Nesusipratimas

Premjeras Gintautas Paluckas, LRT paklaustas dėl Baltarusijos opozicionierių, gyvenančių Vilniuje, iniciatyvos Baltarusijos emigrantams išduoti alternatyvius pasus, pažymėtus Lietuvos herbu Vytimi, atsakė: 

– Aš prastai vertinu, pasakysiu nuoširdžiai. Pirmiausia todėl, kad mes rizikuojame turėti tokį lygiagretų teisinį reguliavimą, kvazipilietybės klausimus, kuriuos reikėtų kažkaip, matyt, kitaip spręsti arba toks yra lūkestis. Tai, matyt, šito mums tikrai nereikėtų.

Mes jau ir taip esame priėmę opozicines tam tikras baltarusių struktūras, kurios yra palaikomos ir finansuojamos valstybės tam, kad ta demokratinė struktūra išsilaikytų iki tikrų rinkimų Baltarusijoje. Tačiau turėti lygiagrečiai tikrąją baltarusių pilietybę, kurią daugelis čia atvykusių žmonių turi, ir dar kažkokią alternatyvią todėl, kad neišduotas dokumentas pakeitimui, tikrai nereikia. Mes savo teisiniais reguliavimais gebame ir gebėsime tuos klausimus išspręsti.

Sausio 26 d., tuo metu, kai Baltarusijoje vyks prezidento rinkimai, save pasiskelbusi "lyderka", o praeitos kadencijos seimo pripažinta kaimyninės šalies "prezidente", Svetlana Tichanovskaja dalins Varšuvoje šiuos Vilniuje spausdinamus pasus.

Kam Lietuvai reikalinga brangiai kainuojanti Tichanovskajos "vyriausybė"? 

Lietuvai tai gryna žala. Ne tik ekonominė.  Į Lietuvą pritraukiami šovinistinės litvinizmo ideologijos apologetai, neigiantys mūsų valstybingumą, beprotiškais mastais išaugo rusakalbių skaičius sostinėje.  Prasidėjo provokacijos su sienų ir kelio ženklų terliojimu nesantaiką kurstančiais užrašais. 

Mūsų išlaikomos Baltarusijos struktūros nedalyvauja tos šalies prezidento rinkimuose,  bet važinėja po ES sostines ir prašo griežtinti ekonomines sankcijas Baltarusijai.

Net garsiausias Lietuvos valstybingumo priešas ir litvinizmo ideologas skleidėjas Zenonas Pozniakas pasisakė prieš Tichanovskajos ir Co. veiklą. Jo nuomone, opozicija neturėtų bloginti ekonominės padėties savo tėvynainiams, įvedant vis naujas ekonomines sankcijas. Paminėta kompanija "Belavia".

„Ką jūs dusinate? Savo valstybę, savo tautą!“ - sakė Pozniakas.

Taip pat paminėta tichanovskininkų kova dėl dotacijų, kad pagerinti savo materialinę padėtį.

Mano nuomone, Lietuvai yra labai žalinga S.Tichanovskajos veikla. Tai nesusipratimas, kurio negalima remti. 

 

Pranciškus ar Klausas Švabas. Kas yra sinodinės bažnyčios popiežius?

 

Pagal Klauso Schwabo viziją Bažnyčia taip pat turi atlikti „didįjį persitvarkymą“. Ir niekas tam nėra tinkamesnis nei sinodinis procesas.

Sinodas apie sinodiškumą atvedė Bažnyčią į naują erą. Amžinai besiformuojančios skirtingu greičiu besikeičiančių bendruomenių, žengiančių neapibrėžto pokyčio link, visumos epochą. Šios kelionės pradžioje sinodo baigiamajame dokumente kaip pagrindinės reformos sritys buvo įvardytos: moterų vaidmuo Bažnyčioje, valdžios struktūra ir liturgija. Toliau kelyje greičiausiai laukia seksualinės etikos, celibato ar požiūrio į LGBT+ bendruomenę klausimai. Dėl doktrinos keitimo šiose srityse Vokietijos katalikai diskutuoja jau daugiau nei šešerius metus, o pačiame sinode šiems pasiūlymams netrūko palaikymo.

Dabartinę revoliuciją numatė ne tik Bažnyčios progresyvistai, bet ir įtakingi sluoksniai, brėžiantys globalius scenarijus visai žmonijai. Pripažindami religijos vaidmenį „suvienijant žmones siekiant bendro tikslo“, jie jau seniai pastebėjo, kad religiniai lyderiai turi galią įtikinti žmones ten, kur kitiems trūksta autoriteto. Kaip nurodo Pasaulio ekonomikos forumas, daugiau kaip 80 proc. pasaulio gyventojų priklauso kokiai nors religinei bendruomenei. Taigi be tikinčiųjų dalyvavimo neįmanoma „įveikti“ tokių pasaulinių iššūkių kaip klimato kaita, pandemijos, karai ir pan.

Tačiau tokie iššūkiai taip pat apima „visuotinės prieigos prie seksualinės ir reprodukcinės sveikatos paslaugų užtikrinimą (Darbotvarkės iki 2030 m. 3.7 tikslas)“. Be kita ko, tai ir būtinybė užtikrinti moterų „visapusišką ir veiksmingą dalyvavimą visų lygių sprendimų priėmimo procesuose ... ir lygias galimybes eiti vadovaujančias pareigas“ (5.7 tikslas).

Nesunku pastebėti, kad bent jau šiais punktais Katalikų Bažnyčios mokymas diametraliai skiriasi nuo JT darbotvarkės. Ir iš tiesų, Pasaulio ekonomikos forumo ekspertai dar 2016 m. savo ataskaitoje „Tikėjimo vaidmuo sprendžiant sisteminius pasaulinius iššūkius“ aiškiai įvardijo religines institucijas kaip „problemos dalį“, be kita ko, susijusią su lyčių lygybe.

Be kita ko, WEF ekspertai laikė nepriimtinais apribojimus įsidarbinti, patekti į įstaigas ar mokytis dėl lyties ar seksualinės orientacijos. Tarp religinių institucijų trūkumų buvo įvardytas ir „klerikalizmas“ - ir tai buvo padaryta keleriais metais anksčiau nei popiežius Pranciškus išpopuliarino šį terminą. Tokios nuostatos kaip „tradicionalizmas“ ir „konservatyvumas“ buvo laikomos smerktinomis, o patriarchalinė valdžios struktūra taip pat buvo įtraukta į „problemų“ sąrašą. Globalistai taip pat buvo susirūpinę dėl „smurtinio pasipriešinimo tam tikrai politikai, pavyzdžiui, gimstamumo kontrolei ir skiepijimui“.

Todėl, įtraukiant religines institucijas į „pasaulinių iššūkių įveikimą“, pirmiausia reikėtų suprasti doktrinos keitimo darbą. Skaitant šiame kontekste, Sinodas apie sinodalumą atrodo kaip Didžiojo persitvarkymo idėjos įgyvendinimas Bažnyčioje.

Pasaulio ekonomikos forumo Bažnyčia

Globalinė aplinka į savo skaičiavimus negali neįtraukti didžiausios pasaulyje religinės institucijos. Štai kodėl, nepaisant deklaruojamo ateizmo, pats forumo įkūrėjas Klausas Švabas (Klaus Schwab) niekada nevengė bažnyčios žmonių.

1993 m. forume kalbėjo sinodo proceso pirmtakas kardinolas Carlo Maria Martini. Italijos purpurinis matė sinodą kaip priemonę keisti Bažnyčią, taip pat ir jos doktriną. Jo nuomone, reikėjo keisti tokias sritis kaip moterų vaidmuo, valdžios struktūra, seksualinė etika ar požiūris į seksualines mažumas. Paskutinė jo pažiūrų interpretacija - knyga „Credere e Conoscere. Credere e Conoscere„ (“Tikėjimas ir žinojimas"), išleistoje 2012 m., Milano arkivyskupas palaikė civilinės partnerystės ir tos pačios lyties asmenų santuokų idėją ir prisipažino, kad nemato nieko blogo nepadoriuose ‚gėjų paraduose‘. Iki šiol jėzuitų hierarchas išlieka orientyru visiems, norintiems heterodoksinių pokyčių Bažnyčioje.

Tačiau daug didesnę įtaką Švabo pažiūroms turėjo brazilų vyskupas Helderis Camara. Šis 1999 m. miręs hierarchas Vakaruose daugiausia žinomas dėl savo sukurtos hagiografijos; italų spaudoje jis buvo vaizduojamas kaip „vargšų pranašas“, „favelos šventasis“ ar „trečiojo pasaulio balsas“ ir kt. Tačiau iš tikrųjų Camara buvo marksistinės ideologijos Bažnyčioje įsikūnijimas. Jis teigė, kad Markso filosofija padarė tokią pat įtaką Vakarų mąstymui kaip ir šventojo Augustino filosofija, todėl reikėtų apsvarstyti jos santuoką su katalikų teologija. Jis rėmė Katalikų akcijos aktyvistus, kurie prisijungė prie Brazilijos komunistų partizanų. Būdamas vienas iš išlaisvinimo teologijos pirmtakų, jis rėmė komunistinius režimus SSRS, Kuboje ir Kinijoje. Be kita ko, jis teigiamai atsiliepė apie Mao Dzedongo kultūrinę revoliuciją.

1968 m. jis atvirai pasisakė prieš Pauliaus VI encikliką Humanae Vitae, pavadindamas ją „klaida, skirta nuotakoms kankinti ir daugeliui širdžių sutrikdyti“. Jis palaikė eugeninius abortus ir skyrybas, o Vatikano II Susirinkime išreiškė paramą moterų kunigystei, kuri tapo neįmanoma dėl, jo žodžiais tariant, „vyrų prietarų“.

Dalyvaujant Tarybos Tėvams, jis išreiškė paramą rusų eugeniko Sergejaus Voronovo transhumanistinėms idėjoms, tikinčiam galimybe pasitelkus technologijas suteikti dirbtinę gyvybę ir fiziškai prikelti mirusiuosius. Camara buvo vienas iš liberalių hierarchų vadinamojo Katakombų pakto signatarų, pritarusių „neturtingos“ Bažnyčios, be turto, valdžios insignijų ir hierarchijos, vizijai.

Švabas susitikimą su Brazilijos vyskupu apibūdino kaip vieną iš „lūžio taškų savo gyvenime“. Lankydamasis favelose vokietis turėjo suprasti, „kas yra skurdas“. Brazilas atvyko į Šveicariją 1974 m. sausį, praėjus vos trejiems metams po pirmojo Davoso inauguracijos. Iš ten jis ragino perskirstyti turtą ir siekti „socialinio teisingumo“. Užuot buvęs ekskomunikuotas, didysis Švabo įkvėpėjas šiandien turi gerų šansų būti iškeltas į altorių garbę. 2015 m. prasidėjo jo beatifikacijos procesas, o 2021 m. visi turimi dokumentai apie „raudonąjį vyskupą“ buvo perduoti Vatikanui.

Vatikano „nevyriausybinės organizacijos

Nors praėjusiais metais Schwabas pasitraukė iš WEF pirmininko pareigų, sunku pervertinti jo nuopelnus plėtojant globalizmą. Panašiai mirusio Kamaro mintys, be kita ko, pagimdė ir Jorge Bergoglio pontifikatą. Galima sakyti, kad Pranciškaus asmuo susieja jų bendrą paveldą, sukurdamas beveik neatskiriamą ryšį tarp pasaulinės kairės ir Bažnyčios.

Argentinos pontifikas asmeniškai pakeitė doktriną dėl mirties bausmės, paskelbė klimato darbotvarkėje svarbią encikliką „Laudato Si“, iškilmingai pasirašė JT Darbotvarkę iki 2030 m. ir Šventojo Sosto vardu prisijungė prie Paryžiaus susitarimo. Pranciškus leido antrą kartą susituokusiems išsiskyrusiems asmenims priimti šventąją Komuniją ir suteikė galimybę laiminti homoseksualias poras. Jis padarė revoliuciją Popiežiškojoje gyvybės akademijoje, be kita ko, į jos gretas pakvietė abortų specialistę ir WEF ekspertę profesorę Marianną Manzuccato. Per COVID-19 pandemiją Vatikanas tapo pasauliniu sanitarijos ir vakcinų propaguotoju, o Abu Dabio deklaracija Bažnyčia taip pat padarė didelį šuolį visų religijų suvienodinimo link.

Pranciškaus vadovaujama Bažnyčia tebėra pasiryžusi kuo greičiau ištrinti bet kokius globalistų jai keliamus prieštaravimus. Kartu jis pradeda procesą, kuriuo siekiama kompensuoti, kaip sakė kardinolas Martini, 200 metų trukusį „atsilikimą“ Prancūzijos revoliucijos atžvilgiu. Galbūt atėjo laikas baigti žaidimą dėl regimybės ir iš karto perkelti Šventąjį Sostą į Davosą?

Piotr Relich

https://pch24.pl/franciszek-czy-klaus-schwab-kto-jest-papiezem-kosciola-synodalnego/

Stagnacija Vokietijoje, recesija Prancūzijoje: didžiausios Europos ekonomikos krenta

Dvi didžiausios Europos ekonomikos šalys - Vokietija ir Prancūzija - susiduria su ekonomikos augimo sąstingiu ir politinėmis bei ekonominėmis problemomis. Abi šalys praranda pagreitį ir grasina iki 2025 m. prarasti euro zonos variklio vaidmenį. Dėl to gali kilti sunkumų visai Europos ekonominei sistemai.

Likus geroms šešioms savaitėms iki rinkimų, naujausio „ARD DeutschlandTrend“ tyrimo duomenimis, vokiečiams svarbūs du klausimai. 37 proc. respondentų teigė, kad imigracija ir pabėgėliai šiuo metu yra vienos iš dviejų svarbiausių politinių problemų Vokietijoje, kurias politikai turi spręsti. Antroje vietoje liko ekonomika - 34 proc. respondentų. Pastarajam reikalai šiemet taip pat nežada nieko gero. 

Padėtis vertinama kaip blogesnė nei prieš metus

Metų sandūroje Vokietijos ekonomikos institutas (IW) tradiciškai teiraujasi pramonės asociacijų apie dabartinę padėtį, perspektyvas, planuojamas investicijas ir darbo vietas. Rezultatas: 31 iš 49 pramonės asociacijų dabartinę padėtį apibūdina kaip blogesnę nei prieš metus. Tik keturios asociacijos tikisi, kad šiais metais padėtis pagerės. Pesimizmo priežastys įvairios: didelės išlaidos energijai, darbo jėgai ir medžiagoms bei pernelyg didelė biurokratija yra didelė našta įmonėms ir trukdo joms konkuruoti tarptautiniu mastu. Neaiškios pasaulinės bendrosios sąlygos stabdo eksportą, o politinė sumaištis stabdo investicijas - neturintys aiškių gairių dėl ateinančių metų politinio kurso nesiryžta pirkti naujų mašinų, technologijų ar transporto priemonių.

„Vokietijos ekonomika nepajudės iš vietos ir 2025 m.“, - apklausos rezultatus komentuoja IW direktorius Michaelis Hütheris. „Ypač didelį nerimą kelia didelis problemų, su kuriomis susiduria įmonės, skaičius“. Ankstesnės krizės dažnai turėdavo tiesioginius sukėlėjus, būdavo ne tokios didelės, todėl jas buvo lengviau suvaldyti - dabar situacija neaiški tiek šalies viduje, tiek užsienyje. „Kita federalinė vyriausybė turi vėl sukurti tvarią ekonominę perspektyvą. Tik taip vėl galėsime pasivyti savo konkurentus“, - pabrėžia Hütheris.

Atsižvelgdamas į susidariusią padėtį, Vokietijos ekonomikos institutas gruodžio pradžioje paskelbtoje ekonominėje prognozėje daro prielaidą, kad šiais metais ekonomika toliau stagnuos ir augs tik 0,1 proc. „Tai jau nebe ekonominis negalavimas, o rimta struktūrinė krizė“, - pristatydamas duomenis sakė IW ekonomikos direktorius Michaelis Grömlingas.

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) šiek tiek optimistiškiau vertina 2025 m. ir savo paskelbtose ekonomikos perspektyvose prognozuoja 0,7 proc. augimą. Gegužės mėn. paskelbtoje ekonominėje perspektyvoje EBPO prognozavo 1,1 proc. augimą. Palyginimui, visa euro zona turėtų augti beveik dvigubai sparčiau - 1,3 %, o JAV - daugiau nei tris kartus sparčiau - 2,4 %.

„2025 m. Vokietija atsiliks nuo EBPO šalių“, - sakė EBPO Ekonomikos departamento Šalies studijų skyriaus direktoriaus pavaduotoja Isabell Koske, apibendrindama savo organizacijos ekonominės perspektyvos rezultatus.

Vokietija ritasi į recesiją

Priešingai, Handelsblatt tyrimų institutas (HRI) savo ekonomikos prognozėje, kuri buvo paskelbta sausio pradžioje, šiems metams neprognozuoja jokio augimo. Vietoj to HRI daro prielaidą, kad ekonomika šiemet susitrauks 0,1 proc. Po 0,3 proc. nuosmukio 2023 m. ir 0,2 proc. nuosmukio praėjusiais metais, šiemet Vokietija patirs trečią nuosmukį iš eilės. Tokio nuosmukio Vokietijos istorijoje dar nėra buvę.

Iki šiol 2002 ir 2003 m. buvo didžiausio ekonominio nuosmukio metai. 2002 m., palyginti su ankstesniais metais, Vokietijos ekonomika realiai smuko 0,2 %, o 2003 m. - dar 0,7 %. Tai buvo pirmas kartas, kai ekonomika mažėjo dvejus metus iš eilės.

„Vokietijos ekonomika išgyvena didžiausią krizę per visą pokario istoriją. Dėl pandemijos, energetikos krizės ir infliacijos vokiečiai vidutiniškai tapo skurdesni“, - komentuoja Handelsblatt vyriausiasis ekonomistas Bertas Riuropas (Bert Rürup) savo instituto duomenis. Augimo potencialui sumažėjus iki kuklių 0,5 proc., pagerėjimo greitai nematyti, „nes ekonomika yra stipraus senėjimo spurto pradžioje“.

Tikimasi, kad kitą trečiadienį Vysbadene įsikūrusi Federalinė statistikos tarnyba paskelbs pirmąjį oficialų ekonomikos augimo įvertį. HRI ekonomistai tikisi, kad iki 2026 m. nedidelis 0,9 proc. augimas vėl nebus pastebimas.

Kad Vokietijos ekonomikos padėtis nėra gera, rodo ir kitas skaičius: gruodžio viduryje Creditreform verslo informacijos duomenų bazė paskelbė įmonių nemokumo vertinimą 2024 m. „Nemokumo spiralė įsibėgėja“, - teigiama Creditreform vertinime. Įmonių nemokumo atvejų skaičius 2024 m. išaugo iki 22 400 atvejų - tai didžiausias skaičius nuo 2015 m. (23 180 atvejų). Palyginti su praėjusiais metais, bylų skaičius padidėjo 24,3 proc.

„Su tam tikru uždelsimu pastarųjų metų krizės dabar daro poveikį įmonėms nemokumo forma. Ekonominės politikos sąstingis ir mažėjantis inovacinis pajėgumas susilpnino Vokietiją kaip verslo vietą“, - sako Patrik-Ludwig Hantzsch, Creditreform ekonominių tyrimų vadovas. Šiais metais ekspertas tikisi tolesnio nemokumo atvejų skaičiaus augimo, kuris, jo nuomone, „priartės prie rekordinio 2009 ir 2010 m. lygio“. Tuomet daugiau kaip 32 000 įmonių turėjo pateikti nemokumo paraišką.

Milžiniška valstybės skola

Vokietijos ekonomika nėra vienintelė, kurios padėtis yra bloga. Jei pažvelgtume į Prancūziją, ši šalis taip pat artėja prie recesijos. „Statista“ duomenimis, prognozuojama, kad 2024 m. realusis bendrasis vidaus produktas išaugs 1,1 proc. Tai leistų Prancūzijai viršyti kitų euro zonos šalių vidurkį. Prancūzijos vyriausybė taip pat prognozuoja 1,1 proc. augimą šiais metais.

Kai spalio mėn. atsistatydinusi vyriausybė pristatė savo biudžeto projektą, tuometinis finansų ir ekonomikos ministras Antuanas Armandas (Antoine Armand) teigė, kad pamatiniai rodikliai yra „tvirti“, kaip tuo metu rašė FAZ (už mokamos sienos). Ne mažiau svarbu ir tai, kad nedarbo lygis buvo žemiausias per 40 metų, o Prancūzijos, kaip verslo vietos, patrauklumas per prezidento Emmanuelio Macrono valdymo metus taip pat gerokai padidėjo.

Tačiau vėliau Armandas perėjo prie apvertimo. „Mūsų valstybės skola yra milžiniška, - sakė finansų ministras. Toliau Armandas pavadino „cinišku ir fatališku“ elgesį, kai „to nematyti, nesakyti ir nepripažinti“. Todėl pagrindinis naujojo biudžeto ir su juo susijusio kurso tikslas - sumažinti deficitą ir pažaboti skolą. Kalbant apie reorganizavimo planus, vyriausybė kalba apie „beprecedentes tokio masto pastangas“.

Prancūzijos skola, viršijanti 3,2 trilijono eurų, viršijo 110 proc. bendrojo vidaus produkto. Tuo tarpu ES iš tikrųjų ji gali sudaryti ne daugiau kaip 60 proc. Palyginimui, Vokietijos valstybės skola trečiojo ketvirčio pabaigoje buvo 2,48 trln. eurų. Skaičiuojant nuo BVP, tai sudaro 63 proc. ūkio produkcijos.

Remiantis „Statista“ prognoze, Prancūzijos valstybės skola, palyginti su BVP, iki 2026 m. išaugs iki 117,1 proc. Praėjusį antradienį savo vyriausybės pareiškime Nacionalinei asamblėjai Prancūzijos ministras pirmininkas François Bayrou tai aiškiai nurodė:

Gruodžio mėn. reitingų agentūra „Moody's“ sumažino antros pagal dydį ES ekonomikos kredito reitingą. Jos nuomone, „labai mažai tikėtina“, kad naujajai vyriausybei pavyks visam laikui sumažinti biudžeto deficitą, kuris 2024 m. išaugo iki 6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).“

Abi šalys šiuo metu turi ir dar vieną bendrą bruožą: nei Prancūzija, nei Vokietija neturi šių metų biudžeto, kuriam būtų tinkamai pritaręs parlamentas. Naujasis finansų ministras Erikas Lombardas šiuo metu rengia 2025 m. biudžeto projektą, o praėjusią savaitę jis paskelbė, kad planuojama sutaupyti 50 mlrd. eurų - dešimčia milijardų eurų mažiau, nei planavo ankstesnė vyriausybė.

Šalis jau išgyvena „lengvą recesiją“

Tačiau, kaip neseniai rašė laikraštis „Handelsblatt“, be politinių problemų yra ir ekonominių. Prancūzija, kadaise buvusi patraukli verslo vieta, pasižymėjusi dideliais augimo rodikliais ir pirmaujanti pagal užsienio investicijas Europoje, artėja prie recesijos. Verslo asociacijos Medef vadovas Patrikas Martinas (Patrick Martin) mano, kad šalis jau išgyvena „lengvą recesiją“. Pagrindinėmis priežastimis jis įvardija politinį nestabilumą ir nepakankamą dėmesį trapiai ekonomikai bei tarptautinei konkurencijai.

Ekspertai, įskaitant Medef ir vadybos konsultantus EY, mano, kad oficialus 1,1 proc. augimo tikslas iki 2025 m. yra nerealus. EY apklausa, kuria remiasi „Handelsblatt“, rodo, kad 50 proc. apklaustų užsienio bendrovių neigiamai įvertino Prancūzijos patrauklumą po 2024 m. birželio mėn. parlamento paleidimo ir mažina savo investicijų planus. Prancūzijos lyginamasis indeksas CAC 40 2024 m. užbaigė 2,2 proc. smukimu, o kitose šalyse buvo užfiksuotas dviženklis augimas.

Prezidento E. Macrono „reindustrializacijos“ tikslas taip pat patiria spaudimą. Nors 2017-2023 m. buvo sukurta apie 130 000 darbo vietų pramonėje, dabar įmonės vis dažniau skelbia apie darbo vietų mažinimą. Apie planuojamą darbo vietų mažinimą prabilo automobilių tiekėjai, chemijos pramonės įmonės ir aviacijos ir kosmoso pramonės įmonės. CGT profesinė sąjunga tikisi, kad gali būti panaikinta 150 000 darbo vietų.

Banko „Oddo BHF“ vyriausiasis ekonomistas Bruno Cavalier prognozuoja, kad 2025 m. ekonomikos augimas bus nulinis. Remiantis ekonominėmis apklausomis, antroje pagal dydį ES ekonomikoje pastebimi aiškūs prasidedančios recesijos požymiai.

Dėl ekonominių sunkumų Vokietijoje ir Prancūzijoje akivaizdu, kad 2025 m. didžiausios Europos ekonomikos neišvystys įprasto augimo tempo. Užuot tapusios Europos varikliu, abi šalys kovoja su ekonomikos sąstingiu, politiniu netikrumu ir struktūrinėmis problemomis. Tai gali turėti toli siekiančių pasekmių visai euro zonai ir rodo, kaip skubiai reikia stabilių ekonominės politikos koncepcijų ir reformų, kad ilgainiui būtų užtikrintas Europos konkurencingumas ir inovacinis pajėgumas.

https://www.epochtimes.de/wirtschaft/stagnation-in-deutschland-rezession-in-frankreich-europas-groesste-volkswirtschaften-straucheln-a4999635.html

Jeigu vietoj Trampo kalbą sakytų Nausėda?

 

Mūsų aukštas ir negražus, primenantis Byvį, mėgstantis Briuselyje fotografuotis eurošvonderių būrio pirmoje eilėje, netoli galimai apsivogusios ginekologės-akušerės, kaip ir kiti čia minimi fotografijų herojai labai nuliūdo, kad į JAV prezidento postą buvo išrinktas aukštas ir su raudonu šlipsu. Jie gi norėjo, kad išrinktų tamsią ir kvailą.

Įvairių išradėjų maskų laikais nesunku įsivaizduoti, kad kilogramas su trupučiu smegenų būtų teleportuotas iš Vilniaus į Vašingtoną ir atgal. Todėl leidžiu sau pasvajoti, kas būtų, jei Trampas žvelgtų Nausėdos akimis (ir smegenimis) ir kokią kalbą toks kiborgas pasakytų pasauliui sausio 20 dieną.

Kalba, manau, prasidėtų žodžiais: - Make Ukraine great again, - o savo tolimesnėje kalboje nei karto neištartų žodžio Amerika.

Paminėsiu dar kelias Trampo išsakytas tezes, kurios, esant šiam biologiniam teleportacijos eksperimentui, skambėtų maždaug taip:

• Meksikos įlanką pavadinsiu Ukrainos įlanka;

• Yra mažiausiai 72 lytys;

• Pietinę Amerikos sieną atversiu visiems norintiems atvykti migrantams, net ir nusikaltėliams;

• Panamos kanalą atiduosiu Ukrainai;

• Visiškai uždrausiu iškastinių energijos šaltinių gavybą;

• Visus amerikiečius persodinsiu į elektromobilius;

• Trečdalį Amerikos biudžeto skirsiu ginkluotei, kurią pirksiu užsienyje ir ten kursiu „gerovės valstybes“; Didesnę dalį šių lėšų skirsiu Ukrainai;

• Kariausiu iki pilnos Ukrainos pergalės ir Amerikos sunaikinimo;

• Galutinai sunaikinsiu Amerikos švietimą, mediciną ir mokslą, o senelius pasodinsiu ant bado dietos;

• Sugalvosiu aibes mokesčių, kad galutinai uždusinti Amerikos ekonomiką.

Besvajodamas užsnūdau, pabudau visas išpiltas šalto prakaito ir pagalvojau kokia laiminga Amerika, kad ji turi prezidento poste ne aukštą ir negražų, o aukštą ir su raudonu šlipsu, ir kokia nelaiminga Lietuva, gavusi konformistą iš Valenbergų banko į prezidentus, neišmanantį nei ekonomikos, laižantį svetimą vėliavą, o Lietuvos himną giedantį žodžiais: „Tegul dirba savo naudai...“

P.S. Dar pagalvojau: - O jeigu iš Daukanto gatvės būtų teleportuota pirmoji ponia ir atsidurtų vietoj Melanijos!? Kas tada! Nedelsiant išvijau šią baisią mintį iš savo vaizduotės. Pakaks to siaubo ir taip.

Arkivyskupas Vigano: Bergoglio naudoja Petro sostą tam, kad veiktų kaip šėtono tarnas

 

Ateis diena, kai Katalikų Bažnyčios prelatai bus paprašyti paaiškinti, kokios intrigos ir sąmokslai galėjo atvesti į sostą tą, kuris veikia kaip Šėtono tarnų tarnas.

Deus, qui beato Petro Apostolo tuo,

collatis clavibus regni cælestis,

ligandi atque solvendi pontificium tradidisti:

concede; ut, intercessionis ejus auxilio,

a peccatorum nostrorum nexibus liberemur.

Dieve, kuris, patikėdamas savo apaštalui Petrui,

dangaus karalystės raktus,

suteikė jam pontifikalinę galią surišti ir atrišti:

jo užtarimu suteik,

kad būtume išlaisvinti iš mūsų nuodėmių pančių.

- Tebūnie pagirtas Jėzus Kristus.

Šiandien Bažnyčia Romoje švenčia Šventojo Petro katedros šventę, kurios simbolis ir bažnytinė išraiška yra valdžia, kurią mūsų Viešpats suteikė apaštalų kunigaikščiui.

Šios šventės pėdsakų randame nuo III a., tačiau 1588 m., liuteronų erezijos laikais, Paulius IV, reaguodamas į apaštalo buvimo Romos mieste neigimą, nustatė, kad katedros qua primum Romæ sedit Petrus šventė bus švenčiama sausio 18 d. Kitą pirmosios šventojo Petro įkurtos vyskupijos - Antiochijos - katedros šventę visuotinė Bažnyčia švenčia vasario 22 d.

Norėčiau atkreipti dėmesį į šį svarbų aspektą: kaip žmogaus organizmas, atsiradus ligai, išsiugdo antikūnus, kad ją užkrėtus būtų galima nugalėti; taip ir bažnytinis kūnas, atsiradus klaidų užkratui, ginasi nuo jo, su didesniu įkarščiu tvirtindamas tuos dogmų aspektus, kuriems gresia erezijos pavojus. Dėl šios priežasties Bažnyčia su didele išmintimi skelbė tikėjimo tiesas tam tikrais laikotarpiais, o ne anksčiau, nes iki tol tikintieji tomis tiesomis tikėjo ne tokia aiškia ir artikuliuota forma ir dar nebuvo būtina jų konkretizuoti.

Į arijoniškąjį mūsų Viešpaties dieviškosios prigimties neigimą atsako šventieji Nikėjos ekumeninio susirinkimo kanonai, kuriuos atkartoja nuostabūs senovinės liturgijos kūriniai; į Mišių aukos vertės neigimą, transsubstanciaciją, sufragmentus ir indulgencijas atsako šventieji Tridento susirinkimo kanonai, o kartu su jais - ir didingi liturgijos tekstai.

Šiandienos šventė yra atsakas į prieš popiežių nukreiptą apaštalo Petro Romos vyskupijos įkūrimo neigimą, kurį Paulius IV norėjo paskelbti būtent tam, kad pakartotų protestantų ginčijamą istorinę tiesą ir sustiprintų iš jos kylančią doktriną.

Eretikai ir jų neomodernistų pasekėjai, per pastaruosius 60 metų užkrėtę Kristaus Bažnyčią, elgiasi priešingai. O ten, kur jie įžūliai neneigia Katalikų Magisteriumo, jie stengiasi jį susilpninti nutylėdami, praleisdami ir formuluodami taip, kad jis taptų dviprasmiškas ir todėl priimtinas net tiems, kurie jį neigia.

Būtent taip elgėsi ir praeities ereziarchai; taip elgėsi Vatikano II Susirinkimo novatoriai; taip elgiasi ir tie, kurie, kad nebūtų apkaltinti formalia erezija, siekia panaikinti tas „imunines apsaugas“, kuriomis save apdovanojo Bažnyčia, kad tikėjimas pakliūtų į klaidą ir užkrėstų tas apsaugas erezijos maru.

Beveik viskas, ką Mistinis Kūnas išmintingai plėtojo per amžius, ypač per antrąjį krikščioniškosios eros tūkstantmetį, harmoningai augdamas kaip vaikas, kuris tampa suaugusiu ir stiprėja kūnu bei dvasia, dabar buvo sąmoningai užtemdyta ir cenzūruota, apgaulingai pasiteisinant grįžimu prie pirmapradžio krikščioniškosios senovės paprastumo ir siekiant neišpasakyto tikslo suklastoti katalikų tikėjimą, kad įtiktų Bažnyčios priešams.

Jei paimsite Montinjo mišiolą, jame nerasite aiškių erezijų; bet jei palyginsite jį su tradiciniu mišiolu, pamatysite, kad tiek daug maldų, sukurtų apreikštajai tiesai ginti, praleidimas buvo daugiau nei pakankamas, kad reformuotos Mišios taptų priimtinos net liuteronams, kaip jie patys pripažino po to, kai buvo paskelbtos tos pražūtingos ir dviprasmiškos apeigos. Kad tai patvirtintų, net Šventojo Petro katedros šventės Romoje ir Antiochijoje buvo sujungtos į vieną, vardan tos panaikintos kultūros, kurią modernistinė sekta priėmė bažnytinėje srityje gerokai anksčiau, nei pabudę kairieji pasisavino ją civilinėje srityje.

Sausio 18 d. švenčiame popiežiaus šlovę, kurią simbolizuoja Apaštališkoji katedra (Cathedra Apostolica), meniškai įkomponuota genialiojo Berninio ant Vatikano bazilikos apsidos altoriaus, kuriame dominuoja Šventąją Dvasią vaizduojantis alebastrinis langas, saugomas keturių Bažnyčios daktarų: Augustinas ir Ambraziejus lotynų Bažnyčioje, šventasis Atanazas ir šventasis Jonas Auksaburnis graikų Bažnyčioje.

Pirminiame projekte, kuris per amžius išliko nepakitęs, kėdė buvo virš altoriaus, kurio niokojantis novatorių įniršis nepagailėjo ir perkėlė ją tarp apsidos ir Išpažinties altoriaus. Tačiau būtent altoriaus ir kėdės architektūrinėje vienovėje, kuri šiandien sąmoningai ištrinta, randame Petro primato doktrinos pagrindą, kuris remiasi Kristumi, Tuo, kuris yra lapis angularis (kertinis akmuo), lygiai kaip ir aukos altorius, kuris taip pat yra Kristaus simbolis, yra akmeninis.

Švenčiame popiežystę istoriniu sunkios krizės ir apostazės etapu, kuris pasiekė net sosto, kuriame pirmą kartą sėdėjo Petras, lygį. Ir nors mūsų širdys plyšta kontempliuojant griuvėsius, kuriuos sukėlė novatorių niokojimas, pakenkęs daugybei sielų ir dieviškosios didybės šlovei; nors maldaujame iš dangaus šviesos, kuri leistų mums suprasti, kaip suderinti mūsų Viešpaties pažadą Non prævalebunt su nenutrūkstamu erezijų ir skandalų srautu, skleidžiamu to, kurį Apvaizda mums skyrė bažnytinio kūno vadovo poste kaip bausmę už hierarchų per šiuos dešimtmečius padarytas nuodėmes; matydami susiskaldymą tarp tų, kurie save apgaudinėjo, kad vis dar turi vienuolyne atskirtą popiežių, ir schizmą Šiaurės Europos vyskupijose su jų nedora sinodo kelione, kurios labai norėjo Bergoglio, prisimename šviesaus atminimo Leono XIII pranašystę, norėjusio į egzorcizmo maldą prieš šėtoną ir atkritusius angelus įterpti tuos baisius žodžius, kurie anuomet turėjo skambėti beveik skandalingai, bet kuriuos šiandien suprantame antgamtine prasme:

Ecclesiam, Agni immaculati sponsam, faverrimi hostes repleverunt amaritudinibus, inebriarunt absinthio; Ad omnia desiderabilia ejus impias miserunt manus. Ubi sedes beatissimi Petri et Cathedra veritatis ad lucem gentium constituta est, ibi thronum posuerunt abominationis et impietatis suæ; ut percusso Pastor, et gregem disperse valeant. 

Baisūs priešai pripildė Bažnyčią, Nekaltojo Avinėlio nuotaką, kartėlio, užnuodijo ją nuodais, apnuodijo absentu; jie uždėjo savo piktas rankas ant visų trokštamų dalykų. Ten, kur buvo įsteigtas palaimintojo Petro Sostas ir Tiesos Sostas, kad apšviestų tautas, ten jie pasistatė savo bjaurasties ir bedievystės sostą, kad, mušdami Ganytoją, išsklaidytų ir kaimenę.

Šie žodžiai parašyti neatsitiktinai: jie buvo užrašyti po to, kai Leonas XIII Mišių pabaigoje turėjo viziją, kurioje Viešpats suteikė šėtonui maždaug šimto metų laikotarpį Bažnyčios žmonėms išbandyti. Jie atkartoja Palaimintosios Mergelės žinią, pasakytą La Salette prieš 50 metų: „Roma praras tikėjimą ir taps Antikristo buveine“, ir šiek tiek daugiau nei dešimtmečiu ankstesnė už trečiąją Fatimos paslapties dalį, kurioje, tikėtina, Dievo Motina išpranašavo hierarchijos apostazę, susijusią su Vatikano II Susirinkimu ir liturgijos reforma.

Kiekvienas tikintysis per amžius galėjo žvelgti į Romą kaip į tiesos švyturį. Nė vienas popiežius, net patys kontroversiškiausi istorijoje popiežiai, tokie kaip Aleksandras VI, niekada nedrįso uzurpuoti savo šventos apaštališkosios valdžios tam, kad sugriautų Bažnyčią, sugadintų jos magisteriumą, sugadintų jos moralę ir sumenkintų jos liturgiją. Per didžiausias audras Petro katedra išliko nepajudinama ir, nepaisant persekiojimų, niekada nesuklydo vykdydama Kristaus jai suteiktus įgaliojimus: Ganyti mano avinėlius. Ganykite mano avis (Jn 21, 15-19).

Šiandien ir jau dešimt metų Viešpaties kaimenės avinėlių ir avių šėrimą tas, kuris dabar sėdi Petro soste, laiko „iškilminga kvailyste“, o Viešpaties apaštalams duotą įsakymą - „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28: 19-20) - laikoma apgailėtinu „prozelitizmu“, tarsi dieviškoji Šventosios Bažnyčios misija prilygtų eretiškai sektų propagandai. Taip jis sakė 2013 m. spalio 1 d., 2014 m. sausio 6 d., 2016 m. rugsėjo 24 d., 2018 m. gegužės 3 d., 2018 m. rugsėjo 30 d., 2019 m. birželio 6 d., 2019 m. gruodžio 20 d., 2020 m. balandžio 25 d. ir dar kartą visai neseniai, 2023 m. sausio 11 d.

Ir štai žlunga paskutinis, dūsaujantis pėdsakas to, kas buvo Vatikano II Susirinkimas, kuris „misiją“ [missionarietà] pavertė savo šūkiu, nesuprasdamas, kad norint skelbti Kristų pagoniškam pasauliui pirmiausia reikia tikėti antgamtinėmis tiesomis, kurių Jis mokė apaštalus ir kurias Bažnyčia privalo ištikimai saugoti.

Katalikų doktrinos sumenkinimas, jos nutylėjimas ir išdavystė, siekiant įtikti šio amžiaus mentalitetui, nėra tikėjimo darbas, nes ši dorybė remiasi Dievu, kuris yra Aukščiausioji Tiesa; tai nėra vilties darbas, nes negalima tikėtis išganymo ar pagalbos iš Dievo, kurio apreiškiamąjį autoritetą ir gelbstinčiąją meilę atmetame; tai nėra meilės darbas, nes negalima mylėti To, kurio esmę neigiame. 

Koks vulnus ištiko bažnytinį kūną, dėl kurio hierarchijos vadovai gali atsitraukti nuo tikėjimo ir sukelti skandalą ne tik katalikams, bet ir viso pasaulio žmonėms? Tai piktnaudžiavimas valdžia. Tai tikėjimas, kad su valdžia susijusia galia galima naudotis visiškai priešingais tikslais, nei tie, kurie įteisina pačią valdžią.

Tai yra užimti Dievo vietą, uzurpuoti Jo aukščiausią galią spręsti, kas teisinga, o kas ne, nuspręsti, ką dar galima sakyti žmonėms, o kas laikytina senamadišku ar atgyvenusiu vardan pažangos ir evoliucijos. Tai reiškia naudotis šventųjų raktų galia atrišti tai, kas turėtų būti surišta, ir surišti tai, kas turėtų būti atrišta. Tai nesuprasti, kad valdžia priklauso Dievui ir niekam kitam ir kad tiek tautų valdovai, tiek Bažnyčios prelatai hierarchiškai pavaldūs Kristui, Karaliui ir Aukščiausiajam Kunigui.

Trumpai tariant, tai yra atskyrimas sosto nuo altoriaus, vikaro ir regento valdžios nuo valdžios to, kuris tą valdžią daro šventą, patvirtintą iš aukščiau, nes Jis turi jos pilnatvę ir yra jos dieviškoji kilmė.

Tarp Romos pontifiko titulų kartu su Christi Vicarius pasikartoja ir Servus servorum Dei titulas. Jei pirmąjį Bergoglio paniekinamai atmetė, tai jo pasirinkimas pasilikti antrąjį skamba kaip provokacija, kaip rodo jo žodžiai ir darbai. Ateis diena, kai Bažnyčios prelatų bus paprašyta paaiškinti, kokios intrigos ir sąmokslai galėjo atvesti į sostą tą, kuris veikia kaip šėtono tarnas, ir kodėl jie baimingai talkino jo ekscesams arba tapo šio išdidaus eretiško tirono bendrininkais.

Tegul dreba tie, kurie žino, bet vis tiek tyli dėl klaidingo apdairumo jausmo: savo tylėjimu jie nesaugo Šventosios Bažnyčios garbės ir nesaugo paprastų žmonių nuo skandalų. Priešingai, jie įstumia Avinėlio nuotaką į gėdą ir pažeminimą, o tikinčiuosius nuo Išganymo skrynios išstumia pačią tvano akimirką.

Melskimės, kad Viešpats malonėtų mums suteikti šventą popiežių ir šventus valdovus. Prašykime Jį užbaigti šį ilgą išbandymų laikotarpį, dėl kurio, kaip ir dėl kiekvieno Dievo leidžiamo įvykio, dabar suprantame, koks esminis dalykas yra instaurare omnia in Christo, viską perkelti į Kristų; koks pragariškas - tiesiogine prasme - yra pasaulis, atmetantis Kristaus viešpatavimą, ir kokia velniška yra religija, kuri su panieka nusivelka savo karališkus drabužius - drabužius, nudažytus Avinėlio krauju ant kryžiaus, - kad taptų galingųjų, Naujosios pasaulio tvarkos, globalistų sektos tarnaite. Tempora bona veniant. Pax Christi veniat. Regnum Christi veniat.

Ir taip gali būti.

+ Carlo Maria Viganò, arkivyskupas

2023 m. sausio 18 d.

Cathedra sancti Petri Apostoli, qua primum Romae sedit

https://www.lifesitenews.com/opinion/archbishop-vigano-bergoglio-uses-the-throne-of-peter-to-act-as-a-servant-of-satan/?utm_source=most_recent&utm_campaign=usa

Dievo pirštas. Mano atviras laiškas Valdui Anelauskui

Gerbiamas Valdai,

Lietuva, kol kas, nepatyrė Los Andželo masto nelaimės mūsų dienomis, štai tokio baisaus Jūsų aprašyto Dievo piršto, nors turime karčią istorinę patirtį. 

Ar negresia Dievo pirštas ir Marijos žemei? Aš manau, kad jei mes toliau taip nemylėsime savo Tėvynės ir neklausysime bent jau 10 Dievo įstatymų, būtinai Dievo pirštą pajusime.

Antai, nesenai vienas moralinis išsigimėlis iš Lietuvos myžo ant karių kapų Kursko srityje, prieš tai tyčiojosi iš žuvusių nuo teroro atminimo ir juos "pagerbė" su šūdo puodu, kurį nunešė prie kaimyninės šalies ambasados. Jis liko be kelių rankos pirštų. Ar tai Dievo bausmė, ar velnio išdaigos, negaliu teigti, o pamoka kitiems moraliniams išsigimėliams - puiki!

Tik pažvelkite į Lietuvos valdžią, tik ne po stalu, žinoma, nes tikėtina, kad ten pamatytumėte kanopas, o į jų darbus: vienas riešutus augina Turkijoje ir Brazilijoje, kitas kraustosi į Graikijos salą, apšvarinęs Lietuvos mokyklas, yra dar aukštas ir negražus, kuris "dirba savo naudai", o savo kalboje apie dešimt kartų mini Ukrainą ir nei karto Lietuvą.  

Žmonės pasakoja, kad kunigas-egzorcistas prieš kurį laiką mėgino velnius išvaryti iš Seimo salės, bet nesėkmingai. Nelabasis vos nenubloškė jį ant žemės...

A.Karpytės nuotr.

O kuo užsiima Lietuvos Dievo tarnai!? Arkivyskupas plėšia insignijas  iš Katedros, sumindęs Lietuvos įstatymus, be to į savo "juodųjų archeologų" komandą nelegaliai kviečia užsieniečius, susikompromitavusį "ekonomą", svetimų naudotų karstų vagį ir šių karstų pardavėją! 

Jėzus tarė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk23, 34).

Koks autoritetas Lietuvai toks Arkivyskupas iš JAV "Silikono slėnio"? Tik ką iš jo paimsi, jei pats popiežius su Kristaus bažnyčia nedaug ką bendro teturi.

2023 m. gruodžio 17 d., Jorge Mario Bergoglio gimtadienio dieną, žaibas trenkė į Šventojo Petro statulą ant bažnyčios Argentinos sostinėje Buenos Airėse, kur Bergoglio ilgus metus buvo arkivyskupas, pranešė Lotynų Amerikos žiniasklaida. Nuo smūgio statula neteko aureolės ir raktų. Kitą dieną Pranciškus pasirašė deklaraciją Fiducia supplicans, įvedančią palaiminimus tos pačios lyties poroms.

2020 m. gruodžio 8 dieną Popiežius Pranciškus su Rotšildais sukūrė naują paramasonišką tautų ir valstybių valdymo organizaciją "Inkliuzinio kapitalizmo Tarybą", kurią inicijavo Lynn Forester de Rothschild. Vatikano dalyvavimas šioje globalistų organizacijoje akivaizdžiai rodo tam tikrą globalistų spaudimą į religijas. Pakanka prisiminti teigiamą popiežiaus Pranciškaus požiūrį į sodomitus, nekontroliuojamą imigraciją, islamizaciją, satanizmą, nuolatinį katalikų bažnyčios griovimą ir skaldymą, siekį jungti visas Abraomo tradicijų religijas ir joms vadovauti. Šiuose Vatikano projektuose įžvelgiami paskutiniųjų laikų ir Antikristo (Mošiacho) atėjimo ženklai.

Dar 2018 metais Krokuvos kunigas profesorius Edvardas Staniek meldėsi už popiežiaus Pranciškaus mirtį: „Jei popiežius neklauso Jėzaus, jis nedalyvauja jo valdyme"

"Aš meldžiuosi už popiežiaus išmintį, už jo širdį atvirą Šventajai Dvasiai, o jei taip nėra, aš meldžiuosi už jo greitą išvykimą į Tėvo namus. Aš visada galiu paprašyti Dievo, kad jam būtų duota laiminga mirtis, nes laiminga mirtis yra puiki malonė", - pasakė pamoksle, pasakytame 2018 m. vasario 25 dieną kunigas profesoriaus Edavardo Staniek, kalbėdamas apie klaidingas, jo nuomone, Pranciškaus pažiūras, prie kurių teologas priskyrė atsivėrimą musulmonams ir gyvenantiems mirtinoje nuodėmėje.

Šventikas profesorius Staniek yra didelis teologijos autoritetas Lenkijoje. Jis daug metų buvo Krokuvos dvasinės seminarijos rektoriumi, parašė kelias dešimtis knygų, buvo Lenkijos Teologijos Mokslų Akademijos komiteto nariu.

Praeitą ketvirtadienį popiežius Pranciškus nukrito ir susižeidė dešinę ranką - tai jau antras toks nelaimingas atsitikimas per beveik mėnesį, pranešė Vatikanas.

Biblija sako, kad "nė vienas plaukas nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios".

Gali būti, kad nelaimės Pranciškui ištinka dėl Tėvui netinkančio jo elgesio?

Pope Francis has reiterated his call for a more welcoming attitude toward migrants, insisting everyone has the right to “dream of a better future.” https://t.co/tdUk6Oeeju

— Breitbart News (@BreitbartNews) October 5, 2020

Popiežius Pranciškus ketvirtadienį palaikė migrantus ir sakė, kad migrantus reikėtų vertinti už jų svajones ir talentus, o ne laikyti juos „problema, kurią turiu išspręsti“.

Praėjusių metų gruodžio mėnesį Popiežius Pranciškus paskyrė homoseksualumą palaikantį kunigą Roberto Pasolini popiežiaus namų pamokslininku, sukeldamas naują sąmyšį tarp katalikų tikinčiųjų.

Tėvas Džeraldas Murėjus (Gerald Murray), dalyvaudamas Raimondo Arroyo (Raymond Arroyo) laidoje „The World Over“, apkaltino popiežių Pranciškų, kad šis „remia homoseksualų gyvenimo būdą“ ir „skleidžia homoseksualų interesų grupių propagandą“ savo naujuose memuaruose „Viltis“.

Sausio 16 d. Raymondo Arroyo laidos „The World Over“ epizode tėvas Murray išsakė nuomonę, kad užuot atnaujinęs Bažnyčios mokymą apie homoseksualumą, popiežius iš tiesų „remia homoseksualų gyvenimo būdą, sakydamas, kad šiuos žmones reikia gerbti, kad Katalikų Bažnyčia neturėtų sakyti nieko, kas trikdytų homoseksualų gyvenimo būdą pasirinkusių žmonių taiką ir ramybę“.

„Ar jis nori pasakyti, kad Dievas myli juos, atliekančius sodomijos aktus? Tikiuosi, kad ne, nes sodomija yra mirtina nuodėmė, o Katalikų Bažnyčios katekizmas moko, kad tai yra bjaurastis“, - perspėjo Murray. „Tai siaubingas dalykas. To niekada nereikėtų daryti.“

Nauji Popiežiaus Pranciškaus akibrokštai galimai laukiantys Dievo piršto

Praėjusią savaitę išleistuose memuaruose popiežius Pranciškus kritikavo jaunus katalikų kunigus, kurie renkasi tarnauti tradicines lotyniškas Mišias (TLM), kaltino juos „psichikos liga“, kritikavo tradicines katalikų apeigas ir, atrodo, lygino išrinktąjį prezidentą D. Trumpą su Hitleriu ir Musoliniu. Pontifikas taip pat neseniai paskyrė naują Vašingtono arkivyskupą kardinolą Robertą McElroy'ų, LGBT teisių gynėją, kuris buvo kaltinamas seksualinio išnaudojimo atvejų dangstymu. Tuo tarpu Los Andžele siaučia gaisrai, pelenais pavertę tokių garsenybių kaip Melas Gibsonas ir paprastų piliečių namus, įskaitant kai kuriuos pamaldžius katalikus, kurie, nepaisydami nelaimės, giedojo „Regina Caeli“. 

Mano čia surinktų faktų rinkinys tik patvirtina Jūsų teiginius, gerb. Valdai, skelbtus straipsnyje "Dievo pirštas". Labiausiai bijau, kad Dievo pirštas nepaliestų mūsų pasiklydusios Lietuvos, neskiriančios gėrį nuo blogio ir aukso veršį mylinčios labiau už savo tėvynainius.

Dievo pirštas. Valdas Anelauskas (rašytojas, gyv.JAV)

 

Štai jau antra savaitė, apimtas tarsi ugninio tornado, čia Amerikoje liepsnoja Los Andželas. Vadinamajame „angelų mieste“ dabar tikrų tikriausias pragaras... Nenustebsiu jei miestas galų gale ir visas sudegtų...

Sakoma, kad atseit nedera džiaugtis kitų žmonių sielvartu, bet man tai žinia apie „angelų miesto“ gaisrą tikrai neiššaukė absoliučiai jokio gailesčio ar užuojautos...

Amerika dega! Taigi metų pradžia išties gera. Baideno valdymo apoteozė. Šių metų pradžią, kaip prisimename, juk ir pažymėjo žaibas, trenkęs į Kapitolijaus bokštą Vašingtone. Aš tą laikau ženklu iš aukščiau, kad pagaliau ateis atpildas už visas kruvinas JAV nuodėmes. Juk ir pats kasdien prašau Dievo nubausti Ameriką už karo Ukrainoje kurstymą.

Taigi tad bumerangas gal būt jau ir sugrįžo?! Los Andželo gaisrai — tai ne stichinė nelaimė. Tai — karma, kuri pagaliau atėjo pas Ameriką...

Girdėjau, ugnis šliaužė link Kamalos rezidencijos, pasiglemžė ir vieną iš Baidenų šeimos dvarų, kuriame mėgavosi gyvenimu kadenciją baigiančio prezidento atžala Hanteris.

Ką gi, paaiškėjo, kad Amerikos „elitas“ nesugeba pasirūpinti net savimi. Taigi prezidento Baideno valdymas ir baigiasi, galima sakyti, dar ir šitokia gėda prieš visą pasaulį...

Įdomiausia tai, kad Los Andželo ugniagesiai juk aiškiai nesusitvarko su situacija. Kartais jie ten tiesiog stovi, žiūri į gaisrą, ir nieko negali padaryti — neturi pakankamai tam nė įrangos, nė žmonių...

Paaiškėjo, kad Los Andželo merė, negrė demokratė Karen Bass, sumažino miesto priešgaisrinės tarnybos biudžetą net 17 milijonų dolerių — nepaisant to, kad Kalifornija laikoma labiausiai gaisrų pažeidžiama valstija Amerikoje. Tie pinigai atiteko... Los Andželo „netradicinės orientacijos“ piliečiams remti. Pavyzdžiui, kad įkurti mieste vadinamiesiems „transgenderiams“ specialiai skirtas kavines...

Los Andželo merė demokratė Karen Bass

Los Andželo ugniagesių departamentui vadovauja lesbietė Kristin Crowley

Na o ir pačiam Los Andželo ugniagesių departamentui juk vadovauja lesbietė Kristin Crowley, kuri dabar daug labiau rūpinasi ten kova už „toleranciją, įvairovę ir įtrauktį“, negu kova su gaisrais... (Ankstesnis departamento viršininkas Ralph Terrazas buvo priverstas atsistatydinti po kaltinimų, kad jis neva nepakankamai stengėsi stabdyti „seksistinį ir rasistinį elgesį“ ugniagesių tarnyboje). Paskui jį, nemažai ir Los Andželo ugniagesių tiesiog patys paliko šį darbą.

Taigi dabar Los Andželui, taip, labai trūksta tiek ir pačių ugniagesių, tiek ir reikiamos įrangos. Būtent staiga paaiškėjo, kad Los Andžele net tiesiog nėra pakankamai gaisrų gesinimui reikalingos įrangos!

Kur visa tai dingo? Juk, kaip ne kaip, Los Andželas — tai lyg savotiška Amerikos vitrina.

Į šį klausimą ironiškai ir atsakė Trampo sūnus Donaldas jaunesnysis, primindamas, kaip turtingasis Los Andželas dosniai šelpė Ukrainą. Kol galiausiai pats liko be nieko... Baidenistų klika į Ukrainą išsiuntė būtent ir daug ugniagesiams reikalingos įrangos. „Taip, žinoma, Los Andželo ugniagesiai paaukojo daug savo atsargų Ukrainai“, — parašė jis platformoje „X“, pridėdamas dar ir nuotraukas su 2022 metų straipsniais žiniasklaidoje, kur ir buvo pranešta, kad Los Andželo ugniagesių departamentas padovanojo Kijevui visą savo „atliekamą“ įrangą...

Ką gi, dabar, kovojant su miestą niokojančiais gaisrais, ta „atliekama“ įranga oi kaip praverstų!..

Galbūt viso to, kas dabar ten vyksta, apskritai net nebūtų ir buvę, jei prieš trejus metus Los Andželo valdžia nebūtų suskubusi uoliai padėti Ukrainai ir atidavusi jai daug specializuotos įrangos, kurios dabar kaip tik labai ugniagesiams ir trūksta...

Taigi šiuose gaisruose tikrai yra ir ukrainietiškas pėdsakas.

Ukrainai pinigų Amerika turi, tačiau pačioje Amerikoje, pasirodo, dabar nėra pinigų net patiems būtiniausiems dalykams. Rezultatas — akivaizdus.

Trampas tą juk pernai savo rinkiminėje kampanijoje ypatingai ir pabrėžė, kad JAV taip aktyviai dabar remiant Ukrainą, patys amerikiečiai lieka be deramo dėmesio. Jo nuomone, milijardų dolerių skyrimas Ukrainai įvairių stichinių nelaimių, ištikusių pačią Ameriką, fone atrodo tiesiog absurdiškai. Taip elgdamiesi Baidenas ir Kamala pažemino milijonus amerikiečių, sakė (tada dar būdamas tik kandidatu į prezidentus) Trampas.

Beje, juk neseniai taip pat paaiškėjo, kad dvejus metus JAV siuntė elektros transformatorius Ukrainos energetikos sistemai atkurti, o dabar jų neužteko, kad atkurti elektros tiekimą nukentėjusiose nuo uraganų „Helena“ ir „Milton“ valstijose. Reaguodami į tai, pasipiktinę Floridos gyventojai net ėmė siūlyti pervadinti valstiją į Ukrainą...

Buvo „TikToke“, pavyzdžiui, toks humoristinis video šia tema, kur sakė (galiu pacituoti, nes turiu išsivertęs ir užsirašęs): „Ar esate amerikietis, nukentėjęs nuo kvailos Baideno ir Kamalos ekonominės politikos? Ar jums vos užtenka pinigų maistui, ar esate uragano “Helen” auka? Nebegaunate jokios pagalbos iš vyriausybės ir iš jūsų tik melžiami mokesčiai? Mes turime jums sprendimą! Pristatome Zelenskio kaukę! Jūs girdėjote apie tą žmogų?! Džo ir Kamala davė milijardus dolerių Zelenskiui! Turėdami Zelenskio kaukę ir Ukrainos vėliavą, gal ir jūs turėsite galimybę gauti pinigų!“

Na bet gera žinia yra bent jau tai, kad per šiuos gaisrus Los Andžele sudegė aštuoni Ukrainos generolų namai. Bendra jų sudegusio turto vertė — apie 90 milijonų dolerių. Taigi kiekvienas tų namų kainavo apie dešimt milijonų! Sako, kad jų prašmatnūs namai buvo ir nupirkti būtent už pinigus, kur JAV ir kitos Vakarų šalys skyrė Ukrainai po to kai Rusija pradėjo specialią karinę operaciją.

Apskritai ši situacija su Los Andželo gaisrais pasirodė labai simboliška — Baideno valdžia taip uoliai kurstė gaisrą Ukrainoje, kad nebegali dabar gaisrų pačioje Amerikoje užgesinti... Tačiau pažymėtina ir tai, kad gaisrai šie visiškai nesutrukdė Baidenui iki pat paskutinės savo prezidentavimo dienos remti kruvinojo klouno Zelios režimą. Kalifornijoje įvykusios katastrofos fone jis paskyrė Kijevui dar net 4 milijardus dolerių!..

Todėl tad ir negalima žiūrėti į tą, kas vyksta, neatsižvelgiant į vietą, kurioje tai vyksta. Liepsnos atkeliavo juk į patį liberaliausią miestą pačioje liberaliausioje Amerikos valstijoje. Ten gyvena ne tik visos ištvirkusio šou verslo „žvaigždės“, bet ir Demokratų partijos elektorato branduolys. Jie aukojo — Obamai ir Baidenui, Klinton ir Kamalai — milijonus dolerių rinkimams! Na o už Kamalą juk prabalsavo net 70 procentų rinkėjų Los Andžele. Taigi man jų todėl visiškai ir negaila. Dabar ten juk daugiausia ne paprastų amerikiečių namai, o ištvirkėlių piniguočių dvarai ir dega...

Pagaliau, juk po to kai Ukrainos prezidentas apsilankė Los Andžele, tai britų laikraštis „The Guardian“ netgi rašė, kad jis Holivude įgijo „beveik legendinį statusą“. Na o aktorius Šonas Pennas tai atidavė Zelenskiui net savo „Oskaro“ statulėlę! Tiesa, savo ruožtu, klounas Zelia paskui apdovanojo Penną ordinu „Už nuopelnus Ukrainai“.

Pažymėtina, kad labiausiai nuo gaisrų ir nukentėjo būtent kaip tik tie Los Andželo rajonai, kuriuose Holivudo „žvaigždės“ gyvena. Liepsnose skendo patys prestižiškiausi miesto rajonai, kuriuose stovi jų prabangios vilos. Garsieji Malibu paplūdimio namai (visi juos matėme filmuose) dabar pavirtę į degėsius. Taip pat ir prestižiniai namai Pacific Palisades rajone. Iš šių ir keleto kitų Los Andželo vietų teliko tik prisiminimai. Los Andželas jau niekada nebebus toks, koks buvo.

Įžymusis Rusijos filosofas Aleksandras Duginas šį Los Andželą apėmusį gaisrą laiko išties epinės reikšmės įvykiu. „Bjaurasties židinys dega liepsnose. Holivudas virto vienu dideliu pragaro ugnies klubu“, — rašė jis savo „Telegram“ kanale.

„Jei gaisro Los Andžele nebūtų buvę, jį būtų reikėję išgalvoti. Amerika liepsnoja ryškiai, dega jos pagrindiniai simboliai, kokiais jie buvo iki Trampo. Dega LGBT, globalizmo, liberalizmo, rusofobijos citadelė. Dega Obamos ir Baideno Amerika. Ir niekas negali jos užgesinti“, — cituoja Dugino žodžius „Tsargrad“ televizijos portalas.

Taip pat ir Rusijos laikraščio „Komsomolskaja pravda“ karinis korespondentas Dmitrijus Stešinas savo „Telegram“ kanale labai gerai pasakė, kad „Viešpats valo mūsų nuodėmingą žemelę“.

Juk dega išties gyvačių lizdas, visų velniavų avangardas — būtent Šėtono sostas!..

Aš dabar tad daug geriau ir suprantu tą Biblijos dalį, kurioje kalbama apie Šėtono sostą. Kaip žinia, ilgą laiką Šėtonas dvasių pasaulyje galėjo būti kur panorėjęs, netgi pasirodydavo Dievo akivaizdoje kartu su ištikimais angelais (Jobo 1:6). Tačiau Biblijoje juk pranašaujama, kad turi kilti „karas danguje“ ir tada Šėtonas bus iš dangaus „išmestas žemėn“ (Apreiškimas 12:7-9). Biblijos chronologija ir pasaulio įvykiai rodo, kad tas „karas danguje“ jau tikriausia ir įvyko. Šėtonas tad dabar gali veikti tik žemėje. Ar tai reiškia, kad Šėtonas gyvena kokioje nors konkrečioje mūsų planetos vietoje? Biblijoje pasakyta, kad Šėtonas gyvena „ten, kur Šėtono sostas“ (Apreiškimas 2:13). Taip pat iš Biblijos žinome, kad Šėtonas nori valdyti „visas gyvenamos žemės karalystes“ (Luko 4:5, 6). Na o kas kaip tik būtent to (būtent valdyti visą pasaulį) šiandien siekia? Amerika! Jos globalistai-satanistai. Taigi būtent čia Amerikoje tad ir gyvena Šėtonas. Amerika — tai Šėtono sostas!..

Nors ir nesu dideliu Biblijos žinovu, suprantu, jog ten apie daug ką kalbama būtent perkeltine prasme, yra daug simbolizmo. Todėl aš ir į „Šėtono sostą“ irgi žiūriu grynai kaip į simbolį. Šėtonas pats Baltuosiuose rūmuose Vašingtone, aišku, nesėdi, bet jo vietininkai, taip, mano giliu įsitikinimu, būtent ten šiandien ir randasi. Ir pačiuose Baltuosiuose rūmuose ir aplink juos. Ir ne tik ten. Taip pat ir Volstrite ir Pentagone ir, savaime suprantama, Holivude... Todėl, mano supratimu, būtent kaip tik Ameriką tad ir galima laikyti simboliniu Šėtono sostu. Juk visas pasaulio blogis ir kyla dabar iš Amerikos. Ne be reikalo Irano musulmonų dvasinis lyderis ajatola Chomeinis kadaise vadino Ameriką būtent Didžiuoju Šėtonu. Tą ji per pora šimtų savo egzistavimo metų jau daugybę kartų įrodė.

Todėl aš visada tad ir cituoju įžymiojo amerikiečių rašytojo Henrio Milerio žodžius, iš jo knygos „Juodasis pavasaris“: „Matau Ameriką skleidžiančią nelaimes. Matau Ameriką lyg virš pasaulio pakibusį juodą prakeiksmą“ (I see America spreading disaster. I see America as a black curse upon the world). Būtent tokia ji iš tiesų ir yra. Aš čia Amerikoje pats pragyvenau jau 35 metus ir gerai tą žinau. Ne veltui juk sakoma, kad yra blogis, yra didelis blogis, ir yra Amerika — pats didžiausias, absoliutus blogis...

Viskas šiuose Los Andželo gaisruose primena man biblinę Pradžios knygos istoriją apie Sodomą ir Gomorą: Abraomo laikais Sodoma buvo klestintis ir turtingas miestas, bet kadangi Sodomos gyventojai buvo „nedori ir labai nusidėję Viešpačiui“ (Pradžios 13:13), „Viešpats liejo ant Sodomos ir Gomoros sieros ir ugnies lietų. Jis sunaikino tuos miestus ir visą apylinkę drauge su visais miestų gyventojais ir žemės augmenija“ (Pradžios 19:24-25).

Ką gi, ši Biblijos citata kuo puikiausiai tinka Los Andželui. Visi tie Los Andželo elitiniai rajonai, kaip ir Sodoma bei Gomora, juk ne šiaip sau atsitiktinai paskendo ugnyje. Sausio 5 dieną Los Andžele vyko 82-oji „Auksinių gaublių“ apdovanojimų ceremonija. Jos metu renginio vedančioji sarkastiškai pastebėjo, kad pirmą kartą per visą „Auksinių gaublių“ istoriją nė vienas iš laimėtojų nepadėkojo Dievui. (Beje, ji net ir pati pavadino Los Andželą „bedievišku miestu“) Ji išdidžiai pareiškė: „Mes tai padarėme be Dievo!“ Šie jos žodžiai sukėlė salės juoką ir plojimus...

Na o po dviejų dienų, sausio 7-tą, Los Andželą užklupo niokojantys gaisrai! Kaip jau minėjau, labiausiai nukentėjo prašmatnusis Ramiojo Palisado rajonas, kuriame stovėjo milijonus dolerių kainuojantys prabangūs Holivudo „žvaigždžių“ namai. Ironiška tai, kad Pacific Palisades ir gyveno būtent visi tie, kas aktyviausiai propaguoja savo iškrypėliškas bedieviškas „vertybes“. Ten labai daug tokių Holivudo garsenybių, tarp kurių, pavyzdžiui, aktorius Benas Afflekas ir dainininkė Rihana, kurie labai aktyviai remia „LGBT“ ir propaguoja visokius iškrypimus, o kažkokia ten gyvenusi „supermodelė“ Tyra Banks apie vadinamuosius „transgenderius“ netgi sukūrė televizijos serialą. Dauguma kitų Holivudo kalvų gyventojų irgi turi panašius „nuopelnus“. Anądien mačiau didelį tų Holivudo padegėlių sąrašą, taigi ten, pasirodo, beveik visi jie (išskyrus nebent Melą Gibsoną ir Antonį Hopkinsą) būtent tokie satanistai ir yra. Ne tai kad aš taip jau daug apie Amerikos „kultūros darbuotojus“ žinočiau, bet užteko truputį „pagūglinti“, paskaityti apie juos Vikipedijoje, ir iškart tapo aišku, jog daugelis jų ir patys degs pragare lygiai taip, kaip kad sudegė dabar jų namai...

Dabar daugelis jų neteko savo prabangių vilų ir gailias ašaras lieja... Paparaciams pavyko užfiksuoti, pavyzdžiui, aktoriaus Beno Affleko emocijų paletę. Jo veido išraiška rodė, kaip jis jaučiasi žinodamas, kad jo penkių miegamųjų ir šešių vonios kambarių dvaras skendi liepsnose. Jis tą namą nusipirko vos prieš penkis mėnesius, netrukus po to, kai išsiskyrė su dainininke ir aktore Dženifer Lopez. Kaina — 20 milijonų dolerių!

Na tai ką, negi dabar aš turėčiau jį užjausti???

Štai kodėl man nevalingai ateina į galvą būtent analogija su Sodoma ir Gomora.

Sakiau, sakau ir sakysiu, kad tik pats Dievas gali realiai nubausti, sustabdyti dabartinę Sodomą ir Gomorą, ir kad šėtoniškieji Vakarai (pirmiausia Amerika) anksčiau ar vėliau tikrai patirs Dievo bausmę...

Juk pasakyta Biblijoje: „Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, kuri paruošta velniui ir jo angelams!“ (Evangelija pagal Matą 25:41)

Ne veltui sakoma, kad Dievas kantrus, bet nemaršus...

Šitie gaisrai Los Andžele, be abejo, kaip tik ir yra būtent ženklas iš aukščiau. Tai ne kas kita kaip Dievo pirštas.

Sodomitų kloakos dezinfekcija... Žemė apvaloma nuo nešvarumų... Aukštesniosios jėgos ugnimi išdegina iškrypimus bei ištvirkimus...

Manau, jog greitai gal ateis diena kai toks Dievo gaisras praris bent pusę Amerikos. Sodoma jau dega ir tikiuosi, jog kitas toks karminis gaisras bus geltonojo velnio mieste Niujorke — Gomoroje. Na o kas nesudegs, tai tegul nuplauna cunamis... Jeloustono nacionaliniame parke esanti ugnikalnio kaldera taip pat laukia savo valandos...

Baigiantis kadencijai Baideno administracija iš bejėgiško pykčio priėmė dar vieną prieš Rusiją nukreiptų sankcijų paketą... Štai kas man ir leidžia dabartinius įvykius vertinti būtent kaip karmos atspindį. Sakyčiau šitaip: atpildo liepsną įžiebė kolektyvinė Šėtono sosto karma...

Tad, ką gi, kaip toje dainoje, гори, гори ясно, чтобы не погасло!..