Šįryt dažais buvo apipilti Vilniaus Gaono bei Cemacho Šabado paminklai. Iš užjūrio į Lietuvą atsirito naujoji „protestavimo“ mada?
Važiuodamas automobiliu įsijungiau radiją ir net krūptelėjau išgirdęs sodrias vyriškos raudos gaidas naujienų sraute.
Pasirodo, tai buvo Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus skubus pranešimas apie sostinėje dažais apipiltus žymaus XVIII–XIX a. talmudisto Elijahaus ben Solomono Zalmano bei XX a. pradžios Vilniaus žydų bendruomenės lyderio Cemacho Šabado paminklus.
Nuo šeštadienio pramogų atitrauktas ministras labai rūsčiai pasmerkė vandalizmą, nusistebėjo, kad tokie baisūs dalykai dar gali vykti Lietuvoje, pranešė, jog šis išpuolis buvo nukreiptas prieš Lietuvą, ir išreiškė viltį, kad policija atliks savo darbą.
Pirmiausia, norėčiau pasakyti, kad prisijungiu prie pono Lino Linkevičiaus pasipiktinimo dėl sostinę pastaruoju metu vis labiau užliejančios [nebaudžiamo] vandalizmo bangos.
Visi matome, kas nutiko Basanavičiaus paminklui Rasų kapinėse [niekas nesuimtas], kas darosi su naujai pastatytų ar šviežiai suremontuotų Senamiesčio, Centro bei Naujamiesčio pastatų sienomis, kurios [faktiškai nebaudžiamai] nedelsiant nutepliojamos visokių [kažkodėl negaudomų] peckelių autografais ir tagais.
Nebaudžiamas vandalizmas turi tendencija plėstis. Ką ir pamatėme šiandien.
Trumpiau tariant, rūsčiai smerkiu tuos, kurie padarė tą bjaurią nesąmonę – apipylė dažais ir išpeckino paminklus žmonėms, kurie tikrai nepadarė nieko blogo Lietuvai ar lietuviams.
Taip, tie istoriniai veikėjai nepadarė mums ir nieko gero, bet savo tautiečių tarpe jie yra žymūs ir nusipelnę žmonės, todėl pastarieji turi pilną teisę statyti jiems paminklus mieste, kuriame gyveno ir veikė Gaonas & Šabadas bei tikėtis, kad tie paminklai nebus niokojami ar niekinami.
Paminklų tepliojimas – bjaurus poelgis, gadinantis šalies reputaciją ir kiršinantis žmones, už kurį pagautiems peckeliams – kas jie bebūtu – reikėtų skaudžiai duoti per rankas baudžiamuoju kodeksu kietais viršeliais.
Tai tiek apie reikalo esmę.
Tačiau stebint kilusią valstybės vyrų ir spaudos reakciją galvoje nenoromis atsiranda minčių. Tame tarpe – net baisu pasakyti – įvairių.
Ir viena iš jų yra apie tų valdžios vyrų ir spaudos reakcijos skirtumus analogiškais atvejais:
– vos prieš kelias savaites nutikusio Lietuvos patriarcho Jono Basanavičiaus kapo išniekinimas Rasų kapinėse praėjo faktiškai nepastebėtas spaudoje [išskyrus vieną Delfio žurnalistą] ir nesulaukė jokių didesnių valdžios vyrų pasipiktinimo. Nuo šeštadienio ar sekmadienio pramogų stalo tikrai niekas neatitrūko dėl tokio menkniekio.
Tik po to, kai visą sekmadienį prašurmuliavo socialiniai tinklai, pirmadienį nutiko šiokia tokia reakcija – pasirodė keli pavargę ir nepikti straipsniūkščiai bei pasisakė kažkokie antraeiliai valdžios personažai.
Bet vos apipylė dažais Gaoną ir Šabadą – šeštadienį, per patį pliažinimosi įkarštį momentaliai darban supuolė visos redakcijos bei pats Užsienio reikalų ministras atitrūko nuo pietų stalo tam, kad paraudotų dėl vandalizmo bei pagrūmotų niekšams baisiomis bausmėmis.
Puiku, bet kodėl Basanavičiaus kapo išniekinimo atveju taip nenutiko? Kodėl spaudai ir valdžios vyrams buvo dzin ir niekas nuo šeštadienio pramogų tuomet neatitrūko?
Kas man galėtų pateikti kokį suprantamą paaiškinimą, nesusijusį su kokia sąmokslo teorija ar anti-patys-žinote-kuo?
Nekantriai laukiu versijų.
O kita mintis įvairiųjų tarpe yra apie mūsų pažangiosios žiniasklaidos galimą vaidmenį tokio bjauraus, prieš paminklus nukreipto vandalizmo plitime mūsų šalyje.
Pastebėkite – dažų pilstytojai ant Gaono bei Šabado monumentų net antraštėse įvardinti VANDALAIS, o jų veiksmai – VANDALIZMU. Kas, be abejo, yra teisingas apibūdinimas tokiems veiksmams.
Bet palaukite – juk pastaruoju metu tokių veiksmų Vakaruose įvykdoma nesuskaičiuojama aibė – naujienų juostos kasdien net mirga nuo pranešimų apie protestuotojų prieš rasizmą nuverstus ar subjaurotus paminklus JAV bei Vakarų Europos valstybėse. Čerčilis, Vašingtonas, Džefersonas, Grantas, DeGolis. Net Tadas Kosciuška buvo apipiltas dažais!
Ir visų šitų veiksmų atlikėjai mūsų žiniasklaidos antraštėse kažkodėl figūruoja NE kaip vandalai, bet švelniai ir maloniai tituluojami protestuotojais. Gana pozityviame jų veiklos vertinimo kontekste, kas keisčiausia.
Suprask – paminklų niokojimas ir griovimas negausios ekstremistų minios užgaida yra suprantamas ir nelabai gražus, bet iš esmės teisingas veiksmas.
Nes jie gi kovoja prieš rasizmą!
Todėl, anot tos keistos ideologijos, galima versti ir peckinti visų ne juodos spalvos istorinių veikėjų paminklus, nes tokie automatiškai priskirtini rasistams. Nes jei patys ir nebuvo vergvaldžiai, tai bent aktyviai nekovojo prieš vergvaldystę. O net jei ir kovojo, tai nepakankamai efektyviai ir ne iki galo!
Ir mūsų pažangioji spauda tuos veikėjus aprašo pozityvia ar atvirai draugiška neva neutralia gaida.
Grįžtant prie Gaono:
– gerbiamieji žurnalistai, o kodėl jūsų tonas peckelių ir paminklų niokotojų atžvilgiu staiga pakito? Kodėl staiga jie virto vandalais?
O gal tai jokie NE vandalai? Gal tai PROTESTUOTOJAI?
Gal Gaono veikaluose koks nors akylas pažangus žvilgsnis aptiko kokį rasizmo pėdsaką? Gal anas savo talmudinėse studijose buvo užkabinęs kokį vergų valdymo klausimą? Talmudas storas – ten apie daug ką yra parašyta. Apie vergus irgi.
Gal vargšas Šabadas pakliuvo už kompaniją, nes protestuotojams dažų atliko, o jo paminklėlis ant žemės, kabarotis niekur nereikia?
Vienžo, garbieji žiniasklaidinykai bei žurnalistai, pamąstykite laisvalaikiu apie savo galimą vaidmenį, iš užjūrių perkeliant visokias naujai atsirandančias bjaurias tradicijas į mūsų bendrą gintarinį kraštą. Gal pradėkite vandalus ir marodierius vadinti tikraisiais vardais VISAIS, o ne tik „nepažangiais“ atvejais.
Nors dėl Gaono ir Šabado paminklų apliejimo dažais dar nežinia, kokį vaidmenį galėjo suvaidinti vienaip ar kitaip pažangių ar nuolat skriaudžiamų grupių veikėjai.
Palaukime policijos tyrimo išvadų. Tikiuosi, tuos peckelius pagaus.
#VilniausGaonoMetai
#Protestuotojai
#Vandalizmas
#Protestuotojai
#Vandalizmas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą