Kitaip to, kas penktadienį įvyko Vilniuje, nepavadinsi. Vaikystė ir paauglystė – tai amžius, kai nuoširdžiai tikima idealais, trokštama gėrio ir teisybės, pradedama maištauti prieš „pasenusius“ autoritetus. Todėl tie, kurie manipuliuoja šiomis naivių ir nesubrendusių jaunuolių savybėmis, juos įžūliai išnaudoja savo nešvariems ir dažnai moraliai pasibjaurėtiniems tikslams, yra PADUGNĖS, kurie puikiai suvokia, ką daro. Tačiau kur žiūri šių vaikų tėvai ir mokytojai?
Svetimi kultūriniai karai, atnešti ir intensyviai platinami jaunimo tarpe, skatina įtarumą vietos tradicijomis bei papročiais, tarpgrupinį priešiškumą ir atvirai diegia neapykantą kitaip mąstantiems, – ir tai yra lyg mielės tyliai šliaužiančiam naujajam totalitarizmui.
Pavargstu kartoti, kad tai jau buvo. Sovietinė propaganda, iškilus klausimams apie režimo trūkumus ir ydas, išdidžiai atšaudavo: „O pas jus tai negrus muša!“ Vatabautizmas ir dėmesio nukreipimas nuo realių vietos problemų į „kovą už taiką visame pasaulyje“, aršų karą su visokios rūšies ir plauko išnaudojimu ten – anapus Geležinės uždangos, kai tuo tarpu savų piliečių nepasitenkinimas slopintas be ceremonijų šaudant į alkanų darbininkų minią, persekiojant ir kalinant disidentus, intensyviai plaunant smegenis visiems likusiems – atgimsta kaip groteskiškas maskaradas. Kodėl šitų vaikų nematome mitinguose ir protesto akcijose, kur aptariamos realios Lietuvos bėdos ir kur daugiausia susirenka vyresnioji karta, žilagalviai senoliai? Nes tai neįdomu, nesuprantama, nepatrauklu, galų gale nemadinga, neimportinė, tad automatiškai prastesnė, prekė?
„Merginos ir moterys, bijokite ir nekęskite vyrų – jie visi yra potencialūs prievartautojai ir seksualiniai grobuonys“ – toks buvo lytis supriešinantis ir nebeįrodomais kaltinimais paremtą raganų medžioklę paskelbęs metoo kampanijos leitmotyvas.
„Jeigu tu nepritari gėjų santuokoms ir įsivaikinimui – esi baisus homofobas, retrogradas ir išvis netoleruotinas šioje tolerantiškiausioje iš visuomenių, todėl gali būti viešai užjuoktas ir pjudomas“, – skelbė kita kampanija, kurioje vakarykščių eitynių mergaitės lakstė apsigaubusios šešiaspalve vėliava ir socialiniuose tinkluose narsiai grūmėsi su „visomis tomis neapykanta pažangai permirkusiomis davatkomis“.
„Visi lietuviai visada nekentė ir nekenčia savo bendrapiliečių žydų, tad tik ir trokšta juos visaip skriausti bei skaudinti“ (net jei to „įrodymas“ būtų „kažkaip ne taip“ atsitiktinai pakelta parlamentaro ranka…) – visose pasvietėse trimituoja holokausto industrijos aktyvistai, mūsų laisvės kovotojams žeriantys vis naujus, kas, kad sovietiniu gerai žinomos kontoros naftalinu atsiduodančius, šakėm ant vandens rašomus, kaltinimus prigimtine žydšaudyste. O visus, bandančius ieškoti istorinės tiesos ir atmesti šias nepagristas insinuacijas, be apeliacijų skelbia antisemitais ir naciais, kurie tiesiog privalėtų būti išstumti iš „padorių žmonių“ tarpo ir socialiai (gerai, kad dar ne fiziškai) sunaikinti.
O dabar, pasirodo, esame kalti dar ir dėl to, kad mūsų odos spalva jau tampa „nepolitkorektiška“ ir mes kažkokiu mistiniu būdu netikėtai visi urmu pasidarome dar ir prigimtiniais rasistais, net jei Lietuva per visą savo istoriją nėra turėjusi ir išnaudojusi jokių kolonijų ir neužsiėmė juodaodžių vergų prekyba? O teiginys „Visų gyvybės svarbios / All lives matter“, pasirodo, yra šio baisaus rasizmo įrodymas, ir nuo tokio šlykštaus paklydimo mus begali išgelbėti tik nuoširdi vieša atgaila puolus ant kelių į grindinio dulkes.
Jei šis kiršinimas ir pjudymas ir tėra už Atlanto vykstančių politinių kovų ir ideologinių karų atgarsiai, kas prisiims atsakomybę už praplautas mūsų vaikų smegenis? Kurie greitu laiku, kaip kažkada pavlikai morozovai, ne tik kokiam tapinui, bet ir policijai, kurią ką tik „fuckino“, gal jau net ims uoliai skųsti ir savo močiutę ar senelį dėl jų kalboje netyčia išsprūdusio baisaus žodžio iš „N“ raidės?
Kas taip sumaniai kursto priešiškumą ir nepasitikėjimą tarp lyčių, kartų, tautų, skirtingų pažiūrų ar biologinių savybių žmonių? Nuo kada spalva, lytis, etnosas, amžius, orientacija ir t. t. yra pagrindas nekęsti, skirstyti į pažangiuosius ir ne, ir pastaruosius persekioti, tuo pačiu aršiai pasisakant prieš bet kokią segregaciją bei diskriminaciją?
Šitas nežinia kokių lėlininkų dresuotų ir dabar po Vilnių klusniai vedžiojamų beždžionėlių paradas puola ant kelių vos nematomo dirigento lazdelei pamojus, nesuvokdamas, ką gi jis iš tiesų pagarbina ir dėl ko taip mušasi į krūtinę. Visos tos pažangiųjų aktyvistų išmokintos „nebesigėdinti“ plikabambės nimfetės laisvai nešiojasi plakatus apie „rasistų dick’ų ilgį“, lyg apie tai jau ką nors išmanytų, ir tai niekaip neužkliūna mūsų uoliesiems vaikų teisių gynėjams? Jau nekalbu apie savivaldybės atsakomybę dėl leidimo išdavimo renginiui, sistemiškai pažeidinėjusiam visą eilę karantino apribojimų.
Tačiau šie nuoširdūs kovotojai „prieš rasizmą“ mielai sutryptų bet ką, kas tik jiems būtų nurodytas ar jų palaikytas kaip priešas. Kontrprotesto dalyvį Kęstutį T. sužeidusio, dėl ko jis net pakliuvo į ligoninę, LT piliečio nepilnamečio pavardė užsienietiška. Ganėtinai simboliška – viena europietiška kalba ji reiškia „karą“. Bet šis incidentas vargu ar sudomins didžiąją žiniasklaidą ir susilauks adekvačios bausmės. Štai jeigu būtų buvę atvirkščiai!
<À la guerre comme à la guerre?
Priešininkai į pirmąsias mūšio pozicijas išleido vaikus. Tai daug ką apie juos pasako. Deja, ir apie mus… Nes tie vaikai – mūsų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą