Manau, kad prieš lendant lenkams "be muilo į antrą galą", keičiant pagal jų užgaidas savo alfabetą, kabinėjant lenkiškas gatvių ir vietovardžių lenteles, niekada nereikia pamiršti, kad Lenkijoje gajus revanšizmas, šovinizmas, siekis vėl užgrobti kaimyninių valstybių teritorijas, kurias Lenkija buvo okupavusi iki 1939 metų. Negalime pamiršti istorijos Pietryčių Lietuvos, prieškaryje užgrobtos Lenkijos, čia vykdytos polonizacijos, lietuvių persekiojimo, o karo metais ir lietuvių genocido, kurį vykdė Armija Krajova (žiūr.prieduose).
wPolytice rašoma:
Ar tai ginčo pabaiga? Lietuvos komisija atmetė Kalbos inspekcijos reikalavimą. Lenkiškų lentelių pašalinimas neteisėtas Lietuvos administracinių ginčų komisija penktadienį nusprendė, kad Valstybinės kalbos inspekcijos reikalavimas pašalinti lenkiškas-lietuviškas vietovardžių lenteles Vilniaus krašte yra neteisėtas. Lenkijos ambasadorius Vilniuje Konstanty Radziwill penktadienį stojo ginti lenkų mažumos Lietuvoje.
Lietuvos administracinių ginčų komisija nusprendė panaikinti Valstybinės kalbos inspekcijos nurodymą pašalinti lentas - rašoma Komisijos pranešime.
Pagal įstatymą Kalbos inspekcija dabar gali per 30 dienų apskųsti sprendimą administraciniam teismui arba baigti ginčą taikiai.
Gegužės mėnesį Valstybinė kalbos inspekcija, ginanti lietuvių kalbą, pareikalavo, kad Vilniaus krašto valdžia pašalintų dvi dekoratyvines lenkiškai-lietuviškas lenteles su Bieliškio ir Orželavkos pavadinimais.
Rajono valdžia su tuo nesutiko ir kreipėsi į Administracinių ginčų komisiją bei pranešė, kad nepalankaus sprendimo atveju bus kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Kaip pažymėta, "Konstitucija garantuoja tautinėms mažumoms tautinio identiteto išsaugojimą".
Ketvirtadienį interviu Lietuvos visuomeniniam radijui LRT Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka, argumentuodamas, kad pagal Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymą vietovardžiai galimi tik lietuvių kalba, be kita ko, teigė, kad lenkiškos vietovardžių lentelės "žymi lenkų okupacinę zoną, kurioje vyko lietuvių polonizacija". Jis taip pat palygino Vilnių su Ukrainos Donbasu, kur "rusai taip pat nori rusiškų užrašų".
Lietuvos lenkų pasipiktinimas
Šis pareiškimas sukėlė Lietuvos lenkų bendruomenės ir Vilniaus krašto valdžios pasipiktinimą. Rajono meras Robertas Duchniewiczius išsiuntė laišką kultūros ministrui Simonui Kairiui ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkei Violetai Meiliūnaitei, prašydamas įvertinti kalbos inspekcijos vadovo žodžius.
Atvirą laišką Lietuvos kultūros ministrui išsiuntė ir Lenkijos ambasadorius Vilniuje Konstanty Radziwill.
Norėčiau išreikšti gilų pasipiktinimą valstybės pareigūno, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko p.Audriaus Valotkos pasisakymais, kuris viename interviu (...) žeminančiai kalbėjo apie lenkų tautybės Lietuvos Respublikos piliečius, komentuodamas lentelių su vietovių pavadinimais lietuvių ir lenkų kalbomis Vilniaus rajone klausimą - rašė ambasadorius savo laiške.
Radziwiłł išreiškė viltį, kad Lietuvos valdžios atstovai "pasmerks elgesį ir pareiškimus, kurie yra neverti valstybės tarnautojo, kurio vaidmuo turėtų būti siekis įtvirtinti viešąją tvarką ir švarą, o ne kurstyti tautinę nesantaiką".
Lietuvoje dvikalbių pavadinimų suteikimo klausimas miestuose, kuriuose daugumą gyventojų sudaro tautinė mažuma, Vilniaus krašto atveju - lenkai, - nėra reglamentuotas įstatymais. Šis klausimas būtų išspręstas priėmus Tautinių mažumų įstatymą, kurio jau daugelį metų reikalauja lenkai, tačiau vienas po kito rengiamiems tokio įstatymo projektams nepritaria Lietuvos Seimo dauguma.
Lietuvoje tautinės mažumos sudaro apie 16 proc. gyventojų. Lenkų tautinė mažuma yra didžiausia - daugiau kaip 6,5 proc. visos šalies mastu. Lenkai tankiai gyvena Vilniaus krašte, kur atskirose vietovėse jie sudaro net 90 proc. gyventojų.
Likimas lietuviams vis skiria "vyresnįjį brolį". Dviejų Tautų respublikoje tokiu "vyresniuoju broliu buvo lenkai". Nuo šio broliavimosi vos neišnykome, galutinai nesulenkėjome. Sovietų laikais tokiu "vyresniuoju broliu" buvo rusai, o dabar jais lietuviams vėl tampa lenkai.
O kuris iš tų brolių geresnis? Ar tas, kuris iš mūsų atėmė sostinę Vilnių, ar tas, kuris Vinių ir jo kraštą lietuviams gražino ir dar Klaipėdą iš vokiečių atėmė ir mums pridėjo?
Manau, kad mums reikia žinoti ne tik ką lenkai kalba apie mus, bet ir ką kalba rusai apie Lenkijos norą prisijungti kresus, t.y. kaimyninių valstybių teritorijas.
Pasitarimas su nuolatiniais Saugumo
Tarybos nariais
Pirmininkas surengė operatyvinį pasitarimą su
nuolatiniais Saugumo Tarybos nariais per vaizdo konferenciją.
2023
m. liepos 21 d.13:05 Maskva, Kremlius http://kremlin.ru/events/president/news/71714
Putinas: Sveiki, brangūs
kolegos!
Šiandien turime keletą klausimų, vienas iš jų -
santykių su mūsų draugais Afrikos žemyne plėtojimas, nes
netrukus Rusijoje vyks Rusijos ir Afrikos aukščiausiojo lygio
susitikimas. Ir klausimas, susijęs su tokia svarbia sritimi kaip
informacinių technologijų naudojimas, žinoma, susijęs su šalies
saugumo užtikrinimu.
Bet pirmiausia norėčiau paklausti, ar
kas nors turi aktualių klausimų? Taip, prašom, pone Sergejus
Jevgenjevičiau.
J. Naryškinas: Vladimirai
Vladimirovičiau, kolegos!
Remiantis iš kelių šaltinių
gaunama informacija, oficialioji Varšuva pamažu supranta, kad jokia
Vakarų pagalba Kijevui negali padėti Ukrainai siekti tų tikslų,
kurių siekiama teikiant šią pagalbą. Be to, ji ima suvokti, kad
Ukrainos pralaimėjimo klausimas yra tik laiko klausimas.
Todėl
Lenkijos vadovybė vis labiau ryžtasi kontroliuoti vakarines
Ukrainos teritorijas, vakarinius regionus, dislokuodama ten savo
kariuomenę. Tokį žingsnį, kaip vieną iš galimybių, planuojama
įforminti kaip sąjungininkų įsipareigojimų vykdymą pagal
Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos saugumo iniciatyvą - vadinamąjį
Liublino trikampį.
Matome, kad šiuo atžvilgiu planuojama
gerokai padidinti Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos visaliaudinę
brigadą, kuri veikia globojama šio vadinamojo Liublino
trikampio.
Manome, kad šie gana pavojingi Lenkijos vadovybės
planai turėtų būti atidžiai stebimi.
VLADIMIRAS PUTINAS:
Taip. Ką ką tik pasakė Sergejus Jevgenjevičius, turėtume aptarti
išsamiau. Ši informacija jau pasirodė Europos spaudoje, ypač
prancūzų spaudoje.
Manau, kad šiuo atveju derėtų
prisiminti ir kai kurias XX a. istorijos pamokas.
Šiandien akivaizdu, kad Vakarų Kijevo
režimo kuratoriai yra aiškiai nusivylę vadinamojo kontrpuolimo
rezultatais, apie kuriuos dabartinė Ukrainos valdžia garsiai skelbė
ankstesniais mėnesiais. Rezultatų nėra - bent jau kol kas.
Nepadeda nei milžiniški ištekliai, kurie buvo "pripumpuoti"
į Kijevo režimą, nei vakarietiškos ginkluotės - tankų,
artilerijos, šarvuočių, raketų - tiekimas, nei tūkstančių
užsienio samdinių ir patarėjų, kurie buvo kuo aktyviausiai
naudojami bandant pralaužti mūsų kariuomenės frontą,
dislokavimas.
Tuo pat metu specialiosios karinės operacijos
vadovybė veikia profesionaliai. Mūsų kariai ir karininkai,
daliniai ir junginiai drąsiai, tvirtai ir didvyriškai vykdo savo
pareigą Tėvynei. Tuo pat metu visas pasaulis mato, kad giriama
vakarietiška, neva nepažeidžiama technika dega, o taktiniais ir
techniniais duomenimis ji dažnai net nusileidžia kai kuriems
sovietų gamybos ginklams.
Taip, žinoma, vakarietiška
ginkluotė gali būti papildomai tiekiama ir metama į mūšį. Tai,
žinoma, padaro mums tam tikros žalos ir pailgina konfliktą.
Tačiau, pirma, NATO arsenalai ir kai kurių valstybių senos
sovietinės ginkluotės atsargos jau iš esmės ištuštėjo. Ir
antra, esami gamybos pajėgumai Vakaruose neleidžia greitai
papildyti sunaudojamų įrangos ir šaudmenų atsargų. Reikia
papildomų ir daugiau išteklių ir laiko.
Svarbiausia, kad dėl savižudžių
išpuolių AFU pajėgos patyrė didžiulių nuostolių. Tai dešimtys
tūkstančių, būtent dešimtys tūkstančių žmonių.
Ir
nepaisant nuolatinių apsupimų ir nesiliaujančių totalinės
mobilizacijos bangų Ukrainos miestuose ir kaimuose, dabartiniam
režimui darosi vis sunkiau siųsti į frontą naujus rekrūtus.
Šalies mobilizaciniai ištekliai senka.
Žmonėms Ukrainoje
vis dažniau kyla teisėtas klausimas: dėl ko, dėl kieno interesų
žūsta jų artimieji ir draugai? Pamažu, lėtai, bet ateina
blaivėjimas.
Matome, kad viešoji nuomonė keičiasi ir
Europoje. Ir europiečiai, ir Europos elito atstovai mato, kad
vadinamoji parama Ukrainai iš tikrųjų yra aklavietė,
nesibaigiantis pinigų ir pastangų švaistymas, o iš tikrųjų ji
tarnauja kitiems, toli gražu ne Europos interesams - užjūrio
pasaulinio hegemono, kuriam naudingas Europos silpnėjimas,
interesams. Jai taip pat naudinga, kad Ukrainos konfliktas būtų be
galo pratęstas.
Sprendžiant iš to, kas vyksta realiame
gyvenime, šiandieninis Jungtinių Valstijų valdantysis elitas
būtent taip ir elgiasi. Bet kuriuo atveju jie veikia pagal šią
logiką. Ar tokia politika atitinka tikruosius, pamatinius Amerikos
žmonių interesus, yra didelis klausimas, žinoma, retorinis
klausimas, tegul jie sprendžia patys.
Tačiau dabar kurstomos karo liepsnos.
Tam pasitelkiamos ir kai kurių Rytų Europos šalių vadovų
ambicijos, kurie neapykantą Rusijai ir rusofobiją jau seniai
pavertė pagrindine savo eksporto preke ir vidaus politikos priemone.
Dabar jie nori pasišildyti rankas ant Ukrainos tragedijos.
Todėl
negaliu nepakomentuoti to, kas ką tik buvo pasakyta: spaudoje
pasirodžiusių pranešimų apie planus sukurti vadinamąją
Lenkijos, Lietuvos ir Ukrainos uniją. Tai reiškia, kad kalbama ne
apie kažkokį samdinių sambūrį - jų ten yra pakankamai ir jie
naikinami, - o apie reguliarų, organizuotą, aprūpintą karinį
dalinį, kuris bus naudojamas operacijoms Ukrainos teritorijoje.
Įskaitant tariamą šiuolaikinės Vakarų Ukrainos saugumo
užtikrinimą, o iš tikrųjų, jei vadinsime dalykus tikraisiais
vardais, ir vėlesnę šių teritorijų okupaciją. Juk perspektyva
akivaizdi: jei lenkų daliniai įžengs, pavyzdžiui, į Lvovą ar
kitas Ukrainos teritorijas, jie ten ir liks. Ir jie ten liks
amžinai.
Ir tai, beje, nebus nieko naujo. Priminsiu, kad po
Vokietijos ir jos sąjungininkų pralaimėjimo Pirmojo pasaulinio
karo pabaigoje lenkų daliniai užėmė Lvovą ir gretimas žemes,
kurios tuo metu priklausė Austrijai-Vengrijai.
Vakarų paskatinta Lenkija taip pat
pasinaudojo Rusijos pilietinio karo tragedija ir aneksavo kai kurias
istorines Rusijos provincijas. Mūsų šalis, tuo metu atsidūrusi
sunkioje padėtyje, buvo priversta 1921 m. pasirašyti Rygos sutartį
ir faktiškai pripažinti savo teritorijų nusavinimą.
O dar
anksčiau, 1920 m., Lenkija užgrobė dalį Lietuvos - Vilniaus
kraštą, teritoriją aplink dabartinį Vilnių. Atrodo, kad kartu su
lietuviais jie kovojo prieš vadinamąjį "rusų imperializmą"
ir, vos tik pasitaikydavo proga, tuoj pat užgrobdavo iš kaimynų
žemės gabalą.
Lenkija, kaip žinoma, dalyvavo
Čekoslovakijos padalijime 1938 m. Miuncheno susitarimo su Hitleriu
pasėkoje. Ji visiškai okupavo Tesinų Sileziją.
Praėjusio
šimtmečio dvidešimtajame ir trisdešimtajame dešimtmetyje
vadinamojoje Rytų Lenkijos Kresijoje - o tai Vakarų Ukrainos,
Vakarų Baltarusijos ir dalies Lietuvos teritorija - vyko griežta
vietos gyventojų polonizacija ir asimiliacija, tautinių kultūrų
ir stačiatikybės slopinimas.
Taip pat norėčiau priminti, kuo tokia
agresyvi politika baigėsi P o l a n d ui. Ji baigėsi 1939 m.
nacionaline tragedija, kai Vakarų sąjungininkai Lenkiją įmetė į
Vokietijos karo mašiną ir ji faktiškai prarado savo
nepriklausomybę ir valstybingumą, kuris buvo atkurtas daugiausia
Sovietų Sąjungos dėka. Ir būtent Sovietų Sąjungos dėka,
Stalino pozicijos dėka Lenkija gavo nemažai žemių Vakaruose,
Vokietijos žemių. Būtent taip: dabartinės Lenkijos vakarinės
teritorijos yra Stalino dovana lenkams.
Ar mūsų draugai
Varšuvoje tai pamiršo? Mes jiems priminsime.
Šiandien
matome, kad Kijevo režimas pasirengęs padaryti bet ką, kad
išgelbėtų savo sugadintą odą ir pratęstų savo egzistavimą.
Jiems nerūpi Ukrainos žmonės, jos suverenitetas ir nacionaliniai
interesai.
Jie parduos viską: žmones ir žemę. Visai kaip
jų ideologiniai pirmtakai - Petliurovcai, kurie 1920 m. su Lenkija
sudarė vadinamąsias slaptas konvencijas, pagal kurias mainais už
karinę paramą atidavė Lenkijai Galicijos ir Vakarų Voluinės
žemes. Tokie išdavikai ir šiandien pasirengę atverti vartus
užsienio šeimininkams ir vėl parduoti Ukrainą.
Kalbant apie Lenkijos vadovus, jie
tikriausiai tikisi sudaryti koaliciją po NATO skėčiu ir tiesiogiai
įsikišti į konfliktą Ukrainoje, kad gautų didesnį gabalą sau
ir atgautų, kaip jie mano, savo istorines teritorijas - dabartinę
Vakarų Ukrainą. Gerai žinoma, kad jie taip pat svajoja apie
Baltarusijos žemes.
Kalbant apie Ukrainos režimo politiką,
tai yra jo reikalas. Jei jie nori, kaip išdavikai, ko nors
atsisakyti, ką nors parduoti, ką nors grąžinti savo šeimininkams
- tai, kartoju, galiausiai yra jų reikalas. Mes į tai
nesikišime.
Tačiau kalbant apie Baltarusiją, ji yra
sąjunginės valstybės dalis, ir agresijos prieš Baltarusiją
paleidimas reikštų agresiją prieš Rusijos Federaciją. Į tai
atsakysime visomis turimomis priemonėmis.
Lenkijos valdžia,
rezganti revanšistinius planus, taip pat nesako tiesos savo žmonėms.
O tiesa yra ta, kad Vakarai akivaizdžiai neturi pakankamai Ukrainos
"patrankų mėsos". Todėl jie planuoja panaudoti naują
nereikalingą medžiagą: pačius lenkus, lietuvius ir dar toliau
sąraše - visus, kurių nereikia gailėti.
Galiu pasakyti
viena: tai labai pavojingas žaidimas, ir tokių planų autoriai
turėtų pagalvoti apie pasekmes.
Sergejau Jevgenjevičiau,
tikiuosi, kad jūsų tarnyba, kaip ir kitos mūsų specialiosios
tarnybos, atidžiai stebės įvykių raidą.
Dabar pereikime
prie pagrindinių klausimų.
<...>
Priedai
Karo laikus prisiminti privertė Lenkijos keliama isterija dėl Ukrainos „banderininkų“. Keista, nes Armija krajova, kuri lygiai taip pat naikino lietuvius karo metais, jiems – didvyriai.
Taip jau likimo buvo lemta, kad mano draugas verslininkas Edvardas Ambrulevičius, šiuo metu gyvenantis Alytuje, atrado Armijos krajovos
Vilniaus apygardos archyvą, o man tarpininkaujant, jį perdavė mano tėvui dr. Juozui Lebionkai.
„Vilnijos“ draugijos pirmininko Dr. Kazimiero Garšvos žodžiais, būtent šis archyvas paskatino parengti knygą „Armija krajova Lietuvoje“ 2 dalį (1999).
Šiame archyve buvo aptikti lietuvių „juodieji sąrašai“, kuriuos lenkai planavo sunaikinti. Šie ir kiti įrodymai patvirtino, kad Armija krajova dabartinės Lietuvos teritorijoje vykdė planinį lietuvių genocidą, kolaboravo su fašistine administracija, buvo vokiečių ginkluojami ir materialiai aprūpinami. Tam buvo skirtas ir mano tėvo straipsnis, atspausdintas aukščiau minėtoje knygoje, kurį
čia ir pateikiu.
Dr. Juozas Lebionka
AR VILNIŠKĖ AK TIKRAI KOVOJO ANTIHITLERINĖS KOALICIJOS PUSĖJE?
Dabar lenkų istorikai vos ne vienbalsiai tvirtina, jog vilniškė AK, kaip ir kiti šios pogrindinės organizacijos daliniai, veikę Lietuvos teritorijoje, kovojusi antihitlerinės koalicijos pusėje. Būtina pastebėti ir tai, kad ne vienas iš tų istorikų anksčiau, komunistų valdžios metais, teigė, kad AK (ypač Vilniaus krašte) kolaboravo su vokiečiais, veikė prieš antihitlerinės koalicijos interesus, Norint sužinoti teisybę, reikia remtis ne propagandiniais pareiškimais, o faktais.
Taigi, kurioje pusėje kovojo vilniškė AK? Visų pirma reikia išsiaiškinti kas ją apginklavo: Lenkijos emigracinė vyriausybė ar Vakarų sąjungininkai, Sovietų Sąjunga ar lietuvių administracija, o gal kas nors kitas? Šiuo klausimu, atrodo, objektyvus liudytojas yra AK Naugarduko apygardos V bataliono vadas kpt. (vėliau pplk.) Stalislawas Truszkowskis-Sztremer, artimas Vilniaus apygardos vadui Wilkui žmogus. Jis taip rašo:
„[...] nuo pradžios iki galo neturėjome nė vieno šautuvo, nė vieno šovinio ar sprogstamosios medžiagos gramo, numesto iš lėktuvo ar gauto pagal paskirstymą. Taip pat niekuomet negavome ne tik auksinio dolerio ar rublio, bet ir menko okupacinio pfenigo“(1).
Panašiai, gal tik ne taip ryškiai šį klausimą nušviečia ir kiti atsiminimų autoriai bei lenkų istorikai.
Kaip matome, vilniškė AK neapginklavo nei Lenkijos emigracinė vyriausybė, nei Vakarų sąjungininkai, neperdavė jiems ginklų ir lietuvių administracija, kuri pati jų turėjo labai ribotą kiekį, nei sovietų partizanai, veikę Vilniaus krašte. Be to, apginkluoti tiek žmonių, kiek jų susitelkė vilniškėje AK, buvo ne taip lengva. Juk 1944m. Vasaros pradžioje Vilniaus ir Naugarduko apygardose, sujungtose į vieną apygardą, vadovaujamą Wilko, buvo net apie 16 tūkst. ginkluotų akovcų. Tai beveik 15-16 prieškarinių pėstininkų pulkų arba 4-5 pėstininkų divizijos, kitaip sakant, tikra armija! Kadangi iki operacijos “Ostra Brama” pradžios ji buvo pilnai apginkluota, tiesa, daugiausia lengvaisiais ginklais, aprūpinta šaudmenimis, lauko ligoninėmis ir ryšių priemonėmis, o jos vadas Aleksandras Krzyžanovskis-Wilkas, kaip ir Vilniaus srities komisaras Horstas Vulffas, važinėjo po Vilniaus kraštą automobiliu, kyla klausimas: jeigu visa tai nebuvo gauta iš Vakarų sąjungininkų, tai iš kur visa tai atsirado?
Lenkų istorikai aiškina, kad visą ginkluotę ir kitą karinį turtą vilniškė AK įgijo kovodama. Bet dabar jau yra pakankamai įrodymų, kad 1944 m. pradžioje, kai sovietų armija buvo jau netoli nuo Lietuvos, vietinė vokiečių administracija ir abveras (karinė žvalgyba) susitarė su vilniškės AK vadovybe. Vokiečiai paskubomis apginklavo akovcų brigadas, tikėdamiesi, kad šios jiems padės kovoti su besiveržiančia sovietų armija. AK sandėriai su vokiečiais plačiai nušviesti lenkų istoriko Zdislawo A. Siemaszkos bei istoriko Michaelio Foedrowitzo straipsniuose.
Vokiečių okupacinė valdžia Lietuvoje ne tik apginklavo vilniškę AK, bet ir užtikrino jai maisto tiekimą bei žmonių rezervų komplektavimą. Tai buvo daroma per Vilniaus srities valstybinius dvarus, buvusius okupacinio „Rytų krašto“ (Ostlando) „Landbewirtschaftungsgesellschaft“ („Krašto
ūkio tvarkymo susivienijimas“), sutrumpintai vadinto „LO“, Vilniaus skyriaus žinioje. Organizavus šią žinybą, kurį laiką jos vadovo vokiečio Kobės pavaduotoju buvo AK įgaliotinis Vladislavas Komaras-Malutki, kuris visų dvarų valdytojais paskyrė akovcus. Tokiu būdu Vilniaus srities komisaro Horsto Vulfo iniciatyva ir aukštesnių okupacinių organų sutikimu visi Vilniaus krašto darai faktiškai buvo atiduoti į AK rankas. Jos vado Krzyžanovskio-Wilko patikėtinis V.Komaras dvaruose sukauptomis atsargomis aprūpindavo AK dalinius. Kad tai buvo daroma susitarus su srities vadovaujančiais vokiečių pareigūnais, įrodo vilniškės AK apygardos vado Wilko 1944 m. balandžio mėn. 12 d. įsakymas Nr.5, kuriame AK daliniams nurodyta imti produktus iš valstybinių dvarų, paliekant jiems atitinkamus pakvitavimus, kurie buvo reikalingi ūkių valdytojams atsiskaityti su LO vadovybe. Įdomu ir tai, kad dvarų ūkiniai pastatai tų pačių akovcų buvo saugomi tik nuo sovietų partizanų, o AK daliniai bet kuriuo paros metu galėjo nekliudomai iš jų pasiimti produktus, arklius bei kitus gyvulius, transporto priemones ir kita. Nežinomi atvejai, kad vokiečiai kada nors būtų persekioję akovcus po jų įvykdytų valstybinių ūkių „grobstymų“. Tai neginčijamas įrodymas, kad Vilniaus srities komisaras H.Vulfas ir vilniškės AK vadas A.Krzyžanovskis veikė išvien.
Valstybiniai dvarai Vilnijoje buvo ir žmonių rezervu AK gretoms papildyti telkimo punktai. „Pasinaudodamas jo užimama vieta (V.Komaras – J.L.), įdarbino valstybinių žemės ūkių administratoriais ir valdytojais lenkus, o šie fiktyviai įdarbindavo lenkų jaunimą, apsaugodami jį nuo išvežimo priverstiniams darbams į Vokietiją. Lenkų valdomuose dvaruose buvo kaupiamas maistas planuojamo sukilimo veiksmams, aprūpinami AK daliniai maistu ir vykdoma produktų rinkliava papildomam Vilniaus gyventojų (suprask: visų pirma nelegaliai gyvenančių akovcų ir juos slepiančių šeimų narių – J.L.) maitinimui. Akcijas organizuodavo Komaras […] (2)“.
Valstybiniuose dvaruose „įdarbinti“ jaunuoliai tapdavo akovcais, kurie juos pašaukus, privalėjo vykti į AK brigadas, o jų vieton būdavo „įdarbinami“ nauji vilniškės AK rekrūtai.
Vermachto ir vokiečių okupacinės administracijos Vilniaus krašte bendradarbiavimą su AK įrodo ir tas faktas, kad Vilnijos dalyje, įėjusioje į Gudijos teritoriją, ir pačioje Gudijoje Armijai krajovai buvo perduotos ištisos sritys, kurias ji faktiškai administravo ir net vykdė viešą jaunuolių mobilizaciją į AK gretas (3).
Per visą egzistavimo laiką vilniškė AK Vilniaus krašte pagrindiniu priešu laikė lietuvius, jų administraciją ir karines formuotes. Tai aiškiausiai matyti iš jos žvalgybos agentų sudaryto „juodojo sąrašo“ rasto 1995 m. remontuojant Vilniaus Bernardinų bažnyčią (minimas dokumentas skelbiamas šiame leidinyje). AK tiesiog žudė lietuvius, siekdama Vilnijoje juos išnaikinti, kad po karo galima vėl būtų ją prijungti prie Lenkijos. 1944 m. pradžioje, kai vokiečiai galutinai įsitikino, kad lietuviai iš tikrųjų siekia nepriklausomybės ir todėl nesirengia kovoti jų pusėje su antihitlerine koalicija, jie nukreipė vilniškės AK brigadas kovai su ką tik suformuotos Lietuvos nacionalinės užuomazga - gen. P.Plechavičiaus vadovaujamos Vietinės rinktinės batalionais, dislokuotais Vilnijoje. Pažymėtina tai, kad kai kurie šios Rinktinės daliniai, siunčiami į Vilniaus kraštą tvarkos palaikyti, buvo vokiečių apginkluoti trofėjiniais prancūziškais šautuvais, o kariai gavo tik po kelis tiems šautuvams tinkančius šovinius... Tuo metu akovcai, kurie taip dabar giriasi savo laimėjimais prieš Lietuvos vietinę rinktinę, gavo paties Vermachto vartojamus lengvuosius ginklus bei pakankamą šaudmenų kiekį. Lietuvos VR likvidavimas – tai irgi AK glaudaus bendradarbiavimo su vokiečių okupacine administracija ir Vermachtu įrodymas. Padėdama vokiečiams slopinti lietuvių tautos siekimą išsivaduoti iš okupacijos ir atstatyti savo valstybingumą, vilniškė AK dar kartą pademonstravo, kad ji tik žodžiais kovoja su vokiečiais ir stovi antihitlerinės koalicijos pusėje.
Suprantama, jog negalima kategoriškai smerkti AK vadovybės dėl to, kad ji, darydama sandėrį su vokiečiais, vadovavosi jų pačių taktikos pagrindine nuostata - „tikslas pateisina priemones“. Reikia turėti galvoje ir tai, kad po Katynės lenkų karininkų žūties atskleidimo vokiečių autoritetas buvo žymiai pakilęs, ypač Vilniaus krašto lenkų visuomenėje.
Nepaisant viso to, dabar tvirtinti, jog Vilniškė AK yra tikrai kovojusi okupacijos metu su vokiečiais, nėra jokio rimto pagrindo. Jeigu AK Vilniaus krašte iš tikrųjų būtų kovojusi su vokiečiais, tai pastarieji nebūtų jos ginklavę, atvirkščiai – būtų kovoję su ja. Juk, pavyzdžiui, žinoma, kad sovietų partizanai Gudijoje ir Lietuvoje kovojo su vokiečiais, todėl ir pastarieji kovojo su jais. Be to, nežinomas nei vienas faktas, kad vokiečiai būtų ginklavę sovietų partizanus ar teikę jiems šaudmenis. Taip pat nežinoma nei vienų sovietų partizanų vadovybės derybų su vokiečių administracijos pareigūnais ar abveru. Vilniškės AK istorijoje negalima nurodyti nė vienos vokiečių prieš ją vykdytos akcijos, bent kiek panašios į tas, kurias vokiečiai įvykdė prieš sovietų partizanus (pavyzdžiui, Kazėnų miškų „šukavimas“). Šis faktas irgi įrodo, kad AK „kova“ su vokiečiais buvo daugiau propagandinio pobūdžio.
Kad AK nekovojo antihitlerinės koalicijos pusėje, įrodo ir jos taktika vieno svarbiausių šios koalicijos narių – Sovietų Sąjungos – atžvilgiu. Sovietų Sąjungos ginkluotosioms pajėgoms Vilniaus krašte atstovavo sovietų diversantai, su kuriais akovcai tikrai kariavo, o jeigu kartais ir nekariaudavo, tai tik todėl, kad tie buvo geriau organizuoti ir apginkluoti negu akovcai. AK taktika sovietų diversantų atžvilgiu keitė ir artėjantis Rytų frontas.
Be to, pabėgę iš Vilniaus geto buvę Lenkijos piliečiai žydai stojo ne į AK brigadas, o į sovietų partizanų būrius. Tai byloja apie jų įsitikinimą, jog akovcai Lietuvoje nekovojo su vokiečiais.
„Ostra Brama“ akcija ir tuoj po jos įvykęs akovcų susidūrimas su vokiečiais prie Kriaučiūnų ir Naujasodės kaimų nekeičia dalyko esmės ir neįrodo, kad AK vokiečių okupacijos metu būtų tikrai kovojusi su okupantais. O kaip kitaip AK galėjo elgtis, jei 1944 m. liepos pradžioje Sovietų armija veržėsi į Vilnių? Vienintelė išeitis, nenorint žūti nuo Sovietų armijos – ginklus, gautus iš vokiečių, atsukti prieš juos pačius. Kito varianto, ypač prisimenant santykius su sovietų partizanais, AK nebuvo. Panašūs jos veiksmų motyvai buvo ir susidūrus su Vermachto daliniais prie Kriaučiūnų ir Naujasodės kaimų. Nereikia pamiršti ir to fakto, kad nemaža akovcų dalis, nenorėdama kovoti su vokiečiais, „Aušros Vartų“ akcijoje iš viso nedalyvavo, o Z.Szendzielarzas-Lupaszka, bene daugiausia bendradarbiavęs su vokiečiais, su savo 5-osios „mirties brigados“ daliniais iš karto pabėgo į vokiečių okupuotos Lenkijos teritoriją.
Nepavykusi „Aušros Vartų“ akcija, kautynės su vokiečiais prie anksčiau minėtų kaimų Vilniaus rajone ir Mieczyslawo Potockio-Węgielno vadovaujamo akovcų junginio kelių dienų kovos sovietų armijos 277-os pėstininkų divizijos, vadovaujamos gen.S.Gladyševo, sudėtyje – tai ir visi AK mūšiai su vokiečiais. Šie trumpi mūšiai nepakeičia vilniškės AK pagrindinės strategijos ir taktikos vokiečių atžvilgiu 1942-1944 m. ir ypač paskutiniųjų metų pirmajame pusmetyje. O toji strategija ir taktika leidžia daryti išvadą, jog lenkų istorikų tvirtinimas, kad AK kovojo antihitlerinės koalicijos pusėje, yra faktais nepagrįstas ir todėl istoriškai neobjektyvus. Gal būtų galima tik teigti, jog vilniškė AK savo propagandinėje veikloje, palaikydama jos pergalės reikalą, formaliai buvo tos koalicijos pusėje.
Truszkowski S. Partyzanskie wspomnienia. Warszawa 1968. S.81.
Tomaszewski L. Kronika wilenska 1941-1945. Warszawa 1992. S.68.
Siemaszko Z.A. Wilenska AK a Niemcy// Zeszyty Historyczne. Paryž 1994. Nr. 110. S.218-219.
https://lebionka.blogspot.com/2016/10/armija-krajova-archyvo-atradimo-istorija.htmlArmija krajova archyvo atradimo istorija
Taip jau likimo buvo lemta, kad mano draugas verslininkas Edvardas Ambrulevičius atrado Armijos krajovos Vilniaus apygardos archyvą, o man tarpininkaujant, jį perdavė mano tėvui dr. Juozui Lebionkai. „Vilnijos“ draugijos pirmininko Dr. Kazimiero Garšvos žodžiais, būtent šis archyvas paskatino parengti knygą „Armija Krajova Lietuvoje“ 2 dalį (1999).
Pirmoji knyga „Armija Krajova Lietuvoje“ (Redakcinė komisija: A.Bubnys, K.Garšva (pirmininkas), E.Gečiauskas, J.Lebionka, J.Saudargienė, R.Zizas) buvo paskelbta 1995 metais. Jos pratarmėje rašoma:
„Armija krajova kėsinosi į Lietuvos teritorinį vientisumą“, – tokia Lietuvos Respublikos Vyriausybinės komisijos Armijos krajovos veiklai Lietuvoje įvertinti svarbiausioji išvada. Lietuvos istorikų išvadose taip pat konstatuojama, jog Antrojo pasaulinio karo metais Armija Krajova (toliau – AK) buvo Lenkijos emigracinei vyriausybei Londone pavaldi partizaninė kariuomenė. Lietuvos teritorijoje 1942–1945 metais veikusių AK dalinių svarbiausias tikslas buvo dar kartą atplėšti nuo Lietuvos Vilnių ir Rytų Lietuvą, kurią Lenkija, sulaužiusi 1920 m. Suvalkų sutartį, buvo okupavusi ir aneksavusi 1920 – 1922 metais. Rytų Lietuvoje veikusi AK nevengė bendradarbiavimo su okupantais vokiečiais, lietuvių terorizavimo, žudymų.“
Maždaug tuo pačiu metu, kai buvo ruošiama ši pirmoji knyga, mano bičiulis verslininkas Edvardas Ambrulevičius savo įmonės daiktus laikė dar pokario metais sandėliu paverstoje Misionierių bažnyčioje. Būtent čia jis atrado nežinomus rankraščius, parašytus lenkų kalba. Jis žinojo, kad mano tėvas, tuo metu jau pensininkas, yra aršus kraštotyrininkas, literatas, prieš daugelį metų parašęs disertaciją skirtą Vinco Kudirkos kūrybos analizei, tyrinėjęs Vilniaus Universiteto rektorių brolių Sniadeckų palikimą ir t.t. Todėl mes abu pas jį ir nuvežėme šiuos Edvardo Ambrulevičiaus atrastus dokumentus. Archyvą Juozas Lebionka perdavė Lietuvos centriniam valstybiniam archyvui, kur jis šiuo metu ir yra saugomas.
„Platonas mano draugas, bet tiesa man brangesnė"
Visuose spausdintuose šaltiniuose yra nurodoma, kad archyvas buvo rastas „ 1995 m. vasario 18 d. Vilniaus senamiestyje, Mažųjų brolių bernardinų vienuolyno sienoje“. Tai klaida. Negaliu dabar pasakyti, kaip ši klaida įsivėlė, bet tikroji archyvo radimvietė yra Misinierių vienuolyno bažnyčia, jos pastogė.
Keli žodžiai apie mano bičiulį Edvardą Ambrulevičių, šio nepaprastai svarbaus Armija krajovos archyvo atradėją ir visą arhyvo atradimo istoriją.
Ar daug Lietuvoje balistinių Raketų inžinierių? Ar daug jų, šios srities profesionalų? Tai štai, vienas iš jų, matyt vienintelis Lietuvoje – Maskvos Baumano vardo universiteto absolventas inžinierius Edvardas Ambrulevičius.
Nuo archyvo suradimo dienos praėjo jau daugiau negu 20 metų, į anapilį iškeliavo mano tėvas, kas žino, kada ką pas save pasišauks Dievulis.
Praeitą sekmadienį pas mane į svečius atvykus bičiuliui Edvardui, aš ir paprašiau jo papasakoti, kur ir kaip, vis tiktai, buvo atrastas šis Armijos krajovos Vilniaus apygardos archyvas.
Jo žodžiais, arhyvas buvo ne sienoje, kaip rašoma knygoje „Armija Krajova Lietuvoje“ (1999), o Misionierių bažnyčios pastogėje, įvyniotas į „skudurus“, ir pakištas po sėlenų ir smėlio izoliaciniu sluoksniu, supiltu ant perdangų. Be archyvo darbininkai dar surado ryšulį su nuotraukomis ir ryšulį su lenkų armijos medaliais. Ginklų ar šaudmenų pastogėje nebuvo atrasta.
Šių Edvardo Ambrulevičiaus surastų arhyvų pagridu, kaip minėjau aukščiau, buvo išleista antroji „Armija Krajova Lietuvoje“ knyga. Su šios knygos turiniu trumpai supažindina Kazio Blaževičiaus publikacija „ Apie knygą „Armija krajova Lietuvoje““.
Cituojama literatūra:
„Armija Krajova Lietuvoje“. 1995. Redakcinė komisija: A.Bubnys, K.Garšva (pirmininkas), E.Gečiauskas, J.Lebionka, J.Saudargienė, R.Zizas.
„Armija Krajova Lietuvoje“. 2 dalis.1999. Redakcinė komisija: A.Bubnys, K.Garšva (pirmininkas), E.Gečiauskas, J.Lebionka, J.Saudargienė, R.Zizas. Sudarė Kazimieras Garšva.
