Lenkų krikščionių portalas Pch24 skelbia kardinolo Janis Pujats, arkivyskupo Tomasz Pety, arkivyskupo Jan Paweł Lenga, vyskupo Joseph Strickland ir vyskupo Athanasius Schneider kreipimąsi "Dėl moralinio neteisėtumo naudojant vakcinas, pagamintas iš ląstelių, gautų iš abortuotų žmogaus vaisių".
Naujienų ir kiti šaltiniai neseniai pranešė, kad pastaruoju metu, dėl skubios COVID19 padėties kai kurios šalys gamino vakcinas, naudodamos ląstelių linijas, gautas iš abortuotų žmogaus embrionų, o kitos šalys planuoja gaminti tokias vakcinas.
Vis dažniau pasigirsta Bažnyčios žmonių (vyskupų konferencijų, pavienių vyskupų ir kunigų) balsų, sakančių, kad jei nebūtų alternatyvios vakcinos, kurioje būtų etiškai leidžiamų medžiagų, tokias vakcinas būtų galima morališkai leisti katalikams, nepaisant ląstelių linijų, gautų iš aborto matu nukentėjusių vaikų, naudojimo jų gamybos procese. Tokių vakcinų šalininkai remiasi dviem Šventojo Sosto dokumentais („Moraliniai samprotavimai apie vakcinas, pagamintas iš ląstelių, gautų iš abortuotų žmogaus vaisiaus“, Popiežiškosios gyvenimo akademijos 2005 m. birželio 9 d. ir „Tikėjimo doktrinos kongregacijos 2008 m. rugsėjo 8 d. instrukcijos „Dignitatis personae apie kai kurias bioetines problemas“, kurie leidžia naudoti tokią vakciną išimtiniais atvejais ir ribotą laiką, remiantis tuo, kas moralinėje teologijoje apibrėžiama kaip tolimas, pasyvus ir materialus bendradarbiavimas su blogiu. Šiuose dokumentuose teigiama, kad katalikai, vartojantys tokias vakcinas, taip pat privalo „išreikšti savo prieštaravimą ir reikalauti, kad sveikatos priežiūros sistemoje būtų prieinamos kitų rūšių vakcinos“.
Vakcinų, pagamintų iš ląstelių linijų, gautų iš abortuotų žmogaus vaisių, atveju matome aiškų prieštaravimą tarp katalikų doktrinos, kuri kategoriškai, be abejonių šešėlio ir visais atvejais atmeta abortą kaip didelę moralinę blogybę, šaukiančią dangų (plg. Katalikų bažnyčios katekizmas, Nr. 2268, 2270 ir paskesni) o praktika dėl vakcinų [panaudojimo], gaunamų iš linijų abortuotų vaisių ląstelių naudojimas yra moraliai priimtinas išimtiniais „skubių poreikių“ atvejais, remiantis tolimu, pasyviu ir materialiu bendradarbiavimu. Teiginys, kad tokios vakcinos yra moraliai priimtinos, jei nėra alternatyvos, pats savaime yra prieštaringas ir katalikai negali su to sutikti.
Reikėtų prisiminti šiuos popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, susijusius su negimusio žmogaus gyvenimo orumo: „Asmens neliečiamumas, atspindintis paties Dievo neliečiamumą, pirmiausia ir svarbiausiai reiškiasi žmogaus gyvenimo neliečiamumu. Visuotinis ir kitaip teisėtas žmogaus teisių gynimas, pvz., teisė į medicininę priežiūrą, stogą virš galvos, darbą, šeimos sukūrimą ir kultūrą, yra melagingi ir apgaulingi, jeigu netampa su didžiausiu ryžtingumu gynimu teisės į gyvybę, kuri yra pirmoji ir pagrindinė žmogaus teisė ir visų kitų jo teisių sąlyga“ (Christifideles Laici, 38). Vakcinų, pagamintų iš nužudytų negimusių vaikų ląstelių, naudojimas prieštarauja didžiausiam pasiryžimui ginti negimusią gyvybę.
Teologinis materialinio bendradarbiavimo principas yra tikrai svarbus ir gali būti taikomas daugybei atvejų (mokant mokesčius, naudojant vergiško darbo produktus ir kt.). Tačiau šį principą sunku taikyti vaisiaus ląstelių linijų vakcinoms, nes tie, kurie sąmoningai ir savanoriškai gauna tokias vakcinas, įsitraukia į tam tikrą, nors ir labai tolimą, abortų pramonės procesą. Aborto nusikaltimas yra toks siaubingas, kad bet koks ryšys su šiuo nusikaltimu, net ir labai tolimas, yra amoralus ir jokiomis aplinkybėmis negali būti pripažintas kataliko, kuris tai visiškai suprato. Asmuo, vartojantis šias vakcinas, turi suvokti, kad jo organizmui yra naudingi vieno iš didžiausių žmonijos nusikaltimų „vaisiai“ (nors ir netiesiogiai per daugybę cheminių procesų).
Bet koks ryšys su abortų procesu, kad ir koks jis būtų nutolęs ir paslėptas, meta šešėlį Bažnyčios pareigai nepalaužiamai paliudyti tiesą, kad abortas turi būti visiškai atmestas. Tikslas negali pateisinti priemonių. Gyvename vieno blogiausių genocidų, apie kuriuos žmogus yra girdėjęs, eroje. Daugybė milijonų vaikų visame pasaulyje nužudomi motinos įsčiose, ir diena po dienos šis paslėptas genocidas tęsiasi per abortų pramonę, naudojant vaisiaus technologijas ir per vyriausybių bei tarptautinių įstaigų spaudimą skatinti tokias vakcinas kaip vieną iš jų taikinių. Katalikai dabar negali nusilenkti; tai būtų labai neatsakinga. Šių skiepų priėmimas katalikams, remiantis argumentu, kad jų atveju yra tik „tolimas, pasyvus ir materialus bendradarbiavimas“ su blogiu, taptų Bažnyčios priešų žaidimu ir susilpnintų paskutinę poziciją prieš abortus.
Kuo dar kitu gali būti naudojimas abortuotų kūdikių embrioninių ląstelių linijų, jei ne pažeidimas Dievo duotos sutvėrimo tvarkos, nes tai pagrįsta rimtu šios tvarkos pažeidimu - negimusio vaiko nužudymu? Jei šiam vaikui nebūtų atimta teisė į gyvybę, jei jo ląstelės (kurios vėliau kelis kartus padaugintos mėgintuvėlyje) nebūtų panaudotos vakcinos gamybai, jų nebūtų galima parduoti. Todėl yra dvigubas Dievo šventos tvarkos pažeidimas: viena vertus, per patį abortą ir, kita vertus, dėl baisaus verslo, susijusio su abortuotų vaikų palaikų prekybos verslu. Tačiau šis dvigubas kūrimo tvarkos nepaisymas niekada negali būti pateisinamas; taip pat, žinoma, to negalima pateisinti ketinimu išsaugoti žmonių sveikatą skiepijant, remiantis šiuo Dievo duotos kūrinijos tvarkos nepaisymu. Mūsų visuomenė sukūrė religijos pakaitalą: sveikata buvo padaryta aukščiausiu gėriu, pakaitiniu dievu, kuriam reikia aukoti - šiuo konkrečiu atveju vakcinacija, pagrįsta kito žmogaus mirtimi.
Nagrinėdami vakcinų etikos klausimus turime savęs paklausti: kodėl visa tai tapo įmanoma? Kodėl medicinoje, kurios tikslas yra gelbėti gyvybę ir sveikatą, atsirado technologija, pagrįsta nužudymu. Biomedicinos tyrimai, kuriuose išnaudojami nekalti negimę kūdikiai ir jų kūnas naudojamas kaip „žaliava“ vakcinoms, labiau panašu į kanibalizmą. Mes taip pat turėtume atsižvelgti į tai, kad kai kuriems biomedicinos pramonės dalyviams negimusių kūdikių ląstelių linijos galiausiai yra „produktas“, kad abortininkai ir vakcinų gamintojai yra „tiekėjai“, o vakcinos gavėjai yra vartotojai. Žudynių technologijos šaknys yra beviltiškumas ir baigiasi neviltimi. Turime atsispirti mitui, kad „nėra jokios alternatyvos“. Priešingai, turime ir toliau tikėtis ir tikėti, kad egzistuoja kiti sprendimai ir kad žmogaus išmonė su Dievo pagalba gali juos atrasti. Tai vienintelis kelias iš tamsos į šviesą ir iš mirties į gyvenimą.
Mūsų Viešpats sakė, kad laikui bėgant net išrinktieji bus apgauti (plg. Mk 13, 22). Šiandien visa Bažnyčia ir visi ištikimi katalikai turi uoliai rūpintis savo patvirtinimu tikėjimo doktrinoje ir praktikoje. Susidūrę su abortų blogiu, katalikai labiau nei bet kada turi „vengti visko, kas gali pasirodyti net bloga“ (1 Tes 5:22). Kūno sveikata nėra absoliuti vertybė. Pirmenybė turi būti teikiama paklusnumui Dievo įstatymams ir amžinam išganymui. Vakcinos, gautos iš žiauriai nužudytų, negimusių vaikų ląstelių, yra aiškiai apokaliptinės prigimties ir gali būti, kad jos numato žvėries žymę (plg. Apr 13, 16).
Kai kurie dvasininkai mūsų laikais ramina tikinčiuosius, kad vakcinacija nuo COVID19 vakcina, paruošta iš abortuoto vaiko ląstelių linijų, yra moraliai priimtina, jei nėra alternatyvos, tai pateisina vadinamuoju „materialiu ir tolimu bendradarbiavimu“ su blogiu. Tokie Bažnyčios žmonių pasisakymai yra labai antipastoriniai ir neproduktyvūs, atsižvelgiant į nuolat besiplečiančią ir apokaliptinę abortų pramonę ir nežmoniškas vaisiaus technologijas. Būtent šioje dabartinėje situacijoje, kuri gali dar labiau pablogėti, katalikai negali kategoriškai skatinti aborto nuodėmės ir net labai nereikšmingai skatinti ją skiepydami. Todėl, būdami apaštalų ir pastorių, atsakingų už amžiną sielų išgelbėjimą, įpėdiniai, mes pripažinome, kad negalime tylėti ir dviprasmiškai vertinti savo pareigą „su didžiausiu ryžtu“ (Jonas Paulius II) atsispirti „baisiam abortų nusikaltimui“ (Vatikanas II). Gaudium et Spes, 51).
Mūsų deklaracija buvo parengta patarus įvairių šalių gydytojams. Reikšmingą indėlį teikia ir pasauliečiai - močiutės, seneliai, tėvai ir motinos, jaunimas. Visi konsultuoti asmenys, neatsižvelgiant į amžių, tautybę ar profesiją, vieningai ir beveik instinktyviai atmetė vakciną, paruoštą su embriono ląstelių linijomis, gautomis iš abortuotų vaikų, ir manė, kad tokios vakcinos vartojimo pagrindimas remiantis „materialiu, tolimu bendradarbiavimu“, taip pat analogijų pagrindu, yra netinkamas šiuo atveju. Tai yra paguoda ir kartu labai prasminga, nes jų vieningas atsakymas yra dar viena proto ir sensus fidei galios apraiška.
Labiau nei bet kada mums reikalinga tikinčiųjų ir kankinių dvasia, kurie vengė net menkiausio įtarimo bendradarbiauti su savo amžiaus blogiu. Dievo žodis sako: „Būtumėte nepeiktini, nekalti ir nesutepti Dievo vaikai sugedusioje ir iškrypusioje žmonių kartoje, kur jūs spindite tarsi žiburiai pasaulyje. Tvirtai laikykitės“(Fil 2, 15).
2020 m. Gruodžio 12 d. Gvadalupės Dievo Motinos memorialas
Rygos arkivyskupijos vyresnysis metropolitas kardinolas Janis Pujatsas
Arkivyskupas Tomaszas Peta, Astanos Šv. Marijos arkivyskupijos metropolitas
Arkivyskupas Janas Pawełas Lenga, Karagandos vyskupijos arkivyskupas
Tailerio (JAV) vyskupijos vyskupas Josephas E. Stricklandas
Vyskupas Athanasius Schneideris, Astanos Šv. Marijos arkivyskupijos augziliaras vyskupas
https://www.pch24.pl/apel-biskupow-w-sprawie-nieetycznych-szczepionek,80569,i.html
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą