2019-03-31

Merkel svečias iš Gvinėjos subadė peiliu sutuoktinių indų šeimą. Kodėl afrikiečiai nesiintegruoja Europoje?



Frau Merkel svečiai iš Afrikos Švabijos miestą Donauwörth pavertė pragaru. Šis miestas yra vienas iš nevykusios prieglobsčio politikos taškų Vokietijoje, rašoma Pi-news. Penktadienį 33 metų „pabėgėlis“ iš Gvinėjos užpuolė savo kaimynų indų šeimą ir subadė sutuoktinius virtuviniu peiliu.


Kaip praneša Bild, 49 metų vyras nuo patirtų sužeidimų mirė, o 43 metų jo žmona išgyveno, ji reanimacijoje, „stabilioje būsenoje“.

Nusikaltimo motyvai nėra aiškūs. Neatmetamas religinės neapykantos fonas, nes Gvinėjoje išpažįstamas radikalus islamas, o peiliu subadyti kaimynai buvo indusai.

Pi-news rašoma, kad „Donauwörth buvo ramus Švabijos miestas su 20 000 gyventojų, kol ten nebuvo atvežta 500 pabėgėlių, pagrinde juodaodžių afrikiečių, kurie čia atrado savo „naujuosius namus““. Dabar šio miesto gatvėse vyksta Vakarų-Afrikos vakaronės, prekiaujama narkotikais. Labiausiai kenčia miestelio moterys, kurios apiplėšinėjamos, prie kurių atėjūnai priekabiauja. Donauwörth dabar klasifikuojamas kaip probleminė zona.

„Juodi raudonai-žalios kanclerės svečiai tapo maru miesto autobuso vairuotojams. Nepriimtinas tamsiaodžių praeivių ir keleivių elgesys vyksta dieną ir svarbiausia naktį. Ženkliai sumažėjo miesto autobusų pervežimų: piliečiai retai skambina policijai tokių incidentų metu – jie tylėdami aplenkia tokias vietas,“– rašoma Pi-news.

2018 vasario mėnesį 150 nelegaliai importuotų „prieglobsčio prašytojų“ iš Afrikos nutarė išvykti iš šaltos Vokietijos ir sugrįžti į Italiją, kuri buvo viena iš trijų jų tranzito valstybių, per kurias jie be dokumentų atvyko į Vokietiją. 150 afrikiečių atvyko tuomet į stotį. Čia jie elgėsi agresyviai, bet gausioms policijos pareigoms pavyko juo sulaikyti Vokietijoje, kuri negali išsiversti be šio juodojo „aukso“.

Pranešama, kad žmogžudys iš Gvinėjos gyveno „decentralizuotame būste“. Taip valdžia bandė „integruoti“ nesiintegruojančius afrikiečius išskirstydama juos gyventi greta vokiečių. Tačiau ir tai netapo garantija, kad šie elgsis civilizuotai.

Kodėl juodaodžiai afrikiečiai nesiintegruoja Europoje?

Tarp juodaodžių afrikiečių ir europiečių yra didžiuliai rasiniai skirtumai. Juodaodžių smegenų svoris vidutiniškai siekia 1 kg, o europiečių 1,35 kg. Minimalus žmogaus smegenų svoris yra 0,8- 0,960 kg. Žmonės su mažesnėmis smegenimis turi gilius protinius sutrikimus, nepajėgia normaliai sugyventi bet kokioje žmonių bendruomenėje.

Europiečių populiacijos yra 0,5 procento žmonių, kurie gyvenimo bėgyje sirgo šizofrenija. Imigrantai šizofrenija suserga 2,9 kartus dažniau už europiečius, o juodaodžiai 4,8 karto, juodaodžiai iš Vakarų Afrikos (Gvinėja yra viena iš šių šalių) – 24,5 karto (!). Šizofrenija yra paveldima. Dar prisideda ir islamo faktorius.

Šizofreniją gydoma neuroleptikais, o papildomai naudojant psichoterapiją, galima pasiekti, kad ligonis gyventų pakankamai normalų gyvenimą. Dažniausiai tai ilgalaikis gydymas, kainuojantis apie 100000 eurų per metus.

Per 50 metų Afrikos gyventojų skaičius išaugo nuo 0,3 iki 1,2 milijardo. Iki 2050 metų Afrikoje gyvens 2,5 milijardai protiškai atsilikusių žmonių, lyginant juos su visa žmonija aplamai. Niekas nežino, kaip spręsti šią problemą. Baisiausia tai, kad šie neišaugantys iš 9-12 metų baltaodžio vaiko intelekto žmonės, imigruoja į Europą ir naikina Europos civilizaciją.

Nuorodos:





2019-03-30

Kalifornijos svajonė tapo perpildytu košmaru


Gruodžio 4 dieną Lietuvos seimas balsų dauguma (73 „už“) pritarė Globaliam migracijos paktui, tam, kad kiekvienas planetos gyventojas galėtų atvykti į mūsų šalį, o mes jam, neįnešusiam nei cento į mūsų socialinę sistemą, turėtume atverti ją, gink Die šio nekviesto svečio nediskriminuoti ir tenkinti bet kokius jo poreikius.

Šiuo socialiniu neoliberalizmo eksperimentu jau kelis dešimtmečius užsiima JAV Kalifornijos valstiją valdantys demokratai. Apie tokio eksperimento rezultatus portale „Liberty Nation“ rašo Joe Schaeffer straipsnyje „California Dream Has Become An Overcrowded Nightmare“

Autorius žodžiais, kad Kalifornijos valstijoje, „buvusiame rojuje“, „gyvenimo kokybė ir toliau mažėja.“ Tai lemia spartus gyventojų skaičiaus augimas dėl nekontroliuojamos imigracijos ir iš to išplaukianti benamystė, resursų stygius, socialinės gerovės kritimas. Valstiją 30 metų valdantys demokratai nereaguoja į šią situaciją.

Būstas Kalifornijoje tapo „neįtikėtinai brangus“. Kalifornijos gyvenimo stilius su nuosavu namu, baseinu kieme, tampa vis labiau nepasiekiamas viduriniojo sluoksnio šeimoms miesto rajonuose, kur daugiausiai darbo vietų.

1950 metais Kalifornijoje buvo 12 milijonų gyventojų, 1970 – 22 milijonai, šiuo metu – 40 milijonų, 2050 metais numatoma 50 milijonų.

Valstiją valdantys demokratai mato tokią Kalifornijos perspektyvą: „tankiai apgyvendinta, daugiaaukščiai gyvenamieji rajonai greta transporto centrų“.

Nekontroliuojamas gyventojų skaičiaus augimas valstijai sukelia ne tik tradicines perpildytiems miestams žmonių sveikatos blogėjimo problemas perpildytuose miestuose, čia tikra stichine nelaime tapo miškų gaisrai. Valstijoje dėl imigracijos krenta valstybinio švietimo lygis. Nurodoma, kad 750000 besimokančių čia yra nelegalūs užsieniečiai.



Kalifornijos gyventojai jaučiasi nelaimingi

Edelman Intelligence atlikta gyventojų apklausa parodė, kad 53% valstijos gyventojų nori iš jos išvykti dėl aukštos pragyvenimo kainos. Iš tankiai apgyvendintų rajonų nori išvykti 76% apklaustųjų. 62% apklaustųjų sakė, kad benamystė yra rimta problema, 62% jaučia, kad geriausios Kalifornijos dienos pasibaigė.

Straipsnio autorius reziumuoja, kad neviešas mitas apie nekontroliuojamą migraciją iš trečiojo pasaulio šalių yra tai, kad ji suteikia galimybę iš skurdžių šalių pretenduoti į savo dalį amerikietiškoje svajonėje. Kalifornijoje ši svajonė miršta ir nėra žmogiškos patirties dalimi.

„Jau senai tapo aišku, kad Los Anželo pavertimas į Meksiką kenkia amerikiečių senbuvių gerovei mūsų Vakarų pakrantėje. Tampa vis labiau akivaizdu, kad valstybė nedaro nieko naudingo užsieniečiams, suplaukiantiems ir dūstantiems perpildytuose Kalifornijos rajonuose“, - rašo Joe Schaeffer.

Nuorodos:



2019-03-29

Italijoje savigyna dabar įstatymas. Salvini: „Nuostabi diena italams“



Italijos senatas vakar išplėtė italų teisę į savigyną. Partija Lyga: „Pagaliau atsiranda veiksmingas įstatymas“

Kovo 28 dieną Italijos senatas 201 balsais „už“ ir 38 – „prieš“, 6 – „susilaikius“, patvirtino savigynos įstatymo pakeitimą. Senatas, iš esmės, patvirtino reformas, kurios pakeitė BK 52 straipsnio antrą punktą, kad „ginklai ar kitos tinkamos priemonės“ leidžiamos „gynybai“, ginti „savo ar svetimą saugumą“ arba „ aktyvus, turtą savo ir kitų žmonių.“

Il Giornale pažymi, kad dabar teismai nedarys iš aukų budelius, kaip tai daug kartų vyko anksčiau.

„Puiki diena italams, kurią buvo įtvirtinta išimtinė teisė į savigyną“, džiaugėsi vicepremjeras Matteo Salvini, kad jam pavyko įgyvendinti vieną iš pagrindinių savo rinkiminės kompanijos pažadų.



Naujos savigynos įstatymo pataisos palieka mažiau apribojimų laikantis būtinosios ginties proporcingumo traktavime, pažymima dienraštyje. Ir, nepaisant būtinybės įrodyti, kad gynyba buvo teisėta, teisėjas savo nuožiūra galės įrodymus gerokai susiaurinti.

Salvini žodžiais, „ginklai nebus dalinami neteisėtai“, bet tai bus miestiečiams naudinga, nes nusikaltėliai žinos, kad plėšikauti Italijoje bus sudėtingiau: šis verslas taps dar pavojingesnis.“

Naujasis įstatymas „visada“ pripažįsta proporcingumą tarp užpuolimo ir savigynos. Dabar, kad gintis, pakanka matyti nusikaltėlio rankose ginklą, nereikia, kad jis būtų nukreiptas į auką ir juo grasinama. Naujame įstatymo tekste pašalinta bausmė tiems, kas gynėsi afekto būsenoje, kilusioje dėl pavojingos situacijos.

Salvini spaudos konferencijoje pažymėjo, kad „jau mažiausiai 15 metų vyko ši kova“, kuri yra ne už valdančiąją koaliciją, bet „už italus“. Jis parodė marškinėlius su užrašu „savigyna visada teisėta“.

Šią pergalę, rašoma Il Giornale, atnešė ne tik „Lygos“ balsai, bet ir centro partija „Italijos broliai,“ kurių balsais buvo palaikytas projektas.

Salvini atkreipė dėmesį į tai, kad po dešimties mėnesių buvimo valdžioje koalicinė vyriausybė italams atnešė realius savo darbo rezultatus: praktiškai sustabdė nelegalią imigraciją, suteikė galimybę gintis nuo plėšikų ir užpuolikų.



Situacija Lietuvoje

Nesenai prof. Vytautas Radžvilas pareiškė, kad „piliečių teisė gintis patiems ir ginti savo šalį agresijos atveju yra pamatinė ir negali būti nepagrįstai varžoma, prisidengiant kova su terorizmu.

Lietuvoje galiojantis Ginklų kontrolės įstatymas yra subalansuotas, o užpernai Europos Parlamento priimta direktyva 2017/853 dėl ginklų įsigijimo ribojimo, jų nešiojimo ir laikymo sąlygų yra manipuliatyvus ir piliečių laisves varžantis ES sprendimas, kurio perteklines nuostatas būtina atšaukti artėjančios Europos Parlamento kadencijos metu.

Europos Parlamentas Komisijos siūlymu priėmė direktyvą dėl teisės įsigyti ir laikyti savigynai skirtus ginklus ribojimo. Lietuvos vyriausybė žiniasklaidai tylint suskubo įgyvendinti jos nuostatas.“

Prof. Radžvilas sako: „Šiuo metu Seime svarstomos pataisos, kurios – jei būtų priimtos – smarkiai ir nepagrįstai apribotų sąžiningų, įstatymus gerbiančių ir lojalių valstybei piliečių teisę į ginkluotą savigyną arba šalies gynybą karo atveju. Direktyva remiasi aiškiai melaginga argumentacija, esą legalių ginklų draudimas sumažintų teroristinių išpuolių skaičių Europoje. Ignoruojamas akivaizdus faktas, kad visi ar beveik visi teroro išpuoliai Europoje įvykdyti be legaliai laikomų ginklų panaudojimo, o ginklas dorų piliečių rankose veikia preventyviai ir padeda išvengti nusikaltimų. Nesigilinama į faktus, pavyzdžiui, JAV statistiką, aiškiai rodančią, kad nusikaltimų šaunamaisiais ginklais daugiausiai daroma būtent tose valstijose, kur griežtesnis jų reguliavimas.“ (…) „Europos Sąjungos siekis atimti iš piliečių savigynos teisę yra nuo seno žinomas valdžios polinkio despotiškai varžyti piliečių teises požymis. Bandymas nuginkluojant visuomenę kovoti su terorizmu rodo ES desperaciją. Savo piliečiai pasitikinti valstybė ar sąjunga siekia didinti piliečių savarankiškos gynybos pajėgumus, jais nepasitikinti valstybė bando savo valdinius nusiginkluoti.“

Prof. V.Radžvilas pažymi: „Ginklai nėra joks gėris, tačiau yra neišvengiama būtinybė. Jokia pasaulio valstybė neužtikrino ir iš principo negali užtikrinti absoliutaus piliečių saugumo ir teisingumo, todėl piliečiams privalo likti galimybė ginti save, savo šeimą ir savo šalį patiems. Jokiu būdu nesiūlau liberalizuoti dabar Lietuvoje galiojančio Ginklų kontrolės įstatymo. Jis yra subalansuotas, logiškas ir neblogai veikiantis. Tačiau būtent todėl neturime jo keisti pagal ideologiniu fanatizmu grįstas ES piliečių teisių apribojimo direktyvas. Priešingai, turime siekti, kad pati direktyva viena ar kita teisine forma būtų atmesta, o užmojų nuginkluoti sąžiningus ir lojalius ES šalių piliečius – atsisakyta“.

Italijos pavyzdys rodo, kad savigynos institutą reikia ne siaurinti, bet plėsti. Nekontroliuojama imigracija iš Afrikos ir Azijos europiečius pavertė ypač pažeidžiamais prieš plūstančių nusikaltėlių smurtą.

Nuorodos:




2019-03-28

Balandžio pradžioje rengiama nauja „pabėgėlių“ invazija Balkanų maršrutu


Vengrų dienraštyje „Magyarhirlap“ rašoma, kad balandžio 5 dieną iš Turkijos ir Graikijos rengiamas nelegalių imigrantų karavanas, kurio dalyviai ketina vykti į Vokietiją ir Šiaurės Europą. Tai grėsmė ir Lietuvai, nes mūsų valdžioje susitelkę neoliberalai-globalistai klauso visų Briuselio nurodymų, veža nelegalius imigrantus į Lietuvą, diskriminuoja savo piliečius „pabėgėlių“ atžvilgiu.

Įdomu tai, kad Facebook, kuris kišasi net į rinkimų procesą Lietuvoje, trečiadienio vakarą masiškai užblokavo visas nuorodos, nukreipiančios pasirašyti už prof. Vytauto Radžvilo visuomeninio komiteto teisę dalyvauti rinkimuose į Europos parlamentą, o šią neteisėtą cenzūrą teisina tuo, kad rinkimai į EP parlamentą „prieštarauja bendruomenės standartams“, tuo pat metu dalyvauja rengiant nelegalų invaziją į Europą, skatina pažeisti Europos sienas, šalių įstatymus, kas prieštarauja ne tik „bendruomenės standartams“, bet ir ES valstybių įstatymams, yra kriminalinis nusikaltimas.


Vengrijos migracijos analitikai, išanalizavę internete pasirodžiusius pranešimus arabų kalba, priėjo išvados, kad balandžio pradžioje numatoma nelegalių imigrantų invazija į Europą. Jų karavanas, pavadintas „vilties spindulys“. Tai rimtas iššūkis Graikijos ir Europos sąjungos valdžiai, nes Šengeno erdvę ketina pažeisti tūkstančiai imigrantų.

Informacija internete skelbia, kad karavanas turi pajudėti balandžio 5 dieną vakarų Balkanų maršrutu. Turkijoje esantys išeiviai iš Sirijos (pabėgėliais juos sunku pavadinti, nes karas Sirijoje pasibaigė) ketina iš Turkijos ir iš Graikijos vykti į Vokietiją. Šioje migracijos iniciatyvoje gali dalyvauti iki 40000 migrantų, pagrindinai sirų. Manoma, kad karavano finansavimu užsiims tarptautinės humanitarinės organizacijos. 2015 metais tai buvo JAV finansinės oligarchijos pinigai, kuriais manipuliavo Šorošas, prie invazijos finansavimo prisidėjo ir Briuselis, kuris dalino nelegalams apmokėtas debetines bankų korteles.

Paraleliai organizuojamas karavanas Graikijoje. Jis turi savo puslapį Facebook. Keista, ši veikla nepažeidžia Facebook standartų!? Facebook prisidėjo ir prie 2015 metų migrantų migracijos krizės.

Invazijos karavaną Stambule organizuoja apie 50 sirų pilietinių organizacijų. Karavano dalyviai nori sau geresnio gyvenimo Europoje, negu jie turi Turkijoje ir Sirijoje. Turkų šaltiniai praneša, kad tūkstančiams žmonių bus leista kirsti Turkijos ir ES sieną.

Facebook puslapiu yra susidomėję ne tik sirai, bet ir afrikiečiai. Apie karavaną iš Graikijos mažai informuojama arabiškame Facebook puslapyje. „Vilties spindulys“, taip pavadintas karavanas, savo oficialiame puslapyje Facebook kovo 25 dieną pasirodė naujas įrašas paskelbtas arabų kalba. Karavanas mano vykti per Juodkalniją, Bosniją ir Hercogoviną, Chorvatiją, per kur nori patekti į Vakarų Europą.

Visa kelionė užtruktų 7-10 dienų, su savimi dalyviams rekomenduojama pasiimti palapines, medikamentus, maisto, drabužių ir pinigų. Skatinami pranešimų socialiniuose tinkluose, Sirijos piliečiai telkiasi prie Sirijos-Turkijos sienos.


Šio karavano iniciatyvą aprašo arabų spauda, tačiau išskyrus Vengrijos ir Italijos spaudą, Europos sąjungoje nėra pranešimų apie organizuojamą naują imigracijos bangą.

Tarptautinių organizacijų karavaną kontroliuos medikų grupės. Karavanui specialiai atrenkamos gydytojai ir medicinos seserys. Visi dalyviai turi rinktis penkios dienos iki išvykimo.




Kokie arabų išvarymo iš gimtinės tikslai?

Ekspertų nuomone, arabų išvarymas – teritorijų valymas Didžiojo Izraelio sukūrimui. Kartu naikinama ir krikščioniška Europa. Nereikia pamiršti, kad krikščionių valstybių sunaikinimas – tai tūkstantmetis Talmūdinio judaizmo siekis. Pagal pasikrikštijusį žydą Sikstą Sienietį, Talmudas įpareigoja kiekvieną judėją būti nuolatinėje kovos būsenoje su krikščionių pasauliu, linkėti pražūties jo karaliams ir valdovams (Sixt Siens Bibliotheca sancti ordin. 1. Paris. P.124). Sikstas pateikia vieną iš Talmudo įstatymų: „Mes įsakome, kad kiekvienas žydas prakeiktų tris kartus per dieną visą krikščionių pasaulį ir melstų Dievo pažeminti ir išnaikinti jį su visais karaliais ir kunigaikščiais.“

Prie šių planų energingai prisideda Facebook. Gerai žinomos jo manipuliacijos su visuomenės nuomone ir ardomoji veikla Arabų pavasario įvykiuose. Už dekoratyvios Cukerbergo figūros Facebooke slepiasi visas klanas, kurio ryškia atstove yra Sheryl Sandberg – moteris, praeityje vadovavusi JAV iždo personalo skyriui. Jaunystėje Sheryl Sandberg vadovavo žydų masonų ložės „Bnai Brith“ padaliniui „Bnai Brith Girls“ ir padarė karjerą šioje struktūroje.

Feisbukas globoja nusikaltėlius

Pernai DW pranešė, kad Feisbuką ir WhatsApp plačiai naudoja prekeiviai žmonėmis. Tarptautinės migracijos organizacijos teigia, kad stambiausias pasaulyje socialinis tinklas ir su juo surištas mesendžeris yra naudojami organizuojant žmonių kontrabandą iš Artimųjų Rytų ir Afrikos. Apie tai balandžio 2018 metų 5 dieną, perdavė agentūra AFP, su nuoroda į Tarptautinės migracijos organizacijos spaudos sekretorių Leonardą Doilą.

Doilo žodžiais, nusikaltėliai per Feisbuką ir platina informaciją apie jų siūlomas paslaugas potencialiems klientams, o taip pat apie organizuojamus migrantų pervežimo reisus. Nusikaltėliai dažnai išnaudoja migrantus, juos prievartauja ir paima įkaitais, kad šantažuodami galėtų išvilioti pinigus pas jų gimines.

Spaudos sekretorius dar pasakė, kad prieiga prie Feisbuko servizų nusikaltėliams yra žymiai supaprastinta, ir Amerikos kompaniją jis pakvietė atlikti paiešką puslapių, priklausančių prekiautojams žmonėmis, ir juos blokuoti. Socialinis tinklas privalo vertinti nelegalių žmonių pervežimo grupuotes taip, kaip yra vertinamos teroristinės organizacijos, panašios, kaip pavyzdžiui, „Islamo valstybė“, - pasakė Doilas.

Nuorodos:





Migrantai Viduržemio jūroje užgrobė laivą ir plaukia į Maltą


Nelegalūs migrantai užgrobė krovininį laivą, kuris juos išgelbėjo Viduržemio jūroje, praneša Il Giornale. „Tai pirmas piratavimo aktas atviroje jūroje“, - pasakė Italijos vicepremjeras Matteo Salvini.

Pranešama, kad krovininio laivo Elhiblu-1 ekipažas išgelbėjo 108 žmones, kurie mėgino per Viduržemio jūrą plaukti į Europą.

Kaip įvyko laivo užgrobimas, dėl kokių priežasčių laivo įgula pakeitė kursą, nėra žinoma.

Laivas šiuo metu plaukia Maltos ar Lampedūzos link. Maltos valdžia jau paskelbė, kad neleis laivui įplaukti į jos uostus. Italijos vicepremjeras ir vidaus reikalų ministras Matteo Salvini pareiškė, kad „tai nėra nelaimės ištikti migrantai, tai tikri piratai, ir jie galės pamatyti Italija tiktai per žiūronus“.

„Yra įtarimas dėl prekybinio laivo užgrobimo, kuris plaukė į Libiją, ir kad vietoj to jis juda link Maltos ar Lampedūzos,“ - pasakė Salvini. Jo žodžiais, 6 mylios nuo Tripolio, Libijos teritoriniuose vandenyse, buvo užgrobtas laivas, tai „ne laivo katastrofos ištikti, o piratai.“






2019-03-27

Vienoje sulaikytas pabėgėlis-teroristas, kuris rengė teroro aktus Vokietijos geležinkeliuose



Vienoje sulaikytas 42-metis pabėgėlis, buvęs kariškis iš Irako, penkių vaikų tėvas, įtariamas dalyvavimu teroristinėje organizacijoje Europoje, kuri įvykdė antpuolius prieš Vokietijos geležinkelius. Su tikslu nužudyti kuo daugiau žmonių teroristai surengė du teroro aktus. Policija sulaikė Vienoje teroristą, dalyvavusį rengiant šiuos teroro aktus.

Elitinis dalinys "Cobra" kovo 25 šturmavo teroristo butą Vienoje. Nusikaltėlis buvo susektas dėka arabų kalba parašyto laiško, kuris buvo teroristų paliktas rengto teroro akto vietoje praėjusių metų spalio mėnesį. Įkalčiu tapo spausdintuvas, ant kurio buvo atspausdintas laiškas.

Irakietis pabėgėlis atvyko į Europą prieš 20 metų, jis tarnavo Irako armijoje, buvo nužudytojo Sadamo Huseino šalininkas. Vienoje jis mokėsi Vienos Techniniame universitete, vėliau dirbo apsaugos kompanijoje. Sulaikytasis skaitomas teroristinės organizacijos „Islamo valstybė“ fanatiku ir neapkenčia JAV. Savo puslapyje Facebook jis gyrė radikalius islamo skelbėjus, teroro aktą Nicoje (86 žuvę), o pastarosiomis dienomis kvietė musulmonus imtis ginklo dėl musulmonų užpuolimo Naujojoje Zelandijoje (50 žuvusių).



2018 metų spalio 7 dieną keli vyrai ištempė virš bėgių geležinkelyje tarp Niurnbergo ir Miuncheno plieninę vielą (0,8 cm). Ji pasirodė per daug plona, kas išprovokuotų rimtą avariją. Netoli įvykio vietos buvo rastas grafiti, kuris atvedė teisėsaugos organus į IV šalininkų paskyrą Twitter.

2019 metų vasario 19 dieną piktadariai paliko ant bėgių tarp Dortmundo ir Miunsterio sunkius betoninius blokus ir šaligatvių plytas, o taip pat automobilių padangas. Tą dieną kursavo greitieji ICE traukiniai. Apie 21:40 keleivinis Eurobahn kompanijos keleivinis traukinys užvažiavo ant kliūties. Laimei, įvykis atnešė tik nežymią materialinę žalą.

Tyrime Vienoje dalyvauja Vokietijos ir ES valdžios atstovai, Bavarijos ir Berlyno tyrėjai. Irakietis kaltinimas teroristiniu aktu, pasikėsinimu nužudyti, dalyvavimu teroristinėje organizacijoje. Jam gresia įkalinimas iki gyvosios galvos.

Ar mums Lietuvoje reikalingi tokie „pabėgėliai“? Karas Sirijoje ir Irake pasibaigė, Afrikoje jis išvis nevyksta, tai kodėl šie „pabėgėliai“, kaip tai numato Ženevos konvencija, negrąžinami į gimtinę. Aš randu tik vieną atsakymą: Briuseliui reikalingi islamo teroristai, kad šie žudytų ir terorizuotų europiečius. Taip įbaugintą „avių bandą“ lengviau valdyti, kirpti, pjauti.

Šaltiniai:








Lenkijos vyriausybė patvirtino įstatymo projektą „Pensija+”


Vakar Lenkijos premjeras Mateušas Moravieckis pranešė, kad vyriausybė nutarė išmokėti visiems pensininkams minimalios pensijos dydžio papildomą išmoką.

Lenkijos vyriausybė palaimino įstatymo projektą „Pensija+”. Premjeras Mateušas Moravieckis pasakė: „Mes norime pagal galimybę išmokėti pensininkams papildomas lėšas. Kalbama apie minimalią pensiją, kurią mes išmokėsime kiekvienam pensininkui, programos „Pensija+” rėmuose.

Šeimos, darbo ir socialinės politikos ministrė Elžbieta Rafalska pabrėžė, kad įstatymo projektas „Pensija+” bus tvirtinamas artimiausiame Lenkijos seimo posėdyje. Taip vadinamą tryliktą pensiją galės gauti apie 10 milijonų lenkų.

„Nepriklausomai nuo to, kokią pensiją gauna pagyvenę žmonės, skaitlinga grupė pensininkų vis vien galės pasinaudoti šia vienkartine minimalios pensijos dydžio parama, o tai brutto yra 1100 zlotų (apie 255 eurų) arba 888 zlotų 25 grošų netto (apie 205 eurų). Tai reiškia, kad paramą gaus tokie žmonės, kurie gauna nedidelę pensiją. Viso tryliktą pensiją gaus 9 milijonai 800 tūkstančių žmonių,“ - pranešė ministrė Rafalska.

Šiai paramai vyriausybė turės išskirti 10 milijardų 800 milijonų zlotų, o tai yra daugiau 2 milijardų 515 milijonų eurų.

Premjeras Mateušas Moravieckis pažymėjo, kad vyriausybė pastaraisiais metais palaipsniui didina pensiją iki „oraus“ lygio. Tam turi pasitarnauti pensijų indeksavimas ir rudenį numatytas fizinių asmenų pajamų mokesčių mažinimas. Vyriausybės vadovas priminė, kad po vasario biudžeto deficitas buvo 800 milijonų zlotų, daugiau 515 milijonų eurų. „Šis deficitas, matomai, išliks iki metų pabaigos, nes greitai bus realizuota programa „Pensija+”.

Vyriausybė nori, kad valstybės finansų sektoriaus deficitas, tame skaičiuje biudžeto deficitas, būtų žemiau 3% BVP, pranešė premjeras.

Reikia priminti, kad Lietuvoje minimali pensija yra 164,59 eurai, tai yra per 40 eurų mažesnė už kaimynų lenkų. Lenkai gali pasigirti ir 1/3 mažesnėmis maisto, prekių ir paslaugų kainomis. Tai įrodo visišką Lietuvos valdžios neįgalumą, nes BVP vienam žmogui Lietuvoje (29,524 USD) yra net didesnis nei Lenkijoje (27,216 USD). Manau, kad tokios disproporcijos priežastis yra korupcija Lietuvoje, nebaudžiamas biudžeto išvogimas, valdančiųjų nekompetencija.

Šaltiniai:



2019-03-26

Merkel režimas atsikrato nuo kitaminčių profesorių



ES valstybėse vyraujantys neoliberastiniai režimai vis labiau tampa panašūs į žlugusį sovietinį režimą. Jų aukomis dažnai tampa kitaminčiai universitetų profesoriai.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas 2017 metais bandė susidoroti su profesoriumi Vytautu Radžvilu. Vokietijoje režimas yra nuėjęs žymiai toliau diktatūros linkme. 


2016 sausio 25 dieną Angela Merkel skaitė pranešimą savo gimtajame Maklenburge, Hallėje, Frauenhoferio instituto naujo filialo atidaryme. Nelauktai salėje atsistojo Merzeburgo universiteto chemijos profesorius Tomas Redel, nepatenkintas Merkel „atvirų durų politika“ ir išsitraukė savos gamybos plakatą su užrašu „KDS – jokių eksperimentų!” (lozungas KDS Adenauerio laikais 50-tais). Redelis mandagiai kreipėsi į Merkel: „Aš dabar bijau dėl mano vaikų ateities, – pasakė. – Iš fiziko aš laukčiau atsakingų sprendimų“. Merkel veidmainiškai padėkojo profesoriui, kurį gausūs sargybiniai tuojau pat išvedė iš salės. Į buvusio kolegos repliką Merkel nepasakė nei žodžio, o profesorių išmetė iš darbo!
Egbert Jahn

Frankfurto prie Meino politologijos profesorius Egbert Jahn (77 metai) buvo pašalintas iš darbo už jo pasisakymą KDS partijos darbiniame pasitarime prieš pabėgėlius. Vasario mėnesį šis taikos problemų tyrimo ekspertas, kuris 35 metus skaitė paskaitas Gėtės vardo universitete Frankfurte, pasakė: Milijonams migrantų reikia sukurti atskirus miestus salose arba atskiruose Europos rajonuose“. Profesoriaus nuomone, su pabėgėliais reikia elgtis humaniškai, bet negalima jų įsileisti į Europą. Už šį pasiūlymą profesorius buvo atleistas iš darbo.

Werner Patzelt
Merkel režimas ėmėsi represijų ir prieš kitus Vokietijos profesorius. Werner Patzelt (65 metų) 30 metų dėstė politologiją įvairiuose Vokietijos universitetuose. Nesenai jį atleido iš užimamų pareigų Drezdeno technikos universitetas. Patzel dalyvavo KDS priešrinkiminėje programoje, bandė megzti kontaktus su „Pegida“ ir partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD).

Berlyno istorikas ir Rytų Europos ekspertas Jörg Baberowski (58 metų) ne kartą pasisakė prieš nelegalią migraciją į Vokietiją. Už šiuos pareiškimus kairieji organizavo jo paskaitų boikotą Humbolto vardo universitete. Toks pats likimas ištiko jo kolegą, profesorių Herfried Münkler (67 metų) iš to paties universiteto. Gerbiamas politologas ir žinomas mokslininkas už savo pažiūras ne kartą buvo puolamas radikalių kairiųjų jėgų.


2019-03-25

Seksualinių anomalijų propaguotojas Froidas


Svarbų indėlį į seksualinių anomalijų reabilitavimą Vakarų sociumo sluoksniuose įnešė Sigizmundas Šlomo Froidas (Sigmund Freud, 1856-1939). Jis – psichologijos srities, vadinamos psichoanalize pradininkas. Froidas, pasak O.Četverikovos, buvo „narys žydų masonų ložės „Bnai Brit“, kurios dėka ir buvo įsukta ir išpopuliarinta pasaulio mastu jo psichoanalizės teorija. Žinoma, kad Froidas ne šiaip turėjo potraukį praktinei magijai ir okultizmui, jis faktiškai sukūrė savo paties slaptą masonų ordiną su slaptais susirinkimais ir savo atskira kalba. Didelę įtaką jo pažiūroms padarė tokie veikėjai, kaip „kaip stambiausias iš judėjų pranašų“, kabalistas Adolf Jellinek ir daktaras Wilhelm Fliess, išvystęs biseksualumo idėją ir koncepciją, kurią paskelbė valdove „virš visų gyvenančių“. Kaip rašė froidizmo tyrinėtojai, jis buvo ne mokslinė, o religinė sistema, „įsikūnijimas judėjų mistikos“, „psichologinį tyrimą Senojo testamento“, taip, kad ne veltui Froidą vadino „pasaulietiniu rabinu.



Froidas aktyviai kritikavo pažiūrį į homoseksualizmą kaip į rezultatą degeneracijos ir pateikė jį kaip psichoseksualinę orientaciją, priklausomą nuo „objekto pasirinkimo“, kuris vyksta sutinkamai su savo nuosavu pavidalu.

Ypač naudingu sekančiai homoseksualizmo dekriminalizacijai buvo jo išvada, kad „visi žmonės sugeba pasirinkti objektą vienodos su savimi lyties ir atlieka šitą pasirinkimą nesąmoningai“ ir, kad psichoanalizė leidžia pas kiekvieną išaiškinti „elementą homoseksualaus objekto pasirinkimo““.



Prof. S.Saveljevas apie psichologiją ir Froidą sako: „Psichologija – ne mokslas. Yra pokyčiai, kurie įrodomi, atkartojami ir pan. Psichiatrija tai rimtas mokslas, ji turi struktūrinį pamatą, Psichoanalizė – man gaila to kaimo vaiko, kuris vadinasi Froidas, kuriam ilgai atsakydavo merginos, jis dėl to kuoktelėjo ir šiuo klausimu užkankino visus savo 9 ligonius, jo turėtus. Ligonių iš esmės pas jį nebuvo. Viską jis sugalvojo kildinti iš sekso. Puiku, bet be to yra maistas ir dominavimas. Ryšium su beždžionėmis. Toliau visa tai žodžių ekvilibristika. Daugiau nieko.“

Žemiau pateikiu siužetą apie Froidą iš serijos „Melagingi stabai“, parodytą 2012-12-15 metų televizijos CTV laidoje „Post scriptum su Alekseju Puškovu“ (35:13).






2019-03-24

Genderizmas ir sodomo antibažnyčia, jos naujieji apaštalai Lietuvoje. 2 dalis



Kovo 18 dieną Youtube kanale „Press Jazz“ buvo paviešintas Stanislovo Tomo ir Audriaus Nako pokalbis „Genderizmo ideologiją reikia skleisti kuo plačiau, o ne riboti“. Tie, kas turėjo kantrybės pažiūrėti minėtą video ir perskaityti pirmoje šio straipsnio dalyje pateiktą Olgos Četverikovos straipsnį, neklysdami gali pasakyti, kad šie du „Press Jazz“ vaikinai yra homoseksualizmo ideologijos apologetai, o jų siekis skleisti genderizmo ideologiją yra elementari homoseksualizmo propaganda.

Genderizmo ir sodomo antibažnyčios „brunonai“ gerokai pavėlavo su Lietuvos „krikštymu“. Dar 2011 metais signataras Algirdas Patackas paskelbė straipsnį „Atsargiai GENDER“, kuriame perspėjo apie šios genderio ideologijos diegimo egzistencinę grėsmę Lietuvos valstybei.



Patackas rašė: „Jau apie 50 metų per ES tam tikros jėgos vykdo veiklą, turinčią pavadinimą „GENDER“. Jų pagrindinis tikslas – naujas pasaulis, naujas žmogus, nauja religija. … šio termino, legalizuoto ir estetizuoto, šešėlyje tūno tokie terminai ir reiškiniai, kaip transvestizmas, homoseksualizmas ir –­ latentiniu, laukiančiu savo valandos pavidalu – pedofilija. Tiksliau tūnojo, nes, matyt, nuspręsta, kad jau atėjo laikas išsiviešinti, nusimesti kaukes ir pereiti į puolimą, kas ir vyksta pačiu brutaliausiu būdu dabarties Lietuvoje.“ (…) „Šėtonas yra gudrus, bet nėra išmintingas. Jis daro klaidų, dažniausiai iš puikybės, kuri ir pavertė angelą Liuciferiu.“ Taip yra ir su dviem genderizmo ir sodomo bažnyčios aukščiau minėtais apaštalais.

Signataras savo straipsnyje perspėjo: „Kiekviena ideologija puošiasi moksliškumo apsiaustu, ne išimtis ir genderizmas. Daugelis pasaulio universitetų jau turi GENDER studijų institutus, kuriuose vystomi modeliai, skiriantys ne dvi, o penkias skirtingas lytis. Kai kuriuose universitetuose jau galima pasirinkti GENDER studijas kaip pagrindinį mokymosi dalyką.“

Praėjo keturi metai nuo šviesios atminties signataro Algirdo Patacko mirties (2015), o Europa ėmė vaduotis iš genderizmo ideologijos gniaužtų.

Vengrija genderizmo ideologiją išvijo lauk iš universitetų

Vengrijos valstybė 2018 metais nutraukė genderio tyrimo programas valstybiniuose universitetuose, nes tai, šios šalies valdžios nuomone, nieko bendro neturi su mokslu, neatneša visuomenei jokios naudos, o yra ideologija, kaip ir „marksizmas-leninizmas.“

Vengrijos žmogiškų išteklių ministerijos (EMMI) sekretorius Bence Rétvári pasakė, kas aukštasis mokslas turi remtis mokslo pagrindais, tuo metu kai genderiniai tyrimai, „kaip marksizmas-leninizmas“, labiau ideologija, negu mokslas, todėl netinkamas universitetinio lygio švietimui, o genderio programas studijavę universitetų absolventai nėra reikalingi Vengrijos darbo rinkai.

„Tokie tyrimai neturi jokio ekonominio pagrindimo ir programa neduoda studentams įgūdžių, kurie gali būti lengvai ir tiesiogiai pritaikyti darbo rinkoje“, - pasakė Rétvári.

Šis sprendimas palietė tik vienuolika studentų, besimokančių pagal šią programą, du iš jų mokėsi Sorošo Centrinės Europos Universitete, o visi kiti Eötvös Loránd universitete (ELTE) Budapešte.

Ministerijos sekretorius pasakė, kad programos su tokiu studijuojančių skaičiumi yra netvarios ir „atima vertingus resursus iš kitų programų, blogindamos universitetų ekonominį stabilumą.“

„Valstybės universitetai, valdomi iš valstybės lėšų, turi atsižvelgti į šiuos faktorius, nes jų šių aukštųjų mokyklų tikslas yra užtikrinti realius socialinius ir darbo rinkos poreikius,“ - pasakė jis.

Reikia pasidžiaugti dėl vengrų tautos ir jų valstybės vadovų sąmoningumo, vengrų imuniteto prieš tautą ir valstybę ardančių ideologijų diegimą jų krikščioniškoje visuomenėje.



Italija: asmens dokumentuose atstatomas tėvas ir motina

Italijos vicepremjeras Matteo Salvini anketose, asmens pažymėjimui gauti, nutarė panaikina įrašus „gimdytojas 1 ir gimdytojas 2. Vietoje jų jis nutarė atstatyti įrašus "tėvas" ir "motina".

Salvini pasakė: „Aš daviau nurodymą atstatyti įrašus „tėvas“ ir „motina“. Tai smulkmena, mažas signalas, bet aš įsitikinęs, kad padarysiu viską, ką gali VRM ir kas bet kokiu atveju numatyta konstitucijos,“ - pasakė Italijos vicepremjeras ir vidaus reikalų ministras.

Salvini vykdo savo priešrinkiminę kompaniją ir skelbia apie finansines lengvatas šeimoms. Jo nuomone, reikalinga natūrali italų tautos reprodukcija, o ne importas svetimos kultūros ir religijos žmonių, kurie griauna valstybę. Salvini artimiausiuose planuose yra dvigubai sumažinti paramą „pabėgėliams“ ir 5% mokesčiu apmokestinti imigrantų pinigines perlaidas.


Lenkija telkiasi prieš Varšuvos merijos homoseksualistus

Vasario 18 dieną Varšuvos homoseksualistai surengė tikrą perversmą. Šio miesto meras Rafalas Tšaskovskis (Rafał Trzaskowski) pasirašė „LGBT+“ palaikymo deklaraciją. Dokumente 12 postulatų, kurie liečia „švietimą ir kovą su diskriminacija“.

Premjero kanceliarija sukritikavo LGBT+ švietimo programą. Kanceliarijos vadovas Michal Dvorčik (Michał Dworczyk) pareiškė, kad partija „Tvarka ir teisingumas“ (PiS) gins lenkų vaikus nuo „kenksmingų ideologinių idėjų“.

Dvorčik pažymėjo, kad valdančiosios partijos „Tvarka ir teisingumas“ partijos pirmininkas Jaroslavas Kačinskis kovo 9 dieną davė aiškiai suprasti, kad gins lenkų šeimas. Tai vienas iš partijos programos elementų, kurioje šeima užima labai svarbią vietą, kadangi ji yra pagrindinė visuomenės ląstelė. Jo žodžiais, vyriausybė priešinsis mėginimams į mokyklinę programą įvesti turinį, nesuderinamą su programa.

Lenkijos gydytojų katalikų asociacija pareikalavo nedelsiant atšaukti LGBT+deklaraciją, o Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) standartus pavadino vaikų išprievartavimu.

„Mes skaitome, kad taip vadinami „PSO standartai“, visapusiškai piktas ir neteisingas vaikams projektas, sukurtas tam, kad demoralizuoti nepilnamečius“, – skelbia Lenkijos gydytojų katalikų asociacija. Ji pareikalavo atšaukti LGBT+ programą, kuri yra pavojinga vaikų sveikatai. Lenkų katalikų gydytojų asociacijos deklaracijoje dėl LGBT+ skelbiama, kad „bandymas primesti Lenkijos vaikų darželiuose ir mokyklose PSO standartus gali kenkti vaikų ir paauglių psichinei ir fizinei sveikatai.“ Gydytojų nuomone, tokia „pedagogika“ yra „išraiška kraštutinio neatsakingumo, bazinių žinių apie žmogaus asmenybės vystymosi nuo ankstyvos jaunystės nebuvimą arba užmaskuotą ideologija“.



„Mes skaitome, kad taip vadinami PSO standartai visapusiškai žalingas ir neteisingas projektas vaikams, buvo sukurtas tam, kad demoralizuoti nepilnamečius. Niekam ne paslaptis, kad tikrasis tikslas seksualinio švietimo – tai tęsinys XX amžiaus šeštame dešimtmetyje marksistų pradėta taip vadinama „seksualinė revoliucija“, kuri siekia pakeisti santykius ir elgesį žmogaus pagal šūkį: „nauja lytinio gyvenimo tvarka turi prasidėti nuo vaikų perauklėjimo.“ Gydytojai pareikalavo atsisakyti panašių „eksperimentų“ su vaikais ateityje.

Tuo protestai prieš Varšuvos mero kėslus demoralizuoti vaikus ir jaunimą nesibaigia. Kovo 18 dieną Varšuvoje katalikų organizacijos rengia mitingą, kuriame bus reikalaujama laikytis Lenkijos Konstitucijos 48 straipsnio, kuris užtikrina tėvų teises auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Reikalaujama liautis finansuoti LGBT organizacijas valstybės lėšomis, atmesti LGBT+ deklaraciją.

Varšuvos merijoje įsitvirtinę homoseksualistai pareiškė, kad savo veiklą vystys „etapais“. Lenkų krikščionių portale Polonia Christiana pch24.pl rašoma, kad daug aukštesniame homoseksualizmo diegimo lygyje šiandien yra Prancūzija kur ne tik įvestos homoseksualistų santuokos, bet šiuo metu vyksta diskusijos, kokių būdu jų poros gali turėti vaikų.

Apvaisinimas in vitro lezbiečių poroms, reikalas, atrodo, jau nuspręstas (atidėtas tik laikas po EP rinkimų). Dviejų vyrų atveju bus sunkiau, nes nuoma surogatinės motinos šiam verslui nepritaria net „progresistai.“ - rašo straipsnio autorius Bogdan Dobosz.

Homoseksualizmo diegimas kelia daug naujų problemų. Bus prieita prie to, kad vaikas turės „dvi motinas“, tai prieštaraus akivaizdžiam faktui, kad natūralia motina yra moteris, kuri pagimdė vaiką.

Prancūzijos apeliacinis teismas nesenai kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT) dėl „surogatinės motinystės“ klausimo, t. y. nuomos moterų iki kūdikio gimimo, kurį nori įsūnyti, pavyzdžiui, homoseksaulistų pora. Šios idėjos gimdo daugybę etinių ir teisinių problemų.

Autorius pateikia vieną iš tokių istorijų, „kaip komedijų“. Aprašoma dviejų plačiai žinomų homoseksualistų istorija, kurie „susituokė“ išnuomojo užsienyje moterį, kuri pagimdė jiems vaiką. 2018 metais „šeima“ iširo. Vienas liko Prancūzijoje, o kitas „sutuoktinis“ išvyko į JAV. 3-metų vaikas, iš kurio buvo atimta motina, tapo teismų Prancūzijoje ir JAV batalijų objektu. Teisėjai sprendžia kurį vyrą skaityti „motina“?

Šios ir kitos problemos ir tragedijos kyla iš visuomenei pavojingos LGBT ideologijos, rašo autorius.

LGBT ir genderizmas sukelia ne tik teisines, bet ir įveda savo „žodyną“

AfD partijos federalinės valdybos narė, AfD frakcijos Bundestage pirmininkė, sukritikavo „genderinę kalbą“. Partijos puslapyje ji parašė, kad „Ji ne tik prievartauja mūsų gimtąją kalbą ir suniokoja tekstus, kad jų neįmanoma skaityti, ji nori veikti ir kontroliuoti mūsų mąstymą genderinės ideologijos manipuliavimo kalba prasme, „genderinės kalbos“ propagandistai sąmoningai painioja gramatinę ir biologinę lytis, daro jas „genderiškai-neutraliomis“. „Tai absurdiška ir nemoksliška“, - sako Waidel. Weidel nuomone, „genderinė kalba“ neturi nieko bendro su „lygybe“. „Mažuma siekia primesti savo mąstymą daugumai ir vis dažniau suranda savanorius pagalbininkus politikoje, masinės informacijos priemonėse ir administracijose. Kalbos policininkai supranta genderinius ginčus kaip išplėtimą teisių ir galimybių užtikrinimo, kad piliečiai galėtų pasisakyti tik genderinės ideologijos dvasioje. Tai pasikėsinimas į žodžio ir minties laisvę“.

Politikė pakvietė autorius, žurnalistus, mokslininkus ir visuomenės veikėjus telktis ir mobilizuotis prieš „genderinę kalbą“.

Kaip turėjo „užknisti“ smegenis vokiečiams genderizmas, kad prieš jį pasisakytų net atvira lesbietė Alice Weidel!?

Nuorodos:






Kas atsitiks su auksu kovo 29? Geltonas metalas vėl tampa pinigais. Prof. V.Katasonovas



Auksas amžių ir net tūkstantmečių bėgyje atliko pinigų vaidmenį. Tačiau prieš kelis dešimtmečius auksas buvo paverstas paprasta biržos preke. Aukso standartas faktiškai nustojo galioti 1971 metų rugpjūčio 15, kada Ričardas Niksonas paskelbė, kad JAV iždas nutraukia keitimą „žalių“ į geltoną metalą. Nutrūko gija, rišusi auksą su pinigų pasauliu.

Juridinis atsiejimas šio ryšio įvyko Jamaikos 1976 metų valiutinėje-finansinėje konferencijoje, kur TVF valstybės-narės paskelbė apie aukso demonetizaciją. Praktiškai buvo atšaukti Breton-Vudso 1944 metų nutarimai, kada doleris ir auksas buvo paskelbti tarptautiniais pinigais, o Amerikos iždas turėjo užtikrinti laisvą dolerio keitimą į auksą.


Jamaikos konferencija faktiškai paskelbė, kad vienintele pasauline valiuta lieka JAV doleris, o auksas virsta biržos preke, kaip pavyzdžiui nafta, kviečiai, kava. Po to naudojimas aukso tarptautiniuose atsiskaitymuose beveik pasibaigė. Tiesa, stebino centrinių bankų ir finansų ministerijų elgesys, kurie savo rezervuose ir toliau laikė tarytum nenaudingą auksą. Tos pačios Jungtinės Valstijos kažkodėl toliau saugojo savo tarptautiniuose rezervuose daugiau kaip 8 tūkstančius tonų aukso. Dar vienu keistu reiškiniu tapo nepaliaujamas aukso kainos kilimas, 1980 metų pradžioje geltonojo metalo kaina pašoko iki 800 dolerių už trojos unciją. Po to, tiesa, kaina ėmė kristi, kai kada nukrisdama beveik iki 300 dolerių.

Pasaulis be aukso kaip pinigų pragyveno virš keturių dešimtmečių. Kai kas suprato, tačiau, kad aukso pasaulis turi išorinę, matomą pusę ir kitą, šešėlinę pusę, apie kurią žino nedaugelis. Toje, kitoje pusėje, vyko tikros manipuliacijos su geltonuoju metalu. Manipuliacijomis buvo tenkinami atskirų žaidėjų asmeniniai interesai, taip ir strateginiai tikslai pinigų šeimininkų – pagrindinių JAV Ferderalinės rezervo sistemos akcininkų. Pagrindiniu jų tikslu buvo žemos aukso kainos palaikymas. Bet taip neįmanoma garantuoti JAV dolerio hegemonijos pasaulyje – kuo aukštesnė aukso kaina, tuo silpnesnis doleris. Rimti finansistai supranta paprastą tiesą: kas kontroliuoja auksą, tas kontroliuoja pasaulio valiutinę-finansinę sistemą. Aukso ir tarptautinių finansų istorijoje per pastaruosius keturis dešimtmečius buvo keletas reikšmingų įvykių, ir vienas iš jų turi įvykti po kelių dienų. Rekomenduoju atkreipti į jį dėmesį. Kalbama apie eilinio „Bazelis-III“ įdiegimą. Kas tai yra?

Neformaliu pasaulio bankų sistemos valdymo centru yra Tarptautinių atsiskaitymų bankas (TAB) Bazelyje (Šveicarija). Tai savotiškas centrinių bankų klubas. Prie TAB yra Bankų priežiūros komitetas (BPK) – organizacija, kurianti vieningus standartus ir metodikas bankų veiklos reguliavimo. Pirmas svarbus dokumentas, užgimęs BPK gelmėse buvo pavadintas „Bazelis-I“ (1988 m.). Po to atsirado kitas dokumentas – „Bazelis-II“ (2004 m.). Pagaliau, 2010-2011 metais buvo patvirtintas dokumentas „Bazelis-III“. Jo gimimas tapo reakcija į globalią 2008-2009 metų finansų krizę, kuri pademonstravo, kad reikiamas bankų stabilumas neužtikrinamas. „Bazelis-III“ didino reikalavimus bankų nuosavo kapitalo pakankamumui ir nustatė, ką laikyti nuosavu kapitalu ir kaip jį įvertinti. Dabar bankų pasaulyje vyksta įgyvendinimas šio dokumento rekomendacijų, ir 29 kovo jis įžengs į finalinę fazę. Nuo šios dienos pasikeis aukso, kaip banko nuosavo kapitalo dalies statusas.

Pagal BPK taisykles bankų kapitalas skirstomas į tris kategorijas. Aukščiausia kategorija visada buvo pinigai (valiuta) grynųjų ir negrynųjų formose. Toliau iždo popieriai su aukščiausiais reitingų vertinimais (pirmiausiai JAV iždo obligacijos), o sudėtyje trečios, žemiausios kategorijos, yra auksas. Nuosavo kapitalo apskaitymą bankai vykdo banko turimą auksą vertindami 50% jo rinkos kainos. Suprantama, kad esant tokiai aukso diskriminacijai pas bankus nebuvo ypatingo noro kaupti brangųjį metalą.

Tai štai, kovo 29 bankams leidžiama skaičiuoti auksą nuosavo kapitalo sudėtyje 100-procentų jo kainos. Auksas pereina iš trečios į pirmą kategoriją. Tai reiškia, kad nuo kovo 29 auksas vėl tampa pilnaverčiais pinigais – kaip doleris, euras arba britų svaras. Gali būti, po kovo 29 išoriškai viskas atrodys taip pat, kaip anksčiau, bet vis tiek „aukso mina“ turės sprogti.

Reikia pastebėti, kad po priėmimo „Bazelio-III“ centriniai bankai nenustojo pirkti geltoną metalą. Dar daugiau: jie tapo ryškiais aukso netto-pirkėjais. 2018 metais viso pasaulio centriniai bankai išaugino savo oficialias atsargas 651,5 tonų – tai stambiausias rodiklis nuo 1971 metų, kada buvo likviduotas aukso standartas. Ir tai 74% daugiau, negu 2017 metais (374,8 t). Duomenys paimti iš „Aukso paklausos dinamika (Gold Demand Trends) Pasaulio aukso tarybos.


Rusijos bankas tapo stambiausiu 2018 metų aukso pirkėju. Jo aukso atsargos padidėjo rekordiškai 274,3 tonomis, tai 42% visų centrinių bankų aukso pirkimų. Antroje vietoje pagal aukso pirkimą – Turkijos centrinis bankas (+51,5 t), trečioje – Kazachstano CB (+50,6 t). Tarp didžiausių praėjusių metų pirkėjų yra Indija (+40,5 t), Lenkija (+25,7 t), Mongolija (+22 t). Lenkija praėjusiais metais tapo pirma ES šalimi nuo 1998 metų, nupirkusia auksą į rezervus. Visus nustebino Vengrijos CB, kuris aukso nepirko nuo 1986 metų, o praėjusių metų spalio mėnesį nelauktai padidino savo aukso atsargas dešimt kartų – nuo 3,1 t iki 31,5 t.

Pasaulinės aukso tarybos ataskaitoje pateikiamas aukso pirkimų paveikslas nėra pilnas ir nelabai tikslus. Pagal ekspertų vertinimus, pastaraisiais metais stambiausiu geltonojo metalo pirkėju pasaulio rinkoje tarp centrinių bankų greta Rusijos banko yra Kinijos liaudies bankas. Tačiau jo duomenys apie aukso atsargų didinimą yra įslaptinti, tik kai kada statistika fiksuoja kai kurį aukso atsargų prieauglį.

Pagal oficialius duomenis, 2019 metų vasario mėnesį pagrindinės aukso atsargų savininkės yra (tonos): JAV – 8.133,5; Vokietija – 3.369,7; Italija – 2.451,8; Prancūzija – 2.436,0; Rusija – 2.119,2; Kinija – 1.864,3; Šveicarija – 1.040,0.

Ir štai kas įdomu: augant aukso paklausai jo kaina praėjusiais metais nukrito 5%. Reikalas tame, kad didinantys savo aukso atsargas žaidėjai senai slopina aukso kainą. Atsirado ir klesti „popierinio aukso“ rinka, kurio apyvarta daug kartų viršija apyvartą fizinio metalo rinkoje. Didinant pasiūlą „popierinio aukso“ ir pavyksta pigiai pirkti fizinį metalą. Tačiau tai tik iki tam tikro laiko. Kažkuriuo momentu švytuoklė pakryps į priešingą pusę, ir prasidės geltonojo metalo staigus kainos kilimas. Natūralu, kad visi nori įsigyti aukso iki to momento, kai tai įvyks. „Prisikėlusio“ aukso fone kiti finansiniai instrumentai atrodys ne kaip. Pasaulio finansinės rinkos dalyvių portfeliai keis savo struktūrą geltonojo metalo naudai mažinant tokių instrumentų pozicijas, kaip skolų ir akcijų popieriai. Spekuliantai, kurie neturi priėjimo prie spausdinimo staklių, sieks pirkti auksą už pinigus, kuriuos jie gaus parduodami valstybines ir korporatyvines obligacijas, o taip pat akcijas. Pasaulis šiandien ir taip yra ant antros finansų krizės bangos, o jo trigeriu gali tapti „Bazelio-III“ „aukso taisyklė“. Gali būti, kad išgyvenusiems per krizę, auksas vėl užims savo teisėtą vietą pinigų pasaulyje.

P.S. Yra įtarimas, kad „aukso taisyklę“ į „Bazel-III“ dokumentą pavyko įtraukti tik Rotšildų klano pastangomis, kurie dviejų šimtmečių bėgyje labai rimtai užsiima auksu ir moka valdyti šio metalo rinką. Per įdiegimą „aukso taisyklės“ jie planuoja sustiprinti savo susvyravusias pozicijas (aukso demonetizacija 1970-aisiais metais susilpnino jų įtaką į tarptautinius finansus).



2019-03-22

Genderizmas ir sodomo antibažnyčia, jos naujieji apaštalai Lietuvoje. 1 dalis.


Kovo 18 dieną Youtube kanale „Press Jazz“ buvo paviešintas Stanislovo Tomo ir Audriaus Nako pokalbis „Genderizmo ideologiją reikia skleisti kuo plačiau, o ne riboti“. Sunku pasakyti, ar šio video dialogo dalyviai Stanislovas Tomas ir Audrius Nakas yra tikri sodomo antibažnyčios apaštalai, ar šiaip menkai išsilavinę žmonės, bet siekiantys sužibėti „IQ 150“ prieš rinkėjus, ar pajacai, kurių tikslas didinti Youtube peržiūrų skaičių, užsidirbti kelis sidabrinius?

Kad šie veikėjai mažiau sujauktų žmonėms protus, aš nutariau plačiau nušviesti genderizmo ideologijos esmę, žalingą sodomo antibažnyčios poveikį Lietuvos valstybei ir visuomenei.



Stanislovo Tomo persona sulaukė išsamaus nušvietimo Lietuvos žiniasklaidoje. Priminsiu labai svarbų religinėms praktikoms Audriaus Nako biografijos faktą. BNS 2003 metais pranešė: „Už pasikėsinimą įsigyti narkotikų Didžiojo Vilniaus teatro meno vadovui Audriui Nakui Vilniaus apygardos teismas penktadienį skyrė 2 tūkst. 50 litų baudą. 36 metų režisierių bei dar du jaunuolius liepos 28 dieną sulaikė policijos pareigūnai.“

Narkotiko LSD išradėjas Albertas Hofmanas yra rašęs, kad narkotikai padeda religinėms praktikoms. Sodomo antibažnyčioje jie atliko labai svarbų vaidmenį.

Pirmoje straipsnio dalyje pateikiu garsios rusų religiotyrininkės dr.Olgos Četverikovos straipsnio vertimą.



Olga Četverikova: Iškrypėlių "Naujasis pasaulis" kaip pasaulinė sodomo antibažnyčia


Pastaruosius du dešimtmečius pasaulio bendrija sparčiai grimzta į senovinės stabmeldystės būklę, kuri charakteringa tai epochai, kada į pasaulį dar nebuvo atėjęs Kristus. Nors tai kas vyksta turi išvaizdą tam tikro objektyvaus proceso, reikia kalbėti apie gerai valdomą visuotinę libertarinę revoliuciją, kuri nukreipta į pačios žmogaus esmės pakeitimą. 
Jie Dievo tiesos žodį pakeitė melu, ir meldėsi, ir tarnavo ne Sukūrėjui, Kuris palaimintas per amžius, amen. Todėl pasmerkė juos Dievas gėdingoms aistroms: moterys jų pakeitė natūralų naudojimą nenatūraliu; lygiai kaip ir vyrai, apleidę natūralų panaudojimą moteriškos lyties, tenkino poreikį vienas su kitu, vyrai su vyrais paniekindami save ir gaudami patys savyje atpildą už savo paklydimą“(Rom. 1:26-27)
„…ir jeigu miestus Sodomiškus ir Homoriškus, nuteisęs sunaikinimui, pavertė pelenais, parodęs pavyzdį būsimiems bedieviams. (2 Pet. 2:6)
Homoseksualizmas – Iškrypęs lytinis potraukis savo lyties asmenims. Ušakovo išsamus rusų kalbos žodynas.
Pastaruosius du dešimtmečius pasaulio bendrija sparčiai grimzta į senovinės stabmeldystės būklę, kuri charakteringa tai epochai, kada į pasaulį dar nebuvo atėjęs Kristus. Laikas tarytum ėmė bėgti atgal, ir tautos, ryžtingai atmesdamos daugelio amžių krikščionybės palikimą, prisidengusios laisvės ir progreso lozungais sugrįžta į prieštvaninius laikus, besistengdamos viskuo panašėti į Kaino palikuonis. Charakteringa, kad būtent tada, kada krikščionys pažymi 1700 metus nuo Milano edikto priėmimo dienos (313), įtvirtinusio tikėjimo laisvę Romos imperijoje ir padėjusio pradžią krikščioniškai valstybei, Vakaruose visur legalizuojamos sodomistinės santuokos. Jeigu krikščionių imperatoriai Konstancijus II ir Konstantinas įvedė sodomitams mirties bausmę, tai šiandieniniai europietiški valdovai skelbia nusikaltimu ne tik bet kokią iškrypėlių diskriminaciją, bet netgi dorovinį priešiškumą jiems. Nors tai, kas vyksta turi kažkokio objektyvaus proceso išvaizdą, tikrovėje reikia kalbėti apie gerai valdomą visuotinę liberalinę revoliuciją, vykdomą sukilusios prieš Kūrėją nužmogėjėlių bendrijos ir nukreiptą į pačios žmogaus esmės pakeitimą, atėmimą iš jo dvasinių pamatų, natūralių biologinių šaknų, šeimos ir tradicinių visuomeninių ryšių sugriovimą. Kalba eina apie pilną žmogaus „performatavimą“ su tikslu padaryti laisvanorišku jo prisijungimą prie šetono antibažnyčios.
SODOMIZMO RELIGINĖS IŠTAKOS
Daugumoje senovinių stabmeldžių bendruomenių nebuvo dorovinio sodomijos draudimo. Ji buvo visuotinai priimta ir dažnai turėjo ne tiek jausmų-pasitenkinimo, kiek kultūrinį charakterį. Tai buvo charakteringa Senovės Rytams, taip ir Senovės Graikijai, Senovės Romai, keltams ir kt. Homoseksualiniai santykiai arba buvo dalimi šventosios šventyklų prostitucijos, arba įėjo į sudėtį pilnametystės iniciacijos ritualo, kurio metu berniukai tapdavo pavaldžiu  suaugusio homoseksualo objektu. Tokios iniciacijos pagalba buvo slopinama jų valios laisvė, ir jie aklai paklusdavo genties vadams-žyniams. Panašus mistinis ritualas egzistavo Senovės Graikijoje, Atėnuose, kur homoseksualizmas buvo institucionizuotas ir užtikrino jaunuoliams iš turtingų šeimų vietas valstybės valdyme. Inicijaciją, kaip taisyklė, vykdydavo būsimas uošvis. Jaunam žmogui tekdavo moters vaidmuo, o kada jis pasiekdavo pilnametystę, jis gaudavo į žmonas savo mokytojo dukterį [1]. Tokios socialinės homoseksualizmo organizacijos pavyzdžiu buvo viduramžių Japonija, kada politinis gyvenimas joje buvo samurajų rankose, kurie homoseksualinės meilės pagalba auklėjo jaunuoliuse absoliučią ištikimybę ponui.
Kadangi homoseksualizmas buvo laikomas kaip ritualinis pajungimo būdas, jis buvo naudojamas ir santykiuose tarp socialiai-nelygių žmonių, pavyzdžiui, siekiant pažeminti ir paversti absoliučiais vergais karo belaisvius, kaip tai buvo Senovės Egipte. Egzistavo komercinė vyrų prostitucija, vergų naudojimas vergvaldžių lytiniam aptarnavimui, eunuchų ir kastratų naudojimas seksualiniams tikslams. Tuo požiūriu kraštutiniu pasileidimo laipsniu išsiskyrė romėnų diduomenė, ypač krikščionių persekiojimo periodu [2]. Taip, istorikas Arno Rarlen, nurodęs, kad iš 15 pirmųjų Romos imperatorių 14 buvo sodomitai, rašė: „Jie sueidavo į bendradarbiavimą su tokiais kultais, kad imperatorių nukrypimai tapo pačiais skandalingiausiais. Komodas, užgrobęs sostą 180 metais, pasirodydavo publikoje moteriškais rūbais ir buvo pasmaugtas homoseksualaus favorito; Adrianas sudievino savo homoseksualų meilužį Antonijų. Bet niekas negalėjo susilyginti su Geliogabalu, pradėjusiu savo valdymą keturiolikos metų amžiaus 218 metais; būdamas išauklėtas Sirijoje kaip šventikas Vaala, jis įžengė į Romą lydimas Sirijos šventikų ir eunuchų, aprengtas šilkais, su raudonai išdažytais skruostais ir paryškintomis akimis. Įvairūs istorikai tvirtina, kad jis surinko Romos homoseksualistus ir elgėsi su jais kaip berniukas-prostitutė; užsidėdavo peruką ir beldėsi į bordelių duris; bandė priversti daktarus paversti jį į moterį; atsiduodavo sodomijai, vaidindamas pantomimoje Veneros vaidmenį; viešai bučiavo savo favoritų genitalijas ir, kaip ir Neronas, formaliai vedė vieną iš jų.. Geliogabalas pastatė Romoje gigantišką ašrim (falo skulptūrą), nuo kurio bandė išvalyti savo žemes žydų karaliai [3].
Kaip rodo istorija, sodomiškos nuodėmės ištakos – ne grubiame senoviško žmogaus jautrume, o pilname jo religinės sąmonės užtemime, ir okultiniame-panteistiniame, demoniškame  stabmeldžių pasaulėžiūros charakteryje. Žinoma, pavyzdžiui, kokią rolę homoseksualizmo išvystyme Senovės Graikijoje suvaidino atitinkami ritualai atėjusių iš Rytų Orfitinių  misterijų su Dionizo kultu, kuriose jos įgydavo grubias, iškrypusias formas [4]. Romoje jos buvo žinomos kaip bakchanalijos. Būtent šita demoniška, okultinė sodomijos reikšmė ir atskleidžiama Būties Knygoje, kur ši nuodėmė, vienintelė iš visų, įvertinamas kaip „šlykštynė“, kas yra rusiškas vertimas žydų žodžio toevah, reiškiančio autentiška reikšme kultinį „nešvarumą“ (5). Ir pasakė Viešpats Mozei: jei kas suguls su vyru kaip su moterimi, tai abu jie tebūna pasmerkti mirčiai; šlykštynę padarė jie; jų kraujas ant jų“ (Levit: 20:13). Iš tikrųjų, visa biblijinė Sodomo miesto istorija liudija, kad jis buvo satanistinė bendrija, įkūnijanti sodomokratiją, kurioje atitinkamas veikimas turėjo kultinį charakterį (be to, be jo buvo dar 4 tokie miestai, t. y. tai nebuvo išimtiniu reiškiniu). Kada Dievas, sužinojęs apie bedievišką elgesį Sodomo ir Gomoros, pasiuntė čia du angelus ir Lotas pakvietė juos pernakvoti, visi gyventojai „nuo jauno iki seno“ apsupo jo namą. Sodomiečiai pareikalavo iš Loto: „Išvesk juos pas mus, mes pažinsime juos“, tai yra išprievartausim. Aišku, kad jie ieškojo ne jausminio pasitenkinimo, jiems reikėjo įvykdyti ritualinį aktą su atvykėliais, numesti juos ant altoriaus savo dievybei, tai yra šetonui. Būtent todėl Dievas sudegino Sodomą ir jam tapačius miestus (6). Sodomija yra ne paprastas ritualinis aktas, bet religija, kuri priėmė atsakomybę už šventvagišką Dievo paveikslo sutrikdymą, vietoj jo pateikiant velnią. Pilniausiai tai buvo pristatyta kabaloje, slaptame judėjų mokyme, pradėjusiame formuotis judėjų buvimo Babilone periode, kur jie suėjo į glaudų bendravimą su chaldėjų žyniais, perimdami iš jų panteistini pasaulio matymą, apjungiantį dievybę su gamta ir pernešantį į jį jos dėsnius.
Dievas (En-Sof), pagal kabalos mokymą, yra beribiu niekuo, suderinančiu savyje dvasią ir materiją, vyrišką ir moterišką pradus. Vyriškas principas išplaukia iš dešinės jo pusės, moteriškas-iš kairės. Pirmasis žmogus, Adomas buvo taip pat dvasine dvilyte būtybe -androginu. Bet būdamas sugundytas žemiškais daiktais, jis įgijo kūną ir, išskyręs iš savęs moterišką pradą, tapo padalintas į lytis. Kartu su Adomu buvo sukurta daugybė sielų, kurios danguje irgi buvo androginai, bet gimstant jų vientisumas suskyla, ir jie praranda tobulybę ir hormoniją. Taip kabala interpretuoja kritimą į nuodėmę, ir kadangi gyvenimo tikslas – tai išsilaisvinimas iš kūno ir sugrįžimas į ankstesniąją vientisumo būklę ir susiliejimas su dievybe, tai ir suskirstymas į lytis interpretuojamas kaip laikinas dishormonijos reiškinys, vedantis į kosminį chaosą. Tokiu būdu, sodomiškas sukilimas prieš Kūrėją įgijo nuo pat pradžių religinį pagrindimą, išstojęs prieš Biblijinį „Ir sukūrė Dievas žmogų pagal Atvaizdą savo; pagal Dievo atvaizdą sukūrė jį; vyrą ir moterį sukūrė juos“.
Nuo krikščionybės pripažinimo ir įsigalėjimo Romos imperijoje ir net iki ХIХ amžiaus sodomija Vakaruose buvo vertinama kaip iškrypimas, kuri yra sąmoningo žmogaus pasirinkimo rezultatas. Toks požiūris buvo sąlygotas tikslia Krikščionių Bažnyčios pozicija, vertinančia šį reiškinį kaip mirtiną nuodėmę, pakeičiančią pilnai asmenybę, kaip žmogaus prigimčiai svetimą paklydimą („paklydimą, padarytą prieš gamtą“), kaip aistrą, tapusia įpročiu, tai yra kaip sielos ligą. Atitinkamai ir civilinė teisė kvalifikavo sadomiją kaip nusikaltimą prieš visuomenės moralę ir už ją baudė. Tačiau ši praktika nedingo, ji išliko slaptose, okultinėse bendrijose ir sektose, kur jai buvo priskiriama vis ta pati skandalinga prasmė. Susietos su kabalizmu antikriščioniškos sektos gnostikų ir manicheejų, išeinant iš dualistinės pasaulėžiūros (dvasia-gėris, materija-blogis) ir skaitant matomą pasaulį ir kūną blogio kūriniu, o „gnosiso“ nešėjus – „išrinktaisiais“ , jautėsi absoliučiai laisvais nuo visuotinai priimtos moralės. Kaip rašė tyrinėtojas Henri-Charles Puech , „kur kas daugiau, negu apie kritiką ir nesutikimą, čia eina kalba apie maištą… prieš žmogaus būvį, prieš pačią būtį, pasaulį ir netgi Dievą. Ir šis maištas gali atvesti… į nihilizmą „gnostikų-libertariečių“, kurie pažeidžia visus gamtos irdorovės įstatymus, piktnaudžiauja savo kūnu ir viskuo pasaulyje, kad pažeminti, išsekinti, atstumti ir griauti [7]. Atmesdami meilę, gnostikai ir manichėjai atstūmė ir santuoką, ir palikuonių gimimą, laikydami santuoką žemesniųjų priederme. Gnostikas Markion, pavyzdžiui, kalbėjo, kad susilaikymu nuo santuokos, nenoru tęsti žmonių giminę, jis tuo pačiu erzina Kūrėją. Atimdami iš žmonių santuokos paslaptį ir pakeisdami ją sodomija, gnostikai tvirtino, kad tai išvaduos žmogų nuo porinio individualizmo, nuo meilės ir šeimos egoizmo. Tos pats dualistinis pasaulio matymas ir požiūris į šeimą ir santuoką buvo perduotas naujamanichėjų – paulikiečiams ir dievamyliams, vėliau pavadintiems katarais, kurių praktiką liaudyje taip ir vadino – sodomija. Ta pati nuodėmė buvo paplitusi tarp tamplierių ordino riterių. Po slapto skaistybės, skurdo ir paklusnumo pašventimo įžado jis prarasdavo jiems bet kokią reikšmę, ir vietoje nuolankumo čia bujojo ištvirkimas, pasileidimas ir religinis abuojumas. Paveldėtojais ir saugotojais tamplierių mokymo tapo škotų frankmasonai, suvaidinę pagrindinį vaidmenį formuojant aukščiausius laisvųjų mūrininkų judėjimo laipsnius.
Stiprėjant masonų pozicijoms ir vystantis jų sukurtam idėjiniam Švietimo judėjimui viduje Vakarų elito ėmė keistis požiūris į sodomiją. Pirmuoju ją ginančiu traktatu, pasisakiusiems prieš jos dekriminalizaciją, tapo „Esė apie pederastiją“, parašyta 1785 metais žinomo anglų „švietėjo“ Jeremy Bentham, autoriaus utilitarizmo teorijos, išplaukiančios iš tvirtinimo, kad žmogaus gyvenimo prasmė yra malonumo siekimas. Bentham kvietė atšaukti visas sankcijas prieš pederastus ir zoofilus, kurias jis vadino „rezultatu iracionalių religinių baimių, pagimdytų Senojo Testamento Sodomo sugriovimu“ ir įtvirtintų dėka visuomenės „irracionalios antipatijos“ į bet kokios rūšies malonumus. „Akivaizdu, – rašė Bentham, – kad ji (sodomija) pas nieką nesukelia jokios kančios. Priešingai, ji atneša malonumą… Ji nesukelia jokio rimto baiminimosi, nes kas tame yra tokio, kad to baimintis? Užsiima ja tiktai tie, kurie patys nutaria būti tokiais ir kurie randa tame malonumą“ [8].
Tokiu būdu, Bentham patvirtino, kad sodomija – tai ne liga, o laisvanoriškas, sąmoningas žmogaus pasirinkimas, tiktai vertino šitą reiškinį teigiamai. Reikšmė gi jo traktato yra tame, kad jis pirmą kartą davė racionalų teisės į sodomiją pagrindimą, išeinančios iš žmogaus teisių koncepcijos, ir būtent ši argumentacija tapo pagrindu atitinkamų teisės aktų jau naujaisiais laikais. Pirmą kartą sodomitų teisinis persekiojimas buvo panaikintas Prancūzijoje 1791 metais, kas tapo pasekme revoliucinio masonų perversmo ir priėmimo Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos. Po to, 1810 metais tai buvo patvirtinta Baudžiamuoju Prancūzijos kodeksu, sutinkamai su kuriuo reikia bausti tiktai prievartinius homoseksualius veiksmus. ХIХ amžiuje prancūzų įstatymų poveikyje dekriminalizacija sodomijos įvyko ir kitose valstybėse (Nyderlanduose, Bavarijoje, eilėje Italijos valstybių, o po to vieningoje Italijos karalystėje), bet plačiuose Vakarų visuomenės sluoksniuose ji toliau buvo vertinama kaip nedoroviškas veiksmas.
[4] Шустер Г. История тайных союзов, обществ и орденов. М., Ваклер, 1996. Т.1,С.13.[5] Суровягин С.П. Духовное значение однополого брака//Сибирская православная газета. № 1-2, 2006 г. [6] Там же. [7] Цит. По: Элиада М. История веры и религиозных идей: в 3 томах. М., Критерион, 2002. Т.1. С.315-316.
Pastaruosius du dešimtmečius pasaulio bendrija sparčiai grimzta į senovinės stabmeldystės būklę, kuri charakteringa tai epochai, kada į pasaulį dar nebuvo atėjęs Kristus.
NUODĖMĖ VIRSTA LIGA
Padėtis keičiasi XIХ amžiaus pabaigoje – ХХ a. pradžioje įsitvirtinus išimtinai moksliniam-racionaliam požiūriui į visuomenę, šeimą, žmogų. Tai pasireiškė atsiradimu daugybės naujų „mokslų“ – sociologijos, psichologijos, seksologijos, eugenikos ir kt., kas sutapo su stabmeldžių okultinės mistikos prisikėlimu. Ant šios bangos susiformavo ir naujas, feministinis judėjimas, kuris į savo dėmesio centrą pastatė lyčių santykius. Pagrindinį vaidmenį jo atsiradime suvaidino vis tie patys masonų sluoksniai, iškėlę uždavinį primesti moterims antikrikščioniškas libertarines pažiūras ir išvesti jas iš Bažnyčios globos. Kaip buvo nurodoma viename iš „Didžiųjų Rytų“ konvento dokumentų 1929 metais Prancūzijoje, „tiktai protestuojant prieš įstatymą ir krikščionišką moralę, mes išvalysime vietą naujai moralei, kurią kas bebūtų būtina kodifikuoti“ [9].
Gimusi kaip judėjimas už lygias politines teises (sufražizmas), feminizmas labai greitai susikoncentravo į pakeitimą moters padėties šeimoje ir jos socialinės misijos peržiūrėjimą šiame pasaulyje. Iškėlę reikalavimą suteikti moterims teisę naudoti kontraceptines priemones, o po to ir į abortus, tai yra į vaikų žudymą, radikalusis feminizmas perėjo prie laisvos meilės propagandos ir šeimos neigimo, su laiku įgydamas ryškiai išreikštą Maltizmo charakterį. Eugenikos propaguojamas Neomaltizmas, tuo metu buvo pakilime, jo palaikymui sukuriama daugybė gerai finansuojamų feministinių grupių ir asociacijų.
Labiausiai pasireiškė šiuo požiūriu amerikiečių feministė Margaret  Sanger, įkurusi 1914 m. žurnalą „Moteriškas maištas“ (su šūkiu „nei dievų, nei šeimininkų“), kuriame pirmą kartą buvo panaudotas terminas „gimstamumo kontrolė“, įėjęs vėliau į pavadinimą šios damos įkurtos „Amerikos gimstamumo kontrolės lygos“, atradusios savo tęsinį veikloje „Tarptautinės šeimos planavimo asocijacijos“. Visą šį laiką okultiniai masonų sluoksniai, likdami šešėlyje, kontroliavo judėjimą, nukreipdami jį jiems reikalinga vaga. Periodiškai jie „apsišviesdavo“, kad priminti lyderiams formuojantiems revoliucines bendrijas apie jų pagrindinius tikslus. Vienu iš tokių ruporų buvo garsi teosofijos atstovė, 33 laipsnio masonė Annie Besant , kuri laisvųjų mąstytojų kongrese Briuselyje 1880 m. pareiškė „Viso pradžioje, reikia nugalėti Romą ir jos pranašus, visur kovoti prieš krikščionybę ir išvyti Dievą iš dangaus“ [10].
Teosofija kaip labiausiai populiarus okultinis-mistinis mokymas to periodo, suvaidino svarbią rolę platinant libertarines idėjas. Šis mokymas buvo sukurtas visame pasaulyje žinomos okultistės Elenos Blavadskajos buvo mišinys ir apjungimas palikimo kabalos, gnosticizmo, hermetizmo, manicheizmo, budizmo ir judaizmo, kurių pagrindu buvo išdavoje buvo suformuluotos šiuolaikinio okultizmo dogmos. Prie viso jos pakantumo kitoms religijoms ir filosofijoms, teosofija prie viso savo pakantumo kitoms religijoms ir filosofijoms, teosofija puoselėjo neapykantą monoteistinėms religijoms, ir pirmoje eilėje – stačiatikybei. Pagrindinis Blavadskos „indėlis“ buvo suformulavime idėjos apie „naują pasaulį“, kuriame valdys turinti kabiau išvystyta sąmone, kol kas besiformuojanti šeštoji rasė. Pastaroji, savo ruožtu, pradės „pasiruošimą“ septintajai rasei, kuri bus atstovaujama jau grynomis sielomis ir su kurios atsiradimu pasibaigs ciklas žemiškojo vystymosi ir persikels į kitą planetą, kad pradėti naują ciklą. Teosofija išdavoje virto į milžinišką „piltuvą“ kultūros srityje, pro kurį senovės ir Rytų žinios buvo perduodamos šiuolaikinei Vakarų civilizacijai ir kuri padovanojo daugybę okultinių judėjimų ir sektų, paruošusių masinį sprogimą okultizmo antroje XX amžiaus pusėje.
Šiomis sąlygomis ir klostėsi naujas sodomijos vertinimas, kurį paveikė bandymas pristatyti ją kaip „natūralią būseną“. Nors iškrypėlių gynėjai nepasiekė savo, bendras požiūris į juos tapo švelnesniu: jei anksčiau juos tai vertino kaip dorovinę ydą, už kurią bausdavo, tai dabar jis perėjo į psichinių ligų kategoriją, kurią reikia gydyti. 1869 m. jam buvo sugalvotas naujas terminas „homoseksualizmas“, kurį psichiatras Richard Krafft-Ebing charakterizavo kaip „degeneratyvinę ligą“, kas ir buvo priimta ir viešpatavo psichologijoje iki pat XX a. vidurio. Naujas homoseksualizmo statusas leido jo atstovams pristatyti save kaip auką ir apsisaugoti nuo visuomenės agresijos (ligonis negalima smerkti, juos reikia užjausti).
Vienok vis platesnis homoseksualizmo paplitimas aukščiausiuose Vakarų sociumo sluoksniuose, ypač tarp intelektualiojo ir kultūrinio elito, padėjo tam, kad tarp seksologų ir psichologų, užimtų seksualinių anomalijų tyrimu, imtasi bandymų reabilituoti šitų ydų nešėjus.
Svarbų indėlį į tai įnešė Sigizmundas Šlomo Freidas, narys žydų masonų ložės „Bnai Brit“, kurios dėka ir buvo įsukta ir išpopuliarinta pasaulio mastu jo psichoanalizės teorija. Žinoma, kad Freidas ne šiaip turėjo potraukį praktinei magijai ir okultizmui, jis faktiškai sukūrė savo paties slaptą masonų ordiną su slaptais susirinkimais ir savo atskira kalba [11]. Didelę įtaką jo pažiūroms padarė tokie veikėjai, kaip „kaip stambiausias iš judėjų pranašų“, kabalistas Adolf Jellinek ir daktaras Wilhelm Fliess, išvystęs biseksualumo idėją ir koncepciją, kurią paskelbė valdove „virš visų gyvenančių“[12]. Kaip rašė freidizmo tyrinėtojai, jis buvo ne mokslinė, o religinė sistema, „įsikūnijimas judėjų mistikos“, „psichologinį tyrimą Senojo testamento“, taip, kad ne veltui Freidą vadino „pasaulietiniu rabinu“.
Freidas aktyviai kritikavo pažiūrį į homoseksualizmą kaip į rezultatą degeneracijos ir pateikė jį kaip psichoseksualinę orientaciją, priklausomą nuo „objekto pasirinkimo“, kuris vyksta sutinkamai su savo nuosavu pavidalu.
Ypač naudingu sekančiai homoseksualizmo dekriminalizacijai buvo jo išvada, kad „visi žmonės sugeba pasirinkti objektą vienodos su savimi lyties ir atlieka šitą pasirinkimą nesąmoningai“ ir, kad psichoanalizė leidžia pas kiekvieną išaiškinti „elementą homoseksualaus objekto pasirinkimo“ [13].
Kitu iškrypėlių gynėju tapo narys Fabionų draugijos, didelis gerbėjas Bernardo Šou, vadovas Galtono eugenikos instituto ir prezidentas Pasaulinės seksualinių reformų lygos, anglų mokslininkas Havelock Ellis, vedęs sufražistę ir lesbietę Edith Ellis. Savo darbuose („Seksualinė inversija“, „Lyties psichologijos tyrimai“) ji taip pat atmetė įsitikinimą apie homoseksualistus kaip apie išsigimėlius, vaizduodamas juos normaliais žmonėmis, kurie skiriasi nuo kitų savo lytiniu pasirinkimu. Savo požiūrių radikalumu jis išpranašavo būsimą „seksualinę revoliuciją“.
New Age” davė labiausiai išvystytą homoseksualizmo religinį pagrindimą, pasiūlęs savo kelią į žmonijos išgelbėjimą. Bet, slėpdami dvasinę savo programos prasmę, jis apsiginklavo „moksline“ genderine retoriką savo idėjų plačiam įdiegimui į švietimo sistemą.
LIGA TAMPA NORMA
Lemiami pokyčiai Vakarų pasaulio dvasiniame gyvenime įvyko jau antroje XX a. pusėje, kas buvo surišta su prasidėjusia JAV „kultūrine seksualine revoliucija“, paskelbusia atvirą karą visoms tradicinėms vertybėms, normoms irprincipams. Tai vėl gi sutapo su nauja, jau daug galingesne okultizmo banga, pristatyta „New Age“ judėjimo, tapusio perėmėju ezotinių mokymų ir pretenduojančio į sukūrimą paskutinės pasaulinės sintetinės religijos, kuri turėtų pakeisti krikščionybę. Jos pradžią davė Blavadzkos reikalo tesėja  Alice Bailey, tapusi pranašu „Naujosios eros“ – Vandenio eros arba „naujojo pasaulio tvarkos“. O išaiškinimu tikslų ir jo idėjų populiarinimu plačiuose inteligentijos sluoksniuose užsiiminėjo Marilyn Ferguson , autorius programinės knygos „Vandenio sąmokslas“, iškeliančios naują kultūrinę paradigmą, kuri yra šiuolaikinė žmogaus dievo religija.
New Age“ tikslas yra totalus pasaulio tvarkos pakeitimas per dvasinę žmogaus pertvarką, kad jis pasiektų „dieviškos galios“ būvį, darantį jį gebančiu valdyti pasaulį. Būtent šis mokymas ir davė labiausiais išvystytą religinį homoseksualizmo pagrindimą, pasiūlęs savo kelią į žmogaus gelbėjimą.
New Age“ pilnai atkuria kabalos mokymą apie pirmąjį žmogų kaip apie į dievą panašų dvasinį androginą, kurio vientisumas materealizacijos rezultate suskyla į dvi dalis. Lytis yra, tokiu būdu, kenksmingu ribotumu, atskirtinumu, sukeliančiu žmogaus mirtį ir sunykimą. Kad išsigelbėti, žmogus turi atstatyti pirminį dvasios būvį ir susijungti su dievybę. Šios vienovės paieškas pradeda jis jau šiame gyvenime. Kadangi susijungdamas santuokoje su Jieva, Adomas negali susijungti su ja iš tikrųjų į vieną vienetą, jis lieka nepilnaverčiu vyru, o ji – nepilnaverte moterimi. Tai yra, kol vyras siekia vyriškumo, jis negali pasiekti hormonijos, taip pat, kaip ir moteris, siekianti moteriškumo. Todėl ir dieviška santuokos tvarka lieka jiems nepakenčiama.

Tam, kad atstatyti androgininio vienio vyras turi surinkti savyje moterišką pradą, o moteris – vyrišką. Ši „vertybė“, kaip moko „New Age“, atkuriama per išėjimą iš savo įgimtos lyties ribų, kas pasiekiama per homoseksuoalius ir lesbiečių ryšius [1]. Tai ir yra New Age „atkūrimo teologija“: kad grįžti į būvį nemirtingo pirmapradžio androgino, būtina tapti vyrumoterimi per homoseksualizmą ir lezbianizmą. Dar daugiau, amdroginizacija atves į gimimą kažkokios naujos, į angelus panašios rūšies, tos pačios Blavadskos septintos rasės, kurią sudarys vien dvasios. Todėl „pranašams“ „New Age“ hermafroditizmas – tai vienintelė norma, ir jos simboliu yra nepertraukiamas susiliejimas skirtingo – In-Jan. O lytys yra anomalija, ir viskas, kas siejama su šeima, uždedančia kultūrinius apribojimus žmogaus saviraiškai, turi būti panaikinta.
Tokiu būdu, homoseksualizmas „New Age“ interpretacijoje – tai ne paprastas iššūkis šiuolaikinei visuomenei ir jos tradicinei moralei, tai pasiruošimas paskelbimui ir įtvirtinimui „sodomizmo religijos“, kuri kaip nauja, ekumeninė religija III tūkstantmečio turi pakeisti krikščionybę.
Mirtina „New Age“ nuodėme yra aukščiausia, dieviška, atstatančioji meilė, bet tuo žmogui visam laikui uždaro kelią į tikra išsigelbėjimą. Sodomito likimas baisus – atsisakydamas lyties jis atsisako nuo Dievo duoto paveldėjimo, nuteisiamas antrai mirčiai. Jo dvasia, angelo palikta, patiria dvasinę mutaciją ir jau keliauja pagal šetono programą.
Slėpdami tikrąją, dvasinę prasmę savo programos, New Age atstovai panaudojo galimybes kaupusios jėgą tuo metu naujoms kryptims sociologijos ir psichologijos, apvelkančioms jų idėjas į formą mokslinių koncepcijų ir teorijų, pilnai atsakančių ir atitinkančių laiko dvasiai. Tarp jų didžiausią reikšmę turėjo sukurta šeštojo dešimtmečio gale amerikiečių psichologijos genderio koncepcijos, pirmą kartą suformuluota John Money, kuris specializavosi tirdamas interseksualumą ir transseksualumą. Būtent jis įvedė sąvoką „genderis“ ir „genderio rolė“ tam, kad apibrėžti žmogaus „socialinę lytį“, suprantamą kaip socialiai nusakomo identiteto, kurį jis atskyrė nuo „biologinės rūšies“, kurią žmogui duoda gamta.
Greitai šios sąvokos tapo plačiai naudojamos sociologų ir psichologų, tapdamos ypač paplitusios feministinio judėjimo viduje, kuris, kovodamas prieš vyro valdžią, perstūmė savo analizę nuo kritikos „biologinio“ identiteto į „socialinį“. Tai leido jam traktuoti lytį jau kaip grynai socialinį reiškinį, priklausantį ne nuo gamtos, o nuo auklėjimo. Išdavoje naujoje konstrukcijoje „genderis“ tampa pagrindine koncepcija. Didelį indėlį į jos išvystymą įnešė prancūzų filosofas Michel Foucault, apologetas graikų pederastijos, kurią jie vaizdavo kaip tikrą meilę. „Kultūrinės revoliucijos“ sąlygomis, besiremiančios į galingą mokslinį-religinį pagrindą, radikaliai nusiteikę iškrypėliai pradeda politinę kovą už pripažinimą homoseksualizmo norma, alternatyviu gyvenimo būdu. Tuo tikslu sukurtas JAV Frontas išlaisvinimo gėjų įvedė naujas socialines sąvokas „lezbietės, gėjai, biseksualai ir transgenderiai“ (LGBT) išskyrimui jų iškrypimų, kaip nešėjų ypatingos savimonės ir naujos subkultūros. 1969 metais įsiplieskė taip vadinamas Staunvolo maištas (angl. Stonewall riots), pradėjęs pradžią sukilimui dabar jau LGBT-bendruomenės. JAV ir kitose Vakarų šalyse formuojasi skaitlingos organizacijos, kurios, pareiškusios savo teisę į „išskirtinumą“ ir naudodamos kaip pagrindinę politinę spaudimo priemonę „gėjų paradus“ („gaypride“), pereina po lozungais gynimo „žmogaus Teisių“ į pilno pajėgumo puolimą. Sukurtas amerikiečių dailininko-aktyvisto Gilbert Baker vaivorykštės vėliava „gėjų-paradams“ tapo judėjimo simboliu. Faktiškai jis atkūrė vieną iš simbolių „New Age“: vaivorykštės pagalba žymimas tiltas tarp individualios žmogaus dvasios ir „visuotiniu virš-protu“, tai yra Liuciferiu [2]. 
Svarbiausia, ką galiausiai pasiekė LGBT-bendruomenė – tai pradžia bazinio pokyčio santykio visuomenės su homoseksualizmu. Amerikiečių sociologijoje ir psichologijoje ją nustojo vertinti kaip patologiją arba nukrypimą ir pradėjo vertinti kaip vieną iš „seksualinės orientacijos“ formų greta heteroseksualinės ir biseksualinės. Tam, kad diskredituoti tuos, kurie kritikavo ar tiesiog nepriėmė šio anomalinio reiškinio, amerikiečių psichiatras George Weinberg 1972 m. įvedą sąvoką „homofobija“, reiškiančią „iracionalias baimes“.
Faktiškai jis pakartojo Jeremy Bentham, kuriam apgalvota dorovinė pozicija taip pat buvo vertinama kaip „iracionali religinė baimė“. Pagaliau, kada dirva buvo paruošta, 1973 m. veikiant grynai politiniams faktoriams, susietais su grėsme riaušių organizavimo, Amerikos psichiatrijos asociacija (APA), priešingai mokslinėms medicinos nuostatoms, nustojo priskirti homoseksualizmą psichinėms ligoms [3], ir jį nustojo aptarinėti mokslinėse konferencijose ir simpoziumuose. Ši diagnozė buvo pripažinta „diskriminuojančia“, o diskriminuoti pradėti dabar jau tie, kurie norėjo atsikratyti šios ydos.
Savo pagrindinį proveržį LGBT bendruomenė įvykdė jau Tarybų Sąjungos sugriuvimo sąlygomis ir kritus dviejų polių pasauliui, kada vakarietiška „Žmogaus teisių“ koncepcija įsitvirtino kaip vienintelė galima vertybių sistema. 1990 m. gegužės 17 d. orientuodamasi į APA ir būdama veikiama stipriausio spaudimo, dabar jau ir Pasaulio sveikatos organizacija išbraukė homoseksualizmą iš Tarptautinės ligų klasifikacijos. Ši diena dabar yra pažymima LGBT bendruomenės kaip Tarptautinė diena kovos su homofobija.
Tokiu būdu, iškrypimas buvo legalizuotas ir tapo vertinamas kaip vienas iš variantų fiziologinės ir moralinės normos, tai yra kaip alternatyvus gyvenimo būdas. Šliuzai buvo atverti, ir patologinis reiškinys pradėjo įsigalėti vakaruose su neįtikėtinu greičiu. LGBT-bendrija pastatė kaip pagrindinę užduotį „nuėmimą homoseksualumo markerio patologijos arba deviacijos“ visose nacionalinėse valstybėse, kas ir prasidėjo devintame dešimtmetyje. Paraleliai su tuo ėjo procesas visuotinio bausmių už sodomiją panaikinimo, už kurią dabar persekioja tiktai kai kuriose Afrikos ir Azijos valstybėse. Rusijoje atitinkamas baudžiamasis straipsnis buvo panaikintas 1993 metais.
[9] ЦитпоToulza A. Le meilleur des mondes sexuels. Le nouvel ordre mondial de la sexualitй. Tom 1. Paris, 2008. P. 27. [10]Ibid. P.30. [11] Ratier E. Mystиres et secrets du B’nai B’rпth. Pris, FACTA. P.141. [2] Toulza A. Opt.cit. P.47
KVIR” – REVOLIUCIJA: NUO LYČIŲ LYGUBĖS IKI JŲ IŠNYKIMO
Aštuntojo dešimtmečio pabaiga ir devintojo pradžia buvo apvainikuotos rimtais pasikeitimais sodomo bendruomenėje, kurioje atsirado dvi tėkmės. Viena apjungė gėjus ir lezbietes, pripažįstančius vyrišką ir moterišką lytį, bet kovojančius už pakantumą jų pasirinkimui, tuo metu kai kita kategoriškai neigia patį skirstymo į lytis principą ir heteroseksualumą kaip tokį. Ir jeigu pirmieji atstovaują taip vadinamą „gatvės homoseksualizmą“, siekiantį tam tikrų juridinių ir socialinių rezultatų, tai antroji dominuoja intelektualiniuose, universitetiniuose sluoksniuose ir sudaro tą patį aktyvųjį mokslinį – okultinį branduolį, kuris kuria ilgalaikę strategiją griovimo natūralios daiktų tvarkos per skirtumų tarp lyčių sunaikinimą.

Sustiprinimas antrosios srovės tapo pasekme moteriško homoseksualizmo aktyvumo, kuris, susijungęs su plačiu feministiniu judėjimu ir sudaręs jo idėjinį skeletą, nukreipė jį į reikiamą tėkmę. Būtent feministės lezbietės suformavo taip vadinamą kvir-srovę (nuo queer – keistas),  kuri stovėjo prie ištakų naujos „gender“ interpretacijos. Pirmoji, kuri panaudojo tapusį vėliau plačiai naudojamą terminą kvir-identiškumas, buvo Kalifornijos universiteto profesorė lezbietė Tereza de Laurentis. Po to šį terminą ėmė naudoti aprašant ne tiktai sodomitus, bet ir kitus „identiškumus“, netelpančius į tradicinę genderinę dichotomiją [4]. Tokiu būdu, sąvoka „kvir“ apvainikavo perėjimą nuo feministinės homoseksualumo teorijos prie genderio teorijos, kuri jau kalba apie skirtingus tipus „genderinio identiteto“.
Tikru kūrėju kvir-teorijos tapo  Judith Butler (darbas „Genderinis nerimas“ 1990 m.), kuri davė revoliucinį apibūdinimą „gender“ koncepcijos, pilnai sukritikavusi pačią sąvoką „lytinis identiškumas“. Galutinai suskirsčiusi sąvokas „biologinė lytis“ ir „socialinė lytis“ (genderis), ji pareiškė, kad pirma visiškai nepriklauso nuo antros, viskas nustatoma išimtinai laisvu žmogaus pasirinkimu, priklausomai nuo to genderio, kurį žmogus sau priskiria. Naujumo esmę galima išreikšti sąvoka “daugybė kvirų“, įsitvirtinimas kurio skelbia išnykimą skirtumo tarp vyriškos ir moteriškos lyties ir surištų su jomis kategorijų.
Dabar įsitvirtina „multiseksualumas“, charakterizojantis ir homoseksualistus, ir androgimus, ir biseksualus, ir hermafroditus, ir travesti, ir heteroseksualus, tuo pačiu galima lengvai pereiti nuo vieno varianto prie kito. Kaip moko Butler, žmogus ne apibūdinamas jam duota prigimtimi, astruktūrinasi arba formatuojasi: „lytinio elgesio nėra giluminiame „aš“. Jis gimsta iš patirties, iš mūsų santykių su kitais, veikiant sudėtingiems psichiniams mechanizmams“[5]. Tokiu būdu, nauja genderio koncepcija, tapusi kvir-teorijos vaisiu, pasisako už pilną lyčių sumaišymą ir už neutralų lyties nustatymą, atitinkantį bendrajai giminei „tai“ (аngl. „it“). Esant tokiam požiūriui, skelbiančiam tik kažkokiais mitais visus pasireiškimus, susietus su biologiniais skirtumais tarp moters ir vyro, heteroseksualumas tampa tiesiog viena iš galimų elgesio formų. Genderis turi būti asmeninis žmogaus pasirinkimas, kuris gali keistis priklausomai nuo potraukio – štai tai ir pradėjo vadinti „genderiniu identitetu“ (angl. „performance“).
Visos šios teorijos tapo pagrindu totalios pasaulinės seksualinės revoliucijos, nukreiptos atskirti žmogų nuo jo lyties, vienok, priklausomai nuo jo realizavimo kelio jo šalininkus galima suskirstyti į dvi grupes. Viena pasisako už paslėptą suardymą kultūrinės ir socialinės tvarkos, pagrįstos suskirstymu pagal lyties požymį, tuo metu kai kita pasirinko maksimalistinį variantą, atmetantį pačią fiziologinę prigimtį lytinio suskirstymo ir pasisakančius už pilną seksualinę anarchiją. Pavyzdžiui, ispanų kvir-filosofas Beatriz Preciado reikalavo tokių „politinių strategijų“, kaip „netekimas identiteto, pakeitimas kūno technologijos, pakeitimas anatominės medicinos, kuri sukuria kūnus „normalius“ ir „su nukrypimais“ ir kt. 
Kita rašytoja-iškrypėlė Monique Wittig, radikalaus lezbiečių judėjimo sparno atstovė ir autorius madingos teorijos straight (kas reiškia „seksualiai teisingas“) bendrai tvirtina, kad nėra nei vyrų, nei moterų. Ji įvardina tas kategorijas „žodiniais gudravimais“, su pagalba kurių pastatyta visa heteroseksualinė bendrija, ir kviečia išsilaisvinti ir išrasti naują kalbą ir naują gramatiką, pakeitus visus terminus, surištus su lytimi (motina, tėvas, vyras, žmona) naujoms – „genderiškai neutraliomis“. Dar vienas kvir-filosofas Jacques Derrida apibendrino savo apmąstymus taip: „O kodėl nesugalvoti kažką kito, kitą kūną? Kitą istoriją? Kitą interpretaciją?“ Būtent ši gerai sutelkta kvir-srovė pasiekė tai, kad sąvokos „genderis“ ir „genderinis identiškumas“ įsitvirtino ne tiktai sociologijoje, bet ir teisinėje sferoje, virtęs su pavadinimu „seksualinė orientacija“ į pagrindinį elementą statomos naujos seksualinės pasaulio tvarkos. O tai, savo ruožtu, paklojo jau pamatus totaliam lūžiui. Reikalas tame, kad, nors sąvoka „seksualinė orientacija“ ir skaitoma širma homoseksualizmui, nei viename iš tarptautinių ir nacionalinių dokumentų ji nekonkretizuojama, taip kad statusas normos galima suteikti bet kuriai seksualinei orientacijai. Tai yra, bet koks lytinis aktas, netgi vertinamas šiandien kaip nusikalstamas, bet atliktas abipusiu sutikimu, gali pagal teisę tapti socialiai legitymiu. Tai galioja ir poligamijai ir poliandrijai (daugiavyrystei) ir seksualinei multiparnerystai ir biseksualizmui ir incestui ir pagaliau pedofilijai ir zoofilijai (čia nepadės net gyvūnų gynėjai). Viskas dabar priklauso nuo visuomenės viršūnių „apdirbimo“ laipsnio, kurie arba patys yra sodomo mafijos atstovai, ar yra po jos galingu presu.
JURIDINIS SODOMO MAFIJOS PRIPAŽINIMAS
Įvykusi homoseksualizmo reabilitacija atvedė ne tik į staigų iškrypėlių skaičiaus padidėjimą, bet ir prie konsolidacijos šios bendrijos siekiant pereiti prie naujų ekspansijos formų. Kaip teisingai nurodė vienas iš tyrinėtojų, homoseksualistai panašūs į vėžines ląsteles. Kadangi organizmo imuninė sistema suseka ir sunaikina pavienes vėžines ląsteles, tai, kad išgyventi, jos telkiasi grupėmis ir apgauna imunines priežiūros ląsteles. To pasekoje formuojasi pūvanti masė, kuri nuodija organizmą, išsivysto taip vadinama vėžinė intoksikaciją. Tai tiesioginė analogija su „žydrųjų mafija“ [6]. Iš tikrųjų, nepasitenkindami legalizacija, iškrypėliai, veikdami pagal banditų bendruomenės taisykles, pareikalavo sau ypatingo statuso ir ypatingų teisių, kurios pastatytų juos į unikalią padėtį ir leistų atvirai propaguoti ir primesti savo pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą. Būtent tame ir yra prasmė jų kovos už teises. Įvesdami sąvoką „seksualinės mažumos“, kuri naudojama dabar ir juridiniuose dokumentuose, jie pradėjo pasisakyti ne tiktai už tiesioginį paminėjimą apie juos antidiskriminaciniuose įstatymuose, bet ir už priėmimą atskirų įstatymų apie „seksualines mažumas“ ir netgi už tiesioginį paminėjimą „seksualinės orientacijos ir genderinio identiškumo“ konstitucijos straipsniuose. LGBT bendrija pasiekė savo organizacijos įjungimą 1993 m. į Tarptautinę asociaciją homoseksualistų ir lezbiečių į skaičių organizacijų, akredituotų SNO. Ši organizacija vykdo monitoringą situacijos ir kiekvienais metais gegužės 17 dieną publikuoja žemėlapį, atspindintį padėtį su seksualinių mažumų teisių padėtimi pasaulyje. Tais pačiais metais SNO vyriausiojo komisaro valdyba pabėgėlių klausimais savo konsultatyvinėse išvadose pradėjo priskirti homoseksualistus kaip „ypatingą socialinę grupę“, o 1995 m. SNO įtraukė pažeidimą seksualinių mažumų teisių į sąrašą pažeidimų pagrindinių žmonių teisių.
Labiausiai nuosekliu ir bekompromisiniu gynėju iškrypėlių teisių tapo Europos sąjunga. Pradžia jo aktyvios pozicijos šiame klausime puvo padėta 1994 m. kada Europos Parlamento Komitetas žmogaus teisėms ir vidaus reikalams sudarė ir priėmė pranešimą „Teisės ES homoseksualistų ir lezbiečių ES“, kurio autore buvo Claudia  Roth, VFR žaliųjų partijos atstovė. Pagal klausymų rezultatus Parlamentas priėmė rezoliuciją su rekomendacija Ministrų Tarybai apie uždraudimą visų formų diskriminacijos pagal seksualinę orientaciją (įskaitant įstatymo srity apie partnerystę ir vaikų įvaikinimą), vienok egzistavusi tuo metu ES sutartis neužtikrino tam dar atitinkamą įstatymų bazę. Tam, kad ištaisyti šitą padėtį LGBT-bendruomenė kartu su kitomis kovojančiomis už lygiateisiškumą grupėmis užsiėmė lobistine veikla Europos vyriausybėse už sutarties priėmimą.To pasekoje į naują Amsterdamo sutartį 1997 m. (įsigaliojo 1999 m. gegužės 1d.) buvo įvesta pataisa, duodanti ES juridinį pagrindą kovai su diskriminacija seksualinės orientacijos pagrindu. Apie tai buvo kalbama 13 sutarties straipsnyje, tapusiame pirmuoju tarptautiniu dokumentu, kuris atvirai kalbėjo apie seksualinę orientaciją.
Tokios diskriminacijos draudimas buvo įtvirtintas ES chartijoje apie pagrindines ES piliečių teises 2000 m. Pagaliau 2006 m. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją „Homofobija Europoje“, kurioje priešiškumas iškrypėliams traktuojamas pagal tą pačią Bentamo formule kaip „iracionali baimė ir šlykštėjimasis homoseksualizmu, lezbietėmis ir gėjais, biseksualais ir transvestitais, kurie remiasi prietarais ir tapatūs rasizmui, ksenofobijai, antisemitizmui ir seksizmui“ [7].
Be to tarp formų, kuriose gali pasireikšti homofobija, išvardintos ne tiktai persekiojimai ir nužudymai, bet ir neapykanta reiškiama kalba, išjuokimu ir įžeidimu žodžiu. Prieita iki to , kad kai kurie ekspertai siūlo klasifikuoti homofobiją kaip „nepakantų asmenybės sutrikimą“ kartu su rasizmu ir seksizmu, ir netolimoje ateityje už tai, gali būti, kad guldys į psichiatrijos gydyklą.
2010 m. atitinkamą rezoliuciją („Diskriminacija pagal požymį seksualinės orientacijos ir genderinio identiškmo“) priėmė ir Europos Taryba. Joje buvo pabrėžiama ypatinga parlamentarų atsakomybė inicijuojant ir tarpininkaujant įstatymų pakeitimams šioje sferoje.
Supratę, kad reikalavimas atsisakyti šeimos instituto nepraeis, sodomitai pakeitė taktiką, pradėję intensyviai pasisakyti už įteisinimą vienalyčių „santuokų“, iškėlę užduotį susprogdinti santuokos institutą iš vidaus. Tai ir tapo esminiu etapu seksualinės revoliucijos, nukreiptos ir prieš žmogaus prigimties, ir prieš išgirtą vakarų teisę.
SODOMITŲ SANTUOKOS KAIP ŠEIMOS SUNAIKINIMO PRIEMONĖ
Pagrindine priemone įtvirtinimo išimtinės sodomitų padėties visuomenėje tapo iškėlimas idėjos pilno atsisakymo nuo šeimos instituto, kurį jie vadino atsilikusiu ir atgyvenusiu reiškiniu. Vienok, supratę, kad šis reikalavimas nepraeis, jie pakeitė taktiką, pradėję aktyviai pasisakyti už įteisinimą vienalyčių „santuokų“, iškėlę tikslą susprogdinti šeimos institutą iš vidaus. Tai ir tapo lemiamu etapu seksualinės revoliucijos, nukreiptos ir prieš žmogaus prigimties, ir prieš išgirtą vakarų teisę.
Kas liečia prigimtį, tai teisiškai-oficialus sudarymas santuoka tarp vyro ir žmonos yra tai ką palaimino Dievas jo sukūręs Adomą ir Jievą. Šiuo palaiminimu Dievas patvirtino žmogaus prigimtį, kokiu jis jį sukūrė. Kaip rašę Jonas Auksaburnis „Knygoje apie vaikystę“, „santuoka duota vaikų gimdymui, o dar daugiau užgesinimui natūralios ugnies… Pasekoje, kada prisipildė ir žemė, ir jūra, ir visata, liko tik viena jo paskirtis- išrovimas nesusilaikymo ir paleistuvystės [8]. Taip kad, einant prieš žmogaus prigimtį, neigiant lyčių skirtumus ir santuokos esmę, sodomitai negali reikalauti sau to, kam dievas palaimino vyrą ir moterį.
Kas liečia Europos teisę, tai vienalytės santuokos reikalauja pašalinti iš įstatymų lyties supratimą, tai yra vyro ir moters kaip žmonių bendrijos pagrindą. Vietoj jų turi būti kažkokios belytės būtybės – „santuokiniai A“, „santuokiniai B“, „tėvas A“, „tėvas B“, kurie įvedami ne tiktai į civilinį kodeksą, bet ir į juridinius dokumentus, reguliuojančius darbo klausimus, socialinio aprūpinimo ir kt. Tokiu būdu „vyras“ ir „moteris“ išnyksta kaip teisės subjektai.
To rezultate teisės lauko rėmuose keičiasi šeimos struktūra. Kadangi vienalytės santuokos numato teisę į vaikų įvaikinimą, tai keičia ir giminystės charakterį, stato kryžių ant ryšių su biologiniais tėvais ir palieka vaikus be šaknų. Tai yra, įstatymų aktu bandoma pakeisti biologinę realybę ir sukurti naują žmogaus rūšį [9].
Lemiamu žingsniu kelyje į revoliuciją tapo tarptautinės konferencijos Kaire 1994 m. ir Pekine 1995 m., skirtos klausimas žmonijos populiacijai ir moters padėčiai. Būtent čia buvo priimti sprendimai, padėję pradžią politikai pripažinimo homoseksualistų santuokų ir išplėtimo technikos medicininio rėmimo homoseksualių šeimų. Reikalas tame, kad šeimos apibrėžimas konferencijos dokumentuose buvo duotas tokiuose neapibrėžtuose terminuose, kurie leidžia juos labai laisvai traktuoti.
Taip, Kairo konferencijoje skyriuje „Šeima, jos funkcijos, teisės, sudėtis ir struktūra“ tvirtinama: „Nors įvairioms socialinėms, kultūrinėms, teisinėms ir politinėms sistemoms būdingi įvairūs šeimos tipai, šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė ir kaip tokia turi teisę į visuotinę apsaugą ir paramą. „Šeima įgyja įvairias formas priklausomai nuo kultūrinių, politinių ir socialinių sistemų“ [10]. Panašios formuluotės tada iššaukė rimtą skandalą, ir daugumą juristų tuoj pat pažymėjo, kad jos neišvengiamai atves į pripažinimą prigimčiai prieštaraujančių sąjungų. Vienok baigiamajame dokumente buvo įvesta bendra sąvoka „poros“, už kurio įtvirtintos „įgimtos teisės“. Buvo nurodoma būtinybė „padėti poroms ir individams turėti vaikų“, įtvirtinta in vitro technika. Tokiu būdu, homoseksualių santuokų legalizacija ir plėtimas naudojimo pagalbinių reprodukcinių technologijų homoseksualių asmenų buvo juridiškai išspręstas SNO rėmuose, po ko Europos Sąjunga ėmė įtvirtinti šią politiką „europinėje erdvėje“ [11]. 1994 metų vasario 8 d. rezoliucijoje Europos Parlamentas aiškiai pareikalavo iš valstybių-narių užkirsti kelią draudimams kurti homoseksualistams šeimas, rekomendavo garantuoti eilę teisių ir santuokos pranašumų, leisti partnerystės registraciją ir pašalinti apribojimus homoseksualistams įvaikinti arba auklėti vaikus. Savo 2000 m. Žmogaus teisių Chartijoje ES atsisakė nuorodos į lytį sudarant santuoką ir patvirtinant vaiko teises (kalbama apie tėvų lygybę neminint tėvo ir motinos). 2001 m. birželio 5 d. rezoliucijoje Europos Parlamentas rekomendavo valstybėms-narėms jau pakeisti jų įstatymus suteikiant lygias teises homoseksualistams ir pastatyti į ES dienotvarkę klausimą apie pripažinimą teisėtų homoseksualistų santykių. 2002 m. pranešime Europos Parlamentas rekomendavo pripažinti homoseksualistams lygias teises, išplaukiančias iš santuokos. Pagaliau 2003 m. rezoliucijoje Europos Parlamentas patvirtino savo reikalavimą pašalinti visas homoseksualistų diskriminacijos formas (juridines ir faktines), konkrečiai, kas liečia santuokas ir įvaikinimą. Po to 2006 m. rezoliucijoje valstybėms rekomenduota priimti naujas priemones legalizuojant vienalytes santuokas kviečiama pakeisti savo įstatymus, padarant juos „draugiškesniais“ homoseksualistų atžvilgiu ir parengti priemones prieš valstybes, kuriose nesiima veiksmų kovojant su įvairiais išpuoliais prieš šį reiškinį. Kita esmine struktūra stumiant šią politiką tapo Europos Tarybos Žmogaus teisių teismas, sukūręs teisę į nediskriminaciją, paremtą seksualine orientacija, pagal kurią reikalingas rimtas pretekstas, kad pateisinti skirtumą požiūryje į vienalytes ir nevienalytes poras. Tame požiūryje Teismas nepalieka jokios galimybės Valstybei tai vertinti [12]. Tokiu būdu, mes matome, kad įtvirtinimas vienalyčių santuokų – tai tiksliai ginamas ES ir Europos Tarybos politinis kursas, turintis toli einančias politines pasekmes ir platų rinkinį atitinkamų juridinių instrumentų.
Kad neiššaukti staigios protesto reakcijos pas europiečius, kaip pereinamą žingsnį Europos viršūnės pasiūlė tokią formą, kaip alternatyvi santuokai registruojama vienalytė partnerystė, kurios dėka iškrypėliai gautų mokestines lengvatas ir paveldėjimo teises. Pirmas įstatymas apie tai buvo priimtas Danijoje 1989 m., o dabar jie egzistuoja Andoroje, Australijoje, Austrijoje, Brazilijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vengrijoje, Vokietijoje, Izraelyje, Airijoje, Islandijoje, Kolumbijoje, Lichtenšteine, Liuksemburge, Slovėnijoje, Suomijoje, Chorvatijoje, Čekjoje, Šveisarijoje, Ekvadore ir kai kuriose JAV valstijose. Italijoje kai kuriuose miestuose homoseksualistai gali oficialiai registruoti savo santykius. Įvairiose šalyse šios „sąjungos“ vadina įvairiai, skiriasi ir teisių sąrašas, kuriomis jie naudojasi, bet esmė nuo to nesikeičia – tai pirma pakopa įteisinant „santuokas“. Kovos algoritmas sukurtas ir tiksliai dirba. Paruošę dirvą, labiausiai „pažengę“ valstybių valdytojai nuėjo toliau ir suteikė homoseksualistams jau pilną teisę į santuoką.
Pirmąja valstybe, kaip žinoma, tapo Olandija (2001 m.), vėliau šiuo keliu nuėjo Belgija (2003), Ispanija, Kanada, PAR, Norvegija, Švedija, Portugalija, Islandija, Argentina, Danija ir kai kurios JAV valstijos, ir Meksika. 2013 m. balandžio mėn. prie jų prisijungė Urugvajus ir Naujoji Zelandija, gegužės 18 d. Prancūzija, o gegužės 21 d. Bendruomenių rūmai Britanijos parlamento pritarė įstatymo projektui, legalizuojantį vienalytes santuokas Anglijoje ir Velse. Dabar panašūs įstatymų projektai yra svarstomi Liuksemburge, Nepale ir Paragvajuje. Visuomenė šita politiką priima nevienodai. Ir jeigu vienose valstybėse visuomenė yra nuzombinta tiek, kad imunitetas prarastas, tai kitose tai sukelia įnirtingą pasipriešinimą. Pirmojo pavyzdžiu yra Šveicarija, kur įstatymas „apie užregistravimą partnerystės“, kaip ir dauguma kitų federalinių įstatymų, įsigaliojo visuomenei pritarus referendume: 58% gyventojų 2005 birželio 5 d. pripažino teisę homoseksualistams į užregistruotą bendrą gyvenimą [13]. Antros rūšies pavyzdys yra Prancūzija, kur kovos įtampa tik stiprėja. Prancūzija yra ryškus pavyzdys to, kaip gudriai veikia iškrypėliai. Kadangi 1998 m. svarstyti vienalytes santuokas buvo dar neįsivaizduojama visuomenei, Asamblėjai ir netgi vyriausybei, jie ėjo mažais žingsneliais, paruošdami atitinkamas sąlygas [14]. Pradžioje, 1999 m. jie pradėjo stumti taip vadinamą Pilietinio solidarumo paktą (PACS), kuris buvo kažkas tarpinio tarp sugyvenimo ir santuokos. Ši sutartis tarp dviejų fizinių asmenų, įskaitant homoseksualistus, norinčius oficialiai įforminti savo santykius, nesudarant santuokos, kuri garantuotų minimalius asmenines ir turtines teises. Tuo partneriai neįgydavo rimtų įsipareigojimų ir susitarimas buvo nutraukiamas automatiškai prašant vienam iš partnerių. Buvo aišku, kad PACS buvo landa, su kurios pagalba ruošėsi legalizuoti vienalytes santuokas, todėl jo svarstymas iššaukė karštas ir ilgas diskusijas, ir pasipriešinimas jam buvo ne mažiau stiprus, negu dabar. Vienok PACS  galiausiai vis tiktai buvo patvirtintas. Rezultatas, tiesa, buvo nelauktas, kadangi 94% pritariančių paktui buvo partneriai skirtingos lyties, ir tiktai 6% – homoseksualistai. Bet svarbiausia buvo padaryta – klausimą apie homoseksualias santuokas įvedė į informacinį lauką, padarė įprastine tema aptarimams, prasidėjo sustiprintas įstatymų leidėjų apdorojimas, po ko, jau atėjus į valdžią Olandui, tapo įmanoma prastumti įstatymą apie santuokas.
Ne taip dramatiškai, bet taip pat aštriai vyko šio klausimo aptarimas britų parlamente. Kaip nurodo deputatas Europos Parlamento nuo Nepriklausomybės partijos Didžiosios Britanijos Nigel Farage  iš tikrųjų viską sprendė ne Anglijos parlamentas, o Europos Žmogaus teisių teismas. Premjeras Kameronas pavadino šį įstatymo projektą prieš jo partijos ir jo tautos valią pagal nurodymą iš Strasbūro. Taip, kad nenuostabu, kad Prancūzijoje ir Britanijoje įstatymų projektai buvo svarstomi vienu metu.
Bet Farage atskleidė ir daug gilesnius sumanymus Europos Sąjungos, susietus su realizacija taip vadinamos Stokholmo programos, numatančios unifikaciją Europos sąjungos šalių teisės 2010-2014 m.. Šio tikslo pasiekimo būdai buvo pateikti pranešime Enrico Berlinguer 2010 m., kuris kaip manė Farage, turėjo būti priimtas gruodžio mėnesį šiais metais. Sutinkamai su juo kiekviena civilinis paktas ar santuoka, sudaryti vienoje iš ES valstybių, bus pripažinta kitose valstybėse-narėse. Tai yra jeigu pora neturi teisės apiforminti santuoką savo šalyje, ji gali tai padaryti kitoje ES valstybėje, grižus į tėvynę, ten ši santuoka bus teisėta [15].  Suprantama, kad tokia „teisė į santuoką“ prisidės prie „homoseksualistinės šeimos platinimo“, priversdama ją pripažinti tuos, kurie yra prieš sodomo sąjungas ir jų pripažinimą.
Nuorodos: [5]  Toulza A. Opt.cit. P.162. [10] Доклад Международной конференции по народонаселению и развитию. Каир, 5-13 сентября 1994 г.

Straipsnio originalas: 
http://ruskline.ru/analitika/2013/05/30/novyj_mir_izvrawencev_kak_sodomskaya_anticerkov
https://oko-planet.su/politik/politiklist/189440-chetverikova-olga-novyy-mir-izvraschencev-kak-vsemirnaya-sodomskaya-anticerkov.html

Tęsinys