2017-04-29

Europos naikinimo kronika 9. Norvegija: „pabėgėlių“ integracija žlugo. Prof. V.Radžvilas siūlo gelbėtis kartu su Višegrado šalimis. Vengrija pabaigė statyti antrą antimigracinę užtvarą



Norvegija: „pabėgėlių“ integracija žlugo.

Lietuvos naikintojus, „pabėgėlių“ vežėjus, yra apėmusi idėja fiks, kad šituos „nekviestus svetelius“ reikia kuo skubiau įdarbinti, taip, neva, jie „greičiau integruosis“, nors kodėl jie turėtų integruotis, o ne grįžti pas save į namus, kaip numato Ženevos pabėgėlių konvencija?

Tokia kvaila idėja dėl „pabėgėlių“ įdarbinimo ne nauja. Ją puoselėjo jau daug anksčiai už mūsiškius „integrastus“ Norvegijos naikintojai.

Kaip rašo Pi-news, „jie stengėsi „pabėgėlius“ kaip galima greičiau įtaisyti dirbti, šią politiką paskelbė kaip mantrą. Tai turėjo būti geriausia integracija. Tai padaryti buvo nepaprasta, vietoj aukštos kvalifikacijos ir tiek pat motyvuotų „specialistų“, kurie Vokietijos ekonomikai turėjo užtikrinti laimingą ateitį, į Vokietiją ir į Europą atėjo neraštingi, neišsilavinę ir nemotyvuoti žmonės. Integracijos per darbą – tai kvaila tezė, kurią paneigė Norvegijoje atlikti tyrimai“.

Oslo universiteto „Ragnar Frisch Centre for Economic Research“ pažymėjo, kad „šių „pabėgėlių“ integracija į darbo rinką po penkių - dešimties metų įgyja priešingą kryptį. Užimtumas vietinių gyventojų ir imigrantų išsiskiria. Migrantai pradeda gyventi vien iš socialinių išmokų.“

Pi-news rašo, kad apie šio fenomeno priežastis „politkorektiški norvegai sąmoningai nutyli“.

Mano nuomone, šio fenomeno priežastis labai paprastas: tai ne pabėgėliai, o socialiniai parazitai, kuriuos globalistai veža ne gelbėdami juos nuo karo, bet tam, kad sunaikinti Europos tautas. Šie pPabėgėliai“ vyksta į Europą parazituoti europiečius, o ne dirbti. Apie tai kalba daugybė faktų, kuriuos esu išdėstęs anksčiau.

„Mus stebina šie rezultatai. Iš tikrųjų mes laukėme, kad žirklės tarp užimtumo vietinių Norvegijos gyventojų ir migrantų bėgant metams bus vis mažesnės, bet viskas atvirkščiai“, - pasakė Knutas Røed, vienas iš Oslo universiteto tyrinėtojų.

Norvegijos integracijos ministras Per Sandberg pažymėjo: „Net jei migrantams mes siūlome vis daugiau darbo vietų, mes negalime priversti juos įsijungti į darbo rinką. Tai priklauso nuo noro integruotis, būti kažkuo Norvegijoje“.

Likraštis „Verdens Gang“ apie šį tyrimą „su siaubu“ parašė: „blogos naujienos visuotinės gerovės Norvegijos valstybei“.

Jau praeitais metais Norvegijos policijos saugumo tarnyba (PST) perspėjo: „Musulmonų migrantai nepasiduoda integracijai ir tai gali sukelti ženklias problemas“. Mari Benedicte Bjørnland, PST dirrektorė, pasakė interviu televizijai, kad didelis skaičius asmenų, prašančių prieglobsčio, gali sukelti gana rimtas pasekmes Norvegijai. „Tai, suprantama, vėl politkorektiškas eufemizmas nušviečiant katastrofišką padėtį Vakarų Europoje“, - rašoma Pi-news.



Prof.V.Radžvilas siūlo gelbėtis kartu su Višegrado šalimis.

Dienraštyje Respublika skelbiamos prof. Vytauto Radžvilo mintys apie Lietuvos ateities problemą.

Mokslininkas mano, kad „Lietuvai yra priimtina vienintelė alternatyvi galimybė - ją siūlo Vidurio Europos šalys. Tai nėra scenarijus ta prasme, kad negali būti nė kalbos apie skirtingų greičių Europos Sąjungą ar žaibišką voliuntaristinį vadinamosios federacijos įkūrimą.“ Jo nuomone, „Vidurio Europos šalių siūlomas variantas kviečia ieškoti visiškai naujo ES performatavimo idėjinio taško. Kitaip tariant, turi būti atsisakyta antikrikščioniškos, tautas ir valstybes siekiančios asimiliuoti liberalmarksistinės ideologijos. Šis kelias ne iš karto virstų apčiuopiamu projektu, tačiau jis galėtų greitai pasiūlyti gana praktiškų politinių sprendimų. Atsisakius minėtų ideologinių nuostatų, būtų laiko galvoti apie galimą politinės sąjungos modelį ir vykdyti politiką, leidžiančią spręsti tai, ką vadinčiau gyvybiniais prioritetiniais uždaviniais. Pavyzdžiui, multikultūralistinės ideologijos atsisakymas leistų įgyvendinti iki šiol dėl ideologinių, o ne techninių priežasčių neįgyvendintą dalyką - ES sienų kontrolę. Tai, kad šitokie dalykai yra realūs, rodo Vengrijos pavyzdys: šalis valingu veiksmu pasiekė to, kad joje pabėgėlių antplūdžio nėra.“

Vytauto Radžvilo nuomone, „tokius pokyčius įgyvendinti reikia intelektualiniu lygiu, t.y. pradėti ryžtingą kovą su minėta demagogija. Migrantų atveju akivaizdžiai žaidžiama vadinamojo izoliacionizmo ir uždarumo korta. Sąmoningai yra painiojami skirtingi dalykai. Jokia šalis negali būti uždara, ir tam tikra gyventojų migracija yra savaime suprantama. Tačiau visai kas kita yra tokio tipo migracija, kurios liudininkais tapome pastaraisiais metais. Migracija, kuri faktiškai yra tautų kraustymasis, negrįžtamai pakeičia ištisų šalių demografinį ir kultūrinį veidą. Juk šitokią demografinio ir kultūrinio šalių keitimo politiką vykdė ir Sovietų Sąjunga. Manyčiau, kad ypač šalys, turinčios sovietinio eksperimento patirties, turėtų vieningai ir darniai tai pasakyti dabartinei ES vadovybei, bet kol kas apie šiuos dalykus atvirai kalba tik Vengrija.“

Vytatautas Radžvilas atkreipia dėmesį į Vakarų ideologinių klišių mechaninį kartojimą Lietuvoje.

Jis sako: „...iš Vakarų perimtos ideologinės klišės apie autoritarinio nacionalizmo ir populizmo grėsmes, falsifikuojami net paprasčiausi empiriniai faktai. Pavyzdžiui, ką reiškia terminas radikali dešinė, taikomas Gerto Vilderso (Geert Wilders) laisvės partijai Nyderlanduose, partijai „Alternatyva Vokietijai“ ar Marin Le Pen (Marine Le Pen) vadovaujamam Nacionaliniam frontui Prancūzijoje? Susipažinus su šių partijų programomis, akivaizdu, kad tai yra paprasčiausios tautinės partijos, įžvelgiančios tokias grėsmes, kokias mūsų visuomenė matė sovietmečio pabaigoje. Grėsmės, kad jų šalys praras kultūrinį tapatumą, o galiausiai žlugs ir politiškai, yra realios.

Niekas Lietuvoje net nemėgina apmąstyti fakto, kad tuose pačiuose Nyderlanduose arba Austrijoje atsirado imigrantų politinės partijos, keliančios iki šiol neregėtus reikalavimus. Jos teigia, kad neprivalo integruotis naujose gyvenamose šalyse. Taigi, aiškiai pasakoma, kad imigrantai neprivalo mokytis kalbos, perimti kultūros ir jiems turi būti suteikta teisė laikytis savo gyvenimo būdo ir papročių, kiek tai viešumoje neprieštarauja šalies įstatymams. Žvelgiant politiškai, tai reiškia viena: šios partijos jau atvirai sako, kad tos šalys yra nebe šimtmečiais jose gyvenančių tautų nuosavybė. Nuolaida viešumoje nerodyti kai kurių savitumų su sąlyga įsivesti savą tvarką imigrantų bendruomenėse reiškia, kad kol dar netapo dauguma, jie sutinka išoriškai laikytis gyvenamų valstybių taisyklių. Faktiškai šis tariamas geranoriškumas yra laikina neapibrėžta nuolaida, kuri nustos galioti, kai šios bendrijos virs gyventojų dauguma. Visa tai rodo, kad yra pereita į visiškai naują politinės organizacijos lygmenį.


Būtent aptariamo pobūdžio situacija sukūrė tai, ką šiandien regime pas kaimynus latvius: nors nuo Latvijos nepriklausomybės atkūrimo praėjo beveik trys dešimtmečiai, vis dar regime egzistuojančią įtampą tarp jos latvių ir rusų bendruomenių. Šios įtampos šaltinis yra potekstėje slypintis klausimas - kieno šalis.“



Vengrija pabaigė statyti antrą antimigracinę užtvarą.

Praėjusį penktadienį Vengrijos vyriausybė agentūrai AFP pranešė, kad antroji pasienio su Serbija tvora, dar vadinama „išmaniąja“ — baigta. Ji apsaugos Vengriją ir visą Šengeno zoną nuo nelegalių migrantų.

2015 metais per Vengrijos teritoriją toliau į Vakarų Europą perėjo 400000 nelegalų. Vengrų vyriausybės teigimu, ši tvora kainuos kelis kartus pigiau, negu nelegalių migrantų išlaikymas ir jų daroma žala valstybei.

Vengrijos premjero Viktoro Žodžiais šaliai didžiausią grėsmę kelia finansinio spekulianto Džordžo Sorošo fondai ir įstaigos, kurios ir skatina nelegalią migraciją į Europą. Viktoras Orbanas Šorošą pavadino „laudies priešu“.

Ankstesnės kronikos:





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą