Eduardas Hodosas – rašytojas,
publicistas, ukrainiečių visuomenės veikėjas, garsus meno kūrinių
kolekcininkas, praeityje buvęs ilgametis Charkovo žydų
bendruomenės vadovas. Jis 20 knygų autorius. Jų pagrindu autorius
sukūrė “Liaudies biblioteką”. Ukrainoje veikia apie 1000 šios
bibliotekos skyrių. Nuo 2009 metų Eduardas Hodos savo pažiūras
ėmė skleisti ir propaguoti interneto erdvėje. Savo komentarus jis
publikuoja dialogų ir monologų forma
- https://www.youtube.com/user/HodosOnline
2015 metais Eduardas Hodos suteikė
man teisę lietuvių kalba publikuoti ištraukas iš jo knygų.
Pasinaudodamas šia galimybe, už ką
nuoširdžiai dėkoju autoriui, pasistengsiu supažindinti su kai
kuriais Eduardo Hodos knygose paskelbtais faktais, kurie, mano
manymu, padės geriau suprasti nūdienos Pasaulio įvykius. Šis
straipsnis buvo skelbtas nūnai uždarytoje svetainėje „Šauksmas“.
Per prabėgusius metus Chabadas
pasaulyje ženkliai sustiprino savo pozicijas.
JAV prezidentas Donaldas Trampas yra
Chabado apsuptyje. Jo žentas ir vyriausias
patarėjas Džaredas Kušneris, jo duktė Ivanka yra Cabado
sektos nariai.
Chabadas išbujojo Rusijoje, kur jis
pasistatė Sinagogą greta Sevastopolio karinės bazės, plečia veiklą
kituose jos miestuose, globoja Rusijos vadovus žydus:
V.Putiną, D.Medvedevą ir kitus, yra jų globojamas.
Lietuvoje
Chabadas irgi vis labiau įsigalėja. Vilniaus meras tapo Chabado
„zakristijonu“, padedančiu degti hanuką paminklo Vincui
Kudirkai panosėje. Pranas Valickas apie Vilniaus mero Remigijaus
Šimašiaus pavardės kilmę rašo, kad „... žydai savo šventės
Hanukos pagrindinę žvakę vadina šameš. Taip pat pas juos yra
sinagogos ir kahalo tarnautojas tituluojamas šamaš.“ Simboliška!
2005 metais pasirodė Eduard Hodos
knyga „Žydų fašizmas, arba Chabad-kelias į pragarą“. Žemiau
pateikiu šios knygos fragmentus:
‹…›1999 metais Maskvoje buvo
išleista nedidelė žydų autoriaus Konstantino Giliarovo knyga
„Tanija paslaptys“, ant jos viršelio pažymėta: „Knyga
pagrindinai skirta žydų skaitytojams“. Kaip epigrafas joje yra
paties autoriaus žodžiai, duodantys bendrą supratimą apie visos
knygos turinį:
„Prieš 140 metų
iki įsteigimo NSDAP (Nationalsozialistische Deutsche
Arbeiterpartei, NSDAP, A.L. paaiškinimas) Vokietijoje,
Baltarusijoje, neskaitlingos žydų sektos terpėje, egzistavo gerai
parengta nacizmo koncepcija“.
Atsiradusi XVIII amžiuje Liubaviči
miestelyje (sankirtoje Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos sienų)
ultraortodoksali sekta Chabad 1930 -ųjų metų pradžioje buvo
Stalino išvaryta iš TSRS teritorijos. Nuo 1940-ųjų metų Chabado
vadavietė yra Brukline, viename iš Niujorko rajonų.
1990-ųjų metų pradžiai Chabadas
pasiekė neregėtą politinę ir ekonominę galybę, o jo pagrindiniu
tikslu buvo paskelbta „pasaulinė ekspansija“. Sektos veikla –
maksimaliai užkonspiruota, tuo pat metu demonstruojamas išimtinis
dievobaimingumas ir religinė nekaltybė.
Chabadas – judo-nacistinė sekta,
organizuota klaniniu principu, kuriai vadovauja „krikštatėvis“
Liubavičių Rebė. Galimybė patekti į šį klaną yra ypač
ribota, o jo nariai pasižymi agresyviu, besiribojančiu su
beprotybe, religiniu fanatizmu. Iki dabar sekta Chabad, nepaisant
pasiektos galybės ir neregėto įtakingumo, lieka gana neskaitlinga
(1990-jų pradžiai pasaulyje buvo priskaičiuojama tik 20 tūkstančių
jos atstovų).
Chabad sektos atstovai aktyviai
priešinasi žydų asimiliacijos procesui ir yra fanatiškais
kovotojais už „kraujo grynumą“.
Pagrindiniu sektos fašistinės
ideologijos principu yra šis principas – „žydai aukščiau
už viską, o Chabad – aukščiau už žydus“. Šis principas yra
visos Chabad veiklos pamatas, taip pat ir Ukrainos, Rusijos ir kitų
buvusių TSRS respublikų teritorijose.
Atkreipkit dėmesį į citatą, kuri
tapo epigrafu šiai knygai:
„… šiomis dienomis, kada „visos
pasaulio karalystės sukyla viena prieš kitą“, mes turime žinoti
ir tikėti, kad karas tarp karalysčių nepalies, apsaugok Dieve,
žydų. Atvirkščiai, visi vykstantys įvykiai bus tiktai Į NAUDĄ
ŽYDŲ TAUTAI…“
Šie žodžiai priklauso paskutiniam iš
Chabado „fiurerių“, Septintajam Liubavičių Rebe Menachemui
Mendelui Šneersonui, kuriam sektos nariai meldžiasi su
išprotėjusių stabmeldžių užsidegimu ir kurį jie po mirties
paskelbė Mašiachu, t. y. Mesiju.
Būtent Menachemo Mendelo Šneersono
kvietimu 1991 metų spalio mėnesį, aš Charkovo liberalios krypties
judėjų religinės bendruomenės pirmininkas, stambiausių TSRS žydų
bendruomenių vadovų delegacijos sudėtyje atvykau į Niujorką, į
Chabado būstinę.
Visą mėnesį mus detaliai
instruktavo, mokėmės Chabado ideologinio apdirbimo metodų, buvom
pašventinti į slaptus valdžios užgrobimo TSRS teritorijoje
metodus, kuri, kaip mums pranešė Chabado instruktoriai, gyvena savo
paskutinias dienas…
Praėjus kuriam laikui aš pamačiau,
kad visi įvykiai, vykstantys jau ant Tarybinės imperijos griuvėsių,
vyksta visiškai atitinkamai su „Bruklino projektu“, kurį sukūrė
Chabadas.
Ir, patikėkite, praktiškai
kiekvienoje iš buvusių „broliškų“ respublikų –
ar tai būtų Rusija, arba Kazachstanas – yra savo „juodasis
tūkstantis“, žaidžiantis „ruletę“ milijonais likimų ir
milijonais neregių ‹…›
‹…›Aš jau kalbėjau, kad be žydų
bendruomenių „kontrolinio akcijų paketo“ užgrobimo, Chabado
„globalistai“ užgrobė ir pagrindinius šešėlinės įtakos
valdžiai svertus. Be to ne tiktai SNV šalyse, tapusiose
lengvu grobiu fašistuojantiems sektantams, bet ir toli už jų
ribų“.
Pirmą kartą knyga „Tanija“
pakliuvo man į rankas daugiau nei prieš dešimtmetų, kada
įspūdingas tiražas šios chabado „konstitucijos“,
atspausdintos Vilniuje rusų kalba, buvo atvežtas į Charkovo
choralinę sinagogą su tikslu toliau platinti tarp žydų.
Šio „šedevro“ autorius –
Rabinas Šneur-Zalmanas, pradininkas Chabado judėjimo ir šios
sektos ideologinės bazės sukūrėjas, kurį jo šiuolaikiniai
pasekėjai kelia į aukštumas, nusileidžiančias „statusui“
Septintojo Liubavičių Rebe, iškelto jų į Mošiacho rangą.
Tai kame gi, ypatingi nuopelnai Chabado
„gaono“ Šneur-Zalmano, kurio garbei Chabado pasekėjai švenčia
savo nuosavus Naujuosius metus? Ir štai mes visai priartėjome prie
„Tanija“ paslapties, kuri išėjo iš po plunksnos „genialiojo“
Chabado sektos įsteigėjo ir ideologo.
Dabar aš noriu suteikti žodį Kirilui
Giliarovui dėl dviejų priežasčių: visu pirma, norėdamas
įrodyti, kad ne aš vienas skaičiau šią knygą, o reiškia, pas
nieką nekils abejonių, kad ji tikrai egzistuoja; antra, kad
pademonstruoti normalią reakciją normalaus žydo į ideologinius
Chabado principus, kuris per prievartą įtraukia žydus po savo
„stogu“.
Be to, pradėti siūlau nuo „Baigiamojo
žodžio“, kuriame autorius „Tanija paslaptys“ paaiškina, kas
paskatino jį parašyti šią knygą. Juk 12 metų atgal, kada
pasirodė pirmasis darbas iš mano antifašistinio ciklo – „Ar
reikalingas Ukrainai mesijas iš Bruklino?“, aš vadovavausi tais
pačiais motyvais, kaip ir K.Giliarovas.
Ir man labai svarbu, kad jo
paaiškinimai būtų ne tiktai išgirsti, bet ir suprasti – kaip
žydų, kuriems jis adresavo knygą „Tanija paslaptys“, taip ir
ne žydams, kuriems paklius į rankas mano knyga „Žydiškas
fašizmas“.
Ir taip, baigiamasis autoriaus žodis
knygoje „Tanija paslaptys“:
„Bet kuris autorius atsakingas už
savo kūrinį. Rašydamas šią knygą, aš aiškiai suvokiau, kad ji
sukels nevienareikšmę visuomenės reakciją. Ir nepaisant to, aš
laikiau savo pareiga parašyti šią knygą.
„Visos paslaptys paaiškėja“ –
pasakė Jėzus. Žodžiai slaptų judėjų knygų anksčiau ar vėliau
taptų žinomomis, kaip žydų, taip ir ne žydų visuomenei. ‹…›
Bet geriau anksčiau, negu vėliau. Aš absoliučiai nesutinku su
nuomone, kad paviešinimas negatyvių judėjų teologijos pusių
būtinai atves į pogromus ir bandymus vykdyti žydų genocidą.
Žydų pogromai ir žydų naikinimai
vyko šimtmečiais ir pogromų vykdytojai nežinojo „Tanija“
žodžių. Aš giliai įsitikinęs, kad publicistikai nėra ir negali
būti draudžiamų temų. Viešumas „žydų klausime“ bus
naudingas visiems – ir žydams, ir ne žydams.‹…›
Šio darbo tikslas -…papasakoti
teisybę apie buvimą žydiško, judėjų rasizmo. Duoti žmonėms
teisybę – yra absoliuti teisė ir šventa pareiga. Jeigu kažkas
priims šį kūrinį neadekvačiai, kaip instrukciją pogromams –
tai jo problemos. Visa atsakomybė tokiu atveju guls ant paties
pogromų vykdytojo.
Dirbdamas ties šia knyga, aš
vadovavausi vienu tikslu: padėti žmonėms įveikti savo sielose
tai, kas trukdo jiems gyventi: nacionalinį egoizmą, neapykantą,
nesantaiką… O svarbiausia – pažinti Tiesą. „Ir pažinkite
Tiesą, ir Tiesa jus išlaisvins“ (Evangelija pagal Joną, sk.8,
psl.32). ‹…›»
(Užrašas ant knygos viršelio)
Kirilas Giliarovas, knygos „Tanija paslaptys“: „Šio darbo
tikslas – papasakoti tiesą apie žydų, judėjų rasizmą“.
O dabar eikime prie „Tanija“
paslapčių. (Nepaisant citatų iš „Tanija“ suvokimo,
pasistenkite apmąstyti šiuos tekstus, o Konstantino Giliarovo
komentarai jums padės):
Knyga “Tanija” buvo parašyta
chasidų (chabado-E.Ch) rabino Schneur Zalmano, Liady miestelyje
antroje pusėje XVIII amžiuje – XIX amžiaus pradžioje, maždaug
prieš 200 metų. Pavadinimas jai suteiktas pagal pirmąjį teksto
žodį, autentiškas šios knygos pavadinimas – “Likutei Amarim”
(“surinkti posakiai“).
Knyga “Tanija” yra vienos iš
chasidizmo krypčių – “Chabad” šventraštis. Pagal
Chabado kanonus, Dievas sukūrė pasaulį tik žydams. “Jo
karalystė – tiktai Izraelio tauta” (sk.41, psl. 241). Sielos
žydų, kurių realiai priskaičiuojama tiktai 600 tūkstančių (!),
yra paties Dievo dalelės.
Pagal „Tanija“, egzistuoja dvi
sielų rūšys: Dieviškoji ir gyvūniškoji. Dieviškąją
sielą, neva, turi tik žydai. Žydai taip pat turi pirmos
kategorijos gyvūnišką sielą. Ji yra nematoma gyvenimo jėga,
esanti kraujyje ir palaiko kūno gyvastį. Ši siela kyla iš tam
tikro dvasinio šaltinio, vadinamo “klipat noga” (spindintys
nešvarumai), kuriame dalinai yra gėrio, ir kuri susijusi su gėrio
ir blogio pažinimo medžiu. Nuo jos gauna gyvenimo jėgą visi
košeriniai (leidžiami naudoti maistui) gyvūnai, o taip pat
augalai.
„Tačiau yra ir kita gyvūniška
siela, žemesniojo lygio, kurią turi tik ne žydai. “Bet sielos ne
žydų kyla iš kitų, visiškai nešvarių klipot, kuriose
visiškai nėra gėrio…”
Tanija – Dalis 1(sk.1.) (autoriaus
versijoje nuoroda į sk.2, psl.41)
Rabinas Schneur Zalmanas buvo
įsitikinęs, kad ne žydai neturi Dieviškosios sielos, ir, reiškia,
neturi dvasinio gyvenimo!
Jų sielos, jo tvirtinimu, kilusios iš
tam tikros nematerialios esybės, vadinamos “sitra achara” (kita
pusė), kurių vaidmuo yra identiškas velnio vaidmeniui arba blogio
dvasiai krikščioniškoje teologijoje. Ši triada, atstovauja klipą
stabmeldystės, klipą žmogžudystės ir klipą neištikimybės.
“Tačiau klipot skirstomos
į dvi pakopas, ir vienas iš jų yra aukščiau, o kita žemiau
pirmosios.
Apatinė pakopa – tai trys visiško
blogio ir nešvaros klipot, kuriose visiškai nėra gėrio …
Jų poveikį patiria ir iš jų kyla visų pasaulio tautų sielos ir
jų fizinis egzistavimas, sielos visų nešvarių ir draudžiamų
valgyti gyvūnų (ir jų fizinis egzistavimas), o taip pat egzistuoja
ir dvasia visų draudžiamų augalinių maisto rūšių, kaip
erelis, klaey gakerem ir pan. (graikinių riešutų
lukštai, išaižos, ir t.t.)“” (6 skyrius, 61 psl.).
Kartais į poveikius šių kenkėjiškų
klipot įsijungia ir žydų sielos, ir tada jos pradeda daryti piktą.
Tačiau rabinas Schneur-Zalmanas mano, kad tarp žydų ir ne žydų
blogio, yra didelis skirtumas. “Žydas pagal savo prigimtį
negali norėti draudžiamo” - tvirtina chabado rabinas,
tai yra žydas negali norėti melstis stabams, žudyti, plėšti ir
t.t. Jis gali tiktai siekti piktnaudžiauti leidžiamu (girtauti,
apsivalgyti ir t.t.).
Gojai, gi, pagal pačią savo prigimtį
trokšta draudžiamo. Jei žydas pažeidžia Torą, jis tai daro dėl
gojų kaltės, per kuriuos veikia per sitra achara, bet ne pats
savaime. Tokiu būdu, išeina: viskas, ką daro žydas, –
gėris, viskas, ką daro gojus, – blogis.
Juk žydo poelgiai visada sąlygoti
gerais kėslais, o poelgiai gojo – piktais! Būtent tai Chabado
rabinai įtaigoja sinagogose. “Nėra blogų žydų. Visi žydai
– geri”, – pareiškė Liubavičių Rebe bibliotekininkas,
rabinas Baruch Levin, komentuodamas žydų vaidmenį 1917 spalio
perversmo istorijoje.
Jo nuomone, žydai-bolševikai
vadovavosi gerais savo žydiškos sielos ketinimais. Juos, neva,
motyvavo socialinio teisingumo troškimas, be to ne vien tik žydų
tautai, bet visoms pasaulio tautoms. Jie tiesiog suklydo pasirinkdami
priemones.
Tačiau aukščiau aprašyta pasaulio
būklė, pagal “Tanija”, tęsis ne amžinai. “Sitra achara”,
– bjauru visagaliui, ko jis nekenčia “(psl. 127) t.y. Dievas
nekenčia pasalio tautų, kaip ir visų nešvarių gyvūnų, kuriuos
palaiko klipot. Ateityje, kai ateis Mašiachas
(Mesijas) “Visi klipot sunaikinami prieš Dievą,
tarsi jų niekada ir nebuvo, kaip pasakyta:” Visos tautos kaip
niekas prieš Jį (Sk. 19, psl.117).
P.S.
Stebėdamas Lietuvos naikinimą,
negaliu nesutikti, bent iš dalies, su Chabado teoretikais ir
nesuabejoti, ar esantys Lietuvos valdžioje ir stambūs verslininkai
ir politikai lietuviai turi žmogui
būdingas sielas? Kitaip nepaaiškinsi jų neapykantos savo
tautiečiams, noro apiplėšti, sutrypti, pažeminti, numarinti badu
senelius, išvyti jaunimą į emigraciją. Žydai taip gyvuliškai
nesielgia su savo tautiečiais žydais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą