Priėmė akivaizdžiai Lietuvos Respublikos Konstituciją paminantį Tautinių mažumų įstatymą ir patvirtino tik ką įsteigtos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) tarybos sudėtį.
Šie nueinančio Seimo sprendimai yra būtent du paskutiniai peiliai į lietuviškos Lietuvos širdį, nes jais faktiškai užbaigta teisinės „rusiškojo pasaulio“ Lietuvoje tvirtovės statyba.
Ruošiama dirva naujai Lietuvos okupacijai
O pasakant konkrečiau ir aiškiau – baigta formuoti įstatyminė erdvė, sukurianti šiltnamio sąlygas netrukdomai ruošti kuo palankiausią dirvą naujai Lietuvos okupacijai.
Pietryčių Lietuvos autonomininkų planus kryptingai įgyvendinusios E. Dobrovolskos sumanytas Tautinių mažumų įstatymas, už kurį vieningai balsavo buvusioji valdančioji dauguma, neišvengiamai taps milžiniška kliūtimi visiems mėginimams Lietuvoje įdiegti tai, kas visose demokratinėse šalyse laikoma savaime suprantamu dalyku – mokymą valstybine kalba visose šalies mokyklose.
Nuosekliai per visą savo kadenciją atkūrinėdama spėjusį gerokai susitraukti rusiškąjį pasaulį buvusioji valdžia skubiai prisikvietė dešimtis tūkstančių darbo migrantais pavadintų hibridinių okupantų ir būsimųjų kolonistų iš visų buvusios SSRS pakraščių.
Dangstydamasi „užuojauta“ ukrainiečiams sąmoningai atidėliojo reikalavimą visiems atvykėliams mokytis lietuvių kalbą. Taip pat padrąsino jau mokančius ir įpratusius kalbėti lietuviškai rusakalbius šalies gyventojus staiga „pamiršti“ lietuvių kalbą ir grįžti prie ankstesnių „vyresniojo brolio“ įpročių.
Daugelis jų vėl elgiasi ir kalba kaip privilegijuoti Lietuvos šeimininkai. Iš buvusios valdžios neišgirsta net užuominos, kad prabuvusiems Lietuvoje penkerius metus ir galintiems pretenduoti į nuolatinio gyventojo statusą naujiesiems kolonistams nebus suteikta teisė dalyvauti savivaldos rinkimuose.
Tuo pat metu netrūko buvusių aukščiausių valstybės pareigūnų užuominų ir beveik neslepiamų raginimų susitaikyti su rusų kalbos vyravimu ūkio ir paslaugų sektoriuose. Bei oficialiai įteisinti daugiakalbystę viešosiose įstaigose.
Buvę valdantieji puikiai suprato, kad mokymas valstybine kalba yra vienintelė galimybė užtikrinti naujųjų kolonistų įtraukimą į Lietuvos visuomenę. Ir kad tai absoliučiai būtina priemonė stabdyti rusiškojo pasaulio plėtrą šalyje užkardant mokyklų pavertimą Rusijos penktosios kolonos rengimo dienai X centrais.
Todėl verčiantis per galvas ir trypiant Konstituciją buvo suskubta bet kuriomis priemonėmis prastumti Tautinių mažumų įstatymą. Šio įstatymo vienintelė ir tikroji paskirtis – visiems laikams uždusinti lietuvišką Lietuvą kaip valstybės pamatą ir net viltingą svajonę.
Seimui patvirtinus LGGRTC Tarybą, baigta Centro pertvarka
Jos tikslas – paversti Centrą pseudomoksline įstaiga, įpareigota iš esmės perrašyti XX a. Lietuvos, o pirmiausia Laisvės kovų istoriją.
Toji istorija turi būti perrašyta ir renčiama ant visai kito nei ligšiolinis ideologinio pamato ir tapti okupuotos LSSR istorinio pasakojimo šiek tiek atnaujinta versija.
Bus rašoma istorija, pačia savo esme paneigianti lietuvių tautinį atgimimą ir atsiribojanti nuo 1918 m. vasario 16-osios Valstybės kaip lietuvių tautos istorinę būtį įprasminančio politinio darinio.
Kertinė šios ideologijos mintis yra ta, kad sustabdęs lietuvių asimiliaciją XIX a. tautinio atgimimo sąjūdis iš tikrųjų buvo civilizacinės pažangos stabdis ir didžiausia nespėjusio laiku išnykti lietuviakalbio etnoso tragedija.
O nacionalistų atkurta nepriklausoma demokratinė 1918 m. lietuviška valstybė – nepateisinama istorinė anomalija, efemeriškas, negyvybingas, apskritai neturėjęs atsirasti siaurakakčių ir naivių svajoklių inteligentų dirbtinai sulipdytas (geo)politinis nykštukas.
Jau tik laiko klausimas, kada bus atvirai paskelbtos kelios iš šios ideologinės nuostatos logiškai plaukiančios išvados. Netrukus turėtume išvysti gana aiškius naujosios Lietuvos ir Laisvės kovų istorijos kontūrus.
Bus pasakyta, kad 1940 m. SSRS įvykdyta Lietuvos okupacija ir aneksija iš tikrųjų buvo gal ne visai savanoriškas įstojimas į komunistinės Kremliaus imperijos sudėtį. Bet vis dėlto mažesnė blogybė ir apskritai šalies atnaujinimą ir pažangą paspartinęs įvykis.
Masinės lietuvių deportacijos 1941 m. birželį
Tai buvo skausmingas, bet būtinas žingsnis mėginant artėjančio karo išvakarėse neutralizuoti neištikimus ir galėjusius smogti Raudonajai armijai į nugarą elementus. Nors dėl skubos būta perlenkimų ir klaidų, kai buvo ištremti ir kai kurie pavojaus nekėlę šalies gyventojai.
Neabejotinai bus visiškai išsklaidytos visos dviprasmybės ir abejonės dėl 1941m. Birželio sukilimo.
Jis bus paskelbtas hitlerinės Vokietijos surežisuotu ir diriguojamu pronacistinių elementų maištu prieš teisėtą LSSR valdžią.
Kartu pripažįstant, kad į šį maištą buvo apgaule įtraukta ir dorų, bet smetoninės Lietuvos fašistinės ideologijos dvasia išugdytų, todėl klaidingai patriotizmą suvokusių ir iškreiptai pareigą Tėvynei bei valstybei supratusių žmonių.
Iškiliausi Sukilimo vadai ir dalyviai bus vienareikšmiškai vertinami kaip nacių kolaborantai ir didesni Tėvynės išdavikai negu komunistiniai Stalino saulės nešėjai. Jų vardus bus draudžiama minėti. Jie, kaip ir pats Sukilimas, bus išbraukti iš Lietuvos istorijos ir po kokių poros dešimtmečiu turės nugrimzti į visišką užmarštį.
Pokario partizaninis judėjimas bus vėl vadinamas pelnyto atpildo mėginusių išvengti Vokietijos pakalikų ir žydšaudžių gaujomis, į kurių gretas buvo priviliota ir per klaidą pateko gana daug mažaraščių, nespėjusių arba nesugebėjusių persiauklėti proletarinio internacionalizmo dvasia kaimo bernelių.
Žinoma, šitaip istorija bus perrašyta ir istorinės atminties politika pakeista ne per dieną ar metus. Tai bus daroma atsargiai ir pamažu, taikantis prie aplinkybių. Birželio sukilimas ir jo vadovai bei dalyviai besąlygiškai pasmerkti jau dabar, jų atmintis trinama itin sparčiai.
O štai tokioms garsioms ir partizaninio judėjimo simboliais tapusioms figūroms kaip gen. J. Žemaitis ir A. Ramanauskas-Vanagas kol kas bus rodoma oficiali pagarba.
Savo pobūdžiu ji vis labiau primins sovietinį J. Basanavičiaus, V. Kudirkos ir kitų Atgimimo veikėjų vardų toleravimą. Kitaip negu J. Noreikos ar K. Škirpos atvejais, šiems partizanams pagerbti skirti atminimo ženklai nebus skubiai šalinami iš viešųjų erdvių ir žiauriai naikinami.
Tačiau bendra LGGRTC pertvarkos nurodoma tendencija jau akivaizdi. Valstybė sąmoningai atsiriboja nuo lietuvišką Lietuvą apgynusių Laisvės kovų istorijos ir šios kovos didvyrių.
Išsaugoti kovų už lietuvišką Lietuvą atminimą ir gerbti jų dalyvius netrukus ir oficialiai nebebus laikoma valstybinės reikšmės reikalu bei valstybės instituciją pareiga. Patys šių kovų ir jų didvyrių minėjimai bus toleruojami nebent kaip visuomeniniai arba privatūs renginiai.
Valstybinis tautos laisvės kovų nuvertinimas ir sumenkinimas atitinkamai formuos viešąją nuomonę. Taip pat ir skatins piliečius „susiprasti“, kad geriausia būtų tyliai numarinti visą lietuviškos Lietuvos istorinę atmintį.
Ir kad nereikia laukti, kol valdžia bus priversta eiti LSSR administracijos keliu ir oficialiai uždrausti politiškai nekorektišką „lituanocentrinį“ istorinį pasakojimą.
II dalis
Slinkties nuo lietuviškos prie globalios Lietuvos istorijos siekiai ir žingsniai
LGGRTC pertvarka iš tikrųjų yra tik dar vienas globalios Lietuvos konstravimo žingsnis. Ji įkūnija ir simboliškai užbaigia daugelį metų vykusią šliaužiančią slinktį nuo lietuviškos Lietuvos prie globalios Lietuvos istorijos.
Suverenios nacionalinės Lietuvos valstybės ir EuroLietuvos – politiškai neįgalaus unitarinės ES supervalstybės administracinio regiono – istoriniai pasakojimai yra nesuderinami taip pat, kaip buvo nesuderinamos 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Respublikos ir 1940 m. liepos 21 LSSR istorijos versijos.
Būtent ši aplinkybė daugiausia lemia pastangas iš pagrindų perrašyti lietuvių tautos ir valstybės istoriją.
Lietuviškos Lietuvos ir jos Laisvės kovų atmintis tiesiog privalo būti ištrinta
Prieitas lūžio taškas, kai pertvarkytas LGGRTC yra verčiamas ideologine įstaiga, įpareigota galutinai dekonstruoti tautinės valstybės statinį palaikantį istorinį pasakojimą ir konstruoti multikultūrinio EuroLietuvos regiono ideologiniams bei politiniams poreikiams pritaikytą jo pakaitalą.
Būtent todėl lietuviškos Lietuvos ir jos Laisvės kovų atmintis tiesiog privalo būti ištrinta. Iš tikrųjų šis darbas pradėtas seniai.
Akivaizdžiausiu pastangų perrašyti Laisvės kovų istoriją pagal antilietuviškas ideologines ir politines gaires įrodymu bei neišvengiamas permainas LGGRTC veikloje pranašaujančiu ženklu, ko gero, laikytini mėginimai iškreipti, o tiksliau – žiauriai klastoti dar daugelio žmonių gyvai atsimenamo Sąjūdžio istoriją ,,išrandant“ šiame lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjime tariamai egzistavus kažkokį alternatyvų jam ir numanomai pogrindinį ,,demokratinį“ antifašistinį sąjūdį: čia.
Uoliai rašyta ir LGGRTC pertvarkai idėjinę dirvą bei palankią viešąją nuomonę formavusi ,,demokratinė“, ,,vakarietiškus standartus atitinkanti“ Birželio sukilimo ir pasipriešinimo okupacijoms istorija konceptualiai ir net daugeliu konkrečių teiginių praktiškai niekuo nesiskiria nuo Kremliuje sukurto ir ištisus aštuoniasdešimt metų visame pasaulyje skleidžiamo klastočių ir šmeižtų srauto.
Neįtikėtino panašumo tarp ,,vakarietiško demokratinio“ ir sovietinio-rusiškojo pasakojimų apie XX a. vidurio Lietuvos istoriją pagrindas yra požiūris į nacionalinį lietuviškąjį valstybingumą.
Atkurtą nacionalinį lietuvių valstybingumą radikalūs eurofederalistai laiko principine kliūtimi
Politiškai suvereni nacionalinė lietuvių valstybė buvo tikras ,,internacionalinės“ ir unitarinės SSRS skaudulys, skatinęs imperijos valdžią trinti iš atminties patį jos egzistavimo faktą.
Tačiau kultūrinę, istorinę ir politinę lietuviškos Lietuvos sumanymą ir ją įkūnijantį 1991 m. kovo 11-ąją atkurtą nacionalinį lietuvių valstybingumą radikalūs eurofederalistai taip pat laiko principine kliūtimi siekiant paversti Europos Sąjungą biurokratiškai centralizuotu kosmopoliniu imperiniu dariniu.
Todėl ardant paskutinius to valstybingumo likučius yra būtina iš lietuvių sąmonės su šaknimis išrauti patį lietuviškos Lietuvos projekto vaizdinį ir ypač jo atraminiu stulpu esančią tautos kovų už tokią Lietuvą istorinę atmintį.
Tai įmanoma padaryti tik priverčiant lietuvius gėdytis ir išsižadėti savo tautos ir valstybės istorijos. Todėl siekiama moraliai ir politiškai diskredituoti XX a. tautos laisvės kovas ir jų herojus.
Paprasčiausias ir turbūt vienintelis būdas tai padaryti – bet kuriomis priemonėmis ir bet kokia – net nacionalinio saugumo – kaina susieti ar net sutapatinti tautos siekį išlikti ir apginti savo valstybę su fašizmo ir nacionalsocializmo nusikaltimais.
Teiginį, kad nepriklausoma lietuvių nacionalinė valstybė yra blogis, o jos gynėjai – fašistai ir naciai, vis dėlto reikia nors kaip pagrįsti.
Tam reikalingų argumentų įmanoma pasisemti iš vienintelio šaltinio – Kremliaus antilietuviškos propagandos arsenalo.
Būtent iš jo buvo ištraukta ir prikelta naujam gyvenimui šių dienų Lietuvoje oficialiu valstybiniu lygmeniu masiškai tiražuojama stalininė-putininė Antrojo pasaulinio karo ir lietuvių pasipriešinimo dviem okupantams istorijos versija.
LGGRTC iki pertvarkos mėgino nors kiek pristabdyti nevaržomą tos versijos sklaidą demaskuodamas sovietinį-rusišką propagandinį melą ir šmeižią apie Birželio sukilimą ir karo bei pokario laikotarpio lietuvių pasipriešinimą.
Po pertvarkos Centras greičiausiai pats taps hibridinio eurosovietinio istorinio pasakojimo tobulinimo bei plėtotės židiniu ir jo skleidimo Lietuvoje bei užsienyje įrankiu.
Seimo žingsniai baigiant Lietuvoje konstruoti ir juridiškai įtvirtinti naują – eurosovietinę politinę ir teisinę tikrovę
Tautinių mažumų įstatymas ir LGGRTC pertvarka gali ir turi būti vertinami kaip paskutiniai praėjusio Seimo žingsniai baigiant Lietuvoje konstruoti ir juridiškai įtvirtinti naują – eurosovietinę politinę ir teisinę tikrovę.
Ją būtina tiksliai įvardyti eurosovietine ta prasme, kad dangstantis europeizacijos, žmogaus teisių ir ėjimo į Vakarus propagandinės retorikos širma, Seimo narių balsais faktiškai buvo įteisinta Kremliaus primesta LSSR laikų tvarka dėl mokymo kalbos mokyklose ir visiškai atkurtas bei legalizuotas okupacinio režimo požiūris į Lietuvos laisvės kovų istoriją.
Todėl esama svaraus pagrindo teigti, kad Lietuvos valstybė faktiškai yra paversta kondominiumu – bendra Europos Sąjungos ir Rusijos Federacijos valda.
Praktiškai ji veikia kaip Briuselio šiuo metu administruojamas, bet Maskvos ideologiškai ir politiškai valdomas Rusijos Federacijos anklavas ES teritorijoje.
Jo valdytoja išsiskiria itin griežta antirusiška retorika, bet, kaip rodo priimamų sprendimų analizė, tuo pat metu nuosekliai ir metodiškai priiminėja rusiškąjį pasaulį saugančius bei stiprinančius ir palankiausią kultūrinę, moralinę bei ideologinę propagandinę dirvą galimai Lietuvos reokupacijai ruošiančius LSSR dvasia alsuojančius įstatymus.
Abu Seimo sprendimai yra tikros diversijos prieš Lietuvos valstybę – paskutinę kadencijos akimirką karštligiškai pakištos uždelsto veikimo bombos po nacionalinio saugumo pamatais.
III dalis
Kodėl konservatoriai? Ką parodo balsavimų analizė
Pasakant vaizdžiau, šios uždelsto veikimo bombos yra ne kas kita, o du užnuodyti peiliai į lietuviškos Lietuvos širdį. Juos suvarė „patriotiškiausia“ šalies partija – būtent konservatoriai.
Pažvelgus į frakcijų ir asmeninio balsavimo Seime lenteles darosi savaime akivaizdu, kad be TS-LKD atstovų balsų nei vienas iš dviejų peilių į Lietuvos širdį niekada nebūtų įsmigęs. Tai paprasčiausiai neįmanoma.
Tačiau abiejų balsavimų lentelės atskleidžia kur kas daugiau iš karto patraukiančių dėmesį ir skatinančių susimąstyti keistenybių.
Pirmoji – už atvirai antilietuviškus ir antivalstybinius sprendimus faktiškai balsavo tik buvusios valdančiosios koalicijos frakcijų nariai. Kad abu balsavimai buvo ypač svarbūs ir skubūs, rodo tai, kad beveik visi jie buvo Seimo posėdžių salėje – drausmingai susirinko tarsi įsakius nematomai jėgai arba buvo atvesti į salę paslaptingos rankos.
Įspūdis – tai buvo savanoriškai privalomas balsavimas karštligiškai ir be jokių teisinių skrupulų paklūstant aukštesnės ir nenugalimos jėgos duotai direktyvai žūtbūt iki kadencijos pabaigos įvykdyti griežtą politinį užsakymą.
Antroji keistenybė – stulbinamai uolus, drausmingas ir vieningas trijų skirtingų frakcijų balsavimas. Toks balsavimas į šipulius daužo iliuziją, kad buvusią valdančiąją daugumą sudarė trys partijos. Tokie balsavimai kaip tik ir atskleidžia tikrąjį padėties vaizdą.
2. Iš tikrųjų yra trys tos pačios partijos frakcijos.
Tai, kas atrodo esant tris partijas, iš tikrųjų yra trys tos pačios partijos frakcijos. Tokia partijų sankloda labai primena šiek tiek modifikuotą „daugiapartiškumo“ modelį, taikytą kai kuriose socialistinėse „liaudies demokratijos“ šalyse.
Imituojant „partijų pliuralizmą“, jose šalia hegemoninių komunistų partijų buvo leidžiama veikti specifinius atskirų visuomenės grupių interesus atstovaujančioms satelitinėms partijėlėms, privalėjusioms nenukrypti nuo esminių viešpataujančios ideologijos principų.
Suprantama, Lietuva nėra mechaninė anų liaudies demokratijų kopija. Partijomis besivadinančios frakcijos gali nevaržomai varžytis dėl galios ir teisės valdyti valstybę, siūlyti ir įgyvendinti gana skirtingus praktinių problemų sprendinius.
Tačiau išsaugotas esminis „liaudies demokratijos“ modelio bruožas – ideologinės raudonosios linijos, kurių nevalia peržengti jokiai partijai.
Tos linijos yra ne kas kita, o ideologinės ir vertybinės nuostatos, kuriomis remiantis yra apibrėžiamas ir formuojamas demografinis, kultūrinis, kalbinis ir istorinis Lietuvos valstybės veidas ir jos politinis tapatumas.
Spręsdamos šiuos Lietuvos raidos kryptį lemiančius klausimus buvusios valdančiosios partijos per visą savo kadenciją nuosekliai vadovavosi ta pačia radikaliai antilietuviška globalios Lietuvos ideologija ir šia prasme neabejotinai veikė kaip viena partija.
Trečioji krentanti į akis keistenybė – balsavimuose nedalyvavo „kairiąja“ opozicija save vadinusių frakcijų nariai. Absoliuti dauguma nedalyvavusiųjų būtų balsavę kartu su valdančiaisiais. Toks elgesys reikalingas paaiškinimo.
Vienintelis protingas paaiškinimas – ta pati nematoma ranka patraukė juos į šalį. Kad savo dalyvavimu nesutrukdytų „dešiniesiems“ su konservatoriais priešakyje kuo sklandžiau ir tyliau išspręsti itin svarbaus reikalo, kuris jokiu būdu negalėjo būti paliktas kitos kadencijos „kairiajam“ Seimui.
3. Nostalgija praeičiai ir simpatijos Rytams
Nostalgija praeičiai ir simpatijomis Rytams ne be pagrindo įtarinėjamiems „kairiesiems“ priimti antilietuvišką Tautinių mažumų įstatymą ir paversti LGGRTC rusiškos ideologinės propagandos ruporu būtų buvę kur kas kebliau.
Patriotiniai lietuvių visuomenės sluoksniai piktintųsi ir triukšmingai protestuotų dėl Seime lizdą susisukusios raudonosios kremlinės agentūros vykdomų vis naujų diversijų prieš valstybę.
Kur kas saugiau ir veiksmingiau patikėti svarbiausius valstybės pamatų ardymo darbus – papildyti rusiškojo pasaulio kontingentą skubiai prikviestais į šalį dešimtimis tūkstančių naujų kolonistų, įvesti asmenvardžių rašybą nevalstybine kalba, skatinti neoficialią daugiakalbystę, blokuoti visų moksleivių mokymą lietuvių kalba, grąžinti ir įteisinti LSSR laikų Lietuvos istorijos versiją – „dešiniajam“, demonstratyviai provakarietiškam Seimui ir mažiausiai įtarimų galinčiai sukelti „patriotiškiausiai“ partijai.
Opozicijos dalyvavimas balsavimuose būtų sutrikdęs net karščiausius konservatorių šalininkus ir kėlęs daug nepatogių klausimų, ką reiškia jaudinanti „dešiniųjų“ ir „kairiųjų“ vienybė balsuojant už Lietuvą naikinančius sprendimus.
Dar didesnė sumaištis jų gretose būtų kilusi, jeigu Tautinių mažumų įstatymas ir LGGRTC pertvarka būtų buvę palikti naujam „kairiųjų“ Seimui. Tokiu atveju protestuojantys būtų kreipęsi paramos į TS-LKD frakciją ir pastatę ją į ypač nepavydėtiną padėtį.
Mat norint įrodyti savo patriotizmą konservatoriams būtų tekę peržengti jiems užbrėžtas ideologines raudonąsias linijas ir pasielgti, kaip negali ir jau niekada neįstengs – veikti ne kaip globalios Lietuvos kūrėjams, bet kaip lietuviškos Lietuvos patriotams ir gynėjams.
Pasirinkta taktika paskubėti su abiem sprendimais iki kadencijos pabaigos, o juos priimant patraukti į šalį „kairiuosius“ pasiteisino.
Atsakas į du „dešiniųjų“ smūgius lietuviškai Lietuvai buvo tylus nepasitenkinimo murmesys ir graudžiai nuolankūs politinių kalinių, tremtinių ir kitų patriotinių organizacijų kreipimaisi prašant negriauti LGGRTC ir nežlugdyti jį steigiant numatytos misijos.
4. Net jeigu ši partija į juos valosi kojas ir atvirai varo šalį į Rusijos glėbį.
TS-LKD į juos nekreipė nei mažiausio dėmesio. Jos viršūnės tiksliai numatė, kad jokių viešų protestų akcijų nebus vien todėl, jog „savųjų“ vykdomą Lietuvos naikinimą partijos nariai ir rėmėjai vertins atlaidžiai ir toliau balsuos už ją rinkimuose, net jeigu ši partija į juos valosi kojas ir atvirai varo šalį į Rusijos glėbį.
Ketvirtoji ir paskutinė keistenybė – buvusios konservatorių frakcijos „krikdemų“ sparno balsavimai. Artėjančių TS-LKD pirmininko rinkimų ir gandų apie galimą partijos skilimą kontekste jiems taip pat tikslinga skirti šiek tiek dėmesio.
Absoliuti dauguma jų seniai įsiliejo į uoliausių globalios Lietuvos statytojų gretas ir puikiai pritaptų Liberalų Sąjūdžio ir net Laisvės partijose. Tačiau yra grupelė tautinių ir krikščioniškų vertybininkų, su kuriais siejamos partijos grįžimo į „tikrojo konservatizmo“ kelią ir atsinaujinimo viltys.
Šios grupelės branduolys ir neformalūs vedliai yra partijos pirmininko rinkimuose galimai dalyvausiantis L. Kasčiūnas ir Respublikonų bendrijos steigėjai A. Ažubalis ir V. Rakutis, užsimoję, vieno iš jų žodžiais tariant, išgryninti konservatorių kaip tikrai dešiniosios partijos idėją.
V. Rakučio užuomina apie konservatizmo idėjos išgryninimą ir patikinimai, kad „respublikonai“ būsią tik dar viena TS-LKD įvairovę praturtinsianti bendrija, tik sustiprina įspūdį, jog hibridinis leftistinis politinis kūnas su augliuku dešiniajame šone priėjo savo gyvavimo aklavietę ir atsidūrė esminio pasirinkimo kryžkelėje.
5. Žūtbūt išsaugoti tautiškų ir krikščioniškų politikų įvaizdį.
Joje yra tik du keliai. Pirmasis – išrinkti „tikrą“ dešinįjį („konservatorių“ arba „krikščionį demokratą“) partijos pirmininku ir mėginti tęsti dviejų „sparnų“ sambūvio kursą.
Antrasis – „tikriesiems dešiniesiems“ atsiskirti ir įsteigti savarankišką darinį. Bet kuriuo atveju šiai grupei buvo ir tebėra svarbu, net priklausant grynai leftistinei partijai, žūtbūt išsaugoti tautiškų ir krikščioniškų politikų įvaizdį.
Kartu siekiama palaikyti patriotiškų piliečių balsus rinkimuose kaskart padedančią gauti viltį, kad TS-LKD vis dar esama pakankamai narių ir intelektualinio potencialo sugrįžti prie ištakų ir atgaivinti partiją kaip dešiniąją konservatyvią politinę jėgą.
Reikia pripažinti, kad toji viltis neišblėso ir po šiai dienai. Jai neleidžia užgesti daugelį metų naudojama gana veiksminga priemonė – vadinamieji teisingi balsavimai kai kuriais vertybiniais klausimais.
Tokiais praktiškai bereikšmiais balsavimais Seimo konservatorių frakcijos „tikrieji dešinieji“ ne tik rodo save kaip alternatyvą joje absoliučiai dominuojantiems leftistams, bet ir kursto lūkesčius, kad jie veikia kaip tuoj tuoj atsirasiančios ryžtingų lietuviškos Lietuvos gynėjų partijos būsimieji vedliai ir kovotojų už tokią Lietuvą avangardas. Ši taktika veikia – tuo tikinčiųjų gretos retėja lėtai.
Tačiau iš tiesų esminiai balsavimai dėl Tautinių mažumų įstatymo ir LGGRTC pertvarkų jau buvo visai kitokie ir virto tiesos akimirka. Jie aiškiai parodė, ką privalėtų padaryti tikras lietuviškos Lietuvos gynėjas.
Jis privalo nepaklusti savanoriškai priverstiniam balsavimui į Seimo salę varančiai nematomai jėgai ir išdrįsti savo balsavimu peržengti užbrėžtas raudonąsias globalios Lietuvos ideologijos linijas. Balsuoti prieš antilietuviškus įstatymus arba – kai tai prasminga ir būtina padaryti – nedalyvauti balsavimuose. Visa kita – pigi apgaulė ir gėdinga vaidyba.
Trys pretendentai atkurti konservatyvią ir patriotinę partiją neišlaikė būtent tokio jų tvirtumo ir tikrumo išbandymo. Visi suskydo. Užkirsti kelią LGGRTC sunaikinimui būtų užtekę, kad dar vasarą žodžiais karštai prieštaravęs tokiam sprendimui A. Ažubalis ir dar bent vienas jo kolega būtų atradę savyje drąsos balsuojant išeiti iš Seimo salės.
L. Kasčiūnas ir V. Rakutis kartu su I. Šimonyte, G. Landsbergiu ir kitais frakcijos kolegomis leftistais suvarė abu peilius į Lietuvos širdį klusniai balsuodami už du paskutiniuosius ją žudančius sprendimus.
Galbūt todėl, kad abiem sprendimams priimti balsų užteko, A. Ažubalis išdrįso (arba jam, kaip buvusiam sąjūdininkui ir užsienio reikalų ministrui, buvo suteikta privilegija) vienu atveju susilaikyti, kitu – nedalyvauti balsavime.
Būtent todėl abu aptariami balsavimai buvo šis tas naujo ir virto nei menkiausių abejonių nekeliančiu atsakymu į klausimą, ar galimai atsirasianti „tikrų konservatorių“ partija gintų lietuviškos Lietuvos gyvastį ir tvirtai grumtųsi, kad ji išliktų. Atsakymas akivaizdus – niekada.
Negana to, šie balsavimai padeda suprasti, koks iš tiesų yra abiejų „sparnų“ santykis „skėtinėje“ TS-LKD partijoje.
6. Lietuvos kompartija
Po tuo skėčiu glaudžiasi dvi grupuotės, o trumpai apibūdinti jų santykiui tinka istorinė analogija su kolaborantine Lietuvos kompartija. Joje iki 1989 m. įvykusių skyrybų glaudėsi neformalios „internacionalistų“ ir „tautininkų“ grupuotės.
Jos išpažino tą pačią komunistinę ideologiją ir jai ištikimai tarnavo. Bet šiek tiek skyrėsi papuošimais – viešos kalbėsenos ir elgsenos bruožais.
Šiuo atžvilgiu TS-LKD yra visiška LKP antrininkė ir jos gryniausia kopija. O apibūdinant tą panašumą suasmenintai, etnoglobalistai A. Ažubalis, L. Kasčiūnas, V. Rakutis, P. Saudargas skiriasi nuo kosmoglobalistų G. Landsbergio, I. Šimonytės, M. Maldeikio, K. Masiulio lygiai tiek, kiek „tautiškieji“ komunistai A. M. Brazauskas, J. Paleckis, L. Šepetys, G. Kirkilas skyrėsi nuo komunistų internacionalistų M. Burokevičiaus, J. Jermalavičiaus, V. Lazutkos, J. Kuolelio.
Abiem atvejais papuošimų skirtumai tiek tarp buvusių komunistų, tiek ir šių dienų konservatorių sparnų yra tik paviršutinišką ir apgaulingą takoskyrą slepiančios širmos. Tie papuošimai viso labo yra tik du kiek skirtingai nugrimuoti savo tautos ir valstybės išdavystės veidai.
Kuri Lietuvos išdavystė tarnaujant svetimai jėgai ir jos primetamai komunistinei arba globalistinei ideologijai – įžūliai atvira ar droviai slepiama tarnystė – yra atgrasesnė ir pavojingesnė, atsakyti nėra lengva.
Seniai išmokę ir jau įpratę tarnauti kitiems, TS-LKD „dešinieji“ lietuviškos Lietuvos negins. Savo prisitaikėliškais balsavimais jie neatšaukiamai parodė, kad niekada neišdrįs išsiveržti iš savojo ideologinio narvo – peržengti ideologinių globalios Lietuvos linijų.
Balsavimai paprasčiausiai atskleidė jų drąsos ir pasiryžimo dirbti Lietuvai ribas. O šios yra aiškios.
Kaip ir LSSR laikų „patriotiški“ kolaborantai, jie Seimo salės ideologiniame narve įrengtoje ir Trispalvės spalvomis nudažytoje plastmasinėje politinio smėlio dėžėje žaidžia savuosius „kovos už Lietuvą“ žaidimus.
Bet tie žaidimai trunka tik iki tos akimirkos, kai prireikus balsuoti kokiu nors Lietuvos ateičiai esminiu klausimu garsiai nuaidi narvo tvarkdario švilpukas.
Jį išgirdę „kovotojai“ skubiai ropščiasi iš savųjų žaidimų dėžės ir strimgalviais puola klusniai ir teisingai spausti nurodyto balsavimo mygtuko.
Jų įsmeigtus peilius į merdėjančios Lietuvos širdį teks ištraukti kitiems.
Autorius yra Lietuvos filosofas, politologas, vertėjas, visuomenės veikėjas, humanitarinių mokslų daktaras
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą