Pradžia:
https://manolietuva.com/?p=4468
http://lebionka.blogspot.com/2020/12/suo-tapo-visuomenes-degradacijos.html
Būsimą JAV prezidentą Džo Baideną laižo šuo, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas voliojasi su šunimis, JAV premjeras Borisas Džonsonas, apsikabinęs kaip du vandens lašai panašų į save susivėlusį šunėką. Kas tai? Kodėl valstybių pirmieji asmenys, pinigų šeimininkų marionetės, dažniausiai kenkiančios savo tautoms, vežančios į savo šalis padugnes iš Afrikos ir islamo šalių (teroristus, vagis, plėšikus, prievartautojus), naikinantys šeimas, apiplėšiantys vaikus, toleruojantys minias benamių ir skurdžių savo didmiesčių gatvėse, skurdą, darantys aibes kitokio blogio savo vadovaujamoms tautoms, vaizduojami tokie švelnūs ir geri keturkojams? Juk tai apgaulė. Juk visi jie karjeristai ir apsimetėliai, per galvas lipę į savo kėdes, laižę užpakalius aukščiau stovintiems, ir kasdien dergę ant galvų atsidurusiems žemiau. Žinoma, vienas kitas iš jų tikrai myli gyvūnus, bet likusieji... Netikiu. Taip nebūna. Tai tiesiog jų šeimininkų įvesta mada, kad mus, kvailelius, apgaudinėti, kad žmonėms sumaišyti prioritetus. Juk jie mums sako: „Nereikia vaikų, nereikia šeimų, žmonių turi likti milijardas, o tie žmonės turi būti mišrūnai, kaip dauguma šunų prieglaudų gyventojai. Tegul jauna šeima veisia šunis, bet negimdo vaikų.“ Toks jų planas, aprašytas „Romos klubo“ išminčių, ES „tėvų“, tokių kaip masonas Kudenhove Kalergi.
O kaip Jums, gerbiamas Valdai, iš gražaus, bet nūnai į narkotikų balą paskandinto Oregono visa tai matyti?
JAV gyvenantis rašytojas Valdas Anelauskas:
Apie prezidentą Trampą, kad jis neturi šuns, pamenu, buvo pernai straipsniai bene visuose pagrindiniuose Amerikos laikraščiuose ir vienas jų prasidėjo štai taip: „Net ir Hitleris mylėjo šunis, o Trampas — ne!“ Gi dabar, Baidenas, skirtingai nuo Trampo, turės Baltuosiuose rūmuose net du „pirmuosius šunis“, apie ką visi Amerikos (ir ne tik) šunų mylėtojai vien tik ir kalba (ir vėl visi pagrindiniai laikraščiai rašo), ko gero, patirdami nuo to kiekvieną kartą neįtikėtinus šuniškus orgazmus... Bet štai atsitiko, kas atsitiko, senis Džo, vedžiodamas šunį (!), ėmė ir susilaužė koją, na ir tiesiog pratrydo internetas užuojautomis, ir jam ir jo šunims... Tiesiog jau net ir man sunku patikėt, iki kokio lygio visuomenė jau supuvusi... Čia jau ne koronaviruso reikėtų, o buboninio maro, ar bent choleros, kad su tokia beprotybe užbaigti kartą ir visiems laikams. Tokia šuniška visuomenė neturi teisės egzistuoti. Tokia mano nuomonė, o ar kas su ja sutinka, ar nesutinka, tai manęs apskritai visiškai nedomina.
Nemėgstu šunų. Švelniai pasakius. Kaip ir kačių, kurioms, beje, priedo dar ir turiu baisią alergiją. Bet katės, jeigu jos tiktai lauke laksto, man beveik kaip ir netrukdo, o pas tuos, kas katę turi namuose, aš paprasčiausia niekada neinu. Jeigu kviečia kas užeit, aš iškart tiesiai šviesiai ir paklausiu, ar neturi namie katės...
Gi per šunis tai jau visai nėra gyvenimo. Nuo jų niekur pasislėpt neįmanoma. Tuoj bus jų daugiau nei žmonių. Ir jie dažnai, net labai dažnai būna pavojingi. Pernai mūsų čia vienai draugei į koją šuo įkando, tai teko net operuoti, septynias ant kojos siūles uždėt.
Lietuvoje gi neseniai net buvo atvejis kai šuo naujagimį vaiką suėdė!..
Kiekvienais metais Amerikoje apie keturi su puse milijonai žmonių nukenčia nuo šunų įkandimų! Tai oficiali statistika. Keturi milijonai — didžiulis skaičius, net ir tokiai dideliai šaliai kaip Amerika. Pernai, pavyzdžiui, net 40 žmonių išvis žuvo, kai juos šunys užpuolė. Neseniai skaičiau straipsnyje viename, kad gydytojai sako, jog tai jau tiesiog įkandimų epidemija. O aš sakau, kad tai ne tik šunų įkandimų epidemija, o būtent apskritai ŠUNŲ EPIDEMIJA.
A.L.: Noriu įterpti šios šuninės epidemijos epizodą. Prieš kelias savaites su žmona Aleksandra ėjome pasivaikščioti P.Vileišio gatvėje įrengtu pėsčių ir dviračių taku. Greta tako moteris dresavo Stafordšyrų veislės šunį. Suprantama, ir be pavadžio, ir be antsnukio, kaip agresyvių veislių šunims numatyta gyvūnų laikymo taisyklėse. Mano sutuoktinė paprašė šeimininkės šunį prisirišti. Savininkė ne tik kad jo neprisirišo, bet metė į Aleksandros pusę daiktą, su kuriuo šį šunį treniravo. Šuo puolė įkandin. Sustojo už metro atstumu nuo jos. O kiek truko atsitikti nelaimei? Aš gerbiu įstatymus, todėl paėmiau jos padarytas nuotraukas ir visą medžiagą perdaviau policijai. Po to buvau dar kartą apklaustas. Laukiu jų nutarimo.
Aš manau, kad agresyvių veislių šunis mieste laiko tik psichiškai nesveiki žmonės. Viena, mažas šuniukas, kuris niekam negali padaryti žalos, visai kas kita siaubūnas, kurio bijo aplinkiniai. Aš esu laikęs Škotų terjerą, o, tėvams mirus, kurį laiką turėjau net du škotus. Tokio dydžio šuo niekada nepadarys aplinkiniams žmonėms didelių traumų. Viena mūsų draugė ir kaimynė laiko Jorkšyra, kita-Papilion, brolis laiko Prancūzų buldogą, nuotrauka mano FB. Yra daugybė neagresyvių ir mieste laikyti tinkančių šunų veislių. Vokietijoje numatyti mokesčiai, kurių dydis priklauso nuo šuns dydžio. Jis gali siekti 500 eurų per metus. Tai teisingas kelias. Kinai numato mieste šuns aukščio ribojimą – 0,5 metro. Tai irgi teisingas kelias. Agresyvių ir ypač didelių veislių šunims, mano nuomone, ne vieta mieste. Tokių šunų mylėtojai gali gyventi užmiestuje ir nekelti pavojaus aplinkiniams.
V.A.: Šunys iš tiesų tampa vis didesne ir didesne problema. Aš tai nieko prieš pačius šunis gal ir neturėčiau, gyvūnai ir tiek, kaip ir visi kiti, bet nekenčiu juos beprotiškai mylinčių žmonių, kaip aš vadinu, sobačnykų (čia rusiškas žodis, o lietuviškai tai būtų turbūt šunininkai), kuriems jų šunys yra jau tapę tiesiog svarbiau už viską pasaulyje. Niekas jiems daugiau nerūpi, nieko jie daugiau nemato, vien tik savo šunis. Daugeliui šunys jau tapę išvis beveik lyg šventais, kaip kad Indijoje šventos karvės.
Be savo šunų jie nė žingsnio. Net ant parduotuvių durų pastaruoju metu daug kur čia pas mus atsirado įspėjimai, kad su šunimis į parduotuvę įeiti draudžiama. Tačiau tokius perspėjimus sobačnykai paprasčiausia ignoruoja. Anądien, pavyzdžiui, nuėjom nusipirkt mėsos į čia šalimais esantį supermarketą ir žiūriu, po būtent mėsos skyrių, vaikštinėja ten dvi moteriškės su didžiuliu šunimi. Na tai aš jų ir klausiu, ar nematė ant durų kabančio perspėjimo, kad į parduotuvę su šunimis eiti negalima. Viena jų man įžūliai atkirto, kad šuo jos atseit yra „tarnybinis“, tai jai tas perspėjimas todėl negalioja. Na, kiek žinau, tarnybiniais tai paprastai būna vadinami policijos šunys, arba tokie, specialiai ištreniruoti, kur akliesiems padeda gatvėmis vaikščiot. Tačiau nė viena iš tų bobelių tikrai neatrodė kad būtų akla. Tada nuėjau aš pas parduotuvės vyriausią menedžerį ir paklausiau, kodėl nekreipia dėmesio ir neišvaro jų iš parduotuvės, jeigu ateina su šunimi ir priedo dar įžūliai meluoja? Na ir ką gi, jis man pasakė, kad yra Oregono valstijoje atseit kažkoks įstatymas, draudžiantis reikalaut įrodymo, dokumento, ar tas šuo tikrai yra tarnybinis. Reiškia, bet kas gali eit į parduotuvę su šunimi ir meluot, o parduotuvės darbuotojai negali nieko jam ar jai padaryt, negali išvaryt, nes, kaip man tas menedžeris pasakė, yra tiesiog „surištos rankos“... Taip ir vaikšto šunys po mėsos skyrių, apuostinėdami (ir gal net aplaižydami) mėsą, kurią aš gal būt ruošiuosi pirkti...
Šunų mylėtojai jau taip suįžūlėję, kad net ir į restoranus čia bando šunis vestis. Neseniai buvo skandalas, kur nuskambėjo paskui per visą Ameriką. Jauna negrė pietavo brangiame restorane ir į jį atėjo kažkokia šeimynėlė. Ir atsivedė su savimi didelį šunį! Na ir atsisėdo prie šalimais esančio stalo. Tas šuo priėjo, pakėlė uodegą ir atkišo pasturgalį tiesiai valgančiai negrei po nosimi. Ji, aišku, baisiausia pasipiktino, ėmė rėkti. Žodžiu kilo skandalas. Na ir ką manot, šuns savininkai jai irgi ėmė aiškint, kad jų šuo neva yra „tarnybinis“, nes priklausąs buvusiam kariškiui ir, jų žodžiais, suteikia jam „dvasinį komfortą“... Tiesiog sunkiai įsivaizduojamas absurdas!.. Ir kas bene absurdiškiausia šitoje istorijoje, tai kad kiti restorane buvę žmonės piktinosi ne šunimi ir jo savininkais, o ta negre, jos visiškai nepalaikė ir netgi smerkė. Kaip lyg tai ne jinai teisi būtų, o šuns savininkai. Na, šiuo atveju tai aš tikrai būčiau buvęs negrės pusėje, o jeigu pats susidurčiau su tokia situacija, kada restorane valgant kažkieno šuo atkištų man prieš akis savo pasturgalį, na tai tokį skandalą pakelčiau, jog mažai tikrai nepasirodytų. Šunims ne vieta restoranuose, kaip ir parduotuvėse. Tas karo veteranas tai, beje, irgi nebuvo aklas, tada kam jam „tarnybinis“ šuo? Iškart aišku, kad melavo, kaip ir tos bobos čia mūsų supermarkete.
Paaiškėjo, beje, jog beveik jau neįmanoma surast net ir tokį viešbutį, kad nebūtų, kaip čia vadina, pet friendly, kas reiškia, kad juose leidžiama apsistoti su šunimis. Mes nusprendėm šiais metais atšvęst mano gimtadienį prie vandenyno, na tai norėjome ir pernakvoti ten, kad galėtume ramiai vakare pakrante pasivaikščiot, į saulėtekį pažiūrėt. Tiesiog, kad būtų galima bent kažką paskui atsimint... Viešbučių tai pilna, gerų ir nebrangių, tačiau visi jie (arba dauguma) skirti ne žmonėms, o šunininkams. Sumokėjęs šimtą ar daugiau dolerių už viešbutį, paskui ir matysi visur aplinkui šmirinėjančius šunis. Jei iš dešimties viešbučių bent vienas yra toks, kur nepriima su šunimis, tai didžiulė, pasirodo, būtų sėkmė surast tokį viešbutį. Ir dažniausiai tai bus kažkur tolokai nuo vandenyno.
Na o ką jau kalbėt apie miesto parkus ar šalimais čia esančius miškus. Greitai nueit pasivaikščiot po parką jau irgi bus išvis neįmanoma, nes visur pilna šunų. Daugelis jų laksto palaidi. Kai mes prieš tris metus persikėlėme gyventi į šitą gražų mūsų miesto rajoną, tai džiaugėmės, kad čia visai šalia bus miškas, priedo dar ir kalnas, galvojom, kad tikrai galėsim eit pasivaikščioti po gamtą vos ne kiekvieną dieną, bet štai praėjo keli metai, o mano žmona ant to kalno išvis nė karto dar nebuvo. Aš pats jeigu ir einu kada, tai nebent tik labai anksti ryte, vasarą tai išvis kokią šeštą ryto, kada sobačnykų dar paprastai nebūna.
Vieną kartą, beje, aš prikalbinau žmoną, kad nueitume iki kito, irgi netoliese čia esančio, kalnelio, kur visada būna mažiau žmonių, taip kad atitinkamai mažesnė galimybė ir su jų šunimis susidurti. Gana neblogai tada pasivaikščiojom ir buvom visai patenkinti, iki... mano žmoną neužpuolė šuo! Gerai kad viskas laimingai baigėsi, neįkando, bet savininkas net neatsiprašė. Aš jau paėmiau nuo žemės didoką akmenį ir ruošiausi tvoti jam (ne šuniui, o savininkui) per snukį, bet mano žmona ėmė prieštaraut, sakydama, kad aš jį atseit užmušiu, papulsiu į kalėjimą, na tai ir nusprendžiau neaštrinti situacijos. Bet dabar gailiuosi, nereikėjo man žmonos klausyt, o tikrai reikėjo tą šunsnukį gerai pamokyt.
Taip kad šunsnukiai (ar kaip aš juos vadinu šungalviai) dabar jau aiškiai ima viršų. Šunų vis daugėja ir daugėja. Vėl, kai mes apsigyvenome čia, prieš vos tris metus, tai mūsų gatvėje šunų dar beveik visai net ir nesimatė, net stebėjomės, kad jų čia mažiau, nei kitur, o dabar jau pastoviai matau pro langą kaip šunininkai savo šunis gatve vedžioja. Apie miško parko takus tai jau net ir kalbėt daugiau nenoriu. Ten šunų daugybė ir, kaip sakiau, beveik visi palaidi. Nors prie kiekvieno tako ir kabo dideli plakatai su perspėjimais, kad nepririštus šunis vedžioti po miško parką griežtai draudžiama. Sobačnykai viską ignoruoja. Jie gi apskritai pasaulyje nieko daugiau ir nemato, į nieką nekreipia dėmesio, tik vien į savo mylimuosius šunis.
Sobačnykai visur dabar jau taip suįžūlėję, kad ir tampa tikrai bene pačia didžiausia problema. Pavasarį aš čia, mūsų rajone, vieną rytą gatve bėgdamas, kaip tik su viena tokia, ypatingai įžūlia, ir susidūriau, kur ėjo šaligatviu su savo dviem didžiuliais šunimis ir nesiteikė pasitraukt, kad mane praleisti, na tai man teko aplenkti ją bėgant gatvės važiuojama dalimi. Lyg būčiau koks žydas Hitlerio laikų Vokietijoje, kada buvo neleidžiama ten žydams vaikščiot šaligatviais...
Paskui, prieš kelis mėnesius, skaičiau, kad Kalifornijoje, viena moteris, kaip ir aš, bėgo šaligatviu, o priešais ėjo kažkokia mergšė, su irgi dviem šunimis, na ir tie jos šunys iškart ir puolė ant bėgikės. Ta laimei turėjo pipirinių dujų aerozolio balionėlį, iš kurio šunis ir apipurškė. Tada šunų savininkė pati puolė ją... ir įkando bėgikei į ranką! Aišku, bėgikė negerai padarė, kad neapipurškė kartu ir tos pasiutusios sušunėjusios sobačnykės, kurią būtent ir reikėjo pirmiausia nukenksminti, net pirmiau už jos šunis. Na, paskui tą užpuolikę, aišku, policija surado, areštavo, netgi teisė, bet kaip viskas pasibaigė tai net ir nežinau.
Aš nenoriu šunis nuolat matyti, visur, dešimtis, šimtus šunų, kasdien, negalėti eit ar bėgt šaligatviu tik todėl, kad jie eina su savo šunimis, ir tikrai nenoriu bijoti nuolat, saugotis kiekviename žingsnyje, kad jų šunys man neįkąstų. Tegu jie myli ir netgi dievina savo šunis, jeigu jau iki tokio lygio išprotėję, bet tik tegul man tas netrukdo. Tai ir yra esmė visko, apie ką aš čia kalbu. Jie, aišku, turi teisę mylėti savo šunis, bet jie neturi teisės manęs prievartauti, kad ir aš juos mylėčiau, arba net kad tiesiog kentėčiau.
Man užtenka anksti rytą išeiti į gatvę, savo rytiniam krosui, kai per 40 minučių (maždaug tiek laiko užima kol penkis kilometrus nubėgu) aš pamatau tiek šunų, jog nuotaika būna sugadinta visai dienai. Tiesiog atrodo kaip lyg gyventum kažkokiame šunų pasaulyje. Jau nekalbant apie tai, kad kas rytą dar ir tenka bijoti, kad kuris nors iš tų daugybės šunų mane gal užpuls ir įkąs. Juk neimsi kaskart užtaisyto pistoletą, ypač kai mano sportinių kelnių kišenėlė net ir pipirinio aerozolio balionėliui mažoka.
Todėl aš net kreipiausi pernai į mūsų miesto valdžią, parašiau tokį kaip ir atvirą laišką-įspėjimą, kad jeigu policija nesiims priemonių prieš galutinai suįžūlėjusius sobačnykus tai tada aš tiesiog paduosiu miestą į teismą, už tai kad esu, kaip pilietis, kaip mokesčių mokėtojas, diskriminuojamas, nes negaliu ramiai ir saugiai naudotis miesto parkais, pėsčiųjų takais, netgi šaligatviais. Tiesiog pažeidžiama mano, paprasčiausia kaip žmogaus, teisė į saugų gyvenimą.
Na bet, iš kitos pusės, policija juk ir neturi galimybės kaip nors realiai reaguoti. Kai aš kartą, po to kai mane aštuoni (!) šunys miške užpuolė, kalbėjau su policininku, kuris mūsų mieste tiesiogiai būtent ir atsakingas už gyvūnų kontrolę (tame tarpe, suprantama, ir šunų), tai jis man beveik valandą skundėsi, kad jų, t.y. tokių, šunis ir kitus naminius gyvulius kontroliuojančių, policininkų yra tik du, kai tuo tarpu reikėtų ne mažiau dešimties. Sakė, kad kai pradėjo dirbti policijoje tai tokių gyvūnų kontrolės policininkų mieste buvo aštuoniolika, o dabar jau liko tik jis ir jo padėjėjas. Vienas po miestą važinėja, į gyventojų skundus reaguodamas, o kitas ofise sėdi ir ataskaitas rašo, na o kitą dieną jie pasikeičia. Na o šunų per tą laiką mieste tikriausia 20 kartų padaugėjo. Dabar policija tad tiesiog fiziškai ir negali atreaguot į kiekvieną incidentą. Pagaliau, tai ir nėra gi pats pagrindinis policijos prioritetas. Bet skundų, kaip jis man sakė, būna vos ne kasdien.
Taigi, kaip Ostapas Benderis sakė, čia matyt skęstančiųjų gelbėjimas ir yra pačių skęstančiųjų reikalas... Aš kuo puikiausia suprantu, juk nepastatysi kiekviename parke, prie kiekvieno tako po policininką. Tada ne du ir ne aštuoniolika gyvūnų kontrolės policininkų mieste reikėtų turėt, o bent 180, ir tai turbūt neužtektų.
Šiemet tai ir išvis nutiko tokia istorija, kad net patikėti sunku. Kartą pavakare, sėdime kambaryje ant sofos ir žiūrim filmą, kai staiga matome, kad iš balkono, pro durų tinklelį (o balkono durys buvo atviros), bando įlįst į mūsų kambarį didžiulis šuo... Žmona iš pradžių net pagalvojo, kad ten juodasis lokys, apie kuriuos laikraštyje kaip tik neseniai rašė, kad jie čia, pietinėje mūsų miesto dalyje, gali ateiti iš miško tiesiai pas tave į kiemą. Bet paskui supratom, kad tai buvo būtent šuo. Išties labai didelis.
Greitai uždarėme balkono duris. Aš tučtuojau išbėgau į gatvę. Pamačiau, kad šuo tuo metu jau priėjo prie kažkokio barzdoto vyriškio, kuris ir stovėjo gatvėje šalia mūsų namo, ir, kaip vėliau paaiškėjo, buvo to šuns savininkas. Jis, matyt, pas kažką čia buvo atvažiavęs, nes tikrai negyvena čia, niekada anksčiau nebuvome jo matę. Na tai ir paleido savo šunį pabėgiot laisvai, kur tik nori! O tas iškart pas mus, lyg žinotų, kaip mes šunis „mylime“...
Taigi aš tam sobačnykui ir pasakiau, kad jo šuo ką tik lindo pas mus į kambarį. Na o jis, kaip ir reikėjo tikėtis, pasiuntė mane velniop, o ir apskritai elgėsi gana agresyviai. Aš net nekalbu apie tai kaip elgėsi jo šuo, kuris aiškiai taikėsi man įkąsti. Tada grįžau į kambarį ir pasiėmiau balionėlį su pipiriniu aerozoliu. Vėl išėjau į verandą ir labai griežtai pasakiau jam, kad jeigu tučtuojau nepaims savo šuns, būsiu priverstas gintis. O šuo kaip tik tuo metu jau ir artinosi prie mūsų verandos. Na, kai priartėjo prie manęs maždaug metro atstumu, aš ir papurškiau jam į snukį iš balionėlio, bet ne itin, man regis, šunį tas paveikė. Girdėjau, kad tokiems dideliems šunims pipirinis aerozolis mažiau efektyvus. Vyrukas, aišku, taip pat žengė į mano pusę, gelbėt savo šunį, tad teko ir jam porą kartų tų pačių pipirų paragauti, bet irgi, matyt, nelabai paveikė, nes irgi stambus ambalas buvo, kaip ir jo šuo.
Bet šunį tai jis vis dėlto pasiėmė ir nuėjo su juo į kitą gatvės pusę, kur jau buvo susirinkę mūsų kaimynai, kurie piktinosi visai ne tuo, kad didžiulis šuo lauke laisvai bėgioja, o tuo, kad aš jį „nuskriaudžiau“ (o kartu ir jo šeimininką). Jie čia juk, kaip sakiau, beveik visi patys šunis turi ir visur aplinkui vedžioja, dažnai irgi nepririštus.
Tuomet man jau neliko nieko kito kaip tik skambinti 911, į policiją, ir prašyt pagalbos, ką aš tučtuojau ir padariau. Pasakiau, kad kažkoks agresyviai nusiteikęs vyriškis, su ne mažiau agresyviu šunimi, didžiuliu šunimi, kuris iš tiesų buvo labiau panaši net ne į šunį, o į lokį, kelia realią grėsmę mūsų saugumui. Tuo metu šuo, tiesa, jau buvo automobilyje, taigi galėjau pranešt policijai net ir mašinos numerį, kaip mašina atrodo ir visas kitas detales. Pavyko netgi nufotografuoti.
Gi jis tuo metu stovėjo kitoje gatvės pusėje ir šnekučiavosi su keliomis mūsų kaimynėmis, akivaizdžiai tyčiodamasis iš manęs. Bet kai, matyt, suprato, kad aš vis dėlto iškviečiau policiją, tada skubiai sėdo į savo mašiną ir išvažiavo. Įtariu, kad dėl to, jog jis turi teistumų ir vengia todėl turėt reikalų su policija. Juk jei būtų buvęs tiesiog normalus žmogus, tai palauktų kol atvyks policininkai ir kaip tik jiems pasiskųstų, kad neva aš jo vargšą nekaltą šunį neva užpuoliau... Taip pat ir jį patį. Juo labiau, kad ir mūsų kaimynai, kurie čia visi mūsų nekenčia (kaip ir mes jų, su visais jų Baideną bei „blekmaterius“ palaikančiais plakatais), veikiausiai būtų jo pusėje. Bet jis kažkodėl pabėgo.
Policininkai atvažiavo gana greitai, netgi pasakyčiau, kad labai greitai. Matyt, aš situaciją nušviečiau taip, kad ji pasirodė labai rimta. Atvažiavo net du policijos ekipažai. Vienas policininkas apklausė mane su žmona, o kitas liudininkus. Na, kaip ir reikėjo tikėtis, kaimynai visi kalbėjo prieš mus, bet policininkai, reikia pripažinti, vis dėlto labiau tikėjo manimi, aiškiai matėsi, jog jie buvo vis gi mano pusėje. Apskritai šioje istorijoje realiai ir tebuvo tik viena pusė, nes kita pusė — šuns šeimininkas — apskritai nedalyvavo. Kaip sakiau, jis pabėgo iš įvykio vietos.
Bet iš mūsų miesto policijos, kaip ir paprastai būna, naudos nebuvo jokios. Jie man sakė, kad gerai, teisingai padariau, kad nuo agresyvaus (nepririšto) šuns gyniausi, bet jo šeimininkas atseit buvo be reikalo pipiriniu aerozoliu pavaišintas, nes jeigu jis būtų manęs apskundęs, tai policija galėtų mane už tai gal net ir nubausti. Bet jie taip ir nepaaiškino man, kaip man tada nuo agresyvių šunų šeimininkų reikia gintis. Laukt, kol jis pradės tave pulti ir tik po to imtis atitinkamų priemonių? O vyrukas tai tas gi buvo ne tik du kartus už mane jaunesniu, bet ir dvigubai už mane stambesnis.
Štai taip viskas ir baigėsi. Buvo ir mašinos numeris žinomas ir netgi šuns šeimininko fotografija, buvo mūsų parodymai, kad šuo lindo į mūsų kambarį (vadinasi, ir kvailiui aišku, kad buvo nepririštas), yra miesto įstatymai, kur labai aiškiai parašyta, kad šunys viešose vietose būtinai turi būti ant pavadžio, taigi įstatymo pažeidimas buvo akivaizdus, bet policijai tas akivaizdžiai nerūpėjo. Kaltininko neieškojo ir nenubaudė.
Todėl tad su šunimis mieste ir yra visiška betvarkė. Pavyzdžiui, kartą pavasarį, ryte vaikštinėdamas prie upės, atsisėdau ant suoliuko ir beveik valandą stebėjau žąsis su visai dar mažais žąsiukais. Juk tiesiog nuostabu sėdėt ir žiūrėti į paukščius, man tas labai patinka. Viskas buvo nuostabu, kol neatėjo ten kažkoks bjaurybė su savo šunimi, kurį tuojau pat paleido ir tas nubėgo prie vandens. Na, aišku, žąsims teko slėptis, o mažieji jų vaikučiai juk bėgti greitai negali... Siaubas kažkoks, kaip žąsys gelbėjo vargšus nuo atsiradusio pavojaus! Tokiam šunsnukiui aš su didžiausiu malonumu būčiau suvaręs kulką į akį. Bet juk jie jaučiasi nebaudžiami ir nekreipia dėmesio nei į kitus žmones, nei į žąsį su žąsiukais... Jie mato tik savo šunis. Jeigu tas šuo būtų priėjęs prie manęs, aš jį taip pat būčiau pavaišinęs pipiriniu aerozoliu, kad per mažai nebūtų pasirodę, bet jis gi buvo pernelyg užsiėmęs mažais žąsiukais...
Ir kas svarbiausia, juk tas policininkas, su kuriuo prieš keletą metų apie šunų problemą kalbėjau, sutiko gi su viskuo, ką aš jam sakiau apskritai apie dabartinės visuomenės pamišėlišką meilę šunims. Jis gi ne kvailas, o tokį darbą dirbdamas tai ir už mane geriau viską mato ir supranta, kas čia su tais šunininkais dedasi. Todėl ir patarė man tiesiog nešiotis visada ginklą ir jeigu šuo prieina prie manęs arčiau kaip pora metrų, ir jeigu jis nepririštas, na tai paprasčiausia jį iškart nušaut.
Visi įstatymai yra mano pusėje ir jie labai griežti šunininkų atžvilgiu. Jeigu pakabintas perspėjimas, kad šuo turi būt ant pavadėlio, tai reiškia turi, privalo, o jei vediesi šunį nepririštą, tai ir kaltink paskui tik pats save, kada tą tavo šunį kas nors nušaus. Jeigu šuo prie manęs prisiliečia, net jeigu jis ir pririštas, tai jau irgi reiškia užpuolimą, nebūtinai jis man turi įkąst. Vien prisilietimo užtenka, kad galėčiau šunį nušaut. Nereikia laukt kol įsikibs dantimis į koją.
Na bet šauti šunį kažkaip vis tiek nesinori, juk ne gyvulio gi ir kaltė, kad jo šeimininkas — šunsnukis (ar šungalvis). Aš jau mieliau patį šeimininką nušaučiau, bet tada būtų visai kitokie įstatymai man taikomi. Nebent jeigu jis pats mane užpultų, kaip ta sobačnykė Kalifornijoje užpuolė bėgikę ir jai įkando, tada gal jau ir galėčiau nušaut. Būtų tiesiog savigyna.
Todėl mes su žmona dabar ir įsigijom kelis balionėlius paties stipriausio pasaulyje pipirinio aerozolio ir dar priedo po labai galingą elektrošokerį, kas tiktų, prireikus, ir šunį ir jo šeimininką efektyviai nuraminti. Abu liktų gyvi, bet manau, jog ilgai paskui mane prisimintų... Na tai dabar, kada einame pasivaikščiot, jaučiamės jau bent kiek saugiau...
Taip kad, mano nuomone, tai jau, galima sakyt, ir yra visiška visuomenės degradacija, kada šunys tampa svarbiau už vaikus, ką būtent dabar ir Amerikoje ir Europoje gi matome. Girdėjau, kad vaikų ir Vilniuje du kartus mažiau negu šunų.
Man būtent tiesiog didžiausias absurdas, kad šunys daug kam dabar jau net pakeičia vaikus. Būtent taip juk šiandien ir yra! Yra daugybė tokių žmonių, kas galėtų ir patys savo vaikų turėt ir dar priedo kelis našlaičius įsivaikint, nes materialinės sąlygos tikrai tą leidžia, bet jie renkasi geriau turėt šunis, o ne vaikus. Apie tai, beje, juk Patrikas Bjukenenas, jau prieš 20 metų, rašė savo įžymiojoje knygoje apie Vakarų mirtį.
Mes čia pažįstam vieną tokią jauną amerikonų porą, kurie abu advokatai, labai gerai uždirba, o vaikų neturi ir, kiek suprantu, nesiruošia turėt, bet užtat kiekvienas turi po šunį, su kuriuo ir miega, abu atskirose lovose... Vienas tų šunų neseniai susirgo vėžiu (pasirodo, ir šunys vėžiu serga), tai jo gydymui, nors rezultate tas šuo vis tiek nudvėsė, išleido 10 tūkstančių dolerių! Kai tuo tarpu yra daugybė vaikų, sergančių sunkiomis ligomis, kurių gydymui tėvai neturi pinigų. Neseniai, beje, kaip tik skaičiau apie tokį, kažkokia sunkia vėžio forma sergantį, berniuką Lietuvoje, kurio tėvai tiesiog maldauja, kad gal kas nors galėtų sušelpti pinigų jo gydymui. Manau, tie dešimt tūkstančių dolerių, kur čionykščiai išgamos išleido savo šuns gydymui, tikrai būtų didele pagalba. Bet juk ir Lietuvoje tokių šunsnukių pilna, kur geriau savo šunims pinigus leis, o ne vargšams vaikams. Tokių tad labiau už viską aš šiandien ir nekenčiu.
Na, kas dėl šunų Lietuvoje, tai gi ten pas jus sobačnykai gal net labiau išprotėję, negu čia Amerikoje, štai net straipsnis neseniai buvo, kad 84 procentai Lietuvos gyventojų įsitikinę, jog šunys pagerina jiems emocinę savijautą ir suteikia daugiau gyvenimo džiaugsmo. Net aštuoniasdešimt keturi procentai!
Arba štai kitas straipsnis, irgi apie padėtį Lietuvoje:
https://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/keltininkai-pasiduoda-sunininkams/
Šiame straipsnyje, kaip man atrodo, viskas pasakyta aiškiau, negu aiškiai, daug aiškiau, nei aš pats galėčiau ką nors paaiškinti. Kaip straipsnyje net kelis kartus kartojama, šiandien daugeliui šuo yra aukščiau už žmogų!.. Ir man tikrai nesinorėtų atsidurti tos moters, kuriai pitbulis perkando ranką, vietoje...
Beje, kai prieš trylika metų aš beveik pusantro mėnesio lankiausi Klaipėdoje, beveik kiekvieną dieną aš pats plaukdavau tuo keltu Smiltynę, ir tuo metu, aš puikiai prisimenu, šunų ant jo tikrai dar nebuvo. Šiaip ar taip, aš pats nesu matęs.
Šiaip jau aš mėgstu gyvūnus, net labai mėgstu, bet tiktai tuos, kurie yra natūralia mus supančios gamtos dalimi. Pas mus čia po kiemą dažnai stirnaitės vaikšto, voveraitės po medžius laksto, turim pakabinę dvi girdyklas kolibriams, visa tai man labai patinka, lygiai kaip man patiktų ir naminiai gyvūnai, jeigu gyvenčiau kaime, tikrai turbūt laikyčiau ir vištų, ir gal net avių ar kiaulių, bet šuo tai man tikrai visiškai absoliučiai nepriimtinas gyvūnas.
Na, aš ir į šunis anksčiau būdavo kurkas ramiau žiūrėjau, pagaliau juk, kartoju, ne patys šunys kalti, kad pas žmones toks išprotėjimas dėl jų, kad tiesiog jau visišku iškrypimu ta žmonių meilė jiems tampa. Jeigu būtų toks išprotėjimas dėl kiaulių ar avių (jei vedžiotų kiekvienas su savim po miestą visur ant pavadėlio paršiuką), na tai aš gi tikriausia taip lygiai ir į tuos gyvūnus gal žiūrėčiau. Bet taip nėra, nes avis ir kiaules žmonės (kaime) augina vilnai, mėsai, o šunis miestiečiai laiko tiktai dėl to, kad jie šunys, apskritai be jokios naudos ir prasmės. Todėl ir tapo tarsi kokiu šiandieninio absurdo simboliu.
Jeigu šunininkai myli būtent šunis, tai jų asmeninis reikalas. Dėl manęs, tegul myli nors ir krokodilus, ar tarakonus... Jei man ta jų meilė netrukdys, na koks man tada skirtumas, ką kažkas turi savo namuose: šunį ar krokodilą? Beje, kadaise mes su dukra lankėmės pas vieną pažįstamą amerikietį, čia mūsų Oregono didžiausiame mieste Portlande, teko pas jį pernakvot, na tai jo sūnus, maždaug mano dukros bendraamžis, nusivedė ją į namo rūsį ir parodė savo augintinį... smauglį pitoną! Gyveno tas smauglys, tiesa, narve, bet vaizdas, kiek prisimenu iš dukros tada pasakojimo, buvo išties įspūdingas. Na ir ką? Patinka jiems smaugliai, myli juos, tai ir turi smauglį namuose, laiko rūsyje, narve, bet juk neneša jie to savo smauglio į gatvę... Taip lygiai galėtų ir krokodilą, sakysim, vonioje laikyt, jeigu būtent krokodilus mylėtų. Man nė krokodilai, nė smaugliai netrukdo, jeigu aš net nežinau, kad kažkas juos namuose gal būt turi. Ir šunys netrukdytų, jeigu pas kažką, kaip visais laikais Lietuvoje būdavo, šuo būtų lauke prie būdos pririštas. Taip kad esmė čia ne tame, kas ką (kokius gyvūnus) myli, bet kad vienas iš tų mylimų gyvūnų yra tapęs tarsi lyg kokiu kultiniu objektu, lyg kokiu šventu gyvuliu, kurį jau tarsi lyg kaip ir visiems privaloma mylėt. Ir tas gyvūnas šiandien yra būtent šuo!
Taip kad čia jau tiesiog ir pereinama į visai kitas (jei galima taip pasakyt) diskusijų erdves, kur net ne apie meilę šunims (ar smaugliams, ar krokodilams) ir kalbama, o apie tai kad būtent viskam turi būt ribos. Ir jei tos ribos peržengiamos, tada... Gal atsimenate, tarybiniais laikais per televiziją vis būdavo rodydavo (laidose „Gyvūnijos pasaulis“ ar dar kažkur, tiksliai jau neprisimenu) kažkokią šeimą Azerbaidžane, Baku mieste, kur namuose augino liūtą, kaip jie tą savo liūtą globojo, mylėjo... Gražu ir miela buvo žiūrėt, viskas buvo tvarkoje, iki... Iki tas liūtas paskui užpuolė ir suėdė kažkokį vaiką. Smulkmenų dabar jau neprisimenu, bet manau, jog nesunkiai galima surast internete. Taigi, kartoju, kol tas jų liūtas niekam netrukdė, niekam nieko blogo nedarė, tai viskas buvo gerai, o kada atsitiko, kas atsitiko, tai viskas iškart ir pasikeitė. Būtent taip ir turi būti.
Jeigu šunys pas šunų mylėtojus būtų namuose, tai man jie tikrai netrukdytų. Tačiau kada jie dabar visur, net jau tiesiog neįmanoma šaligatviu eit, nes ten kas šimtas metrų po sobačnyką su šunimi, tai tada meilė šunims jau tampa ne tik pačių šunų mylėtojų reikalu. Tada jie tą savo meilę jau užkrauna ir kitiems, net ir tiems, kas šunų visiškai nemyli (švelniai apibūdinus).
„Mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė“, — teigė Kantas ir nors teiginys šis gan abstraktus, bet iškelia juk labai konkretų klausimą: kiek toli galiu sau leisti? Ar mano veiksmai tiesiogiai nesikėsina į kito žmogaus laisvę ir teises? Būtent tuo aš pats ir stengiuosi vadovautis. Jeigu mano kažkokie veiksmai gali trukdyt kitiems žmonėms, na tai reiškia, jog reikia man apribot savo veiksmus. Deja, šunininkai to nedaro. Jiems jų beribė meilė savo šunims yra aukščiau visko ir jeigu man jų šunys nepatinka, tai čia jau (jų supratimu) yra atseit mano problema. Jeigu negali dėl šunų eit šaligatviu, tai žingsniuok gatve, arba, dar geriau, išvis sėdėk namie... Būtent todėl aš jų ir nekenčiu.
Baltam žmogui šiandien prioritetas šuo ar katinas, o ne vaikas, ir tai reiškia, kad visuomenė serga, degraduoja ir miršta. Tereikia tad prisimint Julijaus Cezario „Galų karo užrašus“, kur jis pasakojo apie savo kadaise sugrįžimą į Romą ir to miesto išsigimimą, kai žmonės ne vaikus augina, o šuniukus ir beždžionytes. Taip kad būtent šunų kultas tada būtent ir reiškė Romos ir išsigimimą ir pabaigą.
Būtent tad yra ir mano tokia teorija, kad baltoji rasė sparčiai virsta jau į kažkokius tarsi lyg pusiau šunis, kas ir reikš mūsų civilizacijos (ir pačios rasės) galą. Baltieji žmonės, per savo šunišką meilę šunims, būtent patys ilgainiui kaip lyg sušunėja. Tai jau tiesiog fenomenas. Kažkokia visiška baltos rasės mutacija. Tiktai ne tiek biologinė, kiek greičiau psichologinė turbūt...
Todėl mūsų rasė ir mūsų civilizacija tad jau ir ritasi nesulaikomai į bedugnę. Juk tai aiškiau šiandien, negu aišku. Labai gerai buvo parašyta viename straipsnyje, kur neseniai skaičiau, kad „dogs are a leading indicator of the fall of the human race“ (šunys yra pagrindinis žmonijos nuopuolio rodiklis)... Būtent! Mutacija kada žmogus virsta tiesiog lyg į kažkokius lyg pusšunius. Aš sakiau, sakau ir visada sakysiu, kad sobačnykas tai jau ne pilnavertis žmogus, o greičiau būtent šunžmogis, ar žmogšunis. Lygiai kaip kad senovės graikų mitologijoje buvo kentaurai — tokia pusiau žmonių, pusiau arklių rasė...
Net ir tas „šunų policininkas“ sutiko su manimi, kada aš šitą procesą palyginau su filmu „Beždžionių planeta“, tiktai realybėje virstame ne į planet of apes, o į planet of dogs... Telieka laukt, kada tie šunys žmones suės, kaip viename sename prancūzų filme, pamenu, buvo. Ko aš visiems išprotėjusiems šunininkams būtent ir linkiu. Arba tegul išdvesia nuo štai tokių ligų, kurias jiems jų mylimi šunys irgi gali padovanot:
https://www.menshealth.com/health/a23343116/greg-manteufel-dog-kiss-amputation/
Aš kartais būna vis dar galvodavau, kad gal būt tik Amerikoje šitaip, toks žmonių sušunėjimas, bet aiškiai juk matyt, kad ir Europoje visur, ir Lietuvoje gi tas pats, gal būt net ir blogiau, negu čia, o Rusijoje tai gi, girdėjau, išvis jau visiškas sušunėjimas. Per šunis neįmanoma gyvent. Bet užtat Kinijoje, kaip jau minėjau, mano vienas draugas ką tik neseniai ten buvo ir pasakojo, ten šunų išvis niekur nesimato, nes šunis ten paprasčiausia suvalgo...
Taip kad ne visa žmonija dėl šunų išprotėjusi. Tiktai baltoji jos dalis. Todėl kinai ir musulmonai mus greitai ir nugalės. Musulmonai, kada jų viršus jau visur bus, ir Europoje ir Amerikoje, tada tai jau jie žinos ką su šunsnukiais daryt. Šunys, kurie musulmonams yra kaip šėtono įsikūnijimas, irgi bus tada labai greitai išnaikinti. Žodžiu, dabar yra jau taip, kaip yra, ir greitai tad bus Vakarų civilizacijai išties Brisiaus galas...
Beje, įdomu buvo sužinot, kad dabartinis Lietuvos prezidentas, žydų bankininkų Valenbergų šuniukas Nausėda, irgi yra sobačnykas, mėgsta nešiotis visur su savim šunį ir jį bučiuoti, laižyti... Galiu pasakyt, kad manęs tas visai jau ir nestebina, nes esu juk nemažai skaitęs visokių istorijų apie iki kokio lygio baltieji žmonės gali nusirist, iki ko šuniška meilė juos priveda. Tai tiesiog susiję pas juos ir su zoofilija, kas yra toks pat iškrypimas, kaip ir pedofilija ar nekrofilija.
Prieš keletą metų man kažkas atsiuntė straipsnį, kurį rado internete, apie tai, kad Vokietijoje yra pilna viešnamių, skirtų būtent specialiai zoofilams, na o paskui ir pats radau nemažai tokios informacijos. Pasirodo, tokių bordelių daug yra ir Danijoje ir net Serbijoje, o ypatingai tokį šunišką „seksą“ mėgsta anglai. Aš perskaičiau šia tema bent pora mokslinių straipsnių, apie tai kad 95 procentai zoofilų yra būtent šunų mylėtojai, o su ožkomis, avimis, karvėmis (na ir visokiais kitokiais gyvūnais) „meilės reikalus“ turi likusieji penki procentai, kas jau tiktai lašas jūroje. Taip kad zoofilija — tai seksualinė meilė pagrindinai būtent šunims.
Kai kuriose šalyse (net ir JAV valstijose kai kuriose) zoofilija yra visiškai legalu, na o jeigu kur ir nelegalu tai vis tiek daugelis šunų mylėtojų tuo užsiima, privačiai, savo namuose, apie ką internete irgi yra daugiau nei pakankamai informacijos. Kartais vieną kitą jų būna nubaudžia, bet juk dar visai neseniai ir už marihuaną gi būdavo bausdavo, o dabar...
Yra, beje, juk net ir tokių šunų mylėtojų, kur patys norėtų iš tikrųjų tapti šunimis. Tai jau visiškas iškrypimas! Štai, pavyzdžiui, keli straipsniai, kad nepagalvotumėte, jog tai kažkokios mano išgalvotos fantazijos:
Tai kokios gi ateities tada gali mūsų rasė išvis tikėtis? Kada be šunų kai kas gi jau net lovoje negali... Todėl ir sakau, kad baltajai rasei kaput.
Pabaigai papasakosiu dar vieną istoriją, irgi apie gyvūnų mylėtojus. Tik ne šunų, o gyvačių. Kai aš buvau jaunas, dar labai jaunas (kuo dabar jau net sunku patikėt), turėjau daug draugų visur, įvairiose Tarybų Sąjungos vietose, bet pagrindinai Maskvoje ir Leningrade, pas kuriuos būdavo dažnai lankydavausi. Na tai Maskvoje teko man susidurt su vienu tokiu, sakyčiau, labai įdomiu (savotiškai įdomiu) žmogumi, mano draugų draugu, kurį ligi šiol, net po tiek daug metų tebeprisimenu. Tas vyrukas (šiek tiek už mane vyresnis, buvo gyvačių gaudytojas, pastoviai važinėdavo į Vidurinę Aziją, gaudydavo ten dykumose visokias nuodingas gyvates ir paskui parduodavo (už labai gerus, pagal tuos laikus, pinigus) jų nuodus, kuriuos naudoja farmacijoje, iš jų gamina vaistus. Na ir paskui kažkaip jis ėmė ir pamilo tas gyvates, ėmė gaudyt jas jau ne tik pardavimui, bet ir tiesiog sau, pamažu surinkdamas jų visą kolekciją. Nežinau, kiek jis tų nuodingų gyvačių buvo surinkęs, kiek pas save turėjo, bet prisimenu kitų savo draugų pasakojimus, kad tikrai daug. Žodžiu, visas jo butas buvo tapęs tarsi dideliu gyvatynu, ar kaip moksliškai vadina terariumu...
Na ir niekam tas jo hobis, net ir anais laikas, netrukdė, nes jis savo kobrų ir barškuolių į viešas vietas gi nesinešdavo, niekam jų nerodė. Bet susipažino jis paskui su kažkokia mergina, susidraugavo, įsimylėjo, ir po kurio laiko nusprendė jiedu tuoktis. Viskas būtų normalu, puiku, jeigu... Jeigu jis būtų pasakęs tai merginai apie savo kitą meilę — gyvatėms... Tačiau jis nepasakė. Ir niekada tos merginos net nepasikvietė pas save į namus. Vis būdavo tai kur nors kavinėje susitinka, tai į kiną ar teatrą nueina, bet jo bute ji iki pat vestuvių taip nė karto ir nepabuvojo. Na o po vestuvių, kada jis pagaliau atsivežė žmoną pas save į namus, ir ką ji ten pamatė... Apie tai tarp mano draugų Maskvoje tiesiog sklido legendos... Sako, kad iškart pateikusi jam ultimatumą: rinktis tarp žmonos ar gyvačių... Ir, kiek prisimenu, jis pasirinko savo gyvates... Štai ir tokia būna meilė gyvūnams...
Čia, ką papasakojau, aišku, kraštutinumas, tačiau kada žmonės labiau už viską pasaulyje šunis myli, na tai irgi jau kažkas išties panašaus, absoliučiai nenormalaus. Tai tiesiog baisi liga. Sakyčiau, kurkas baisesnė už visokias „kovidines pandemijas“. Tokia mano nuomonė. Taškas.
A.L.: Mums paskelbus šio straipsnio pirmąją dalį, „Dalia Skirpstūnė“ FB parašė tokį komentarą: „...Ir dar, vieno šuns nekeiščiau į šimtą dvikojų.“
Tai diagnozė!
Panaudota G.Nausėdos Delfi nuotrauka.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą