Izraelis Šamiras: „Lenkijos karalystėje šlėkta mylėjo žydus ir niekino paprastus žmones, todėl jų valstybė žlugo“

Ar tai vyksta šiandien Lietuvoje? Šiandien „išimties tvarka“ dešimtims tūkstančių žydų suteikiama antroji (trečioji, ar ketvirtoji) pilietybė, o iš lietuvių Lietuvos pilietybė atimama, jei lietuvis gauna kitos šalies pilietybę! Kokia beprotybė! Kaipgi reikia neapkęsti savo tautos, ir kaip karštai reikia mylėti žydų tautą? Ar ne Žečpospolitos likimas mūsų laukia?

Kodėl mes to nebematome? Kodėl tam, kad suprasti lietuvių tautos tragediją, reikia išklausyti, ką kalba išmintingas Rusijos-Izraelio žurnalistas, antisemitas, Izraelis Šamiras?

Gruodžio 7 dieną portale portale www.unz.com pasirodė Izraelio Šamiro straipsnis „For the Love of Jews“ (Iš meilės žydams). Žemiau aš pateikiu šio straipsnio apžvalgą:

http://www.unz.com/ishamir/for-the-love-of-jews/

Šamiras rašo: „Anglija ir Prancūzija, du antagonistai, du pagrindiniai Europos civilizacijos ramsčiai, tuo pat metu yra apimti judeofilijos paroksizmo. Artėjančių labai svarbių Britanijos parlamento rinkimų rezultatas priklauso nuo to, kurie iš konkuruojančių partijų - leiboristai ar toriai, nuolankiau išreikš savo meilę žydams. Tuo tarpu žydai negali nuspręsti, kurių jie mažiau nekenčia. Po metų trunkančio viduriniosios klasės „Geltonųjų liemenių“ sukilimo Prancūzija įsitraukia į naują darbininkų klasės sukilimą, kuriame gatvėse maištauja milijonai, bet jos parlamentas randa laiko

apmąstyti ir nuspręsti, kaip prancūzai turėtų mylėti žydus ir nekęsti tų, kurie jų nekenčia. Kokia šios šarados prasmė?“

Šamiro nuomone, parlamentarai nesiginčija dėl žydų virtuvės ir dėl žydų nosių ilgumo. Viskas paremta idėjomis. Jų idėja yra judofilija.

Šamiras rašo: „Judeofilija, meilė žydams - yra perspėjantis pavojingos ligos simptomas, elito ir darbo klasių susvetimėjimo požymis, šiuo metu Prancūzijoje ir Anglijoje klestinti liga. Judeofilija smogia susiskaldžiusioms visuomenėms ir gali sukelti jų griūtį daug greičiau nei jos Siamo dvynis antisemitizmas. Tai įvyko praeityje, geriausias pavyzdys - Lenkijos karalystė, kur šlėkta (didikai) mylėjo žydus ir niekino paprastus žmones, bydlo (galvijus), kol jų valstybė nežlugo.

Krikščioniškoje ar postkrikščioniškoje visuomenėje žydai yra simbolis, reiškiantis tam tikrą požiūrį ir elgesį, kuris iš esmės nėra krikščioniškas.

Žydai – tai mažuma, kuri niekina visuomenės daugumą ir jai priešinasi. Žydai rūpinasi savimi ir nepaiso daugumos bei jos poreikių; jie nejaučia bendrumo su dauguma. Žydai neturi bendrumo su dauguma ir nesikreipia į tą pačią dievybę. Žydai klesti, kai dauguma regresuoja. Jie pastebi tai ir išnaudoja savo naudai.

Neįsitrauksime į diskusiją, ar tikri žydai atitinka šią charakteristiką ir kokia apimtimi. Būtent taip juos suvokia tie, kurie juos myli ir kurie jų nekenčia. Buvo žydų, kurie veikė prieš paradigmą, ir jie nebuvo laikomi „gerais žydams“. Bruno Kreisky, Austrijos kancleris, Lazaras Kaganovičius, sovietų pareigūnas, Leonas Trockis ar Torquemada nebuvo „geri žydams“. Ir yra daug nežydų, kurie buvo laikomi „gerais žydams“, pavyzdžiui, Hillary Clinton ar Tony Blair. Paprastai jie buvo blogi visiems kitiems. Taigi, nors atidėsime savo sprendimą dėl „tikrų žydų“, nėra jokios abejonės, kad semitofilai filoemitai kenkia jūsų sveikatai. Dominuojanti ekonominė ir politinė neoliberalizmo paradigma tvirtina, kad žydų požiūris yra teisingas, ir kad mes visi turime juos mėgdžioti.“

Šamiro nuomone, tai neįmanoma. Žydų yra mažuma, todėl jie klesti, o Izraelyje jie klesti, nes jiems dirba tailandiečiai, kiniečiai, ukrainiečiai ir palestiniečiai, o rusai ir druzai juos saugo.

Anglijoje žydai yra skirtingos nuomonės dėl Boriso Džonsono. Žydai nenori, kad „Brexit“ pavyktų, tačiau Korbino atėjimas juos dar labiau gąsdina. Korbynas yra ne žydų, bet neoliberalizmo priešas. Izraelio politikai skaito, kad jis yra antižydiškas, netgi antisemitas. Korbynas prieš NATO, o „žydams toks požiūris nepatinka, nes NATO yra gynėjas ir šalininkas žydų valstybės“.

Ateinančiuose rinkimuose britų laukia sunkus pasirinkimas. Džonsonas nėra labai blogas, todėl jo pozicija prieš ES turėtų būti sveikinama, o Korbinas būtų geresnis tiems, kurie nemyli žydų.

Apie situaciją Prancūzijoje autorius rašo: „Prancūzijoje žydai yra labai arti valdžios, ir tai paprastai yra ženklas, kad vidurinės ir darbininkų klasės reikalai klostosi ne taip gerai.“ Iš tikrųjų, jų reikalai tik blogėja. Milijonas prancūzų darbuotojų demonstravo prieš Makrono vyriausybę, Prancūzijos parlamentarai aptarė antisemitizmą. Nenuostabu, kad jie priėmė žydų organizacijos pateiktą apibrėžimą. Prieštaravimas prieš šį apibrėžimą Korbinui sukėlė daug problemų; Makronas gavo pamoką.“

Šamiras sarkastiškai pažymi, kad toks apibrėžimas ir jo taikymo sritis per siaura. Jis antisemitu apibūdintų kiekvieną, „kuris lanko bažnyčią ar mečetę, kuris neprisideda prie žydų gyvenviečių, kuris netiki, kad Dievo išrinktoji žydų tauta yra aukščiau visų mirtingųjų įstatymų. Gal tada stabmeldžiai išgydys baimę būti paženklinti „antisemitais“. Ši baimė užmuša jų sielas labiau nei kaltinimas. Nors geriausieji iš žmonių, Šekspyras, Šv. Jonas, Dostojevskis ir Čestertonas yra laikomi antisemitais, ir tai nesumažino jų populiarumo ir šlovės. Jūs negalite išvengti šios etiketės; jei jie nori, jie pritvirtins ją prie jūsų pavardės.“

Autoriu pažymi, kad Prancūzijos elitos užsiima savo šalies pramoninių, politinių ir kultūrinių vertybių išpardavimu ir pardavimu. Per pastaruosius kelerius metus Prancūzija prarado Alstom, Pechiney, Technip, Alcatel. Elitos išdavė savo šalį.

Ne visi šie Prancūzijos griovėjai yra žydai, tačiau jiems pavyksta vadovauti postkriščioniškam elitui per „holokausto fondus, žydų bendruomenių projektus, geranoriškas žydų draugijas, žydų bendruomeninius projektus ir žydų labdaros organizacijas, leidžiančias žydų bendruomenei neleisti nušviesti reikalus, kuriuose jie dalyvauja.“

Šamiras pateikia pavyzdį. Autoriaus neįvardijamas šaltinis JT informavo apie ryšį tarp Alstomo pardavimo ir Makrono karjeros, Rotšildų ir žydų bendruomenės, kurie lėmė Makrono pergalę antrame prezidento rinkimų ture, o taip pat „geltonųjų liemenių“ sukilimo nuslopinimą.

„Tik antisemitai drįsta manyti, kad Rotšildai turėjo ką nors bendro“, - pašiepia autorius. Toliau jis cituoja šaltinį JT, kurio vertinimu baltieji prancūzai gėdijasi savo praeities, tapatybės, bėga į hedonizmą, pasileidimą, libertinizmą, narkotikus, antidepresantus, pornografiją ir homoseksualizmą. Jų Stokholmo sindromą lemia atėjūnai neeuropiečiai, kurių skaičius viršija vietinių gyventojų skaičių. Baltieji prancūzai nenori kovoti už savo žemę ir paveldą, nežino savo praeities ir vis mažiau raštingi. Jie nebepajėgia mylėti Prancūzijos. Prancūzija vis labiau primena Šiaurės Afrikos užnugarį. Net jos „žydai, pagrindiniai šios demografinės permainos tarpininkai, tapo pagrindiniais jos pralaimėtojais ir prasidėjo žydų deimiliacijos iš Respublikos procesas.“

Žydų ryšiai su tvirtu Izraeliu, galinga JAV žydų bendruomene, skatina juos pardavinėti Prancūzijos pramoninius ir kultūrinius aktyvus. Prancūzija pereina į statusą neįvykusios valstybės, iš kurios žydai bėga.

Prancūzijos žydai padeda JAV apiplėšti Prancūziją. Amerikos tarptautinių santykių ekspertas, profesorius Michaelas Brenneris iš Pitsburgo U, pažymėjo: „Europos politinė klasė psichologiškai nesugeba atsikratyti savo dominuojančių / pavaldžių santykių su Amerika.“

Autorius pažymi: „Panašu, kad žydų meilė yra neatsiejama šios šventės dalis, kartu su LGBT nesąmonėmis ir kitu savotišku Amerikos importu. Žydų ir Amerikos meilė - ar jie iš viso atskiriami? Jei ir kai Prancūzija ir Anglija atgaus nepriklausomybę, jų žydai atgaus normalią vietą savo visuomenėje. Reikia pripažinti, kad tai nebus vieta viršuje, bet tai bus pagarbi lygiaverčių žmonių sveikoje visuomenėje vieta, o ne simbolio ir užsienio įtakos Europos griuvėsiams palengvintojo vieta, kokia yra dabar.“