2017-04-26

Pederastai ir juvenalinė justicija. Žmogaus teisių gynėjos Irinos Bergset pasakojimas apie gyvenimą Norvegijoje (3 d. pabaiga)



Vaikus paėmė tuojau pat, nedavė persirengti, man neparodė jokių popierių, jokio nutarimo. Po paėmimo procedūros aš buvau šoko būsenoje: dabar aš turėjau įrodyti, kad aš – gera mama.

Norvegijos laikraščiuose aprašė atvejį: vieną berniuką, kurį paėmė pas motiną vaikystėje, prievartavo visose prieglaudose. Jis sulaukė 18 metų, nupirko šautuvą, atėjo „namo“ ir sušaudė įtėvius.

Kitą norvegą berniuką paėmė – jis verkė, norėjo pas mamą. Gydytojai pasakė – tai paranoja. Jį primaitino vaistais ir iš jo padarė daržovę. Po spaudos kritikos jį gražino atgal motinai invalido vežimėlyje. Jis jau negalėjo kalbėti, sublogo 13-15 kg. Tai buvo distrofija, įvyko negrįžtami pokyčiai.



Po vienintelio pasimatymo su manim mano vyresnis berniukas pasakė, kad jis parašė laišką į rusų konsulatą: Aš mirsiu, bet aš vis vien pabėgsiu iš Norvegijos. Aš negyvensiu koncentracijos stovykloje.“ Ir jis pats sugebėjo organizuoti savo pabėgimą. Per internetą jis susirišo su lenku Kšištofu Rutkovski, kuriam jau pasisekė išgelbėti lenkaitę iš norvegiškos prieglaudos.

Lenkas paskambino man pačiu paskutiniu momentu, kada viskas buvo paruošta, ir pasakė: „Jeigu aš išvešiu jūsų sūnų be jūsų, – tai bus kidnepingas, svetimo vaiko vagystė, o jeigu su jumis, tai aš tiesiog padedu šeimai“. Man buvo sunku apsispręsti, bet pasirinkimas baisus: žūti visiems trims Norvegijoje arba išgelbėti bent save ir vyresnį sūnų... Neduok Dieve, niekam to patirti!

Lenkijoje mes išbuvome tris mėnesius. Motina tiktai Rusijoje turi ryšį su savo vaikais, yra šeimos teisės subjektas. Europoje – niekur. Mano vaikas pradžioje įgijo norvegę įmotę. Po to mus sustabdė pagal užklausimą neva „kitos“ oficialios norvegės mamos. Užklausime rašoma: „Kažkokia teta – tai esu aš – išvogė vaiką Norvegijos teritorijoje“. Tada Lenkija, pagal Europos įstatymus, suteikė mano vaikui lenkę įmotę.

O kad paimti vaiką iš Lenkijos į Rusiją, mano mama – tai yra mano sūnaus senelė, tapo rusiška įmote. Tokiu būdu, įvyko mainai tarp lenkų ir rusų įmotėmis. Štai jums norvegiškas tėvas numeris vienas, lenkiškas įtėvis numeris du ir rusiškas įtėvis numeris trys. Tikra motina Europoje nesiskaito.

Štai situacija: Irina C. Aštuoniolika metų išgyveno Anglijoje. Ji ten turėjo draugą. Gimė duktė. Vieną kartą Irina atsitiktinai sužinojo, kad jos sugyventinis – sadomazochistų klubo narys. Jos mergaitė žiūri televizorių – rodo vietinį lenktynininką. Mergaitė sako: „Mama, o šitas dėdė ateidavo pas mane žaisti gydytoją. О! O šita teta su manim žaidė vonioje...“

Įsivaizduojate, kai tau tavo vaikas sako kažką tokio?..

Irina nuėjo pas anglų vaikų psichologą, o tas jai pasakė: „Brangioji, jūs – atlieka, jūs – vakarykštė diena. Tai ne iškrypimai, tai kreatyvus seksas elitui“. Ji užsičiaupė ir po truputį ėmė krautis daiktus, ruošti savo atsitraukimą į Rusiją. Išmintinga moteris...

Iš pradžių Norvegijoje buvo legalizuotos vienalytės santuokos. Po to legalizuotas vaikų įvaikinimas vienalyčių tėvų. Ten šventikai – moterys ir vyrai – atvirai pareiškia apie savo netradicinę orientaciją. O dabar ten atsirado drąsuoliai, kurie kelia klausimą dėl teisės tuoktis su vaikais.

Jeigu mes, tradiciniai tėvai, kaip daržovės, sėdėsime ir lauksime, tai mes pralaimėsime šitą karą su vienalyčiais arba su kitokiais genderiais už mūsų ir jūsų vaikus. Šiandien eksperimento zona yra Šiaurės Europa, Vokietija plius JAV ir buvusios britų kolonijos: Kanada, Australija, Naujoji Zelandija – tai „karšti taškai“, iš kur aš gaunu „SOS“ signalus iš rusių motinų. Tai pirmieji signalai karo už šventą tradicinę rusišką šeimą.



Mintis apie būtinybę atviro pasipriešinimo neleido man palūžti, neišprotėti, ten, Norvegijoje.

Kiekvienas iš tėvų Rusijoje turi suprasti. Pr pastaruosius 30 metų struktūros, suinteresuotos prekyba vaikais, užsiėmusios perskirstymu demografinių masių, įteisino nuostatą, kad tėvai ir vaikai – tai ne vienas vienetas. Dabar vaikai priklauso kažkokiai abstrakčiai visuomenei arba valstybei. Maža to, pagal 1980 metų Gagos konvenciją dėl vaikų vogimo, kurią pasirašė Rusija 2011 metais, vaikai priklauso teritorijai, kurioje gyveno paskutinius tris mėnesius.

Šių nužmogėjusiųjų filosofiją dalinai atskleidžia valdančiosios Norvegijos Darbo partijos projektas, apie kuri aš tik nesenai perskaičiau Norvegijos MIP. Vaikų reikalų ministras Lisbaken nesivaržydamas sako: „Aš – homoseksualistas. Aš noriu, kad visi šalies vaikai būtų tokie, kaip aš“.

Jie inicijavo valstybinę programą atlikti eksperimentą: vaikų darželiuose buvo išimta visa „Pelenės“ tipo literatūra, visos Brolių Grimų pasakos. Vietoje jų buvo parašyta kita literatūra, lytinė - „ščion literatur“ kaip „Karalius ir karalius“ arba „vaikai gėjai“. Ten, pavyzdžiui, princas įsimyli į karalių ar princą, mergaitė princesė svajoja ištekėti už karalienės. Pagal įstatymą vaikams jau vaikų darželyje ant puodukų auklėtojai privalo skaityti tokias pasakas ir rodyti paveikslėlius.

Buvo toks atvejis. Rusų turistai nuvyko į Naująją Zelandiją su trumpalaike viza, pavyzdžiui, 7-dienų, – mama, tėvas ir vaikas. Tėvai ar tai suriko ant vaiko, ar tai vaikas garsiai verkė – iš kavinės ar viešbučio paskambino į vaikų gynimo tarnybą. Atvažiavo „gelbėtojų“ brigada, ir vaiką paėmė, „išgelbėjo“ nuo „tėvų-sadistų“. Rusijos diplomatai kovojo daugiau nei metus tam, kad vaikas galėtų turėti pasimatymus su savo biologiniais tėvais.

Aš jau du metus kovoju už teisę gauti pasimatymą su jaunesniu sūnumi. Breivikas, sušaudęs 80 žmonių, turi teisę skambinti kiekvieną dieną savo giminėms. Nuteistieji mirties bausme visame pasaulyje turi susirašinėjimo ir skambučio teisę, o motina neturi galimybės net pakalbėti su savo vaiku!



Tarp kitko, Breivikas „gelbėjo“ Norvegiją nuo šios valdančiosios partijos „Arbait parti“, o paskelbė, kad jis neapkenčia musulmonų. Breiviką keturių metų išprievartavo norvegė motina. Ji „Barnevarn“ atėmė ir paleido „etapais“. Kiekviena šeima pabandė jo „skonį“. Po to devynis metus jaunuolis ruošė savo akciją. Manau, jį dabar izoliavo ir pasakė: „Mes tau rūmus pastatysim, viską, ko nori, tiktai tylėk šia tema!“. Šis aspektas palaipsniui išplaukia MIP. Švedų žurnalistai jau iškapstė šią istoriją.

Kiekvienus penkis metus Barnevarn daro ataskaitą apie migrantus, kurių vaikų daugiausiais pas Barnevarn. Top lentelės viršuje Afganistanas, po jo Eritrėja, po jos Irakas. Iš baltų vaikų Rusija pirmoje vietoje, bendrame sąraše – ketvirtoje.

Tikrieji tėvai gauna iš valstybės leidimą pasimatymui su pavogtais vaikais – po 2 dvi valandas vieną kartą per pusmetį. Tai maksimumas. Dabar mano vyresnis sūnus, kuris pabėgo į Rusiją, virtualiai privalo būti jų vaikų namuose, kaip nuosavybė norvegų bifolkingo (gyventojų), iki 23 metų.

Kalbėti reikia ne apie pedofiliją kaip tokią. Tai kitas fenomenas. Vienoje tik Norvegijoje 19000 nevyriausybinių draugijų skirtų perprofiliuoti vaikus iš „senovinių“ (vyrų, moterų) į kitus netradicinius genderius.

Vaikas priverstinai vystomas į tam tikras netradicines genderines kategorijas. Tai, ką pasakojo mano mažylis sūnus, tai jau ne primityvi pedofilija, o tam tikras „organizuotas“ treningas, nutaikytas į kitokią orientaciją.

Ir kol visi svarsto, tikėti ar netikėti, jau atsirado visa karta tėvų, kuriems tenka su šiuo siaubu gyventi.

Visa tai šiuolaikinėje Europoje pateikiama kaip tolerancijos rūšis. Neva, vaikai turi teisę į seksualinį pasirinkimą nuo pat gimimo, turi teisę į seks-įvairovę. Prieš mus su jumis, prieš tėvus ir vaikus, veikia gerai organizuotas pasaulinis nusikaltėlių tinklas. Ir, panašu, atėjo laikas, kad pripažinti tai sąžiningai ir atvirai ir pradėti kiekviename Rusijos policijos rajono poskyryje ir visoje jos valdžios vertikalėje įvedinėti specialius padalinius priešinimuisi šioms demografinio banditizmo tarptautinėms grupuotėms.

Aš kviečiau žmones „Vaikų gynimo“ maršo metu įžvelgti už gražios „juvenalinės justicijos“ kaukės, kuri pristatoma mums neva „gelbėtoja vaikų nuo tėvų alkoholikų“, – globalų eksperimentą keičiantį genderį pas mūsų vaikus. Tai siaubingas eksperimentas, kuris beveik trisdešimt metų jau vyksta visoje Europoje.

Ten, Europoje, ir Kanadoje, ir JAV, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, visur už Rusijos ribų – tėvystė sutrypta ir išskaidyta. Tėvystė, kaip ryšys tėvų su vaiku, planingai naikinamas. Skaičiai vaikų paėmimo – 200 tūkstančių Norvegijoje, 300 tūkstančių Švedijoje, 250 tūkstančių Suomijoje, Vokietijoje, Izraelyje – toks pats milžiniškas skaičius – tai pavogta karta.

Daugiau šimto rusiškų šeimų šiandien stovi ant kelių aplink Rusiją ir šaukia „Mes svečiai iš jūsų ateities. Pas mus Vakaruose pavogė mūsų vaikus. Žiūrėkite į mūsų nelaimę ir mokykitės. Prabuskite, sustabdykite trečiojo tūkstantmečio marą. Pastatykite geležinę uždangą tolerancijai ir iškrypimams. Išspauskite šitą purvą už Rusijos ribų!“





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą