Apie perkamą žurnalistiką dar prieš
kelis dešimtmečius ėmė rašyti fundamentalų, panašų į prof.
Stanislovo Tomo, išsilavinimą turintis teisininkas ir plačiai
žinomas Vokietijos žurnalistas Udo Ulfkotte, kuris už savo
publicistinę veiklą buvo Merkel režimo pjudomas ir mirė 2017 metų
sausio 13 dieną, vos 57 metų amžiaus.
Vokietijos kanclerės Angelos Merkel
liberal-fašistinio režimo kritikas Udo Ulfkotte gimė 1960 metų
sausio 20 dieną Lippštate, Šiaurės Reinas-Vestfalija.
Jurisprudenciją ir politiką studijavo Freiburgo ir Londono
universitetuose, buvo laikraščio Frankfurter Allgemeine Zeitung
(FAZ) redaktoriumi, Vokietijos kanclerio Helmuto Kolio vyriausybės
patarėju. Jis dėstė Liuneburgo universitete, buvo Vokietijos
organizacijos kovojančios prieš islamizaciją Pax Europa aktyvus
dalyvis. Yra gyvenęs daugelyje pasaulio šalių. Tuo jis man irgi
primena prof.Stanislovą Tomą.
Šioje knygoje autorius „pateikia
daugybę faktų, akivaizdžiai rodančių, kaip žiniasklaidos
priemonės dėl reitingų, didelių tiražų manipuliuodamos
informacija apgaudinėja skaitytojus, televizijos žiūrovus ir
radijo klausytojus. Autoriaus sukaupti ir šokiruojantys, ir
linksminantys pavyzdžiai, kruopščiai išnagrinėti užkulisiniai
faktai knygoje"„Taip meluoja žurnalistai" leidžia
skaitytojams žvilgtelėti į šiuolaikiškos (dez-)informacijos
mašinerijos mechanizmą. Visi, ir žiniasklaidos atstovai, ir
vartotojai, turi nedelsdami keisti mąstyseną. Žinoma, be
žurnalistų visuomenė neišsivers, tačiau, kad informacija nebūtų
vien ginklas kovoje dėl valdžios ir įtakos sferų, reikia
neprarasti budrumo ir išlaikyti atstumą, iš kurio galima vertinti
kritiškai. Jau seniai žurnalistai ne informuoja apie tikrovę, o
kuria tariamą tikrovę. Šioje knygoje Udo Ulfkotte rašo, kokį
produktą žiniasklaida mums kasdien pateikia kaip informaciją.
Pasirodo, jog dažnai tai būna įžūliai išgalvotas melas.
Vaikantis populiarumo ir didelių tiražų, akivaizdžiai
manipuliuojama informacija, papirkinėjama, slepiama tai, kas
žurnalistui ar jo užsakovui nenaudinga, o išgalvojama tai, kas
naudinga.“ (citata iš knygos anotacijos)
Knygoje „Pabėgėlių
industrija“ (2015) autorius sako: „Aš pabėgėlis savo
šalyje. Man du kartus teko pervažiuoti pagal policijos
rekomendacijas. Mane nori nužudyti. Ypač musulmonai. Be to ne tik
Vokietijoje, bet visame pasaulyje. Taip pat ir politikai ir ne tik
kairiosios krypties“. Autorius šioje knygoje atveria užkulisius
įstaigų, kurios išmušinėja pelną iš milijardinio verslo su
pabėgėliais. Jo nuomone iš „pabėgėlių industrijos“ pelnosi
politikai, žurnalistai ir socialiniai susivienijimai.“
Autorius rašo: „Vokietijos
Raudonasis kryžius, Caritas, Diakonie ir kitos labdaringos
organizacijos, dirbančios su pabėgėliais, turėjo 140 milijardų
eurų metinę apyvartą ir davė darbo 2,3 milijonams žmonių.
Palyginimui, Vokietijos automobilių pramonėje dirba iš viso 738
000 žmonių. Ir netgi didelis koncernas „Siemens“, su filialais
167 valstybėse ir 343.000 darbuotojų skaičiumi, pasiekia vos 70
milijardų eurų metinę apyvartą.“
„Iš pabėgėlių antplūdžio gauna
naudą ir partijos, ir politikai. Kas trečias Bundestago politikas,
Ulfkotte žodžiais, yra valdybos narys, arba turi vadovaujančią
funkciją pabėgėlių industrijos socialinėje srityje.“
Ulfkotte sako: „Ko visuomenė nežino:
partijos skatina savo politikus užimti postus stebėtojų valdybose,
arba tapti konsultantais, nes ne mažiau, kaip ketvirtadalį gaunamų
pajamų jie privalo atiduoti į partinę kasą. Taip užslėpto
finansavimo keliu per narius, turinčiais deputato vietą, į partinę
kasą patenka maždaug tiek pat lėšų, kiek per nario mokesčius.“
Ulfkotte žodžiais, „dabar išlaidos
vienam pabėgėliui, jeigu jas sąžiningai sumuoti, siekia 3,5
tūkstančių eurų per mėnesį. Jeigu apskaityti visas dar
nenumatytas išlaidas, kaip pavyzdžiui “traumuotų pabėgėlių
psichoterapiją”, tada, tik vienam milijonui pabėgėlių, tai
išsilies į 42 milijardus eurų per metus. Ši suma atitinka
biudžetams ne mažiau 11 Vokietijos valstybinių įstaigų: Šeimos
ir jaunimo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Finansų
ministerijos, Aplinkos apsaugos ministerijos, Federalinės ekonomikos
ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos, Vokietijos Bundestago,
Federalinės teismo palatos, Federalinio Prezidento kanceliarijos,
Federalinio konstitucinio teismo ir Bundesrato.“
„Kitas palyginimas, kad įvertinti
išlaidų apimtį: 42 milijardai eurų yra būtini Vokietijos
valstybei bedarbystės pašalpų išmokėjimui.“
Ulfkotte mano, kad „prieglobsčio
suteikimo sistema suvalgys mūsų ateitį, ateitį mūsų vaikų ir
anūkų. Tuo metu, kai vieni gauna riebius pelnus, gyventojams gresia
pasinėrimas į skurdą, nes valstybė nesuteiks jokios pagalbos,
jeigu kalba eina apie išmušimą pinigų plėšriam aštuonkojui –
pabėgėlių industrijai.“
Parsidavimas už pinigus yra vadinamas
prostitucija. Ar prostitučių paslaugas teikiančią įstaigą
pavadinsime institutu, ar viešosios nuomonės tyrimo agentūra, ar
labdaros organizacija, ar bordeliu – jokio skirtumo.
2016 metų rudenį dienos šviesą
išvydo paskutinioji Udo Ulfkotte knyga, kurios bendraautorius buvęs
policijos darbuotojas Stefan Schubert, knyga „Nusikalstamumas
nesant sienų“ (Grenzenlos-kriminell)
„Kažkas turi pasakyti žmonėms
teisybę“, kad Vokietijoje „dar niekada tiek piliečių neįsigijo
licenzijų ginklams. Niekada anksčiau nepirko tiek seifų. Niekada
anksčiau tiek daug žmonių neužsirašė į kovos menų mokyklas.
Niekada nebuvo parduota tiek aerozolių. Žmonės supranta, kad
reikia rūpintis savo saugumu. Ir tai teisinga!“, - sako nesenai
dienos šviesą išvydusios knygos autoriai - žymus
žurnalistas Udo Ulfkotte ir kriminalistas Stefan Schubert.
„Tai saugaus
gyvenimo pabaiga“, pasakoja autoriai anonsuodami
leidyklos „Koop-verlag“ puslapyje savo naują knygą.
Autorių žodžiais, politikai ir
spauda žaidė žaidimus su piliečių saugumu. Neturintys sąžinės
politiniai veikėjai atidarė sienas ir į šalį įleido
nusikaltėlius bei teroristus. Nusikaltimai įgijo neregėtus mastus.
Paaiškėjo ir tai, kad valstybė nebegali apsaugoti savo piliečių.
Udo Ulfkotte ir Stefan Schubert parodė,
kokia iš tikrųjų yra rimta padėtis. Jie išanalizavo informaciją
iš įvairių šaltinių, be to, slaptus specialiųjų tarnybų
dokumentus, bendravo su insaideriais ir policininkais. „Gauti
rezultatai sukrečiantys. Nusikalstamumas pasiekė neregėtą lygį“.
„Policija nebegali mūsų apsaugoti“,
konstatuoja autoriai. Politikai ir MIP, jų žodžiais, bando
nutylėti šį faktą. Nusikaltėlių kilmė sistemaingai nutylima,
statistika falsifikuojama, o policininkai savo darbe priversti
prisitaikyti prie sistemos.
Pristatydamas savo naują knygą
„Grenzenloss Kriminel“ (Nusikalstamumas nesant sienų), kurią
parašė kartu su buvusiu policijos darbuotoju Stefan Schubert, Udo
Ulfkotte pažymėjo, kad „Politikai ir masinės informacijos
priemonės sako mums: dėl masinės migracijos niekas nesikeičia.
Atviros sienos-tai puiku! Pabėgėlių srautai tai pliusas. Niekas iš
„Biodeutschen“ neturi keisti savo gyvenimo. Kiekvienas gali
vaikščioti bet kuriuo paros laiku, bet kuriame mieto rajone.
Moterys per daug nerizikuoja. Automobiliai nebus pavogti arba
apšaudyti. Mes gyvename geriausiame iš visų pasaulyje! Bet šis
melas nesutampa su tuo, ką pergyvena žmonės kiekvieną dieną. Kad
atėjo įprastinio gyvenimo pabaiga, saugumo jausmo pabaiga – tai
patirtis.“
Žurnalistinio tyrimo rezultatai
akivaizdūs: islamo valstybė jau senai šeimininkauja Vokietijoje,
šariatas praktikuojamas Vokietijoje, radikalūs musulmonai
treniruojami Bundesvere, realiai gresia pilietinis karas, turkų ir
libaniečių nusikaltėlių gaujos dalinasi Vokietijos teritoriją,
kuria No-Go teritorijas, 600000 nelegalių migrantų, kuriems
nesuteiktas prieglobstis, nėra deportuojami iš Vokietijos,
Vokietijoje veikia ROCKER klubai “Osmanų Vokietija”, kurie
skelbia siekį užkariauti Vokietiją.
Jų knyga, autorių nuomone, „tėra
lengvas pasivaikščiojimas“, ji švietėjiška. Tai informacinis
priešnuodis kairiųjų liberalų valdomai valstybei ir jų
kontroliuojamoms MIP. Kiekvienas turi gydytis pats, gydyti savo
gimines, pažįstamus ir draugus. „Dar niekas neprarasta! Mes
turime teisę saugiai gyventi pasaulyje! Mes turime teisę gyventi
nebijodami.“ – rašo autoriai šios knygos anotacijoje.
Tik pasirodžius knygai, knygų
platinimo tinklas “Amazon” boikotavo knygą, bet šiuo metu
ji jau yra platinamųjų knygų sąraše.
Savo interviu RT Udo Ulfkotte
papasakojo apie savo konfliktą su Facebook administracija.
Udo Ulfkotte pasakoja: „Aš
paskelbiau Facebook pranešimą su reklama savo naujos knygos, kurią
parašiau kartu su buvusiu policininku. Savo puslapyje aš tiesiog
papasakojau apie jos turinį. Bet jie ėmė ir užblokavo mano
paskyrą. Mūsų teisingumo ministerija ne kartą skelbė, kad, jei
vartotojai talpins į Facebooką politiškai nekorektiškus
pranešimus, jų paskyros bus blokuojamos. Dabar tai įvyko su
manim“, – pasakė žurnalistas.
Jo žodžiais, tas pats vyksta su
šimtais ir tūkstančiais kitų vartotojų. „Tokia dabartinė
situacija taip vadinamose laisvose demokratinėse valstybėse, kur
yra MIP ir žodžio laisvė. Tokia šiandien yra Vokietijos realybė“,
– pabrėžė Udo Ulfkotte.
Kelis dešimtmečius užtrukęs „Spiegel“ melas
2018 metų pabaigoje kilo didžiulis
skandalas Vokietijoje dėl didžiausio šios šalies žurnalo
„Spiegel“ skleidžiamo melo. Atpirkimo ožiu buvo padarytas šio
žurnalo darbuotojas Claas Retorius, tapęs 2018 CNN premijos
laureatu.
Viena iš šio žurnalisto topinių
istorijų buvo pasaka apie pabėgėlį iš Sirijos, kuris rado
gatvėje 1000 eurų ir šiuos pinigus grąžino.
Mahmoud Abdullah, pabėgėlis iš
Aleppo, Srijos, keliavo į prekybos centrą, kai jis padarė keistą
atradimą Alsdorfo miesto gatvėje Greater Aachen. Jis ėjo
apsipirkti ir, aure, pėsčiųjų tako viduryje pamatė tamsiai
mėlyną knygelę. Mahmoud Abdullah pažvelgė aplink, kas galėjo ją
pamesti. Knygelėje buvo dvi kupiūros po 500 eurų. Siras,
suprantama, pinigų nepasiėmė, kaip tai būtų padarę nevalyvi
europiečiai, o nunešė radinį į policiją. Gaila, kad klastotė
paaiškėjo, būtume turėję dar vieną ES pilietį, galėtume
džiaugtis „europinėmis vertybėmis“.
Paaiškėjo, kad Spiegel skaitytojus
kvailino dar tuomet, kai jų laureatas vaikščiojo ant puoduko.
1977 metais Spiegel melavo apie
ledynmečius ir tvirtino, kad Žemė buvo elipsės formos, o per
pastaruosius 20000 metų ji tapo apvalesnė. Būtent esant tokiai
žemės formai, teigė šie aferistai, būdingi ledynmečiai. Buvo
teigiama, kad nuo 4-jo praėjusio šimtmečio dešimtmečio vidutinė
metų temperatūra nukrito 0,3 laipsnio, o ledo paviršius žemėje
išaugo 1/10.
1981 metais Spiegel skelbė pasaulio
pabaiga dėl „rūgštinio lietaus“, kad nuo jo miršta
Vokietijos miškai. Paaiškėjo, kad tai melas.
1984 metais Spiegel skelbė, kad
nyksta Švarcvaldo miškai. Per ateinančius 25 metus miškų plotas
Vokietijoje liko stabilus. Medžiai tapo brandesni ir storesni.
„Spiegel“ 1986 metais pranašavo
pasaulio pabaiga dėl ozono skylės. Tiesa: 2017 metais ozono skylė
buvo maža, kaip retai anksčiau.
2000 metais „Spiegel“ tvirtino,
kad jau niekada Vokietijoje nebus sniego, rėmėsi mokslininkų
išvadomis, bet po to buvo lediniai sniego kalnai ir pūgos. 2006
įvyko tikra sniego katastrofa, kuri kainavo milijonus.
2017 „Spiegel“ vaikams sekė
pasakas, kad šiaurėje miršta baltieji lokiai. Paaiškėjo, kad
baltieji lokiai niekada negyveno taip gerai, kaip dabar.
Mokslininkai paskaičiavo, kad jų skaičius nuo 2004 metų
padaugėjo 50%.
Baltus garus iš
šiluminių elektrinių kaminų Spiegel paversdavo juodais dūmais,
kai norėdavo išgąsdinti skaitytojus klimato kaita
„Spiegel“ transliuoja savo
politinę nuomonę, retai faktus. Žurnalas prieš Trampą, AfD,
Putiną, CO2. Tam jis pasitelkia visas priemones. Pakanka
pavadinimo, kas rašoma straipsnyje. Tikslas – formuoti nuomone,
ja manipuliuoti.
"Spiegel" pasaulis labai
primityvus: CO2 griauna klimatą, kalti automobiliai ir anglis. Kad
sustiprinti emocijas pakeičiamas paveikslėlis, vietoj baltų
vandens garų padaromi juodi dūmai. Kad sustiprinti pabėgėlių
problemą, vaizduojamos moterys ir vaikai.
Melas tai ne tik „Spiegel“
problema, tai liečia visą liberalų-globalistų kontroliuojamą
spaudą. Vienas leidinys yra demaskuotas, bet sistema liko. Lietuvos
žiūrovai ir skaitytojai Fake news maitinami kiekvieną dieną,
tereikia įsijungti LRT, ką jau kalbėti apie „Delfį“, „LNK“
ir kitas užsienio kapitalo MIP.
Vokietijos fake news krachas
Vokietijos fake news
krachas vyko akcijų biržoje 2018 metų pabaigoje, kur media gigantų
akcijos krito nuo 25% iki 50% jų
vertės: Axel Springer: -25%; Ströer (t-online.de) -32%; RTL Group:
-31%; ProSiebenSat.1: - 46%.
Tai Merkel epochos pabaiga. Dabar tai
jau galutinai nulemta, rašoma Vokietijos portale Mmnews. Šios
talmudinio neoliberalizmo ideologija paremtos valdymo sistemos
žlugimą lydi ir ją aptarnaujančių fake news žlugimas.
(bus tęsinys)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą