Prie daugybės satanisto popiežiaus
Pranciškaus išpuolių prieš bažnyčią (jų sąrašą aš
pateikiu straipsnio pabaigoje) dabar prisidėjo dar vienas: popiežius
Pranciškus migrantus palygino su Kristumi savo pranešime,
skirtame Pasaulinei migrantų ir pabėgėlių dienai.
Popiežiaus žodžiais, migrantai ir
pabėgėliai privesti bėgti „kaip Jėzus Kristus“, todėl mes
juos privalome „sveikinti, ginti, skatinti integruotis“.
Popiežiaus pranešime paskelbta, kad šalies viduje perkeltų žmonių
tragedija yra „vienas iš mūsų šiuolaikinio pasaulio iššūkių,
ypač dėl „konfliktinių situacijų ir nepaprastųjų
humanitarinių situacijų, kurias apsunkina klimato pokyčiai“.
Aš labai abejoju, kad Vatikano
valstybės vadovas nežino, kas per žmonės yra tie Afrikos ir
Azijos imigrantai ir pabėgėliai. Atvykti su kontrabandininkų
pagalba į Europą yra keliasdešimtis tūkstančių dolerių
kainuojanti kelionė. Šias keliones organizuoja nusikaltėlių
grupuotės, kurios yra surištos su Šorošo ir kitų tarptautinių
nusikaltėlių finansuojamomis NVO. Dažnai šie ateiviai yra
prekeivių žmonėmis aukos, o Europoje jie kelionės pinigus
atidirbinėja versdamiesi prekyba narkotikais ir prostitucija.
Imigrantai didina nusikalstamumą, tampa nepakeliama našta Europos
vyriausybėms.
Sunku suvokti, kad Romos popiežius
degradavo taip, kad leidžia sau nusikaltėlius lyginti su Dievu. Tai
siaubinga!
Buvo pranešta, kad Vengrijos
vyriausybė skirs 30 tūkstančių dolerių cerkvėms Lesbo saloje
remontuoti, kurias suniokojo popiežiaus mylimi migrantai ir pabėgėliai. Tai šiuos
vandalus popiežius lygina su Jėzumi Kristumi?!
Kongo diplomatas Serge Boret Bokwango, dirbantis Jungtinių Tautų Organizacijoje, Ženevoje rašė: „Afrikiečiai, kuriuos aš matau Italijoje, yra Afrikos atliekos ir šiukšlės. Man įdomu, kodėl Italija ir kitos Europos šalys tai kenčia, tokius žmones savo valstybių teritorijose... Aš patiriu stiprų pasipiktinimo ir gėdos jausmą matydamas šiuos Afrikos imigrantus, kurie elgiasi kaip žiurkės, kurios užsiveisia Europos miestuose. Aš jaučiu gėdą ir pyktį dėl Afrikos valstybių, kurios palaiko mūsų šiukšlių ir atliekų migraciją į Europą“.
Yra žinoma, kad kai kurios Afrikos valstybės išleidžia savo kalinius su sąlyga, kad jie išvyktų iš šalies. Jie ir išvyksta... į Europą, be jokių dokumentų, kur niekas nežino apie šių žmonių praeitį, čia žudo, prievartauja, prekiauja narkotikais. Nepilnametę italę Pamelą banditai iš Nigerijos sukapojo dar gyvą, o kai kuriuos jos organus šie žvėrys suėdė.
Pranciškus Kristų yra palyginęs su
velniu
Religiotyrininkės dr.Olgos
Četverikovos žodžiais, Romos popiežius yra Kristų sulyginęs su
velniu. „Jis pasakė, kad Kristus tapo
nuodėme, kad jis tapo pačiu baisiausiu nuodėminguoju. Ir toliau
lygindamas jį su gyvate, kurią nurodė Mozė, ir judėjams dykumoje
pasakė, „kas pažiūrės į gyvatę, tas išsigelbės“, taip ir
Kristus ant kryžiaus, kaip gyvatė, gelbėja visus, priėmęs
nuodėmes iš baisiausių nuodėmingųjų. Jis pasakė, kad „Kristus
tapo velniu.““
Krokuvos kunigas profesorius Edvardas
Staniek meldėsi už popiežiaus Pranciškaus mirtį: „Jei
popiežius neklauso Jėzaus, jis nedalyvauja jo valdyme"
Aš meldžiuosi už popiežiaus
išmintį, už jo širdį atvirą Šventajai Dvasiai, o jei taip
nėra, aš meldžiuosi už jo greitą išvykimą į Tėvo namus. Aš
visada galiu paprašyti Dievo, kad jam būtų duota laiminga mirtis,
nes laiminga mirtis yra puiki malonė, - pasakė pamoksle,
pasakytame 2018 metų vasario 25 dieną kunigas profesoriaus
Edavardo Staniek, kalbėdamas apie klaidingas, jo nuomone,
Pranciškaus pažiūras, prie kurių teologas priskyrė atsivėrimą
musulmonams ir gyvenantiems mirtinoje nuodėmėje. Kunigo žodžiais,
Popiežius Pranciškus aiškiai nukrypsta nuo Jėzaus mokymo, jis
neteisingai supranta jo gailestingumą.
Profesorius Edvardas Staniek pamoksle
pasakė:
– Gailestingumo vardan jis ragina
parapijas ir vyskupijas atidaryti duris islamo pasekėjams. Kaip
religija, jie yra priešiški Evangelijai ir Bažnyčiai.
Religiniuose karuose nužudė milijonus. Ir mes, lenkai,
prisimindami pergalę prieš jų armijas prie Vienos, geriau, nei
kiti, suprantame, kad negalima kalbėti apie dialogą su jais. Mes
galime parodyti gailestingumą tiems musulmonams, kurie miršta nuo
bado ar troškulio. Vyskupijos ir parapijos durys gali būti atviros
tik tikintiems į Jėzų Kristų.
– Antruoju neteisingo gailestingumo
supratimo punktu yra durų į Eucharistiją atidarymas, suteikimas
malonės žmonėms, kurie pasirinko nuodėmę, kaip savo pasaulį.
Jie gali turėti prieigą prie Eucharistijos tol, kol jie atgailauja
dėl savo nuodėmės.
– Kuo vadovaujasi popiežiaus? Aš
nežinau. Koks jo pasisakymų tikslas? Aš taip pat nežinau. Aš
žinau, kaip šie jo teiginiai naudojami masinės informacijos
priemonėse, nukreiptose sunaikinti Jėzų ir jo Bažnyčią. Aš
meldžiuosi už išmintį popiežiui, už jo širdies atvirumą
Šventos Dvasios poveikiui, o jei tai neįvyks, aš meldžiuosi už
jo greitą išvykimą į Tėvo namus. Aš visada galiu paprašyti
Dievo, kad jam būtų laiminga mirtis, nes laiminga mirtis yra puiki
malonė.
– Jei popiežius neklauso Jėzaus
nuo Taboro kalno, jis nedalyvauja Jo valdžioje. Kristaus Bažnyčia
nėra pastatyta ant valdžios. Remiasi autoritetu. Tas, kuris
vertina galią aukščiau valdžios, yra svetimkūnis Jėzaus
Bažnyčioje. Klausykite Jėzaus, taip, kaip mums prisakė Jo Tėvas
ant Taboro kalno – baigė pamokslą tėvas profesorius Edvardas
Staniek.
Šventikas profesorius Staniek yra
didelis teologijos autoritetas Lenkijoje. Jis daug metų buvo
Krokuvos dvasinės seminarijos rektoriumi, parašė kelias dešimtis
knygų, buvo Lenkijos Teologijos Mokslų Akademijos komiteto nariu.
Stebint popiežiaus Pranciškaus
veiklą, susidaro įspūdis, kad stambusis finansinis kapitalas šį
žydų tautybės jėzuitą iš Argentinos, kuris 2013 metais buvo
įtrauktas į 50 žymiausių pasaulio žydų sąrašą [1], pasodino
į popiežiaus sostą vien tam, kad sugriauti iš vidaus Kristaus
bažnyčią. Sovietinių komunistų vadai, tarp kurių dominavo žydai
[2, 3], griovė bažnyčią iš išorės, nepavyko, Briuselio
marksistai [4] elgiasi gudriau, jie griauna Kristaus
bažnyčią iš vidaus, popiežiaus ir jo hierarchų rankomis.
Bergoglio, Michael Stürzenberger
nuomone, neskirsto imigrantų į ekonominius migrantus ir
pabėgėlius-žmones bėgančius nuo karo. Visi jam yra „pabėgėliai“
ir jie, popiežiaus žodžiais, „belsis į duris pasiturinčių
šalių“, nes jiems reikalingos „mūsų akys, mūsų rankos ir
mūsų balsas, kad padėti pabėgėliams ir imigrantams“.[9]
Autorius rašo: „2013 metais savo apaštalinėje kalboje „Evangelii
Gaudium“ jis visai rimtai sako: „Mes, krikščionys, privalome su
meile ir pagarba elgtis su islamo imigrantais, kurie ateina į mūsų
šalis, ir mes tikimės ir prašome priimti ir gerbti šalyse islamo
tradiciją“. O ar reikia? Ar būtų Jėzus toks nuodėmingas, kad
atvestų į šalį savo mirtinus priešus ir remtų juos? Ar
Bergoglio yra visai aklas ar visai kvailas, kad nematytų, kaip
krikščionys islamo šalyse diskriminuojami, persekiojami ir
masiškai žudomi? Šiame pasaulyje nėra nei vieno raštingo
dvasinio piemens, kuris įleistų vilkus į savo olą ir juos
maitintų. Nei vienas fermeris neatidarys savo vištidę lapei. Bet
Pranciškus kviečia į krikščionišką Europą masiškai įleisti
mahometonus. Jis taip pat atsakingas už nupjautas galvas,
išprievartavimus, pjovimą peiliais, teroristinius aktus?
Žinoma ne. Jis ne tik ignoruoja
didžiulį pavojų, jis apie tai kalba gražiai jau daugelį metų.
Šitas jėzuitas popiežiaus soste – šlykštus islamistas.
Ištrauka iš jo „Evangelii Gaudium“:
„Niekada nereikia pamiršti, kad jie Abraomo tikėjimo ir su mumis
garbina vieną Dievą, gailestingą...“
Tai kaip tik šventvagystė, jei
sakoma, kad musulmonai, kaip krikščionys, garbina „vieną Dievą“.
Alachas ir krikščionių Dievas, greičiau, yra visiškos
priešingybės. Viso to nesąžiningo sutaikymo su islamu
kulminacija, yra šis veidmainio plepio tvirtinimas.
Jau 2006 metais Bergoglio kritikavo
savo pirmtako Benedikto XVI kalbą, pasakytą Regensburgo
universitete. Tada Benediktas XVI demaskavo Islamą dėl jo žiaurumo,
cituodamas Bizantijos imperatorių Emanuelį II Paleologą, kuris
beveik prieš 600 metų aiškiai išanalizavo islamą: „Parodyk
man, ką atnešė naujo Mochamedas, ir tu atrasi tik blogį ir
nehumaniškumą, kaip ir tai, kad jis prisakė skleisti tikėjimą,
kurį jis skleidė kardu“.
Tačiau Bergoglio aptiko, kad Benedikto
pareiškimas „skatina konfrontaciją“ ir netinka tam, kad
kruopščiai sukurtus santykius su Islamu „sunaikinti per 20
sekundžių“.
Straipsnio autorius pastebi, kad
Bergoglio vietoj to, kad kritikuoti fašistinę Islamo ideologiją,
ją perima ir gina ne krikščionių, bet islamo pasaulį ir sako:
„Kas nori būti geru krikščionimi, tas turi gyventi Jėzaus
dvasią, tam nereikia melagingos bažnyčios, kuri gieda giesmes šio
pasaulio stipriesiems.“
Autorius neatskleidžia tos misijos,
kurią tarptautinis sionizmas yra paskyręs šiam popiežiui, o
būtent sukurti gojams vieningą religiją. Šai iš kur dygsta
Bergoglio konformizmas, ekumenizmas, o galiausiai - išsižadėjimas
žydų nekenčiamo Kristaus ir jo bažnyčios.
Mano cituojamas ir perpasakojamas
vokiečių autorius paviršutiniškai pažvelgė į katalikų
bažnyčios transformacijos ir degeneracijos priežastis. Jas gana
išsamiai išnagrinėjo religijotyrininkė Dr.Olga Četverikova
straipsnyje „Kaip vyko katalikybės judaizacija“. Žemiau
pateikiu šio straipsnio fragmentą, skirtą popiežiui Bergoglio
[1, 6, 7, 8, ].
Autorė rašo:
Kitu šiuolaikinio „susitaikymo“ su
krikščionybe pavyzdžiu, vedančiu į faktišką jos pakeitimą
judaizmu, yra Izraelio judaizmo tyrinėtojo Pinchaso Polonskio
platinamos idėjos, laikančios krikščionybę „judaizmo nežydams
forma“ arba „atskiru judaizmo marketingu“ [40].
2016 metų pradžioje Sankt Peterburgo
choralinėje sinagogoje per paskaitą-pamokslą jis pareiškė: „Jus
mokė, kad judaizmas – ne misionieriška religija. Bet yra ne taip…
Judaizmas – pati misionieriškiausia religija žemėje. Per mūsų
dukterines įmones – krikščionybę ir islamą – mes išplatinome
savo idėją visai žmonijai. O dabar mes pereiname prie tiesioginio
darbo su žmonija. T.y. ir krikščionybė, ir islamas įvykdė
svarbiausią istorinę misiją – jie išplatino žmonijai žinias
apie žydų tautą…. apie monoteizmą. Labai ačiū! Tai labai
didelis darbas, mes patys jo padaryti negalėjome. Po tokio puikaus
paruošimo mes galime galų gale patys tiesiogiai bendrauti su
žmonija. Dėl to mes rengiamės Saliamono lygmeny pasirodyti tiesiai
visai žmonijai ir pasiūlyti visai žmonijai judaizmą kaip
religiją be to, kad jie atliktų gijurą [41] ir taptų žydais“
[42].
Kitoje savo paskaitoje P. Polonskis
patvirtina, kad katalikybė nuo „pakeitimo teologijos“ perėjo
prie „papildymo teologijos“, kad ji pripažįsta, jog „žydai
yra Dievo žodžio nešėjai“ ir „vedliai pas Dievą“
(išskiriant stačiatikius). Žmonijos monoteistiniame komplekse
judaizmas turi vesti paskui save krikščionybę, kurios defektus
reikia ištaisyti, konkrečiai – Kristaus pripažinimą Dievu. Kaip
nurodo Polonskis, mūsų epocha – žmonijos religinių žinių
globalinio pasikeitimo laikas; svarbiausia dabar – grąžinti
krikščionybę į teisingą santykį su judaizmu, taip kad „žydų
tautos tikslas – skelbimas žmonijai žydiško monoteizmo kaip jį
supranta žydai“, t.y. „judaizmo tikslas – ne žydai, bet
gojai“. Ir Izraelio valstybė aktyviausiu būdu daro įtaką
krikščioniškai teologijai, ją keičia ir taiso [43].
Taigi judaizmas išsaugo savo pilnatvę,
tuo tarpu kitos religijos išplaunamos ir įrikiuojamos į naują
universalią religiją. Daugelis žydų autorių kaip tik ir tapatina
dvylika Berlyno deklaracijos punktų su noachizmu, suvokdamos jas
kaip globalinės etikos pagrindų formuluotę. Noachizmas
turi tą ekumeninį „teologinį minimumą“, kuris sujungs
žmoniją visiems priimtinais įstatymais, grąžindamas ją į
ikikrikščionišką civilizacijos vystymosi erą, suprimityvindamas
ir suniveliuodamas žmonių sąmonę, ruošdamas juos sutikti žydų
mošiachą.
Reikia paminėti, kad tada, kai buvo
rengiamos Berlyno tezės, t.y. 2008 m., Tarptautinė teologinė
komisija prie Romos kurijos paskelbė dokumentą „Universaliosios
etikos paieškos: naujas žvilgsnis į natūralųjį įstatymą“,
kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas ne Jėzui Kristui, bet
natūraliojo įstatymo filosofinei koncepcijai, leidžiančiai
užmegzti dialogą beieškant to universalumo, kuris yra kiekviename
žmoguje. Jame sakoma: Katalikų bažnyčia, suvokdama būtinybę
žmonėms kartu ieškoti vieningo gyvenimo pasaulyje taisyklių ir
teisingumo, nori pasidalinti su mūsų laikų religijomis ir
filosofijomis natūraliojo įstatymo koncepcijos šaltiniu. Mes
vadiname natūralųjį įstatymą universalios etikos pagrindu, kurią
mes bandome įvesti iš stebėjimo ir mąstymo apie mūsų bendrą
žmogišką būseną. Šis natūralus įstatymas nėra statiškas,
jis nėra sąrašas baigtinių ir nekintamų nurodymų [44].
Bendro su žydais „dvasinio palikimo“
paieškos – svarbiausias Benedikto XVI nuopelnas, apie kurį
L’Osservatore Romano redaktorius Giovanni Maria Vianas atsiliepė:
„XX a. atsiras mažai katalikų, kurie padarė tiek, kiek Jozephas
Ratzingeris, kaip teologas, vyskupas, Tikėjimo doktrinos
kongregacijos vadovas, o dabar ir kaip popiežius žydų ir katalikų
suartėjimui“.
Jėzuito J.M. Bergoglio atėjimas į
valdžią pradėjo naują etapą Katalikų bažnyčios gyvenime, ir
santykiuose su žydais.
Kaip žinoma, jėzuitų vizitine
kortele yra garsioji jėzuitų moralė, išplaukianti iš
prisitaikėliškos teologijos, leidžiančios laisvai traktuoti
pagrindinius religinius dorovinius reikalavimus pagal bet kurios
vietos ir laikmečio žmonių suvokimą ir papročius. Būtent
Jezuitų ordinas, prasiskverbęs į įvairų pasaulio šalių
vyriausybines organizacijas ir viršnacionalines šešėlines
struktūras, formuoja prisidengdamas pritaikymu katalikų mokymo prie
gyvenimo realijų vieningą pasaulinę religiją ir transnacionalinės
vyriausybės tinklą (prisiminkime, kad būtent jėzuitas kardinolas
A.Bea suvaidino lemiamą vaidmenį ekumeniniame perversme II Vatikano
susirinkime). Išrinkus Ch.M.Bergoglio jėzuitų ordinas išėjo į
lygį tiesioginio Vatikano valdymo, kas leidžia efektyviausiai
įjungti katalikų bažnyčią į naujos globalios tvarkos sistemos
kamieną.
Atitinkamai, pagrindines pastangas
popiežius Pranciškus sukoncentravo atitinkamai į Bažnyčios
valdymo sistemos pertvarkymą (jos išlaisvinimą iš senųjų
Bažnyčios vidinių grupių) ir į vadinamosios „naujosios
evangelizacijos“ įgyvendinimą. Po šia gražia formule slepiasi
senasis turinys, kurio esmė – ekumeninis atvirumas, tolesnis
krikščionybės plovimas (ir etikos, ir dogmatikos), „vienoje
pasaulinėje religijoje“ su Romos popiežiumi, kuris pats yra
kontroliuojamas „vyresniojo brolio“. Suartėjimas su žydais
privalo laiduoti visišką politinį sutarimą sąlygomis,
kai religija tapo pagrindiniu faktoriumi pasaulinės politikos,
pašauktos pagrįsti naująją pasaulinę tvarką.
Popiežius Pranciškus tinka šiai
misijai kaip niekas kitas, kadangi jį su žydais sieja patys
artimiausi ir glaudžiausi santykiai. Dar būdamas kardinolu jis
drauge su Izraelio rabinu Abraomu Skorka parašė knygą-dialogą
„Apie žemiškus ir dangiškus dalykus“ [45], taip pat parašė
pratarmę knygai kito rabino – S. Bergshamo, kurį jis vadino vienu
iš savo mokytojų. Bergoglio ne kartą lankėsi Buenos Airių
sinagogoje, dalyvavo judėjiškose šventėse, degė žvakes per
Chanuką. Daugelį metų jis aktyviai bendradarbiavo su Lotynų
Amerikos žydų kongresu (LAŽK), organizuodamas žydų jaunuomenės
susirinkimus, dalyvavusios jo programoje „Naujosios Kartos“. Tad
nenuostabu, jog LAŽK vadovas K. Epelmanas labai teigiamai atsiliepė
apie naująjį popiežių: „Neturime nė mažiausios abejonės, kad
jis puikiai dirbs vadovaudamas Katalikų bažnyčiai“. Su dideliu
džiaugsmu Bergoglio išrinkimą sutiko ir B’nai B’rit vadovybė.
Savo ruožtu Bergoglio savojo išrinkimo dieną kreipėsi į žydų
bendruomenę laišku, kuriame nurodė: „Aš karštai viliuosi, kad
gebėsiu prisidėti prie progreso, kuriuo pasižymi žydų ir
katalikų santykiai nuo II Vatikano susirinkimo laikų, atnaujinto
bendradarbiavimo dvasia“.
Jau pirmajame savo apaštaliniame
paraginime „Evangelii Gaudium“ (Evangelijos džiaugsmas),
paskelbtame 2013 rugsėjį, pontifikas skyrė ypatingą dėmesį
žydams: „Kaip krikščionys, mes negalime vertinti judaizmo kaip
svetimos religijos, taip pat kaip negalime žydų priskirti tiems,
kas privalo palikti savo stabus, kad galėtų kreiptis į tikrąjį
Dievą (1Kor 1,9). Mes tikime drauge į vienatinį Dievą, kuris
veikia istorijoje, ir drauge priimame atvertą bendrą Žodį“. Iš
to daro išvadą: „Egzistuoja turtingas abipusis papildymas, kuris
leidžia mums drauge skaityti žydiškos Biblijos tekstus ir padėti
vieni kitiems gilinti Žodžio turtingumą“[46].
Pavertęs pagrindiniu klausimu santykių
su judaizmu stiprinimą, popiežius Pranciškus nusipelnė
įtraukimo jo tą patį 2013 metų gruodžio mėnesį (tai yra, po 8
mėnesių po išrinkimo) į sąrašą 50 žymiausių metų žydų,
kurį sudaro žurnalas Jewish Daily Forward, esantis JAV liberalaus
judaizmo ruporu. Sulaukė jis ir Pasaulio žydų kongreso (PŽK)
prezidento R.S.Lauderio pritarimo, pareiškusio susitikimo su juo
metu 2013 m.: „Niekada, pradedant nuo 2000 metų santykiai tarp
Katalikų bažnyčios ir žydų tautos nebuvo tokie geri. Veikla
vienas kitą keitusių popiežių 5 paskutinius dešimtmečius
sąlygojo daugumos prietarų įveikimą. Tai padeda mums dabar dirbti
kartu ginant religijos laisvę visur, kur yra grėsmė ir apie kokią
bendruomene nebūtų kalbama“[47].
Kitaip nei Benediktas XVI, dirbęs
teologiniam lygmeny, popiežius Pranciškus sudėjo viltis į išorinį
atsivėrimą, besireiškiantį aktyviu bendradarbiavimu su žydais ne
tik religinėje, bet ir pasaulietinėje socialinėje – politinėje
sferoje. Tai ypatingai pasireiškė 2014 m. gegužės mėn.
Jeruzalėje, kai jis pasielgė be precedento. Aplankęs kompleksą
holokausto aukoms Jad Vašem ir Raudų sieną, jis taip pat neaplenkė
ir Pasaulinės sionistų organizacijos įkūrėjo Teodoro Herclio
kapo, ką komentatoriai įvertino kaip sionizmo pripažinimą viena
iš ideologinių ašių, ant kurių laikosi šiuolaikinė žydų
bendruomenė. O susitikimo su nedidele žydų grupe pergyvenusių
holokaustą metu, jis pabučiavo jiems rankas, kas tapo visos
Katalikų bažnyčios atgailos simboliu [48]. Na ir, pagaliau,
raštelis su malda „Tėve mūsų“ įdėtas į Raudų sieną, turi
simbolizuoti katalikų ir judėjų kreipimąsi į „Vieną ir tą
patį Viešpatį“.
Birželį jau Vatikane įvyko dar
vienas beprecedentis dalykas: popiežiaus maldinis susitikimas su
Izraelio ir Palestinos prezidentais Shimonu Peresu ir Mahmoudu
Abbasu, dalyvaujant Konstantinopolio patriarchui Bartolomėjui.
Skirtingomis kalbomis jie meldėsi dėl taikos Artimuosiuose Rytuose,
o po maldos Vatikano sode pasodino pasaulio alyvmedį [49]. Kiek
vėliau popiežius davė interviu ispanų laikraščiui „La
Vanguardia“, kuriame sumušė visus jo pirmtakų „judofilijos“
rekordus, pareiškęs, jog „kiekvieno krikščionio viduje sėdi
žydas“ ir kad „negalima būti tikru krikščioniu,
nepripažįstant savo žydiškų šaknų“ – ne rasine, bet
religine prasme“ [50]. Jis taip pat pripažino, kad kasdien
meldžiasi Dovydo psalmėmis kaip žydas, o po to laiko mišias kaip
krikščionis, tokiu būdu parodydamas, ką reiškia gyventi su
žydais broliškai.
Ir jau visai skandalingai praėjo
susitikimas su Izraelio prezidentu Rivlinu ir jo asmenine sekretore,
ortodokse žyde Rivkan 2015 m. rugsėjį Romoje. Įprastai tas, kuris
susitinka su popiežiumi, spaudžia jam ranką ir nusilenkia prieš
jį. Bet kai eilė atėjo Rivkan, šioji paaiškino popiežiui, kad
pagal religinius įsitikinimus ji negali jam nei paspausti rankos,
nei nusilenkti, kadangi ant jo kabo kryžius, šitaip
pademonstruodama antikrikščionišką judaizmo esmę. Atsiliepdamas
į tai popiežius, siekdamas įsiteikti žydei, uždengė ranka savo
kryžių ir pats jai nusilenkė [51].
Vis dėlto pagrindiniu judaizmo ir
katalikybės suartėjimo faktoriumi tapo islamiškojo
terorizmo grėsmė. Jis buvo paskelbtas pačiu pavojingiausiu
priešu ir krikščionims, ir žydams. Būtent ši tema leido
popiežiui visa jėga paskelbti apie save kaip apie pasaulinį
dvasinį lyderį, pašauktą prisiimti moralinę atsakomybę už
taiką ir tvarką.
Pirmoji tokia paraiška buvo padaryta
dėl paaštrėjusios situacijos Irake ir Sirijoje ėmus pulti ISIS ir
dėl masinio taikių gyventojų bėgimo iš okupuotų rajonų. 2014
m. rugpjūčio pradžioje popiežius viešai pakvietė pasaulinę
bendruomenę „priimti efektyvų politinį sprendimą tarptautiniu
ir vietiniais lygmenimis sustabdyti nusikaltimus ir atkurti teisę“.
Tą patį mėnesį savo kelionės į Pietų Korėją metu spaudos
konferencijoje kalbėdamas apie padėtį Irake ir ISIS veiksmus, jis
pareiškė, jog neteisingos agresijos atveju sustabdyti agresorių
yra teisėta. „Aš pabrėžiu: sustabdyti, nesakau bombarduoti ar
kariauti. Viena tauta negali nuspręsti, kaip reikia sustabdyti“
[52]. Taip buvo pateisintas tarptautinis kišimasis į Iraką
vadovaujant JTO.
Bet dar charakteringesnis buvo
popiežiaus susitikimas su Shimonu Peresu rugsėjo mėn. Vatikane,
kadangi per susitikimą dabar jau buvęs Izraelio prezidentas pasiūlė
sukurti Suvienytųjų religijų organizaciją, kuriai vadovautų
pontifikas. Kadangi SNO kaip politinė institucija parodė savo
neefektyvumą priešinantis teroristams, „kurie žudo prisidengę
Dievo vardu“, šią misiją turi prisiimti „Religijų SNO“,
kuri galėtų padėti sustabdyti karus, sukeltus religinių fanatikų.
Popiežius, Pereso manymu, taptų idealiu tokios organizacijos
vadovu“ [53].
Ir štai jau 2014 rugsėjo 13 d.
karinėse kapinėse netoli Slovėnijos per šeštadienio Mišias
popiežius Pranciškus, naudodamasis savo moraliniu autoritetu,
pirmąkart pareiškė apie tai, kad, matyt, jau galima kalbėti
apie Trečiąjį pasaulinį karą, vykstantį „fragmentiškai“,
su nusikaltimais, žudynėmis ir griovimais. O truputį vėliau,
susitikęs su Pasaulinio žydų kongreso delegacija, jis patvirtino
šią mintį, konkretizuodamas, kad pagrindinis priešas – tai
terorizmas, įsikūnijęs ISIS, kas kelia būtinybę stiprinti žydų
ir krikščionių solidarumą dėl taikos [54].
Bendros kovos prieš islamo radikalizmą
tapo pagrindine tema ir susitikime popiežiaus su Europos rabinų
konferencijos (ERK) delegacija 2015 m. balandžio 20, skirtame
50-mečiui deklaracijos Nostra Aetate. Tai pirmoji nuo šios
organizacijos įkūrimo (1956 m.) susitikimas su pontifiku [55].
ERK jungia 400 judėjų ortodoksų
bendruomenių iš 40 šalių, visus vyriausius rabinus ir vadovus
rabinų teismų ir turi statusą konsultanto prie Europos Tarybos ir
ES įstaigose. Kartą per du metus ji rengia forumus, kviesdama
įvairius pasaulio veikėjus. Šis susitikimas buvo rengiamas ERK
iniciatyva ir buvo derinamas ilgiau metų.
Jame buvo svarstoma ne tiktai
radikalaus islamizmo augimas, bet ir žydų bendruomenių padėtis
Europoje, svarba memorialinių renginių Europoje, skirtų atminti
holokaustą ir galimybė dvasiniams autoritetams veikti
rusų-europinius santykius ir į kovą su antisemitizmu Europoje ir
Rusijoje. Tai buvo tuo labiau svarbu, kad apie pusę dalyvių
delegacijų atstovavo Rusiją ir Rusijos žydų kongresą (RŽK) –
tarp jų ir RŽK Jurij Kanner, ir pačios Konferencijos prezidentas
Pinchas Goldšmidt, esantis tuo pačiu metu vyriausiu Maskvos rabinu
[56].
Deklaracijos Nostra aetate 50-mečiui
buvo skirtas mūsų jau ne kartą minėtos Tarptautinės krikščionių
ir žydų tarybos (TKŽT) kongresas „Santykių su krikščionimis
ir žydais praeitis, dabartis ir ateitis“, įvykęs 2015 birželį.
Jo atstovus priėmė popiežius, su kuriuo jie apsikeitė tarpusavio
sveikinimais. TKŽT prezidentas pakvietė glaudžiai bendradarbiauti
studijuojant biblinius tekstus, kurie laiduos bendrumo, sutarimo
jausmą, t.y. suartėjimą dvasiniame lygmenyje [57]. O popiežius
priminė, kad jie išpažįsta „vieną ir tą patį Dievą, visatos
Kūrėją ir istorijos Viešpatį“, nors ir turi skirtingas
perspektyvas.
Pontifikas jėzuitiškai apėjo
pagrindinį klausimą – tai, kad vienas Dievas egzistuoja trijuose
Asmenyse ir, nutylėjęs apie Jėzaus Kristaus Dievystę, pakartojo
žydų formulę apie „du kelius“: „Krikščioniškos konfesijos
randa savo vienybę Kristuje, judaizmas – Toroje. Krikščionys
tiki, kad Jėzus Kristus yra įsikūnijęs Dievo Žodis; žydams
Dievo Žodis labiausiai būna Toroje. Šios dvi tikėjimo tradicijos
yra kaip pagrindas vieno Įstatymo Dievo, kuris žmonėms atsiveria
per žodį. Ieškodami teisingo santykio su Dievu krikščionys
kreipiasi į Kristų kaip naujo gyvenimo šaltinį, o žydai – į
Toros mokymą. Šis teologinis santykių tarp judaizmo ir
krikščionybės įprasminimo būdas prasideda nuo Nostra aetate ir
gali bei privalo ant šio solidaus fundamento plėtotis [58].
Deklaracijos Nostra aetate jubiliejus
tapo pontifiko apsilankymo Romos sinagogoje 2016 sausio 17 d.
priežastimi, ir jis vėl pakartojo bet kokios diskriminacijos
neleistinumą, kviesdamas susitaikyti ir gyventi taikoje [59].
Šitaip nežymiai, be kokių nors
platesnių svarstymų ir nesutinkant jokio pasipriešinimo, mažame
asmenų rate katalikų viršūnėse buvo įgyvendintas krikščioniško
mokymo pakeitimas apie Kristaus Bažnyčią ir pereita prie žydų
dievo garbinimo ir bendro su žydais laukimo to, kurį jie vadina
mašiachu, o krikščionys – antikristu. Įgyvendindamas galingą
idėjinę ekspansiją, Vatikanas naudoja savo autoritetą įtraukimui
vadovybės kitų religinių susivienijimų į savo poveikio sferą.
Bet jo pagrindinis tikslas – pajungti sau Rusų Stačiatikių
cerkvę, o per ją ir pačią Rusiją. Tuo tarpu pats Vatikanas ir jo
valdantieji sluoksniai tikrovėje yra tik priemonės rankose galingų
transnacionalinių struktūrų, diegiančių universalią pasaulinę
religiją ir globalinę etiką visai žmonijai. Tiktai šioje
šviesoje galima suvokti tikrąją vadinamojo „tarpreliginio
dialogo“ prasmę, kuris mums šiandien peršamas kaip būtina
priemonė taikos ir stabilumo išsaugojimui.
Nuorodos:
[8] http://lebionka.blogspot.com/2017/05/kaip-vyko-katalikybes-judaizacija-3.html
[9] http://www.pi-news.net/2018/07/papst-fluechtlinge-haben-recht-auf-sicherheit-und-wuerdiges-leben/
[41] Акт обращения
нееврея в иудаизм.
[45]Эта книга
представляет собой сборник диалогов,
которые на протяжении многих лет вели
её авторы и которые подтверждают
полное единомыслие в рамках
«иудео-христианской» традиции.
См.: http://www.blagovest-info.ru/index.php?ss=2&s=4&id=66792
[46] Le Pape François s’exprime
sur les relations avec le judaïsme dans l’exhortation apostolique
Evangelii gaudium
[57]http://www.jcrelations.net/Pr__sentation_des_congressistes_du_CICJ_au_pape_Fran__ois.5034.0.html?L=6
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą