviškos
sielos. Egzistavimas Chabado, šios „valstybės valstybėje“,
sukuria grėsmę valstybės saugumui. Žmogus, įsitikinęs tuo, kad
pas jo kitos genties bendrapilietį nėra Dieviškos dvasios, negali
būti patriotu šalies, kurioje gyvena. Juk net jei jis myli nežydus,
jis juos myli taip pat, kaip myli gyvulius, ar intelektualiai ir
psichiškai nepilnaverčius žmones, gailėdami jų, jausdami savo
pranašumą. Rusai turi rimtai susimąstyti: ar reikalinga jų
respublikos teritorijoje religinė organizacija, propaguojanti rasinę
nelygybę? Panašius susivienijimus draudžia RF Konstitucija. Todėl
tuo atveju, jeigu būtų nustatyti pažeidimai Chabado Rusijos
Konstitucijos, jo veikla gali būti pristabdyta.
Tačiau būtų neteisinga teigti, neva
dauguma Rusijos žydų pritaria „Tanija“ teorijai. Dauguma žydų
atsiliepia apie ją, kaip apie „žydų rasizmą“, smerkdami. Jie
nuoširdžiai patyrė gėdos jausmą už savo gentainius-chabadnikus.
Kokius gi jausmus turi patirti nežydas, perskaitę „Tanija“? O
juk anksčiau ar vėliau daugelis nežydų sužinos apie šios knygos
egzistavimą. Tai, kad iki šiol ji nežinoma niekam, išskyrus
hebraistus, galima pavadinti stebuklu. Suprantama, tai ne stebuklas,
o gera konspiracijos sistema. Bet visos paslaptys anksčiau ar vėliau
tampa žinomos... (…) Vien tik draudimais „Tanija“ melą
nugalėti neįmanoma. Chabadnikai užsidės kankinių vainiką ir
mokys šios knygos pogrindyje.
Sėkminga patirtis studijavimo
pogrindyje Toros ir Talmudo pas žydus yra. Galima, žinoma, kreiptis
į Federalinį susirinkimą, į ekspertus, su prašymu atlikti knygos
„Taniaja“ ekspertizę dėl kurstymo tarprasinės,
tarpnacionalinės ir tarpreliginės neapykantos. Galima viešai
sudeginti knygą „Tanija“ vienoje iš Maskvos aikščių. Bet kol
tikintys į jos tiesas žydai nesudegins jos puslapius savo smegenyse
ir sielose, bus anksti kalbėti apie pergalę. (…)
Chabado namo griūtis neišvengiama.
Ch. Jeshayahu (Izaijo) knygos 9 punkte sakoma: „Ir Viešpats per
vieną dieną nukirs Izraeliui galvą ir uodegą, palmę ir lazdą.
Senolis ir didikas - tai galva“ “(Lubavičių Rebe), „o
melagingas pranašas yra uodega “(Schneur-Zalman). „Ir šios
tautos vadai ją klaidina, ir vedami bus sunaikinti“ (14-16). (...) Tebūnie tavo valia, Viešpatie! “
Ir taip, trumpai reziumuojame, kokias
naujas paslaptis atvėrė mums „Tanija“ - ideologinė koncepcija,
sukurta chabado „gaono“ Šneuro-Zalmano.
Pagal Chabado teorija: siela žydo –
nuo Dievo, nežydo – nuo šetono; visi, ką daro žydas – gėris,
nežydas – blogis; žydas – evoliucijos žiedas, nežydas –
vėmalai ir ekskrementai... Leiskite man toliau netęsti. Pakanka to,
kad visos šios šlikštynės aprašytos aukščiau. Bet baisiausia
net ne sąvokose, kuriomis prifarširuotas žiedas chabadinio
„genialumo“ knyga „Tanija“, - galiausiai tai tiesiog žodžiai.
Baisiausia tai, kad rasistinė Chabado politika gula storu sluoksniu
ant veidmainiško garbingumo, per kurį negalima prasiveržti be
žinojimo tikrų „vertybių“, kuriomis vadovaujasi visuose savo
veiksmuose Chabado nežmonės.
Vienu iš ryškiausių liudininkų šio
beribio fariziejiškumo yra Chabado buvimas artimiausioje aplinkoje
asmenų, turinčių žemėje valdžią. Nenustebsiu, jei dauguma
prezidentų ir premjerų, už kurių nugarų pasirodo juodos
skrybėlės, nieko negirdėjo apie chabadnikų „autoritetą“
Šneurą Zalmaną ir jo žydų antžmogio teoriją. Dėka Chabado
superprofesionalizmo klausimuose konspirologijos ir nepriekaištingai
išrikiuotos linijos viešo elgesio šio pasaulio stiprieji net
neįtaria, kad spaudžia rankas ir sėda už vieno stalo su kovingais
nacistais, kurie mato juose tik „vėmalus ir fekalijas“.
Lieka viltis, kad „Tanija paslaptys“,
kurios pagaliau tapo viešomis ne tik „žydų skaitytojui“, bet
ir platesnei skaitytojų auditorijai, nutrauks nematomą skrybėlę
nuo žydų fašizmo, kurio super veidmainystė ir absoliutus
neapčiuopiamumas padaro jį daug baisesniu reiškiniu, nei paprastas
fašizmas.
Noriu atkreipti dėmesį į dar vieną
momentą. „Tanija paslaptys“ autorius užduoda klausimą: „Ko
dar galima laukti iš žmonių, kuriems gojų išnykimas nuo Žemės
paviršiaus – abejonių nekeliantis ateities įvykis?! Ir kas gali
laiduoti už tai, kad tokie žmonės, gavę valdžią atskiroje
šalyje, nenustums pasaulį į totalinį karą?“
Mano ankstesnėse
knygose vienokiu ar kitokiu pavidalu yra atsakymai į
šiuos klausimus.
Bet dabar aš suprantu: tik „Tanija“ fone mano paaiškinimai, ko
galima ir reikia laukti iš tų, švelniai kalbant, žmonių, bus
išgirsti ir suprasti. Todėl skaitau būtinu priminti kai ką iš
parašyto anksčiau.
Pateiksiu nedidelę ištrauką iš
knygos „Žydų smūgis“ (2003 m.), kurios pagrindinė mintis
tokia: šiandien mūsų bendras priešas – Žydų Fašizmas, ir
nėra nieko baisesnio už jo negailestingą, nematomą smūgį.
„…Šį Monologą aš pradėjau nuo
citatos iš kalbos Rusijos gynybos ministro Sergejaus Ivanovo
posėdyje Karo mokslo akademijos, pareiškusio, kad Rusija jau daug
metų yra karo stovyje – karo, kurio niekas nepaskelbė, bet kuris
pagal aukų skaičių lenkia visus Rusijos XX amžiaus karus, tame
skaičiuje patį kruviniausią iš jų – Didįjį Tėvynės.
Aš gi tvirtinu, kad ne tiktai Rusija,
bet ir visas pasaulis šiandien yra karo būsenoje – Trečiojo
nepaskelbto pasaulinio karo, ir šiame Monologe pateikiami tiktai
patys ryškiausi jo „epizodai“ - Čečėnija, Palestina,
Irakas...
Pasaulis apimtas Karo, ir jei mes to
nejaučiame, tai visai nereiškia, kad jis praėjo pro šalį. Mūsų
istorijoje jau buvo atvejis, kada mes nepastebėdavome ir nenorėjome
pastebėti Karo, kurio kanonados sklido po visą Pasaulį. Tai buvo
Antras Pasaulinis, prasidėjęs 1939 metais ir sudavęs smūgį į
mūsų žemę tiktai 1941-siais, ir ištisus dvejus metus tarybinė
liaudis buvo Taikos iliuzijoje ir viltyje išsaugoti šią iliuziją.
Taip ir šiandien mūsų žmonės kartoja išmoktą išdavikišką
frazę: „Kad tik nebūtų karo“, nesuprasdami, kad jis-Karas-jau
vyksta, ir vietoj to, kad zombinti pačius save nesibaigiančiais
„kad tik nebūtų...“, reikia kautis ir triuškinti Priešą.
O Priešas šiandien vienas –
Žydiškas Fašizmas, kuris pasaulinį Smūgį visais galimais būdais
– politiniais, kariniais, teroristiniais, ekonominiais,
informaciniais, - ir, užsidėję kaukę taikaus judėjo, pjudo savo
religinius konkurentus – Krikščionių ir Islamo civilizacijas,
jau priartėjusias prie to, kad tapti ritualinėmis aukomis,
numestomis ant judeo-nacistinio „dievo išrinktumo“ altoriaus
vardan užtemdymo viso Pasaulio „šviesa judėjų tikėjimo,
vienintelės proto religijos“.
Mažai kas susimąsto, kad sąvoka
„pasaulinis karas“ atsirado tiktai ХХ amžiuje, kurio pradžia
buvo pažymėta Pirmuoju pasauliniu – Imperialistiniu, vidurys –
Antruoju pasauliniu – Ideologiniu, o pabaiga – Trečiuoju
pasauliniu – Religiniu, kuris įgauna pagreitį jau naujame, ХХІ
amžiuje. Be to, tylos periodus tarp trijų pasaulinių karų labai
sunkiai galima pavadinti „taikiais“: po Pirmojo pasaulinio karo
vietoj ilgai lauktos taikos atėjo užsitęsęs „pokarinis
periodas“, laipsniškai perėjęs į Antrą pasaulinį, kuri per
„šaltojo karo“ tiltelį perdavė estafetę Trečiąjam
pasauliniam jo „teisių perėmėjui“. Todėl teisingiau būtų
kalbėti net ne apie tris pasaulinius karus, o apie tris fazes vieno
Pasaulinio karo, besitęsiančio visą šimtmetį.
Išvadą apie vientisą Pasaulinį karą
patvirtina tai, kad visuose jo fazėse yra vienas – nematomas –
Priešas, pradžioje ХХ amžiaus supriešinęs imperijas (Rusiją
ir Austro-Vengriją), amžiaus viduryje – ideologijas (komunistinę
ir nacional-socialistinę), o jo pabaigoje – religijas
(Krikščionybę ir Islamą). (...)
(...) O dabar, aš manau, pats laikas
vėl pacituoti Menachemą Mendela Šneersoną, Chabado Mošiachą,
kurio antrąjąm atėjimui žydų fašistai ruošiasi aukoti dvi
didžiąsias Aukas – Krikščionišką ir Islamo civilizacijas.
„…šiomis dienomis, kad „Visos
pasaulio karalystės sukyla viena prieš kitą“, mes turime žinoti
ir tikėti, kad karas tarp tautų karalysčių nepalies, apsaugok
Dieve, žydų. Priešingai, visi vykstantys įvykiai eis tiktai žydų
tautos naudai ...“
Šie Septintojo Liubavičių Rebe
žodžiai pasirodė „dievo išrinktojo“ bukleto „Mošiacho era“
puslapiuose 1993 metais – kada Trečioji fazė Pasaulinio karo
„tarp karalysčių pasaulio tautų“ dar tik įgaudinėjo
apsisukimus, bet žydų tauta jau pradėjo gauti realią naudą iš
įvykių, vykstančių jo nematomame Fronte. Ir šiandien, praėjus
10 metų po pasirodymo „didžiosios pranašystės“
judeo-nacistinio Fiurerio-Mošiacho, jo fanatiški pasekėjai daro
viską, kad nenusektų naudos žydų tautai Šaltinis ir Pasaulinis
karas tarp pasaulio tautų karalysčių tęstusi iki tol, kol „judėjų
tikėjimo šviesa“ nepavers pelenais kitus tikėjimus, ir Pasaulis
nevirs į … :dievo išrinktą“ Karalystę žydų ir žydams,
istorija kuri prasidės naujoje eroje – Mošiacho Eroje“ („Žydų
Smūgis“).
Ir dar viena ištrauka iš jau
paskelbtos knygos. Tiesa, ne mano, o chabado – skirtos „vidiniam
naudojimui“. Išleista 1998 metais Izraelyje 300-puslapių knyga su
pretenzingu pavadinimu „Nenugalėti“, pasakojanti apie išvarymą
Chabado iš TSRS ir jo sugrįžimą į NVS, baigiasi sekančiais
žodžiais:
„Apledėjęs Raudonosios aikštės
grindinys, griežti Kremliaus bokštai. Pirmame
plane „micvotankai“ - mašinos, kuriose chabadnikai važinėja po
miestą, padėdami atlikti žydams vieną iš Toros įsakymų. Dabar
ant jų stogų dega hanukos žvakės – atminimas apie stebuklą,
dvasios pergalės prieš tamsą ženklas.
Ne taip buvo kažkada. Chasidai,
drebėdami nuo speigo valdiškuose vatinukuose, užrakinti po
bedugniu Kolymos dangumi, kartojo rebe žodžius, svajodami, kad jie
išsipildytų. Ir jie išsipildė.
1991 metais, praėjus 70 metų po
įvylių, aprašytų knygoje, Liubavičių Rebe oficialiai atstato
chasidų organizaciją CHABAD Rusijoje. Žmonės, kurie visus šiuos
ilgus metus laikėsi Kūrėjo įsakymų ir mokė to paslapčia kitus,
gavo galimybę veikti kitais masteliais, nebijodami skundimų ir
areštų. Žydija, Tora daugiau ne pogrindyje. „Micvotnikai“ -
Raudonojoje aikštėje, tai ne sapnas. Per daug ilgai rizikavo žydai,
per daug dvasios, kai kada kartu su gyvybe jie atiduodavo, kad tik
nebūtų sapnas... bus Tęsinys“.
Tikuosi, jums jau nereikia grumulioti,
kokią pergalę šventė chabadnikai dar viduryje 1990-jų: knyga
„Tanija“ duoda išsamų paaiškinimą, kas chabadnikų supratimu
yra yra „dvasia“, o kas - „tamsa“. Ir pergalingas maršas
chabado „micvotnikų“ per Raudonąją aikštę – tai iš
tikrųjų ne sapnas: tai, apie ką tik svajojo fašistas Adolfas
Hitleris, lygiai po pusės amžiaus sėkmingai realizavo
fašistuojantis Chabadas.
Bet, pasirodo, ir tai dar ne viskas:
BUS TĘSINYS...
Skyrius 3. Juodasis
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą