Valentinas Katasonovas
Donaldas Trampas paskelbė
būsimo JAV finansų ministro pavardę: juo taps Steven Terner
Mnuchin. Kai kam tai buvo
netikėtumas. Juk tarp pretendentų į aukštą postą buvo
įvardijamas vykdantysis JP Morgan banko direktorius James Dimon,
atstovų rūmų narys Jeb Hensarling … Pas Steven Terner Mnuchin,
tačiau, buvo svarbus privalumas: priešrinkiminėje Trampo
kompanijoje jis dirbo finansų menedžeriu. Be to, kas svarbiausia,
Mnuchin išėjo iš banko Goldman Sachs gelmių.
Gimė
Terner Mnuchin pasiturinčių žydų šeimoje. Baigė Yale
universitetą ir iškarto nuėjo dirbti į Goldmas Sachs, kur didesnę
savo gyvenimo dalį praleido jo tėvas Robert Mnuchin, padaręs banke
karjerą (tapo partneriu) ir sukrovė didelį turtą.
Mnuchin-jaunesnysis praleido Goldmas Sachs banke 17 metų – nuo
1985 iki 2002. Dirbo pagrindinėse banko kryptyse (savivaldybių
obligacijų rinkose, hipotekos popierių, kitų rinkų kontrolė ir
pan.). Devintą dešimtmetį jis gavo banko partnerio statusą, kas
skaitoma dideliu pasiekimu. Po to tapo Goldman Sachs top-menedžeriu
informacinio aprūpinimo klausimams.
2002 metais Mnuchin išėjo
iš banko. Uždirbtų banke milijonų jam buvo mažai. Norėjo
milijardų arba kraštiniu atveju dešimčių ar šimtų milijonų. O
tai galima padaryti, dirbant hedž-fonduose – su pačiais
kiečiausiais spekuliantais finansų rinkose. Iš pradžių tai buvo
ESL fondas, priklausantis Edward Lampert, Mnuchino universiteto
bendramoksliui. Po to Mnuchinas užėmė hedž-fondo SFM Capital
Management generalinio direktoriaus vietą, į kurį 1 milijardą
dolerių įnvestavo Džordžas Sorošas. Taip pirmą kartą susikirto
Sorošo ir Mnuchino keliai.
Praėjus kuriam laikui
būsimas JAV finansų ministras su savo kolegomis iš Goldmas Sachs
Chip Seelig ir Daniel Neidich įsteigė kompaniją Dune Capital
Management LP. Tai irgi hedž-fondas, sukurtas, kai kurių šaltinių
teigimu, padedant ir dalyvaujant tam pačiam Džordžui Sorošui.
2006 metais kompanija
Dune Capital ėmėsi finansuoti kino gamybą. Mnuchino vardas ilgai
asocijavosi su Holivudu ir amerikiečių kino industrija. 2007 metais
Dune Capital sudarė kontraktą su kino kompanija 20th Century
Fox 500 milijonų dolerių sumai, investavę į „Avataro“ ir
kai kurių filmų iš serijos „Žmonės Iks“ finansavimą. Vėliau
Dune turėjo kontraktą su Warner Brothers. 2013 metais Mnuchin
apjungė verslą su Brett Ratner ir James Packer ir to
pasekoje buvo sukurta kompanija RatPac-Dune
Entertainment, finansavusi filmus „Mmerikiečių snaiperis“
ir „Pamišėlis Maksas“(Mad Max: Fury Road). 2014 metais Mnuchin
investavo pinigus į kompaniją Relativity Media, bet jau po metų,
kompanijos bankroto išvakarėse, iš jos kapitalo pasitraukė.
Pačiu didžiausiu
Mnuchin sandoriu buvo pirkimas 2009 metais Kalifornijos banko IndyMac
Bank, kuris užsiiminėjo hipotekos kreditavimu. Išpirktas jis buvo
už gana kuklius pinigus (1,6 milijardus dolerių) iš vyriausybės,
tiksliau iš Federalinės depozitų draudimo agentūros (FDIC), į
kurios balansą bankas pateko po bankroto finansinės krizės metu.
Banką pirko susidėję: be Mnuchin stambiausiais pirkėjais buvo vėl
Džordžas Sorošas ir hedž-fondų spekuliantas John Paulson.
Greitai bankas buvo pervadintas į OneWest, ir jo vadovu tapo
Mnuchin. Nors kažkas juokais vadino Stiveną “nerdy” (botaniku),
bankas OneWest vykdė „gydymą“ labai kietai: iškraustė
tūkstančių tūkstančius šeimų, kurios tapo nepajėgios išmokėti
savo įsipareigojimus pagal hipotekos kreditavimo sutartis. Iš
paskos OneWest kompanijos tęsiasi visas šleifas įvairių
pažeidimų, kurie gali iškilti į paviršių jau po Mnuchin
paskyrimo finansų ministru. Pasirodo, pavyzdžiui publikacijos,
kuriose yra tvirtinama, kad dalis lėšų, kurias gavo bankas
OneWest, sutekėjo į kompanijos Dune Capital sąskaitas, o
dalis – asmeniškai į
Mnuchin kišenę (prie jo kaip vykdančiojo direktoriaus atlyginimo).
Praėjusių metų
rugpjūčio mėnesį Stiven Mnuchin ir jo partneriai sugebėjo
parduoti banką OneWest CIT korporacijai, kuri yra stambiausias JAV
smulkaus verslo kreditorius. Pardavimo kaina buvo daugiau negu du
kartus didesnė negu pirkimo 2009 metais (o būtent 3,4 milijardai
dolerių). To pasekoje Mnuchin ir jo kompanija Dune
Capital uždirbo iš šio sandorio šimtus milijonų dolerių.
Šiandien kreditinė korporacija CIT Group Inc ėmė aptikinėti
įvairios prigimties skolų įsipareigojimus, kurie nebuvo matomi
pirkimo-pardavimo sandorio metu. Tai gresia skandalais ir ieškiniais
Mnuchinui ir Dune Capital.
Dabar sunku pasakyti,
kaip veiks finansų ministro poste buvęs Goldmas Sachs bankininkas.
Komentatoriai kalba, kad jis niekada nebuvo praradęs ryšio su alma
mater ir kad bendrai „buvusių Goldman Sachs bankininkų
nebūna“. Tai reiškia, kad „gimtam“ bankui jis padės. O štai
Mnuchin pažiūrose į Amerikos pinigų-kredito politiką žinoma
labai mažai. Taip pat mažai žinoma apie jo politines pažiūras.
2008 metais, pagal Bloomberg duomenis, Mnuchin palaikė
prezidentinių lenktynių metu abu kandidatus nuo demokratų partijos
— ir Baraką Obamą, ir Hilari Klintos, bet 2012 metais jau
finansavo kompaniją respublikonų kandidatą Mitta Romnį. Prie
Trampo rinkimų kompanijos Mnuchin prisijungė gana anksti. Dalinai
tai gali būti paaiškinta tuo, kad Trampas ir Mnuchin jau buvo
pažįstami per verslą. Dune Capital kompanija dalyvavo finansavime
stambaus Trampo imperijos objekto Čikagoje. Mnuchino prisijungimą
prie Trampo priešrinkiminio štabo galima paaiškinti ir tuo, kad
šiame štabe jau buvo jo tėvo draugas iš Goldman Sachs Levas
Aizenbergas.
Priešrinkiminės
kompanijos metu Trampas ne kartą labai griežtai pasisakė dėl
Volstrito bankų. Šiuose jo pasisakymuose konkretumo buvo mažoka,
ką kai kurie ekspertai išaiškino sekančiai: Trampas neskubins
Amerikos bankų sistemos reformos, kurią žadėjo atlikti dar pirmo
savo prezidentavimo metu Barakas Obama. 2010 metais net buvo priimtas
Doddo-Franko įstatymas, kuris numato bankų susmulkinimą, bankų
priežiūros stiprinimą, valstybės paramos bankams nutraukimą,
bankų klientų teisių sustiprinimą ir panašiai. Tačiau visa tai
liko popieriuje, įstatymas nebuvo įgyvendintas.
Teisybė,
vienu klausimu Trampas aiškiai pažymėjo savo poziciją. Kalbama
apie jo pažadą grąžinti Amerikai Glasso-Stigollo 1933 metų
įstatymą, kuris buvo panaikintas tiktai Bilo Klintono
prezidentavimo metu 1999 metais. Šis įstatymas numato bankų
kreditinių ir investicinių operacijų atskyrimą tam, kad nebūtų
galima naudoti klientų pinigus spekuliaciniams žaidimams finansų
rinkose ir „burbulų“ pūtimui.
Jeigu nagrinėti klausimo
istoriją, tai galima aptikti, kad devintą dešimtmetį vienu iš
pagrindiniu Glasso-Stigollo įstatymo panaikinimo lobistų buvo
Goldman Sachs bankas. Būtent šis bankas provincijoje atrado Bilą
Klintoną (tuometinį Arkanzaso valstijos gubernatorių), atvedė jį
į didžiąją politiką ir galiausiai padarė jį JAV prezidentu,
kuris savo ruožtu padarė labai daug gero Goldman Sachs.
Todėl kyla klausimas:
kaip Trampas ruošiasi išpildyti savo priešrinkiminį pažadą dėl
Glasso-Stigollo įstatymo atstatymo, jei jo komandoje vienu iš
pagrindinių „žaidėjų“ bus Goldman Sachs žmogus?
Jeigu Stiveno Mnuchin
kandidatūrą patvirtins senatas, naujam finansų ministrui teks
spręsti grandiozinius uždavinius, suformuotus ambicingoje Trampo
priešrinkiminėje programoje. Tai naujos mokesčių programos
formavimas, JAV infrastruktūros programos finansavimas (vertinama 1
trilijonu dolerių), naujų muitų tarifų taikymas, naujos TVF
politikos nustatymas, tarptautinių ekonominių sankcijų
realizavimas, kova su terorizmo finansavimu ir panašiai. Yra
įtarimas, kad pas Mnuchin šiuo momentu apie šiuos ir daugelį
kitų problemų yra labai menkas supratimas. Neturi jis ir vadovavimo
patirties tokiems dideliems kolektyvams, kaip JAV finansų
ministerija (115 tūkstančiai darbuotojų). Iki šiol jo pavaldume
buvo kolektyvai, kurių skaičius neviršijo kelių šimtų žmonių.
Daugelis ekspertų
reiškia susirūpinimą, kad atėjus Mnuchin į Amerikos Finansų
ministeriją ši žinyba gali virsti į kontorą, kuri užsiiminės
išimtinai Goldman Sachs reikalais. Tai jau buvo JAV istorijoje.
Kalba eina apie finansų ministrą Henry Paulson jaunesnį, kuris
buvo šiame poste 2006-2009 metais. 1998-2006 metais buvo pirmininku
ir vyriausiuoju vykdančiuoju Goldman Sachs direktoriu. Polsono
indėlis paruošiant sąlygas 2007-2009 metų finansų krizei sunku
pervertinti. Dar sunkiau pervertinti rolę šio finansų ministro
gelbėjant Volstrito bankus biudžeto lėšomis, tai yra Amerikos
mokesčių mokėtojų pinigais. Bankai tada gavo, skirtingais
vertinimais, nuo 1 iki 2 trilijonų dolerių valdiškų pinigų.
Paulson ypač pasistengė dėl Goldman Sachs. Nuo to laiko Goldman
Sachs suprato, finansinio banko nemirtingumo priežastis –
pasodinti savo žmogų į finansų ministro kėdę.
Goldman Sachs – bankas,
kurio interesai ir veiklos mastai išeina toli už JAV ribų. Tokiam
bankui reikia pastatyti savo žmones po visą pasaulį – į finansų
ministrų postus, centrinių bankų ir pagrindinių privačių bankų
pirmininkų postus. Goldman Sachs – inkubatorius, perintis
„reikalingus“ žmones. Šių žmonių skaičių, pasodintų
visame pasaulyje, neįmanoma apskaičiuoti. Europoje labiausiai
matoma figūra „paukščiuko“ išskridusio iš Goldman Sachs
inkubatoriaus – Europos centrinio banko prezidentas Mario Dragi,
kuris nuo 2002 iki 2005 metų tarnavo vicepirmininku ir vykdančiuoju
Goldman Sachs International direktoriu.
Pažymėsim, kad Mnuchin
– ne vienintelis išeivis iš Goldman Sachs būsimoje Donaldo
Trampo komandoje. Prie šios kohortos priklauso Stephen Bannon, kuris
dirbo banke nuo 1984 iki 1990 metų ir yra vėliau sukūręs nuosavą
investicinį banką Bannon & Co. Bannon – vyriausias patarėjas
būsimo prezidento ir Baltųjų rūmų strategas. Reikia čia
prisiminti ir Levą Aizenbergą (Lew Eisenberg), dar vieną žmogų
iš Trampo štabo, kuris praeityje dirbo Goldman Sachs su Stiven
Mnuchin tėvu. Aizenbergas buvo numatomas kaip kandidatas į JAV
prekybos ministro postą, bet dabar prekybos ministro portfelis
pažadėtas – milijardieriui Wilbur Louis Ross. Reikia
manyti, kad ir Aizenbergo Trampas nepaliks nuošalyje. Tokiu būdu,
telkiasi komanda žmonių, kurie sudarys būsimoje Donaldo Trampo
administracijoje Goldman Sachs veteranų „broliją“.
Šaltinis:
Vertė Algimantas
Lebionka
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą