Kas slapta kuria bombą, rizikuoja sulaukti prevencinio smūgio. Ar patikrinami ginklų arsenalai ir išplėstas Saugumo Tarybos sudėtis galėtų padaryti pasaulį nuspėjamesnį?
JAV, apgaubtos didžiulio triukšmo, „MAGA“ patriotinio patoso ir savo stiprybės patvirtinimų, ruošiasi pasitraukti ne tik iš Europos, bet ir iš viso pasaulio, taip savo sąjungininkams ten labai aiškiai duodamos suprasti, kad ateityje jie turės pasikliauti tik savimi arba kreiptis į kitus sąjungininkus.
Europiečiams tenka užduotis stabilizuoti ir remti Ukrainą bei sulaikyti Rusiją, o Saudo Arabija gauna prieigą prie JAV branduolinės technologijos, tačiau beveik jokios paramos kovoje su hūčiais. Užuot vykdžiusios Saudo Arabijos prašymą surengti oro smūgius prieš hūčius, kai šie ruošėsi užblokuoti Raudonąją jūrą, JAV sudarė su jais susitarimą: mainais už JAV susilaikymą hūčiai leistų praplaukti vakarietiškiems laivams ir pultų „tik“ Saudo Arabiją.
Atrodo, kad Izraelio vyriausybė dabar mano, jog besąlygiškos JAV paramos Izraeliui dienos taip pat suskaičiuotos, ir ruošia savo šalį gyvenimui sankcijų sąlygomis: Izraelis, kaip ir Iranas bei Šiaurės Korėja, turėtų sukurti „bitcoin“ ekonomiką ir mokytis apeiti sankcijas. Šiaurės Korėja vieną po kitos išbando ir demonstruoja naujas ginklų sistemas, o Trumpas (skirtingai nei per savo pirmąją kadenciją) netgi neapšaukė ar negrasino jos lyderiui Kim Jong-unui.
 |
| Kim Jong Unas ir Vladimiras Putinas 2025 m. rugsėjį Pekine, per karinę paradą, skirtą 80-osioms karo pabaigos Azijoje metinėms. |
Iranui šiuo metu veikianti tolimojo nuotolio raketų sistema tikriausiai yra svarbesnė nei „bomba“. Mat vien branduolinių ginklų turėjimas mažai padeda šaliai, kuri yra toli nuo savo pagrindinių priešų – svarbiau yra net ir tuos primityvius branduolinius ginklus, kuriuos ji jau turi, pristatyti į tikslą. Tai, kad Iranas turi tolimojo nuotolio raketas, galinčias pasiekti JAV, tačiau neaišku, ar jis taip pat turi branduolinių ginklų, JAV atgraso labiau nei situacija, kai JAV žino, kad Iranas turi branduolinių ginklų, bet negali jų nugabenti į JAV. Kalbant apie Šiaurės Korėją, padėtis atrodo aiški: JAV susitaikė su tuo, kad Šiaurės Korėja yra branduolinė valstybė. Taigi taip pat aišku, kad branduolinis ginklavimosi lenktynės, kurios vis dar vyksta Artimuosiuose Rytuose, vyks ir Azijoje. Juk Kinija iki šiol mažai ką padarė, kad užkirstų kelią branduolinių ginklų platinimui. Juos iki šiol jau turėjo Indija ir Pakistanas. Mūsų akyse griūva pasaulinė branduolinių ginklų neplatinimo sistema. |
Tai jau nebe išskirtinis klubas
Iš pradžių buvo laikomasi principo, kad penkios branduolinio ginklo turinčios valstybės – JAV, Kinija, Tarybų Sąjunga (jos statusą perėmė Rusija), Prancūzija ir Didžioji Britanija – sudarė išskirtinį klubą, į kurį kiti nebuvo įleidžiami. Tai veikė gerai tol, kol JAV ir TSRS galėjo užtikrinti šio režimo laikymąsi savo įtakos sferose.
Užtikrindamos atitinkamų vyriausybių saugumą savo branduoliniais ginklais, jos atėmė iš jų paskatas siekti turėti savo branduolinius ginklus. 1970 m. įsigaliojo Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis, kuri teisiškai įtvirtino šią padėtį: pasirašiusiosios valstybės įsipareigojo ne tik atsisakyti kurti savo branduolinius ginklus, bet ir netiekti branduolinės medžiagos bei branduoliniams ginklams reikalingos įrangos kitoms valstybėms, kurios nebuvo pasirašiusios sutarties.
Tuomet 48 valstybės susibūrė į „Branduolinės medžiagos tiekėjų grupę“, kuri įsipareigojo netiekti branduolinės medžiagos valstybėms, neratifikavusioms Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Tačiau buvo valstybių, kurioms visai nereikėjo tiekimų iš kitų, nes jos pačios turėjo savo branduolinius objektus ir urano kasyklas bei galėjo savarankiškai gaminti branduolinius ginklus.
Kai baigėsi Šaltasis karas ir TSRS branduolinis skydas susitraukė iki Rusijos branduolinio skydo (apie kurį Jelcino metais niekas negalėjo pasakyti, ar jis vis dar veikia), Indija ir Pakistanas, kurios niekada nebuvo prisijungusios prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, atliko pirmuosius branduolinius bandymus (1998 m.), o Šiaurės Korėja pasitraukė iš sutarties.
Beje, būtent JAV tuomet branduolinės medžiagos tiekėjų grupėje iškovojo išimtį Indijai. Rusija tuomet to negalėjo užkirsti kelio. Dabar JAV jau nebegali užkirsti kelio branduolinio ginklo platinimui. Pastaruoju metu abiejų politinių stovyklų JAV politikai dažnai ir mielai skundėsi, kad transatlantinė partnerystė rėmėsi tuo, jog Europa galėjo leisti pinigus socialinėms reikmėms, skolų mažinimui ir eksporto subsidijoms (JAV sąskaita), o JAV prisiėmė gynybos išlaidas.
Iš tiesų JAV už savo branduolinį skydą gavo ir kažką mainais: ramybę, taiką ir senosios branduolinio ginklo neplatinimo sistemos laikymąsi. Kas jaučiasi saugus po didžiosios valstybės branduolinio skėčio, tas nebandys kurti savo branduolinio arsenalo. Trumpio žargonu tariant: tai buvo „sandėris“ su Europa, Japonija, Pietų Korėja ir Australija. Dabar jis visiškai žlugęs: Pietų Korėja ir Japonija stiprina ginkluotę, perorientuoja savo aljansus (prieš Kiniją ir Šiaurės Korėją), o Europa persigrupuoja prieš Rusiją.
Artimuosiuose Rytuose (išskyrus Izraelį) vis labiau įsitvirtina nuomonė, kad ateityje saugumas bus užtikrintas tik įtraukus Iraną. Taip neseniai teigė net Omano užsienio reikalų ministras Sayyid Badr Albusaidi savo kalboje Londone. Omanas iki šiol buvo užpultas Irano dronų ir raketų maždaug tuziną kartų.
Ar dabar prasidės branduolinio ginklavimosi lenktynės visur ten, kur nė viena branduolinė valstybė nebegali pasiūlyti tokio „susitarimo“ (saugumas mainais už atsisakymą turėti savo branduolinius ginklus)? Atsakymas yra aiškus „taip“. Vis dėlto nėra priežasties dėl to panikuoti. Pasaulis, kuris sugebėjo susidoroti su penkiomis branduolinėmis valstybėmis, kurios niekada viena kitos nepuolė, sugebės susidoroti ir su penkiolika ar daugiau branduolinių valstybių. Su sąlyga, kad jis prie to prisitaikys.
Kodėl laikotarpis prieš pirmąją branduolinę bombą yra toks pavojingas
Iš Nobelio premijos laureato Thomaso Schellingo žinome, kad šalies, kuri netrukus įsigis branduolinius ginklus, atgrasymo potencialas yra beveik toks pat didelis kaip šalies, kuri jau turi branduolinius ginklus. Sąlyga čia yra ta, kad ji tuo pačiu metu turi ir antrojo smūgio pajėgumą, t. y. turi tiek branduolinių ginklų (ir juos taip išdėstė), kad net po pirmojo branduolinio smūgio galėtų suduoti sunaikinantį atsakomąjį smūgį. Branduolinių ginklų turėjimas be antrojo smūgio pajėgumo veikia kaip kvietimas konkurentams pulti – kaip buvo Irano atveju praėjusiais metais.
Dabar mes taip pat žinome, kad pavojingiausias etapas yra tas, kuris eina prieš pat branduolinio ginklo įsigijimą: tuomet konkurentai dar gali smogti, nesibaimindami savo pačių sunaikinimo. Taigi menas yra tas, kad reikia slapta įsigyti kuo daugiau parengtų naudoti branduolinių ginklų ir apie sėkmę paskelbti tik tada, kai ji jau pasiekta. Būtent tam užkirsti kelią ir egzistuoja Branduolinės medžiagos tiekėjų klubas, Branduolinio ginklo neplatinimo sutartis bei Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) inspekcijos, kurios išgarsėjo savo tyrimais Irake ir Irane.
Ji gali išsiaiškinti, ar šalis branduolinę medžiagą naudoja tik taikiems, ar ir kariniams tikslams. Iki šiol tai priminė „katės ir pelės“ žaidimą. Sąžinės graužiamos vyriausybės atsisakydavo inspekcijų arba apsunkindavo TATENA inspektoriams gyvenimą ir bandydavo juos apgauti.
Visos branduolinio ginklo neplatinimo sistemos paskatos buvo nukreiptos į tai, kad vyriausybės būtų priverstos meluoti ir apgaudinėti. Mat jei inspektoriai ką nors rasdavo, Jungtinių Tautų Saugumo Taryba užgriaudavo sankcijomis, kol nė viena veto teisę turinti valstybė neapsaugodavo pažeidėjo. Dėl to kyla dvi problemos.
Pirma, kadangi JT sankcijų režimas jau dabar kliba nebranduolinėje srityje (ginklų embargų prieš Sudaną, Rytų Kongą ir Jemeną atveju), nes kai kurios veto teisę turinčios valstybės ten blokuoja veiksmingą priežiūrą, galime tikėtis, kad abejotinais atvejais Rusijos bendradarbiavimą su Šiaurės Korėja ir Iranu blokuos Rusija, o JAV ir Saudo Arabijos bendradarbiavimą – JAV.
Tuomet jas pakeis vienašališkos JAV sankcijos, kurias lengva apeiti, jei kitos šalys jose nedalyvaus. Šį scenarijų jau galėjome stebėti per pirmąją D. Trumpo kadenciją, kai europiečiai atsisakė prisijungti prie jo sankcijų Iranui. Antra, yra valstybių, kurios iš viso nesutinka su TATENA inspekcijomis – pavyzdžiui, Izraelis. Tačiau nebeveikianti branduolinio ginklo neplatinimo sistema neužtikrina didesnio saugumo, o sukelia daugiau neaiškumų ir taip skatina branduolinę ginklavimosi lenktynę.
Ką ateityje galėtų pasiekti tarptautinės branduolinės inspekcijos
Taigi reikėtų pertvarkyti sistemą taip, kad valstybės turėtų paskatų ne slėpti savo branduolinį ginkluotę, o ją viešai atskleisti – kad kitos šalys galėtų tai patikrinti. Dėl to branduolinių valstybių skaičius ne sumažės (o padidės), tačiau jų ginkluotė taps skaidri ir nuspėjama kitoms valstybėms. Taip taip pat bus lengviau įgyvendinti ir patikrinti nusiginklavimą – pavyzdžiui, valstybėse, kurios nepripažįsta turinčios branduolinių ginklų.
Tuomet TATENA nebeviešai smerkia valstybes, kurios stiprina savo branduolinį ginkluotumą, o tik užtikrina jų ginklų arsenalo skaidrumą – tai būtų daugiašalis Šaltojo karo laikų JAV ir TSRS tarpusavio inspekcijų modelio variantas. Kelias į tai yra akmenuotas, bet ne neįmanomas. Ir potencialiai taikesnis nei tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje: slaptos branduolinės ginklavimosi lenktynės, kuriose valstybės puolamos vien dėl įtarimo, kad jos galbūt kuria branduolinius ginklus.
Kelias į skaidrias ginklavimosi lenktynes
Iki šiol egzistavo palyginti aiški, bet niekur raštu neįtvirtinta procedūra, kaip tapti branduoline valstybe. Reikėjo atlikti branduolinį bandymą arba įrodyti, kad turite branduolinių ginklų ir jų nešimo sistemų, taip, kad kitos valstybės tuo patikėtų. Geriausiu atveju tai užtraukdavo sankcijas ir izoliaciją, o blogiausiu atveju – kitų valstybių, kurios to bijojo ir norėjo atimti branduolinį ginklą iš rankų (kol dar nebuvai pajėgus atsakyti antruoju smūgiu), puolimą.
Tai buvo, švelniai tariant, gana neteisinga. Mat visa branduolinių ginklų neplatinimo sistema rėmėsi tuo, kad tie, kurie branduolinius ginklus turėjo jau seniai, žinoma, galėjo juos išlaikyti ir plėsti. Dar daugiau: jos turėjo milžiniškas privilegijas, kurių neturėjo kiti: veto teisę ir nuolatinę vietą JT Saugumo Taryboje. Jos taip pat neprivalėjo būti nei skaidrios, nei laikytis teisinės valstybės principų, nei būti demokratiškos – to niekada nebuvo TSRS, o Rusija ir Kinija taip pat nėra.
Oficialiai jos ten sėdėjo kaip Antrojo pasaulinio karo nugalėtojos, tačiau bent jau iki šeštojo dešimtmečio (kai Izraelis įsigijo branduolinius ginklus) jos taip pat buvo vienintelės valstybės, turinčios branduolinius ginklus. Beje, po Izraelio sekė Pietų Afrika, kuri septintajame dešimtmetyje netgi buvo vos per žingsnį nuo branduolinio bandymo Kalahario dykumoje. Perėjimo nuo apartheido režimo prie Afrikos nacionalinio kongreso valdymo laikotarpiu Pietų Afrika sumažino savo branduolinę programą – iki šiol ji turi vieną branduolinę elektrinę.
Veto teisė Šiaurės Korėjai?
Nei Izraelis, nei Pietų Afrika niekada negavo nuolatinės vietos JT Saugumo Taryboje su veto teise. Nuo to laiko visi JT reformos bandymai buvo nukreipti į tai, kad JT Saugumo Taryba taptų veiksmingesnė arba kad JT taptų demokratiškesnė ir įtraukesnė, be kita ko, reformuojant Saugumo Tarybą ir įtraukiant regioninius blokus.
Tačiau tarptautiniuose santykiuose galioja vienas principas, kurio nepaisymas paprastai brangiai kainuoja visiems suinteresuotiesiems: taikos derybose turi dalyvauti kiekvienas, kas gali sutrukdyti jų sėkmei – nesvarbu, koks bjaurus jis būtų. Lemiamas veiksnys yra galia, o ne moralė. Tas, kas turi pakankamai ginklų ir kovotojų, kad galėtų sužlugdyti taikos susitarimą, turi būti įtrauktas į derybas. JT Saugumo Taryboje tokios derybos vyksta nuolat.
Todėl ji turėtų atspindėti naują pasaulio galios struktūrą, o ne vakarietiškas (ar kitas) moralės sampratas, iki šiol diskriminuotus regioninius blokus ar šalis, „kurios tiesiog to nusipelno“. Nėra jokios prasmės, jei penkios nuolatinės Saugumo Tarybos narės derasi dėl taikos tarp Izraelio ir Irano, Pakistano ir Indijos arba Pietų ir Šiaurės Korėjos, jei kiekviena iš šių šalių gali ignoruoti derybų rezultatus, nes, turėdama branduolinių ginklų, yra pakankamai galinga tai daryti, o nė viena iš „Didžiojo penketo“ šalių negali arba nenori priversti jų daryti nuolaidų.
Todėl, vos tik TATENA patvirtins jų branduolinį statusą, jos turėtų užimti nuolatinę vietą Saugumo Taryboje ir derėtis su kitomis šalimis dėl to, kaip galima išspręsti konfliktus pasaulyje taip, kad nereikėtų naudoti jų ginklų.
Tai, žinoma, yra giliai amoralu, nes taip tokios valstybės kaip Šiaurės Korėja yra nepaprastai išaukštinamos ir apdovanojamos už tai, kad dešimtmečiais badino, engė savo gyventojus ir vertė juos finansuoti branduolinių ginklų arsenalą, kuris iš esmės skirtas užtikrinti jų pačių neliečiamumą. Tiesa. Tik kad iki šiol taikyta strategija – nuversti (Iraną), izoliuoti (Šiaurės Korėją) arba nuginkluoti (Ukrainą 1994 m.) – pasaulio nė trupučio nepadarė saugesnio ar bent jau nuspėjamesnio.
Kubos krizė rodo, kad greitas bendravimas, pasitikėjimą stiprinančios priemonės ir skaidrumas duoda daugiau naudos nei baudžiamosios priemonės, sankcijos ir prevenciniai smūgiai. JT, kurioje Iranas ir Šiaurės Korėja turi veto teisę (tačiau, kita vertus, ją turi ir Izraelis, Pakistanas, Indija, o netrukus galbūt ir Saudo Arabija, Turkija, Brazilija bei Pietų Afrika), nėra ypač simpatiška – bet yra skaidresnė ir nuspėjamesnė.
Jau vien tai, kad branduolinės valstybės iki šiol tarpusavyje nekariavo ir ginkluotus konfliktus tarpusavyje išlaikė nedidelio masto (Pakistanas ir Indija), rodo: net diktatoriškos vyriausybės nėra tokios iracionalios, kaip tai vaizduoja mūsų pačių propaganda. Nei Irano valdovai, nei Šiaurės Korėjos diktatorius nėra savižudžiai, kurie, vos tik įgiję branduolinius ginklus, be skrupulų juos panaudotų savo ideologiniams tikslams pasiekti, jei dėl to jiems patiems grėstų sunaikinimas.
Izraelio ir JAV propaganda mums tai nuolat kartodavo pastaraisiais metais, bet tai nereiškia, kad turime tuo tikėti. Nei Pietų Afrikos apartheido režimas nenaudojo branduolinių ginklų, siekdamas užtikrinti savo valdžią, nei Pakistanas ir Indija nesikibo tarpusavyje naudodami branduolinius ginklus. Iki šiol dar neįvyko net antras pagal blogumą scenarijus: kad branduolinė valstybė slapta perduotų branduolinius ginklus teroristinei organizacijai.
https://www.berliner-zeitung.de/article/nordkorea-atomwaffen-vetorecht-un-sicherheitsrat-10559621
