Eduardas Hodos. Žydų fašizmas, arba Chabadas-kelias į pragarą (knygos vertimas, fragmentas 1 iš 7)

Charkovo miesto liberalios žydų bendruomenės buvusio vadovo Eduardo Hodoso knyga „Žydų fašizmas, arba Chabadas-kelias į pragarą“ dienos šviesą išvydo 2005 metais. Po dešimties metų aš gavau autoriaus leidimą versti į lietuvių kalbą jo kūrinius. Nedidelius knygų, o jų kelios dešimtys, fragmentus buvau išvertęs anksčiau, bet prabėgus beveik penkiems metams aš nutariau išversti Eduardo Chodos knygą „Žydų fašizmas, arba Chabadas-kelias į pragarą“ (www. hodos- video.com) į lietuvių kalbą pilnai.

Verčiamos knygos fragmentus aš skelbsiu portale www. manolietuva.com ir savo bloge www.lebionka.blogpot.com. Manau, kad knyga iki šiol neprarado aktualumo.

Jau keli metai dedamos didelės pastangos apjuodinti lietuvių tautą, apšmeižti jos didvyrius, savaip perrašyti istoriją, siekiant demoralizuoti, padaryti „žydšaudžių“ tauta. Takia „holokausto industrijos“ strategija. Demoralizavus lietuvius ir apšmeižus visam pasauliui, bus lengviau kelti turtinius reikalavimus, melžti Lietuvos valstybę. Prieš lietuvių tautą pasitelkta fašistinė ideologija, apie kurią ir pasakoja Eduardas Hodosas.

Ходос Эдуард

ЕВРЕЙСКИЙ ФАШИЗМ, или Хабад - дорога в ад

Žydų fašizmas, arba Chabadas-kelias į pragarą.

Slaptas ženklas – juoda žymė.

Skiriama 60-mečiui pergalės Šventame kare prieš fašizmą.

Vietoj epigrafo

SUGAVO FAŠISTĄ!

Berniukas: Sėskitės, prašau, į mano vietą. Aš jaunas, aš pastovėsiu!

Senelis: Ačiū, anūkėli, bet aš greitai išlipsiu.

Berniukas: Į tiražą?

Senelis: Kaip tau ne gėda! Aš tau į senelius tinku!

Berniukas: O, mano manymu, aš vykusiai pajuokavau. Seni, tu viena koja grabe, nors nusišypsok prieš infarktą!

Senelis: Nutildykit jį kas nors! Snarglys! Aš tokius, kaip tu, fronte peiliu žudžiau!

Berniukas: Dėmesio! Visi liudininkai: pilietis tik ką prisipažino, kad fronte buvo policininku ir pjovė žydų vaikus.

Senelis: Draugai, aš ne tai turėjau omenyje... Aš nežinojau, kad šitas chamas žydų tautybės.

Pirmas keleivis: Na kaip jūs to nežinojote?! Ką, nematyti, ar ką? Štai koks šniobelis iš po beisbolo kepuraitės styro.

Berniukas: Aš dar ir „r“ moku neištarti!

Antras keleivis: Žydų berniukas užleido jums savo vietą, o jūs su peiliu...

Senelis: Aš juk... Aš gi sakau, kad neteisingai išsireiškiau, nes...

Berniukas: Todėl kad jis mokintis neturėjo laiko: jam reikėjo mus mušti, Rusiją gelbėti!

Milicininkas: Kas čia vyksta?

Pirmas keleivis: Štai, fašistas vaiką norėjo papjauti!

Senelis: Kame reikalas?... Paleiskite rankas!… Pažiūrėkite, aš ir peilio neturiu...

Antras keleivis: Štai matote, draugas milicininke, jis užmiršo: susiruošė berniuką pjauti, o peiliuką pamiršo!

Trečias keleivis: Taip, senatvė – menkas džiaugsmas...

Berniukas: Nesiblaškykit, draugai! Ką darysime su fašistu? Turint omenyje įtemptą tarptautinę padėtį, aš siūlau jį išlaipinti!

Ketvirtas keleivis: Koks taikus vaikas. Tas jį peiliu, o jis, štai, tiesiog išlaipinti...

Penktas keleivis: Išlaipinsime tarp sustojimų?

Berniukas: Taip, tarp sustojimų. Išlaipinti jį tiesiog laukuose, kaip bulvę! Kad tik makaulė iš žemės styrotu, o ant kaktos parašyti „FAŠISTAS“. Aš ir flomasterį turiu!

Senelis: Draugai! Ką jūs darote?! Pabaikite! Flomasteris blogai nusiplauna...

Šeštas keleivis: Flomasterį, flomasterį... Vokiškai ėmė kalbėti! Šprechensiedoič, Ivan Andreevič?

Seneli: (Я… я…) Ja... ja...

Šeštas keleivis: Štai ir gerai, tempkite jį, vaikinai!

Fašistą ištempia ir įkasa lauke, kaip patarė berniukas. Milicininkas sumina žemę aplink galvą. Visi sugrįžta į troleibusą ir tęsia kelionę. Viešpatauja mirtina tyla. Visi stengiasi nežiūrėti vienas kitam į akis. Berniukas užleidžia vietą kažkokiai įlipusiai senelei. Ši koketiškai atsisako. Keleivių akyse pasirodo nesveikas blizgesys...

(Nežinomo autoriau pasakojimas, paskelbtas laikraštyje „Duel“ (Dvikova), 2004 metų spalio 8 diena.)

Skyrius 1. Oranžinis

ŽYDAI, ŽYDAI, APLINK VIENI ŽYDAI...

Nesenai man į rankas atsitiktinai pateko „Lechaim“ 2003 metų gruodžio numeris, kurio leidimą remia judeo-nacistinė sekta Chabad, oficialiai vadinama Chabad-Liubavič.

Numeris kaip numeris, viskas kaip visada – apie žydus ir žydams. Bet štai atverčiu 46 puslapį ir matau: rubrikoje „Pėdsakas istorijoje“ paskelbta medžiaga su intriguojančiu pavadinimu „Nuo kipos iki kapos“. Tiems, kas nežino šių dviejų žodžių reikšmės, paaiškinu: kipa-maža apvali kepuraitė, kurią nešioja ant pakaušio religingi žydai; kapa - specialus prietaisas, daiktas, apsaugantis boksininkų dantis nuo priešininko smūgių. Tarp kitko, aš galėčiau ir neaiškinti reikšmę šių žodžių, antrasis šios publikacijos pavadinimas juos paaiškina, o kartu viso straipsnio turinį „Žydai bokso istorijoje“. Bendrą medžiagos toną atspindi pirma pastraipa:

„Tarp kitų mitų ir stereotipų, surištų su žydais, yra žydų nesportiškumo įvaizdis. Jis vaizduoja pridvėsusį akiniuotą šachmatistą. Nežiūrint į savo monopoliją šachmatų varžybose, žydai, tačiau, pirmauja ir kitose sporto šakose. Tarp jų ir kovos menai, kurie reikalauja jėgos ir kovinės dvasios. Pažiūrėsim, kaip yra reikalai su „žydų klausimu“ ant ringo, aptarsime populiariausia iš kovos rūšių – boksą...“

Toliau seka „žydų nacionalinis“ ekskursas į bokso istoriją, pradedant XVIII amžiumi ir baigiant mūsų dienomis, ko pasekoje autorius daro visisiškai neordinarinę išvadą: bokse, kaip, tarp kitko, ir visame kame, „žydai, žydai, aplink vieni žydai“. Nors dėl „neoriginalumo“ šios išvados reikia patikslinti – tokiu jis yra didele dalimi žydų skaitytojams, o štai, pavyzdžiui, ukrainiečiams ji greičiausiai pasirodys superoriginali, aš net pasakyčiau, originali iki ašarų. Reikalas tame, kad baigiamojoje straipsnio dalyje autorius vis tiktai surandą finalinį „žydų klausimo“ sprendimą ringe. Ir tai atrodo taip:

„ (…) Pabaigai – apie žemiečius, šiuolaikines pasaulio bokso žvaigždes. Bet pirma romantiška istorija... Ukrainos vietovę užėmė fašistai, ir jaunas vaikinas ilgus mėnesius rizikuodamas gyvybe slėpė rūsyje jauną žydaitę Tamarą Etinzon, kurios giminės žuvo nuo nacistų rankų. Susituokė, o kaip buvusius okupacijoje juos ištrėmė. Po stalinizmo jų sūnus Vladimiras tapo karininku. Jo sūnūs, gimę Kirgizijoje ir Kazachstane, augo Kijeve, ir dabar gyvena Vokietijoje. Vokiškai jų „iškalbinga“ pavardė: Klitsch- reiškia „smūgį“, o jos galūnę pagal boksininkų terminologiją reikia aiškinti kaip „nokautą“ - K.O. Daugelis įsitikinę, kad dvimetriniai milžinai-atletai broliai, Vitalijus ir Vladimiras Kličko buvo ir dar ne kartą bus pasaulio čempionais. Ar dar reikalingi kokie-nors įrodymai žydų dalyvavimo bokse? (…) („Lechaim“ 2003 metų gruodis, Nr.12)

Taip pastangomis nepailstančių „žydų klausimo“ tyrinėtojų Ukraina neteko nacionalinio pasididžiavimo: du ukrainiečiai vaikinai su ryškia ukrainietiška pavarde Kličko akimirksniu tapo anūkais žydės senelės, gyvenančiais Vokietijoje ir turinčiais pavardę, kurios šaknis yra žodis „Klitsch“, vienodai skambanti kaip vokiškai, taip ir jidiš. Du proliai-karžygiai – vos ne vienintelis nacionalinis pasididžiavimas, likęs pas kažkada turtingą ir stiprią Ukrainą, - staiga tapo „žydų tautos šlove“ ir ėmė atstovauti „žydų dalyvavimą bokse“.

Jeigu pamenate, sovietiniais laikais buvo gana populiari dainelė, vienas iš kurios kupletų skambėjo taip:

В Третьяковке старый жид 

Молодому говорит: 

«Видишь трех богатырей 

В центре Муромец - еврей». 

Евреи, евреи, кругом одни евреи… 

Tretjakovo galerijoje senas žydas sako jaunam: Matai trys karžygiai, centre Muromiec -žydas. Žydai, žydai, aplink vieni žydai...

Dabar ši sovietinio folkloro klasika gali būti papildyta eiliniu siužetu „į temą“:

Раз у ринга старый жид 

Молодому говорит: 

«Видишь двух богатырей? 

Бабушка у них - еврей». 

Евреи, евреи, кругом одни евреи… 

Kartą prie ringo senas žydas sako jaunam: Matai du karžygius? Senelė pas juos žydas.

Nieko, pasakys ukrainiečiai, pas mus dar yra, kuo didžiuotis: štai, pavyzdžiui, oranžinę revoliuciją sukūrė – visas pasaulis aiktels! Ech, mano brangieji... Man nuoširdžiai jūsų nesinori nuvilti, bet, bijau, kad pas Nepriklausomą Ukrainą liko paskutinis „nacionalinis turtas“ - Verka Serdiučka. Bet ir ta išvyko tūsintis į Maskvą.

Kas liečia revoliuciją, mes dar turėsime progos apie ją pakalbėti, o tuo pačiu išsiaiškinti, ar galima ją skaityti nacionalinio ukrainietiško pasididžiavimo objektu. Bet iš pradžių prisiminkim įvykius, kuriuos pelnytai galima vadinti Oranžinio Gruodžio prologu.

Keli mėnesiai iki „atradimo pas brolius Kličko žydės senelės „Lechaim“ klausė: „Ar gerai, kuomet vietoj „Ukrainos piliečiai“, kaip parašyta šalies Konstitucijoje, - parašyta „ukrainiečiai“? („Lechaim“, Nr.8. 2003 metų rugpjūtis, psl.88).

Po pusės metų, 2004 metų sausio 13 dieną, įvyko teismas prieš respublikinį laikraštį „Kaimo Žinios“ (Сільські Вісті), kurio puslapiuose buvo bandoma atsakyti į klausimą, ką ir kodėl erzina žodis „ukrainiečiai“.

Proceso iniciatoriais buvo Visos Ukrainos žydų kongresas, vadovaujamas Vadimo Rabinovičiaus, ir prisišliejęs prie jo – Tarptautinis antifašistinis komitetas, vadovaujamas šiuo metu mirusio Samuilo Šlaeno, ir Valstybinis tautybių ir migracijos reikalų komitetas, vadovaujamas iki šiol gyvuojančio generolo Genadijaus Moskalio.

Kijevo miesto Ševčenkos rajono teismas nagrinėjo ieškinį prieš laikraštį, kuris buvo kaltinamas kurstymu tarpnacionalinės ir tarpreliginės nesantaikos, o konkrečiau – antisemitizmu, priėmė sprendimą uždaryti „Kaimo žinias.“

Beveik metai laiko tolimesnis likimas liaudies leidinio, leidžiamo daugiau negu pusės milijono tiražu, buvo neaaiškus. Ir tik praėjus dešimčiai mėnesių, 2004 metų gruodžio mėnesį, Kijevo miesto Apeliacinis teismas, į kurį kreipėsi laikraščio redakcija su skundu dėl teismo nutarties, išteisino „Kaimo žinias.“

Tačiau ilgai laukta naujiena nepadarė kurtinančiai-pergalingo efekto, kaip buvo laukta anksčiau. Ji tiesiog ištirpo revoliucinėje-oranžinėje euforijoje ir... išėjo į istoriją. Visiems. Bet ne man – tiesioginio proceso dalyvio, pagrindinio liudytojo iš atsakovo pusės. Todėl, kad išteisinamasis nuosprendis, prieš „Kaimo žinais“, - tai ne tiktai teisingumo triumfas, tai tikra pergalė, pasiekta ilgoje ir žiaurioje kovoje.

„Kaimo žinių“ skaitytojai turėjo galimybę susipažinti su mano pozicija šiuo klausimu: pusantro mėnesio bėgyje nuo Ševčenkos teismo nuosprendžio priėmimo laikraščio puslapiuose buvo paskelbti trys mano „atviri laiškai“ - „Šaukiu ugnį į save, arba šik.me – tepėme, verkėme, pasakojome“, „Achtung! Achtung! Ukrainoje Rabinovič!“ ir „Jūs toli gražu ne „maskolius“ mano generole...“, kurie kiek vėliau buvo išleisti atskiru rinkiniu pavadintu „Kada žydai marširuoja...“. Šiose publikacijose buvo pateikta toks kiekis argumentų ginant laikraštį, kurių su kaupu pakaktų net išteisinimui Tarptautinio Hagos tribunolo akyse. Tačiau Ukrainos Temidė skiriasi retą „nepriklausomybe“ kaip nuo Įstatymo, taip ir nuo sveikos nuovokos...

Pirmame Apeliacinio teismo posėdyje, įvykusiame 2004 metų gegužės 25 dieną, byla taip ir nepasiekė pagrindinio ir vienintelio klausymo (!) liudininkų iš atsakovų pusės. Nepaisant to, mano kalba, kurią, siekiant netikslumo protokoluojant, aš iš anksto parengiau spausdintoje formoje, tapo pasiekiama visuomenei – dėka Ukrainos laikraščio „Personalas Plius“ (Nr. 22, 2004 metų birželis) ir rusiško laikraščio „Rusiškos žinos“ (Русский вестник, Nr12, 2004 metų birželis) , paskelbusių teisme dar neskambėjusią mano kalbą.

Tribūna teismo posėdžių salėje man buvo suteikta tiktai rugpjūčio 10, o 13-tą kalba pasirodė „Kaimo žinių“ puslapiuose. Tikiuosi, mano pasisakymas suvaidino ne paskutinį vaidmenį galutiniam šios bylos teismo sprendimui.

Kas liečia mano kalbos turinį, tai šiandien ji ne mažiau aktuali, kaip įkarštyje kovos už tautinį ukrainiečių laikraštį. Ir liks aktualios iki tada, kol kiekvienas ukrainietis nesupras, kas vyksta, kai „žydai marširuoja“...

PILIETINIO KARO NUOJAUTA, arba Apie kurstymą tarpnacionalinės meilės (Pasisakymas liudininko E,Chodoso Kijevo Apeliacinio teismo posėdyje 2004 metų rugpjūčio 10 dieną dėl laikraščio „Kaimo Žinios“ uždarymo.)

Gerbiamas Teisme!

Kaip žinoma, pretekstu šio teismo nagrinėjimo pasitarnavo du straipsniai Tarptautinės personalo valdymo akademijos profesoriaus Vasilijaus Eremenko - „Mitas apie ukrainietišką antisemitizmą“ ir „Žydai ir ukrainiečiai šiandien: realybė be mitų“, - paskelbti laikraščio „Kaimo žinios“.

Pagrindiniais argumentais priimti tokį sprendimą pasitarnavo tvirtinimas, kad Vasilijaus Jaremenko straipsniuose yra pasisakymų, neva nukreiptų į tarpnacionalinę ir religinę nesantaiką tarp ukrainiečių ir žydų tautų. Tai užfiksuota pačiame Ševčenkos rajono teismo nutarimo tekste, kur sakoma:

„Teismas konstatuoja, kad ginčijamuose straipsniuose yra posakių, kuriais siekiama kurstyti nacionalinę neapykantą“ (p. 5);

„... teismas konstatuoja, kad žydų tautos priešinimasis Ukrainos žmonėms yra vienas iš etninės neapykantos šaltinių“ (p. 11).

Pagrindinės Vasilijaus Eremenkos pretenzijos grindžiamos jo žydų-ukrainiečių santykių tyrimais, apžvelgiamos profesoriaus kaip istoriniame rakurse, taip ir iš pozicijų šiandienos realijų. Būtent šiuose tyrimuose Ševčenskos rajono teismas įžvelgė kenkėjišką ketinimą, tikslingai supriešinant žydų ir ukrainiečių tautas, o taip pat sukuriant iš žydų ukrainiečių priešo įvaizdį. Teismo nutartyje taip ir pasakyta:

„Toks tariamų istorinių faktų teigimas rodo sąmoningą siekimą parodyti žydų, kaip tautinės mažumos, neigiamą ir nusikalstamą pusę, kas gali kurstyti nacionalinę neapykantą ir gali atgaivinti keršto veiksmus“ (p. 15).

O dabar, gerbiamas Teisme, atsižvelgiant pateiktus profesoriaus Jaremenko tyrimo vertinimus, kuriuos pateikė Kijevo miesto Ševčenkos rajono teismas, leiskite supažindinti jus su požiūriu į istoriją tarpusavio santykių tarp žydų ir ukrainiečių tautų, išdėstytų knygoje „Žydų pasaulis“. Svarbiausios žinios apie žydų tautą, jos istoriją ir religiją“ (Еврейский мир. Важнейшие знания о еврейском народе, его истории и религии). Bet prieš pateikiant jūsų dėmesiui kai kurias ištraukas iš to folianto, leiskite pasakyti kelis žodžius apie patį leidinį.

Knyga „Žydų pasaulis“, kurios autoriumi yra gana autoritetingas tarptautiniuose žydų sluoksniuose žydų tautos istorijos ir religijos tyrinėtojas rabinas Josef Teluškin, išleista Maskvoje 1995 metais. Pagal medžiagos apimtį ši knyga vadinama „mažąja žydų enciklopedija“, ne veltui jos įvade sakoma, kad ji gali būti panaudota ir kaip vadovėlis, kad iš naujo pažvelgti į žydų istoriją. Šiandien rabino Teluškino knyga „Žydų pasaulis“ privalomai naudojama praktiškai kiekvienoje iš skaitlingų žydų struktūrų, sukurtų Ukrainoje: žydų centruose, organizacijose, mokymo įstaigose, o taip pat daugumoje žydų šeimų.

Manau, kad kontekste mūsų pokalbio apie tarpusavio santykius tarp žydų ir ukrainiečių tautų, o taip pat reakcijos Ševčenkos rajoninio teismo į publikaciją tyrimų ukrainiečių profesoriaus, gerbiamam Teismui bus naudinga susipažinti su medžiaga šia tema tokiame pavidale, kokiame ji atskleista žydų mažumai, gyvenančiai Ukrainos teritorijoje. Konkrečiai, skyriuje pavadintame „Bogdanas Chmelnickis ir masinės žudynės“ tvirtinama. Cituoju:

„Mažai kam žinoma, kad tris amžiai iki Katastrofos (tai yra Holokausto – E.Ch.) jau buvo žydų žudynės, panašios į nacistų.

Pjautynes 1648-1649 metais surengė Bogdanas Chmelnickis, Ukrainos etmonas, vadovavęs sukilimui prieš lenkų viešpatavimą. Kadangi daugelis žydų tarnavo lenkų dvarininkams, valdžiusiems Ukrainos žemę, Chmelnickio pyktis buvo nukreiptas ir prieš žydus. Kaip ir Hitleris, Chmelnickis neapkentė visų žydų be skirtumo. Skaitoma, kad jo kazokų būriai nužudė virš šimto tūkstančių žydų (tuo metu, kai pasaulinę žydiją sudarė ne daugiau pusantro milijono žmonių).

Žemiau pateikiamame amžininko aprašyme išvardinami žvėriškumai, kuriuos vykdė Chmelnickio kazokai. Jei jūs turite silpnus nervus, neskaitykite. Turėjau didelių abejonių, ar pateikti tokį tekstą, bet aš bijau, kad šis žydų istorijos epizodas bus visai pamirštas.

„Nuo kai kurių žydų lupo odą, o jų kūnais maitino šunis. Kitiems nukapojo rankas ir kojas ir metė ant kelio, kur jie patekdavo po ratais vežimų ir arklių kanopas. Daugumą užkasdavo gyvus. Vienus vaikus užmušdavo ant motinų krūtynių, o litus suplėšydavo, kaip žuvis. Prapjaudavo pilvus gyvoms nėščioms moterims, ištraukdavo negimusius vaikus ir mėtė joms į veidą. Kai kurioms prapjaudavo pilvus ir sodindavo ten gyvas kates, nukirsdami aukoms rankas, kad jos negalėtų jų ištraukti... ir nebuvo tokios mirties, kuriai jų nepasmerkdavo“.

Sunku patikėti, kad žmonės, sukurti pagal dievo atvaizdą galėtų būti tokiais sadistais. Sunku ir patikėti, kad Bogdanas Chmelnickis iki šiol skaitomas Ukrainoje didžiuoju nacionaliniu didvyriu“ (psl. 167).

Kaip galėjo įsitikinti gerbiamas Teismas, žydų žydų-ukrainiečių santykių traktuotė mažiausiai prisideda prie „kurstymo tarpnacionalinės meilės“ tarp dviejų tautų, kurių bendras gyvenimas, be abejo, ne visada buvo be debesų. Nepaisant to, „mažosios žydų enciklopedijos“ autorius nesivargina nurodymais konkretaus skelbiamų duomenų šaltinio, apsiribodamas miglota nuoroda į neva kažkokį neįvardintą tų laikų liudytoją. Tačiau be apeliacijų pareiškia apie analogiją ukrainiečių kazokų su žvėriškumais nacistinių budelių ir sulygina ukrainiečių nacionalinį didvyrį su fašistų lyderiu, kurio net vardą žmonija paskelbė anafema. Dar daugiau, Teluškin išreiškia būgštavimą (!), kad „šis žydų istorijos epizodas“ gali būti žydų pamirštas, ir daro viską, kad sustiprinti efektą „kurstymo tarpnacionalinės meilės“ žydų ukrainiečiams aprašymais laukinių žvėriškumų, lyginant su kuriais Osvencimo dujų krosnys atrodo žmogiško humanizmo viršūne.

Pateiktos ištraukos fone visiškai kitokį skambesį įgauna argumentai Kijevo miesto Ševčenkos rajono teismo, kuriais jis motyvuoja savo sprendimą sustabdyti profesoriaus V.Jeriomenkos publikacijas laikraštyje „Kaimo žinios“. O būtent:

„Teismas nesutinka su atsakovų pozicija, kad šiuo atveju pasireiškia saviraiškos laisvė, nes tokia laisvė neturi nieko bendro su informacijos pateikimu, kuri supriešina ukrainiečių ir žydų tautas, sukuria priešo įvaizdį iš žydų tautos, kursto tautinę ir religinę neapykantą, sukuria neapykantą tarp tautų kas neatmeta keršto galimybių “(p. 16).

Kaip, nuomone gerbiamo Teismo, turi atrodyti duomenys, priešpastatantys ukrainiečių tautą žydų tautai, jeigu ne laikyti tokiais aprašymus, pateiktus „mažojoje žydų enciklopedijoje“, kurią šiandien intensyviai skaito Ukrainos žydai?! O jų knygoje „Žydų pasaulis“ - ne vienas ir ne du.

Ko verta vien sekanti ištrauka iš skyriaus „Pogromas“, kuriame autorius paaiškina reikšmę šio termino išimtinai ukrainietišku pavyzdžiu! Cituoju:

„ Į ką panašus pogromas? Žiaurūs liudijimai mačiusiųjų surinkti Šalomo Švarcbardo. Švarcbardas pats pergyveno 1918-1920 metų pogromą, kuris įvyko per trumpą Ukrainos nepriklausomybės laikotarpį valdant Simonui Petliūrai. Kada raudonieji sutriuškino ukrainiečių kariuomenę, Petliūra bėgo į Paryžių, kur Švarcbardas jį ir užmušė 1926 metais. Po tris savaites trukusio teismo, kur Švarcbardas davė parodymus apie tai, kaip Petliūros kariuomenė ir ukrainiečių masės elgėsi su žydais, prancūzų teismas išteisino jį. Štai šita ištrauka:

„Rugpjūčio pabaigoje (1919 m.), kada aš buvau Kijeve, įžengė pirmieji Petliūros gvardijos būriai. Jie žudė visus žydus, kuriuos sutikdavo pakeliui. Viduryje Didžiosios Vasiljevo gatvės aš pamačiau lavoną jauno vyro ant grindinio ir moterį, apverkusią savo vienintelį nužudytą sūnų, padėjusi galvą jam ant krūtinės. Chuliganai šaukė įžeidimus, besityčiodami iš jos nevilties. Vienas mokė: Tai gerai. Mes parodysim jums, prakeikti žydai, mes jus visus užmušim“.

(Kitoje vietoje) jie vertė nelaimingus valgyti savo ekskrementus. Jie užpildavo žmones žeme ir laidojo gyvus. Jie nesigailėjo mirusių... Yripolje prie Dniepro, kur gimė pats Petliūra, po penkto pogromo 47 lavonai senų, ligotų ir vaikų buvo numesti ant gatvių, neliko nieko iš jų giminių ir artimųjų. Šunys ėmė ryti jų kūnus, kiaulės juose knysosi. Pagaliau vienas nežydas, kuris dirbo su žydais, iš gailesčio iškasė duobę ir palaidojo juos. Gaidamakai (ukrainiečių kareiviai) sužinojo apie tai ir nužudė jį... Visa tai įvyko jau XX amžiuje“ (psl. 199-200).

Noriu dar kartą pabrėžti, kad visoje istorijoje žydų tautos, kuriai per paskutinius 2000 metų, švelniai kalbant, ne kartą teko pergyventi tai, kas vadinama žodžiu „pogromas“, autorius „Žydų pasaulio“ nesurado kito pavyzdžio iliustruoti šį reiškinį, kaip Ukrainos pavyzdį.

Gerbiamas Teisme, ar jūsų nuomone panašūs nacionaliniai akcentai prisideda prie „tarpnacionalinės meilės kurstymo“?

Sąryšyje su tuo noriu atkreipti jūsų dėmesį į dar vieną momentą Ševčenkos rajono teismo nutartyje, kuris sutiko dėl kaltinimų kurstant tarpnacionalinę priešpriešą, iškeltą prieš profesorių V.Jaremenko ir laikraštį „Kaimo žinios“.

„Teismas, nepaneigdamas atsakovo teisės naudoti kritiką probleminiams klausimams pabrėžti ir paaštrinti, mano, kad sprendimai ir kritika gali būti susiję su konkretaus asmens, politiko, politinės partijos, visuomeninės organizacijos ir kt., bet ne visos tautos veiksmais, nes tokiu atveju tai būtina įrodyti, kad kritikos objektas (tam tikri veiksmai, elgesys, tradicijos, teiginiai ir pan.) yra bendra norma, būdinga ir kiekvienam šios tautos atstovui “ (p. 17).

O dabar paprašysiu gerbiamą Teismą iš šių pozicijų pažvelgti į sekančią ištrauką iš knygos „Žydų pasaulis“, paskelbtą skyriuje „Einzacgrupės. Babij Jar“. Cituoju:

„Nacistinė kariuomenė paprastai gaudavo pagalbą iš vietos gyventojų, ypač Ukrainoje. Ukrainietiškas antisemitizmas turėjo ilgą ir kruviną istoriją, leidžiančią šaknis į Cmelnickio pogromus (1648). Vieną kartą, kai Niujorko merą Edą Kochą, žydų tautybės, pakvietė vadovauti Ukrainos dienos Niujorke šventei, tai jis pajuokavo, kreipdamasis į organizatorių ukrainietį: „Puiku gyventi Niujorke, kur aš galiu eiti šventinės kolonos priekyje. Jūsų gi senoje šalyje aš bėgčiau išilgai gatvės, o jūs vytumėtės mane su peiliu rankoje“.

Pačios baisiausios pjautynės buvo surengtos Kijevo priemiestyje Baij Jar Roš-Gašano metu (žydų Naujieji metai) 1941 metais. Virš 33 tūkstančių žydų suvarė į vieną vietą ir nužudė per dvi dienas. O jų kūnus užkasė didžiulėse duobėse.

Po antrojo pasaulinio karo Babij Jar tapo simboliu tarybinės, mažai kuo nusileidžiančios nacistinei ir ukrainietiškai, neapykantai žydams“ (psl. 297).

Manding, pateiktų ištraukų pakanka, kad pademonstruoti žydų apibendrinto įvaizdžio ukrainiečių tautos matymą, kuris jų akyse įkūnija patologinį antisemitizmą, simbolizuojantį kruvinus žydų istorijos puslapius.

Gerbiamas teisme, ar galima tuomet stebėtis atsiradimu „Kaimo žinios“ laikraščio puslapiuose profesoriaus V.Jaremenkos – atstovo ukrainiečių inteligentijos, paskaičiusio, kad neįmanoma susitaikyti su panašiomis visos tautos įvaizdžio traktuotėmis, kurio dalimi jis yra?!

Atkreipkite dėmesį, kad knyga „Žydų pasaulis“ išleistas dar 1995 metais, t. y. gerokai anksčiau už pasirodymą V.Jaremenkos medžiagos, kurios pirmoji publikacija pasirodė 2003 metais – kaip atskiras straipsnių rinkinys, Tarp kitko, šio rinkinio įžangoje autorius pabrėžia, cituoju: „Kaip inteligentas, negaliu puoselėti pikto prieš jokias tautas, net ir tas, kurios praeityje sukėlė nesuskaičiuojamas skriaudas rankomis savo nusikaltėlių“.

Be abejo, profesoriaus V.Jaremenko tyrimai yra atsakomoji reakcija į žydų istorijos tarpusavio santykių tarp dviejų tautų traktavimą ir bandymu išsklaidyti mitą apie ukrainietišką antisemitizmą, atkakliai primetamą žydų pusės.

Gerbiamas teisme, ar galima neleisti ukrainiečių tautos atstovams aptarinėti šį klausimą, jeigu atstovai žydų tautos pilnai naudojasi šia teise? Be to, skirtingai nuo ukrainiečių jie tai daro visai ne diskusijos, o tvirtinimo forma.

Ar gali toks agresyvus primetimas „tarpnacionalinės meilės“ pabaigti tarpnacionalinę nesantaiką, kurios šaknys, pagal žydų pusės tvirtinimą, glūdi amžių glūdumoje ir kurių charakteris, pagal gana abejotinus liudijimus žydų enciklopedistų, turi aiškiai išreikštus nacistinius bruožus?

Kas gi liečia realybės be mitų, kurią piešią V.Jaremennko tokio paties pavadinimo straipsnyje - „Žydai Ukrainoje šiandien: realybė be mitų“, - patvirtinimui išvadų ukrainiečių profesoriaus pateiksiu vieną naujausią pavyzdį.

Šiomis dienomis Kijeve pasibaigė Jungtinės Ukrainos žydų bendruomenės suvažiavimas. Pagrindiniais klausimais, iškeltais į suvažiavimo dienotvarkę, pagal informacinės agentūros „Interfaks-Ukraina“ pranešimą, buvo šie, cituoju: „kova su pasireiškimais ksenofobijos ir antisemitizmo, konkrečiai, masinės informacijos priemonėse, problemos žydų tautos asimiliacijos, o taip pat formavimas teisingos visuomenės nuomonės dėl Izraelio išorės ir vidaus politikos“.

Kaip matote, gerbiamas Teisme, sąraše aktualiausių uždavinių, kurios, tarp kitko, sprendžiami neva visos Ukrainos žydų tautos vardu, nėra nei vienos užuominos į susirūpinimą Ukrainos valstybės ir likusių jos piliečių problemomis, jau daug metų besikapstančių socialinėje-ekonominėje pelkėje ir bandančių beviltiškai išsikapstyti iš jos.

Užtai pirmame plane – kova su antisemitizmu, kurio verpetas leidžia žydų verpetininkams jautis pilnai apsaugotiems nuo bet kokių problemų, smaugiančių ukrainiečių daugumą.

Kovai su antisemitizmu nenusileidžia savo įkarščiu ir kova su asimiliacija. Kad-neduok Dieve! - žydų mažuma nesupanašėtų su kitomis 133-čia nacionalinių Ukrainos mažumų ir neištirptų, kaip 11 milijonų rusų, sąvokoje „visa ukrainiečių tauta“.

Ir pati svarbiausia užduotis: formavimas teisingos visuomenės nuomonės apie Izraelio valstybės politiką! Štai kaip! Reiškia JTO saugumo taryboje, praktiškai vienbalsiai pasmerkusioje šiomis dienomis genocido politiką, vykdomą Izraelio prieš palestiniečius, - nuomonė neteisinga?! O galbūt, pasipiktinimas visos pasaulio bendruomenės dėl Holokausto, kurį surengė Izraelis arabų daugumai, - tai pasireiškimas antisemitizmo ir ksenofobijos? Тada vargšui Izraeliui lieka viena: kreiptis į Kijevo miesto Ševčenkos teismą, kuris eiliniu sprendimu uždarys burnas „antisemitams“ ir tuo pačiu įneš savo indėlį formuojant „teisingą“ visuomenės nuomonę dėl Izraelio politikos – džiaugsmui Ukrainos jungtinės žydų bendruomenės.

Grįžtant prie nuosprendžio Ševčenkos rajono teismo dėl laikraščio „Kaimo žinios“, būtina pažymėti dar vieną iš jo punktų: „... teismas nustatė, kad nagrinėjamuose straipsniuose buvo išraiškos, kuriomis konkrečiai siekiama kurstyti religinę neapykantą“ (p. 9).

Sprendžiant iš to, šis argumentas Ševčenkos teismo priimant sprendimą remiasi į naudojimą profesoriaus V.Jaremenko citatų iš Talmudo. Reikia pasakyti, kad iš tiesų nuo kai kurių tekstų šio senovės žydų įstatymų sąvado per varstą dvokia rasizmu ir pretenzijomis į pasaulinį viešpatavimą, priešpastatantį žydų tautą ne tiktai ukrainiečių, bet ir visom likusiom pasaulio tautom. Bet juk ne ukrainietis Jaremenko sugalvojo šituos tekstus!

Nepaisant į tai, kad daugelis žydų atmeta talmudinius principus ir niekada į juos nesiorientuoja, pačio Talmudo niekas neanuliavo, ir jis toliau nematomai buna greta sąvokos „žydija“ ir lieka žydų istorijos dalimi.

Ir jeigu rabinas Teluškinas, autorius „mažosios žydų enciklopedijos“, skaito galintis daryti pareiškimus tipo: „Sunku patikėti, kad Bogdanas Chmelnickis iki šiol skaitomas Ukrainoje nacionaliniu didvyriu“, - tai kodėl ukrainiečiai neturi teisės konstatuoti: „Sunku ir patikėti, kad Talmudas iki šiol skaitomas sąvadu žydų įstatymų, siaubinga kurių esmė sukelia šoką bet kuriam nežydui“?!

Kontekste su tuo kas pasakyta negalimas ne pažymėti, kad ypatingais sugebėjimais viskame įžvelgti požymius „kurstymo nacionalinės ir religinės nesantaikos“ išsiskiria taip vadinami profesionalūs žydai, kurie yra dideli meistrai rasti juodą katiną juodame kambaryje, net jei jos ten nėra.

Be to, užsivilkę togą atstovų „visos žydų tautos“, jie imasi tų pačių metodų, vienos argumentacijos ir terminologijos, ir su pasitenkinimu skatina antisemitizmą, padarę šį procesą naudingu gešeftu ir nuimdami nuo jo visas dividendų rūšis – politinius, ekonominius, ekonominius ir kitus.

Naujas pavyzdys žydų aktyvumo šioje srityje yra skandalas, išpūstas kaimyninėje Rusijoje aplink filmą „Kristaus aistros“. Balandžio pabaigoje internetinis leidinys „Газета.Ру“ su nuoroda į agentūrą „Интерфакс“ paskelbė savo puslapyje šią informaciją:

„Rusijos teisių gynėjai svarsto galimybę kreiptis į teismą su ieškiniu prieš sukūrėją kino filmo „Kristaus aistros“ Melo Gibsono. Taip pat jie nori paduoti ieškinį prieš rusišką kompaniją, rodančią šį filmą.

„Eilė žydų organizacijų ir privačių asmenų po parodymo filmo Rusijos ekranuose kreipėsi į mus, skaitydami, kad šis filmas kursto nacionalinę nesantaiką ir kultivuoja ksenofobinius mitus dėl kaltės visos žydų tautos dėl Kristaus nukryžiavimo“, - pareiškė direktorius Maskvos žmogaus teisių biuro Aleksandras Brod...“

Kaip tik šiomis dienomis Ukrainoje vyksta platus rodymas „Kristaus aistrų“, ir kiekvienas esančių čia, įskaitant atstovus Ukrainos Temidės, turi galimybę įsitikinti, kad filme nėra kokių nors užuominų dėl kaltės žydų tautos, o tuo pačiu dėl laipsnio pagrįstumo eilinių žydų pretenzijų dėl kurstymo nacionalinės nesantaikos.

Gerbiamas teisme!

Kaip jūs, tikriausiai, supratote, kalbą šia tema galima tęsti ir tęsti. Bet, tikiuosi, jau pasakyta pakankamai daug tam, kaip prieiti prie vienareišmės išvados: tarpnacionaliniai santykiai bendrai ir žydų-ukrainiečių konkrečiai – per daug delikati tema ir kartu per daug sprogimui pavojinga tema, reikalaujanti maksimaliai pasverto ir kraštutinai atsargaus priėjimo. Ir svarbiausia, svarstant šios problemos – nepereiti plonos linijos, skiriančios diskusijos sritį, kurioje bando išlikti ukrainietiška pusė, nuo prievartinio „kurstymo tarpnacionalinės meilės“ kurią akcentuoja ukrainiečių oponentai. Negalima priversti tautą mylėti viena kitą, neišaiškinus, kas trukdo tai padaryti.

Gerbiamas teisme!

Skelbiant nuosprendį aš kviečiu jus vertinti ne tiktai juridinę, bet ir moralės-etinę šios bylos pusę. O svarbiausia – galimas pasekmes jūsų sprendimo. Jūs turite suprasti, kad, uždarydami laikraštį „Kaimo žinios“, kurios puslapiuose buvo padarytas bandymas diskusijos forma išsiaiškinti žydų-ukrainiečių santykius, jūs prieš savo valią įkvėpsite naują gyvastį į lozungą „Žydai kalti!“ Ir niekas nepakeis nuomonės milijonų skaitytojų, iš kurių buvo atimtas mylimas leidinys tiktai todėl, kad kai kuriuos žydus dirgina buvimas žodžio „mitas“ greta su provokaciniu žodžių deriniu „ukrainietiškas antisemitizmas“.

Jeigu tai įvyks, tai išėjusi į praeitį „nacionalinė ir religinė nesantaika“, neišvengiamai palydima „keršto aktais“, apie kuriuos kalbama Kijevo miesto Ševčenkos rajono teismo nutarime, iš žodžių, parašytų ant popieriaus lapo, virs į įvykdytą nuosprendį.

Eduardas Chodos

(bus knygos vertimo tęsinys)