2020-01-23

Eduardas Hodos. Žydų fašizmas, arba Chabadas-kelias į pragarą (Juodasis skyrius)




Knygos vertimo pradžia:

Skyrius 2. Rudasis (pradžia)

Skyrius 2. Rudasis (pabaiga)

Skyrius 3. Juodasis


KIJEVAS RŪKE



Manau, kad mano skaitytojams nereikia pristatyti Michailo Evgrafovičiaus Saltykovo-Ščedrino - didžiojo rusų rašytojo vardas daugeliui iš mūsų yra žinomas nuo mokyklos laikų. Nepaisant to, esu įsitikinęs, kad šios eilutės, jo plunksna parašytos, nėra plačiai žinomos:

„… Surinko viršininkas žydulius ir sako jiems: „Sakykite, niekšai, kame, jūsų nuomone, yra didžiausia žala? Ir atsakė žyduliai vienbalsiai: „Iki tol, mūsų nuomone, tikros žalos nebus, kol mūsų programos visos dalys nebus įvykdytos. O mūsų programa štai kokia. Kad mes, žyduliai, kalbėtume, o visi kiti tylėtų. Kad mūsų, žydulių, pasiūlymai būtų priimami nedelsiant, o kitų norai nebūtų vykdomi. Kad mus, niekšus, myluotų ir lepintų, o kitus – pančiotų. Kad apie mus, niekšus, niekas nedrįstų net žodžio pasakyti, o mes, žyduliai, ką norime, tą ir darytume. Štai kada visa tai be išlygų bus įvykdyta, tuomet bus gauta tikra žala.“ (М.Е. Салтыков-Щедрин. Собрание сочинений, т. 15, кн. 1, стр. 296. Москва, изд-во «Художественная литература»). 

Pusantro šimtmečio nuo šių eilučių parašymo praėjus galima konstatuoti: programa, trumpai ir suprantamai išdėstyta Saltykovo-Ščedrino, faktiškai įgyvendinta - „viskas visose dalyse“. Ir apie tai atvirai pareiškia patys „niekšai“, kurie, atšventę pirmąją pergalę Raudonojoje aikštėje, pažadėjo: „bus Tęsinys“.

Praėjusių metų gruodžio mėnesio chabadiniame žurnale „Iš širdies į širdį“ - tame pačiame, kur Vadimas Rabinovičius pasigyrė savo revoliuciniais pasiekimais, - pasirodė leidinys „VISAS DARBAS BAIGTAS“:

Kserokopija straipsnio „Visas darbas baigtas“
„Iš širdies į širdį“ (Nr.50, gruodis 2004 m. psl. 26).


Dabar, po beveik dviejų tūkstančių išvarymo metų, kai mes esame labai arti išsivadavimo, pradeda išsipildyti Yeshayau pranašystės: „Aš grąžinsiu jūsų teisėjus, kaip anksčiau, ir jūsų patarėjus, kaip ir pradžioje“. Visagalis atsiunčia savo pranašą, Liubavičių Rebe Karalių Mošiachą ir skelbia Izraelio žmonėms: „Mes esame kelio gale!“ Teisuolio akys mato tai, ko mums, paprastiems žmonėms, neleidžiama pamatyti. Teisieji mato ir sako mums: baigtas darbas surinkimo šventumo kibirkščių, kurias žydai rinko nuo pat išėjimo iš Egipto, pasaulis yra pasirengęs! Baigę darbą po mūsų išvarymo ir visas pasaulis dega šventumo ugnimi, dieviška ugnimi. (...)

... Moshiachas jau pradeda atrasti save šiame pasaulyje. (...) Didelė žydų repatriacijos iš NVS ir kitų šalių į Šventąją žemę banga, komunistų ir kitų režimų žlugimas... yra karaliaus Moshiacho pastangų ištaisyti pasaulį vaisius.

... mes jau esame šeštojo tūkstantmečio pabaigoje. Ir pagal tai, kas buvo pasakyta, kad kiekvienas tūkstantmetis atitinka vieną Kūrybos dieną, dabar mes gyvename šeštos dienos popietinėmis valandomis ir jau esame įpareigoti pasiruošti septintai dienai, šeštadieniui, kuris atitinka septintąjį tūkstantmetį, apie kurį mūsų išminčiai pasakė, kad ši diena yra pilna gėrio ir poilsio. Moshiachas jau čia! Reikia tik atsimerkti ir tai pamatyti. (...)(„ Iš širdies į širdį “, Nr. 50, Kislev 5765, 2004 m. gruodžio mėn.).

Visiškai sutinku, kad nepašvestiesiems yra labai sunku išsiaiškinti, apie kokius galutinius laimėjimus praneša Chabado konspirologai. Pasistengsiu maksimaliai prieinama forma perteikti Chabado šifruotės esmę.

Ir taip, sutinkamai su pateikta „ataskaita apie nuveiktą darbą“ tvirtinama, kad „kibirkštys šventumo“ jau susirinko kartu ir „pasaulis pasirengęs“. Kad visiems būtų aišku, kokia prasmė glūdi šiose, atrodytų, nekaltuose žodžiuose ir kam konkrečiai pasirengęs pasaulis, priminsiu: pagal „Tanija“, apoteoze pasaulio istorijos yra sunaikinimas Žemėje viso gyvo išskyrus milijonus žydų dvasių-kibirkščių, kurios, savo ruožtu, susijungs į pirmaprades 600 tūkstančių ir pradės procesą amžino sklendimo virš tuščios (arba eterinės) Žemės. Krikščionių gi supratimu taip turi atrodyti Apokalipsės pasekmės (tiesa, be žydų dvasių-kibirkščių), kurių atėjimas pranašauja atėjimą į šį pasaulį Žvėries – Antikristo. Ateis jis „Mesijo“ pavidalu ir, pagal bendrą aprašymą šventų tėvų, skirsis neįtikėtinu veidmainiškumu ir apsimestiniu dievobaimingumu.

Kaip jums jau žinoma, Mošiachu, t. y. Mesiju, chabadnikai paskelbė Septintą Liubavičių Rebe Menachemą Mendelą Šneersoną, pasitraukusį į kitą pasaulį dar 1994 metais. Palikime šį kliedesį chabadnikų fanatikų sąžinei, dėl kurių neadekvatumo liudija kad ir jų „biblijos“ - „Tanija“ turinys. Svarbiausia, dėl ko mes galime būti absoliučiai įsitikinę, tai tuo, kad chabado Mošiachas-Mesija tikrai ne Jėzus Kristus. O reiškia – Melagingas-Mesija, arba Antikristas.

Čia aš priverstas padaryti nedidelį atsitraukimą. Tiesa, į temą.
Dar 2001 metais savo knygoje „Žydų sinromas-2“ aš rašiau:

„...ar jūs žinote, kad doleris – tai žalias stabas, kuriam šiandien lenkiasi daugelis valstybių ir tautų, šis primestas pasauliui „ekvivalentas“ visų skolinamų vertybių, su kurio pagalba mūsų dienomis galima bausti ar pasigailėti, - ne kas kita, šetono „vizitinė kortelė“, skersai išilgai išmarginta juoda žyme? Netikite? Jūs paimkite vieno dolerio kupiūrą ir įdėmiai apžiūrėkite jį. Antroje pusėje pavaizduota 13 pakopė masonų valdžios piramidė, kurios viršūnė su „viską matančia akimi“ vaizduojanti „Aukščiausią Visatos Architektą“, - dvasinę būtybę, rungtyniaujančią su Dievu dėl valdžios pasauliui. Užrašas po šiuo vaizdu skelbia: „Nauja tvarka amžiams“ (Novus ordo seclorum). Dešinėje banko kupiūros pusėje pavaizduotas Amerikos herbo erelis, laikantis snape juostą su užrašu „Iš daugybės – viena“ (E pluribus unum), atspindintis tikslą sujungimo visų tautų į vieną. Ir piramidė, ir erelis įrėminti ornamentų elementais kriauklės su 13 perlų pavidalu. Ir ant krūtinės erelio – skydas su 13 juostų, vienoje letenoje – šakelė su 13 lapų ir 13 uogų, kitoje - 13 strėlių. Virš erelio galvos iškilmingai sklendžia šešiakampė žvaigždė, sudaryta iš 13 penkiakampių žvaigždžių – pentogramų, žydų kabalistų magiškų ženklų. Ar ne tame glūdi antgamtiška jėga dolerio, įgavusio atvaizdą Aukso Veršio ir pajungusio savo valdžiai visą pasaulį?

Krenta į akis, kad visos aukščiau išvardintas šetoniškas žymes turi tiktai vieno dolerio nominalo kupiūra – ant jokių kitų dolerių jų nėra. O kam? Juk 5, 10, 20 ir t.t. doleriai – visi jie išvestiniai iš vieno (!) dolerio, pilnai aprūpinto velnio jėga. Čia verta dar kartą priminti apie vieną „šventą“ ritualą, smulkiai aprašytą mano ankstesniuose darbuose: būtent su vieno dolerio banknoto pagalba Liubavičių Rebe – lyderis judeo-nacistinės sektos Chabadо – vykdė šventinimo ritualą. Matyt, tam, kad sustiprinti „šventinamąjį“ efektą chabado fiureris uždengė atvaizdą Amerikos prezidento savo portretu. Galite tuo įsitikinti patys.

Rebe dolerio fotografija. Būtent šiuo doleriu Liubavičių Rebe „šventino“ mane 1991 metais Niujorke.

Priminsiu taip pat, kad nuo kažkurio laiko paskutiniojo Liubavičių Rebe-Menachemo Mendelo Šneersino portretas – ėmė „puošti“ ne tiktai Amerikos dolerį, bet ir, kaip jau rašiau, Ukrainos miestų visuomeninį transportą. Žinoma, ne kaip judeo-nacistų lyderis, o (nenugriūkite!) ateinantis Mošiachas, t. y. Mesijas! Lozungai, lydintys “mesijo” atvaizdą ant „šviečiančių“ lakatų, kalba už save: „Mošiachas jau kelyje! Ruoškitės atėjimui!“

Šneersono plakatas.
Vienas iš „agitacinių“ plakatų, kuriais buvo apklijuotas Charkovo metro.

Kas gi vyksta? Tuo metu, kada stačiatikių laukia antrojo Mošiacho-Kristaus atėjimo, vyksta agresyvi-įkyri propaganda kito, chabado, Mesijo-įvaizdžio, visiškai priešingo Kristui, t. y. jo antipodo. Išsiaiškinkime, kas stovi už šio „Kristui priešingo paveikslo“: „anti“ verčiant iš graikų kalbos reiškia „prieš“, iš čia logiškai išplaukia, kad kalbama ne apie ką kitą, kaip antikristą. Štai ir išeina, kad krikščioniškoje (!) Ukrainoje masiškai reklamuojamas atėjimas Antikristo, o krikščionys visiškai ramiai su tuo taikosi, absoliučiai nesusimastydami dėl vyksmo prasmės. Kaip galėjo atsitikti, kad portretas užjūrio Antikristo, svetimo „Mesijo“, laiminančio žmones velnišku popierėliu, imtas be trukdymų propaguoti Krikščioniškoje žemėje, Stačiatikybės gimtinėje Ukrainoje?!“ („Žydų sindromas-2“).


Kaip matote, aš atvirai įspėjau apie baisų pavojų, iškilusį virš Kijevo Rusios, bet niekas nenorėjo garsiai ir adekvačiai atsakyti į klausimą „kas gi vyksta“, o juo labiau aiškintis, „kaip galėjo tai įvykti“! Visi pamiršo, kad tylėdami išduoda Viešpatį.

O tuo metu priešo stovykloje vyko nuolatinis darbas ruošiantis „Mošiacho atėjimui“. Ir atėjo diena, kada paskelbta - „Mošiachas jau kelyje! Ruoškitės jo atėjimui!“, pakeitė fakto konstatavimas - „Mošiachas jau čia! Reikia tik atsimerkti ir tai pamatyti“. VISI RŪPESČIAI PASIBAIGĖ.

Štai apie tai ir raportuoja chabado šetonai, tyčiodamiesi skelbdami: „Po pabaigos mūsų darbo išvarymo metu visas pasaulis dega šventumo ugnimi, Dieviška ugnimi“. Dėl to sunku ginčytis. Pasaulis dega liepsna, bet joje nėra šventumo. Tai ne Dieviška ugnis. Tai ugnis ritualo Pasaulinio Karo, kuriame, galų gale, sudegsime mes visi – vardan įvykdymo „pranašysčių“ chabado sionistų. Sudegsime, jei toliau tylėsime, jeigu ne atgailausime Dievui dėl savo išdavystės.

Bat kol kas tauta kurčia ir akla. Ir kaip ji pražiopsojo „Mošiacho atėjimą, taip pat nepastebėjo juodo ženklo, kurį gavo Kijevo Rusia: virš Kijevo, Rusijos miestų motinos, iškylo Juodas Angelas! Reikia tiktai atsimerkti ir tai pamatyti.

Juodo angelo fotografija.
Kijevas. Nepriklausomybės aikštė. Juodas angelas virš miesto.

Prieš kurį laiką Kijevo centre Nepriklausomybės aikštėje – tame pačiame Nepriklausomybės Maidane, kuris šiandien viso pasaulio akyse yra Oranžinės revolliucijos simbolis, - buvo pastatyta milžiniška angelo figūra su išskėstais sparnais. Pagal oficialią versiją, ši statula Archistratigo Archangelo Dieviškojo Mykolo, kuris nuo senų laikų skaitomas globėju Kijevo ir Kijevo kunigaikščių.

Reikia pasakyti, kad tai ne pirmas paminklas Arhangelui Mykolui – 1990-jų pradžioje, kada Ukraina įžengė į nepriklausomybės epochą, tame pačiame Maidane buvo pastatyta Archistratigo figūra, iškalta iš balto marmuro. Pagal dydį ji ženkliai nusileido savo dabartiniam, išlietam iš juodo metalo, skulptūriniam „ekvivalentui“, kuris jį pakeitė po aikštės rekonstrukcijos.

Šioje spalvinėje Kijevo globėjo transformacijoje yra užkoduota gili ritualinė prasmė, nustatanti tolimesnį Stačiatikybos lopšio tolimesnį likimą, prieš kurį jau pusantro dešimtmečio vyksta juodas ritualinis veiksmas.

Prieš paaiškindamas jums tikrą reikšmę šio slapto ženklo, noriu priminti, kad per paskutinį amžių Šventoji Rusia buvo daug kartų atakuota juodųjų jėgų, ir kiekvieną kartą jų pagrindinis smūgis buvo nukreiptas prieš dvasinį pamatą, nuo kurio faktiškai prasideda tautos žūtis. Vardan eilinės pergalės šetonai stato paminklus – simbolius savo visvaldystės. Apie kai kuriuos iš jų aš jau rašiau savo knygose. Mūsų tolesnio pokalbio šviesoje, manau, reikia prisiminti apie tai dar kartą.

Ištrauka iš knygos „Žydų sindromas-2“, nukelia mus į praėjusio šimtmečio įvykius, pavertusius didžiąją Stačiatikių imperiją į bedievę karingo ateizmo Karalystę.

„Beprecedentė suirutė, apėmusi Rusijos žemę XX amžiaus pradžioje, pasiekė kulminaciją nuvertimu Dievo pateptojo ir jo žvėriško nužudymo. (...)

Alternatyvioje stačiatikių civilizacijoje „Abraomo ranka“ įžvelgė pagrindinę dvasinę kliūtį jos pasaulinei pinigų visvaldystei ir padarė viską, kas įmanoma, kad panaikintų jos šerdį - stačiatikių monarchiją. (...)

Valdovas [Nikolajus II] visuomet atminė apie savo gimimą Jobo kenčiančiojo dieną, kurią vertino kaip tam tikrą ženklą iš viršaus. Yra liudijimai, kad jis žinojo pranašystes vienuolio Abelio, jo šviesybės Serafimo iš Sarovo, Varnavos iš Gefsimano vienuolyno ir kitų stačiatikių vienuolių pranašystes apie caro šeimos kankinystę, apie revoliuciją ir Stačiatikių pasaulio nelaimes, apie atgailos galimybę ir busimą atgimimą. Žinoma, kad atidengiant švenčiausiojo Serafimo relikvijas 1903 metais Diveeve viena iš vyresniųjų vienuolių perdavė Valdovui laišką su šiomis pranašystėmis. Žinojo jis ir apie pranašingą sapną, kurį pamatė 1908 metais šventas teisuolis Jonas iš Kronštato: „... sostas susvyravo, ir krito karūna, nuriedėjo. Žvėrys staugė, blaškėsi, mindė Pateptąjį. Sudraskė ir sutrypė, kaip šetonai pragare, ir viskas dingo...“. Toliau sapne Caras-Kankinys pasirodė tėui Joanui ir pasakė, kad „nukentėjo už visus krikščionis“, bet - „mano kapo neieškokite, - jį sunku surasti...“ («Православная Русь», № 20, 1952 г.). Daugelis memuaristų pažymėjo Valdovo elgesyje revoliucijos išvakarėse nuojautą savo likimo: „Gali būti, būtina atpirkimo auka Rusijos išgelbėjimui – aš būsiu ta auka“. Štai kur prasmė šventumo paskutinio Caro-Kankinio ir krikščioniškas jo žygdarbis. Ir atsisakymas nuo sosto buvo paskutiniu aktu tarnavimo Dievo Pateptojo Dievo valiai.

Bet po atisakymo (išplėšta revoliucine prievarta, ji buvo juridiškai ir kanoniškai niekiniai), Nikolajus II vis dar buvo likęs Dievo Pateptuoju. Iš jo niekas negalėjo atimti šios kokybės, gautos per specialų bažnytinį sakramentą. Todėl Jekaterinburge nužudė ne „pilietį Romanovą“, o pateptąjį, ir tame slypi istorinis lūžis, ritualinė prasmė antikrikšioniškiems Pasaulio „valdytojams“. (...)

Pastebėtina, kad iki šiol niekas nesiryžta oficialiai patvirtinti šią ritualinę caro nužudymo prasmę. Nors daugelis faktų nurodo būtent į tai.

Pirmiausiai, jeigu Laikinoji vyriausybė, kaip vėliau tvirtino Kerenskis, norėjo suimdama „apsaugoti“ Carą ir jo šeimą, tai išsiųstų jį į užsienį, o ne į Sibirą, iš kur pabėgimas buvo praktiškai neįmanomas. Pagal patikimą liudijimą, po Valdovo sosto atsisakymo atsakydamas į klausymą, kas laukia Caro, Kerenskis „perbraukęs kairės rankos rodomuoju pirštu per kaklą, padarė energingą gestą į viršų... visi suprato, kad tai užuomina dėl pakorimo. „Dvi-trys aukos, galbūt, yra būtinos!“ - pasakė Kerenskis“ (Карабчевский Н. П. «Что глаза мои видели», Берлин, 1921 г.). Žinoma, kad masoniška Laikinoji vyriausybė nepriimdavo nei vieno svarbaus sprendimo be konsultacijos su vyresniais „broliais“ iš Antantės šalių. Daugiausiai ji buvo susijusi su prancūzų ateistine masonija, kurioje buvo praktikuojami simboliniai monarcho žudymai.

Antra, „baltasis, tyrėjas N.A. Sokolovas tvirtino, kad įsakymas nužudyti Caro šeimą iš jau žinomo jums Jakovo Šifo (tuo metu vadovas Amerikos finansų pasaulio, vienas iš pagrindinių „rusų“ revoliucijos finansistų. - E.H), perdavusio savo potvarkius Jakovui Sverdlovui per amerikiečių misiją Vologdoje («Царский Вестник», Белград, № 672, 1939 г.). Kaip liudijo Nikolajaus Sokolovo draugai, šituos duomenis jis paėmė iš jo iššifruotų telegramų, kuriomis keitėsi Jakaterinburgas su Maskva. Panašu, kad būtent šie Sokolovo tyrimai tapo priežastimi Sokolovo mįslingos mirties išvakarėse išvykos į Ameriką, kur jis, panaudodamas jo turimus duomenis, ruošėsi būti liudininku teisme automobilių pramonininko H.Fordo, stojusio į konfliktą su žydų bankininkų namais „Kun, Leb ir Ko“, priklausiusiais Šifui. (Tarp kitko, greitu metu, po kelių pasikėsinimų ir gresiant bankrotui, Fordas buvo priverstas atsiprašyti už savo „antisemitizmą“). Likimas dingusio tyrėjo Sokolovo archyvo liko nežinomas.


Trečia, Jakaterinburge tomis dienomis prieš nužudymą kartu su raudonarmiečiais, atvažiavusiais iš Maskvos, matė „žydą su juoda, kaip smala, barzda“. (Apie jį minima knygoje tyrimo dalyvio, anglų žurnalisto R.Viltono „Paskutinios Romanovų dienos“ išleistoje Berlyne 1923 metais.)

Ketvirta, kambariuose, kur vyko nužudymas, buvo rasti keisti kabalistiniai užrašai. Vienas iš jų, sudarytas iš raidžių trijų kalbų, buvo iššifruotas tyrinėtojų ir skelbė „Čia slaptų jėgų įsakymu, Caras buvo paaukotas, kad sugriauti Valstybę. Apie tai pranešama visoms tautoms. (Энель. «Жертва», Новый сад, 1925 г.). Tarp kitko, pas žydus nuo seno priimta parašyti „nusikaltėlio kaltę“ egzekucijos vietoje – jis buvo padarytas trejomis kalbomis ir ant kryžiaus, kur buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus (Mt 27:37; Luko 23:38; Jono 19: 19-22).

Išvardinimą faktų, nurodančių į Dievo Pateptojo ritualinę nužudymo prasmę, galima tęsti. Bet aš manau, pilnai pakanka to, kas pasakyta, juo labiau, kad be dvasinės „kaltės“, jokios kitos jis neturėjo. Juk senai žinoma, kad visi kaltinimai prieš Caro šeimos buvo šmeižtas. Net Laikinosios vyriausybės komisija, sukurta tirti „Caro skatinimo antisemitinių pogromų“, jo „slaptų derybų su Vokietija“, skyrimo ministrų „tiesiogiai įtakojant ištvirkusio Rasputino“, - nieko panašaus neaptiko. Pagrindinis tyrėjas „Caro bylos“ V.Rudnev baigė savo ataskaitą žodžiais: „Imperatorius švarus, kaip krištolas“ («Русская летопись», Париж, 1922 г., кн.2).

Nėra abejonių – buvo įvykdytas kruvinas ritualas. Dvasiniu požiūriu atsitiktinumų nebūna“;

„(...) Ir ne atsitiktinai pirmaisiais tarybinės valdžios Svijaževsko mieste metais buvo įrengtas paminklai Judui. Stebintis paminklo atidarymo ceremoniją danų rašytojas Chenningas Keler liudija: „Vietinis tarybinis deputatas ilgai svarstė, kam pastatyti statulą. Liuciferis buvo pripažintas ne visai palaikantis komunizmo idėjai. Kainas – per daug legendine asmenybe, todėl ir apsistojo ties Judu Iskariotu kaip pilnai istorine asmenybe, pavaizdavę jį visu ūgiu su iškeltomis į dangų rankomis“ (Н. Жевахов. «Воспоминания») » («Еврейский синдром-2»).

Ir dar keli žodžiai apie ritualą aukščiau išdėstytų įvykių:

„Reikšminga, kad dar 1998 metais apie tai prakalbo Aleksandras Koržakovas (buvęs vadovas Jelcino apsaugos tarnybos vadovas – E.H.) - žmogus, pašvęstas į daugelį „užkulisinių“ paslapčių, bet visada linkęs kalbėti užuominomis: „Nėra įrodymų to, kad visi dokumentai, liečiantys sušaudymą caro šeimos, rasti. (…) Istorija, mano požiūriu, tiktai prasideda. Caro šeimos sušaudymas tais tolimais metais pagal visus požymius buvo ritualinis veiksmas... Dabar mūsų naujoje, truputi demokratinėje visuomenėje rutuliojasi veiksmas, kuris esant tam tikramа posūkiui daugelį metų į priekį bus vertinamas kaip veiksmas – irgi ritualinis, o reiškia, ir atitinkamas antspaudas bus uždėtas ant šios visuomenės“ («АиФ» (Argumentai ir faktai), №7, 1998 г.) » («Еврейский синдром-2»). 

Negaliu pasakyti konkrečiai, ką turėjo omenyje generolas Koržakovas, kalbėdamas apie ritualinę reikšmę įvykių, vykstančių jau naujausioje, „truputi demokratinėje“, Rusijos valstybės istorijoje. Bet pilnai galiu daryti prielaidą, kad kalbama būtent apie tuos įvykius, kuriuose ir aš įžvelgiu vienareikšmę ritualinę prasmę.

Vien ko vertas chabadinis „nugalėtojų maršas“ Raudonojoje aikštėje! Širdyje valstybės, padėjusios daugiamilijoninę tautos auką ant pergalės altoriaus prieš fašistinį jungą, žygiavo nacistinė juodakepurių kariuomenė, užsimaukšlinusi padorų pamaldumo kamufliažą. Bet ir tai dar ne viskas: pagrindinė šalies aikštė, tik-tik prabudusios iš ateistinio letargo ir pradedančios prisiminti apie savo didžiąją dvasinę misiją Trečiosios Romos, buvo suteršta chabado „micvotnikų“, paskelbusių apie greitą Mošiacho-Antikristo atėjimą!

O kiek anksčiau įvyko dar vienas įvykis, kurį mes galime su pilna teise pastatyti į vieną eilę ritualinių aktų. Apie jį aš irgi rašiau knygoje „Žydų sindromas-2“:

„1991 metų gruodžio 1 dieną Kremliaus suvažiavimo rūmuose (!) chabadnikai šventė Hanuką - „linksmą ir džiaugsmingą šventę“. Be duoklės religinėms tradicijoms šis šventimas, su ypatingu „linksmumu ir džiaugsmu“ vykstantis apsuptyje stačiatikių šventovių, turėjo charakterį demonstratyvaus gesto: mes - laimėjome! Aikštėje prieš Rusijos parlamentą šventės garbei buvo pastatyta šventyklos žvakidė – devynių metrų menora. Leidimą tam davė Rusijos federacijos Aukščiausioji Taryba, o į Hanukos šventimo organizacinį komitetą įėjo asmeniškai RF užsienio reikalų ministras Andrejus Kozyrevas. Štai tikrai karališkas užmojis! Savo Ranka – valdovė...“ („Žydų sindromas-2“).

Priminsiu dar apie vieną „ritualinį“ veiksmą, kurio mastus galima sulyginti su nužudymu Stačiatikių Monarcho ir paskui jį sekusį griuvimą Didžiosios Imperijos. Šie įvykiai aprašyti mano knygoje „Žydų sindromas-3“:

„...1986 metų balandžio 26 dieną Černobilio AES nugriaudėjo sprogimas, pagal galingumą lygus, kaip paaiškėjo palyginti nesenai, sprogimui 500 (!) atominių bombų, numestų 1945 -jų rugpjūtį ant Hirosimos. Būtent ši Černobylio „bomba“ susprogdino pamatus didžiosios Imperijos, kurios stabilumu iki šio momento niekas neabejojo.

„Skilimo reakcija“ įgavo negrįžtamą charakterį, ir „procesas startavo“... Susidarė milžiniška skylė šalies ekonomikoje: neįtikėtinos neplanuotos finansinės išlaidos, sukeltos kovos už likvidavimą pasekmių Černobylio katastrofos, visuotinos mobilizacijos likvidatorių armijos, didžiuoju perkraustymu iš užkrėstų teritorijų, statymu „sarkofago“ ir t.t. Pirmą kartą per ilgalaikį bendrą gyvenimą „vieningoje šeimoje“ staiga ėmė siausti škvalas abipusių kaltinimų ir pretenzijų, kuriomis „broliškos tautos“ ėmė apmėtyti viena kitą. Ir, pagaliau, Dykuma, pavertusi patį centrą slavų pasaulio į „atskirties zoną“ ir palaipsniui užpildžiusi širdis ir dvasias „didžiosios tarybinės tautos“, pavertė Socializmo Imperiją į Trečiosios Chazarijos juodąją skylę.

Šio apokalipsės priežastimi tapo … eksperimentas! Taip-taip, kažkoks „nepavykęs neplaninis eksperimentas“, vykdytas (iki šiol neaišku kieno) naktį prieš Šventę „didžiųjų chazarų architektų“. Ar įmanoma įsivaizduoti, kad kažkas sąmoningai ryžtųsi „eksperimentatoriaus“ rolei ir rizikuotų surengti diversiją, tapusią pradžia pabaigos didžiosios valstybės milžino? Galima! Kaip ne baisiai tai skamba... Už didelius pinigus, kaip pasirodo, galima viską (net organizuoti sinchronizuotą nuvarymą kelių keleivinių lainerių ir ataką į Pasaulinį prekybos centrą!).

Neverta pamiršti, kad iki to momento sovietiniame kieme jau vešliai „žydėjo“ perestrojkė ir velniava „dolerio moralės filosofija“ per trumpą laiką „socialistinės moralės filosofiją“, nekaltą švarumą kurios ilgą laiką saugojo „geležinė uždanga“, užkabinta Stalino. (…)


Kas gi liečia šaltinius finansavimo... Čia, kaip sako kriminalistai, tiesioginių įkalčių nėra, bet yra kai kurie „kabliukai“. O reiškia, bus apie ką pamąstyti.

Mano ankstesniuose darbuose ne kartą buvo aprašytas ritualas, kurio liudininku aš tapau prieš dešimt metų Niujorke.

Kiekvieną sekmadienį Brukline išsirikiuodavo daugiatūkstantinė minia laukdama palaiminimo Liubavičių Rebe. Pašventimo apeigos buvo vykdomos su nauja vieno dolerio nominalo kupiūra. Per dieną Liubavičių Rebe dalino dešimtis tūkstančių dolerių, ant kurių JAV prezidento portretas buvo uždengtas laiminančio portretu.

Panašaus ritualo nėra nei vienoje religijoje, tarp jų ir judaizme. Bet reikalas net ne tame. „Pikantiškumą“ apeigoms suteikia tas faktas, kad šiuo metu miręs lyderis judeo-nacistinės sektos Chabad, Septintasis Liubavičių Rebe Menachemas Mendel Šneersonas įvedė jį 1986 metais – tragiškos Černobylio katastrofos metais.

Pirmą kartą aš parašiau apie tai dar 1999 metų balandį brošiūroje „Kirvis virš stačiatikybės“ - pirmoje iš trijų darbų, sudariusių, savo ruožtu, pirmą dalį trilogijos „Žydų sindromas“. Bet, tenka apgailestauti, šis faktas taip ir liko nepastebėtas. Kaip, tarp kitko, ir daugelis kitų, esančių mano darbuose. (…)

Reikia pasakyti, kad Černobylis visada buvo traktuojamas Chabado sektos narių kaip šventa keršto vieta. Juk būtent ten Bogdanas Chmelnickis „ugnimi ir kalaviju“ išpjovė „Černobylio šaką“ Chabado „protėvių“. Ir neatsitiktinai avariją, Černobylio AES, apie kurią visas pasaulis kalba išimtinai kaip apie tragediją arba katastrofą, Liubavičių sektantų vadinama... „Černobylio stebuklu“. Ne atsitiktinumas ir tai, kad nuo 1990-jų pradžios... chabadnikai atidarė „sezoną“ ritualinių bakchanalijų Pripetėje-epicentre Černobylio Dykumos.

Todėl versija diversijos, kurios dosnus apmokėjimas galėjo garantuoti visiems žinomas rezultatą, pilnai turi teisę gyvuoti“ („Žydų sindromas -3“).

Papapildant tai kas pasakyta noriu pabrėžti: būtent Černobylio katastrofa, iš esmės lėmusi Didžiosios šalies kritimą, atvėrė TSRS vartus Chabado desantui, kuris įgyvendino tradiciją tyčiojimosi iš mūsų žemės. Ir taip pat, kaip tyčiojosi iš nugalėtos Rusijos Imperijos „niekšai“ bolševikai, statė ant nugalėtos Rusijos Imperijos laužavietės paminklus judams, ant griuvėsių Sovietinės Supervalstybės tyčiojasi Chabado šetonai, statantys šetoniškus ženklus mūsų miestų gatvėse.

Taip, kaip įprastas ritualinis veiksmas, prieš dvejus metus pirmosios Ukrainos sostinės Charkovo centre buvo pastatytas paminklas „Smuikininkas ant stogo“.

Reikia pažymėti, kad šiandien Charkovas gali pilnai pretenduoti į vardą „lopšio“ judeo-nacizmo Ukrainoje, šioje srityje perspjaudamas net Dniepropetrovską, kurį chabadnikai ypatingai gerbia kaip Liubavičių Rebe tėviškę. Pakanka pasakyti, kad du „pagrindiniai žydai“, vadovaujantys „visos Ukrainos“ chabadinėms struktūras, - charkoviečiai. Tai legendinis žydų „revoliucionierius“ ir kovotojas su „antisionizmu“, prezidentas Visos Ukrainos žydų kongreso, pirmininkas Susivienijimo Ukrainos žydų bendruomenių Vadimas Zinovjevičius Rabinovičius. Ir ne mažiau legendinis bendražygis Rabinovičiaus, prezidentas Ukrainos Žydų fondo, ОЕОU patikėtinių tarybos pirmininkas, Ukrainos liaudies deputatas Aleksandras Borisovičius Feldmanas. „Dvasiniu“ pirmojo globėju yra Kijevo Brodskio Chabado sinagogos rabinas Moše-Reuvenas Asmanas, antrojo – vyriausias rabinas Charkovo ir Charkovo srities Moiša Moskovič, viena iš labiausiai ženklių figūrų Ukrainos chabadiniuose sluoksniuose.

Bet grįžkime prie „Smuikininko ant stogo“, pastatyto Charkovo centre pastangomis liaudies deputato Feldmano. Kas yra ta „dovana gimtajam miestui“, aprašiau knygoje „Žydų smūgis“:

„… eilėje „išvykti į kitą pasaulį“ gali pasirodyti Charkovo meną, jau gavusį „juodą žymę“ iš oligarcho Feldmano kaip paminklą, pastatytą Charkovo centre. (...) Tame pačiame specialiame leidinyje laikraščio „Vremia“ (laikas)... paskelbta pastaba, iš kuriоs jūs suprasite, apie ką šį kartą kalbama:

„Charkovo centre, Konstitucijos aikštėje, 18, įvyko iškilmingas atidarymas bronzinės skulptūros „Smuikininkas ant stogo“. Tai dovana miesto labdaros fondo „AVEK“ Charkovui (labdaros fondas „AVEK“ yra struktūrinė „salelė“ „Koncerno „AVEK“, priklausančio Feldmanui. - E.H.). Paminklo pastatymo iniciatyva priklauso Ukrainos liaudies deputatui, fondo pirmininkui Aleksandrui Feldmanui. (…)

Paminklo atidarymo dieną Aleksandras Feldmanas pranešė dar vieną malonią žinią. Dabar kiekvienais metais būtent balandžio 18, kada įvyko skulptūros atidarymas, vyks įteikimas premijų laimėtojams kurybinio konkurso „Už nesavanaudišką ir ištikimą tarnavimą menui“. (…) Be premijos kiekvienas laureatas gaus auksinę statulėlę – miniatiūrinę kopiją „Smuikininkas ant stogo“ („Vremia“. Specialus leidinys Nr. 4, 2003 m. gegužė).

Ir taip, Smuikininkas – ant stogo. Tai ne alegorija. Figūrėlė smuikininko iš tikrųjų pastatyta ant pastato stogo pačiame Charkovo centre, į kurio puse nukreipti Charkovo miesto vykdomojo komiteto langai. Sukurtas „nešvaria“ Šagalo maniera smuikininkas tiesiog sklendžia virš miesto, iškeltas „į dangų“.


Fotografija „Smuikininkas ant stogo“.
Taip atrodo „Smuikininkas ant stogo“, iškilęs virš Charkovo.

Pagal oficialią versiją, įvaizdis Charkovo „Smuikininko“ neva „pasiskolintas“ iš žymaus Rusijos muzikanto Jurijaus Bašmeto. Tiesa, jis ne smuikininkas, o altistas, bet, sprendžiant iš visko, pagrindiniam skulptūros užsakovai tai nevaidina ypatingos rolės. Teko ir charkoviečiams pasikliauti subtiliu meno vertintoju, buvusiu taksistu Feldmanu: jei Aleksandras Borisovičius nemato didelio skirtumo tarp smuiko ir alto, visi apsimetė, tarytum viskas tvarkoje: „viena lazda, trys stygos“ - imkite „smuikininką“. Juo labiau kad dovanotam „smuikininkui“ į „futliarą“ nežiūri …

Nežinau, gali būti, kad kažkam „Smuikininke ant stogo“ vaidenasi Jurijus Bašmetas, tačiau man jis sukelia visai kitas asociacijas.

Kažkada, prieš daug metų, aš mačiau televizijos spektaklį „Faustas“, režisuotą Michailo Kazakovo. Šioje originalioje „Fausto“ versijoje, atliktoje Kazakovo, ir Mefistofelis, kurio vaidmenį „velniškai“ puikiai atliko aktorius Zinovijus Gerdt.

Tradicinis Mefistofelio įvaizdis asocijuojasi pas mus su grožiu Fedoro Ivanovičiaus Šaliapino savo unikaliu balso galingumu vertusiu vibruoti operos salių sienas: „Vien tik auksas valdo mus...“. Ir staiga – Mefistofelis-Gerdt! Mažas, sausas, raišas žydas su gudriu žvilgsniu ir nuolankia šypsena. Jis nekėlė balso – o šnabždėjo, ne raukėsi – o šypsojosi, ne slėgė – o ieškojo kontakto, ne baugino – o įtikinėjo... Jis gundė! Tikras, Apgavikas, Raišas velnias žydo pavidalu! Gerd buvo toks nelauktas ir toks įtikinantis, kad aš supratau – geresnio „Mefistofelio“ nebuvo ir, tikriausiai, jau nebus...

Tai štai, „Smuikininke ant stogo“, iškeltame šiandien virš Charkovo pastangomis judeo-nacistinio peniukšlio Feldmano, aš matau žydišką „Mefistofelį“ su smuiku rankose – įkūnijantį žydų-šėlsmą Stačiatikių žemėje.

Gana simboliška, kad „Smuikininko“ veidas atgręžtas į vykdomąjį komitetą, o už jo nugaros, tokiu pačiu nuotoliu, šmėžuoja Charkovo sinagoga - dabartinė „Beis Menachem“ („Menachemo namai“), kurio pavadinimas turėtų atrodyti kaip „Bes Menachem“ (rusiškai bes – šetonas).

Tarp kitko, atkreipkite dėmesį į „Smuikininkas ant stogo“ atidarymo datą – 2003.04.18. Sumuojant skaičius, atspindinčią „iškilimo“ virš Charkovo žydiško „Mefistofelio“ atvaizdą, gauname numerologinį kodą „18“ - trys šešetukai! Žvėries skaičius...

Noriu dar kartą priminti skaitytojams apie kabalistinę pakraipą judo-nacistinės Chabado sektos, šiandien puotaujančios pavėsyje „Šetono Menachemo“: pas Chabadą niekada nebūna atsitiktinių skaičių sutapimų, priešingai, kiekviename chabadininkų kūno judesys vyksta griežtai pagal „skaičių magiją“. Todėl neverta apsigaudinėti dėl to, kad aršus gerbėjas Septintojo Liubavičių Rebe, vienas pagrindinių sponsorių chabadinio „Menachemo namo“ Aleksandras Feldmanas, kurio ilgametis „dvasinis“ globėjas yra Chabado rabinas atsitiktinai išrinko šią „šetonišką“ datą bakchanalijai su atidarymu „Smuikininko“ žydiško „Mefistofelio“ atvaizdu.

Dar daugiau, kaip jūs prisimenate, perspektyviniuose Feldmano planuose kasmetinis apdovanojimas auksiniu „Smuikininku“ ypatingai išsiskyrusiu pagrindu „tarnavimu menui“, kuris vyks būtent balandžio 18 dieną. Nepriklausomai nuo konkrečių metų ši data – 18.04 – taip pat turi numerologinį kodą - 13 (1+8+4). Tikiuosi, jūs dar nepamiršote, kad „13“ - „velnio tuzinas“ - yra pats laimingiausias skaičius žydams...

Taip kad Charkovo visuomenė aiškiai pilnai neįvertinta „labdaringos“ dovanos Chabadui oligarcho Feldmano, kuris su ypatingu žydišku cinizmu šaiposi iš pirmosios Ukrainos sostinės“ („Žydų smūgis“).

Atlikęs trumpą apžvalgą ritualinių veiksmų ir jų atminties ženklų, grįžkime prie pagrindinės mūsų pokalbio temos – Juodojo Angelo, kurį aš pavadinčiau vainiku ritualinio pasityčiojimo iš švenčiausios Kijevo Rusios žemės, uždengusio jos tautą nuo dangiškos šviesos.

Tam, kad jūs suprastumėte tikrą prasmę spalvinės metamorfozės, įvykusios su Archistratego Archangelo Mykolo paminklu, kreipkimės į šaltinius, aiškinančius, kas yra globėjas Kijevo ir kokia jo Dieviška misija. Tam panaudosime enciklopediją „Pasaulio tautų mitai“, kurioje išdėstyta biblijinė tematika, bet skirtingai nuo specializuotos religinės literatūros tai padaryta prieinamoje plačiam skaitytojų ratui. (žiūr. knygos tekstą: https://e-libra.ru/read/437184-evreyskiy-fashizm-ili-habad-doroga-v-ad.html)

Laikas išvadoms. Išvadoms siaubingo siautėjimo šetono kariaunos mūsų žemėje.

Viena iš pagrindinių Naujojo Testamento tezių teigia: „Dievas yra šviesa, ir jame nėra tamsos“ (Jokūbo 1, 5). Taigi NĖRA IR NEBŪT BŪTI JOKIOS TAMSOS ir vadove šviesios angelų kariaunos, nuvertusiame patį Šetoną iš dangaus! Neatsitiktinai ji Viešpats paskyrė užtarėju Kijevui - Rusijos miestų motinai, daugelio šimtmečių tikro ir tyro tikėjimo simboliui.

Bet šiandien Kijevas apako. Ir nemato, kaip jo baltas Angelas-sargas išniekintas juodumu. Kaip džiaugiasi šetonai, iškėlę paminklą velniui Dievo Archangelo pavidalu į dangų. Kaip juoda kariauna švenčia pergalę prieš tautą, lenkiančiam galvą prieš Juodą Angelą. O juk praregėti taip paprasta: reikia tik atsimerkti ir tai pamatyti.





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą