Stulbinantys sutapimai: tai kas buvo
rašoma „Sionistų protokuoluose“ ir ką darė Kubiliaus
vadovaujama konservatorių vyriausybė su Lietuvos finansais.
Daugiau nei šimto metų senumo „Siono
išminčių protokoluose“ buvo duodami receptai,
kaip reikia pavergti „gojų“
valstybes. Protokole Nr.20 – Finansinė programa rašoma:
Protokolas
Nr.20 -Valstybinės paskolos
Kiekviena
paskola įrodo valstybės neįgalumą ir nesuvokimą valstybės
teisių.
Paskolos, kaip
Damoklo kardas, kabo virš valdovų galvų, kurie, vietoj to kad imti
pas savo pavaldinius laikinus mokesčius, eina su ištiesta ranka
prašyti išmaldos pas mūsų bankininkus.
Išorinės
paskolos siurbėlės esmė, kurias niekaip negalimas atplėšti nuo
valstybės kūno, kol jos pačios nenukris, arba valstybė pati jų
nenusimes.
Bet gojų
valstybės neatplėšia jų, o vis tęsia jų sodinimą ant savęs,
taip kad jie neišvengiamai turi žūti, nukraujavę nuo savanoriško
kraujo nuleidimo.
Iš esmės,
kas gi yra paskola, priedo dar išorinė!?
Paskola - tai
išleidimas vyriausybinių vekselių, turinčių procentinius
įsipareigojimus, lygius skolinamo kapitalo sumai.
Jeigu
paskola apmokama 5 procentais, tai po dvidešimties metų valstybė
veltui išmoka procentinę sumą, lygią paimtai paskolai; per
keturiasdešimt metų išmoka dvigubą sumą, per šešiasdešimt –
trigubą, o skola lieka tokia pačia nepadengta skola.
Iš šio
apskaičiavimo akivaizdu, kad esant visuotinei mokesčio formai
valstybė semia paskutinius vargšo grašius, mokėtojo duoklės, kad
atsiskaityti su užsienio turtuoliais, pas kurios ji pasiskolino
pinigus, vietoj to, kad surinkti tuos grašius savo reikmėms be
procentinių priemokų.
Kol paskolos
buvo vidinės, gojai tiktai perkėlinėjo pinigus iš vargšo kišenės
į turtuolių kišenes, bet kada mes papirkome ką reikėjo, kad
pervesti paskolas į išorinę dirvą, tai visi valstybės turtai ėmė
tekėti į mūsų kasas ir visi gojai pradėjo mums mokėti
pavaldinio duoklę.
Jeigu
lengvabūdiškumas karaliaujančių gojų valstybinių reikalų
atžvilgiu ir paperkamumas ministrų arba nesupratimas finansiniuose
klausimuose kitų valdančiųjų asmenų įkeitė savo valstybes mūsų
kasoms neapmokomomis skolomis, tai reikia žinoti, kiek tai mums
kainavo pastangų ir pinigų!
[...]
Kaip aiškus
nesuvokimas gojų grynai gyvuliškų smegenų, pasireiškęs tuo,
kad, kai jie ėmė paskolas pas mus už procentus, jie negalvojo, kad
vis vien tie patys pinigai, tiktai dar su primokėjimu procentų,
jiems teks semti iš savo valstybinių kišenių už atsiskaitymą su
mumis! Kad buvo paprasčiau paimti reikalingus pinigus pas savus?!.
Tai įrodo
genialumą mūsų išrinktojo proto tuo, kad mes sugebėjome taip
pristatyti skolinimosi reikalą, kad jie net įžiūrėjo sau naudą.
[...]
Pranas Valickas apie konservatorių
skolinimosi šabašą portale Sarmatas rašė:
„Nuo 2008 metų rudens iki 2012 metų
pabaigos valdė A. Kubiliaus vyriausybė. A. Kubiliui perėmus
valdžios vairą valstybės skola buvo 17 milijardų, o per
ketverius jo valdymo metus skola užaugo iki beveik 47 milijardų.
30 milijardų skolų pridarė Kubiliaus naktinės reformos ir
jų vykdymas. Kubilius giriasi įveikęs krizę. O tikrovė rodo, kad
jis ne krizę įveikinėjo, bet krizę sukūrė ir valstybei pridarė
30 milijardų skolų.“
Autorius konstatuoja: „Aiškiausiai
matyti, kad valdymas vyksta per skolą ir valdo ne vyriausybė, ne
parlamentas ar prezidentas, o vien tik bankas. Kad žmonės
nesusigaudytų, bankas keičia sąvokas – dabar jau nesakoma, kad
mokami palūkanų procentai už skolą, o sakoma „skolos
aptarnavimas“. Tai va: kai sulaužomas vyriausybės stuburas,
vyriausybė yra banko vergas ir visą valstybės valdymą perima
bankas. Banko niekas nerenka ir jis niekam neatsiskaito. Faktiškai
bankas įveda savo diktatūrą. Kai vyriausybės stuburas
jau sulaužytas, tada neturi reikšmės, kokia partija laimi
parlamento rinkimus, kas vadovauja vyriausybei: ar koks Jonas, ar
Petras, ar dar kas nors – vis tiek jie visi privalo vykdyti banko
įsakymus. Iš tikrųjų tai reiškia demokratijos mirtį – iš
jos lieka tik butaforija, nes partijos, rinkimai, parlamentas,
prezidentas yra tik žaidimas, tik įrankis banko rankose ir banko
valios vykdytojai.“
„Čia yra A. Kubiliaus nuopelnas;
vadinasi, tam buvo skirtos ir visos jo naktinės reformos.“
„Va taip: vyriausybė skoloms
grąžinti ir palūkanų procentams mokėti pinigų neturi ir privalo
skolintis. Vyriausybė skolinasi iš „Barclays“ ir „Citigroup“
bankų, o tie platins vyriausybės vertybinius popierius.
Viešai skelbiama, kad per ketverius A.
Kubiliaus valdymo metus Lietuvos BVP sumažėjo 15 %. Matome, kad
darbo vietų sukurta nebuvo, gamyba sumažėjo, o prisiskolinta 30
milijardų litų. Joks darbas nebuvo atliktas, o pinigų nėra. Bet
vieną darbą A. Kubilius padarė – valstybės skolą užaugino
tiek, kad kiti valdysiantys po jo nori nenori privalės būti bankų
marionetėmis. Iš jo darbų matyti jo reformų tikslas, t. y.
valstybės sunaikinimas, jos pavertimas bankų marionete.“
„Dabar grįžkime prie A. Kubiliaus
skolinimosi. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) skolino už porą
procentų, tai yra kad skola padvigubėtų per 35 metus, bet A.
Kubilius iš TVF nesiskolino. Jis skolinosi iš privačių bankų už
7–9 procentus metinių palūkanų. Tai reiškia, kad skola
padvigubės per 9–10 metų. Įsidėmėkime: A. Kubilius
prisiskolino dvigubai daugiau negu visos iki jo buvusios vyriausybės
per 19 metų ir skolinosi už pačius didžiausius procentus. Tai
reiškia, kad jo Lietuvai užkrauta milžiniška skola augs
milžinišku greičiu. Vadinasi, po A. Kubiliaus būsimos vyriausybės
nesugebės skolos grąžinti, nes skola augs sparčiau, nei Lietuva
uždirbs. Kaip tik to ir reikia bankams. Matyti, kad viskas
apskaičiuota, suderinta ir sąmoningai padaryta taip, kad per A.
Kubiliaus kadenciją mes taptume amžinai skolingi bankams."
Kodėl
didžiausias nusikaltėlis ir didžiausias Lietuvos valstybės
priešas A.Kubilius vaikšto laisvėje, renkamas į Seimą? Aš tam
turiu vienintelį paaiškinimą: jis veikė pagal aprobuotus
„protokolus“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą