Pederastai ir juvenalinė justicija. Žmogaus teisių gynėjos Irinos Bergset pasakojimas apie gyvenimą Norvegijoje (2 d.)

pradžia:http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/pederastai-ir-juvenaline-justicija.html 1 dalis

pabaiga:http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/pederastai-ir-juvenaline-justicija_26.html 3 dalis

2011 metų kovo 8 dieną iš manęs pirmą kartą atėmė du vaikus. Atėmimas vyko taip: vaikas neatvyksta iš vaikų darželio arba iš mokyklos, tai yra praktiškai vagiamas iš jūsų, dingsta. Tai todėl, kad jį slepia nuo jūsų.

Tą dieną man pasakė: „Jūs suprantate, tokia situacija, jūs pasakojate apie prievartą prieš vaiką. Mums reikia, kad jus patikrintų gydytojas ir pasakytų, kad jūs sveika“. Aš neatsisakiau. Poliklinika buvo už dešimties minučių kelio automobiliu. Mane į ją nusiuntė Barnevarn darbuotoja, pasakiusi: „Mes jums padėsime, pažaisime su jūsų vaikais“. Vaikai liko ne kur nors, o vaikų gynimo tarnyboje.

Dabar aš suprantu, tai buvo neteisėta. Kada aš privažiavau polikliniką, vyresnis sūnus Saša, jam buvo tada 13 metų, paskambino ir pasakė: „Mama, mus išveža į kitą šeimą“.

Aš buvau už dešimties kilometrų nuo vaikų, kuriuos vežė į slaptą vietą. Pagal vietinį įstatymą, vaikus paima be jokių popierių. Vienintelis, ką aš galėjau, susitvardyti. Verkti Norvegijoje draudžiama, tai vertinama kaip liga, ir Barnevarn tau gali taikyti prievartinę psichiatriją.

Pasirodo, Norvegijoje yra valstybinis planas, vaikų atėmimo pas tėvus kvota. Globos organai net varžosi jį vykdant – tai savos rūšies valstybinės lenktynės. Grafikai, diagramos publikuojamos kiekvieną ketvirtį – kiek vaikų kokiame rajone atėmė.

Nesenai man į rankas pateko dokumentas – švedų ataskaita. Ši ataskaita apie atvejus vaikų atėmimo Švedijoje ir kaimyninėse Skandinavijos šalyse. Eina kalba apie keistą fenomeną. Šiame pranešime sakoma, kad Švedijoje iš tėvų atimta 300 000 vaikų. Tai yra kalbama apie visą pavogtą pas tėvus kartą.

Mokslininkai, kriminologai, juristai, advokatai – žmonės su tradicinėmis vertybėmis, kurie dar prisimena, kad šeima Švedijoje buvo, – suglumę. Jie sako, kad vyksta kažkas keisto. Vyksta valstybinis šeimos pogromas.

Specialistai įvardina skaičių – 10 000 kronų (tai maždaug 1000 eurų) per dieną. Tokią sumą gauna nauja šeima už vieną priimtą vaiką. Atskiras Barnevarn organizacijos agentas gauna iš valstybės biudžeto milžinišką premiją už šeimos lizdo suardymą, už palikuonių vogimą. Taip vyksta visose skandinaviškose šalyse.

Be to, įvaikintieji gali pasirinkti vaikus, kaip turguje. Pavyzdžiui, jums patiko štai ši rusė, mėlynakė mergaitė, ir jūs ją būtinai norite pasiimti. Tada jums pakanka tiktai paskambinti į Barnevarn ir pasakyti: „Aš pasiruošęs, aš turiu nedidelį kambarį vaikui...“ Ir pasakote vardą. Jums būtent jį tuojau pat pristatys. Tai yra pirma randama „samdoma“ šeima, o jau po to iš tėvų atimamas „pagal užsakymą“ vaikas.

Norvegijos teisių gynėjai bando kovoti su visagale baudžiama sistema Barnevarn. Jie rimtai mano, kad tai korupcinė prekybos vaikais sistema. Gegužės 3 nukentėję nuo Barnevarn organizavo protesto mitingą prieš prievartinį vaikų ir tėvų atskyrimą Norvegijoje.

Pagal vaikų pavogimą iš tėvų Norvegija pirmauja pasaulyje, čia vaikų atskyrimas nuo tėvų – tai valstybinis projektas. Straipsnio pavadinimas norvegų laikraštyje: „Penktadalis vaikų Norvegijoje jau išgelbėti nuo tėvų“. Penktadalis – tai nuo milijono visų vaikų šioje valstybėje – beveik du šimtai tūkstančių „išgelbėtų“ ir gyvenančių dabar ne namuose su mama, o prieglaudose.

Pašalpa prieglaudai vienam vaikui Norvegijoje yra maždaug dvidešimt milijonų rublių per metus. O jeigu jūs vaiką padarote invalidu, jūs gaunate dar daugiau pašalpų ir dotacijų. Kuo daugiau traumų, tuo naudingiau prieglaudai, kuri yra ne kas kito, kaip šeimos tipo kalėjimas.

Remiantis statistika, paskelbta Norvegijos laikraščiuose, iš kiekvienų dešimties gimusių vaikų, aštuoni gimsta pas migrantus. Migrantai gimdo sveikus Norvegijos gyventojus, nes pas juos giminingos santuokos nepraktikuojamos.

Daugiausiai į Barnevarn pakliuvo vaikų, gimusių Norvegijoje iš rusų. Tai yra rusus vaikus atima pirmoje eilėje. Praktiškai visi vaikai, gimę iš vieno ar dviejų rusų tėvų, yra pastatomi į Barnevarn įskaitą ir yra rizikos grupėje. Jie pretendentai atėmimui „numeris vienas“.

Ką gali padaryti tėvai, jeigu atima vaiką?

Vos ne kiekvieną mėnesį Norvegijoje nusižudo viena rusė. Todėl kad, kai pas jus ateina ir atima vaikus, jūs bejėgiai, jūs – vienas prieš vieną su Sistema. Jums sako: „Tu darai omletą ne pagal norvegišką receptą. Tu priverti plauti rankas. Tu šlubuoji, negali sėdėti su vaiku smėlio dėžėje. Reiškia, tu – bloga motina, vaiką mes atimame!“

Norvegijos vaikų apsaugos sistema sukurta remiantis tėvų kaltumo prezumpcija. Tėvai kalti iš anksto. Ant tėvų išverčiama jūra melo. Prasideda viskas nuo tvirtinimo: „Jūs norite išvykti į Rusiją“. Ir jūs to negalite paneigti, juk pas jus yra giminės Rusijoje. Arba: „Jūs norite nužudyti savo vaikus“. Tai todėl, kad rusai širdyje sako „Aš tave užmušiu!“

Jus nuolatos stato į situaciją, kada jūs turite teisintis. Ir jūs suprantate, kad pasiteisinti neįmanoma. Jums vienam nesustabdyti norvegišką valstybės mašiną, pastatytą ant pasakiškų premijų advokatams, globos darbuotojams, teisėjams, psichologams, psichiatrams, įtėviams, ekspertams ir kitiems...

Premijos išduodamos už kiekvieną atimtą mėlynakį mažylį. Jūs neturite šansų išgelbėti savo sūnų arba dukterį nuo norvegiškos prieglaudos, deja. Aš perėjau visas Norvegijos teismų instancijas. Viskas valdoma, visur korupcija. Vaikai – tai prekė. Jų negrąžina.

Visa Rusijos spaudos medžiaga apie mano vaikus buvo verčiama Barnevarn advokatams ir naudojama mane kaltinant teisme. „Ji beprotė, ji gina savo vaiką spaudoje!“ Vakaruose nėra žodžio laisvės vaikų atžvilgiu. Apeliuoti į visuomenę neįmanoma. Ten veikia įstatymas dėl konfidencialumo, kuris aktyviai dabar stumiamas Rusijoje.

Kaip dirba šis mechanizmas?

Vaikų reikalų ministerija Norvegijoje vadinama „tiesiogiai“ vos ne Ministerija vaikų ir visų seksualinių formų lytinės įvairovės ministerija. Seksualinės mažumos Norvegijoje – tai jau visai ne mažumos. Natūralai – tai mažuma... Laisvai pasiekiama sociologų medžiaga byloja: 2050 metais Norvegija bus devyniasdešimt procentų homo-šalimi. Kas suprantama kaip „homo“, mums sunku sau įsivaizduoti. Kalba, kad rusiškas supratimas apie „gėjus“ ir „lesbietes“ – tai praeitas amžius.

Vakaruose legalizuota kaip minimum trisdešimt netradicinės santuokos rūšių. Šios srities lyderis – Norvegija, tenai „vyras“ ir „moteris“ - tai atgyvenusios sąvokos. Ir ne atsitiktinai Norvegijoje nėra galimybės apsaugoti vaiką, gimusį natūralioje šeimoje.

Atrodytų, jūsų tai neliečia. Jūs sakote sau: „Tegul jie daro, ką nori! Prie ko čia aš ir mano vaikai?“

Aš kažkada irgi taip maniau, nes visiškai neišmaniau to, kad visoje Europoje įvesti seksualiniai standartai, kurie reglamentuoja vaikų auklėjimą tam tikra kryptimi. Šis reglamentas privalomas visoms valstybėms, pasirašiusioms atitinkamą konvenciją, kurios priėmimas aktyviai stumiamas dabar Rusijoje.

Ten atviru tekstu kalbama, kad tėvai kartu su medikais ir vaikų darželių darbuotojais turi mokinti mažylius „įvairių meilės rūšių“. O specialus skyrius šito bendraeuropinio sekso standarto skelbia, kodėl mokinti to reikia vaikus iki keturių metų ir ne vėliau.

Mums, urviniams rusams, tai labai naudinga informacija. 46 minimo dokumento puslapyje nurodoma, kad naujagimis turi suvokti savo „genderinį identiškumą“. Jūsų naujagimiui įsakoma nuo pat gimimo apsispręsti, kas jis: gėjus, lesbietė, biseksualas, transvestitas ar transseksualas.

O kadangi dėl genderių lygiateisiškumo sąvoka „vyras“ ir „moteris“ pašalinti, tai išvadą darykite patys. Jeigu jūsų vaikas vis gi neišsirinks „genderio“, tai jam padės visagalė Barnevarn arba suomių Lastensyoelu, vokiečių Jugendamt ir t.t.

Norvegija vos ne viena iš pirmųjų pasaulyje sukūrė mokslinį-tyrimo institutą prie Oslo Universiteto, kuris tiria vaikų situaciją nuo 0 iki 7 metų. Piliečio požiūriu, labai keista. Kaip naujagimis gali nusižudyti? O vietinės Barnevarn požiūriu tai natūralu. Jeigu vaikai po sadistinių orgijų iš tikrųjų žūva, tai oficialiai galima nurašyti kaip „suicidą“.

Iš manęs vaikus antrą kartą atėmė 2011 metų 30 dieną. Į duris paskambino du policininkai ir du Banevarn darbuotojai. Aš atidariau duris ant grandinėlės, žvilgtelėjau. Pas visus policininkus vos ne revolveriai, atvažiavo net pats Bjorklangeno policijos viršininkas ir sako: „Mes atėjome paimti jūsų vaikus“.

Aš skambinu advokatui, ji sako: „Taip, pagal Norvegijos įstatymus jūs privalote juos atiduoti. Jeigu jūs priešinsitės, vis viena paims, bet jūs jų nepamatysite jau niekada. Jūs turite atiduoti vaikus, o rytoj jie jums paaiškins, kame reikalas...“

(bus tęsinys)

SNO ataskaita: tiktai 2,65 procentai migrantų Italijoje yra pabėgėliai

SNO pabėgėlių agentūros (United Nations refugee agency) UNHCR duomenimis, tik 2,65 procentai iš į Italiją 2016 metais nelegaliai atvykusių migrantų yra pabėgėliai. Viso į šalį nelegaliai atvyko 181,436 migrantų. Į šį skaičių neįeina tie, kuriems pavyko įvažiuoti į šalį nepastebėtiems ir kurie nebuvo oficialiai užregistruoti.  

Kelianti nerimą statistika, kaip rašo Breitbart, rodo, kad pusė migrantų, atvykstančių į Italiją (90,334) net neprašo prieglobsčio, bet „išnyksta šalyje“.

Likę 91,902 migrantai pateikė prašymus prieglobsčiui gauti. 60% iš jų (54,252) prašymai yra atmetami be apeliacijų. 21 procentui (18,979) buvo suteiktas „humanitarinis prieglobstis“, kuris leidžia kiekvienais metai pratęsti buvimo šalyje leidimą, ir virš 14 (12,873) procentų buvo suteikta „papildoma apsauga“.

Nepaisant to, kad daugumai migrantų nebuvo suteiktas prieglobstis, tiktai 5000 iš jų pavyko deportuoti 2016 metais, o virš 175,000 taip ir liko Italijoje.

Nežiūrint į praeitų metų pasiekta migracijos rekordą, 2017 metais užregistruotas 30 procentinis migracijos augimas, lyginant su praėjusių metų tuo pačiu periodu. Vien per Velykas į šalį atvyko 8,500 nelegalių migrantų.

Partijos „Šiaurės Lyga“ lyderis Mateo Salvini pareiškė, kad jis iškels bylą prieš vyriausybės narius už nelegalios migracijos skatinimą į Italiją.

„Jau dabar aišku, kad nelegali imigracija yra organizuota ir finansuojama ir todėl mes nutarėme kelti bylą prieš vyriausybę, premjerą ir karinių jūros pajėgų ir pasienio apsaugos vadus“, - pasakė Salvini.

Lietuvos opozicinėms partijoms irgi būtų neprošal kelti bylą prieš prezidentę ir premjerą už migrantų islamistų vežimą į Lietuvą iš Azijos ir Afrikos, Lietuvos naikinimą.

Papildymas:

Lietuvos valdžios atsakomybės už nelegalų vežimą į Lietuvą tema nagrinėjama šiandien D.Nagelės straipsnyje „Respublikoje“, pavadintame „Laukia bausmė už migrantų priėmimą“.

Straipsnyje cituojamas signataras Zigmas VAIŠVILA, kuris pasakė:

„Visų pirma, jei skelbiamės, kad esame teisinė valstybė, prisiminkime, kad prieš dvejus metus ES Tarybos sprendimas dėl pabėgėlių kvotų yra neteisėtas. Juk tie pabėgėliai - nelegaliai į ES patekę emigrantai. Kitaip sakant, nelegalai. ES Tarybos sprendimą yra apskundusios kelios šalys, jei nesuklysiu - Vengrija, Slovėnija ir Slovakija. Turėjo prisijungti ir Lenkija, tačiau ji buvo kažkuo pamaloninta ir atsitraukė. Visų pirma nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl visų šitų skundų. Kol Lietuvos Respublikoje galioja Baudžiamasis kodeksas, visi šitie asmenys yra nelegalai ir iš viso neturi teisės patekti į Lietuvą. O kai valdžia, kuriai įstatymai irgi yra privalomi, puola tuos nelegalus kviesti, pažeidžia šalyje galiojantį Baudžiamąjį kodeksą. O jame numatyta ne tik atsakomybė už nelegalų patekimą į šalį. Dar didesnės sankcijos numatytos tiems, kurie padeda nelegaliai patekti į šalį."

"Antras momentas - visos ES šalys jau gavo pakankamai pamokų. Net ir Švedija po pastarojo teroristinio akto Stokholme paskelbė atsisakanti masinės imigrantų įleidimo į šalį politikos. Klausimas mūsų valdžiai yra toks: ar mes esame teisinė valstybė, ar tik ja apsimetame? Jei kas pasakys, kad tai nėra svarbu, kad viskas yra ramu, tegul pasižiūri, kaip greitai keičiasi pasaulis, kaip padažnėjo teroro atvejų. Beje, jau ir Valstybės saugumo departamentas pagaliau atsibudo ir terorizmą pripažino nacionaline grėsme Lietuvai. Dar noriu paklausti premjero Sauliaus Skvernelio, kuris, būdamas vidaus reikalų ministru, viešai pažadėjo, kad bus patikrinti visi iki vieno nelegalai. Kur tie patikrinimai? Jei žmonės Graikijoje atvirai į jūrą mėto pasus, o vietos policininkai ant balto lapo išrašo naujus dokumentus pagal jų pareiškimus, tai kaip galima užtikrinti, kad jie nėra susiję su terorizmu? Ar dar per mažai Europoje teroristinių aktų? Yra nustatyta tvarka, kaip į Lietuvą ir kitas ES šalis turi patekti imigrantai. Jie turi rūpintis vizomis ir leidimais Lietuvos ambasadose užsienyje. Ten turi teikti dokumentus, įrodymus, kad turės pragyvenimo šaltinį ir nebus čia veltėdžiai.“

„Prisiminkime, kad Šengeno erdvė tebeveikia, jei jau patekai į ją, gali važiuoti, kur tik nori. Akivaizdu: jei žmogus turi darbą, būstą, bet vis tiek bėga ten, kur geriau, tai yra ne pabėgėlis, o ekonominis migrantas. Neapsimeskime, kad nesuprantame, kas vyksta. Negana to, tiems, kurie nelegaliai pateko į ES, mes dar turime primokėti už tai, kad jie taip elgiasi. Ar yra nors kiek sveiko proto ES ir Lietuvoje?“

V.Landsbergiui nėra ko bijoti „puolančių rusų“: žydai žydų nepuola

Kai pamačiau Vladimiro Putino anketą, kurioje parašyta, kad jo mama yra žydė Šalomova Marija Ivanovna, išsyk nurimau. Nepuls jis V.Landsbergio. „Mūsiškiai“ savų nepuola. Čia kvailiems „gojams“ visas tas ermideris sukeltas, kad iš baimės prisidirbtų į kelnes, kad „auksinius šaukštus“ ir visokius kitokius niekniekius už milijonus iš „mūsiškių“ pirktų.

Stebint Putino veiklą buvo įtarimas, kad negali taip gamtoje nutikti, kad rusas toks protingas būtų, ir visai negirtas, kad žurnalistams 6 valandas į įvairiausius klausimus galėtų atsakinėti. Įtariau aš, kad nuo Dovydo tokia Vladimiro išmintis. O štai dabar, pamatęs dokumentą, esu visai tuo tikras ir visai jau ramus, kad nepuls jis "mūsiškių"!

Lenkiškai užrašyta: Putino pasas sako, kad jis žydas, dabar suprantu kodėl Chabad Liubavič jį vadina "rabbi"

Ir „Dėdulėi“ Landsbergiui nebėra ko nervintis, nuo balkonėlio trydalioti, galės sau ramiai apjungti savo fondą su tėvynainio Sorošo fondu, kurio atėjimą taip jis sveikino, ir gyvens iš tų fondų rieškučiomis semdamas kartu su anūku „bibelforšeriu“ ilgai ir laimingai, bent lyg 120 metų, ant kvailų „gojų“ sprando.

Dar aš pagalvojau, kad ir Dalia („Magnolija“), ko gero, bus iš „mūsiškių“. Labai jau gražiai tvarkosi. Ir Vladimiras Šalomovičius, kažkodėl, nenori jos anketų paviešinti?

Jeigu pralaimės Marin Le Pen Prancūzijoje prasidės pilietinis karas

"Kompravda" kalbėjosi su knygos „Paryžiaus Dievo motinos mečetė“ autore Elena Čiudinova apie rinkimų Prancūzijoje pasekmes, jei juos laimėtų Rotšildų statytinis E.Makronas.

Rašytoja pasakė:

„Kol kas viskas vyksta lygiai taip, kaip aš išpranašavau. Prieš 12 metų, romano pasirodymo metais, Paryžiuje įsiplieskė pirmieji masiniai pogromai — priemiesčiuose gyvenę migrantai degino mašinas ir daužė vitrinas. Bet tai buvo jaunuoliai, dar neapmokyti žudyti. Chuliganai ir veltėdžiai. Pigi jėga įbauginimui. Bet laikas bėga, radikalių mulų užgrobtose mečetėse tęsia smegenų plovimą – ir šiandien jaunimas vyksta į IV (islamo valstybę), pavyzdžiai to, ką ten išmoksta nusikaltėliai, mums žinomi. Vakarykščiai chuliganai iš tarpuvartės virsta pilnaverčiais koviniais vienetais.




O kur valdžia? MIP?

Išeinantis prezidentas Fransua Olandas nutarė, kad jeigu po žudynių Paryžiuje 2015 metų gruodžio mėnesį kartu su kitais vakarų lyderiais pražygiuos pro kameras apsuptame aklygatvyje, tai teroro aktų daugiau nebus. Bet po to vasarą 2016 buvo Nica. Tada liberali spauda ėmė rašyti, kad, neva nelaimingas teroristas „buvo depresijoje dėl skyrybų“. Taip, matomai, jis būdamas depresijoje įrengė sunkvežimyje neperšaunamus stiklus, kad policija negalėtų sutrukdyti kruvinoms žudynėms... Dar daugiau — Prancūzijos visuomenėje yra jėgos, kurios talkina terorui. Paprasti žmonės, pavyzdžiui, iki šiol negali suprasti, kokiu būdu uždaroje sunkiam transportui pėsčiųjų zonoje bendrai galėjo atsirasti sunkvežimis...

Bet kodėl klestinčioje Penktoje Respublikoje migrantai tampa teroristais?

„Todėl kad Europa atsisakė savo religinių šaknų. Netgi šita, kar neišrauta Vakaruose krikščionybė, kelia dvasios gelbėjimą uždavinį , Devo įstatymų vykdymą... O čia ateina teroro pamokslininkai ir tiesiai sako: „Mūsų tikslas – pasaulinis kalifatas, imkite į rankas ginklus“. Kurį iš šių kelių pasirinks neišsilavinęs pabėgėlis – spėkite patys.“

Viltis Vakarams išlieka?

„Situacija Europoje priklauso nuo to, ar naujam JAV prezidentui Donaldui Trampui pavyks išlikti valdžioje ir sekti nacionaliniu kursu, kurio dėka jis laimėjo rinkimus.“

Prancūzijoje rinkimų išvakarėse visuomenė suskaldyta taip pat, kaip ir JAV puse metų atgal?

„Absoliučiai. Į demonstraciją prieš vienalytes santuokas išeina milijonai prancūzų — bet vyriausybė sako „taip“. Merai dviejų miestų dabar teisiami už atsisakymą registruoti sodomitines sąjungas. Ir tai nekalbant apie pabėgėlių antplūdį.“

Paprasti žmonės priešinasi?

„Papasakosiu istoriją — galite skaityti ją literatūriniu prasimanymu. Viename prancūzų kaime prie jūros, tik ką nupirktoje pilyje, gyvena mano geras pažįstamas. Ir štai naktį pas jį ateina vietiniai žvejai ir sako: „Vakar pabėgėlis išprievartavo mūsų merginą, policija nesikiša – pasakė, pas vaikiną sunki vaikystė, reikia jo gailėti. Todėl dabar mes ruošiamės įvesti tvarką. Tu nori čia gyventi kaip — vienas iš mūsų arba svetimas?“ Apie jo sprendimą aš nepasakosiu. Bet sekantį rytą buvo atrastas prievartautojo lavonas — su dvidešimt peilio žaizdų, kuri iš jų buvo mirtina — nenustatyti... Pastebėsim, niekas neįmetė lavono į jūrą, nors ką jau paprasčiau nuslėpti žvejams. Bet tai buvo neįkyri užuomina. Taip kad yra ir kita Prancūzija, kuri atsimena, kas yra „aguonos“ (Antihitlerinio pasipriešinimo dalyviai).“

Ir ką ši Prancūzija palaiko dabar?

„Nepaisant „fašistų ir rasistų“ įvaizdžio, kurį lipdė Le Pen šeimai laikraščiai 30 metų, — įsitikinusi, kad paprastas prancūzas balsuos už Marin. Jis palaiko ją todėl, kad nori gyventi ir numirti savo namuose, ir todėl, kad nenori likti geto kaliniu savo šalyje. Ir kada aš paskutinį kartą susitikau su Le Pen, tai pasakiau jai: „Laiminga paspausti ranką būsimam prezidentui“. Nes jei Le Pen pralaimės, mano mylimoje Prancūzijoje gali prasidėti pilietinis karas“.

Pederastai ir juvenalinė justicija. Žmogaus teisių gynėjos Irinos Bergset pasakojimas apie gyvenimą Norvegijoje (1d.)

Irina Bergset buvo ištekėjusi už norvego pedofilo. Norvegija lig šiol negrąžina jai vaiko. Ši žmogaus teisių gynėja vadovauja tarptautiniam moterų judėjimui „Rusės motinos“, kurio dalyvės siekia susigrąžinti savo vaikus, kovoja prieš juvenalinės justicijos diegimą Rusijoje. 

Pateikiu Irinos Bergset pasakojimo vertimą.

Irina Bergset pasakoja:

2005 metais Maskvoje aš ištekėjau už Norvegijos piliečio. Mano sūnui tada buvo 7 metai. Mes išvykome gyventi į Norvegiją, į komuną Aurskog-Hiokland į kaimą Aurskog. Tada aš dar nežinojau, kad prieš pusę šimto metų Norvegija buvo valstybe, pagal civilizacijos lygį palyginama su Centrinės Afrikos valstybėmis.

1905 metais Norvegija pirmą kartą nustojo būti priklausoma ne tik nuo Danijos, bet ir nuo Švedijos. Ši valstybė kaip buvo, taip ir liko valstybe baudžiauninkų, tačiau, pono jos gyventojai niekada nematė. Tiktai mokėjo lažą. Kultūros vystymosi nebuvo. Gyventojai kalbėjo tai danų, tai švedų kalba – tai yra užkariautojų kalbomis. Vėliau šitos kalbos susimaišė ir sukūrė vieną dirbtinę kalbą, vadinama bukmolu. Nors ir dabar kiekviena šeima Norvegijoje kalba savo nuosavu dialektu. Iki šiol Norvegijos valstybėje nėra kalbos standarto.

Galima būtų pasakyti, kad ši šalis tik dabar formuojasi, jeigu nevyktų priešingas procesas. Norvegijos visuomenė sparčiai moraliai degraduoja, kopijuodama amerikoniškus įstatymus ir tvarką.

Naftą surado jūroje prieš 50 metų. Suprantama, kad šalis, kuri neturėjo mokslo ir kultūros, negalėjo turėti naftos gavybos jūroje technologijų – Norvegija pasinaudojo moksline-technologine užsienio pagalba.

Visa tai aš sužinojau po to. Kada aš vykau iš Rusijos, aš žinojau tiktai tai, kad Norvrgijoje – pats aukščiausias gyvenimo lygis pasaulyje.

Nežiūrint į tai, kad aš esu baigusi Maskvos Valstybinį universitetą ir esu filologijos daktare (Rusijoje mokslų kandidatė), Norvegija nepripažino mano išsilavinimo. Man pasiūlė dirbti mokytoja gretimoje su mūsų Fet komūnoje naujo tipo kaimo mokykloje – pagal progresyvų danų pavyzdį vadinamą „Riddersand“, kas išvertus reiškia „riterių mokykla“.

Palyginus su mūsų rusiška sistema, visos norvegiškos mokyklų programos atrodo kaip, iš esmės, protiškai atsilikusiems. Nuo 1-os iki 7-os klasių – ten pradinė mokykla. Valstybinės programos uždavinys – išmokti alfabetą iki 13 metų ir išmokyti vaikus skaičiuoti – skaityti kainas parduotuvėse. Garsiai klasėje skaityti negalima, nes galima „sugėdinti“.

Specialus mokytojas išveda vaiką į koridorių, ir tik ten, kad „mažylis“ nejaustų gėdos, klauso, kaip jis skaito. Mokytojas turi teisę su vaikais išspręsti dvi matematikos užduotis per dieną, jeigu vaikai neįsisavins medžiagą, tai po trijų dienų dar kartą bando jiems paaiškinti praeitą medžiagą. Namų darbai savaitei – penki ar aštuoni angliški žodžiai per savaitę, mokytojo nuožiūra.

Norvegiška mokykla – tai pilnos švietimo degradacijos pavyzdys. Literatūros nėra, istorijos nėra, fizikos nėra, chemijos nėra, gamtos mokslų nėra. Yra dėstymas, vadinamas „apžvalga“. Vaikai supantį pasaulį mokosi bendrais bruožais. Jie žino, kad Antras Pasaulinis karas buvo. Visa kita smulkmenos – tai vaiko ir jo psichikos išprievartavimas.

Pati turtingiausia valstybė pasaulyje nemaitina vaikų mokykloje ir vaikų darželyje. Tiksliau, maitina kažkokia makalyne vadinama „pomidorų sriuba“ iš paketo vieną kartą per savaitę. Tai būtent taip, vaikų darželiuose kaip valstybiniuose, taip ir privačiuose, – maistas tik kartą per savaitę!

Mano vyresnis sūnus mokėsi Rusijoje normalioje mokykloje. Todėl Norvegijoje jis tapo vunderkindu. Iki 7-os klasės jis nieko nesimokė – ten nereikia mokytis. Mokyklose kabo skelbimai: „Jeigu tėvai paprašys padaryti namų darbus – paskambink. Mes padėsime išlaisvinti tave nuo tokių tėvų“.

Vieninteliu būdu treniruoti sūnaus atmintį tapo pianinas. Aš kalbėjau: „Tiktai pyptelk kur nors, kad pas tave tokia reikli mama...“

Nelaimė įvyko po šešių metų mano gyvenimo Norvegijoje. Aš nieko nežinojau apie jų sistemą „Barnevarn“. Aš gyvenau savo rūpesčiais: darbas, namai, šeima... Gyvenau mažai įsigilindama į valstybinę šalies sandarą, kurioje apsigyvenau. Pas kažką tai, aš girdėjau, atiminėjo vaikus, bet aš gi buvau normalia motina.

Aš išsiskyriau su vyru po trijų bendro gyvenimo metų, gimus antram sūnui. Tai buvo kultūrų konfliktas. Man dabar sako: „Užtai ten kiekviename kaimo name yra unitazas ir dušo kabina“. Taip, - bet nepaisant to norvegai iš įpročio eina šlapintis už namo. Tris metus aš su vaikais išgyvenau viena. Paėmiau kreditą banke, nupirkau butą, sureguliavau normalų gyvenimą, niekad nebuvau socialine kliente: dirbau, skirdavau pakankamai laiko vaikams. Vaikai buvo tiktai su manim. Kadangi tėtis skriaudė sūnų iš pirmos santuokos, aš iškėliau klausimą, kad nebus jokių pasimatymų.

Su mažuoju pagal įstatymą jis privalėjo susitikinėti. Aš laikiausi, kaip galėjau, kad vaikas pas tėvą nenakvotų – buvo sumušimo pavojus. Bet vaikų darželis, kitos valstybinės struktūros mane spaudė, kad aš atiduočiau vaiką. Todėl mažasis sūnus likdavo pas tėvą iš pradžių dviem valandoms šeštadienį ar sekmadienį. Bet paskutinį kartą išbuvo pas jį beveik savaitę – vaikas buvo su temperatūra, kada jis jį išvežė per trisdešimties laipsnių šaltį giminėms į Tronheimą.

2011 metais, kovo 7 aš nuvykau į Bjorlelangen policiją, nes mano mažasis berniukas papasakojo, kad tetos ir dėdės, giminės jo tėvo, darė jam skausmingai į burnytę ir užpakaliuką. Papasakojo apie dalykus, kuriais aš iš pradžių negalėjau patikėti.

Yra Norvegijoje tam tikra liaudies tradicija, surišta su intymu su vaikais: su berniukais ir mergaitėmis, – rengiama kraujo giminių, su paskesniu jų perdavimu kaimynams.

Patikėti šitais kliedesiais ar pragaru aš iš pradžių negalėjau. Aš parašiau pareiškimą į policiją.

Aštuntą kovo mus pakvietė į vaikų globos tarnybą Barnevarn, Tardymas užtruko šešias valandas. Buvau tik aš ir abu mano vaikai.

Jie turi pavyzdinę-parodomąją vaikų apsaugos sistemą, sukurta kurti vaizdą, kad jie kovoja su incestu. Po to aš supratau, kad Barnevarn centrai, esantys kiekviename kaime, reikalingi tik tam, kad prasitarusį vaiką ir nepatenkintą mamą izoliuoti, nubausti juos.

Iš laikraščių aš sužinojau apie atvejį, kada mergaitei, septynių ar aštuonių metų, teismas priteisė apmokėti teismo išlaidas ir išmokėti kompensaciją prievartautojui jo išlaikymui kalėjime. Norvegijoje viskas apversta aukšyn kojomis. Pedofilija, iš esmės, nėra nusikaltimas.

tęsinys:

http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/pederastai-ir-juvenaline-justicija_25.html (2 d.)
http://lebionka.blogspot.lt/2017/04/pederastai-ir-juvenaline-justicija_26.html(3d. pabaiga)

Kodėl Rusija tyli kai Izraelis bombarduoja Siriją? Rusijos portalas 3rm pateikia Vladimiro Putino asmens anketą: Vladimiras Putinas – žydas pagal motiną

Rusijos portalas „Rusija trečioji Roma“ (3rm) aiškinasi, kodėl Rusijos priešlėktuvinės oro gynybos sistemos, dislokuotos Sirijoje tyli, kai Izraelis iš oro atakuoja Sirijos karines pajėgas?

Portale rašomas „Vis didesnę nuostabą sukelia Rusijos reakcija į teroristinius Izraelio veiksmus prieš Siriją! Kame tokio nuolaidžiavimo priežastis?

Tik per du praėjusius metus nuo Rusijos karinio kontingento sustiprinimo Sirijoje, sionistai įvykdė virš 30 antpuolių prieš įvairius objektus Sirijos teritorijoje, tame skaičiuje esančius Rusijos priešlėktuvinės gynybos kontrolės zonoje. Bet Rusija neatsako, negina savo sąjungininko ir tyli...

Labai keistas ir nuostabus tylėjimas. Negalime įsivaizduoti, jeigu tai vyktų TSRS laikais. Nustebę ne tiktai mes. Nusistebėjimą išsakė ir saitas Veterans Today: „Skubiai: Rusija tyli, tuo metu kai Izraelis bombarduoja Siriją“.“

Toliau portale išvardijami konkretūs Izraelio lėktuvų antpuoliai prieš Sirijos vyriausybės pajėgas:

„Buvo atskleistos Izraelio oro pajėgų atakos į Sirijos arabų armijos (SAA) pozicijas Kuneitra provincijoje. Kaip paaiškėjo, Izraelio aviacija atakavo Sirijos vyriausybės 90 pėstininkų brigados pajėgas. Izraelio lėktuvai įvykdė smūgį raketomis prieš Sirijos armiją rajone Chan-Arnabek Kuneitroje. Anksčiau buvo pranešta taip pat, kad smūgis suduotas į rytus nuo Ein Aišaa kaimo. Dvi raketos buvo paleistos 06.45 laiku, kada vyriausybės kariuomenė priešinosi Al-Kaidos atakai netoli Kuneitra miesto. Liko Izraelio raketos liekanos, kuri pataikė į SAA Golano pulko tanką. Šis incidentas sukėlė didelius Sirijos armijos įrangos ir medžiagų praradimus. Pranešama, kad Al-Kaidos teroristai prasiskverbė į Kuneitrą iš Golano aukštumų, kurios yra Izraelio okupuotos, siekdamos sustiprinti frontą Madinat-el-Baase“. Akivaizdu, Izraelis parengė ir pradėjo raketų smūgį, kad suteikti Al-Kaidai teroristams. Tai leidžia daryti išvadą apie tai, kad Izraelis Al-Kaidai taip pat teikiama žvalgybinė informacija iš mūšio lauko“.

Dabar mes matome, kad net tada kada teroristinis Izraelis nesislėpdamas padeda Al-Kaidos teroristams, Rusija tyli. Kame priežastis tokio tylėjimo?

Kad tai suprasti, reikia tiesiog prisiminti, ką pasakė brigados generolas Nizar Abd al-Kader interviu Libano laikraščiui „Al-Džumchurija“: „Rusija turi stiprų žydų lobi įtakojantį valdžią ir nenorintį pyktis su savo istorine tėvyne“.

Rusijos portalas 3rm pateikia Vladimiro Putino asmens anketos (Forma Nr.1P) nuotrauką, kurioje pabraukti duomenys apie Vladimiro Purino tėvus. Anketoje rašoma, kad jo tėvas yra rusas Putinas Vladimiras Spiridonovičius, o motina yra žydė Šalomova Marija Ivanovna.

Šaltinis:

http://www.3rm.info/main/67150-pochemu-rossiya-molchit-kogda-izrail-bombit-siriyu.html

Valentinas Katasonovas. Drumzlinas labdaros fondų pasaulis

Ne taip sunku atsakyti į klausimą, ko žmonės ir partijos taip veržiasi į Seimą. Jie eina vogti. Taip, yra išimčių, kurios tik patvirtina taisyklę. Ši parlamentinė struktūra tam ir sugalvotą, kad jų narius galima būtų papirkinėti: po vieną, ryšuliais. Prieš mūsų akis iškylo pastaruoju metu apsidirbusios partijos įžūlus ir arogantiškas Seimo narys, kuriam tik ką panaikintas imunitetas, įrodinėjantis, kad „fondai“, per kuriuos ir vyksta parlamentarų papirkinėjimas, „yra Vakarų tradicija“, kad teisėsauga nesuvokia, koks tai gėris visuomenei tie fondai.

Balandžio 18 dieną į Lietuvą vėl atšliaužė Džordo Sorošo „Atviros visuomenės fondas“ - pagrindinis nacionalinių valstybių griovėjas, spalvotųjų revoliucijų ir chaoso pasaulyje sukėlėjas, didžiausias krikščioniškojo pasaulio priešas.

Man pasirodė aktualiu garsaus ekonomisto profesoriaus Valentino Katasonovo straipsnis, pasakojantis apie „Drumzliną labdaros fondų pasaulį“. Siūlau jo vertimą.

                                                                         ***

Šiandien daugelį sensacijų ir stambių skandalų lydi įvairių labdaros fondų paminėjimas. Dauguma iš jų amerikietiški.

Pavyzdžiui, per JAV prezidento priešrinkiminę kompaniją praėjusiais metais skandalų epicentre buvo Klintonų fondas, surištas su Hilari Klinton. Lemiamą vaidmenį maidanų parengime Ukrainoje suvaidino Džordžo Sorošo „Atviros visuomenės fondas“. Šio fondo rolę griaunant socialinę-politinę situaciją Rusijoje dar tiktai teks išsiaiškinti, kol kas yra tik atskiri paveikslo fragmentai. Nesenai iš gyvenimo pasitraukė legendinis milijardierius Deividas Rokfeleris; daugybėje publikacijų apie jį buvo minimas Rokfelerio fondas.

Susikaupė kritinė masė faktų, įgalinančių padaryti išvadą, kad taip vadinami labdaros fondai – ne tik ir ne tiek filantropija. Labdaros fondai (LF) – svarbiausias Vakarų pasaulio instrumentas, ypač JAV. Amerikos LF – instrumentas, naudojamas Vašingtono finansinės oligarchijos ir isteblišmento įgyvendinant toli siekiančius ekonominius ir politinius tikslus. Tuo pačiu LF tema pakankamai slepiama, jai skirtų rimtų tyrimų skaičių galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. TSRS buvo keli darbai skirti Amerikos labdaros fondams, bet paskutinieji iš jų liečia 1980-jų metų pradžią.

Šiame straipsnyje aš pabandysiu duoti tik pačią bendriausią LF panoramą. Visi daugiau ar mažiau sąžiningi tyrinėtojai pripažįsta, kad steigimas LF siekia trijų tikslų. Atverčiame, pavyzdžiui, žinomos JAV LF tyrinėtojos Joan Roelofs knygą „Fondai ir visuomenės politika: pliuralizmo kaukė“ (Joan Roelofs, Foundations and Public Policy: The Mask of Pluralism, SUNY Press, Albany, 2003). Pateikiu jos supratimu priežastis, kam Amerikos milijardieriai sukuria labdaros fondus.

1. Mokesčių lengvatų gavimas, nes LF dalinai ar pilnai atleidžiami nuo pelno mokesčių. Dar daugiau, kad išvengti peveldėjimo mokesčių, palikimo kapitalai pagal testamentą gali būti perduodami į trastinį LF valdymą, o paveldėtojas gali gauti teises į dalyvavimą valdant šį fondą. Tai finansinio charakterio priežastys.

2. Galimybė veikti į socialinius ir politinius procesus kaip LF šalyje, taip ir už jos ribų. Tai socialinės-politinės priežastys.

3.Aukotojų imidžo pagerinimas (kompanijų, bankų, privačių asmenų). Be to, korporatyviniai aukotojai padidina savo konkurencingumą. Tai priežastys susijusios su įvaizdžiu.

Kaip matome, labdaringumas yra ne tikslas, priemone arba dūmų užsklanda. Žinoma, negalima neigti, kad labdara jos pradiniame, neiškraipytame pavidale Vakaruose dar išlieka, bet ji neturi beveik nieko bendro su institutais, kurie vadinami labdaros fondais. Ypač tai pastebima JAV, kuri yra LF gimtinė.

LF tėvais-steigėjais įprasta skaityti plieno ir geležinkelių magnatą Endriu Karnegį ir naftos magnatą Džoną Rokfelerį (įkūrėją Rokfelerių klano, pirmą dolerinį milijardierių pasaulyje ir Amerikoje). Pirmasis iš jų savo vardo fondą sukūrė 1905 metais, fondas buvo pareikštas turintis tikslą remti aukštosioms mokykloms. 1910 metais Kernegi sukūrė dar vieną fondą, kurio tikslu buvo pareikšta „kova už pasaulinę taiką“. Džonas Rokfeleris įsteigė savo vardo fondą 1913 metais, pareiškęs, kad fondas koncentruoja dėmesį į sveikatos apsaugą, mediciną, žemės ūkį ir švietimą. Džonas Rokfeleris tapo tėvu-steigėju Čikagos universiteto ir rėmė jį finansiškai per savo fondą. Iki gyvenimo pabaigos (numirė įkūrėjas Rokfelerių klano 1937 metais) jis bendroje sumoje pervedė universitetui 35 milijonus dolerių (gigantiški pinigai tiems laikams).

Per visą ХХ amžių JAV vyko LF įstatymų bazės formavimas. Jie gaudavo vis daugiau mokesčių ir kitokių lengvatų. Šiandien net specialistai negali vienareikšmiškai pasakyti, kur pasibaigia LF ir prasideda įprasti investiciniai fondai. Jei kalbėti apie fondų rūšis, tai yra asmeniniai, korporatyviniai, komunaliniai, valstybiniai, nepriklausomi. Priklausomai nuo veiklos masto tai nacionaliniai, regioniniai (valstijų lygyje), vietiniai. Yra savo skirtumai tarp fondų, kurie vadinami labdaros, ir tais, kurie vadinami filantropiniais. Pateiksiu labai apytikslį paveikslą, sudarytą remiantis Amerikos specializuotu resursu Foundation Center.

Lentelė. 1.

JAV labdaros fondai, kai kurie rodikliai

	2002	2010	2014
Skaičius, vnt.	64848	76610	86726
Aktyvai, mlrd. dolerių	431,82	643,97	865,25
Išduota grantų ir kitokios pagalbos, mlrd. dolerių.	30,17	45,86	60,24
Gauta aukų, mlrd. dolerių	22,17	37,96	56,70

Šaltinis: Foundation Center

Kaip matyti iš 1 lentelės, LF Amerikoje skaičius matuojamas dešimtimis tūkstančių. Per 2002-2014 metų periodą jų skaičius išaugo nuo 64,8 tūkstančių iki 86,7 tūkstančių, arba daugiau kaip trečdaliu. LF aktyvai per tą laiką išaugo dvigubai. Tai reiškia, kad visuotinis dydis LF per šį laikotarpį išaugo nuo 6,6 milijonų dolerių iki 10 milijonų dolerių. Vidutinis fondas tapo „sunkesnis“ pusantro karto. Paramos skyrimas grantų pavidalu ir kitomis formomis padvigubėjo. Aukojimų apimtis, gaunamos fondų, išaugo 2,5 karto.

Ypač išsiskiria LF grupė, sudaryta iš 50 fondų. Jiems 2014 metais priklausė aktyvai 251,1 milijardų sumai (29% visų LF aktyvų). Top-50 fondams išduota parama buvo lygi 21,7%, o gautuose paaukojimuose – 19,2%. Galima padaryti išvadą, kad fondų santykinis „dosnumas“ top-50 fondams buvo mažesnis už vidurkį.

Dabar susipažinkime su stambiausiais LF. 2 lentelėje pateikiami dvidešimt stambiausių Amerikos fondų pagal aktyvų dydį.

2 lentelė

Rodikliai stambiausių (pagal aktyvų dydį) JAV labdaros fondų (2014 metai, milijardai dolerių)

	Aktyvai	Skirta paramos	Gauta aukų
1.Bill & Melinda Gates Foundation	44,32	3,44	4,40
2.Ford Foundation	12,40	0,52	-
3.J. Paul Getty Trust	11,98	0,13	0,01
4.The Robert Wood Johnson Foundation	10,50	0,35	-
5.Lilly Endowment Inc.	9,96	0,33	-
6.The William and Flora Hewlett Foundation	9,02	0,35	-
7.W. K. Kellogg Foundation	8,62	0,29	-
8.The David and Lucile Packard Foundation	7,08	0,29	-
9.Gordon and Betty Moore Foundation	6,56	0,22	--
10.Bloomberg Philanthropies	6,55	0,15	0,65
11.Silicon Valley Community Foundation	6,53	0,96	1,98
12.The John D. and Catherine T. MacArthur Foundation	6,47	0,22	-
13.The Andrew W. Mellon Foundation	6,43	0,23	-
14.The Leona M. and Harry B. Helmsley Charitable Trust	5,44	0,22	0,81
15. Foundation to Promote Open Society	4,97	0,41	0,66
16.The Rockefeller Foundation	4,24	0,15	-
17.Tulsa Community Foundation	4,02	0,13	-
18.The California Endowment	3,67	0,18	-
19.The Kresge Foundation	3,67	0,14	-
20.The Duke Endowment	3,43	0,14	-

Šaltinis: Foundation Center

Kaip matom, Amerikos LF lideriu yra stambiausio pasaulio milijardieriaus Bilo Geico ir jo žmonos Melindos Geic fondas (pagal „Forbes“ žurnalo reitingus) neabejotinu lyderiu tarp amerikiečių LF yra stambiausio pasaulio milijardieriaus (pagal žurnalo „Forbes“ reitingą). Fondas taip ir vadinasi: Bill & Melinda Gates Foundation. Bendruose JAV LFВ rodikliuose jų fondui tenka 5,0 % aktyvų, 5,7% išduotos pagalbos ir 7,8% gautų aukojimų. Per 2002 iki 2014 metų periodą Geitsų fondas padvigubino savo aktyvus.

Kažkada stambiausi Amerikoje pirmos kartos labdaros fondai ženkliai atsilieka šiandien nuo Geitsų fondo. Taip, Fordo fondas (įkurta 1936 metais Edzeliu Fordu, Henrio Fordo sūnaus) nors ir užima antrą eilutę top-50, bet pagal aktyvus atsilieka nuo Geitso fondo 3,6 karto. Rokfelerio fondas liko 16 vietoje, o Kernegi fondas net nepateko į top-20. Užtai greitai kyla nauji fondai, kurie dar prieš kelis metus net nebuvo top-50. Pavyzdžiui, fondas, atstovaujantis interesus greitai augančio Silikono slėnio - Silicon Valley Community Foundation (užėmė 2014 metais 11 eilutę).

Pateikti skaičiai gana sąlyginiai. Duomenys iš kitų šaltinių stipriai skiriasi nuo vertinimo Foundation Center. Taip, pakankamai žinoma Amerikos organizacija labdaros srityje Giving USA pateikia visiškai kitus skaičius. 2014 metais, jos duomenimis, apimtys labdaringos pagalbos JAV sudarė 360 milijardus dolerių, o 2015 m. – 373 milijardai dolerių. Tokie statistiniai skirtumai papildomai sukelia mintį, kad tokie statistiniai skirtumai rodo, kad „labdaros fondai“ yra labai neskaidrūs. Kažkam neskaidrumas naudingas.

Nuo kažkurio laiko LF nustojo būti Amerikos monopolija. Europa nuo šimtmečio pradžios ėmė sparčiai mažinti atsilikimą šioje sferoje. Europos, JAV ir kitų šalių LF statistiką renka ir apdoroja organizacija European Foundation Centre. Kitu informacijos apie Europos šalių LF šaltiniu yra duomenų bazė Donors and Foundations Networks in Europe – DAFNE. Pagal šiuos šaltinius, Europoje 2014 metais buvo priskaičiuojama 114 tūkstančių LF, o jų išduota parama buvo įvertinta 53 milijardais eurų. Išeina, kad Europos LF pagal pagalbos dydį susilygino su amerikietiškais.

Stambiausiu iš europinių fondų skaitomas olandų Stichting INGKA Foundation ir fondas Wellcome Trust iš Didžiosios Britanijos. Pirmas iš jų buvo įsteigtas 1982 metais švedų milijardieriu Ingvaru Kampradu, įkūrėju IKEA kompanijos. Fondas priklauso IKEA Holding, kontroliuojančia 207 iš 235 IKEA skyrių visame pasaulyje. Pasaulio reitinguose šis labdaros fondas užima jau daugelį metų aukščiausią eilutę, o amerikiečių sutuoktinių Geitsų fondas eina antroje vietoje.

Wellcome Trust – nepriklausomas tarptautinis labdaros fondas, kurio centras Londone, finansuojantis medicinos-biologijos tyrimus „gerinančius sveikatą, nes gera sveikata daro gyvenimą geresniu“, jo tikslas – „pasiekti ekstraordinarų sveikatos pagerinimą“. Įsteigtas 1936 metais už paveldėtas lėšas farmaceutikos magnato Henrio Welcomo. Dabar tai trečias pagal dydį labdaros fondas pasaulyje (po Geitso fondo).

Pagal turimą informaciją, iš 28 stambiausių (pagal aktyvus) LF trys yra britų (Wellcome Trust; The Church Commissioners for England; Garfield Weston Foundation). Po vieną fondą turi šios šalys: Olandija (Stichting INGKA Foundation), Vokietija (Robert Bosch Foundation), Švedija (Knut and Alice Wallenberg Foundation), Kanada (The MasterCard Foundation), Jungtiniai Arabų Emiratai (Fondas Muchamedo bin Rašido al-Makmuto), Honkongas (Li Ka Shing Foundation). Likusieji 19 fondų – amerikiečių (didžiausia iš jų pateikta 2 lentelėje). Tokiu būdu, labdaros fondai vis tiktai lieka pagrindinai Amerikos gyvenimo įvykiu. Apie tai, kaip jie vykdo savo tikslus (finansinius, socialinius-politinius, imidžo), pakalbėsime kitą kartą.