KARAIMAI (קָרָאִים, karaim - `skaitytojai', בְּנֵי מִקְרָא, bnei mikra, בַּעֲלֵי מִקְרָא, ba'alei mikra - `Raštų žmonės'), susiformavę VIII a. pradžioje. Bagdado žydų sekta, kurios doktrina grindžiama rabinų-talmudinės tradicijos atmetimu. Elektroninė žydų enciklopedija (1).
Lietuvos Respublikos Seimas 2022-uosius Lietuvoje paskelbė Karaimų metais. Lietuvoje karaimai gyvena jau 625-erius metus. Apie karaimų metų minėjimo programą plačiau rašoma LRT (2).
Driumonas apie karaimus
3. https://lebionka.blogspot.com/2017/09/karaimai-geri-lietuviu-kaimynai-kurie.html
4. https://lebionka.blogspot.com/2017/09/teroristas-dzordzas-sorosas-ir-jo.html
5. http://lebionka.blogspot.com/2017/02/holokaustas-tarp-tiesos-ir-netiesos.html
6. http://lebionka.blogspot.com/2017/06/talmudine-ekonomikos-etika.html
Priedas - straipsnio "Karaimai" iš Elektroninės žydų enciklopedijos vertimas.
Turinys:
1. Karaimai ir ankstyvosios žydų sektos
2. Atsiradimas, konsolidacija ir vystymasis
3. Krymo ir Lietuvos karaimai
4. Karaimai XX a.
5. Karaimų mokymas
Karaimai ir ankstyvosios žydų sektos
Karaimai sukūrė savo tradiciją - sevel ha-iyerusha (paveldo našta), kuri yra doktrinų ir nuostatų rinkinys, nors jų ir nėra Biblijoje, tačiau jos yra privalomos bendruomenės nariams. Karaimų sektos atsiradimas - tai reakcija į po Biblijos pasirodymo įsigalėjusį žodinės tradicijos autoritetą. Karaimai, matyt, rėmėsi ikiblijine sadukiejų tradicija. Kartu karaimai gali būti laikomi žydų sektantizmo tradicijos, kurios vienas seniausių paminklų yra Negyvosios jūros ritiniai, tęsėjais. Nors karaimų ir Kumrano bendruomenės, kuri nustojo egzistuoti 700 metų anksčiau už karaimus, tęstinumas nėra įrodytas, abiem sektoms būdingas žodinės tradicijos atmetimas ir atsigręžimas į Bibliją kaip į vienintelį kasdienio gyvenimo vadovą, mesianizmas (plg. Mesianizmas, ieškantis Šventajame Rašte paslėptų ženklų apie artėjančią pasaulio pabaigą (žr. eschatologiją), kai ateis Izraelio išlaisvinimas, taip pat tikėjimas tikrąja Mozės mokymų kilme.
Negyvosios jūros ritinių atradimas sukėlė daugybę hipotezių apie galimą Kumrano bendruomenės ir jos literatūros įtaką ankstyvosioms žydų sektoms, kurios vėliau susijungė su karaimais (žr. Mažosios sektos). Kaip karaimų ir Kumrano bendruomenės tęstinumo argumentas kartais nurodomas faktas, kad tarp Negyvosios jūros rankraščių yra vadinamojo Damasko dokumento ("Megillat brit Dammesek"), kurio kopijos anksčiau buvo rastos Kairo genizoje ir kuris buvo laikomas sadukiejų literatūros paminklu, fragmentų.
Tačiau šios kumranitų ir karaimų doktrinų paralelės neleidžia sutapatinti šių dviejų sektų. Ankstyvojoje karaimų literatūroje neminimi dokumentai iš laikotarpio iki sektos susiformavimo, patvirtinantys jos mokymo teisingumą. Minėdamas sektą, kurią arabai vadina Ma'arija ("urviniai"), X a. karaimų autorius. Ya'cub al-Qirkisani nepagarbiai vertina daugumą urvuose saugomų šios sektos rašytinių dokumentų. Nėra jokių įrodymų, kad "Megillat brit Dammesek" yra karaimų dokumentas. Karaimų ir kumranitų mokymai labai skyrėsi: karaimai išpažino griežtą monoteizmą, o kumranitų sekta - dualizmą, karaimai tikėjo laisva valia, o kumranitai - predestinacija. Nėra įtikinamų įrodymų, kad Negyvosios jūros rankraščiai būtų darę kokią nors įtaką karaimams. Abi sektos yra atskiros žydų sektantizmo grandinės grandys, kurių pagrindinis bendras bruožas - priešinimasis žodiniam įstatymui.
Atsiradimas, konsolidacija ir vystymasis
Karaimų sektos įkūrėju laikomas Ananas ben Dovydas, kurio vardu sekta iš pradžių vadinosi "ananitai". Karaimai į savo gretas priėmė izavitų (Abu Isos al-Isfahanio pasekėjų) žydų sektos likučius ir islamo paveiktus judaizmo šalininkus, taip pat nedidelį skaičių įvairių antižydiškų erezijų pasekėjų, ypač prieštalmudinės eros sadukiejų pasekėjų. Pasak karaimų tradicijos, sektos ištakos siekia pirmąją žydų tautos schizmą Joramo I valdymo laikais: vėliau tikrojo įstatymo laikėsi sadukiejai, kurių vadovas Caddokas iš dalies atskleidė tiesą, kurios atradimas visa apimtimi priskiriamas Ananui ben Dovydui. Savo ruožtu rabinų šaltiniai sektos atsiradimą sieja su Anano ambicijomis, kurias esą įžeidė tai, kad jo jaunesnysis brolis Hananija buvo išrinktas egzilarchu vietoj jo. Šiuose šaltiniuose taip pat teigiama, kad tam tikras musulmonų išminčius (pagal vėlesnį musulmonų šaltinį - Abu Hanifa, vieno iš sunitų judėjimų įkūrėjas; žr. islamą) turėjo įtakos karaimų erezijos formavimuisi. Tačiau yra gerai žinomų paralelių tarp karaimų ir šimtu metų anksčiau atsiradusio šiizmo: abi srovės atmeta tam tikrus tradicijos elementus ir teigia esančios ištikimos pradinei doktrinai, kurią iškraipė vėlesni aiškintojai.
Kreipimasis į Bibliją kaip į vienintelį teisės šaltinį išreiškiamas Anano nustatytu principu: "Kruopščiai ieškokite Toroje ir nesiremkite mano nuomone". Šio principo taikymas praktikoje lėmė, kad po Anano mirties judėjimas tapo įvairių antiarabiškų erezijų konglomeratu.
Vieną sektą (ukabariitus) IX a. pirmoje pusėje įkūrė Isma'el Uqbari (kilęs iš Uqbaros netoli Bagdado), kuris griežtai kritikavo Ananą ben Dovydą, nukrypo nuo masoretinio Biblijos teksto (žr. Masora) ir buvo linkęs sušvelninti maisto, šabo ir švenčių įstatymus. Kitą sektą (tiflisitų) IX a. antroje pusėje įkūrė Bagdade gimęs ir Tbilisyje gyvenęs Musa (Mošė) al-Za'afrani (dar žinomas kaip Abu Imranas al-Tiflisi). Al-Tiflisi buvo Ishma'el Uqbari mokinys. Jis parašė traktatą, kuriame leido valgyti mėsą, tačiau ankstyvieji karaimų autoritetai jį atmetė. Su Tiflisitų sekta glaudžiai susijusi Malekitų sekta, kurią tuo pačiu laikotarpiu Ramloje įkūrė Malik al-Ramli, uždraudęs valgyti viščiukus. Anano įpėdiniai, kurie, kaip ir jis, turėjo nasi titulą, daugiausia gyveno Egipte.
IX a. prasideda laipsniško karaimų doktrinos konsolidavimo į vientisą doktriną procesas. Šio proceso pradžioje stovi Binyaminas ben Moše Nahavendi, pirmasis karaimų doktrinos sistemintojas. Priešingai dogmatinėms tendencijoms, Nahavendi ir toliau reikalavo absoliučios laisvės ir nepriklausomybės individualiam Raštų studijavimui: brolis neturi sutarti su broliu, sūnus su tėvu, mokinys su mokytoju. Nahavendi, priešingai nei Anan ben Davidas, nesiekė pabrėžti priešiškumo rabinams; priešingai, tais atvejais, kai Biblijos tekstas neleidžia priimti vienareikšmiško sprendimo, Nahavendi pataria priimti rabinų požiūrį. Nahavendi yra pirmasis karaimų autorius, kuriame atsiranda terminas "karaimai". Nahavendi liberalių pažiūrų oponentas buvo Danielis ben Mošė al-Kumišis (IX a.), pirmasis žymus karaimų teisininkas, apsigyvenęs Jeruzalėje. Al-Qumisi manė, kad kilus abejonių dėl Biblijos teksto aiškinimo, reikia vadovautis pažodiniu įstatymo aiškinimu.
X a. buvo karaimų doktrinos, kurios sekėjai ėmėsi aktyvios misijų veiklos tarp rabanitų, įtvirtinimo laikotarpis. Tarp karaimų atsirado daug teologų, teisininkų, Biblijos komentatorių, gramatikų ir leksikografų, daugiausia rašiusių arabų kalba. Karaimai, teikdami ypatingą reikšmę Biblijos studijoms, su dideliu užsidegimu užsiėmė masoretiniais (žr. Masora, Aharonas Ben-Ašeras) ir gramatiniais Biblijos teksto tyrimais. Ananui ben Davidui ir pirmiesiems karaimų atstovams būdingą priešiškumą pasaulietinei kultūrai pakeitė domėjimasis pasaulietiniais mokslais, o karaimų mokslininkai prisidėjo prie to meto arabų kultūros suklestėjimo. Karaimų misionieriška veikla, nors ir nesulaukusi akivaizdžios sėkmės, paskatino rabinus įsitraukti į karaimų pradėtą polemiką, kurios pagrindinis taikinys buvo Hagados ir žydų mistinės literatūros antropomorfizmas.
Pirmasis svarbus autorius, pasisakęs prieš karaimus, buvo Saadia Gaonas. Didžiausias to laikotarpio karaimų teisininkas buvo Ya'qub al-Kirkisani (žr. pirmiau), kurio traktatas apie religinę teisę, ypač jo įžanginė dalis, yra vertingas sektos istorijos šaltinis. Davidas ben Boazas, Anano ben Davido palikuonis, buvo žinomas kaip puikus Biblijos komentatorius, jam priskiriamas vienintelis išlikęs religinės teisės veikalas. X a. antroje pusėje Davidas ben Abraomas Alfasi iš Feso (Marokas) tapo plačiai žinomas kaip leksikografas ir Šventojo Rašto komentatorius. Amžiaus pabaigoje Jafetas ben Ali iš Basros išvertė Bibliją į arabų kalbą kartu su savo komentarais, kurie tarp karaimų turėjo tokį pat autoritetą kaip Raši rabinų komentarai.
Vienas iš aktyviausių rabanitų, ypač Gaono Saadijo, priešininkų buvo Salmanas (Šlomo) ben Jerochamas (X a. vidurys). Kitas žymus to meto karaimų polemistas buvo Sahl ben Matzliach ha-Kohen, arabų kalba sudaręs mokymų rinkinį Sefer Dinim (Įstatymų knyga); šio rinkinio įvade, parašytame hebrajų kalba, pateikiama vertingos medžiagos apie karaimų bendruomenę Jeruzalėje, kuri tuo metu buvo vienas iš karaimų veiklos centrų. Tarp karaimų mokslininkų, veikusių Jeruzalėje X a. pabaigoje, buvo ješivos vadovas Josifas ben Noachas, žinomas kaip gramatikas ir Biblijos komentatorius. Jo mokinys Abu al-Faradžas Harunas (Aharon ben Yehoshua), gyvenęs XI a. pirmoje pusėje, taip pat buvo puikus gramatikas ir Biblijos komentatorius. Kitas Juozapo ben Nojaus mokinys, Juozapas ben Abraomas ha-Kohenas ha-Ro'e al-Baširas, taip pat buvo garsus teologas ir filosofas. Jų amžininkas Nissi b. Nojus, gyvenęs Irane, parengė filosofinį Dešimties įsakymų komentarą. Al Baširo mokinys Ješua (Ješua) ben Jehuda (arab. Abu al-Faradž Furkanas ibn Asadas; XI a. antroji pusė) buvo paskutinis karaimų mokslininkas Eretz-Izraelyje ir išgarsėjo kaip teisininkas ir filosofas, taip pat Biblijos vertėjas ir aiškintojas. 1099 m. kryžiuočiai įsiveržė į Jeruzalę (žr. "Kryžiaus žygiai") ir fiziškai sunaikino miesto rabinų ir karaimų bendruomenes. Karaimų veikla Eretz Izraelyje baigėsi. 1642 m. Jeruzalėje gyveno tik 17 karaimų, o XVIII a. viduryje jų nebuvo nė vieno.
IX a. prasideda laipsniško karaimų doktrinos konsolidavimo į vientisą doktriną procesas. Šio proceso pradžioje stovi Binyaminas ben Moše Nahavendi, pirmasis karaimų doktrinos sistemintojas. Priešingai dogmatinėms tendencijoms, Nahavendi ir toliau reikalavo absoliučios laisvės ir nepriklausomybės individualiam Raštų studijavimui: brolis neturi sutarti su broliu, sūnus su tėvu, mokinys su mokytoju. Nahavendi, priešingai nei Anan ben Davidas, nesiekė pabrėžti priešiškumo rabinams; priešingai, tais atvejais, kai Biblijos tekstas neleidžia priimti vienareikšmiško sprendimo, Nahavendi pataria priimti rabinų požiūrį. Nahavendi yra pirmasis karaimų autorius, kuriame atsiranda terminas "karaimai". Nahavendi liberalių pažiūrų oponentas buvo Danielis ben Mošė al-Kumišis (IX a.), pirmasis žymus karaimų teisininkas, apsigyvenęs Jeruzalėje. Al-Qumisi manė, kad kilus abejonių dėl Biblijos teksto aiškinimo, reikia vadovautis pažodiniu įstatymo aiškinimu.
X a. buvo karaimų doktrinos, kurios sekėjai pradėjo aktyvią misijų veiklą tarp rabinų, įtvirtinimo laikotarpis. Tarp karaimų atsirado daug teologų, teisininkų, Biblijos komentatorių, gramatikų ir leksikografų, daugiausia rašiusių arabų kalba. Karaimai, teikdami ypatingą reikšmę Biblijos studijoms, su dideliu užsidegimu užsiėmė mazoretiniais (žr. Masora, Aharonas Ben-Ašeras) ir gramatiniais Biblijos teksto tyrimais. Ananui ben Dovydui ir pirmiesiems karaimų atstovams būdingą priešiškumą pasaulietinei kultūrai pakeitė domėjimasis pasaulietiniais mokslais, o karaimų mokslininkai prisidėjo prie to meto arabų kultūros suklestėjimo. Karaimų misionieriška veikla, nors ir nesulaukusi akivaizdžios sėkmės, paskatino rabinus įsitraukti į karaimų pradėtą polemiką, kurios pagrindinis taikinys buvo Hagados ir žydų mistinės literatūros antropomorfizmas.
XI a. pabaigoje karaimų intelektualinės veiklos centras iš Rytų, kur prasidėjo dvasinis bendruomenės nuosmukis, persikėlė į Ispaniją. XII a. vienintelė klestinti karaimų bendruomenė buvo Egipto bendruomenė. Egipte karaimai buvo palankiai vertinami valdžios institucijų ir sugebėjo patraukti į savo pusę dalį rabanitų, kurių bendruomenė buvo persekiojama. Kita žydų bendruomenės dalis, nors oficialiai nepriėmė karaimų doktrinos, pasidavė karaimų įtakai ir beveik nustojo laikytis Talmudo nurodymų. Tik Maimonidui atvykus į Egiptą, Talmudo autoritetas tarp rabinų buvo atkurtas.
Egipte gyveno žymus karaimų poetas Mošė ben Avrahamas Dar'i (XII a. pabaiga ir XIII a. pradžia); jo poezija iš esmės imitavo klasikinę žydų poeziją iš Ispanijos "aukso amžiaus" (Jehuda ha-Levi, Šlomo Ibn Gabirol, Avrahamas Ibn Ezra). XII-XV a. Egipte (daugiausia Kaire) gyveno rašytojai - K. Yafetas al-Barkamani, Yafetas ibn Sagiras, Israel ha-Dayan ha-Ma'arawi (mirė iki 1354 m.) ir Šmuelis ben Mošė ha-Ma'arawi (al-Mughrabi, XV a.), kurie neatliko jokio reikšmingo vaidmens dvasinėje sektos raidoje.
Karaimų bendruomenės suklestėjimas Ispanijoje truko neilgai: Kastilijos valdovas, veikiamas rabinų, išnaikino karaimų judaizmą šalyje, o karaimų dvasinio gyvenimo centras persikėlė į Bizantiją, kur XII-XVI a. gyvavo gausi karaimų literatūra. Bizantijos karaimas Tobijas ben Mošė ha-Avelas, pravarde Ha-'Oved (Darbininkas) ir Ha-Ma'atik (Vertėjas), iš arabų į hebrajų kalbą išvertė Ješua ben Jehudos (Abu al-Faradž) ir Josifo ben Abraomo al-Basiro (žr. pirmiau) veikalus. Kitas puikus vertėjas buvo Ja'akovas ben Šim'onas. Šie vertimai leido Bizantijos karaimams susipažinti su arabiškai kalbančių bendraminčių kūriniais ir sukūrė unikalų karaimų literatūros hebrajų kalba stilių, išlikusį iki XIX a. Ja'akovas ben Reuvenas ha-Sfardi XII a. dirbo Bizantijoje ir parašė Biblijos komentarą "Sefer ha-'osher" ("Turtų knyga"), sudarytą daugiausia iš ankstesnių karaimų autorių kūrinių fragmentų. Vienas žymiausių XII a. Bizantijos karaimų mokslininkų buvo Jehuda ben Eliyahu Hadassi, enciklopedinio karaimų teologijos sąvado hebrajų kalba "Eshkol ha-kofer" ("Kiparisų teptukas") autorius. XIII a. Aharonas ben Josifas ha-Rofeh parašė klasikinį Biblijos komentarą "Sefer ha-mivhar" ("Atrankos knyga"). XIV a. pirmoje pusėje gyvenęs Aharonas ben Elijahu iš Nikomedijos buvo kodifikatorius, komentatorius ir filosofas, laikomas "karaimų Maimonidu". Jis buvo sisteminio karaimų religinės teisės kodekso "Gan Eden" ("Edeno sodas"), Biblijos komentaro "Keter Tora" ("Toros vainikas", atskleidė Ibn Ezros įtaką) ir religinio-filosofinio veikalo "Etz Chaim" ("Gyvybės medis"), kuriame musulmonų mutazilitų idėjos (žr. Filosofija) priešpriešinamos aristoteliškoms Maimonido idėjoms, autorius.
Turkams užkariavus Bizantiją (1453 m.) ir suteikus prieglobstį žydų tremtiniams iš Ispanijos, XV ir XVI a. įvyko rabinitų ir karaimų suartėjimas. Rabanitų mokslininkai mokė karaimus studijuoti žydų literatūrą ir kartais priimdavo karaimus į savo mokinius. Vienas iš tokių mokinių buvo Eliyahu ben Moshe Bashyachi, žymiausias to meto karaimų mokslininkas, sudaręs kodeksą Adderet Eliyahu ("Elijo vestuvės"), karaimų Šulhan Arukh atitikmenį. Įvairiapusis mokslininkas Kalebas Afendopolo, Elijo svainis ir mokinys, užbaigė savo uošvio darbą ir paliko teologijos, matematikos, astronomijos, filosofijos ir teisės darbų, taip pat religinės ir pasaulietinės poezijos. Pamažu Bizantijos karaimų bendruomenės klestėjimą pakeitė nuosmukis, o XVI a. pabaigoje mirus paskutiniam iškiliam Bizantijos ir karaimų mokslininkui Mošė ben Eliahu Bašiachi, Eliahu Bašiachi anūkui, karaimų intelektualinės veiklos centras persikėlė į Lietuvą.
Krymo ir Lietuvos karaimai
Tik Krymo ir Lietuvos-Lenkijos karaimai tapo atskira etnolingvistine grupe. Karaimų kalba priklauso tiurkų kalbų grupei - kypčakų kalbų grupei. Skiriamos šiaurinė (Trakų), pietinė (Galilėjos) ir Krymo karaimų kalbos tarmės. Atskirų karaimų buvimas Kryme siekia XII amžių. Keliautojas Ptahia iš Regensburgo rado sektantus - ananitus, gyvenusius tarp Pietų Rusijos regionų klajoklių turkų, kurie šabo vakarą praleisdavo tamsoje ir šeštadienį draudė net pjaustyti duoną. XIII a. Kryme apsigyveno nemažai karaimų, daugiausia iš Bizantijos imperijos. Krymo chanų sostinėje Solchate (dabar Senasis Krymas) karaimų bendruomenė, remiantis išlikusiais dokumentais, egzistavo XIV a. Daug legendų ir vėlesnių falsifikacijų siejama su karaimų bendruomenės kilme iš Cufut Kale, kuri buvo vadinama Sele ha-Jehudim (Žydų uola). Cufut Kale tapo pagrindiniu Krymo karaimų centru; XIX a. jo gyventojus sudarė beveik vien karaimai.
Pasak karaimų tradicijos, 1392 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, nugalėjęs Krymo totorius, pagrobė daugybę belaisvių, tarp kurių buvo kelios karaimų šeimos. Belaisviai buvo apgyvendinti Trokuose (Trakuose, netoli Vilniaus), Lucke, Galiče ir vietovėje, vadinamoje Krasnyj Ostrov prie Lvovo (karaimai ją vadino Kukizovu). Iš ten karaimai vėliau apsigyveno kituose Lietuvos, Voluinės ir Podolės miestuose. Liturgija buvo išversta į karaimų kalbą. Pirmasis žymus karaimų mokslininkas Lietuvoje buvo Itzhak ben Abraham Troki, kuris išgarsėjo kaip poleminio antikrikščioniško traktato "Hizzuk Emuna" ("Tikėjimo stiprinimas") autorius. 1681 m. išleistas į lotynų kalbą, šis traktatas tapo plačiai žinomas krikščioniškame pasaulyje. Per B. Chmelnickio pogromus (1648 m.) karaimai dažniausiai patyrė rabinų žydų likimą. Bendras likimas suartino abi bendruomenes, ir šiuo laikotarpiu jos palaikė draugiškus santykius. Taip rabinai atėjo į pagalbą karaitams per bandymą Šatų miestelyje netoli Trakų (1679/80 m.) apkaltinti karaitus krikščionių vaiko nužudymu (žr. "Kraujo šmeižtas").
1699 m. Mordechajus ben Nisanas Kukizovas parašė dvi esė apie karaimų judaizmą, kurių viena buvo atsakymas į Švedijos karaliaus Karlo XII klausimus. 1700 m. dviejų švedų mokslininkų prašymu Šlomo ben Aharonas Troki parašė traktatą apie karaimizmą ir jo esminius skirtumus nuo rabiniškojo judaizmo. Mordechajaus giminaitis, produktyvus rašytojas Josifas ben Šmuelis ha-Mašbiras, tapo Galicijos hachamu ir pradėjo karaimų hachamų dinastiją Galicijoje.
XVIII a. antroje pusėje dėl glaudžių ryšių su Lietuvos karaimais ir grupės karaimų mokslininkų iš Lucko atvykimo Krymo karaimų bendruomenė pradėjo intelektualinės veiklos laikotarpį. Tarp mokslininkų, persikėlusių iš Lucko į Krymą, buvo Simcha Icchakas ben Mošė Luckis, apsigyvenęs Čufut Kale (1750 m.). Jo garsiajame veikale "Orach tsaddikim" ("Teisiųjų kelias") aprašoma karaimų judaizmo istorija ir apžvelgiami karaimų mokslininkai įvairiose šalyse. Prie traktato pridedamas abėcėlinis visų karaimų darbų sąrašas.
Iki XVIII a. pabaigos įvairių šalių valdžios institucijos nedarė skirtumo tarp karaimų bendruomenės ir žydų rabinų bendruomenės: jie naudojosi tomis pačiomis teisėmis, mokėjo tuos pačius įprastinius ar diskriminacinius mokesčius, o jų teisinis statusas visada buvo vienodas. Kai rabinai būdavo ištremiami iš šalies, paprastai būdavo ištremiami ir karaimai (pvz., 1495 m. iš Lietuvos). Tačiau situacija pasikeitė, kai Krymas (1783 m.) ir Lietuva (1793 m.) buvo prijungti prie Rusijos imperijos. 1795 m. Jekaterina II atleido karaimus, kurių skaičius tuo metu siekė 2400, nuo diskriminacinio mokesčio, taikomo Rusijos žydams, ir leido įsigyti žemės nuosavybę. Galicijos karaimai buvo atleisti nuo mokesčių ir de facto tapo lygūs su krikščionimis netrukus po Lenkijos padalijimo, kai Galicija pateko Austrijos valdžion (1772 m.).
Dėl nevienodo požiūrio prieš įstatymą prasidėjo susvetimėjimo procesas tarp bendruomenių, kurios visada laikė viena kitą tikėjimo broliais, o tarpusavio polemiką laikė žydų vidaus reikalu. Teisinio statuso skirtumas buvo dar didesnis, kai 1827 m. Krymo karaimai, kaip ir Krymo totoriai, buvo atleisti nuo karinės tarnybos; 1828 m. tokia pati išimtis buvo suteikta Lietuvos ir Voluinės karaimams. Siekdami dar labiau pagerinti teisinę padėtį, Rusijos karaimų bendruomenės vadovai ėmė pabrėžti esminį karaimų ir kitų žydų skirtumą, pirmiausia akcentuodami, kad karaimai nepripažįsta Talmudo. Karaimų lyderiai tvirtina, kad karaimai turi savybių, kurių neturi žydai-rabanai: darbštumą, sąžiningumą ir ištikimybę sostui. 1809 m. karaimai iškėlė bylą prieš Trakų žydus, siekdami juos iš ten išvaryti, teigdami, kad Lenkijos karaliai kadaise suteikė teisę ten gyventi tik karaimams. Nepasiekę savo tikslo, 1822 m. karaimai atnaujino savo peticiją, o 1835 m. jiems pavyko pasiekti, kad Rusijos vyriausybė priimtų įstatymą dėl žydų iškeldinimo iš Trakų. Tuo pat metu karaimai sugebėjo pakeisti oficialų bendruomenės pavadinimą: vietoj "karaimai-žydai" jie buvo vadinami "Senojo Testamento religijos Rusijos karaimais", o vėliau - tiesiog "karaimais". Skirtingą teisinį statusą lydėjo vis didesni socialiniai ir ekonominiai skirtumai: Krymo žydai daugiausia buvo smulkūs prekybininkai ir amatininkai, o karaimai buvo turtingi žemdirbiai, turėję tabako ir vaisių plantacijas, druskos kasyklų savininkai.
1837 m. Tauridos gubernijoje (Krymas) karaimams buvo suteiktos kai kurios Krymo musulmonų dvasininkų teisės, įskaitant teisę į religinę savivaldą. Provincijos karaimų dvasininkijos vadovas buvo hachamas (rusiškai - gahamas), kurį rinko karaimų draugijų atstovai, o tvirtino vidaus reikalų ministras. Hakamo gyvenamoji vieta buvo Evpatorija. Kiekvieną karaimų sinagogą (kenašą) sudarė du gaszanai (žr. Hazzan; čia iš esmės tos pačios pareigos kaip ir rabinas) ir vienas šammas, ir visos šios pareigos buvo renkamos. Hahamas ir Evpatorijos sinagogos gazanas sudarė Tauridos karaimų dvasinę valdybą, prie kurios 1850 m. buvo prijungti vakarinių provincijų karaimai.
1863 m. karaimai buvo visiškai sulyginti su vietiniais Rusijos gyventojais. Tuo pat metu vakarinių provincijų karaimai gavo nepriklausomą dvasinę administraciją, įsikūrusią Trokuose. Lygybės pasiekimas daugiausia buvo nulemtas pirmojo Rusijos valdžios oficialiai pripažinto karaimų hachamo Simhos Babovičiaus (1790-1855) veiklos. Yosef Shlomo ben Moshe Lutzky parašė keletą halachinių darbų, iš kurių svarbiausias yra Aharon ben Yosef ha-Rofeh (žr. pirmiau) Sefer ha-mivhar komentaras, išleistas pavadinimu Tirat kesef ("Sidabro rūmai", 1835 m.). I. Š. Luckio sūnus Avrahamas ben Josifas Šlomo Luckis Eupatorijoje įkūrė karaimų mokyklą. Jis buvo karaimų religinės teisės, liturginių eilėraščių ir kitų literatūros kūrinių autorius. Jo oponentas buvo Davidas ben Mordechajus Kukizovas (1777-1855), teologinio veikalo "Tzemach David" ("Dovydo iškilimas", 1897) autorius. Mordechajus ben Josifas Sultanskis (gimė, matyt, 1772 m. - mirė 1862 m.) buvo teologijos, istorijos ir gramatikos veikalų autorius, vienas iš jo mokinių buvo Šlomo ben Avrahamas Beimas (1817-1867), kuris rusų kalba parašė keletą traktatų apie karaimus, tačiau jų mokslinė vertė abejotina.
Žymiausias XIX a. karaimų mokslininkas ir aktyviausias kovotojas už karaimų teisių sulyginimą buvo Avrahamas ben Šmuelis Firkovičius, kuris keliaudamas po Krymą, Kaukazą, Erec Izraelį, Siriją ir Egiptą surinko unikalią senovinių žydų rankraščių kolekciją, vėliau tapusią Imperatoriškosios bibliotekos Sankt Peterburge nuosavybe. Tendencingas Firkovičiaus raštų pobūdis, jo polinkis falsifikuoti istoriją ir kelti nepagrįstas hipotezes sumenkino jo tyrimų, kurie vis dėlto buvo svarbus indėlis tiriant karaimų istoriją ir mokslinį judaizmą, mokslinę vertę. Teigdamas, kad karaimai yra palikuonys izraelitų, kurie kelis šimtmečius prieš Kristų apsigyveno Kryme ir ten pastatė tris miestus - Solchatą, Onhatą ir Sela ha-Jehudimą (žr. pirmiau), Firkovičius siekė įrodyti, kad karaimai nėra žydų kaltės dėl Kristaus nukryžiavimo ir nusipelnė kitokio elgesio nei žydų rabinai. Chazarų karaimų religijos idėja kilo dar Firkovičiui. Po Firkovičiaus mirties karaimų mokslas smuko.
Išlikusių karaimų spausdintų leidinių yra palyginti nedaug. Ankstyviausias iš jų buvo išleistas 1528-29 m. Danieliaus Bombergo spaustuvėje Venecijoje. Pirmieji karaimų spaustuvininkai buvo broliai Afda (Afida) ir Šabtajus Jeraka, kurie 1773 m. Konstantinopolyje išleido kelis karaimų liturginių tekstų pavyzdžius, o paskui tęsė leidybinę veiklą Kryme (žr. spausdinimą). Evpatorijos karaimų spaustuvė išspausdino daug svarbių tekstų, įskaitant Firkovičiaus kūrinius. Karaimų spaustuvės plėtrą stabdė jų tradicinis konservatyvumas ir maža knygų paklausa.
Karaimai XX a.
1911 m. Maskvos universiteto karaimų studentai įkūrė Rusijos karaimų gyvenimo mėnesinį žurnalą, tačiau jis neišgyveno ilgiau nei metus. 1913-1914 m. Vilniuje rusų kalba buvo leidžiamas periodinis leidinys "Karaimų žodis", 1924 m. Vilniuje lenkų kalba pradėtas leisti žurnalas "Karaimų mintis", kuriame buvo spausdinami moksliniai straipsniai ir publikacijos apie karaimų bendruomenės gyvenimą. Trakų hachamas S. Šapšalas (išrinktas 1920 m., Lenkijos vyriausybės patvirtintas 1932 m.) surinko unikalią karaimų senienų kolekciją (1940 m. atidarytas karaimų kultūros muziejus).
Po 1917 m. Rusijos revoliucijos dalis Krymo karaimų emigravo iš Rusijos į Lenkiją, Prancūziją, Vokietiją ir Turkiją (Stambulą). Naujai susikūrusios karaimų bendruomenės Vidurio ir Vakarų Europoje palaikė glaudžius ryšius su įvairiomis rusų emigrantų organizacijomis. Krymo ir Lenkijos-Lietuvos karaimų skaičius nuolat mažėjo dėl jų asimiliacijos. 1926 m. Sovietų Sąjungoje gyveno devyni tūkstančiai karaimų, už jos ribų - penki tūkstančiai, 1932 m. - apie dešimt tūkstančių (daugiausia Kryme) ir du tūkstančiai, daugiausia Lenkijoje ir Lietuvoje, taip pat atitinkamai Turkijoje (Stambule), Egipte (Kaire) ir Irake (prie Eufrato). Po Pirmojo pasaulinio karo karaimų kultūrinio gyvenimo centras buvo Vilnius.
Hitlerio atėjimas į valdžią Vokietijoje ir antižydiškų įstatymų priėmimas paskatino Vokietijos karaimų bendruomenę, kuriai atstovavo aštuoniolika buvusių generolo Vrangelio armijos karininkų, kreiptis į Reicho vidaus reikalų ministeriją su prašymu nepripažinti jų žydais. 1939 m. sausio 5 d. ministerija konkrečiai nurodė, kad karaimai nepriklauso žydų religinei bendruomenei, o jų "rasinė psichologija" nėra žydiška. Todėl Antrojo pasaulinio karo metais karaimai apskritai nebuvo persekiojami vokiečių okupacinės valdžios ir netgi naudojosi jos palankumu. Tik kai kur (pvz., Kijeve) karaimai dalijosi žydų likimu (žr. Babij Jar). Karo metu karaimų klausimas vėl buvo svarstomas atitinkamose Vokietijos institucijose, kurios paklausė trijų žydų mokslininkų - Želigo Kalmanovičiaus (1881-1944), M. Balabano ir I. Šipperio - apie karaimų kilmę. Norėdami išgelbėti karaimus, visi trys išreiškė nuomonę, kad Krymo-Lietuvos karaimai yra ne žydų kilmės. Savo ruožtu Europos karaimai iš esmės buvo abejingi Europos žydų holokaustui. Antrojo pasaulinio karo metais karaimų buvo ir sovietų kariuomenės gretose.
Okupuotoje Prancūzijoje ypatinga Vokietijos valdžios institucijų politika karaimų atžvilgiu susidūrė su vietos fašistų, kurie reikalavo karaimus registruoti kaip žydus, prieštaravimu. Tik 1943 m. sausį Viši vyriausybės Žydų reikalų generalinis komisariatas, pasidavęs Vokietijos spaudimui, pripažino karaimus ne žydais. Nedidelė karaimų bendruomenė Prancūzijoje nepatyrė tokio pat likimo kaip Prancūzijos žydai.
Po Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungoje tęsėsi anksčiau prasidėjęs karaimų asimiliacijos procesas. Bendras jų skaičius ten nuolat mažėjo. Jei 1897 m. Rusijoje iš viso buvo 12,9 tūkst. karaimų, tai 1959 m. SSRS gyventojų surašymo duomenimis - 5,7 tūkst., 1970 m. - 4,6 tūkst., o 1979 m. - 3,3 tūkst. žmonių.
Egipte tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų buvo žinoma karaimų bendruomenės atgimimo ženklų. Kai kuriais duomenimis, daugumos karaimų persikėlimo į Izraelį išvakarėse jų skaičius Egipte siekė apie dešimt tūkstančių. Karaimai dalyvavo sionistinėje veikloje ir žydų spaudoje. Muradas Faradžas (1866-1956) išgarsėjo kaip rašytojas ir žurnalistas. Dr. M. Marzoukas, vienas iš sionistų "Kairo pogrindžio" narių, sušaudytas 1955 m., buvo karaimas.
Įkūrus Izraelio valstybę, žydų persekiojimas arabų šalyse paskatino karaimus apsigyventi Izraelyje, kur jiems buvo suteikta galimybė įsikurti kompaktiškomis grupėmis, o vyriausybė jiems padėjo įsikurti. Dvi pagrindinės karaimų alijos bangos buvo 1949-1950 ir 1955-1956 m.; dauguma karaimų atvyko iš Egipto, mažesnės bangos - iš Irako ir Turkijos. 1970 m. Izraelyje iš viso buvo apie septynis tūkstančius karaimų; didžiausios bendruomenės buvo Ramloje (daugiausia netoliese esančiame Mošav Mitzliach, kurį 1950 m. įkūrė karaimai iš Egipto) - apie tris tūkstančius, Ašdode - apie tūkstantį ir Ofakime - apie šešis šimtus. Devintojo dešimtmečio viduryje didžioji dalis karaimų (apie 20 tūkst.) susitelkė Izraelyje. Jie daugiausia gyvena Ramloje (Matzliach), taip pat Ašdodo, Ofakimo, Akros, Beer Ševos, Jeruzalės, Bat Jamo miestuose ir Rannen Mošave.
Nors karaimai neturi specialios bendruomenės statuso, jie turi savo nepriklausomą bet-din (religinį teismą), kurio kompetencijai priklauso santuokų sudarymas ir nutraukimas (pagal rabinų halachą ir karaimų teisę neleidžiama sudaryti santuokų tarp karaimų ir rabinų). Karaimų bet-din teisinis statusas dar nėra apibrėžtas. Mėginimai suteikti teisinę galią jos sprendimams susidūrė su įtakingų Izraelio religinių sluoksnių (Vyriausiojo rabinato, Religijos ministerijos) pasipriešinimu. Knesetas atmetė karaimų religinio teismo įstatymo projektą (1980 m. birželio mėn.), nors Aukščiausiasis Teisingumo Teismas aiškiai rekomendavo, kad karaimų Bet Din turėtų tapti teisiškai pripažintu religiniu teismu. Karaimai, kaip ir visi Izraelio žydai, yra šaukiami į kariuomenę.
Karaimų mokymas
Vienintelis karaimų tikėjimo ir teisės šaltinis iš esmės (nors ne visada praktiškai) yra Biblija. Visi religiniai įsakymai turi būti tiesiogiai kildinami iš Biblijos ir grindžiami pažodiniu teksto supratimu, įprasta žodžių reikšme ir kontekstu. Tradicija remiamasi tik tada, kai biblinis tekstas neaiškus, kai biblinis aprašymas neišsamus ir kai būtina vykdyti biblinius nurodymus. Tačiau net ir šiais atvejais tradicijos vaidmuo yra labai ribotas ir antraeilis. Karaimai pripažįsta kai kurias rabinų nuostatas, tačiau ne kaip teisininkų išsaugotą Žodinį įstatymą, o kaip paaiškinančius priesakus, kurių pagrindą galima rasti Biblijos tekste. Kiekvienas turi pats studijuoti Šventąjį Raštą ir, jei jo žinios ir sąžinė verčia jį atmesti autoritetų požiūrį, jis turi teisę tai daryti. Ankstyvaisiais doktrinos raidos etapais (VIII-IX a.) karaimizme vyravo individualistinės tendencijos, dėl kurių karaimų doktrina buvo be galo įvairių nuomonių konglomeratas. Yehuda ben Eliyahu Hadassi (žr. pirmiau) nustatė ne mažiau kaip 80 skirtingų hermeneutikos taisyklių, įskaitant ir tas, kurios naudojamos Talmude. Dėl ilgo sisteminimo proceso iki Elijohu Bašjačio (XV a. pab.) karaimizmas įgavo galutinį pavidalą.
Buvo apibrėžti keturi principai, pagal kuriuos nustatoma teisė: 1) pažodinis Biblijos teksto supratimas, 2) bendruomenės sutarimas, 3) išvedimas pagal analogiją, 4) žinios, pagrįstos žmogiškuoju protu. Praktikoje šių principų, ypač vienbalsiškumo principo, ne visada buvo laikomasi. Atmesdami Žodinį įstatymą, karaimai vis dėlto sukūrė tariamą savo halachą, paremtą tradicija ir karaimų komentarais. Išskyrus esminį nesutarimą dėl žodinio įstatymo, karaimų doktrina iš esmės sutampa su rabiniškojo judaizmo doktrina. Filosofiniai karaimų doktrinos pagrindai išdėstyti Aharono ben Elijahu iš Nikomedijos veikale Etz Chaim (žr. pirmiau). Elijahu ben Mošė Bašjači ir jo mokinys Kalebas Afendopolo suformulavo dešimt karaimų doktrinos principų:
1. Dievas sukūrė visą fizinį ir dvasinį pasaulį laiku ir iš nieko;
2. Jis yra Kūrėjas, kuris pats nebuvo sukurtas;
3. Jis neturi pavidalo, yra nepalyginamas, nematerialus ir visiškai vienas;
4. Jis atsiuntė mūsų mokytoją Mozę (tai reiškia tikėjimą pranašais);
5. Jis per Mozę atsiuntė mums Torą, kurioje yra tobula tiesa ir kurios negali papildyti ar pakeisti joks kitas įstatymas;
6. Kiekvienas tikintysis privalo studijuoti Toros originalą ir suvokti jos tikrąją prasmę (mikra ir peruš);
7. Dievas apsireiškė ir kitiems pranašams (nors jų pranašiška dovana buvo mažesnė nei Mozės);
8. Dievas prikels mirusiuosius Teismo dieną;
9. Dievas atlygina kiekvienam žmogui pagal jo darbus (asmeninė apvaizda, laisva valia, sielos nemirtingumas ir teisingas atlygis pomirtiniame gyvenime);
10. 10. Dievas neniekina tų, kurie gyvena tremtyje, bet nori juos apvalyti per kančią; jie gali tikėtis jo nuolatinės pagalbos ir išlaisvinimo, kurio įrankis bus Mesijas, Dovydo palikuonis.
Skirtingai nei rabinai, karaimai neturi nustatyto micvot skaičiaus, o karaimų doktrina yra daug nusileidžia rabinų judaizmo doktrinai. Kalendorius, santuokos įstatymai ir ritualinės švaros nuostatai yra išsamiausios karaimų doktrinos sritys. Karaimų kalendorius, kaip ir rabinų kalendorius, yra mėnulio kalendorius; Nisanas laikomas pirmuoju metų mėnesiu. Naujieji metai gali būti švenčiami bet kurią savaitės dieną, todėl karaimų Jom Kipuras ne visada sutampa su rabinų Jom Kipuru. Pesachas ir Sukotas švenčiami tik septynias dienas. Šavu'ot yra 50-oji diena po Paschos šabo, todėl ji visada būna sekmadienį. Nors karaimai pripažįsta Purimą, jie nesilaiko Esteros pasninko. Chanuka karaimų nelaikoma švente. Karaimų šabo darbo draudimai yra išsamesni nei 39 apribojimai, numatyti rabiniškame judaizme: iš tiesų karaimai per šabą leidžia tik su garbinimu ir žmogaus fiziologinių poreikių tenkinimu susijusią veiklą. Karaimai atmeta kai kuriuos rabinų įsakymus dėl apipjaustymo. Taip pat skiriasi ritualinio skerdimo taisyklės, todėl rabinų paskerstų gyvulių mėsa karaitams nėra kašer. Maistui leidžiama vartoti tik Biblijoje išvardytų gyvūnų mėsą. Kai kurie karaimų autoritetai mano, kad po Šventyklos sugriovimo uždrausta vartoti bet kokią mėsą.
Ypač griežtos karaimų ritualinio švarumo taisyklės, taip pat įstatymai, reglamentuojantys santuokos sudarymo giminystės laipsnį. Ankstyvuoju karaimų judaizmo laikotarpiu net ir patys tolimiausi santykiai buvo kliūtis sudaryti santuoką, tačiau XI a. dėl bendruomenės išnykimo šie apribojimai buvo šiek tiek sušvelninti. Karaimų ritualinis nešvarumas, susijęs su menstruacijomis (žr. Nidda), yra griežtesnis nei atitinkamos rabinų taisyklės. Karaimų liturgija, kurią iš pradžių sudarė tik biblinių psalmių giedojimas, turi mažai ką bendro su rabinų liturgija. Pamaldos vyksta du kartus per dieną (ryte ir vakare), o šabo ir švenčių dienomis papildomai kalbama Musaf malda ir keletas kitų maldų. Maldas dažniausiai sudaro biblinio teksto fragmentai; ypatingas dėmesys skiriamas psalmių skaitymui, taip pat karaimų liturginei poezijai. Šma malda yra įtraukta į karaimų ritualą, o Šmone-'esre malda (žr. Amida) karaimams nežinoma. Maldos metu karaimai dėvi mėlynais siūlais puoštą cicitą. Biblijos nurodymus dėl mezuzos ir tefilino karaimai aiškina kaip grynai simbolinius.
Didžiąją savo istorijos dalį karaimai save laikė žydais ir kovojo už tai, kad būtų pripažinti kaip atskira judaizmo bendruomenė. Vienintelė išimtis buvo Krymo-Lietuvos karaimai Rusijoje ir Austrijoje (žr. pirmiau). Žydų rabinų požiūris į karaimus buvo nevienareikšmis: kai kurie Lenkijos žydai skirtingais laikotarpiais laikė karaimus žydų bendruomene (netgi leido karaimų ir rabinų santuokas) arba neigė jų žydiškumą ir statė įvairias kliūtis tarp jų ir žydų rabinų. Šiuo metu judaizme vyrauja tendencija karaimus pripažinti žydų tautos dalimi.
https://eleven.co.il/judaism-trends/karaites-medieval-sects/11972/
