Perskaičiau vasario 11 dienos
Respublikos žurnalistės Justinos Gafurovos straipsnį
„B.Bradauskas: Žinojau, kad politika nešvari, bet nesitikėjau,
kad tokia“. Keistas man pasirodė toks šio buvusio
komunisto-nomenklatūrininko, Aplinkos ministro, ilgamečio seimo
nario teiginys. Aš kažkada stebėjau šį žmogų kiek iš arčiau ir visada buvau įsitikinęs, kad Bronius
Bradauskas simbolizuoja patį didžiausią purvą politikoje.
Devyniasdešimtųjų pradžioje aš
dirbau Aplinkos Ministerijoje ir mačiau, kaip šis žmogus iš
partinio funkcionieriaus transformavosi į verslininką valstybės
sąskaita, kaip jis darbo dieną pradėdavo nuo posėdžių su verslo
partneriais (valdiško turto vagimis), kaip po šių verslo
pasitarimų šlaistėsi girtas po ministerijos pastatą. Man,
biologui, tuo metu jau turėjusiam mokslo laipsnį, buvusiam aktyviam
Sąjūdžio dalyviui, šitas veikėjas tuo metu atrodė kaip baisus grobuonis, sukčius, demagogas, analfabetas ir valstybės griovėjas.
Kartą man
yra tekę dalyvauti LDDP partijos Vilniaus gamybininkų aktyvo
pasitarime. Prietelius, jų tuometinis reikalų tvarkytojas (buvo
tokia pareigybė), mane buvo atsivedęs. Vyko normalus pasitarimas:
dar neprichvatizuotų Vilniaus gamyklų direktoriai porino apie jų
valdomų įmonių problemas, sunkumus. Pasitarimui gerokai įpusėjus
atsidarė durys ir į posėdžių kambarį įėjo gerokai „paėmęs“
B.B. Kiek atgavęs kvapą, po kelių minučių, štai ką jis
išpoškino susirinkusiems: „Konservatoriais skundžiatės, o
patys tai ko į politiką atėjome? Juk vogti!..“
Kai po daugelio metų į mokesčių inspekcijos
viršininko postą šita Lietuvos valstybės
kinivarpa įtaisė savo sūnų, man buvo aišku, ko šitas vaikinas
ten ėjo ir ką jis ten veiks: vogti, žinoma, jis ėjo, nes „obuolys nuo
obels netoli tekrinta.“ Ir neklydau, o kai šitą seno vagies perą
iš ministerijos iškrapštė, labai apsidžiaugiau. Vienu parazitu
valstybėje tapo mažiau.
Nuotrauka: dienraštis "Respublika"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą