Pernai, lapkričio 24 d. BNS informavo:
„Socialinės apsaugos ir darbo ministru siūlomas Linas Kukuraitis
- prieštaringai vertinamo gimdymo namuose šalininkas. Visi jo penki
vaikai yra gimę namuose.
„Rinkomės gimdyti namuose dėl to
paties saugumo, apie kurį kalbama, nes saugumą suvokėme ne tik
kaip fizinį, bet ir kaip dvasinį, – yra sakęs L.Kukuraitis. –
Gaila, kad turime rinktis tarp fizinio ir dvasinio saugumo,
džiaugiamės, kad turėjome draugų, kurie mums padėjo šiame
procese.“
Prieš kelias dienas šis
skandalingas dabartinio SADM ministro Lino Kukuraičio biografijos
faktas vėl visu gražumu išniro į paviršių. Kristina Sulikienė Laisvame laikraštyje parašė:
„Vilniaus miesto apylinkės teismas
šią savaitę baigė nagrinėti rezonansinę bylą, kurioje dvi
moterys kaltinamos neteisėta pagalba nėščioms moterims gimdyti
namuose. Jos yra padėjusios gimti ir L.Kukuraičio vaikams.“ (…)
„2017-07-19 Vilniaus apygardos teismas pripažino kalta Jurgitą
Ingą Švedienę, kuri neįgijusi medicininio išsilavinimo, t. y.
nebūdama gydytoja ar kita sveikatos priežiūros specialistė,
neturėdama licencijos, nedirbdama jokioje sveikatos priežiūros
įstaigoje, 1999–2011 metais vertėsi uždrausta veikla –
priiminėjo gimdymus ne asmens sveikatos priežiūros įstaigose.
Tokių paslaugų moteris suteikė 36 kartus. Tiesa, moteris apylinkės
teisme buvo išteisinta 2016 12 23, tačiau nepamirškime, jog Linas
Kukuraitis, kurio namuose yra irgi pribuvusi nusikaltėlė – buvo
ką tik paskirtas socialinės apsaugos ir darbo ministru, ir jam
ranką spaudė pati Dalia Grybauskaitė, kuri skiria ir atleidžia
teisėjus. O prezidentės teisėjai bijo. Kaip čia ims ir nuteis
favorito pribuvėją, juk negerai atrodys.“ (...)
„Nors Linas Kukuraitis, jo žmona ir
dar keliasdešimt porų nebuvo teisiami kaip nusikaltimų užsakovai,
ir nusikalstamos veikos bendrininkai, klausimas lieka atviru: po
tokio teismo sprendimo ar nereikėtų Linui Kukuraičiui
atsistatydinti? Juk jeigu pribuvėjos pripažintos kaltomis, tada jis
užsakė nusikaltimą savo namuose. Nesvarbu, kad prokuroras „išėmė“
L. Kukuraitį iš bylos. Politikoje labai svarbu ir etika, ir
moralė.“ (...)
„O Linas Kukuraitis, „išimtas“
iš bylos, ne tik kad nemoralus, bet dar ir galimai „pakabintas“,
ir baigia Lietuvą užversti pabėgėliais – jau įvykdyta ½
plano, nors Lenkija ir Vengrija kategoriškai atsisako vykdyti
pabėgėlių programos kvotas.
Kažkas, kas pasiūlė L. Kukuraitį į
ministrus, numatė tolimesnį scenarijų - jog, jeigu bus nuteistos
pribuvėjos, virš ministro galvos visada kabės Damoklo kardas, ir
jis bijos, kad ir jam nebūtų iškelta baudžiamoji byla dėl
nusikaltimo užsakymo. O kaip teisėsauga moka hibridizuoti ir
parazituoti bylas netgi iš užbaigtųjų – matome Klonio gatvės
bylų epopėjoje.
Lyginant su Gretos paltu ir Roveriu,
čia skandalas didesnis: socialinės apsaugos ir darbo ministras
rizikavo net 5 vaikų gyvybėmis, sukėlė grėsmę jiems savo
užsakymu pasikviesti ką tik nuteistas pribuvėjas. Jeigu jis gali
sukelti pavojų savo šeimai – kaip jis gali vadovauti
ministerijai?“
Kristina Sulikienė randa buvusio
Caritas veikėjo biografijoje ir daugiau purvo, kuris sunkiai dera su
jo užimamu ministro postu. Ji primena apie Lino Kukuraičio
dalyvavimą „šaraškino kontorose“, „pinigų plovime“,
„žmonių prekyboje“. Dabar šio nešvaraus veikėjo nagai paniro
į „pabėgėlių pinigus“.
Sulikienė savo straipsnyje į dienos
šviesą išvelka dar viena šio purvino ministro labai svarbų
biografijos faktą. Ji rašo:
„Ir dar statusas vienuolyne
„Assumption“ – Linas Kukuraitis yra „Assumtion draugas“,
kas yra panašiai kaip vienuolis tretininkas, ir yra davęs
pasižadėjimą, priesaiką – susijęs priesaika su Vatikanu, toks
ministras visų pirma ir žiūrės Vatikano valstybės nurodymų, tik
po to tarnaus Lietuvai.
Aš nesuprantu, kur žiūri VSD –
juk privalo tikrinti asmens įsipareigojimus kitoms valstybėms.
Vatikanas yra normali valstybė, kuriai
pasižadėjęs mūsų ministras, visur ir visada žiūrėti Vatikano
reikalų, padėti broliams ir seserims Kristuje Jėzuje –
Assumption vienuolijoje visame pasaulyje.
Priesaikos teksto VSD su STT neskaitė,
pamenate, Kukuraitis minėjo „draugų pagalbos grupę“ – čia
ir yra jo vienuolių tretininkų bendruomenė, kuriai o ne Lietuvos
žmonėms, jis pirmiausiai turi tarnauti. Vienuolynas išsidėstęs
per visą pasaulį – labai patogus vienuolyno draugas ministras:
galima per jį atvykti į Lietuvą, apsimetus pabėgėliais, gauti
pinigus. Atvyks koks Džibučio vienuolyno padalinys, apsimes, kad
persekioja dėl religijos – dar ir pinigų iš savo ministro
pragyvenimui gaus, nereikės rinkti aukų, nei dirbti.
Be to, D. Grybauskaitė, jeigu turi
labai blogus patarėjus,- viena jų, toks sutapimas - Šarūnė –
irgi minėto vienuolyno draugė, na, bent jau 1 metus tikrai gyveno
merginų bendruomenėje, pažįsta ji ir ministrą, nes jo žmonos
sesuo šio vienuolyno vienuolė (S. Jolanta) - galėjo skaityti iš
spaudos, jog pribuvėjų byloje L. Kukuraitis yra minimas – jo
namai tapę nusikaltimo vieta. O jis nusikaltimui atlikti – vykdyti
veiklą neturint licencijos – sudarė visas sąlygas, netgi užsakė
nusikalstamos veikos epizodą savo namuose atlikti iš viso 5
kartus.“
Kukuraitis ir „pabėgėlių
industrija“
Šio
susidirbusio bažnyčios tarno Lino Kukuraičio sąsaja su „pabėgėlių
industrija“ - tiesioginė. Prieš pasodinant į SADM kėdę Linas
Kukuraitis vadovavo prastos reputacijos ir dėl „pabėgėlių
industrijos“ pagarsėjusiai bažnytinei-globalistinei „Caritas“organizacijai Lietuvoje.
Šis ministras pasišovė Lietuvoje
gerinti „pabėgėlių“ integraciją, gerinti jų aprūpinimą,
kad jie trokštų likti Lietuvoje, bet viską daryti gudriai,
patyliukais, kad nebadytų akių aplink gyvenantiems nuskurdusiems
lietuviams šlykšti socialinė neteisybė, per nevyriausybines
organizacijas.
Jis gi išėjo puikią valdiškų ir
kitokių pinigų įsisavinimo (švelniai kalbant) mokyklą, kurios
vardas „Caritas“. Prieš įsodinamas į ministro postą,
Kukuraitis vadovavo šiai per „pabėgėlių krizę“ pagarsėjusiai
organizacijai.
JAV gyvenantis disidentas Valdas
Anelauskas sako: „Pavyzdžiui, naujasis socialinės apsaugos ir
darbo ministras Linas Kukuraitis pradeda darbą nuo ko? O gi nuo
strategijų kūrimo, kad atgabenti „pabėgėliai“ pasiliktų
gyventi Lietuvoje!.. Pirmas rūpestis ir didžiausias prioritetas jam
– „pabėgėliai“, kaip juos išlaikyt Lietuvoje, kad vėl
nepabėgtų!.. Daugiau nei keista, švelniai pasakius. Toks
ministeris – tikrų tikriausias Merkel pasekėjas!.. Dėl tokių
politikierių Lietuvą gali ištikti nepataisoma katastrofa!..Štai
iškalbinga statistika: 1960 metais Sirijoje gyveno 4,5 milijono
gyventojų, o 2010-tais, prieš pat prasidedant ten karui, beveik 21
milijonas, taigi penkis kartus daugiau!.. Priėmus dabar Lietuvai
gyventi sirus, nesunku paskaičiuoti, po kiek laiko sirų skaičius
Lietuvoje viršys lietuvių skaičių...“
Prieš kelias dienas mes sulaukėme
Kukuraičio ministerijos konkreičių žingsnių siekiant
diskriminuoti skurstančius Lietuvos gyventojus, o socialinius
parazitus – klaidinimo tikslais vadinamus „pabėgėliais“ jis
susiruošė padaryti išskirtine kasta, kuriai taikomi išskirtiniai
socialinio aprūpinimo standartai, kad tik šitas parazitinis
elementas, ekonominiais sumetimais nelegaliai atvykęs iš kitų
kontinentų liktų degraduoti mūsų šalį, mūsų kultūrą, mūsų
papročius, gyvenimo būdą. (žiūr. mano vakarykštį straipsnį: http://lebionka.blogspot.lt/2017/07/svolociu-valdzia-lietuviams-ji-rodo.html)
Kokio didelio masto nelaimė valstybei
yra šie vežami ekonominiai migrantai, kuriuos neadekvatūs
politikai sutiko įsileisti į Lietuvą, parodė banko DNB atliktas
tyrimas.
Danijos nacionalinio banko (DNB)
skaičiavimais per metus vienam migrantui iš valstybės biudžeto
yra išleidžiama mažiausiai 4000 eurų. Sekanti migrantų karta
kainuos 100 eurų pigiau – 3900 eurų. Jeigu tokia tendencija
išliks, tai galutinė ekonominė migrantų adaptacija pareikalaus 40
jų kartų – apie 1000 metų.
Siekiant kompensuoti biudžeto išlaidas
migrantams, teks didinti pensijinį amžių vietiniams piliečiams
kas penki metai iki pat 2100 metų.
DNB tyrimai nepatvirtino ekonominės
naudos iš migrantų antplūdžio į šalį. 7 iš 10 migrantų,
atvykstančių ne iš Europos valstybių net nepažįsta alfabeto.
Tik 2% iš jų sugeba dirbti Danijoje tuojau pat atvykę į šalį.
Likusieji arba per daug ligoti, arba neturi jokio išsilavinimo, o
jiems suteikti išsilavinimą Danijos biudžetui kainuos milijardus.
Išlaidos vienam migrantui per visą jo gyvenimą gali sudaryti apie
268000 eurų.
Dabar padauginkime šią 268000 eurų
sumą, kiek valstybei kainuos kiekvienas migrantas per jo visuomenei
nuostolingą gyvenimą iš 1 105, tai yra tiek, kiek besmegeniai
Lietuvos politikai per du metus sutiko įsileisti migrantų
iš Artimųjų Rytų ir Afrikos,
ir gausime gražią 296 140 000 eurų sumą!
Pabėgėliai – daugiamilijardinis
„Carito“ verslas
Politologas
ir žurnalistas Udo Ulfkotte šiais metais publikuotoje knygoje
„Pabėgėlių industrija“ atveria užkulisius įstaigų, kurios
išmušinėja pelną iš milijardinio verslo su pabėgėliais. Jo
nuomone iš „pabėgėlių industrijos“ pelnosi politikai,
žurnalistai ir socialiniai susivienijimai.
Autorius rašo: „Vokietijos
Raudonasis kryžius, Caritas, Diakonie ir kitos labdaringos
organizacijos, dirbančios su pabėgėliais, turėjo 140
milijardų eurų metinę apyvartą ir davė darbo 2,3 milijonams
žmonių. Palyginimui, Vokietijos automobilių pramonėje dirba iš
viso 738 000 žmonių. Ir netgi didelis koncernas „Siemens“, su
filialais 167 valstybėse ir 343.000 darbuotojų skaičiumi, pasiekia
vos 70 milijardų eurų metinę apyvartą.“
„Iš pabėgėlių antplūdžio gauna
naudą ir partijos, ir politikai. Kas trečias Bundestago politikas,
Ulfkotte žodžiais, yra valdybos narys, arba turi vadovaujančią
funkciją pabėgėlių industrijos socialinėje srityje.“
Ulfkotte sako: „Ko visuomenė nežino:
partijos skatina savo politikus užimti postus stebėtojų valdybose,
arba tapti konsultantais, nes ne mažiau, kaip ketvirtadalį gaunamų
pajamų jie privalo atiduoti į partinę kasą. Taip užslėpto
finansavimo keliu per narius, turinčiais deputato vietą, į partinę
kasą patenka maždaug tiek pat lėšų, kiek per nario mokesčius.“
Ulfkotte žodžiais, „dabar išlaidos
vienam pabėgėliui, jeigu jas sąžiningai sumuoti, siekia 3,5
tūkstančių eurų per mėnesį. Jeigu apskaityti visas dar
nenumatytas išlaidas, kaip pavyzdžiui “traumuotų pabėgėlių
psichoterapiją”, tada, tik vienam milijonui pabėgėlių, tai
išsilies į 42 milijardus eurų per metus. Ši suma atitinka
biudžetams ne mažiau 11 Vokietijos valstybinių įstaigų: Šeimos
ir jaunimo ministerijos, Sveikatos apsaugos ministerijos, Finansų
ministerijos, Aplinkos apsaugos ministerijos, Federalinės ekonomikos
ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos, Vokietijos Bundestago,
Federalinės teismo palatos, Federalinio Prezidento kanceliarijos,
Federalinio konstitucinio teismo ir Bundesrato.“
„Kitas palyginimas, kad įvertinti
išlaidų apimtį: 42 milijardai eurų yra būtini Vokietijos
valstybei bedarbystės pašalpų išmokėjimui.“
Ulfkotte mano, kad „prieglobsčio
suteikimo sistema suvalgys mūsų ateitį, ateitį mūsų vaikų
ir anūkų. Tuo metu, kai vieni gauna riebius pelnus, gyventojams
gresia pasinėrimas į skurdą, nes valstybė nesuteiks jokios
pagalbos, jeigu kalba eina apie išmušimą pinigų plėšriam
aštuonkojui – „pabėgėlių industrijai.“
Parsidavimas už pinigus yra vadinamas
prostitucija. Ar prostitučių paslaugas teikiančią įstaigą
pavadinsime NVO, institutu, ar viešosios nuomonės tyrimo agentūra,
ar labdaros organizacija „Caritas“, ar bordeliu – jokio
skirtumo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą