Rusai turi keisčiausių būdų pavadinti savo ginklų sistemas. Jie jas vadina gėlių vardais: pelargonija, hiacintas, tulpė. Jie suteikia jiems moteriškus vardus: Jų vardai: „Katiuša“, „Tatjana“. Jie gali naudoti mėgstamos lėlės, pavyzdžiui, Pinokio, vardą. Šiandien tai yra Hazel, rusiškai verčiama kaip Oreshnik, naujausia vidutinio nuotolio hipergarsinė balistinė raketa su keliomis branduolines galvutes galinčiomis nešti kovinėmis galvutėmis. Ši mažoji raketa neseniai buvo išbandyta „Južmaš“ gamykloje Dnepropetrovske (arba „Dnepr“, kaip ją vadina ukrainiečiai). Tai mirtinas žvėris, kurio negali sustabdyti jokia Vakarų gynybos sistema, nes jis artėja stulbinančiu 10 machų greičiu. Visos pasaulio kariuomenės ėmė dairytis po žinios apie pirmąjį skrydį, bet kai jame bus sumontuotos branduolinės kovinės galvutės, jis tikrai kels siaubą.
Kas galėtų būti vertas tokio niokojančio monstro taikinys? Kas pirmas turėtų būti sunaikintas prasidėjus Trečiajam pasauliniam karui? Atrodo, kad per daug galios švaistyti ukrainiečiams. Kas iš tikrųjų nusipelno viso Orešniko smūgio? Kuri šalis kelia didžiausią grėsmę Rusijos išlikimui? Tarptautinis sutarimas susiveda į pasirinkimą tarp JAV ir Jungtinės Karalystės. Rusijos ekspertai ir filosofai nuolat diskutuoja šiuo klausimu. Kas yra blogiau? Kas labiau prisidėjo prie artėjančios tragedijos? Lengva kaltinti JAV, tačiau yra atskira mąstymo mokykla, kuri smerkia klastingąjį Albioną net už JAV agresiją. JAV miręs Lyndonas LaRouche'as aiškino britų sąmokslus ir parodė, kaip Londono Sitis nuosekliai manipuliuoja JAV užsienio politika kaip arkliu, kad pasiektų britų tikslus. Rusijoje populiarus rašytojas Dmitrijus Galkovskis vis gausėjančiam savo pasekėjų būriui pamokslauja saugotis Didžiosios Britanijos kėslų.
Mūsų Ronas Unzas, puikus XX a. slaptosios istorijos tyrinėtojas, mus moko, kad britų karo kurstymas prasidėjo labai seniai. Pavyzdžiui: JAV prezidentas Vudro Vilsonas (Woodrow Wilson) norėjo atnešti taiką Europoje po dvejus metus trukusių žudynių. Vokietija buvo pasirengusi sudaryti taiką ir 1916 m. pasiūlė ją sudaryti. Tačiau Didžiosios Britanijos karo ministras Deividas Loidas Džordžas (David Lloyd George), kuris iš pradžių buvo pagrindinis amerikiečių taikos varianto šalininkas, staiga perėjo į kitą pusę ir pareiškė, kad Didžioji Britanija niekada nesutiks su „kompromisine taika“, o vietoj to šaukė, kad yra pasirengusi kovoti dvidešimt metų, jei reikės, kad pasiektų visišką karinę pergalę. Staiga viskas, kas buvo mažiau nei „nokautas“, tapo „neįsivaizduojama“.
Po Pirmojo pasaulinio karo būtent Didžioji Britanija paskatino Vokietiją sukurti nepriklausomą Lenkiją, panašiai kaip po penkiasdešimties metų buvo sukurta Ukraina. „Vokiečiai nusprendė atkurti nepriklausomą Lenkiją kaip Vokietijos klientinę valstybę praėjus daugiau nei šimtmečiui po to, kai ji buvo dingusi iš žemėlapio, o šis geografinis pokytis būtų labai susilpninęs Rusiją“, - rašo Ronas Unzas. Iškart po to britų agentai ėmė skatinti Lenkijos nesusitaikymą su Vokietija. Britų pastangos sąmoningai žlugdė visus bandymus sudaryti kompromisą tarp Vokietijos ir Lenkijos dėl Dancigo. Amerika nebuvo nekaltesnė: „Ruzveltas įsakė savo diplomatams daryti didžiulį spaudimą Didžiosios Britanijos ir Lenkijos vyriausybėms, kad jos vengtų bet kokio derybų su Vokietija susitarimo, ir taip 1939 m. sukėlė Antrąjį pasaulinį karą“, - rašo Unzas.
Kai tik baigėsi Antrasis pasaulinis karas (po to, kai Anglija buvo išgelbėta dėl didžiulių rusų kareivių aukų), Londonas nedelsdamas paragino sunaikinti Rusiją vykdant operaciją „Neįsivaizduojama“. Tik torių pralaimėti rinkimai išgelbėjo Rusiją 1945 m. nuo slapto Vokietijos Vermachto ir „net 47 britų ir amerikiečių divizijų jungtinių pajėgų puolimo Drezdeno rajone, sovietų linijų viduryje“.
Sakysite, senos istorijos. Tai vanduo po tiltu! Visai ne - prieš kelias dienas britų tiriamosios žurnalistikos žurnalistas Kit Klarenberg savo svetainėje GrayZone atskleidė visiškai naują operaciją „Alchemija“. Jo žodžiais tariant,
„Grayzone“ gauti nutekinti dokumentai atskleidė, kad egzistuoja Didžiosios Britanijos karinės žvalgybos sąmokslas, kuris nuo pat įgaliotojo karo Ukrainoje pradžios planavo ‚bet kokia kaina‘ pratęsti konfliktą. Projekto „Alchemija“ pavadinimu žinoma slapta grupuotė buvo suburta stebint Didžiosios Britanijos gynybos ministerijai, o ją prižiūrėjo aukšto rango generolas leitenantas Čarlis Sticklandas.“
„...Projektas „Alchemija“ pateikė daugybę itin agresyvių planų - nuo kibernetinių atakų, „slaptų operacijų“ iki atviro terorizmo, įkvėpto liūdnai pagarsėjusios operacijos „Gladio“ - Šaltojo karo laikų visos Europos CŽV ir MI6 „pasilikimo užnugaryje“ fašistinės teroro armijos. Jos deklaruojamas tikslas buvo „išlaikyti Ukrainą kovojančią“ kuo ilgiau, nesvarbu, kiek tai kainuotų.“
„Projekte „Alchemija“, papildančiame raginimus rengti slaptas specialiųjų pajėgų stiliaus atakas Rusijos teritorijoje, buvo siūloma vykdyti agresyvią propagandinę operaciją „blitzkryg“, kurią būtų galima pavadinti „informacinėmis operacijomis“. Siekdami suvaldyti Vakarų visuomenę, kuri, tikėtina, nusistatys prieš ilgą karą, jei jo ekonominiai kaštai taps pernelyg dideli, sąmokslo grupės nariai, vykdydami teisinio persekiojimo kampaniją, parengė piktavališkų išpuolių prieš trukdančias žiniasklaidos priemones meniu.“
Tai nebuvo tik tuščias planavimas. 2022 m. vasarį, kai Rusijos kariuomenė stovėjo prie Kijevo vartų, Ukrainos vadovybė maldavo taikos. V. Putinas nedelsdamas atsiliepė į šį raginimą, ir buvo sudarytas Stambulo susitarimas, kuriuo susitarta dėl Ukrainos ir Rusijos taikos Ukrainai labai palankiomis sąlygomis. Šiuo lemiamu momentu Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Borisas Džonsonas nuvyko į Kijevą ir liepė ukrainiečiams nesilaikyti susitarimo ir atnaujinti kovas. Štai po dvejų metų pusė milijono Ukrainos kovotojų žuvo, o taika, kaip sako britai, „neįsivaizduojama“.
Britanija ir vėl tai padarė: senoji imperija nenusileidžia net ir pralaimėjimo akivaizdoje. Jie fantazuoja, kaip prispausti Rusiją, stumdami ją vis labiau į Rytus. Iš pradžių jie atplėš Lenkiją, paskui Ukrainą, kol Rusija bus suskaldyta į mažus gabalėlius, kuriuos angloamerikiečių imperija galės atskirai suvirškinti, o paskui negailestingai išplėšti. Tai įprastas jų veikimo būdas. Nepamirškime, kad Didžioji Britanija yra kalta dėl JAV pilietinio karo tarp valstijų kurstymo. Londonas ruošėsi siųsti britų laivyną į pagalbą Konfederacijos armijai, kol įsikišo rusai ir išgelbėjo Sąjungai užpakalį. Rusų laivynas 1868 m. žiemą praleido Niujorke ir San Franciske ir liepė britams dingti iš čia.
Visa britų agresijos istorija yra per ilga, kad ją papasakotume, tačiau apžvelkime keletą svarbiausių dalykų. Lordas Balfūras pažadėjo atiduoti Palestiną žydams. Tas pats žmogus pasiuntė britų kariuomenę kovoti su Osmanų imperija, atplėšusia Palestiną. Niekada nepamirškite, kad britai sukūrė sionizmą, kaip įrodė profesorius Ould-Mey. Daugiau skaitykite mano straipsnyje Kodėl Palestina yra svarbi. Viljamas Henris Hečleris (William Henry Hechler, 1845-1931) buvo „britų agentas, kuris iš tikrųjų davė pradžią sionizmui Rytų Europoje ir Rusijoje“, žmogus, kuris Leo Pinskerį pavertė sionistu, o vėliau vadovavo Teodorui Herclui. XX a. trečiajame dešimtmetyje britai nuslopino visus palestiniečių bandymus iškovoti nepriklausomybę. Ketvirtajame dešimtmetyje britai privertė milijonus indėnų mirti iš bado, naudodami tą patį metodą, kuriuo XIX a. badu marino milijonus airių. Britai daugybę kartų bandė vykdyti genocidą: Šiaurės Amerikoje išžudė Amerikos indėnus, Australijoje išnaikino aborigenus, Naujojoje Zelandijoje išžudė maorius.
Britai mėgsta kurstyti tarptautinius karus ir žudyti vietinius gyventojus. Tačiau pripažinkime, kad jie neapsiribojo vien trečiojo pasaulio šalimis. Jie norėjo išnaikinti ir vokiečius, todėl šią didžiųjų filosofų ir poetų šalį pavertė dykviete, kurią valdo tokia žaliųjų partijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock. Galiausiai buvo leista žlugti net jų pavyzdinei automobilių gamybos pramonei. Niekas negalėjo įsivaizduoti, kokius pažeminimus vargšę Vokietiją ištiks pergalingoji Anglija. Net Hitleris, kaip parodė Ronas Unzas, darė viską, kad išvengtų karo, nes širdyje buvo didelis anglofilas. Vis dėlto britai mėgsta nekęsti rusų net labiau nei žudyti vokiečius. XIX a. jie kovojo dėl Krymo, XX a. sugriovė Sovietų Sąjungą, o dabar XXI a. terorizuoja Rusiją.
Akivaizdu, kad yra daug rimtų priežasčių kurti „Hazel“ („Oreshnik“) raketas, kurias būtų galima laikyti virš šių įgimtai agresyvių britų galvų. Bet kas, jei Rusija (dėl kokių nors priežasčių) bus priversta nuspausti gaiduką? Nekalbėkite apie neapykantą, o ne! Ne dėl to, kad britai įkvepia neapykantą. Visai ne. Jie tokie pat malonūs kaip lūšis ir tokie pat žiaurūs bei mirtini. Bet pripažinkime: tikriausiai pasauliui bus geriau be piktavališko britų buvimo. Jų kaimynai saloje, škotai ir velsiečiai, klestės, kai jų nebeliks. O jų pačių žydai, taip uoliai puoselėjantys savo pasaulinio užkariavimo planus, bus nuleisti žemyn, nes žinos, kad būtent jie pašalino taikos siekiantį Jeremy Corbyną iš pelnytos aukščiausios pozicijos.
Tai rimto žmogaus darbas, kurį galime patikėti V. Putinui. Būdamas atsidavęs taikai, jis padarys viską, kas būtina, ir kaip visada padarys tai tvarkingai ir švariai. O tada tegul pasaulis mėgaujasi jo darbo vaisiais! Tokio kūrybingo naikinimo jie tikrai nusipelnė!
Su maloniu Paul Bennett palaikymu
https://www.unz.com/ishamir/the-surprise-of-hazel/#comments
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą