Yusif Salia neturėjo būti Italijoje,
jis buvo suimtas mėginant pabėgti į užsienį su 11 kilogramų
narkotikų. Jis narkomanas, kuris nunuodijo nepilnametę mergaitę
narkotikais, išprievartavo ir paliko mirti.
Yusif Salia gyveno Italijos
nelegaliai. Jo leidimas gyventi humanitariniais tikslais pasibaigė
prieš 4 metus. Bet, nepaisant to, afrikietis liko Italijoje. Štai
ir to rezultatas. Jis veikė Romas narkotikų pasaulyje.
Šių metų kovo 27 dieną Yusif buvo
pristatytas iš San Lorenzo į Romos imigracinės policijos ofisą
identifikavimui ir jam buvo nurodyta atvykti į policijos nuovadą
Neapolyje, kad sureguliuoti padėtį. Bet jis liko Italijoje, kaip
vaiduoklis, be jokio leidimo, be jokio pagrindo.
Yusif buvo suimtas netoli Fogia,
Mezzana kaime esančiame afrikiečių getto. Jis ketino pabėgti į
užsienį. Sulaikymo metu jis turėjo 11 kilogramų narkotikų.
Nusikaltėlis buvo susektas
pasiklausius telefonus po mergaitės nužudymo. Bet ne tik. Tyrėjai
jau žinojo, kad jis anksčiau yra buvęs Mezzana kaime.
Pamatęs teisėsaugos darbuotojus,
Salia bandė užsibarikaduoti. Kai jį sugavo, jis mėgino apsimesti
kitu žmogumi, buvo nusikirpęs plaukus. Policininkai aptiko jo
turėtus narkotikus, kurių buvo: 11 kilogramų marihuanos, 194
gramai hašišo, 122 gramai dervos, 4 dozės metadono. Buvo rastas
žaislinis pistoletas.
Dabar Yusif Salia kaltinaas
žmogžudyste, prievarta, grupiniu išprievartavimu, perdavimu
narkotinių medžiagų.
Der Spiegel vakar paskelbė Eurostato
imigracijos duomenis už 2017 metus, kurie sako, kad į ES imigravo
virš 3 milijonai žmonių. Tai vienu milijonu daugiau, negu atvyko į
ES imigrantų pernai.
Tiktai 1 milijonas imigrantų atvyko
dirbti. Tarp jų daugiausiai ukrainiečiai ir kiti europiečiai iš
Rytų Europos, Kinijos piliečiai.
2,1 imigrantų atvyko parazituoti ES
socialinę sistemą – tai Afrikos ir Artimųjų Rytų gyventojai,
kurių dauguma beraščiai ir neturintys jokios kvalifikacijos.
Daugiausiai imigrantų 2017 metais
atvyko į Lenkiją. 87% tų, kurie į ES atvyko dirbti, apsistojo
būtent Lenkijoje. Dauguma atvykusių į Lenkiją buvo ukrainiečiai:
2017 metais jų atvyko 585 tūkstančiai.
Antra pagal imigrantų skaičių buvo
Vokietija. Čia buvo išduoti leidimai gyventi 535 imigrantams. Čia
atvyko daugiausiai socialiniai parazitai iš Irako, Sirijos,
Afganistano. Daugumas jų tikslas-dosnios vokiečių socialinės
sistemos parazitavimas.
Vokietija vilioja socialinius parazitus
Arabai ir juodaodžiai afrikiečiai
plūsta į Vokietiją, kur nereikia dirbti. Prašymų prieglobsčiui
svarstymas čia užtrunka virš 15 mėnesių. Portalas Germania.one
pateikia pavyzdį: „pabėgėlių“ 10 asmenų šeima Leipcige
gauna iš valstybės 7300 eurų per mėnesį. Be to valstybė apmoka
jiems būsto nuomą. Pinigai jiems išmokami grynais.
Koks kvailys, gaudamas tokius pinigus,
norės dirbti?
Spalio 24 dieną filosofijos
profesorius Taylor Marshall (JAV) savo Twitter paskelbė nuotraukas,
kuriose popiežius Pranciškus greta popiežiaus kryžiaus yra
užsidėjęs LGBT vėliavos spalvų kryžių.
Pirmą kartą Vatikano dokumente
terminas „LGBTQ” buvo įtrauktas į jaunimo Sinodo darbotvarkę.
Nedidelės grupės jaunimo Sinode jau pakvietė bažnyčią
pripažinti „kitas šeimos formas“ ir skirti didesnį dėmesį
homoseksualistams ir „realijoms“, su kuriomis jie susiduria, tarp
kurių minima „santuoka“, surogatinė motinystė ir įvaikinimas.
Nėra abejonės, kad satanistas
Pranciškus naudoja jaunimo Sinodą homoseksualizmo diegimui
bažnyčioje ir katalikų bažnyčios griovimui.
Krokuvos kunigas profesorius Edvardas Staniek meldėsi už popiežiaus Pranciškaus mirtį: „Jei popiežius neklauso Jėzaus, jis nedalyvauja jo valdyme"
Aš meldžiuosi už popiežiaus išmintį, už jo širdį atvirą Šventajai Dvasiai, o jei taip nėra, aš meldžiuosi už jo greitą išvykimą į Tėvo namus. Aš visada galiu paprašyti Dievo, kad jam būtų duota laiminga mirtis, nes laiminga mirtis yra puiki malonė, - pasakė pamoksle, pasakytame vasario 25 dieną kunigas profesoriaus Edavardo Staniek, kalbėdamas apie klaidingas, jo nuomone, Pranciškaus pažiūras, prie kurių teologas priskyrė atsivėrimą musulmonams ir gyvenantiems mirtinoje nuodėmėje.
Pamoksle, pasakytame Felianų seserų Nekalto Švč. Mergelės Marijos Širdies bažnyčioje Krokuvoje kunigas profesorius Edvardas Staniekas atkreipė dėmesį į autoriteto supratimą.
– Abraomui Dievas buvo aukščiausiasis autoritetas, todėl padarė tai, ką Jis įsakė. Tai tikėjimo Dievui aktas. Jame yra Dievo pripažinimas aukščiausiąja valdžia ir tik su juo skaitomasi, - sakė kunigas.
– Autoritetas ne gaunamas, autoritetas bręsta. Bažnyčioje vieninteliu autoritetu yra Jėzus. Ne popiežius, ne hierarchija, ne vyresnieji. Jėzus. Jo autoriteto pagrindu bažnyčia gyvena.
Kunigo žodžiais, Popiežius Pranciškus aiškiai nukrypsta nuo Jėzaus mokymo, jis neteisingai supranta jo gailestingumą.
Profesorius Edvardas Staniek pamoksle pasakė:
– Gailestingumo vardan jis ragina parapijas ir vyskupijas atidaryti duris islamo pasekėjams. Kaip religija, jie yra priešiški Evangelijai ir Bažnyčiai. Religiniuose karuose nužudė milijonus. Ir mes, lenkai, prisimindami pergalę prieš jų armijas prie Vienos, geriau, nei kiti, suprantame, kad negalima kalbėti apie dialogą su jais. Mes galime parodyti gailestingumą tiems musulmonams, kurie miršta nuo bado ar troškulio. Vyskupijos ir parapijos durys gali būti atviros tik tikintiems į Jėzų Kristų.
– Antruoju neteisingo gailestingumo supratimo punktu yra durų į Eucharistiją atidarymas, suteikimas malonės žmonėms, kurie pasirinko nuodėmę, kaip savo pasaulį. Jie gali turėti prieigą prie Eucharistijos tol, kol jie atgailauja dėl savo nuodėmės.
– Kuo vadovaujasi popiežiaus? Aš nežinau. Koks jo pasisakymų tikslas? Aš taip pat nežinau. Aš žinau, kaip šie jo teiginiai naudojami masinės informacijos priemonėse, nukreiptose sunaikinti Jėzų ir jo Bažnyčią. Aš meldžiuosi už išmintį popiežiui, už jo širdies atvirumą Šventos Dvasios poveikiui, o jei tai neįvyks, aš meldžiuosi už jo greitą išvykimą į Tėvo namus. Aš visada galiu paprašyti Dievo, kad jam būtų laiminga mirtis, nes laiminga mirtis yra puiki malonė.
– Jei popiežius neklauso Jėzaus nuo Taboro kalno, jis nedalyvauja Jo valdžioje. Kristaus Bažnyčia nėra pastatyta ant valdžios. Remiasi autoritetu. Tas, kuris vertina galią aukščiau valdžios, yra svetimkūnis Jėzaus Bažnyčioje. Klausykite Jėzaus, taip, kaip mums prisakė Jo Tėvas ant Taboro kalno – baigė pamokslą tėvas profesorius Edvardas Staniek.
Šventikas profesorius Staniek yra didelis teologijos autoritetas Lenkijoje. Jis daug metų buvo Krokuvos dvasinės seminarijos rektoriumi, parašė kelias dešimtis knygų, buvo Lenkijos Teologijos Mokslų Akademijos komiteto nariu.
Stebint popiežiaus Pranciškaus veiklą, susidaro įspūdis, kad stambusis finansinis kapitalas šį žydų tautybės jėzuitą iš Argentinos, kuris 2013 metais buvo įtrauktas į 50 žymiausių pasaulio žydų sąrašą [1], pasodino į popiežiaus sostą vien tam, kad sugriauti iš vidaus Kristaus bažnyčią. Sovietinių komunistų vadai, tarp kurių dominavo žydai [2, 3], griovė bažnyčią iš išorės, nepavyko, Briuselio marksistai [4] elgiasi gudriau, jie griauna Kristaus bažnyčią iš vidaus, popiežiaus ir jo hierarchų rankomis.
Aš, pagal savo išgales, fiksuoju faktus apie šio griovėjo ir satanisto Bergoglio veiklą, o šie faktai patvirtina, kad tai yra didžiausias mūsų dienų krikščionybės priešas. Ne be reikalo buvęs ilgametis Krokuvos kunigų seminarijos rektorius profesorius Edvardas Staniek meldėsi už popiežiaus Pranciškaus mirtį ir sakė per šv.mišias : „Jei popiežius neklauso Jėzaus, jis nedalyvauja jo valdyme [5]."
Bergoglio, autoriaus nuomone, neskirsto imigrantų į ekonominius migrantus ir pabėgėlius-žmones bėgančius nuo karo. Visi jam yra „pabėgėliai“ ir jie, popiežiaus žodžiais, „belsis į duris pasiturinčių šalių“, nes jiems reikalingos „mūsų akys, mūsų rankos ir mūsų balsas, kad padėti pabėgėliams ir imigrantams“.
„Klausantis šių kalbų, „susidaro įspūdis „dvasingasis“, gyvenantis saugomame Vatikano burbule, paslėptas nuo realybės, saugomas bataliono šveicarų gvardijos, neturi nei mažiausio supratimo apie tai, kas vyksta Vakarų Europos gatvėse,“ - rašo Stürzenberger. Žemiau pateikiu kelias straipsnio ištraukas:
2013 metais savo apaštalinėje kalboje „Evangelii Gaudium“ jis visai rimtai sako: „Mes, krikščionys, privalome su meile ir pagarba elgtis su islamo imigrantais, kurie ateina į mūsų šalis, ir mes tikimės ir prašome priimti ir gerbti šalyse islamo tradiciją“.
O ar reikia? Ar būtų Jėzus toks nuodėmingas, kad atvestų į šalį savo mirtinus priešus ir remtų juos?
Ar Bergoglio yra visai aklas ar visai kvailas, kad nematytų, kaip krikščionys islamo šalyse diskriminuojami, persekiojami ir masiškai žudomi?
Šiame pasaulyje nėra nei vieno raštingo dvasinio piemens, kuris įleistų vilkus į savo olą ir juos maitintų. Nei vienas fermeris neatidarys savo vištidę lapei.
Genialus karikatūristas Getz mala šį idiotizmą į miltus:
Bet Pranciškus kviečia į krikščionišką Europą masiškai įleisti mahometonus. Jis taip pat atsakingas už nupjautas galvas, išprievartavimus, pjovimą peiliais, teroristinius aktus?
Žinoma ne. Jis ne tik ignoruoja didžiulį pavojų, jis apie tai kalba gražiai jau daugelį metų. Šitas jėzuitas popiežiaus soste – šlykštus islamistas.
Ištrauka iš jo „Evangelii Gaudium“: „Niekada nereikia pamiršti, kad jie Abraomo tikėjimo ir su mumis garbina vieną Dievą, gailestingą...“
Tai kaip tik šventvagystė, jei sakoma, kad musulmonai, kaip krikščionys, garbina „vieną Dievą“. Alachas ir krikščionių Dievas, greičiau, yra visiškos priešingybės. Viso to nesąžiningo sutaikymo su islamu kulminacija, yra šis veidmainio plepio tvirtinimas.
Bergoglio yra „visiškas idiotas arba islamo karys. 2016 metų liepos mėnesį jis pakartojo savo kliedesies:
Jau 2006 metais Bergoglio kritikavo savo pirmtako Benedikto XVI kalbą, pasakytą Regensburgo universitete. Tada Benediktas XVI demaskavo Islamą dėl jo žiaurumo, cituodamas Bizantijos imperatorių Emanuelį II Paleoogą, kuris beveik prieš 600 metų aiškiai išanalizavo islamą: „Parodyk man, ką atnešė naujo Mochamedas, ir tu atrasi tik blogį ir nehumaniškumą, kaip ir tai, kad jis prisakė skleisti tikėjimą, kurį jis skleidė kardu“.
Tačiau Bergoglio aptiko, kad Benedikto pareiškimas „skatina konfrontaciją“ ir netinka tam, kad kruopščiai sukurtus santykius su Islamu „sunaikinti per 20 sekundžių“.
Straipsnio autorius pastebi, kad Bergoglio vietoj to, kad kritikuoti fašistinę Islamo ideologiją, ją perima ir gina ne krikščionių, bet islamo pasaulį ir sako: „Kas nori būti geru krikščionimi, tas turi gyventi Jėzaus dvasią, tam nereikia melagingos bažnyčios, kuri gieda giesmes šio pasaulio stipriesiems.“
Autorius neatskleidžia tos misijos, kurią tarptautinis sionizmas yra paskyręs šiam popiežiui, o būtent sukurti gojams vieningą religiją. Šai iš kur dygsta Bergoglio konformizmas, ekumenizmas, o galiausiai - išsižadėjimas žydų nekenčiamo Kristaus ir jo bažnyčios.
Mano cituojamas ir perpasakojamas vokiečių autorius paviršutiniškai pažvelgė į katalikų bažnyčios transformacijos ir degeneracijos priežastis. Jas gana išsamiai išnagrinėjo religijotyrininkė Dr.Olga Četverikova straipsnyje „Kaip vyko katalikybės judaizacija“. Žemiau pateikiu šio straipsnio fragmentą, skirtą popiežiui Bergoglio [1, 6, 7, 8, ].
Autorė rašo:
Kitu šiuolaikinio „susitaikymo“ su krikščionybe pavyzdžiu, vedančiu į faktišką jos pakeitimą judaizmu, yra Izraelio judaizmo tyrinėtojo Pinchaso Polonskio platinamos idėjos, laikančios krikščionybę „judaizmo nežydams forma“ arba „atskiru judaizmo marketingu“ [40].
2016 metų pradžioje Sankt Peterburgo choralinėje sinagogoje per paskaitą-pamokslą jis pareiškė: „Jus mokė, kad judaizmas – ne misionieriška religija. Bet yra ne taip… Judaizmas – pati misionieriškiausia religija žemėje. Per mūsų dukterines įmones – krikščionybę ir islamą – mes išplatinome savo idėją visai žmonijai. O dabar mes pereiname prie tiesioginio darbo su žmonija. T.y. ir krikščionybė, ir islamas įvykdė svarbiausią istorinę misiją – jie išplatino žmonijai žinias apie žydų tautą…. apie monoteizmą. Labai ačiū! Tai labai didelis darbas, mes patys jo padaryti negalėjome. Po tokio puikaus paruošimo mes galime galų gale patys tiesiogiai bendrauti su žmonija. Dėl to mes rengiamės Saliamono lygmeny pasirodyti tiesiai visai žmonijai ir pasiūlyti visai žmonijai judaizmą kaip religiją be to, kad jie atliktų gijurą [41] ir taptų žydais“ [42].
Kitoje savo paskaitoje P. Polonskis patvirtina, kad katalikybė nuo „pakeitimo teologijos“ perėjo prie „papildymo teologijos“, kad ji pripažįsta, jog „žydai yra Dievo žodžio nešėjai“ ir „vedliai pas Dievą“ (išskiriant stačiatikius). Žmonijos monoteistiniame komplekse judaizmas turi vesti paskui save krikščionybę, kurios defektus reikia ištaisyti, konkrečiai – Kristaus pripažinimą Dievu. Kaip nurodo Polonskis, mūsų epocha – žmonijos religinių žinių globalinio pasikeitimo laikas; svarbiausia dabar – grąžinti krikščionybę į teisingą santykį su judaizmu, taip kad „žydų tautos tikslas – skelbimas žmonijai žydiško monoteizmo kaip jį supranta žydai“, t.y. „judaizmo tikslas – ne žydai, bet gojai“. Ir Izraelio valstybė aktyviausiu būdu daro įtaką krikščioniškai teologijai, ją keičia ir taiso [43].
Taigi judaizmas išsaugo savo pilnatvę, tuo tarpu kitos religijos išplaunamos ir įrikiuojamos į naują universalią religiją. Daugelis žydų autorių kaip tik ir tapatina dvylika Berlyno deklaracijos punktų su noachizmu, suvokdamos jas kaip globalinės etikos pagrindų formuluotę. Noachizmas turi tą ekumeninį „teologinį minimumą“, kuris sujungs žmoniją visiems priimtinais įstatymais, grąžindamas ją į ikikrikščionišką civilizacijos vystymosi erą, suprimityvindamas ir suniveliuodamas žmonių sąmonę, ruošdamas juos sutikti žydų mošiachą.
Reikia paminėti, kad tada, kai buvo rengiamos Berlyno tezės, t.y. 2008 m., Tarptautinė teologinė komisija prie Romos kurijos paskelbė dokumentą „Universaliosios etikos paieškos: naujas žvilgsnis į natūralųjį įstatymą“, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas ne Jėzui Kristui, bet natūraliojo įstatymo filosofinei koncepcijai, leidžiančiai užmegzti dialogą beieškant to universalumo, kuris yra kiekviename žmoguje. Jame sakoma: Katalikų bažnyčia, suvokdama būtinybę žmonėms kartu ieškoti vieningo gyvenimo pasaulyje taisyklių ir teisingumo, nori pasidalinti su mūsų laikų religijomis ir filosofijomis natūraliojo įstatymo koncepcijos šaltiniu. Mes vadiname natūralųjį įstatymą universalios etikos pagrindu, kurią mes bandome įvesti iš stebėjimo ir mąstymo apie mūsų bendrą žmogišką būseną. Šis natūralus įstatymas nėra statiškas, jis nėra sąrašas baigtinių ir nekintamų nurodymų [44].
Bendro su žydais „dvasinio palikimo“ paieškos – svarbiausias Benedikto XVI nuopelnas, apie kurį L’Osservatore Romano redaktorius Giovanni Maria Vianas atsiliepė: „XX a. atsiras mažai katalikų, kurie padarė tiek, kiek Jozephas Ratzingeris, kaip teologas, vyskupas, Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovas, o dabar ir kaip popiežius žydų ir katalikų suartėjimui“.
Jėzuito J.M. Bergoglio atėjimas į valdžią pradėjo naują etapą Katalikų bažnyčios gyvenime, ir santykiuose su žydais.
Kaip žinoma, jėzuitų vizitine kortele yra garsioji jėzuitų moralė, išplaukianti iš prisitaikėliškos teologijos, leidžiančios laisvai traktuoti pagrindinius religinius dorovinius reikalavimus pagal bet kurios vietos ir laikmečio žmonių suvokimą ir papročius. Būtent Jezuitų ordinas, prasiskverbęs į įvairų pasaulio šalių vyriausybines organizacijas ir viršnacionalines šešėlines struktūras, formuoja prisidengdamas pritaikymu katalikų mokymo prie gyvenimo realijų vieningą pasaulinę religiją ir transnacionalinės vyriausybės tinklą (prisiminkime, kad būtent jėzuitas kardinolas A.Bea suvaidino lemiamą vaidmenį ekumeniniame perversme II Vatikano susirinkime). Išrinkus Ch.M.Bergoglio jėzuitų ordinas išėjo į lygį tiesioginio Vatikano valdymo, kas leidžia efektyviausiai įjungti katalikų bažnyčią į naujos globalios tvarkos sistemos kamieną.
Atitinkamai, pagrindines pastangas popiežius Pranciškus sukoncentravo atitinkamai į Bažnyčios valdymo sistemos pertvarkymą (jos išlaisvinimą iš senųjų Bažnyčios vidinių grupių) ir į vadinamosios „naujosios evangelizacijos“ įgyvendinimą. Po šia gražia formule slepiasi senasis turinys, kurio esmė – ekumeninis atvirumas, tolesnis krikščionybės plovimas (ir etikos, ir dogmatikos), „vienoje pasaulinėje religijoje“ su Romos popiežiumi, kuris pats yra kontroliuojamas „vyresniojo brolio“. Suartėjimas su žydais privalo laiduoti visišką politinį sutarimą sąlygomis, kai religija tapo pagrindiniu faktoriumi pasaulinės politikos, pašauktos pagrįsti naująją pasaulinę tvarką.
Popiežius Pranciškus tinka šiai misijai kaip niekas kitas, kadangi jį su žydais sieja patys artimiausi ir glaudžiausi santykiai. Dar būdamas kardinolu jis drauge su Izraelio rabinu Abraomu Skorka parašė knygą-dialogą „Apie žemiškus ir dangiškus dalykus“ [45], taip pat parašė pratarmę knygai kito rabino – S. Bergshamo, kurį jis vadino vienu iš savo mokytojų. Bergoglio ne kartą lankėsi Buenos Airių sinagogoje, dalyvavo judėjiškose šventėse, degė žvakes per Chanuką. Daugelį metų jis aktyviai bendradarbiavo su Lotynų Amerikos žydų kongresu (LAŽK), organizuodamas žydų jaunuomenės susirinkimus, dalyvavusios jo programoje „Naujosios Kartos“. Tad nenuostabu, jog LAŽK vadovas K. Epelmanas labai teigiamai atsiliepė apie naująjį popiežių: „Neturime nė mažiausios abejonės, kad jis puikiai dirbs vadovaudamas Katalikų bažnyčiai“. Su dideliu džiaugsmu Bergoglio išrinkimą sutiko ir B’nai B’rit vadovybė. Savo ruožtu Bergoglio savojo išrinkimo dieną kreipėsi į žydų bendruomenę laišku, kuriame nurodė: „Aš karštai viliuosi, kad gebėsiu prisidėti prie progreso, kuriuo pasižymi žydų ir katalikų santykiai nuo II Vatikano susirinkimo laikų, atnaujinto bendradarbiavimo dvasia“.
Jau pirmajame savo apaštaliniame paraginime „Evangelii Gaudium“ (Evangelijos džiaugsmas), paskelbtame 2013 rugsėjį, pontifikas skyrė ypatingą dėmesį žydams: „Kaip krikščionys, mes negalime vertinti judaizmo kaip svetimos religijos, taip pat kaip negalime žydų priskirti tiems, kas privalo palikti savo stabus, kad galėtų kreiptis į tikrąjį Dievą (1Kor 1,9). Mes tikime drauge į vienatinį Dievą, kuris veikia istorijoje, ir drauge priimame atvertą bendrą Žodį“. Iš to daro išvadą: „Egzistuoja turtingas abipusis papildymas, kuris leidžia mums drauge skaityti žydiškos Biblijos tekstus ir padėti vieni kitiems gilinti Žodžio turtingumą“[46].
Pavertęs pagrindiniu klausimu santykių su judaizmu stiprinimą, popiežius Pranciškus nusipelnė įtraukimo jo tą patį 2013 metų gruodžio mėnesį (tai yra, po 8 mėnesių po išrinkimo) į sąrašą 50 žymiausių metų žydų, kurį sudaro žurnalas Jewish Daily Forward, esantis JAV liberalaus judaizmo ruporu. Sulaukė jis ir Pasaulio žydų kongreso (PŽK) prezidento R.S.Lauderio pritarimo, pareiškusio susitikimo su juo metu 2013 m.: „Niekada, pradedant nuo 2000 metų santykiai tarp Katalikų bažnyčios ir žydų tautos nebuvo tokie geri. Veikla vienas kitą keitusių popiežių 5 paskutinius dešimtmečius sąlygojo daugumos prietarų įveikimą. Tai padeda mums dabar dirbti kartu ginant religijos laisvę visur, kur yra grėsmė ir apie kokią bendruomene nebūtų kalbama“[47].
Kitaip nei Benediktas XVI, dirbęs teologiniam lygmeny, popiežius Pranciškus sudėjo viltis į išorinį atsivėrimą, besireiškiantį aktyviu bendradarbiavimu su žydais ne tik religinėje, bet ir pasaulietinėje socialinėje – politinėje sferoje. Tai ypatingai pasireiškė 2014 m. gegužės mėn. Jeruzalėje, kai jis pasielgė be precedento. Aplankęs kompleksą holokausto aukoms Jad Vašem ir Raudų sieną, jis taip pat neaplenkė ir Pasaulinės sionistų organizacijos įkūrėjo Teodoro Herclio kapo, ką komentatoriai įvertino kaip sionizmo pripažinimą viena iš ideologinių ašių, ant kurių laikosi šiuolaikinė žydų bendruomenė. O susitikimo su nedidele žydų grupe pergyvenusių holokaustą metu, jis pabučiavo jiems rankas, kas tapo visos Katalikų bažnyčios atgailos simboliu [48]. Na ir, pagaliau, raštelis su malda „Tėve mūsų“ įdėtas į Raudų sieną, turi simbolizuoti katalikų ir judėjų kreipimąsi į „Vieną ir tą patį Viešpatį“.
Birželį jau Vatikane įvyko dar vienas beprecedentis dalykas: popiežiaus maldinis susitikimas su Izraelio ir Palestinos prezidentais Shimonu Peresu ir Mahmoudu Abbasu, dalyvaujant Konstantinopolio patriarchui Bartolomėjui. Skirtingomis kalbomis jie meldėsi dėl taikos Artimuosiuose Rytuose, o po maldos Vatikano sode pasodino pasaulio alyvmedį [49]. Kiek vėliau popiežius davė interviu ispanų laikraščiui „La Vanguardia“, kuriame sumušė visus jo pirmtakų „judofilijos“ rekordus, pareiškęs, jog „kiekvieno krikščionio viduje sėdi žydas“ ir kad „negalima būti tikru krikščioniu, nepripažįstant savo žydiškų šaknų“ – ne rasine, bet religine prasme“ [50]. Jis taip pat pripažino, kad kasdien meldžiasi Dovydo psalmėmis kaip žydas, o po to laiko mišias kaip krikščionis, tokiu būdu parodydamas, ką reiškia gyventi su žydais broliškai.
Ir jau visai skandalingai praėjo susitikimas su Izraelio prezidentu Rivlinu ir jo asmenine sekretore, ortodokse žyde Rivkan 2015 m. rugsėjį Romoje. Įprastai tas, kuris susitinka su popiežiumi, spaudžia jam ranką ir nusilenkia prieš jį. Bet kai eilė atėjo Rivkan, šioji paaiškino popiežiui, kad pagal religinius įsitikinimus ji negali jam nei paspausti rankos, nei nusilenkti, kadangi ant jo kabo kryžius, šitaip pademonstruodama antikrikščionišką judaizmo esmę. Atsiliepdamas į tai popiežius, siekdamas įsiteikti žydei, uždengė ranka savo kryžių ir pats jai nusilenkė [51].
Vis dėlto pagrindiniu judaizmo ir katalikybės suartėjimo faktoriumi tapo islamiškojo terorizmo grėsmė. Jis buvo paskelbtas pačiu pavojingiausiu priešu ir krikščionims, ir žydams. Būtent ši tema leido popiežiui visa jėga paskelbti apie save kaip apie pasaulinį dvasinį lyderį, pašauktą prisiimti moralinę atsakomybę už taiką ir tvarką.
Pirmoji tokia paraiška buvo padaryta dėl paaštrėjusios situacijos Irake ir Sirijoje ėmus pulti ISIS ir dėl masinio taikių gyventojų bėgimo iš okupuotų rajonų. 2014 m. rugpjūčio pradžioje popiežius viešai pakvietė pasaulinę bendruomenę „priimti efektyvų politinį sprendimą tarptautiniu ir vietiniais lygmenimis sustabdyti nusikaltimus ir atkurti teisę“. Tą patį mėnesį savo kelionės į Pietų Korėją metu spaudos konferencijoje kalbėdamas apie padėtį Irake ir ISIS veiksmus, jis pareiškė, jog neteisingos agresijos atveju sustabdyti agresorių yra teisėta. „Aš pabrėžiu: sustabdyti, nesakau bombarduoti ar kariauti. Viena tauta negali nuspręsti, kaip reikia sustabdyti“ [52]. Taip buvo pateisintas tarptautinis kišimasis į Iraką vadovaujant JTO.
Bet dar charakteringesnis buvo popiežiaus susitikimas su Shimonu Peresu rugsėjo mėn. Vatikane, kadangi per susitikimą dabar jau buvęs Izraelio prezidentas pasiūlė sukurti Suvienytųjų religijų organizaciją, kuriai vadovautų pontifikas. Kadangi SNO kaip politinė institucija parodė savo neefektyvumą priešinantis teroristams, „kurie žudo prisidengę Dievo vardu“, šią misiją turi prisiimti „Religijų SNO“, kuri galėtų padėti sustabdyti karus, sukeltus religinių fanatikų. Popiežius, Pereso manymu, taptų idealiu tokios organizacijos vadovu“ [53].
Ir štai jau 2014 rugsėjo 13 d. karinėse kapinėse netoli Slovėnijos per šeštadienio Mišias popiežius Pranciškus, naudodamasis savo moraliniu autoritetu, pirmąkart pareiškė apie tai, kad, matyt, jau galima kalbėti apie Trečiąjį pasaulinį karą, vykstantį „fragmentiškai“, su nusikaltimais, žudynėmis ir griovimais. O truputį vėliau, susitikęs su Pasaulinio žydų kongreso delegacija, jis patvirtino šią mintį, konkretizuodamas, kad pagrindinis priešas – tai terorizmas, įsikūnijęs ISIS, kas kelia būtinybę stiprinti žydų ir krikščionių solidarumą dėl taikos [54].
Bendros kovos prieš islamo radikalizmą tapo pagrindine tema ir susitikime popiežiaus su Europos rabinų konferencijos (ERK) delegacija 2015 m. balandžio 20, skirtame 50-mečiui deklaracijos Nostra Aetate. Tai pirmoji nuo šios organizacijos įkūrimo (1956 m.) susitikimas su pontifiku [55].
ERK jungia 400 judėjų ortodoksų bendruomenių iš 40 šalių, visus vyriausius rabinus ir vadovus rabinų teismų ir turi statusą konsultanto prie Europos Tarybos ir ES įstaigose. Kartą per du metus ji rengia forumus, kviesdama įvairius pasaulio veikėjus. Šis susitikimas buvo rengiamas ERK iniciatyva ir buvo derinamas ilgiau metų.
Jame buvo svarstoma ne tiktai radikalaus islamizmo augimas, bet ir žydų bendruomenių padėtis Europoje, svarba memorialinių renginių Europoje, skirtų atminti holokaustą ir galimybė dvasiniams autoritetams veikti rusų-europinius santykius ir į kovą su antisemitizmu Europoje ir Rusijoje. Tai buvo tuo labiau svarbu, kad apie pusę dalyvių delegacijų atstovavo Rusiją ir Rusijos žydų kongresą (RŽK) – tarp jų ir RŽK Jurij Kanner, ir pačios Konferencijos prezidentas Pinchas Goldšmidt, esantis tuo pačiu metu vyriausiu Maskvos rabinu [56].
Deklaracijos Nostra aetate 50-mečiui buvo skirtas mūsų jau ne kartą minėtos Tarptautinės krikščionių ir žydų tarybos (TKŽT) kongresas „Santykių su krikščionimis ir žydais praeitis, dabartis ir ateitis“, įvykęs 2015 birželį. Jo atstovus priėmė popiežius, su kuriuo jie apsikeitė tarpusavio sveikinimais. TKŽT prezidentas pakvietė glaudžiai bendradarbiauti studijuojant biblinius tekstus, kurie laiduos bendrumo, sutarimo jausmą, t.y. suartėjimą dvasiniame lygmenyje [57]. O popiežius priminė, kad jie išpažįsta „vieną ir tą patį Dievą, visatos Kūrėją ir istorijos Viešpatį“, nors ir turi skirtingas perspektyvas.
Pontifikas jėzuitiškai apėjo pagrindinį klausimą – tai, kad vienas Dievas egzistuoja trijuose Asmenyse ir, nutylėjęs apie Jėzaus Kristaus Dievystę, pakartojo žydų formulę apie „du kelius“: „Krikščioniškos konfesijos randa savo vienybę Kristuje, judaizmas – Toroje. Krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus yra įsikūnijęs Dievo Žodis; žydams Dievo Žodis labiausiai būna Toroje. Šios dvi tikėjimo tradicijos yra kaip pagrindas vieno Įstatymo Dievo, kuris žmonėms atsiveria per žodį. Ieškodami teisingo santykio su Dievu krikščionys kreipiasi į Kristų kaip naujo gyvenimo šaltinį, o žydai – į Toros mokymą. Šis teologinis santykių tarp judaizmo ir krikščionybės įprasminimo būdas prasideda nuo Nostra aetate ir gali bei privalo ant šio solidaus fundamento plėtotis [58].
Deklaracijos Nostra aetate jubiliejus tapo pontifiko apsilankymo Romos sinagogoje 2016 sausio 17 d. priežastimi, ir jis vėl pakartojo bet kokios diskriminacijos neleistinumą, kviesdamas susitaikyti ir gyventi taikoje [59].
Šitaip nežymiai, be kokių nors platesnių svarstymų ir nesutinkant jokio pasipriešinimo, mažame asmenų rate katalikų viršūnėse buvo įgyvendintas krikščioniško mokymo pakeitimas apie Kristaus Bažnyčią ir pereita prie žydų dievo garbinimo ir bendro su žydais laukimo to, kurį jie vadina mašiachu, o krikščionys – antikristu. Įgyvendindamas galingą idėjinę ekspansiją, Vatikanas naudoja savo autoritetą įtraukimui vadovybės kitų religinių susivienijimų į savo poveikio sferą. Bet jo pagrindinis tikslas – pajungti sau Rusų Stačiatikių cerkvę, o per ją ir pačią Rusiją. Tuo tarpu pats Vatikanas ir jo valdantieji sluoksniai tikrovėje yra tik priemonės rankose galingų transnacionalinių struktūrų, diegiančių universalią pasaulinę religiją ir globalinę etiką visai žmonijai. Tiktai šioje šviesoje galima suvokti tikrąją vadinamojo „tarpreliginio dialogo“ prasmę, kuris mums šiandien peršamas kaip būtina priemonė taikos ir stabilumo išsaugojimui.
[45]Эта книга представляет собой сборник диалогов, которые на протяжении многих лет вели её авторы и которые подтверждают полное единомыслие в рамках «иудео-христианской» традиции. См.: http://www.blagovest-info.ru/index.php?ss=2&s=4&id=66792
[46] Le Pape François s’exprime sur les relations avec le judaïsme dans l’exhortation apostolique Evangelii gaudium
Portale „Laisvas laikraštis“
paskelbtas judėjimo „Šaukiu aš tautą“ manifestas:
Rolando Pakso pilietinio judėjimo
„Šaukiu aš tautą“
MANIFESTAS
Valstybė - tai nepalaužiamas
Tautos valios ir laisvės įsikūnijimas. Ji yra aukščiausia
tautinės bendruomenės organizacija.
Mes didžiuojamės karaliaus
Mindaugo ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija, tautos
atgimimo sąjūdžių ir laisvės kovų patirtimi.
Lietuvių tauta, patyrusi okupaciją
ir protu nesuvokiamą svetimų režimų smurtą, išlaikė tikėjimą,
viltį ir nenumaldomą troškimą sukurti modernią valstybę.
Mūsų tauta iki šiol neša sunkią
XX amžiaus teroro ir genocido padarinių naštą, dabartiniais
laikais susidurdama su XXI amžiaus iššūkiais.
Plūstanti globalizacijos banga
grasina nušluoti krikščioniškosios kultūros tradiciją, išplauti
tautinį tapatumą ir politinį suverenumą.
Plintantis skurdas, neša socialinės
atskirties ir susvetimėjimo šaltį, moralinį pakrikimą, nyksta
žmonių bendrystės bei tarpusavio pasitikėjimo dvasia.
Skaudu matyti ištuštėjusius
miestelius bei kaimus, tamsias langų kiaurymes, kuriose niekada
neįsižiebia vilties šviesa, ir apleistus sodus, kuriuose
nebeišvysi žmogaus.
Politika yra pasiekusi tokias
žemumas, kuomet esminiai demokratinės visuomenės raidos principai
jau nebeveikia.
Valstybingumo netektis vėl tampa
reali. Jau esame praradę neleistinai daug taip sunkiai iškovotos
nepriklausomybės.
Šiandien turime būti nepaprastai
tvirti ir ryžtingi, kad Tauta galutinai neišsivaikščiotų, kad ji
toliau nesižudytų, dar labiau nenuskurstų ir nepranyktų pasaulio
platybėse, o sugrįžtų klestėti, kurti ir svajoti.
Kartu turime vėl iškelti tikslus,
kurie būtų grindžiami Deklaracijos į „Organiškosios valstybės
kūrybą“ bei Lietuvių chartijos nuostatų politinės minties
svarumu ir Sąjūdžio, kaip Lietuvą sutelkusio reiškinio siekiais,
suformuluotais programinių nuostatų, principų ir mąstymo
pavidalais, tačiau dauguma jų taip ir liko užmarštyje.
Mes kviečiame telktis į pilietinį
judėjimą „Šaukiu aš tautą“, kurio tikslas - atkurti
solidarią nacionalinę bendruomenę, kuri nepabūgtų stoti skersai
kelio unikalių tautos vertybių naikintojams.
Raginame suvienyti pajėgas tikrai
nepriklausomos, demokratiniais pagrindais sutvarkytos, socialiai
jautrios ir solidarios, teisingumu ir žmogiškumu grindžiamos
pažangios valstybės kūrybai.
Kiekvieno susipratusio, tėvynei
lojalaus lietuvio pareiga yra stiprinti Lietuvos politinį, ekonominį
ir kultūrinį atsparumą, kelti tautos intelektualines galias.
Dėl lietuvių tautos išlikimo
kviečiame telktis bendram darbui - be paslėptų tikslų,
išskaičiavimo, egoistinių troškimų ir merkantilinių interesų.
Atkurkime tautos bendrystę laisva
valia, ramia sąžine, atvira širdimi ir tvirtu pasiryžimu bendram
gėriui atiduoti visą išmintį, patirtį ir jėgas.
Kartu veikdami ir tardamiesi mes
privalome sudaryti palankiausias sąlygas kiekvienam žmogui
tobulėti, kurti savo gerovę, deramai pasirūpinti šeima, siekti
bendrumo pilnatvės, puoselėti kūrybiškumą, lavinti asmenybės
įvairiapusiškumą ir verslumo gebėjimus bei talentus.
Esame tautos pašaukti. Tik
išgirskime tą balsą savo širdyje!
Mano nuomone,
visa šis „Manifestas“ tai kažkokia mišrainė iš Konstitucijai
derančios preambulės, konstatuojamų faktų, ausiai malonių
frazių.
Kodėl aš, pavyzdžiui, turėčiau jungtis prie tokio
judėjimo? Iš meilės Paksui? O ką gero Paksas, būdamas 30 metų
politikoje, vadovaudamas partijai, padarė man, kad aš negyvenčiau
taip kiauliškai, kaip šiandien gyvenu aš ir dar 650000 skurstančių
Lietuvos piliečių? Jis nepadarė nieko. O ką jis padarė, kad iš
Lietuvos nebėgtų jaunimas? Nieko. Nei būdamas Lietuvoje, nei
būdamas Briuselyje. Man visai neįdomu, kad jis lakūnas ir vartosi
su lėktuvu, aš išaugęs iš vaikystės, aš nežaidžiu
lėktuvėliais.
Aš suradau
filmo „Blefas“ nuotrauką. Tai buvo puikus italų filmas, kuriame
vaidino visas žvaigždynas aktorių, tarp jų ir Adriano Čelentano.
Šioje nuotraukoje aš įmontavau R.Pakso nuotrauką, nes man jo
judėjimas "Šaukiu aš tautą" labai primena filmą „Blefas“.
Italijos policija sulaikė du senegaliečius ir
nigerietį. Jie kaltinami 16-metės mergaitės Desiree Mariotti apsvaiginimu narkotikais, grupiniu išprievartavimu ir nužudymu.
Vienas nusikaltėlis sulaikytas vakar,
o trečias šiandien iš ryto. Ketvirtojo įtariamojo nužudymu
sulaikymas yra tik kelių valandų klausimas, rašoma Il Giornale.
Desiree buvo išprievartauta
„nesąmoningoje“ būklėje. Mergina numirė naktį. Narkotikais
ją girdę nusikaltėliai, prokuroro nuomone, žinojo, kad dozė gali
mergaitę nužudyti.
Gara Mamadou (26) areštuotas praėjusią
naktį, Senegalo pilietis. Antras Minteh Brian (43), Trečias
žmogžudys Alinno Chima – 46 metų nelegalas iš Nigerijos. Visi
nusikaltėliai Italijoje šiuo metu buvo nelegaliai.
Salvini pasakė: „Du nelegaliu
imigrantus sulaikė vakar už išprievartavimą ir nužudymą
Desirée, dar du paieškomi. Ačiū teisėsaugos
organams, aš padarysiu viską, todėl kad kirminai kalti šiame
siaube užmokės pilnu mastu už nusikaltimą, be nuolaidų“.
Portalas Gefira paskelbė eilinį, jau
27, savo ekonomikos biuletenį, kuriame prognozuoja ekonomikos krizę
ES. Krizės ženklais, jų nuomone, yra perpildyta Europos
automobilių rinka, chaosas finansų rinkose, Italijos obligacijų
pelningumo augimas.
Dabartinė Italijos vyriausybė laukia
momento, kad įsivesti paralelinę valiutą eurui. Beprotiška
Briuselio masinės imigracijos politika buvo palanki Italijos Šiaurės
lygai. Ją remia italai ir šalies armija. Tai stiprina Lygos
pozicijas konfrontacijoje su ES. Manoma, kad ECB greičiausiai
išpirks Italijos obligacijas, kad sustabdyti tolesnį jų pelningumo
augimą.
Prognozuojama, kad ES nacionalinės
ekonomikos apie 2020 metus ims byrėti, o daugumos ES valstybių
vyriausybių išlaidos taps nekontroliuojamos. Augs biudžeto
deficitai ir valstybių skolos vėl ims augti. Vienintelė Vokietija
turi naudos iš ES projekto. Bet neilgam. Briuselio ekonominiai ir
valiutiniai sprendimai galiausiai sunaikins šios šalies klestėjimą.
Prognozės Vokietijai
Vokietijos gyventojų skaičius mažėja
katastrofiškais tempais. Iki šimtmečio pabaigos liks 22 milijonai
vokiečių. Šiuo metu dirbančiųjų skaičius jau ėmė mažėti, o
lūžis įvyks 2020 metais.
Vokietijos vyriausybė užfiksavo
didelį biudžeto proficitą praėjusiais metais, kas sako apie
valdžios nenorą ar nesugebėjimą investuoti į savo šalį.
Vokietijai trūksta medicinos darbuotojų, kelių-statybos darbuotojų
ir mokytojų, bet skirti daugiau pinigų šiems sektoriams nėra
prasmės, nes žmonių tiesiog nėra. Dėl šios priežasties kelių
statyba ir remontas regresuoja. Kad rasti vartotojus ir darbininkus,
Vokietijos pramonė stato naujas gamyklas užsienyje.
Praeityje Vokietijos ekonomika galėjo
pritraukti darbininkus iš Pietų, Rytų ir Centrinės Europos, bet
šiandien tokios galimybės nėra dėl demografinės krizės šiose
valstybėse. Pavyzdžiui, Lenkija neteko didelio skaičiaus jaunimo
Vakarų Europos darbo rinkoje, o nuostoliai nebuvo atstatyti dėl
žemo gimstamumo. Finansų sektorius priklauso nuo augančios
ekonomikos, o jei jos nėra bankai bus priversti parduoti savo
aktyvus ir gražinti lėšas klientams.
Vartojimo bazės mažėjimas neigiamai
veikia Vokietijos automobilių pramonę. Vokietijos automobilių
pramonės rentabilumas priklauso nuo Kinijos, kurioje greitai auga
automobilių rinka. Vokiečiai gali turėti gamyklas Kinijoje tik
kartu su kinų partneriais. Prezidento Trampo žodžiais, vokiečių
pardavimai vyksta Kinijoje už kainą, kuri lygi perduodamų žinių
kainai. Po kelių metų, perėmę Japonų modelį, kiniečiai vystys
savo automobilių pramonę, išstumdami Volkswageną ir BMW iš
rinkų.
Vokietijos visuomenė, kaip ir dauguma
vakarų visuomenių, turi didelį įsiskolinimą. Augantys
pensijiniai įsipareigojimai daro ilgalaikėje perspektyvoje
kreditinius įsipareigojimus negyvybingais.
Vokietijos problemos tik didės po 2020
metų, kuomet kiekvienais metais gyventojų sumažės po 400
tūkstančių. 2028 metais jų ims mažėti po 750 tūkstančių per
metus. Vokiečių nacijos išnykimas sukels eilinę sisteminę krizę.
Nužudytos mergaitės kūnas buvo
rastas naktį į spalio 19 dieną apleistame name Romoje. Mergina
buvo apkvaišinta narkotikais, išprievartauta ir nužudyta.
Senegalietis berniukas buvo įvykio liudininkas ir apie įvykį
pranešė policijai. Jis papasakojo: „Jie pripumpavo ją
narkotikais ir prievartavo... mergina rėkė... aš žiūrėjau į
moterį, rėkiančią, ir lovoje buvo kita mergina: jie padėjo
apklotą prie jos galvos, bet jos galva buvo matoma. Aš nežinau, ar
ji kvėpavo, bet ji atrodė mirusi, nes kita mergina rėkė ir
kalbėjo, kad ji mirusi“. „Aš atvykau ten pusiaunaktį ar
pusvalandį iki pusiaunakčio“(...) aš įėjau, ir ten buvo
mergaitė, rėkianti, pastate buvo afrikiečiai ir arabai: keletas
žmonių, šeši ar septyni žmonės“. Pagal berniuko parodymus,
kita mergina pasakė, kad auka buvo išprievartauta.
Nusikaltimas įvyko Romos San Lorenzo
rajone, kuris garsėja aktyviu naktiniu gyvenimu, čia parduotuvėse
prekiaujama alkoholiu. Skrodimas patvirtino, kad auka buvo
išprievartauta.
Pranešama, kad policija jau suėmė ir
apklausė šešis afrikiečius. Jie įtariami Desirée Mariottini
išprievartavimu ir nužudymu.
Nors socialinių centrų darbuotojai
bandė sutrukdyti, tačiau į nužudymo vietą atvyko Italijos
vicepremjeras Matteo Salvini ir padėjo nusikaltimo vietoje baltas
rožes.
Salvini pasakė: „kokia šlikštynė
šitie idiotai iš 4 socialinių centrų, kurie parodė, kad renkasi
chaosą vietoj tvarkos, narkodilerius vietoj policininkų“. Jis
užtikrino, „vargšei Desiree, kad „teisingumas bus, prižadu:
žvėrys-žudikai (bet kokios tautybės) pūs kalėjime“.
Salvini žurnalistams pasakė, kad jo
„ranka bus sunki“: „Sutvarkysim dilerius. Atstatysim
teisėtvarką gatvė po gatvės, rajonas po rajono, kaip ministras aš
įsipareigoju sugrąžinti teisę ir ramybę, ne tik čia.“ „Mes
dirbame, kad pasodinti į kalėjimą šituos kirminus, šituos
žvėris. Policija ir prokuratūra jau turi tikslias idėjas. Jie
daro išvadas byloje. Bijau, kad ir šį kartą visi jie užsienio
piliečiai. Bus teisingumas dėl šios mergaitės, ir taškas“.
Kada centrų socialinių centrų
darbuotojai „baigė savo scenas“, Salvini toje vietoje, kur buvo
nužudyta Desirée Mariottini, padėjo baltas rožes.
