ZOMBIŲ LIETUVA*
Kas apskritai yra rusofobija? Pats žodis — darinys iš graikiško žodžio „phobos“ (φόβος), reiškiančio stiprią, nepaliaujamą ir nepagrįstą daiktų, veiksmų, žmonių ar situacijų patologinę baimę. Pagrindinis šio liguisto nerimo simptomas yra perdėtos pastangos išvengti bijomo dalyko. Dažniausiai suprantama, kad baimė yra nepagrįsta, jog tas objektas, veikla ar situacija nekelia realaus pavojaus. Taip fobijos sąvoka paaiškinta lietuviškoje Vikipedijoje.
Tačiau bet kokia baimė (tame tarpe ir rusofobija) turi įvairių atspalvių. Rusofobija šiandien — tai tiesiog šališkas, įtarus, priešiškas, o dažnai net ir pilnas neapykantos, požiūris į visa, kas susiję su Rusija ar rusais. Tačiau, pasak kai kurių ekspertų, rusofobija, skirtingai nuo daugelio kitų fobijų, tampa net tiesiog jau kaip ideologija, ką mes šiandien labai akivaizdžiai Lietuvoje būtent ir matome. Ir ne tik vien Lietuvoje, o visame vadinamajame „Vakarų kolektyve“.
Rusofobija — senas terminas. Jam jau tikrai gerokai daugiau kaip šimtas metų. Manoma, kad pirmą kartą žodį „rusofobija“ panaudojo rusų poetas Fiodoras Tiutčevas, apibūdindamas Europoje pasirodžiusį aršų priešiškumą Rusijai. Tačiau istoriškai ji buvo pastebima jau maždaug nuo XVI amžiaus pradžios, kada propagandą prieš Rusijos valstybę ypač aktyviai varė Lietuvos ir Lenkijos valdantieji sluoksniai, o taip pat, kiek vėliau, jėzuitai. Ši propaganda buvo naudojama konkurencijoje dėl Rusijos žemių, taip pat katalikybės religinėse kovose su „atskalūniška“ stačiatikybe. Karalius Žygimantas Pirmasis, visada bandęs trukdyti bet kokiems Rusijos valstybės politiniams aljansams Europoje, įtikinėjo Vakarų monarchus, kad rusai — tai ne krikščionys, o pusiau laukiniai barbarai, susiję tik su Azija ir neva rezgantys, kartu su turkais bei totoriais, sąmokslą sunaikinti krikščioniškąjį pasaulį... Tą patį girdime ir šiandien!
Šio straipsnio pabaigoje yra nuoroda į ką tik neseniai pasirodžiusią istorikės Natalijos Tanšinos knygą „Rusofobija. Baimės išradimo istorija“ („Русофобия. История изобретения страха“), kurioje būtent visa ta rusofobijos, kaip reiškinio, istorija nuodugniai ir išnagrinėta. Tai labai solidus akademinis veikalas, kurį rekomenduočiau kiekvienam perskaityti.
* * *
Kartą teko skaityti straipsnį, kur kažkas samprotavo, jog rusofobija — tai neatsiejama lietuvių tautinės tapatybės dalis. Visiškai su tuo nesutinku! Aš visada sakiau, sakau ir sakysiu, kad rusofobija lietuviams buvo primesta, įdiegta tik per šiuos pastaruosius tris dešimtmečius, nes jos mūsų tautoje anksčiau tikrai nėra buvę. O jei ir buvo, tai žymiai, nepalyginamai mažiau, nei dabar.
Dabar juk beveik absoliuti dauguma žmonių Lietuvoje pasirengę viskam pritarti, su viskuo sutikti ir su viskuo susitaikyti, kad tiktai valdžia juos „apsaugotų“ ir „apgintų“ nuo Rusijos, neapykanta kuriai (ir apskritai viskam, kas rusiška) šiandien jau tiesiog peržengia visas absurdo ribas. Iš šalies žiūrint, susidaro jau tikrai tiesiog ko ne kolektyvinės beprotybės įspūdis...
Kaip anksčiau panašiai buvo ta vadinamoji „kovidinė pandemija“, kada dėl skirtingų požiūrių į ją irgi daug kas buvo pasirengę vienas kitam gerklę perkąst, tai dabar štai visuotinė „Слава Україні!“ psichozė, kada jau ir išvis tiesiog beveik, galima sakyt, totalinis išprotėjimas...
Ką gi, juk landsbergistinė propaganda šitiek metų žmonėms smegenis plovė, kad „rusai tuoj ims ir užpuls“, o dabar štai tas lyg kaip ir išsipildė, pasitvirtino... Na ir kas kad ne Lietuvoje, o Ukrainoje, bet juk propagandos išplautiems lietuvių smegenims ir to pilnai pakanka. Ypatingai jaunimui.
Jei bus jiems duota atitinkama komanda, bet kurią akimirką gali juk pradėt irgi šokinėti gatvėse, kaip tą darė ukrainiečiai, šaukdami, kad kas nešokinėja, tas maskolius... Visai nenustebčiau, nes dabar rusofobinė propaganda pasiekusi Lietuvoje jau ir išties haliucinacines aukštumas.
* * *
Pasak politologo Aleksandro Nosovičiaus, „Rusofobija — cementas, kuris šiandien sutvirtina Lietuvos valdžią“. Taip yra todėl, kad valdantieji Lietuvoje jokių kitų žmones telkiančių, pritraukiančių idėjų, apart tos savo idiotiškos „rusai puola“, juk neturi. Todėl rusofobija, tapusi savotiška valstybine ideologija, Lietuvos valdžiai yra tiesiog būtina. Kitaip ši karikatūrinė jų valstybė paprasčiausia sugriūtų, lyg koks kortų namelis...
Pagrindinis rusofobijos ir karo propagandos tikslas Lietuvoje visus šiuos 30+ metų buvo ir yra nukreipti visuomenės dėmesį nuo didžiųjų Lietuvą šiandien realiai kankinančių problemų, kaip baisi ekonominė padėtis, skurdas, korupcija, valdžios nesiskaitymas su žmonėmis, masinė lietuvių emigracija, alkoholizmas, narkomanija, savižudybės, pedofilijos skandalai ir t. t.
Maskuojant valdžios „įteisintus“ nusikaltimus bei pralaimėjimus, buvo nuolat stengiamasi dirbtinai nukreipti žmonių dėmesį į tariamą Rusijos grėsmę. Tuo spekuliuojama Lietuvoje juk jau daug metų.
Galinga propagandinė mašina šitaip ilgainiui ir suformavo Lietuvoje savotišką visuomenės konsensusą. Būtent tik prieš Rusiją nukreiptos propagandos dėka daugumą Lietuvos žmonių pavyko įtikinti, kad opios vidaus problemos — tėra niekis, smulkmena, nes dabar svarbiausia ginkluotis ir kviesti į Lietuvą „draugiškos“ Amerikos kariškius, steigti šalyje NATO karines bazes bei rengtis „neišvengiamam“ karui su Rusija...
Užtenka nors truputį panaršyt lietuviškame internete ir iškart matosi, kad ypač pastaruoju metu Lietuvos žmones juk jau išvis tiesiog užplūdusi pasibaisėtina melo ir demagogijos banga. Propagandos mašina Lietuvoje šiandien dirba visu pilnu pajėgumu. Kad nuteikti lietuvius prieš kaimynines Rusiją ir Baltarusiją, bet kokia kaina, naudojamos rafinuočiausios psichologinio ir informacinio karo technikos. Skleidžiami mitai, nuolat kurstoma isterija dėl neva Rusijos grėsmės ir kuriama regimybė, kad „priešas prie vartų“...
Absoliuti dauguma politizuotų „analitinių“ televizijos, radijo laidų Lietuvoje, kaip ir plačiai tiražuojama propagandinė rašliava, susiveda į tai, jog Rusija — „blogio imperija“. Dėl visų pasaulio nelaimių yra kaltinama Rusija ir tik Rusija. Didžiajai Rytų kaimynei priskiriamas „amžinojo priešo“ įvaizdis, na o svarbiausios Lietuvos problemos lengvabūdiškai nurašomos, kadangi dėl visko juk esanti kalta „teroristinė valstybė“ Rusija...
Lietuvos oficiozinėje „žiniasklaidoje“ visada vos ne kiekvienas straipsnis apie Rusiją dvelkia šimtaprocentiniu šališkumu, palydint ištisa puokšte absurdiškiausių išsigalvojimų bei provokacinių teiginių. Pagal pačias geriausias įrodinėjimo, jog „žemė yra plokščia“ tradicijas.
Apie susidariusią padėtį Ukrainoje juk irgi aštuonerius metus buvo skleidžiama vien melaginga propaganda. Atvirai meluojama, kad neva tik Rusija ir asmeniškai prezidentas Putinas kalti dėl dabartinio karo Ukrainoje. Kaip lyg tai vadinamąjį „maidaną“ 2014 metais Kijeve surengė Kremlius, o Amerika išvis niekuo dėta...
Dažnai tai būna tiesiog groteskiškas kliedesys. Lietuviams šiandien net aiškinama, kad Ukraina, kariaudama su „teroristine“ Rusija, neva gina ir Lietuvą nuo Rytų kaimynės „imperinių užmačių“. Mano žmona šią vasarą svečiavosi Lietuvoje, na tai sako, kad per visą gyvenimą nebuvo mačiusi niekur tiek daug vėliavų, kaip dabar Lietuvoje žovto-blakitnų, kas ją tiesiog pribloškė...
Tuo pačiu metu Lietuvoje plinta ir savo kitokią nuomonę atvirai pasakančių žmonių puolimas. Aršiai persekiojami ir šmeižiami visi tie aktyvūs piliečiai, kas pasisako prieš rusofobijos kurstymą, už draugiškus santykius su kaimyniniais kraštais. Jie vadinami Rusijos agentais („koloradais“, „vatnikais“, „kremlinais“, „kacapais“, „driskiais“ ir pan.). Paleckis štai jau net kalėjime atsidūrė!
Ribojama ne tik žodžio laisvė, bet ir informacijos gavimo. Kai antirusiška propaganda sklinda dabar Lietuvoje visais žiniasklaidos kanalais, 25 valandas per parą ir 8 dienas per savaitę, bet kokia priešinga nuomonė yra cenzūruojama, slopinama, blokuojama. Matome, kokia įžūli propaganda varoma dabar prieš Rusiją, kai tuo tarpu Rusijos televizijos kanalų retransliacija yra Lietuvoje išvis uždrausta, net ir internete blokuojama.
Ir visa tai daroma XXI amžiuje, šalyje, kuri neva deklaruoja žodžio ir informacijos laisvės principus!
Kažkaip labai jau dvelkia visa ta dabartinė propaganda anais tarybiniais laikais, na o ir uždraudimas rodyti Lietuvoje rusų televizijų transliacijas — tai juk lygiai kaip anuomet būdavo užsienio radijo „balsų“ trukdymas...
* * *
Karo ir rusofobijos propaganda, sakyčiau, atliko savotišką lobotomiją (galvos smegenų operaciją) Lietuvos piliečiams. Kartoju, išties šiurpu stebėt, kaip rusofobija šiandien mūsų tautai tiesiog jau tapusi tarsi liga. Dabartinė psichozė, kada daugelis tautiečių paranojiškai bijo, kad rusai tuoj ims ir užpuls Lietuvą, na argi tai ne akivaizdus mūsų tautos ligos simptomas?!..
O juk rusofobinė propaganda ir karo kurstymas Lietuvoje toliau atkakliai tęsiama, eskaluojama, psichologinė įtampa tik auga ir auga... Pavyzdžiui, kažkoks, paskutiniu metu labai jau dažnai Lietuvos „agitprope“ pasireiškiantis, britų politinis apžvalgininkas Edvardas Lukasas lietuvaičius užtikrino, kad Baltijos šalys „beveik neabejotinai“ bus kitas Rusijos prezidento Putino taikinys, po Ukrainos... Kaip lyg tai jis būtų telepatas ir Putino mintis per atstumą skaitytų. Tada, iškart, aišku, ir patys landsbergistai irgi nepraleidžia progos pagąsdinti, kad „jei nesustabdysime Putino Ukrainoje, tik laiko klausimas, kada jis bus Lietuvoje“...
Šitokių pareiškimų šiandieninės Lietuvos viešojoje erdvėje šimtai, jei ne tūkstančiai. Užtenka lietuviškame internete bent penkias minutes panaršyt, ten esantį „agitpropą“ paskaitinėt, ir tikrai gali tūlam lietuviui iš baimės ne tik, kaip sakoma, „stogas nuvažiuot“, bet net ir pats nuo stogo gali nušokt, kaip kadaise padarė JAV gynybos ministras Džeimsas Forestolas, šaukdamas: „Rusai puola, rusai puola! Jie jau čia. Mačiau rusų kareivius!“ (angl. „The Russians are coming. The Russians are coming. They’re right around. I’ve seen Russian soldiers“)
Ką gi, tiems, kas štai jau tris dešimtmečius valdo Lietuvą (turiu omeny ne tik vietinius valdžiažmogius, bet ir akivaizdžią Briuselio bei Vašingtono įtaką), žūtbūt juk reikia lietuvaičius „tinkamai“ psichologiškai apdoroti. Būtent tai ir daroma nuolatiniu gąsdinimu, nes labai lengva valdyti išgąsdintą žmogų!..
Nesunku numanyti, jog būtent toks Vašingtono ir Briuselio globalistų planas Lietuvai — paversti lietuvius Rusijos nuolat bijančiais, nuolankiais vergais, o paskui gal būt jau ir galutinai išnaikinti... Tai padaryti jiems gali pavykti labai greitai ir nesunkiai, būtent pasitelkiant lietuviams įdiegtą rusofobiją. Juk būtent rusofobija Lietuvoje, galima sakyt, ir buvo visus šiuos tris dešimtmečius pati pagrindine landsbergistų ideologija, kurios pagalba jie labai sėkmingai atvedė šalį prie bedugnės krašto, o dabar jau tiesiog stumia žemyn į tą bedugnę...
Pakako metų metais gąsdinti lietuvius rusais ir štai rezultatas: dauguma žmonių Lietuvoje pilietiškai pasyvūs, tarsi jie būtų užhipnotizuoti. Hipnotizuojant žmogų, „išjungiant“ jo sąmonę iš realybės ir paneriant į hipnozinio miego būseną, yra visada naudojami specialūs žodžiai, kažkokios frazės. Tarkim, „Rusai, rusai, rusai… Kremlius, Kremlius, Putinas, Putinas, Putinas… Puola, puola, puola!“, — nuolat tai girdėdami lietuvaičiai iš tikrųjų tampa lyg užhipnotizuotais, paklusniais, nuolankiais, pasyviais, apatiškais, nesugebančiais nei racionaliai, blaiviai mąstyti, nei adekvačiai vertinti situaciją.
Kas man ir yra šiurpiausia šiandien Lietuvoje, tai kad žmonės (dauguma žmonių) ir yra apimti tiesiog baisios apatijos, rankas nuleidę, nusiminę, viskuo nusivylę, jau tikrai kaip lyg būtų hipnotinėje būsenoje. Turiu omeny daugumos lietuvių šiandien tiesiog fatalistinį susitaikymą su esama padėtimi. Nieko, absoliučiai nieko dauguma žmonių Lietuvoje šiandien nedaro, kad tą padėtį pakeist. Tauta dabar jau atrodo lyg galutinai nugalėta, palaužta, ko ne vergiškoje būsenoje. Todėl niekam ir nesipriešina, su viskuo susitaiko, viskam paklūsta.
Tol gąsdino lietuvius rusais, kol didelė tautos dalis emigravo, šviesios atminties kunigo Mikutavičiaus žodžiais tariant, išsivaikščiojo po pasaulį, o Lietuvoje likusieji tautiečiai ėmė pirmauti pasaulyje savižudybių skaičiumi...
Na ir dar čia, aišku, kas be ko, pasireiškia juk ir mažos valstybės, mažos tautos, mažo žmogaus savotiškas nepilnavertiškumo kompleksas. Manau, kad Froidas ir Jungas apie „rusai puola“ sindromą lietuviams turėtų ką pasakyti...
* * *
Tiktai baisiausia, kad Lietuvoje rusofobija dažnai įgauna jau tikrai net groteskines formas, kurių tikslas yra paveikti primityviausiai mąstančią mūsų tautiečių dalį. Kai rusofobija, perauganti į savotišką politinę šizofreniją, peržengia bet kokias sveiko proto ribas, visuomenė gali virsti tikru beprotnamiu.
Žodžiu, įspūdis — baisus. Lietuvos viešoji erdvė dabar ir išties primena tarsi lyg kokį didelį beprotnamį. Lyg būtų kokia Čechovo palata Nr.6, arba kaip Andrejaus Končalovskio garsiajame filme apie Čečenijos karą psichiatrinės ligoninės pacientai buvo ant stogo didelėm raidėmis užrašę: „SERGANTYS ŽMONĖS“ („БОЛЬНЫЕ ЛЮДИ“). Filmas tas, beje, taip ir vadinasi — „Durnių namai“ („Дом дураков“)... Panaši šiandien, deja, ir Lietuva Tėvynė mūsų...
Buvo juk Lietuvoje jau net toks atvejis, kai Anykščių rajono kažkokio mažo miestelio seniūną apšaukė Kremliaus agentu tik dėl to, kad jis parkelyje pasodino du putino medelius! Visokių tokių atvejų galima būtų išvardint dešimtis.
Galime prisiminti ir, pavyzdžiui, vieną išvis absurdišką situaciją, kaip buvęs Lietuvos kriminalinės policijos viršininkas Algirdas Matonis teisme pareiškė, kad sėsti girtam prie vairo jį privertė... Rusijos puolimo pavojus! Aiškino, neva tą dieną kažkur miške jis susitiko su įslaptintu agentu, kuris jam perdavė „valstybinės reikšmės informaciją“. Jiedu su tuo slaptu agentu kažkodėl dar kartu ir išgėrė. Atseit, niekur važiuoti nesirengęs, tad leido sau atsipalaiduoti. Bet kai tas „agentas“ išdėstė Matoniui „konkrečius planus“, kad Rusija tuoj užpuls Lietuvą, „kaip ir Ukrainą“, na tai pareigingasis komisaras metė viską ir nudūmė automobiliu į Vilnių papasakoti šalies vadovybei apie rezgamą klastingą Kremliaus planą. O kai pakeliui į Vilnių jį sustabdė policija ir konstatavo stiprų girtumą, tai teismui Matonis paaiškino: „Blaivėti nebuvo kada, skubėjau pranešti apie Rusijos puolimą“. Nežinau, ar tai tiesa, bet teko girdėti, kad tas ekskomisaras yra pagarsėjusio rusofobo, „gynybos eksperto“ Aleksandro Matonio pusbrolis. Tai gal iš savo giminaičio tokios „išminties“ ir pasisėmė?..
Juk net ir tarp dabartinių save „opozicionieriais“ laikančių veikėjų Lietuvoje beveik absoliuti dauguma — fanatiški rusofobai. Ir čia aš turiu omeny ne tik vadinamuosius „tautininkus“, kuriems priklauso vienas labiausiai rusofobiškų interneto portalas Alkas.lt, visokius Puteikį su Krivicku, ar Petrą Gražulį, kadaise siūliusį Lietuvai tapti 51-ja JAV valstija, o apskritai būtent daugumą. Devynis iš dešimties. Kiekvieno tokio „opozicionieriaus“ reikėtų paklausti: Koks tu opozicionierius, jeigu esi toks pat rusofobas, kaip ir tie, kas valdžioje?..
Na o tie „tautininkai“, girdėjau, tai jau išvis net sudarinėja sąrašus, pagal kuriuos „valys Lietuvą nuo atmatų“, nuolat girdisi raginimai „medžiot koloradus“ (šitaip vadinami šiandien Lietuvoje visi, kas nepasiduoda rusofobinei psichozei).
Vienas iš tokių „tautinių aktyvistų“ ragino „nebijoti laikui atėjus pralieti rusų kraują“, o kitas, duodamas interviu amerikiečių disidentiniam leidiniui, visai rimtai aiškino, esą „Donbaso žmones reikėtų tiesiog subombarduoti, kad nieko ten išvis neliktų...“ Ką, beje, Kijevo režimas Donbase aštuonis metus nuolat juk ir darė. Ir net ligi šiol vis tebedaro.
Viena jauna lietuvaitė „Facebook“ socialiniame tinkle buvo netgi parašiusi: „NATO turėtų ant Rusijos numesti atominę bombą, kad visa ta padermė išnyktų be pėdsako“...
Tereikia juk tik pažiūrėt, ką dabar visokie, save turbūt didžiais Lietuvos patriotais įsivaizduojantys, veikėjai rašinėja socialiniuose tinkluose, ir iškart viskas aišku pasidaro, iki kokio jau lygio mūsų tautos sąmonė jau yra dabar užnuodyta ir suluošinta.
Juk nieko nėra baisiau už aklos neapykantos apsvaigintus fanatikus.
Galiu dar pacituoti, kaip pavyzdį, kažkokį Vytautą Baranauską, regis, labai aršų landsbergistą, kuris dar 2014-tais, gegužės 3 dieną išplatino štai tokį grėsmingą pareiškimą (nukopijavau tada tiesiai iš jo „Facebook“ paskyros, tai realus žmogus, gyvenantis, berods, kažkur Dzūkijoje): „Aš neesu neeilinė asmenybė, tačiau sulaukiu klausimų, o ką darysim, jeigu... Atsakau tvirtai ir pamatuotai! Manau, mes gausim iš VSD sąrašus veikėjų, kurie stos į šakalų okupantų pusę. Asmeniškai žinau, kas, kur ir kada, bet tai per maža, reikia kryptingai nustatyti, iš kur pavojus... Toliau, jeigu bus peržengtos Lietuvos sienos, šita šutvė turi būti sunaikinta be jokių abejonių, įskaitant vaikus... Jokių „susirūpinimų“, jokių protestų, sunaikinkim 10 tūkstančių, pabrėžiu, jeigu bus peržengta Lietuvos Respublikos siena! Išgamų. Kitaip koloradai ims valdyti“, — štai kaip rašo „patriotas“ Baranauskas. Netgi „įskaitant vaikus“!..
Rusofobijos psichozė tad tikrai jau peržengė bet kokias sveiko proto ribas. Ir jeigu tokius veikėjus galima vadinti „patriotais“, tai man toks „patriotizmas“ yra ne tik niekšybė, bet ir išvis ant idiotizmo ribos!..
Ne veltui žymusis XVIII amžiaus anglų rašytojas Samuelis Džonsonas perspėjo: „Patriotizmas — tai paskutinė niekšo priedanga“ (angl. „Patriotism is the last refuge of a scoundrel“). Suprantama, taip sakydamas jis turėjo omeny ne tikruosius šalies patriotus, o būtent tokius niekšelius, kaip mano ką tik pacituotas veikėjas, apsimetantis „patriotu“. Samuelis Džonsonas nesmerkė tikro patriotizmo, bet smerkė apsimetėlius, besidangstančius patriotine retorika, kokių šiandien Lietuvoje yra apstu.
Dabar jau pamatėme, prie ko rusofobinė neapykanta privedė Ukrainoje. Prie lygiai to paties gali privesti ir Lietuvoje. Kaip ir Ukrainoje, juk šiandien Lietuvoje neapykanta Rusijai ir rusams yra nustelbusi viską, o už pozicijos neva tai „už Lietuvą“ ar „už Ukrainą“ slypi tikroji pozicija — „prieš Rusiją“. Kaip kažkas gerai pasakė, rusofobija yra tapusi vos ne vienintele nacionaline vertybine idėja.
* * *
Rusofobija — išties tarsi lyg koks baisus virusas. Ji juk šiandien Lietuvoje ir plinta būtent jau kaip virusas, nuo kurio žmonės užsikrėtę tampa lyg zombiais: pradeda nekęsti, užeina noras žudyti ir t.t. Ką gi, panašu kad turbūt Lietuvoje šiandien išsipildė Algirdo Kaušpėdo dainos pranašystė: „zombiai atrieda atidunda“... Aiškiai matomas tiesiog, sakyčiau, masiškas tautos zombėjimas. Ir man atrodo, šis procesas pas daugelį dabartinėje Lietuvoje jau pasiekęs, kaip angliškai sakytume, point of no return (t.y. iš kur jau neįmanoma sugrįžt atgal).
Latentinis zombizmas, kaip keistai tai neatrodytų, pas tam tikrą dalį žmonių visada yra, bet kad jis pasireikštų reikalingos tam tikros ypatingos aplinkybės. Na, aš čia, suprantama, nekalbu apie tokius zombius, kaip siaubo filmuose, o apie grynai psichiatrinę sąvoką, vadinamąjį psichologinį zombizmą, kas ir yra tiesiog psichikos sutrikimas. Panašiai kaip ir vadinamoji vangi šizofrenija. Žmogus gali atrodyti visai normaliu, o paskui staiga ta lėtinė beprotybė ima ir paūmėja ir atvirai pasireiškia. Tą sunku turbūt suprast, o ir paaiškinti (nebūnant specialistu) nėra lengva, bet psichologijoje ir psichiatrijoje net egzistuoja tokia sąvoka kaip „filosofinis zombis“ (p-zombie arba zimbo). Mano supratimu, šiandien Lietuvoje (ir ne tik) tas kaip tik labai ryškiai ir pasireiškia. Būtent per rusofobiją!
Daug kas iš mano pažįstamų man taip ir sako, kad turbūt mažiausiai koki 75% lietuvių Lietuvoje jau virtę būtent tarsi lyg „zombiais“. Nors aš pats tai manau, kad tikriausiai gal net aštuoniasdešimt procentų. Ar gal net ir devyniasdešimt. Juk, pavyzdžiui, neseniai skaičiau straipsnį [
https://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/uz-valstybes-perversma-baus-griezciau/ ], apie Lietuvoje rengiamas drakoniškas Baudžiamojo kodekso pataisas, kur pacituota iš Prezidentūros pateikto tų pataisų projekto, kad „nors daugiau kaip trys ketvirtadaliai Lietuvos gyventojų nurodo Rusiją kaip pagrindinę grėsmę nacionaliniam saugumui ir smerkia jos invaziją į Ukrainą, esą maždaug dešimtadalis šalies gyventojų yra linkę manyti, kad dėl karo Ukrainoje atsakinga ne Rusija, o kitos valstybės“. Na tai būtent tik vien tą dešimtadalį aš dar kaip tik ir laikyčiau sveiko proto lietuviais. Juk šiandien būtent požiūris į Rusijos spec. operaciją Ukrainoje ir yra, mano įsitikinimu, tarsi lyg koks lakmuso popierėlis...
Visi dabar taip suaktyvėję Lietuvoje rusofobai atrodo dabar lyg būtų gavę kokių radiacijos spindulių, ar kokius čipus jiems smegenyse pajungė, suaktyvino, nes elgesys daugelio lietuvių šiandien jau tikrai juk absoliučiai neadekvatus. Neapykanta rusams tokia verda juose, kad atrodo ir savo tėvą ir motiną nužudytų, jei tie nebūtų rusofobais... Tikrai, sutikim, juk tai nėra normalu. Švelniai apibūdinus.
Na ir, aišku, kaip jau sakiau, kiekvienas rusofobija sergantis žmogus Lietuvoje apskritai mato šiandien tiesiog jau iškreiptą visą dabar realybę ir pats priima iškreiptus sprendimus. Jis absoliučiai manipuliuojamas. Jis vergas. Tas pavergimo modelis naudojamas seniai — sukuriamas priešas ir nukreipiamas dėmesys nuo tikrųjų problemų ir jų priežasčių, o tuom pačiu ir jų išsprendimo būdų — taip įkalinant žmogų jo paties proto kalėjime. Rusofobai paskęsta liguistoje būsenoje, todėl net nebemato žalos ar naudos Lietuvai. Jiems tik svarbu, kad „ruskiui“ („kacapui“, „maskoliui“, „driskiui“) būtų kuo blogiau...
Kaip ir visos fobijos (o tai reiškia nuolatinę iracionalią baimę), taip ir rusofobija tiesiog žlugdo žmogaus psichiką, galiausiai ir patį žmogų. Iš tikrųjų šio reiškinio esmė dar baisesnė — mat rusofobija Lietuvoje dabar galutinai žlugdo ir visą beišnykstančią mūsų tautą!..
* * *
Dažnai aš būna galvoju apie tai, kas nutiko lietuviams Lietuvoje per pastaruosius šituos tris dešimtmečius, kaip galėjo viskas šitaip pasikeisti, kad mano Tėvynė, kaip valstybė, yra tapusi šiandien man jau tiesiog priešu. Stebiu ten nuolat vykstančius pokyčius ir svarstau, ar gi tai ta pati šalis, kurioje kadaise gimiau ir užaugau...
Ir aš čia kalbu ne vien tik apie dabartinę Lietuvoje esančią valstybę ir jos valdžią, o apie Lietuvos apskritai visą visuomenę... Juk, kaip viena mano pažįstama, pamenu, kartą labai gerai pasakė, kiekviena šalis — tai ne miškai, ne upės ir ežerai, net ne miestai, o žmonės, kurie toje šalyje, tuose miestuose gyvena... Taigi dauguma (tikriausiai du trečdaliai ar net trys ketvirtadaliai) žmonių šiandieninėje Lietuvoje man yra jau visiškai svetimi. Ir tai švelniai tariant.
Kad per pastaruosius tris dešimtmečius Lietuvos žmonės labai pasikeitė tai neginčijamas faktas. Tas tiesiog akivaizdu. Dar tiksliau būtų sakyti, kad dabar tiesiog atsirado Lietuvoje, mano bičiulio latvių disidento Kasparo Dimiterso dainos [
https://www.youtube.com/watch?v=xrLqxUj2J3w ] žodžiais tariant, kažkokie tarsi lyg visiškai „nauji žmonės“ (aš tai tiesiog pavadinčiau tautos mutacija). Jau beveik dvi kartos. Ir būtent jie yra šiandien patys fanatiškiausi rusofobai, agresyviausi, niekšiškiausi, labiausiai supuvę, tiesiog visų blogybių nešėjai ir skleidėjai.
Pirmoji kategorija, kurią turiu omenyje, tai tie, kur gimė dar TSRS (maždaug nuo 1975 metų), bet susiformavo jau dabartinėmis sąlygomis. Jiems dabar tarp 40 ir 50 metų, jie yra ir patys fanatiškiausi provakariečiai ir patys agresyviausi rusofobai (dažnai tiesiog fašistai). Jie visais būdais stengiasi paneigti patį faktą, kad jie, kaip dainuoja Gazmanovas, „рождены в Советском Союзе, сделаны в СССР“... Jie ir turi dėl to tiesiog lyg kokį savotišką vidinį nepilnavertiškumo kompleksą.
Iš ten pat juk kyla ir visas tas absurdiškai šlykštus daugumos lietuvių vergiškas keliaklupsčiavimas prieš Vakarus, įskaitant besąlygišką visų vakarietiškų „vaivorykštinių vertybių“ priėmimą. Jeigu pasakys jiems, kad kiekvienas vyras turi būtinai tapti pederastu, tai juk dauguma ir taptų... Lygiai taip pat ir moterys taptų lesbietėmis. Esu visiškai tikras.
Na o antroji „naujųjų“ lietuvių kategorija yra tie, kurie buvo „padaryti“ jau ne TSRS, t. y. po 1990 metų. Apie juos viskas aišku, jie ir negalėjo tapti kitokie, jie yra, kaip dabar vadinama, pirmoji „nepriklausomybės“ karta...
Taigi šios dvi kategorijos dabar juk turbūt jau ir sudaro būtent didžiąją Lietuvos gyventojų dalį. Jie, kaip sakoma, ir nulemia visą visuomeninę politinę atmosferą. Tuo tarpu vyresnio amžiaus lietuviai (tarp jų rusofobų, kas be ko, irgi pakanka) seniai jau dauguma nustumti į antrą planą. Daugelio vyresnių žmonių pagrindinis rūpestis Lietuvoje šiandien yra tiesiog kaip išgyvent iš menko atlyginimo ar pensijos. Išskyrus tuos, kur jau trisdešimt metų prie valdžios lovio kriuksi.
Todėl šiandieninė Lietuva ir ta, kuri buvo TSRS sudėtyje, jau yra, galima sakyti, tikrai dvi visiškai skirtingos sąvokos. Tą patį, aišku, galima pasakyt ne tik apie lietuvius, bet ir mūsų kaimynus latvius bei estus. Kas iš latvių prieš kokia 40 metų būtų galėjęs pagalvoti, kad jų prezidentu taps pederastas? O dabar dar ir premjere Latvijoje juk tapo buvusi pornografinių filmų „aktorė“! Niekam, nė Lietuvoje, nė Latvijoje, net į galvą neatėjo, kad pas mus kada nors galėtų nutikti tokie dalykai...
* * *
Visada sakau tad ir sakysiu, jog būtent rusofobija šiuo metu lietuvių tautai pakenkė labiausiai, tai akivaizdus faktas. Tai ir yra pati baisiausia Lietuvos visuomenės liga. Nuo to atsiranda ir visos kitos problemos. Būtent kaip tik nuo rusofobijos ir keliaklupščiavimo prieš supuvusius Vakarus. Taip kad visų pirmiausia rusofobijoje tad ir glūdi visų lietuvių tautos šiandieninių nelaimių šaknys. Esu tuo absoliučiai įsitikinęs.
Ypač grandioziniai yra tie pasikeitimai Lietuvoje, kur įvyko per pastarąjį dešimtmetį. Jei kadaise „vaivorykštinės“ eitynės buvo išvis draudžiamos, paskui nugrūstos į Vilniaus užkampį, šiuo metu Lietuvoje, kaip kažkas gerai pasakė, išskirtiniams asmenims taikomos jau išskirtinai išskirtinės sąlygos... Vilniaus meras neseniai juk išdidžiai pareiškė, kad 2027 metais ir išvis ketinama mieste surengti „EuroPride“, kas pritrauktų net milijoną (!) iškrypėlių iš visos Europos...
Kai visa tai girdžiu ir matau, prisimenu Dostojevskio perspėjimą, kad jei kas ir sunaikins Rusiją, tai bus ne anarchistai ar komunistai, o prakeikti liberalai. Na, pamatysime, kas ir kaip ten dar bus su Rusija, ne taip jau lengva ją būtų sunaikinti net ir šėtoniškiems liberalams. Bet kad jie pūdo, naikina Lietuvą ir apskritai visą Europą, na tai juk matyti iš tokių „vaivorykštinių paradų“, kaip tas, kur vasarą (prieš pat NATO samitą) buvo Vilniuje. Net šlykštu pagalvot, kad tai ne koks Niujorkas ar San Franciskas, o Vilnius, mano Tėvynės sostinė!..
Kaip jau sakiau, juk ir Amerikoje prieš kokius penkis ar šešis dešimtmečius žmones taip pat gąsdindavo, kad „Russians are coming!“ (rusai puola!). Ir kaip tik tuo metu JAV prasidėjo iškrypėliška, taip vadinama „kultūrinė revoliucija“, kurios vaisius dabar jau visi „skanaujame“, ir ne vien tik Amerikoje... Nors jokie rusai į Ameriką taip ir neatėjo (netgi pati Tarybų Sąjunga galų gale sugriuvo), tačiau neomarksistiniai liberalai savo tikslą pasiekė ir labai sėkmingai visame pasaulyje įgyvendina savo idėjas. Štai kodėl manęs visai nestebina, kad ir Lietuvoje dabar lygiai tas pats vyksta.
Na ir kas iš to, kad net 75 procentai Lietuvos gyventojų atseit tebepalaiko tradicines vertybes, tradicinę šeimą (gal būt net apskritai prieš visus tuos „LGBT“ nusistatę), man tai visiškai nieko nesako. Todėl, kad žinau, jog maždaug tie patys 75 procentai yra kartu ir beviltiški rusofobai.
Pagaliau, juk kada Šeimų Sąjūdžio festivalį pernai iš Vilniaus nugrūdo į kažkokį kaimą Kauno rajone, tai mačiau nuotrauką, kur Rusijos valstybinė vėliava prilyginta iškrypėlių vėliavai, o TSRS vėliava — hitlerinės Vokietijos vėliavai! Viskas suplakta į vieną krūvą su ginklais, narkotikais ir viskas uždrausta, įskaitant net abėcėlės raides Z ir V. Turiu omenyje prie įvažiavimo į festivalio teritoriją kabėjusius specialius įspėjamuosius plakatus. Na tai juk, mano giliu įsitikinimu, šitokia pozicija tiesiog ir nubraukia viską, kas Lietuvoje daroma ginant šeimą ir tradicines vertybes.
Ne iš Kremliaus gi ateina Lietuvon nurodymai apie „lytiškumo ugdymą“ mokyklose, ne Rusijos gi ambasadorius žygiuoja Vilniuje „vaivorykštinių“ parado pirmoje gretoje!..
Aš paskutiniu metu dabar labai daug ką iš įvairių pusių pergalvojau ir kitaip, nei anksčiau, įvertinau, ir manau, kad jei kas prieš 40 metų, kada buvau jaunas antitarybinis disidentas, man būtų pasakęs, jog šitokie laikai ateis į Lietuvą, na tai tikrai juk nebūčiau patikėjęs... Na o jeigu vis tik būčiau patikėjęs, tai būčiau iškart atsisakęs bet kokio disidentizmo, gal net įstojęs į kompartiją (gal netgi įsidarbinčiau KGB), ir visomis išgalėmis būčiau kovojęs su visu tuo šėtonišku užkratu, kuris pas mus plūdo iš pūvančių Vakarų. (Tai anaiptol nereiškia, kad man Tarybų Sąjungos komunistinė santvarka patiko.) Dabar visa tai matome ir suprantame, ką mums Vakarų demonai ruošė. Ir kol kas matome dar tik, taip sakant, „žiedelius“, o „uogelės“ subręs ateityje, kai lietuvių tauta galutinai supus ir rezultate galiausiai išnyks... Ar gal net ir nesuspės galutinai supūti, nes tiesiog sudegs trečiojo pasaulinio karo liepsnoje...
* * *
Наталия Таньшина, Русофобия: История изобретения страха (Концептуал, 2023)
Guy Mettan, Creating Russophobia: From the Great Religious Schism to Anti-Putin Hysteria (Clarity Press, 2017)
* Publicisto Valdo Anelausko (JAV) atsakymas į mano atvirą laišką
"Rusifobija Lietuvoje. Laiškas publicistui Valdui Anelauskui (JAV)".
.jpeg)
