Naujausi pasaulio užkulisės planai pertvarkant pasaulį pristatyti Klauso Švabo (Schwab) ir Thierry Malleret knygoje „Covid-19: The Great Reset“. Ankstesniame savo straipsnyje profesorius Valentinas Katasonovas išskyrė aštuonis knygos autorių aprašomos pertvarkos punktus. Šiame straipsnyje, kurio vertimą pateikiu žemiau, Katasonovas tęsia šią temą.
Viena iš pagrindinių „Didžiojo perkrovimo“ ( The Great Reset) sąvokų yra Inclusive Capitalism (inkliuzyvus kapitalizmas), arba, jei kalbėti rusiškai, kapitalizmas „atviras visiems“, „visus apimantis“, „visus aprėpiantis“. Per savo darbo dešimtmečius aš sutikau kolosalų skaičių kapitalizmo apibrėžimų, bet „inkliuzyvus kapitalizmas“ - tai naujiena.
Matyt, 2007-2009 metų finansų krizė galutinai įtikino pasaulio užkulisę, kad egzistuojantis kapitalistinės sistemos modelis bankrutavo. „Pasaulio užkulise“ aš vadinu pinigų šeimininkus (pagrindinius JAV FRS akcininkus), siekiančius tapti pasaulio šeimininkais.
Jokių aiškių „inkliuzyvaus kapitalizmo“ apibrėžimų Švabas nepateikia. Kai kas kalba apie „visus apimantį“ kapitalizmą, kapitalizmą be neturtingų ir elgetų. Kai kas pasakys, kad esant tokiam modeliui visi dalyvaus ekonomikoje. Kažkas kalbės apie atsakingumą „visa apimančio“ kapitalizmo būsimoms kartoms.
Tačiau visa tai – žodžių ekvilibristika. Jei pageidaujate – apgavystė, pigi propaganda. Kaip pavyzdį pateiksiu aukšto lygio konferenciją Londone 2014 metų gegužę, kurioje dalyvavo TVF vykdančioji direktorė Kristin Lagard, jo karališkoji didenybė princas Čarlzas, ledi Linn de Rotšild, buvęs JAV prezidentas Bilas Klintonas, Londono Siti lordas-meras Fione Vulf. Linn de Rotšild buvo pagrindine iniciatore. Prieš tai ji pasisakė už Inclusive Capitalism (taip kad ją sugalvojo ne profesorius Švabas). Ypač įdomus šiame susitikime buvo Kristin Lagard pranešimas.
Pirma, ji patvirtino, kad idėjos autore yra ponia Rotšild: „Mes visi susirinkome čia, kad aptarti „inkliuzyvų kapitalizmą“, kuris, matyt, yra Lenino idėja!“
Antra, Lagard ėmė kalbėti apie Marksą ir padarė išvadą, kad, jo požiūriu, „inkliuzyvinis kapitalizmas“ – žodžių darinys, jungia nesuderinamas sąvokas: „Oficialiai įsitvirtinęs žodis „kapitalizmas“ kilo XIX amžiuje. Su pramonine revoliucija atėjo Karlas Marksas, kuris pagrindinį dėmesį skyrė gamybos priemonių pasisavinimui ir kuris pranašavo, kad kapitalizmas su jo ekscesais neša savyje susinaikinimo sėklas – kaupimas kapitalo nedaugelio rankose, pagrinde tų, kurie siekia kaupti pelną, veda link rimtų konfliktų ir ciklinių krizių. Ir taip, „inkliuzyvus kapitalizmas“ yra oksimoronas?“
Markso kapitalizmas, žinoma, ne „inkliuzyvus“, o, atvirkščiai, „ekskliuzyvus“. Jis išstumia iš visuomeninės gamybos „nereikalingus“ žmones, palieka juos skurde. Jis išjungia milijonus iš bet kokių visuomeninio gyvenimo formų. Marksas vadino tai visuotinu kapitalistinio kaupimo įstatymu: kapitalistinio vystymosi metu vyksta socialinė-ekonominė visuomenės poliarizacija; viename poliuje – maža saujelė turtingųjų ir super turtingųjų, kitame – didžiausia visuomenės dalis, sudaryta iš neturtingų ir skurdžių.
Ką gi, ir Kristin Lagard, ir princas Čarlzas, ir ledi Linn de Rotšild sutiko su tuo, kad Marksas buvo teisus. Tačiau jis, neva, aprašė prieš 150-200 metų egzistavusį kapitalizmą. O šiandien kapitalizmas iš ekskliuzyvaus gali ir privalo virsti į inkliuzyvų.
Septyni metai praėjo nuo to Londono susitikimo. Ar tapo pasaulinis kapitalizmas bent truputi inkliuzyvesnis? Ne! Jis vystosi pagal bendrą Markso kapitalistinio kaupimo dėsnį: turtingieji tampa vis turtingesni, neturtingi – dar neturtingesni. 2020 metų sausį 50-to susitikimo Davose išvakarėse nevyriausybinė organizacija Oxfam paskelbė pranešimą apie turto paskirstymą pasaulyje. Pagal šio pranešimo duomenis, 2153 milijardierių, gyvenančių planetoje, turtas viršija turtą 60 procentų pasaulio gyventojų. Komentarai nereikalingi.
Jei išanalizuoti ką pasakė Švabas dėl „naujo“ kapitalizmo modelio, tai galiausiai viskas suvedama į pasiūlymą pelno maksimizavimo principą. Neva, verslui reikia suvokti, kad kapitalo kaupimo epocha baigiasi, vidutinis pelnas daugelyje sričių ir daugumoje rinkų artėja prie nulio. Tarp kitko, tas pats Džordžas Sorošas prieš dvidešimt metų pajuokavo: „Muzika pasibaigė, o jie vis dar šoka“. O geriau priminti Karlą Marksą, kuris prieš pusantro šimtmečio suformulavo pelno normos mažėjimo tendencijos dėsnį ir pasakė, kad dėl automatizacijos (darbo jėgos poreikio mažėjimo) kapitalo pelno norma gali nukristi iki nulio.
Švabas įkandin Linn de Rotšild nutarė gelbėti kapitalizmą, pareiškęs jo „inkliuzyvumą“. Pirma, pelnas neturi būti tikslu ir pagrindiniu verslo sėkmės orientyru. Antra, kompanijos turi mažinti kainas ir palaipsniu naikinti neturtą ir skurdą. Trečia, reikia atsisakyti įprasto supratimo, kad korporacijos priklauso akcininkams.
Paminėsiu amerikiečių verslo Apskritą stalą (Business Roundtable, BRT), atstovaujantį daugelį JAV stambiausių kompanijų. Į BRT organus įeina Džefas Bezos iš Amazon, Tim Kuk iš Apple, Meri Baras iš General Motors ir kitos žinomos figūros, užimančios pirmąsias eilutes reitingų turtingiausių Amerikos ir pasaulio žmonių. BRT praėjusiais metais pareiškė, kad principas akcininkų viršenybės paseno ir kad įsipareigojimai turi apimti visas suinteresuotas puses (kompanijų darbininkams, tiekėjus ir rangovus, produkcijos vartotojus, valstybę). Apskritas verslo stalas iškėlė tikslą skatinti „ekonomiką, kuri aptarnauja visus amerikiečius“, o ne tik akcijų savininkus.
Klausas Švabas tai sveikina ir sako: „Kompanijos tikslas – pritraukti visas suinteresuotas puses į bendrą ir tvarų vertės kūrimo procesą“. Tai yra kiekviena kompanija turi tapti „inkliuzine“, ir inkliuzinį kapitalizmą turi kurti ne valstybė, o štai tokios kompanijos. Valstybė turi tapti inkliuzu inkliuzinėms kompanijoms, bet neišnykti, kaip klasikiniame marksizme, o būti privatizuotos stambiausių korporacijų.
Kapitalizmas pasaulyje egzistuoja jau keli šimtmečiai ir viešpatauja principas Homo homini lupus est (žmogus žmogui vilkas yra). Daugelį kartų buvo auginami kapitalizmo vilkai, ryjantys silpnesnius. Ir vilkai pareiškia, kad nuo šiol valgys žolę?!
Palikim nesąmones. Taip vadinamas inkliuzyvus kapitalizmas – tai dūmų uždanga virš globalios elitos planų ateičiai, kurią galima pavadinti ir postkapitalizmu, ir nauju feodalizmu, ir nauja vergovine santvarka. Globali elita pasirengusi atsisakyti varžybų dėl pelno, bet ji jokiomis aplinkybėmis neatsisakys valdžios. „Didysis perkrovimas“ sugalvotas, kad išlaikyti ir stiprinti šią valdžią. Pinigų šeimininkai ketina konvertuoti savo kapitalus į absoliutų pasaulinį viešpatavimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą