Dėl skonio ginčijamasi. Kodėl menas pabėgo iš Vilniaus?

Kad iš Lietuvos kažkur dingo architektūra – niekas nepasiginčys. Tereikia Vilniuje nusileisti Ukmergės keliu nuo Ozo ir pervažiuoti Konstitucijos prospektu iki Žirmūnų tilto, bent iki „Juodojo kubo.“ Visi įrodymai dingusios architektūros ten išrikiuoti.

Įsitikinti, kad iš Lietuvos pabėgo menas, irgi nesunku, tereikia nusileisti prie Neries pačiame miesto centre, ir pamatyti surūdijusį vamzdį – nacionalinės premijos laureatą. Tuomet viskas tampa aišku su ta „Durnių laivo“ respublika. Viskas tampa aišku ir su tais profesoriais, kurie skirsto premijas už pramoninį chlamą. Viskas tampa aišku ir su tokiais „universitetais“, kurie tokiems profesoriams dalina mokslinius vardus.

Bet prisiminkime Aleksandrą Makedonietį. Jis paskyrė generolu savo arklį Bucefalą. Tai kodėl asilai negali tapti iki plintuso nusiritusių Lietuvoje universitetų profesoriais, skirstyti kitiems asilams premijų?

Galima būtų lygiai tą patį pasakyti ir apie iki plintuso nusiritusius Lietuvos muzikinio šlamšto kūrėjus, drobės terliotojus, teatro laureatus.

Pasirodo, kad norint tapti „dailininku“ jau nebereikia mokėti piešti ir aukštosios meno mokyklos net nemoko piešti portreto.

Ar galite įsivaizduoti fiziką, kuris nemoka aukštosios matematikos? Ar biologą, kuris nežino gyvo organizmo sandaros?

Atsakymą į man kylantį klausimą, kodėl iš Lietuvos pabėgo menas, aš radau rusų tapybos patriarcho a.a. Ilja Glazunovo pasakojime.

Jis pasakė, kad menas apleidžia žmogų tada, kai jį apleidžia Dievas ir jame apsigyvena velnias. Žmogus, žinia, sukurtas pagal dievo atvaizdą.

Man šis požiūris puikiai padeda paaiškinti, kodėl iš Vilniaus pabėgo menas.

Mano gimtąjį miestą užgrobė ir jau antrą dešimtmetį valdo liberalai, o liberalų dievas, kaip visiems gerai žinoma, yra šetonas.

„Dėl skonio ginčijamasi“ – sako Ilja Glazunovas.

Kaip iliustracija: Paolo Sorrentino filmas „Didis grožis“

http://hdrezka.ag/films/drama/750-velikaya-krasota.html