Europos lyderiai sutiko paversti savo
šalis priešo teritorijomis. Jie mato, kad vyksta demografinė
katastrofa. Jie žino, kad po dviejų ar trijų dešimtmečių Europą
valdys islamas; Prieš dešimt metų, aprašydamas tai, ką jis
pavadino „paskutinėmis Europos dienomis“, istorikas Walter
Laqueur pareiškė, kad Europos civilizacija miršta ir kad išliks
tik seni paminklai ir muziejai. Jo diagnozė buvo per daug
optimistine. Seni paminklai bus susprogdinti. Pažiūrėkite ką daro
„antifa“- šitas „antifašistinis“ judėjimas, kuris veikia
visiško fašizmo dvasioje, su paminklais
JAV.
Rugpjūčio
8-9 dienomis Birštone įvyks Europos tautų ir valstybių
naikintojo, galimai JAV teroristo, Džordžo Sorošo samdomų
pagalbininkų organizuojamas forumas „Būtent“, skirtas Lietuvos
jaunimo ir visuomenės protinei degradacijai. Žemiau pateikiamas
garsaus prancūzų mokslininko ir rašytojo Dr. Guy Millière, Paryžiaus Universiteto profesorius, 27 knygų apie Prancūziją ir Europą autoriaus straipsnis „The Islamic Future of Europe“,
to įrodymas.
Teroro aktas Barselonoje sulaukė
tokios pačios
reakcijos, kaip ir visi dideli teroro aktai Europoje: ašaros,
maldos, gėlės, žvakės, pliušiniai meškučiai, ir patikinimai,
kad „islamas reiškia taiką“. Kada žmonės susirinko, kad
pareikalauti griežtesnių priemonių prieš islamo poveikį
kontinente, jie susidūrė su „antifašistų“ mitingu. Musulmonai
organizavo demonstraciją, kad apginti Islamą; jie tvirtino, kad
musulmonai, gyvenantys Ispanijoje yra terorizmo „pagrindinės
aukos“. Ispanijos federacijos Musulmonų religinių bendruomenių
federacijos prezidentas Mounir Benjelloun El Andaloussi kalbėjo apie
„suokalbį prieš islamą“ ir pareiškė, kad teroristai buvo
islamofobiškos neapykantos „instrumentais“. Barselonos merė,
Ada Colau, verkė prieš kameras ir pasakė, kad jos miestas išliks
„atviru miestu“ visiems imigrantams. Katalonijos gubernatorius
Carles Puigdemont naudojo praktiškai kalbėjo tais pačiais
žodžiais. Ispanijos premjeras Mariano Rajoy, konservatorius, buvo
vienintelis, kuris išdrįso įvardinti džihado terorizmą jo vardu.
Beveik visi Europos žurnalistai pareiškė, kad Rajoy žodžiai buvo
per daug aštrūs.
Užrašas po nuotrauka: Po
užpuolimo Barselonoje, Ispanijoje, kada žmonės susirinko
alėjoje, kad pareikalauti griežtesnių veiksmų prieš Islamo
įtaką kontinente, jie susidūrė su „antifašistų mitingu“.
Nuotraukoje: „antifašistai: sumušė vyrą, kuris, kaip jie
tvirtino, - tai „dešiniojo sparno atstovas“ Las Ramblas,
2017 metų rugpjūčio 18 d.
|
Pagrindiniai Europos laikraščiai
aprašydami ataką Barselonoje dar kartą ieškojo paaiškinimo tam
siaubui, kurį jie ir toliau vadino „nepaaiškinamu“. Centrinis
Ispanijos laikrašti El Pais parašė redaktoriaus skiltyje, kad
„radikalizacija“ - tai kartus „išimčių“ vaisius atskirų
„bendruomenių“, ir pridėjo, kad atsakas bus didesnis
„socialinis teisingumas“. Prancūzijoje, Le Monde pažymėjo, kad
teroristai nori „įžiebti neapykantą“, ir pabrėžė, kad
europiečiai turi atsikratyti „išankstinių stereotipų.“
Didžiojoje Britanijoje, The Telegraph paaiškino, kad „žudikai
užpuolė Vakarus, nes Vakarai-tai Vakarai; ne tai, ką jie padarė,
bet jis kalbėjo apie „žudikus“, o ne apie „teroristus“ ar
„islamistus“.
Kovos su terorizmu specialistai,
duodami interviu televizijai, pareiškė, kad teroro aktai buvo
vykdomi kontinente vis greitesniais tempais, taps pavojingesni. Jie
pažymėjo, kad pradinis džihadistų Barselonoje buvo sunaikinti
Sagrada Família katedrą ir nužudyti tūkstančius žmonių.
Specialistai pakartojo, kad europiečiams tiesiog teks išmokti
gyventi esant didelių skerdynių grėsmei. Jie nesiūlo jokių
sprendimų. Vėl gi, daugelis pasakė, kad teroristai-tai ne
musulmonai... ir kad teroro aktai „neturi nieko bendro su Islamu“.
Dauguma Vakarų Europos lyderių
traktuoja Islamo terorizmą kaip gyvenimo faktą, kad europiečiai
turi priprasti prie to, kad tai kažkokia aberacija, neturinti ryšio
su islamu. Jie dažnai iš viso vengia kalbėti apie „terorizmą.“
Po antpuolio Barselonoje, vokiečių kanclerė Angela Merkel pasisakė
su kritika dėl „šlykštaus įvykio“. Ji reiškė „solidarumą“
su ispanų tauta. Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas
tviteryje išreiškė užuojautą ir pareiškė dėl „tragiškos
atakos“.
Visoje Europoje pykčio pasireiškimas
sąmoningai marginalizuojamas. Kvietimai mobilizuotis, arba imtis
rimtų pokyčių migracijos politikoje, kyla tiktai iš politikų,
niekinamai charakterizuojamų „populistais“.
Net menkiausia Islamo kritika
nedelsiant iššaukia beveik vieningą pasipiktinimą. Vakarų
Europoje knygas apie islamą, kurios plačiai prieinamos, rašo
žmonės, artimi „Broliams musulmonams“, tokie kaip Tariq
Ramadan. Knygos, kurios „politiškai nekorektiškos“ irgi
egzistuoja, bet parduodamos iš po prekystalio, tarytum jos būtų
kontrabanda. Islamo knygynai parduoda brošiūras su kvietimais
prievartai net neslėpdami, ką jie daro. Dešimtys imamų, panašių
į Abdelbaki Es Satty, kuris įtariamas organizavus teroro aktą
Barselonoje, toliau nebaudžiamai pamokslauja nebaudžiamai; jeigu
juos suima, juos greitai paleidžia.
Pateikimas vyrauja (Submission reigns).
Visur diskurse, kad nepaisant augančios grėsmė, europiečiai
privalo gyventi pagal galimybę įprastinį gyvenimą. Bet
europiečiai mato, kokios egzistuoja grėsmės. Jie mato, kad
gyvenimas nenormalus. Jie mato policininkus ir kareivius visur,
augančius saugumo patikrinimus, griežtą kontrolę prie įėjimų į
teatrus ir parduotuves. Jie mato nepasitikėjimą visur. Jiems sako
tiesiog ignoruoti pavojaus šaltinį, bet jie žino šaltinį. Jie
tvirtina, kad jie nebijo. Tūkstančiai Barselonoje rėkė "No
tinc por" ("Mes nebijome"). Iš tikrųjų, jie bijo
mirtinai.
Apklausos rodo, kad europiečiai
nusiteikę pesimistiškai, ir skaito, kad ateitis bus tamsi.
Apklausos taip pat rodo, kad europiečiai netiki tiems, kas juos
valdo, bet skaito, kad jie nepalikta pasirinkimo galimybė.
Šitas pasikeitimas jų gyvenime įvyko
per tokį trumpą laiką, mažiau kaip per pusę amžiaus. Anksčiau,
Vakarų Europoje, buvo tiktai keli tūkstančiai musulmonų,
darbininkai-imigrantai iš buvusių europinių kolonijų. Jie turėjo
būti Europoje laikinai, todėl niekas neprašė jų integruotis.
Greitai jų jau buvo priskaičiuojama
šimtai tūkstančių, po to milijonai. Jų buvimas tapo nuolatiniu.
Daugelis tapo piliečiais. Prašyti jų integruotis neįsivaizduojama:
save jie pirmiausiai skaito musulmonais.
Europos lyderiai atsisakė ginti savo
civilizaciją. Jie ėmė kalbėti, kad visos kultūros turi būti
traktuojamos vienodai. Jie, panašu, pasidavė.
Buvo pakeistos mokyklų programos.
Vaikus moko, kad Europa ir Vakarai išvogė musulmonų pasaulį, bet
ne to, kad musulmonai, iš esmės, įsiveržė ir užkariavo
krikščionišką Bizantiją, Šiaurės Afriką ir artimuosius Rytus,
daugumą Rytų Europos valstybių, Graikiją, Šiaurės Kiprą ir
Ispaniją.
Vaikus moko, kad Islamo civilizacija
buvo nuostabi, bet kolonizatoriai neva atėjo, kad ją sunaikinti.
Visuotinės gerovės valstybė, sukurta
pokariniu laikotarpiu, visiems laikams suformavo didelį skaičių
priklausomų deklasifikuotų išlaikytinių, tik tada, kai musulmonų
skaičius Europoje padvigubėjo.
Socialiniuose gyvenamuose kvartaluose
staiga atsirado musulmonų kvartalai. Masinis nedarbo augimas ---
pirmiausiai pažeidžiantis mažiau kvalifikuotus
darbuotojus---pavertė musulmonų kvartalus į masinio nedarbo
kvartalus.
Gausybė organizatorių atvyko pasakyti
bedarbiams musulmonams, kuriuos, neva po apiplėšimo jų kilmės
šalių, europiečiai naudojo kaip darbininkus, kad atstatyti Europą,
ir dabar su jais elgiasi kaip su nereikalingais daiktais.
Musulmonų pamokslininkai ekstremistai
atvyko; jie sustiprino neapykantą Europai. Jie pasakė, kad
musulmonai turi atsiminti, kas jie tokie; kad islamas turi atkeršyti.
Jie paaiškino jaunimui, galiausiai tapusiems musulmonų
nusikaltėliais, kad prievarta gali būti panaudota kilniems
tikslams: džihadui.
Policijai buvo duotas įsakymas
nesikišti, kad neaštrinti situacijos. Aukšto nusikalstamumo
regionai tapo “No-go” zonomis,
dirva islamo teroristų verbavimui.
Europos lyderiai sutiko su dalies savo
teritorijų pavertimu priešo teritorijomis.
Įvyko masinės riaušės; lyderiai
padarė dar daugiau nuolaidų. Jie priėmė įstatymus, varžančius
žodžio laisvę.
Kada Islamo terorizmas pirmą kartą
pateko į Europą, jos lyderiai nežinojo, ką daryti. Jie vis dar
nežino, ką daryti. Jie tapo įkaitais to ką sukūrė ir daugiau
nebepajėgia kontroliuoti situacijos. Jie, atrodo, jaučiasi bejėgiais.
Jie negali apkaltinti Islamo: jų
įstatymai draudžia tai daryti. Daugumoje Europos valstybių, net
abejonės dėl Islamo yra ženklinama kaip „Islamofobija“. Tai
baudžiama stambiomis baudomis, teismų procesais ir įkalinimu (kaip
su Lars Hedegaard, Elisabeth Sabaditsch-Wolff, Geert Wilders ar
George Bensoussan) Jie nepajėgs atstatyti įstatymo ir tvarkos No-go
zonose, kam prireiktų panaudoti armiją ir karo stovio skelbimo. Jie
negali priimti sprendimo priimtino šalims. Jie mus išstumia iš
Europos politinio gyvenimo.
Jie net negali uždaryti savo sienų,
kurios 1995 metais buvo panaikintos Šengeno sutartimi. Pasienio
kontrolės atstatymas bus brangiai kainuojantis ir užims ilgą
laiką.
Europos lyderiai, panašu, neturi nei
valios, nei priemonių, kad priešintis bangoms milijonų musulmonų
migrantų iš Afrikos ir Artimųjų Rytų. Jie žino, kad teroristai
slepiasi tarp migrantų, bet jų netikrina. Vietoj to jie meluoja.
Jie kuria „deradikalizacijos“ programas, kurios nedirba:
„radikalai“, panašu, nenori būti „deradikalizuoti“.
Europos lyderiai bando kvalifikuoti
„radikalizmą“ kaip „psichinės ligos“ simptomą; jie skaito,
kad psichiatrai gali išspręsti riaušių problemą. Tada jie kalba
apie „Europinio islamo“ sukūrimą, kuris visiškai skiriasi nuo
esančio kitose Žemės vietose. Jie priima laimėtojų pozas, kad
sukurti iliuziją moralinio pranašumo, kaip Ada Colau ir Carles
Puigdemont Barselonoje: jie sako, kad remiasi aukštais principais;
kad „Berselona“ išliks „atvira“ migrantams. Angela Merkel
atsisako pripažinti jos nesuskaičiuojamų migrantų importo
politikos pasekmes. Ji smerkia Centrinės Europos šalis, kurios
atsisako priimti jos politiką.
Europos lyderiai mato, kad vyksta
demografinė katastrofa. Jie žino, kad po dviejų ar trijų
dešimtmečių Europą valdys Islamas. Jie bando atimti valią pas ne
musulmonus svajonėmis apie idilišką ateitį, kurios niekada nebus.
Jie sako, kad Europoje teks išmokti gyventi su terorizmu, kad tai
niekis, kiekvienas gali tai padaryti.
Bet jie daug ką gali padaryti; jie
tiesiog nenori, nes jiems tai kainuos musulmonų balsus.
Vinstonas Čerčilis sakė Nevilis
Čemberlenui: "Jums buvo duotas pasirinkimas tarp karo ir
nešlovės. Jūs pasirinkote nešlovę, jūs turėsite karą“. Tai
teisinga ir šiandien.
Prieš dešimt metų, aprašydamas tai,
ką jis pavadino „paskutinėmis Europos dienomis“, istorikas
Walter Laqueur pareiškė, kad Europos civilizacija miršta ir kad
išliks tik seni paminklai ir muziejai. Jo diagnozė buvo per daug
optimistine. Seni paminklai bus susprogdinti.
Pažiūrėkite ką daro „antifa“-
šitas „antifašistinis“ judėjimas, kuris veikia visiško
fašizmo dvasioje, daro su paminklais JAV.
Barselonos Sagrada Família katedra
buvo išgelbėta tiktai dėl teroristų neprofesionalumo, kurie
nežinojo, kaip elgtis su sprogstamosiomis medžiagomis. Kitoms
vietoms gali mažiau sektis.
Europos mirtis beveik neišvengiamai
bus žiauri ir skausminga: niekas nenori to sustabdyti. Rinkėjai dar
gali, bet jiems tai teks padaryti dabar, greitai, kol dar nevėlu.
P.S. Ne
musulmonai kalti, kad juos į Europą atvežė galimai teroristas Sorošas ir jo sponsoriai Rotšildai per atviras „atviros
visuomenės“ duris, kurių niekaip nenori uždaryti Europos
naikintoja sionistė Angela Merkel ir buvęs Ritšildų banko
darbuotojas Imanuelis Makronas. Musulmonai Europoje – tik teroristo
Sorošo ir Co įrankis mums žudyti, kaip ir jo įsteigti fondai.
Neoliberalizmo-sorošizmo
Kartagena turi būti sugriauta!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą