Guy Millière: Islamiška Europos ateitis

Europos lyderiai sutiko paversti savo šalis priešo teritorijomis. Jie mato, kad vyksta demografinė katastrofa. Jie žino, kad po dviejų ar trijų dešimtmečių Europą valdys islamas; Prieš dešimt metų, aprašydamas tai, ką jis pavadino „paskutinėmis Europos dienomis“, istorikas Walter Laqueur pareiškė, kad Europos civilizacija miršta ir kad išliks tik seni paminklai ir muziejai. Jo diagnozė buvo per daug optimistine. Seni paminklai bus susprogdinti. Pažiūrėkite ką daro „antifa“- šitas „antifašistinis“ judėjimas, kuris veikia visiško fašizmo dvasioje, su paminklais JAV.

Rugpjūčio 8-9 dienomis Birštone įvyks Europos tautų ir valstybių naikintojo, galimai JAV teroristo, Džordžo Sorošo samdomų pagalbininkų organizuojamas forumas „Būtent“, skirtas Lietuvos jaunimo ir visuomenės protinei degradacijai. Žemiau pateikiamas garsaus prancūzų mokslininko ir rašytojo Dr. Guy Millière, Paryžiaus Universiteto profesorius, 27 knygų apie Prancūziją ir Europą autoriaus straipsnis „The Islamic Future of Europe“, to įrodymas.

Teroro aktas Barselonoje sulaukė tokios pačios reakcijos, kaip ir visi dideli teroro aktai Europoje: ašaros, maldos, gėlės, žvakės, pliušiniai meškučiai, ir patikinimai, kad „islamas reiškia taiką“. Kada žmonės susirinko, kad pareikalauti griežtesnių priemonių prieš islamo poveikį kontinente, jie susidūrė su „antifašistų“ mitingu. Musulmonai organizavo demonstraciją, kad apginti Islamą; jie tvirtino, kad musulmonai, gyvenantys Ispanijoje yra terorizmo „pagrindinės aukos“. Ispanijos federacijos Musulmonų religinių bendruomenių federacijos prezidentas Mounir Benjelloun El Andaloussi kalbėjo apie „suokalbį prieš islamą“ ir pareiškė, kad teroristai buvo islamofobiškos neapykantos „instrumentais“. Barselonos merė, Ada Colau, verkė prieš kameras ir pasakė, kad jos miestas išliks „atviru miestu“ visiems imigrantams. Katalonijos gubernatorius Carles Puigdemont naudojo praktiškai kalbėjo tais pačiais žodžiais. Ispanijos premjeras Mariano Rajoy, konservatorius, buvo vienintelis, kuris išdrįso įvardinti džihado terorizmą jo vardu. Beveik visi Europos žurnalistai pareiškė, kad Rajoy žodžiai buvo per daug aštrūs.

Užrašas po nuotrauka: Po užpuolimo Barselonoje, Ispanijoje, kada žmonės susirinko alėjoje, kad pareikalauti griežtesnių veiksmų prieš Islamo įtaką kontinente, jie susidūrė su „antifašistų mitingu“. Nuotraukoje: „antifašistai: sumušė vyrą, kuris, kaip jie tvirtino, - tai „dešiniojo sparno atstovas“ Las Ramblas, 2017 metų rugpjūčio 18 d.

Pagrindiniai Europos laikraščiai aprašydami ataką Barselonoje dar kartą ieškojo paaiškinimo tam siaubui, kurį jie ir toliau vadino „nepaaiškinamu“. Centrinis Ispanijos laikrašti El Pais parašė redaktoriaus skiltyje, kad „radikalizacija“ - tai kartus „išimčių“ vaisius atskirų „bendruomenių“, ir pridėjo, kad atsakas bus didesnis „socialinis teisingumas“. Prancūzijoje, Le Monde pažymėjo, kad teroristai nori „įžiebti neapykantą“, ir pabrėžė, kad europiečiai turi atsikratyti „išankstinių stereotipų.“ Didžiojoje Britanijoje, The Telegraph paaiškino, kad „žudikai užpuolė Vakarus, nes Vakarai-tai Vakarai; ne tai, ką jie padarė, bet jis kalbėjo apie „žudikus“, o ne apie „teroristus“ ar „islamistus“.

Kovos su terorizmu specialistai, duodami interviu televizijai, pareiškė, kad teroro aktai buvo vykdomi kontinente vis greitesniais tempais, taps pavojingesni. Jie pažymėjo, kad pradinis džihadistų Barselonoje buvo sunaikinti Sagrada Família katedrą ir nužudyti tūkstančius žmonių. Specialistai pakartojo, kad europiečiams tiesiog teks išmokti gyventi esant didelių skerdynių grėsmei. Jie nesiūlo jokių sprendimų. Vėl gi, daugelis pasakė, kad teroristai-tai ne musulmonai... ir kad teroro aktai „neturi nieko bendro su Islamu“.

Dauguma Vakarų Europos lyderių traktuoja Islamo terorizmą kaip gyvenimo faktą, kad europiečiai turi priprasti prie to, kad tai kažkokia aberacija, neturinti ryšio su islamu. Jie dažnai iš viso vengia kalbėti apie „terorizmą.“ Po antpuolio Barselonoje, vokiečių kanclerė Angela Merkel pasisakė su kritika dėl „šlykštaus įvykio“. Ji reiškė „solidarumą“ su ispanų tauta. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas tviteryje išreiškė užuojautą ir pareiškė dėl „tragiškos atakos“.

Visoje Europoje pykčio pasireiškimas sąmoningai marginalizuojamas. Kvietimai mobilizuotis, arba imtis rimtų pokyčių migracijos politikoje, kyla tiktai iš politikų, niekinamai charakterizuojamų „populistais“.

Net menkiausia Islamo kritika nedelsiant iššaukia beveik vieningą pasipiktinimą. Vakarų Europoje knygas apie islamą, kurios plačiai prieinamos, rašo žmonės, artimi „Broliams musulmonams“, tokie kaip Tariq Ramadan. Knygos, kurios „politiškai nekorektiškos“ irgi egzistuoja, bet parduodamos iš po prekystalio, tarytum jos būtų kontrabanda. Islamo knygynai parduoda brošiūras su kvietimais prievartai net neslėpdami, ką jie daro. Dešimtys imamų, panašių į Abdelbaki Es Satty, kuris įtariamas organizavus teroro aktą Barselonoje, toliau nebaudžiamai pamokslauja nebaudžiamai; jeigu juos suima, juos greitai paleidžia.

Pateikimas vyrauja (Submission reigns). Visur diskurse, kad nepaisant augančios grėsmė, europiečiai privalo gyventi pagal galimybę įprastinį gyvenimą. Bet europiečiai mato, kokios egzistuoja grėsmės. Jie mato, kad gyvenimas nenormalus. Jie mato policininkus ir kareivius visur, augančius saugumo patikrinimus, griežtą kontrolę prie įėjimų į teatrus ir parduotuves. Jie mato nepasitikėjimą visur. Jiems sako tiesiog ignoruoti pavojaus šaltinį, bet jie žino šaltinį. Jie tvirtina, kad jie nebijo. Tūkstančiai Barselonoje rėkė "No tinc por" ("Mes nebijome"). Iš tikrųjų, jie bijo mirtinai.

Apklausos rodo, kad europiečiai nusiteikę pesimistiškai, ir skaito, kad ateitis bus tamsi. Apklausos taip pat rodo, kad europiečiai netiki tiems, kas juos valdo, bet skaito, kad jie nepalikta pasirinkimo galimybė.

Šitas pasikeitimas jų gyvenime įvyko per tokį trumpą laiką, mažiau kaip per pusę amžiaus. Anksčiau, Vakarų Europoje, buvo tiktai keli tūkstančiai musulmonų, darbininkai-imigrantai iš buvusių europinių kolonijų. Jie turėjo būti Europoje laikinai, todėl niekas neprašė jų integruotis.

Greitai jų jau buvo priskaičiuojama šimtai tūkstančių, po to milijonai. Jų buvimas tapo nuolatiniu. Daugelis tapo piliečiais. Prašyti jų integruotis neįsivaizduojama: save jie pirmiausiai skaito musulmonais.

Europos lyderiai atsisakė ginti savo civilizaciją. Jie ėmė kalbėti, kad visos kultūros turi būti traktuojamos vienodai. Jie, panašu, pasidavė.

Buvo pakeistos mokyklų programos. Vaikus moko, kad Europa ir Vakarai išvogė musulmonų pasaulį, bet ne to, kad musulmonai, iš esmės, įsiveržė ir užkariavo krikščionišką Bizantiją, Šiaurės Afriką ir artimuosius Rytus, daugumą Rytų Europos valstybių, Graikiją, Šiaurės Kiprą ir Ispaniją.

Vaikus moko, kad Islamo civilizacija buvo nuostabi, bet kolonizatoriai neva atėjo, kad ją sunaikinti.

Visuotinės gerovės valstybė, sukurta pokariniu laikotarpiu, visiems laikams suformavo didelį skaičių priklausomų deklasifikuotų išlaikytinių, tik tada, kai musulmonų skaičius Europoje padvigubėjo.

Socialiniuose gyvenamuose kvartaluose staiga atsirado musulmonų kvartalai. Masinis nedarbo augimas --- pirmiausiai pažeidžiantis mažiau kvalifikuotus darbuotojus---pavertė musulmonų kvartalus į masinio nedarbo kvartalus.

Gausybė organizatorių atvyko pasakyti bedarbiams musulmonams, kuriuos, neva po apiplėšimo jų kilmės šalių, europiečiai naudojo kaip darbininkus, kad atstatyti Europą, ir dabar su jais elgiasi kaip su nereikalingais daiktais.

Musulmonų pamokslininkai ekstremistai atvyko; jie sustiprino neapykantą Europai. Jie pasakė, kad musulmonai turi atsiminti, kas jie tokie; kad islamas turi atkeršyti. Jie paaiškino jaunimui, galiausiai tapusiems musulmonų nusikaltėliais, kad prievarta gali būti panaudota kilniems tikslams: džihadui.

Policijai buvo duotas įsakymas nesikišti, kad neaštrinti situacijos. Aukšto nusikalstamumo regionai tapo “No-go” zonomis, dirva islamo teroristų verbavimui.

Europos lyderiai sutiko su dalies savo teritorijų pavertimu priešo teritorijomis.

Įvyko masinės riaušės; lyderiai padarė dar daugiau nuolaidų. Jie priėmė įstatymus, varžančius žodžio laisvę.

Kada Islamo terorizmas pirmą kartą pateko į Europą, jos lyderiai nežinojo, ką daryti. Jie vis dar nežino, ką daryti. Jie tapo įkaitais to ką sukūrė ir daugiau nebepajėgia kontroliuoti situacijos. Jie, atrodo, jaučiasi bejėgiais.

Jie negali apkaltinti Islamo: jų įstatymai draudžia tai daryti. Daugumoje Europos valstybių, net abejonės dėl Islamo yra ženklinama kaip „Islamofobija“. Tai baudžiama stambiomis baudomis, teismų procesais ir įkalinimu (kaip su Lars Hedegaard, Elisabeth Sabaditsch-Wolff, Geert Wilders ar George Bensoussan) Jie nepajėgs atstatyti įstatymo ir tvarkos No-go zonose, kam prireiktų panaudoti armiją ir karo stovio skelbimo. Jie negali priimti sprendimo priimtino šalims. Jie mus išstumia iš Europos politinio gyvenimo.

Jie net negali uždaryti savo sienų, kurios 1995 metais buvo panaikintos Šengeno sutartimi. Pasienio kontrolės atstatymas bus brangiai kainuojantis ir užims ilgą laiką.

Europos lyderiai, panašu, neturi nei valios, nei priemonių, kad priešintis bangoms milijonų musulmonų migrantų iš Afrikos ir Artimųjų Rytų. Jie žino, kad teroristai slepiasi tarp migrantų, bet jų netikrina. Vietoj to jie meluoja. Jie kuria „deradikalizacijos“ programas, kurios nedirba: „radikalai“, panašu, nenori būti „deradikalizuoti“.

Europos lyderiai bando kvalifikuoti „radikalizmą“ kaip „psichinės ligos“ simptomą; jie skaito, kad psichiatrai gali išspręsti riaušių problemą. Tada jie kalba apie „Europinio islamo“ sukūrimą, kuris visiškai skiriasi nuo esančio kitose Žemės vietose. Jie priima laimėtojų pozas, kad sukurti iliuziją moralinio pranašumo, kaip Ada Colau ir Carles Puigdemont Barselonoje: jie sako, kad remiasi aukštais principais; kad „Berselona“ išliks „atvira“ migrantams. Angela Merkel atsisako pripažinti jos nesuskaičiuojamų migrantų importo politikos pasekmes. Ji smerkia Centrinės Europos šalis, kurios atsisako priimti jos politiką.

Europos lyderiai mato, kad vyksta demografinė katastrofa. Jie žino, kad po dviejų ar trijų dešimtmečių Europą valdys Islamas. Jie bando atimti valią pas ne musulmonus svajonėmis apie idilišką ateitį, kurios niekada nebus. Jie sako, kad Europoje teks išmokti gyventi su terorizmu, kad tai niekis, kiekvienas gali tai padaryti.

Bet jie daug ką gali padaryti; jie tiesiog nenori, nes jiems tai kainuos musulmonų balsus.

Vinstonas Čerčilis sakė Nevilis Čemberlenui: "Jums buvo duotas pasirinkimas tarp karo ir nešlovės. Jūs pasirinkote nešlovę, jūs turėsite karą“. Tai teisinga ir šiandien.

Prieš dešimt metų, aprašydamas tai, ką jis pavadino „paskutinėmis Europos dienomis“, istorikas Walter Laqueur pareiškė, kad Europos civilizacija miršta ir kad išliks tik seni paminklai ir muziejai. Jo diagnozė buvo per daug optimistine. Seni paminklai bus susprogdinti.

Pažiūrėkite ką daro „antifa“- šitas „antifašistinis“ judėjimas, kuris veikia visiško fašizmo dvasioje, daro su paminklais JAV.

Barselonos Sagrada Família katedra buvo išgelbėta tiktai dėl teroristų neprofesionalumo, kurie nežinojo, kaip elgtis su sprogstamosiomis medžiagomis. Kitoms vietoms gali mažiau sektis.

Europos mirtis beveik neišvengiamai bus žiauri ir skausminga: niekas nenori to sustabdyti. Rinkėjai dar gali, bet jiems tai teks padaryti dabar, greitai, kol dar nevėlu.

Šaltinis: https://www.gatestoneinstitute.org/10940/europe-islamic-future

P.S. Ne musulmonai kalti, kad juos į Europą atvežė galimai teroristas Sorošas ir jo sponsoriai Rotšildai per atviras „atviros visuomenės“ duris, kurių niekaip nenori uždaryti Europos naikintoja sionistė Angela Merkel ir buvęs Ritšildų banko darbuotojas Imanuelis Makronas. Musulmonai Europoje – tik teroristo Sorošo ir Co įrankis mums žudyti, kaip ir jo įsteigti fondai.

Neoliberalizmo-sorošizmo Kartagena turi būti sugriauta!