Bažnyčios veikla buvo neatsiejama nuo išsivaduojamosios kovos. Svarbus vaidmuo saugant lietuvybę teko to meto žemaičių vyskupui. Vietiniai cariniai gubernatoriai tikrindavo bažnyčiose sakomų pamokslų turinį. Jie turėjo būti sakomi rusų kalba. Drąsūs kunigai kalbėjo lietuviškai, o kai reikėjo sukilti, ėmė vadovauti sukilimui. Toks sukilėlių vadas buvo kunigas K. Kalinauskas.
Vadžgirio (Jurbarko rajonas) parapijos dokumentuose radau dokumentą rusų kalba, rašytą gražia raštvedžio rašysena, kad laidotuvėms reikėjo gauti vietinės carinės valdžios leidimą.
Jauna kaimo mergaitė Stefutė, baigusi siuvėjų kursus pas kaimo siuvėjus, atvyko ieškoti darbo į Kauną. Darbo ilgai negalėjo susirasti. 1918 m. ji parašė laišką laisvos Lietuvos prezidentui A. Smetonai, prašydama, kad jai padėtų surasti siuvėjos darbą Kaune. Jaunuolė Stefanija sulaukė prezidento laiško su atsakymu, kad jei bus pranešta, kai tik susidarys galimybė.
Laukė. Ištekėjo. Per tą laiką siuvo privačiai namuose su dar ir dabar saugoma „SINGER“ siuvimo mašina. Klientų netrūko. Tikėjosi, kad Prezidentas padės jai įsidarbinti kokioje nors valstybinėje įmonėje.
Vokiečių okupacija. Keičiasi dienomis žmonių likimai. Jos namas, kaip ir daugelio gretimų namų gyventojų namai, pateko į žydų geto teritoriją. Rizikuodama savo ir vyro gyvybe, Stefanija slėpė ir globojo žydų šeimų paliktus vaikus, nuo jaunų dienų nesiskirdama su malda.
Potvyniai Kaune sunaikino turtą. Lietuvą okupavo Rusija. Lietuviai vyrai buvo gaudomi į tarybinę kariuomenę. Vyrą savo paprastumu (staigiai nustumdama į kampą vyrą ir užmesdama skudurais, o pati užstojusi vyrą ) nuo tarybinės kariuomenės išsaugojo melsdamasi. Kai įsiveržę enkavedistai rėkdami paklausė: „kur tavo vyras“? Stefanija skubiai atsakė: „kad tikriausiai pas mergas, nes jau kelinta diena kaip jis negrįžta. Suraskite jį man.“ Rusai atsakė, kad suras. Maldose prašė, kad tik kaimynai nepaskustų.
Ji viena stovėdavo prie savo sodybos vartų, nes vyras negalėjo rodytis. Augino rožes. Prekiavo visada savo augintomis, ką tik skintomis rožėmis. Vakarėjant, kai likdavo neparduotų rožių, jų nepalikdavo kitai dienai, bet išdalindavo papuošimui Kauno bažnyčioms, taip įgydama „rožių karalienės“ titulą, kurią prisimena dar ir dabar atvykę pirkti rožių. Pati skiepijo rožes, jas gydė nuo ligų, daugino, keitėsi daigais su rožių augintojais, mokė kitus auginti rožes ir taip įgyjo Kauno mieste ir rajone geriausiai tvarkomos sodybos diplomus, padėkas.
Gretimais jos gyvenamos vietovės atsidarė siuvimo ir mezgimo fabrikas „Gegužės 1-ji“, fabriko filialai Kauno rajone. Naujai įmonei reikėjo darbuotojų. Uoli siuvėja Stefanija aukštinama pareigose, apdovanojama, tęsia ir individualią veiklą, savo sklype augina rožes. Vyras, uolus talkininkas, dėkingas žmonai, sugebėjusiai išsaugoti jį nuo tarybinės kariuomenės.
Atgavus nepriklausomybę, viena iš pirmųjų prisidėjo parama prie atgautų bažnytinių pastatų iš valstybės išpirkimo, bažnyčių remonto. Storas pluoštelis padėkos paveikslėlių su parapijų kunigų parašais, liudija, kad ji prie Lietuvos dvasinio atgimimo iš savo santaupų prisidėjusi ne mažiau, kaip dabartiniai rėmėjai, kuriems už tai, nereikia sumokėti valstybei mokesčių. Mačiau jos aukomis remiamų bažnyčių remontus, bet niekur neradau jose marmuro plytelėje užrašo su Stefanijos S. vardu. Juto tai Stefanija ir nusprendė ne dėl puikybės savo sklype už jos dar neišpasakotą, dievišką mistiką ir stebuklais paženklintą gyvenimą, iš savo sąžiningo gyvenimo, kaip liudijančią auką, nusprendė įprasminti į Lietuvos dvasinį atgimimą – įprasminant „Švenčiausios Mergelės Marijos Lietuvos laisvės“ titulo koplyčioje.
Šitą jos dvasinį įprasminimą ir dvasinę dovaną į kitokią Lietuvą, šventinant koplyčią, matė to meto žiūrovai pamėgtoje sekmadienio televizijos laidoje „Svetimo skausmo nebūna.“ Ji, 80-metė Stefanija, rūpinosi kitokia Lietuva visa savo esybe ir darbu, iš savo santaupų, vilėsi, kad bus kitokia Lietuva. Ruošiant laidą, žurnalistei Aurelijai Stefanija su džiaugsmu rodė saugomą Prezidento A. Smetonos laišką ir braukė ašaras, po daugelio metų prisiminusi, kad tada rūpesčiuose buvo paskendusi Lietuva, o prezidentas vis tiek surado laiko ir atkreipė dėmesį į ją, jauną mergaitę, atsiuntė laišką. Kalbėjo žurnalistei, rodydama ir raštus, ir kiek paaukota Caritas organizacijai, bažnyčioms. Rodė valstybinius apdovanojimus ir guodėsi patyrusi nepritarimo nuoskaudą, ir abejonių iš dvasininkijos, kad ji 80 - metė ryžtasi pastatyti koplyčią.
Getas, Holokaustas, koplyčia
Okupacijos metais Stefanija glaudė savo namuose iš lagerių grįžusius neregistruojamus tautiečius. Jos patalpose rinkosi religiniam auklėjimui susibūręs pogrindžio jaunimas, vienuolės, kunigai. Skubėjo Stefanija, nes vyras palaidotas, o laikas, kaip paridentas nuo kalno akmuo, kuo tolyn tuo greičiau rieda. Norėjo iki mirties suspėti padaryti savo dvasinius įsipareigojimus, svarbius Lietuvos laisvei, atsidėkodama Dievui už laimingai nugyventus metus ir laimingai išgyventus sunkumus. Nieko neprašė aukoti, netgi prašyme bažnyčios vadovams buvo parašyta, kad jokios aukos nebus renkamos, tik kad jai netrukdytų įgyvendinti savo noro. Tie, į kuriuos ji, kaip parapijietė kreipėsi patarimo savo planams, prašė iš Stefanijos tik pinigų, ir nestatyti koplyčios. Kiti sakė: „kvaila boba“. Stefanija atsakė: „raskite daugiau Lietuvoje tokių „kvailų“ bobų, kad statytų koplyčias, o ne pakelės karčiamas“. Jos planus suprato ir įvertino jo eminencija kardinolas V. Sladkevičius. Jis sakė, kad Lietuva atgims tik iš koplyčių ir kaimo bažnyčių, matė, kaip užėjus liberalizmo bangai, Lietuvoje buvo griaunami bažnyčių altoriai, kad netgi tekdavo įsikišto policijai (Šito Vatikanas tikrai neįsakė daryti). Ką šiandieną matome karantino metu iš didesnio paklusnumo politikams nei Dievui uždarant katedras.
Iš vakaro, aplankęs kardinolas V.Sladkevičius jau paruoštą šventinimui koplyčią, ir padėkojęs Stefanijai, paprašė savo padėjėją, kaip ilgametį Stefanijos S. parapijos buvusį kunigą vyskupą V.Michelevičių, pašventinti ponios Stefanijos privačią koplyčią, kaip jos vilties įsikūnijimą – laisvai Lietuvai. Koplyčia iškilo toje vietoje, kur daugelį metų buvo auginamos rožės ir padėjo Stefanijai sukaupti dalį lėšų koplyčios statybai. Tad iškastos iš Stefanijos sklypo kardinolui patinkančios rožės, pačios Stefanijos buvo pasodintos kukliame kardinolo kiemo skverelyje. Keletą rožių krūmelių, vėliau padovanojo ir kardinolą daugelį metų rėmusį tremtyje kunigas A. Blynas.
Koplyčia yra buvusio žydų geto teritorijoje, mena dvasingą krikščionybės praeitį okupacijos metais ir jos atgimimą, nauja Lietuvos katalikų bažnyčios laisvę atgavus nepriklausomybę.
Vasarą čia gausu žydų turistų. Kartą pamačiau, kaip vienas žydas, nutolęs nuo grupės, vaikštinėjo prie namo, vis dairydamasis į kiemą. Pakviečiau vidun. Jis turėjo laišką, gautą iš ponios Stefanijos, ir teiravosi, ar ji dar čia gyvena?
Stefanija vaišino svečią ir ilgai kalbėjosi. Atsisveikindama su svečiu, prie vartelių, Stefanija padavė jam dėžutę. Svečias atsiklaupė prieš ją.
Išėjus svečiui, Stefanija papasakojo, kad „Gegužės 1-sios“ fabrike, kur ji dirbo, dauguma viršininkų buvo žydai. Vienas žydas, emigruodamas (buvo tokia žydų emigracijos banga iš komunizmo rojaus) iš komunistinės TSRS, ir negalėdamas pervežti į Izraelį daugiau nei leidžiama aukso, auksinę grandinėlę padovanojo Stefanijai, sakydamas, kad laukia neaiški kelionė, prašė pasimelsti ir dėvint grandinėlę jį prisiminti. Būtent šią auksine grandinėlę, su žydo ir jo žmonos inicialais, Stefanija ir sugrąžino. Atgavęs šeimos relikviją, svečias iš dėkingumo atsiklaupė. Jis pasakė, kad tai šeimos vestuvinė dovana, ji bus didžiausia dovana žmonai.
Seno žydo nusižeminimas ir atsiklaupimas prieš Stefaniją, manau, buvo ilgo gyvenimo tikrovės subrandintas pripažinimas, kad lietuviai yra labai dori žmonės.
Kada mes, trisdešimt metų klajoję, panašiai kaip Mozė ir žydų tauta, tik ne po Sinajaus dykumą, bet po dykumą globalizmo, prisirinkę galvose neoliberalizmo smėlio, baigsime triūbyti apie „gerovės Lietuvą“? Kada mes, pagaliau, pamatysime paprastą žmogų, kaip tai padarė Antanas Smetona. Kada mes imsime rūpintis ne visu pasauliu, o Lietuvos žmonėmis, atsiklaupsime prieš šiuos teisuolius, gelbėjusius artimą, auginančius rožes ir statančius koplyčias?
Kada mes nubrauksime Lietuvos piliečių džiaugsmo, vilties, pasitikėjimo vieni kitais ašaras, kaip šis mano paminėtas žydas, suklupdamas prieš krikščionę, kito tikėjimo pensininkę, lietuvę močiutę, parodantis, koks investavimas daro dorais Lietuvos piliečiais, nuo kurių tampa kitokia Lietuva.
P.S. Atsikvošėkite Sveikatos ministrai, patarėjai bent jau po karantino įtampos, ir viešai pasakykite, kokiomis lėtinėmis ligomis sergantiems ligoniams negalima vartoti COVID 19 vakcinos? Nėra universalios vakcinos. Kai perskaičiau seseriai konkrečiai ligai skirtų vaistų (visi vaistai turi savo paskirtį) gamintojų išaiškinimą ir paskutinė, ilgame aiškinimo lapelyje pastaba – gali ištikti ir mirtis! Dievo įsakymas: NEŽUDYK !
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą