Šiomis dienomis, prasidėjus vienos mažumos inspiruotam puolimui prieš profesorių V. Rakutį, V. Valiušaitį ir Genocido tyrimo centro naująjį vadovą, tenka kartkartėmis įsivelti į diskusijas su dalies žydų pretenzijoms kaltinti visą lietuvių tautą dalyvavimu Holokauste pritariančiais žmonėmis (neišskiriu vienos kokios nors tautybės). Galiu pasidžiaugti bent tuo, kad dažniausiai pavyksta diskutuoti „be pykčio“, abiem pusėm stengiantis išgirsti viena kitą.
Bet taip ir lieku nesupratusi, ko siekia patys žydai. Ar jie numato, žino, kada bus padėtas taškas jų siekiams žeminti lietuvius nuolatiniais reikalavimais „pripažinti savo kaltę“, nors kokią kaltę gali „išpažinti“ karta, kuri karo metais nė gimusi nebuvo? Galbūt žydai turi kokių argumentų ir paaiškinimų, kuriuos būtų galima pasistengus suprasti, bet jais nesidalina. Tik reikalauja ir priekaištauja. Na, tiek to. Pasidžiaukim, kad atsiranda žmonių, su kuriais jau bent įmanoma kalbėtis (aš save irgi prie jų priskiriu).
Taigi, su tais, kurie nori girdėti, aš norėčiau pasidalinti tuo, kaip krikščionių Bažnyčia tvarkosi su dažnais kaltinimais dėl tų veiksmų, kuriais Bažnyčia „nusikalto“ prieš keletą šimtmečių (raganų deginimai, perkami/parduodami nuodėmių atleidimai-indulgencijos ir pan.), bet kuriuos Bažnyčios nedraugai primena nuolat ir vis dar reikalauja atgailos.
Štai kaip tai komentuoja kunigas Ričardas Doveika Laimos Lavastės knygoje „Kunigas Ričardas Doveika“. Jis pripažįsta, jog Bažnyčia gėdos periodu laiko ir „raganų“ deginimą, ir inkviziciją, ir prekiavimą indulgencijomis. Kartu jis atkreipia dėmesį į tai, jog „tos skausmingos patirtys tampa puikia galimybe ar įrankiu toliau diskredituoti Bažnyčią, tuo žaisti. Bažnyčia per Joną Paulių II, dabar jau šventąjį, ir kitomis progomis bei kitų popiežių lūpomis yra atsiprašiusi už visas istorijoje padarytas klaidas. Koks yra civilinio pasaulio ir visuomenės atsakymas? Atleido? Nelabai, ne visada, ne už viską. Tad ko mes norime? Ar norime, kad bloga daręs suprastų nebedarytų ir toliau gyventų? Ar kad bloga daręs visą likusį laiką jaustųsi skolingas ir be perstojo teikiantis kompensacijas? Tačiau tai neatleidžia nuo atsakomybės. [...] Bet kas šiandien iš pasaulinės valdžios, iš netikinčiųjų, agnostikų, kurie galbūt ir yra tamsos pasaulio pusė, kovojanti su Evangelija ir matanti tik netobulumus, nori apsivaliusios, savo misiją atliekančios Bažnyčios?“ Ir atsako į tą klausimą: „Tikrai yra jėgų, kurios nenori apsivaliusios, prisikėlusios Bažnyčios, o siekia ją visada matyti viduramžių klampynuose išsipurvinusią ir niekaip neišskalbiančią savo balto apsiausto. Yra norinčių tokios Bažnyčios, kuri nieko kito nedarytų, tik klūpėtų ant kelių ir atsiprašinėtų, mokėtų ir mokėtų kompensacijas. O tarp tų nenorinčių yra daug tų, kurie šiandien formuoja žmonių sąmonę“.
Kalbama apie Bažnyčią ir netikinčiųjų pretenzijas jai. Knyga išspausdinta 2020 m. Nėra pagrindo sieti minčių, išsakytų tame kontekste, su šiandieniniu totaliniu puolimu prieš visus, kurie nori kurti ateities Lietuvą – dirbančią, einančią į priekį, o ne nuolat klūpančią ant kelių ir mokančią visokias kompensacijas. O juk negalima nematyti, kad KAI KAS nori būtent šito…
Šaltinis:https://www.facebook.com/juratesofija.lauciute
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą