„Kokios bebūtų žmonijai šios
kruopščiai sufabrikuotos pandemijos pasekmės, jau dabar galima
tvirtai pasakyti, kad dvi senos geros profesijos taps
sukompromituotos ir ilgam. Aš kalbu apie
oficialią žurnalistiką ir oficialią mediciną. Geresnės
demonstracijos apgailėtino fakto, kad abi šios veiklos sritys yra
valdomos politikų, o ne autoritetingų profesionalų iki šiol
nepavykdavo pateikti. Koronavirusas atliko išsamų visų testavimą,“
- sako Paryžiaus literatūrinio almanacho „Glagol“ vyriausioji
redaktorė E.Kondratjeva-Salgero straipsnyje „Gydytojų byla“.
Žemiau pateikiu šio straipsnio vertimą ir autorės interviu
Izraelio televizijos kanalui Iton-TV.
Kokios bebūtų žmonijai šios
kruopščiau sufabrikuotos pandemijos pasekmės, jau dabar galima
tvirtai pasakyti, kad dvi senos geros profesijos taps
sukompromituotos ir ilgam.
Aš kalbu apie oficialią žurnalistiką
ir oficialią mediciną. Geresnės demonstracijos apgailėtino
fakto, kad abi šios veiklos sritys yra valdomos politikų, o ne
autoritetingų profesionalų iki šiol nepavykdavo pateikti.
Koronavirusas atliko išsamų visų testavimą.
Ir kuomet ši skardžiabalsė
kakofonija pasibaigs, pagaliau, visi siekiantys bet kokia kaina
nuversti visus nepatogius politinius autoritetus, liks istorijoje su
tokia pačia šlove, kaip ir dalyviai Niurnbergo proceso. Kurie irgi
savo laiku „klydo kartu su visais“, bet nepaisant to tapo
pirmaisiais kitų budeliais.
Aš kalbu apie tuos, kurie skubiai
rinko savo studijose ir savo laikraščių puslapiuose tokius
„ekspertus“, kaip psichologai, psichoanalitikai, matematikai ir
ekonomistai, tam, kad tulžingomis užuominomis stipriau sumindyti
reputacijas žinomų medicinos profesorių ir Nobelio laureatų,
padariusių pareiškimus, sudaužančius „oficialią doktriną“ į
smulkius šipulius, graužiančius pasitikėjimą iškvailintos
visuomenės, kaip nesuantspauduotos minties korozija.
Leiskite jums priminti, kad pirmasis
Nobelio premijos laureatas, profesorius Lucas Montagnieris, ramiai
pakilo ant koronaviruso ešafoto, paskelbęs apie „Covid 19“
laboratorinę kilmę, jo trapumą ir greitą išnykimą gamtoje, kuri
netoleruoja „įsibrovėlių“. Į klausimą, kuris šiandien
sukelia daugiausiai diskusijų - apie nesuprantamas 5G antenas –
visa tai tame pačiame eteryje, Montagnier, pastaraisiais metais daug
dirbęs su bangų spinduliuote, paaiškino, kad šie dažniai
(dėmesio!): Sunaikina kūno ląsteles, sukeldami sunkias ligas ir
taip sumažina imunitetą.
Priminsiu, kad pirmasis ant
koronaviruso ešafoto ramiai užlipo Nobelio premijos laureatas,
profesorius Lucas Montagnieris, tiesioginiame eteryje paskelbęs apie
dirbtinę Covid-19 kilmę, apie jo neilgaamžiškumą ir greitą
išnykimą gamtoje, kuri nepakenčia „įsiveržimų“. Į
klausimą, šiandien sukeliantį maksimalią polemiką – apie
nesuprantamas „5G“ antenas, - viskas tame pačiame eteryje,
Montagnieris, pastaruosius metus daug
dirbęs su bangų generatoriais, patikslino, kad šie dažnai
(dėmesio!): suardo organizmo ląsteles, iššaukdami rimtas ligas ir
tokiu būdu mažina imunitetą.
Laikydamasi anekdotų žanro,
oficialioji spauda nedelsiant parašė, kad profesorius Montagnieris
pareiškė „apie gebėjimą 5G antenų platinti koronavirusą“.
Pats laikas parašyti „Kaip tau tai patinka, Ilonai Maskai“.
Gal man priminti, kokią rują visų
rūšių „ekspertų“ užsiundė ant profesoriaus Montagnierio, iš
karto po šio pareiškimo? Neverta? Tuomet aš tik patikslinsiu, kad
trypti profesorių į tirštą klampų sarkazmą paleido išimtinai
psichologus, matematikus, ekonomistus, fizikus, lyrikus ir netgi
klierikus, bet nei vieno mediko, realiai užsiiminėjančio tyrimais
apie įtaką aukšto dažnio spindulių į žmogaus organizmą,
komentuoti šią sensaciją net arti neprisileido.
Kitais žodžiais, visa esmė
sarkastiškos argumentacijos, nukreiptos prieš profesorių, reiškėsi
paprastu, bet labai piktu posakiu: tai negali būti, nes negali būti
niekada.
Patikslinu, kad šiandien, praėjus vos
pusantro mėnesio, apie COVID-19 laboratorinę kilmę kalba
mokslininkai ir politikai daugelio šalių, ir apie tokią galimybę
mini oficialiose kalbose prezidentai?..
Iš karto po Montagnier ant to paties
ešafoto buvo nutemptas kitas iškilus prancūzų profesorius, kuris
savo privačioje Marselio klinikoje turėjo stebėtinai didelį
procentą pacientų, pasveikusių nuo „Covid-19“. Profesorius
Raultas juos gydė senu, banaliu ir pigiu vaistu, kuris daugelyje
pietų šalių vartojamas maliarijai, reumatoidiniam artritui ir
kelioms kitoms ligoms gydyti. Šis vaistas, iki pat pačios
pandemijos, visada buvo laisvai parduodamas visose pasaulio
vaistinėse, tačiau tada jam nutiko nuostabių dalykų.
Kaip parodė jau izoliacijos metu
surinkti liudijimai, šis vaistas (chlorchininas) nelauktai išnyko
iš vaistinių vienu metu keliose šalyse. Dar keliose šalyse tas
pats vaistas staiga pradėtas vartoti tik pagal receptus ir išimtinai
pacientams, jau gydomiems šiuo vaistu dėl kitų negalavimų,
išskyrus Covid-19. Po kelių savaičių kilo pandemija, prasidėjo
aistros, panika užvaldė smegenis ir prasidėjo įdomybės.
Stulbinantys profesoriaus Rault metodo
rezultatai, gydančio covidinius pacientus pradinėse stadijose
chlorchininu, labai greitai pateko į vedamuosius ir iššaukė
lauktą dvigubą reakciją: džiaugsmingą iš apimtos siaubo
publikos ir aršios, iš kolegų medikų pusės. Kolegos susitelkė
pulkeliais vykusiuose telešau, rodė liūdnus veidus ir su
niekinančiomis grimasomis skelbė, kad džiaugtis anksti, kad dar
reikia pažiūrėti ir pertikrinti preparatą ir patį Reuto metodą,
etc. etc. etc.
Prezidentas Emanuelis Makronas su svita
asmeniškai atvyko į kliniką, pasivaikščiojo, palinkčiojo,
paspaudė rankas ir išeidamas užtikrino spaudą, kad asmeniškai
stebės rezultatus ir pateiks ekspertų išvadą. Po dviejų dienų
ekspertų išvada pasirodė prancūzų spaudos vedamuosiuose:
profesoriaus Raulto metodą oficialiai išbrokavo, kaip „galintį
sukelti pašalinius rezultatus“ ir uždraudė visiems gydantiems
medikams naudoti jį Covid-19 gydymui, grasinant išmesti iš
Medicinos kolegijos.
Tiesiog sužvėrėjusi publika rašė
peticiją po peticijos, Raulto pacientai sveiko vienas po kito,
kolegos draskėsi ir blaškėsi, reikalaudami negydyti žmonių, bet
laukti vakcinos, o pats profesorius viešai pareiškė pažodiniu
tekstu, kad jam nusispjauti į oficialų leidimą ir jis pasirengęs
pašalinimui iš Kolegijos, bet vis tiek gydys savo pacientus ir
nepaliks jų malonei „pašalinio efekto“, tokio kaip
išsiuntimas į kitą pasaulį.
Profesoriaus Raulto reputaciją trypė
į purvą su dar didesniu entuziazmu ir didesniu įniršiu, negu
reputaciją greitai pamiršto Montagnier. Abiem prikaišiojo dėl
amžiaus ir išvaizdos: Montagnier per senas, kad logiškai mąstytų,
nesileisdami į konspirologiją ir fantastiką. Raultu negalima
pasitikėti, nes jis gauruotas ekscentrikas: jo ilgi plaukai ir jis
panašus į tipišką beprotį mokslininką sukurtą Holivude, kuris
savo eksperimentais pasaulį stumia link katastrofos.
Greta šių tikrai istorinių kaulų ir
ambicijų laužymo grumtynių, nuo pat pradžių buvo įžvelgiama
vieninga, pilkai-šalta, plieninė esmė: Covid-19 nereikia gydyti,
nuo Covid-19 reikia vakcinuoti. Laukite vakcinos, bijokite gerą
darančio Raulto ir pašalinių chlorchinino efektų. Manipuliaciją
su „pašaliniais efektais“ parėmė nepagrįstais gandais dėl
„mirčių, sukeltų naudojant Reulto metodą ir preparatą“.
Kuomet gi pandemijos pikas ėmė
kristi, o tiksliau, jau prieš tris dienas, į spaudą staiga
plūstelėjo „antroji banga“ stebuklingai karštos anti Raulto
propagandos: iš karto keliuose stambiuose laikraščiuose
(stambiausias iš kurių, tarp kitko, visai nesenai, 2019 metais,
gavo iš „Bilo ir Melindos Geitsų asocijacijos“ kuklų 1,9
milijonų eurų dydžio grantą...) vėl tuo pačiu metu pasirodė
straipsniai, kaltinantys ir preparatą, ir patį profesorių Raultą.
Bet dabar, kai klausimų „pandemijai“
susikaupė per daug pas pačius apatiškiausius piliečius, ir netgi
lig šiol lojalius žurnalistus, ginti Raulto ėmė leisti iki šiol
neturėjusių galimybės pasisakyti tikrus ekspertus-medikus. Štai
tuomet ir ėmė ryškėti įdomios smulkmenos. Pavyzdžiui, kad
„pašaliniai efektai“, kuriuos, neva, atrado dėl preparato ir
metodo, neturi ryšio nei su preparatu, nei su metodu: iš tiesų,
„tyrinėtojai“ tiesiog užskaitė kelias labai senų pacientų
mirtis, atvykusių į kliniką jau kritinės būklės, per vėlai
gydyti, ir tokiu būdu „tikusių“ statistikai, triuškinti
profesoriaus Raulto metodą ir išplakti patį profesorių.
Tai yra, kol vieni davę Hipokrato
priesaiką gelbsti ligonius ir mirštančius, mėgindami išgydyti ir
išgelbėti, kiti, davę tą pačią priesaiką, vykdo visai kitus
reikalus, vadovaudamiesi visai kitokiomis ambicijomis.
Bet ir tai dar ne viskas.
Aš kalbu su dar vienu profesoriu,
direktoriu stambios klinikos viename iš Paryžiaus priemiesčių.
Atsižvelgiant į tai, kad oficialiai Raulto metodas vis dar
draudžiamas naudoti, daktaro pavardės aš neminėsiu, labai
tikiuosi, kad pasibaigus visai pjesei, kiekvienas suvaidinęs savo
vaidmenį, sutinkamai su savo įsitikinimais sulauks atlygio pagal
realius nuopelnus.
Štai ką jis pasakoja. Kelios savaitės
iki „didžiosios pasaulinės izoliacijos“, į kliniką atvyko
delegacija iš „aukščiau stovinčios organizacijos“,
kuruojančios Prancūzijos mediciną. Pavadinkime juos, kad padaryti
Holivudo efektą „žmonėmis juodais drabužiais“. Kaip ir
daugumai kitų, klinikai buvo duotas nurodymas skubos tvarka
„persiprofiliuoti“, išrašyti į namus visus vaikštančius
ligonius ir parengti vietas laukiamiems covido ligonims“.
Po to, didelei gydytojų nuostabai
(apie Raultą ir jo metodą tuomet dar niekas nekalbėjo ir niekas
negirdėjo), iš direktoriaus pareikalavo duoti visą apskaitą čia
buvusio preparato chlorochinino (Plaquénil), pilną sąrašą
pacientų, jau gydomų šiuo preparatu, ne nuo Covido, o nuo kitų
susirgimų.
Šiems pacientams žmonės juodais
drabužiais paaiškino, kad kuratoriai išdavinės preparatą
kiekvienam atskirai, griežtai kontroliuojant. Visą likusį kiekį,
iki paskutinės pakuotės, būtina tuojau pat atiduoti.
Toliau vėl seka įvykiai, verti
geriausių blokbasterių. Scenaristai, griebkitės plunksnų!
Klinikoje pasirodo yra kaip reta susitelkęs
kolektyvas, kuris, net nesitardamas, slepia dalį atsargų preparato
ir likutį atiduoda. Nei vienas darbuotojas, nuo medicinos sesutės
iki paskutinio chirurgo, nei žodžiu neišsitaria apie
siaubingą nepaklausymą. Visas sekančias savaites, atvykstančius į
kliniką „kovidinius“, vėlgi, kaip geriausiuose blokbasteriuose,
slapta gydo preparatu ir metodu profesoriaus Raulto. Gauti
rezultatai: per visą „siaubingos pandemijos“ laiką, šioje
klinikoje mirė du pacientai vyresni nei 80 metų.
Ir pabaigai. Aš kalbu su daktaru,
jokio ryšio su kovidinėmis klinikomis ir ligoniais neturinčiu, ir
jis man rodo savo monitoriaus ekrane ypač įdomią detalę.
Kaip beveik visose pasaulio šalyse,
Prancūzijoje šiandien veikia sistema elektroninės registracijos
pas bet kokį profilinį specialistą. Nuo terapeuto, iki
dermatologo, oftalmologo, ginekologo ar dantisto. Ši sistema
vadinasi „Doctolib“, grupuoja visus būtinus duomenis ir
persiunčia juos į socialinio draudimo kasas. Bet koks rande-vu su
bet kuriuo jums reikalingu daktaru būtinai patenka į šios sistemos
rankas ir patenka į nežinomus analus medicinos informacijos
asmeniškai apie jus. Kas ir kokiu pagrindu gali gali taip
informaciją sandėliuoti, konsultuoti ir apdirbti, jums žinoti
negalima ir neprivalu.
Kiekvienas jūsų užregistruotas
vizitas pas gydytoją atsispindimas šioje duomenų bazėje paties
specialisto, kuris užpildo atitinkamas eilutes savo monitorio
ekrane.
Tai štai, nuo mūsų keistos
pandemijos pradžios, jums nematomame ekrane pas jus gydantį
gydytoją atsirado viena nauja nežinoma jums „grafa“.
Ir kada jus gydantis gydytojas,
užpildęs visas ankstesnes eilutes, nori patvirtinti išsiuntimą
būtinų duomenų, jis negali to padaryti, kol neužpildys šį kuklų
paskutinį langelį. Štai jis:
„Ar turi šis pacientas COVID-19:
taip//gali būti//ne.“
„Ar jūs galite nurodyti paciento
duomenis: elektroninį paštą, mobilųjį, stacionarų?: taip //
ne“.
„Ar jūs galite nurodyti kitus
artimus paciento kontaktus: vardą, adresą, el.paštą, mobilų
telefoną: taip // ne …“
Be užpildymo išvardintų punktų,
jūsų socialinis draudimas būtinos reikalingam apiforminimui jūsų
dosjė informacijos negaus.
Ir jau visai apie „smulkią“, bet
ypač skanią detalę dėl šios naujovės (žinoma gi, pilnai
pagrįstos „pandemija!), pranešė
pasipiktinę daktarai: pasirodo, pačioje izoliacijos pradžioje,
įvedant „naujas eilutes“ į bendrą registrą, medikus
supažindino su specialiu cirkuliaru, kad už kiekvieną naują
pacientą, apie kurį „signalizuoja“ gydantis gydytojas, kaip
galimą kovidniką, socialinis draudimas daktarui papildomai
priskaičiuos simbolinę 2 dolerių „premiją“. Už kiekvieną
informaciją apie asmeninius duomenis (paštas, mobilus telefonas ir
t.t.) - dar du. Už kiekvieną naują galimą kontaktą – dar du.
Toliau, pagal trafaretą – dar porą!“
Kitais žodžiais, jei pas jus yra
kaimynas, kurio šuo nuolatiniu lojimu trukdo mažam jūsų
asmeniniam komfortui, o jūsų žmona negali pakęsti jo neišauklėtų
vaikų – nesigėdinkit, prisijunkite, signalizuokite.
Šią istoriją papasakojusių gydytojų
žodžiais, šis stebuklingas cirkuliaras iššaukė aštrų
pasipiktinimą daugelio medikų ir jį taip pat greitai atšaukė,
kaip ir įvedė. Tai yra papildomas eilutes užpildymui, žinoma,
paliko, o atšaukė „premiją“. Dabar signalizuoti į atitinkamas
instancijas apie pacientus, „turinčių kovidinius požymius“
reikia nemokamai, laisvanoriškai ir ryžtingai. Kaip apie partizanus
praėjusiais laikais.
Ką konkrečiai ieško pas „galimai
užsikrėtusius“ ir kokiu konkrečiu tikslu siekia nežinoma net
patiems daktarams, kurie turi „signalizuoti“ apie savo artimą?
Daktaras, parodęs man savo monitoriaus
ekrane šias „naujas grafas“ naujame skyriuje mūsų pandeminio
kolaboracionizmo, klausia, primerkęs akį:
„Suprantate, kaip tyliai ir miglotai
viskas prasidėjo tada, su Viši?
Man atrodo, aš suprantu. Ir nežinau,
kaip jums, bet kada ši „lakmusinė“ pandemija pasibaigs – o ji
būtinai pasibaigs ir net labai greitai, - man norisi, kad kiekvienam
autoritetui šioje istorijoje realiai būtų atlyginta pagal jo
nuopelnus.
Kaip kažkada buvo dainuojama mano
vaikystės dainoje: „Mes norime įvardinti visus rekordus...“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą